Administracinė byla Nr. A-1254-756/2020
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01679-2018-8
Procesinio sprendimo kategorija 20.5.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. liepos 15 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą dėl Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. G. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Laisvės atėmimo vietų ligoninės, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjas T. G. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Laisvės atėmimo vietų ligoninės (toliau – ir LAVL), priteisti po 39 Eur už kiekvieną praleistą dieną LAVL neturtinei žalai, atsiradusiai dėl jo laikymo netinkamomis sąlygomis nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 1 d., nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 26 d. ir nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2018 m. liepos 10 d., atlyginti.
2. Pareiškėjas nurodė, kad buvimo LAVL laikotarpiu pasivaikščioti buvo vedamas tik po 1 val. per dieną, o ne 8 val., kaip numatyta teisės aktuose. Nebuvo leidžiama naudotis savo televizoriumi, kompiuteriu, artimieji negalėjo perduoti maisto. Duše nebuvo įrengtos persirengimo kabinos, jam teko nusirenginėti matant kitiems asmenims. Neveikė ventiliacija, todėl kameroje tvyrojo smarvė. Dėl minėtų atsakovo veiksmų pareiškėjas nurodė patyręs neturtinę žalą, pasireiškusią emocine depresija, dvasiniais išgyvenimais, pažeminimu bei sveikatos pablogėjimu.
3. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas Laisvės atėmimo vietų ligoninė atsiliepime prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
4. LAVL nurodė, kad teisė pasivaikščioti gryname ore kalintiems asmenims užtikrinama pagal galiojantį teisinį reglamentavimą. Pareiškėjas ginčo laikotarpiu priklausė drausmės grupei, todėl pagal galiojančius teisės aktus turėjo teisę kasdien pasivaikščioti po dvi valandas, ši pareiškėjo teisė pažeista nebuvo. Pareiškėjui, pagal teisės aktų reikalavimus, kamerų tipo patalpose nebuvo leidžiama turėti televizoriaus, kompiuterio, o maisto produktus galėjo įsigyti LAVL parduotuvėje. LAVL kamerų tipo patalpos vėdinamos laikantis Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015 m. rugpjūčio 3 d. įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – ir HN 134:2015) normų reikalavimų. Kamerų tipo patalpas, kuriose gydėsi pareiškėjas, buvo sudaryta galimybė išvėdinti praveriant langą, jose taip pat įrengta mechaninė patalpų vėdinimo sistema. LAVL dušo kabinos įrengtos taip, kad nuteistieji prausiasi po vieną, jose yra pakankamai vietos persirengti, pasikabinti drabužius. LAVL vertinimu, pareiškėjas, apibūdindamas patirtą žalą, apsiribojo bendro pobūdžio teiginiais, samprotavimais, nepagrindė priežastinio ryšio tarp LAVL veiksmų ir (arba) neveikimo ir tariamai atsiradusių pasekmių.
II.
5. Regionų apygardos administracinis teismas 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimu pareiškėjo T. G. skundą atmetė kaip nepagrįstą.
6. Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas prašė atlyginti neturtinę žalą, kurią jis patyrė, atlikdamas laisvės atėmimo bausmę LAVL. Pareiškėjas prašė priteisti po 39 Eur už kiekvieną praleistą dieną. LAVL pareiškėjas buvo nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 1 d. bei nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. liepos 10 d., viso 21 parą.
7. Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 103 straipsniu, pacientų dienotvarke, patvirtinta LAVL direktoriaus 2017 m. vasario 8 d. įsakymu Nr. V-30 „Dėl laisvės atėmimo vietų ligoninėje laikomų asmenų dienotvarkių, garsinių signalų ir komandų dienotvarkei vykdyti, skaičiuočių ir patikrinimų tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Dienotvarkė) ir pažymėjo, kad bylos duomenimis nustatyta, jog pareiškėjas LAVL buvo gydomas nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 1 d. Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje ir buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 301, nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. liepos 10 d. – Ambulatorinės asmens sveikatos priežiūros skyriuje ir buvo patalpintas į kamerų tipo patalpą Nr. 106, o nuo 2018 m. birželio 26 d. perkeltas į Slaugos ir palaikomojo skyriaus kamerų tipo patalpas. Pareiškėjas priklausė drausmės grupei.
8. Teismas nustatė, kad Laisvės atėmimo vietų ligoninės apsaugos ir priežiūros 2017 m. gegužės 17 d. nuteistųjų (suimtųjų), laikomų 6, 11, 12, ir 13 korpusuose, pasivaikščiojimo grafike nurodyta, kad pasivaikščiojimų trukmė priklauso nuo nuteistojo grupės. Paprastoji grupė – 3 valandos, lengvoji grupė – 4 valandos, drausmės grupė – 2 valandos, suimtieji – 1 valanda. Kameroje esantys asmenys į pasivaikščiojimus vedami vieną kartą į dieną.
9. Atsakovas atsiliepime nurodė, jog LAVL pareiškėjas buvo vedamas pasivaikščioti gryname ore laikantis Dienotvarkės. Teismas neturėjo pagrindo netikėti atsakovo atstovo pateiktais duomenimis, todėl jais rėmėsi. Pareiškėjas skunde nekonkretizavo šio pobūdžio aplinkybių, nenurodė konkrečių pažeidimų laiko, su šios teisės realizavimu susijusių pareigūnų, su skundais į administraciją dėl netinkamai organizuojamų pasivaikščiojimų nesikreipė, todėl pareiškėjo argumentai dėl netinkamos pasivaikščiojimo trukmės atmesti kaip nepagrįsti. Teismas pabrėžė, jog 8 ir daugiau valandų laikotarpis rekomenduojamas ne kalinimo įstaigose laikomų asmenų pasivaikščiojimams lauke, o būtent jų užimtumui tam tikromis veiklomis ne jų kamerose.
10. Teismas vadovavosi BVK 86 straipsnio 1 dalimi, 96 straipsnio 1 dalimi ir pažymėjo, kad pareiškėjas, kaip nustatyta byloje, kalėjo drausmės grupės sąlygomis, teisės aktuose teisė naudotis televizoriumi bei kompiuteriu jam nebuvo numatyta. Pareiškėjas turėjo teisę apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje, byloje nenustatyta, kad pareiškėjas negalėjo pasinaudoti šia teise. Atsižvelgdamas į teisinį reglamentavimą, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo argumentai dėl to, jog jis negalėjo naudotis savo televizoriumi, kompiuteriu bei gauti maisto produktų iš artimųjų, yra paremti samprotavimais, prielaidomis bei subjektyviu ir suprantamu kalinamo pareiškėjo noru pagerinti savo kalinimo sąlygas, todėl atmesti.
11. Teismas akcentavo, kad HN 134:2015 nereglamentuoja dušų įrengimo reikalavimų, Lietuvos higienos normoje HN 47:2011 ,,Asmens sveikatos priežiūros įstaigos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“, patvirtintoje Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2011 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. V-737 (toliau – ir HN 47:2011), jokių reikalavimų dėl persirengimo kambarių įrengimo dušuose nenumatyta, todėl teismas nenustatė pagrindo konstatuoti pareiškėjo teisių pažeidimo šiuo aspektu.
12. Dėl patalpų vėdinimo atsakovo atstovas nurodė, kad LAVL buvo sudaryta galimybė patalpas vėdinti praveriant langą, kamerų tipo patalpose įrengta ir mechaninė vėdinimo sistema, kuri valdoma iš pareigūnų posto. Pareiškėjas nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių jo teiginius dėl netinkamos ventiliacijos. Byloje taip pat nėra jokių kompetentingų institucijų parengtų administracinių aktų, kuriuose būtų užfiksuota, jog patalpų higieninė būklė neatitinka teisės aktų reikalavimų. Taip pat nėra duomenų apie tai, jog pareiškėjas būtų kreipęsis į LVAL. Teismo vertinimu, pareiškėjas neįrodė, jog atsakovo atstovas veikė netinkamai, o jo argumentai dėl neveikiančios ventiliacijos iš esmės grindžiami tik deklaratyviais teiginiais, todėl atmesti.
13. Teismas, įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes, sprendė, kad pareiškėjas, reikalaudamas atlyginti LAVL pareigūnų padarytą neturtinę žalą už (819 eurų), vadovavosi tik samprotavimais ir prielaidomis, nepateikė teismui jokių objektyvių įrodymų, patvirtinančių, jog LAVL pareigūnai elgėsi netinkamai jo atžvilgiu ir kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.
14. Vadovaudamasis tuo, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjo skundo reikalavimas atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai LAVL, dėl neturtinės žalos atlyginimo yra nepagrįstas, nes Lietuvos valstybė tinkamai atliko savo pareigas pareiškėjo atžvilgiu ir valstybės pareigūnų veiksmuose nėra nustatyta civilinės atsakomybės už neteisėtais veiksmais asmeniui padarytą žalą sąlygų, todėl skundas atmestas kaip nepagrįstas.
III.
15. Pareiškėjas T. G. apeliaciniame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir priteisti pareiškėjui neturtinės žalos atlyginimą.
16. Pareiškėjas pažymi, kad jis nebuvo iškviestas į posėdį pirmosios instancijos teisme, net nedalyvavo konferenciniu būdu, todėl negalėjo apginti savo teisių. Pareiškėjas akcentuoja, jog dušuose nebuvo persirengimo kambario, todėl turėjo persirengti pačiame duše, rūbai būdavo drėgni, o pareiškėjas stebimas per langą duše. Šaltu metų laiku nebuvo išduodama šilta pižama, su plona pižama į pasivaikščiojimo kiemelį negalėjo eiti, nes buvo šalta, todėl tekdavo atsisakyti pasivaikščiojimo. Būnant 12 ir 13 korpusuose, pačiam pareiškėjui tekdavo tvarkytis palatą, plauti grindis ir pan. Palatose nebuvo stalo, tekdavo valgyti pasidėjus maistą ant spintelių. Kamerose neveikė mechaninė vėdinimo sistema, o lango negalėdavo atsidaryti, nes kitiems palatos ligoniams buvo šalta. Pareiškėjas akcentuoja, jog atsakovo atstovas teismui pateikė melagingą informaciją apie laiką, praleistą ligoninėje, nes pareiškėjas joje praleido ne 21 parą, o 28 paras. Pareiškėjas taip pat pažymi, kad maistas buvo patiekiamas netinkamos temperatūros – vos šiltas arba šaltas. Pareiškėjas ne kartą kreipėsi su skundais, tačiau niekada už skundą jam nebuvo atnešta pasirašyti.
17. Atsakovo Lietuvos valstybės atstovas LAVL pateiktame atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, o apeliacinį skundą atmesti kaip nepagrįstą.
18. Atsiliepime LAVL pažymi, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde nepateikia naujų argumentų ar motyvų, dėl kurių nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu. Pirmosios instancijos teismas laikėsi įrodymų vertinimo taisyklių, teismo sprendimą pagrindė galiojančiomis teisės normomis ir teismų praktika.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
19. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas T. G. kildina iš neteisėtų LAVL veiksmų, neužtikrinant jam teisės aktuose nustatytų laikymo sąlygų nuo 2018 m. vasario 22 d. iki 2018 m. kovo 1 d., nuo 2018 m. birželio 19 d. iki 2018 m. birželio 26 d. ir nuo 2016 m. birželio 26 d. iki 2018 m. liepos 10 d., atlyginimo.
20. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo atstovo atsiliepimą į skundą bei papildomai pateiktus įrodymus, padarė išvadą, kad atsakovo atstovo pareigūnų veiksmuose nėra civilinės atsakomybės sąlygų, todėl pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.
21. Pareiškėjas, nesutikdamas su tokiu pirmosios instancijos teismo sprendimu, apeliaciniame skunde, be kita ko, nurodo, kad buvo pažeistos jo procesinės teisės, nes jis nebuvo iškviestas į teismo posėdį pirmosios instancijos teisme, nedalyvavo konferenciniu būdu.
22. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 146 straipsnio 1 dalį procesinės teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas panaikinti sprendimą tik tada, jeigu dėl šios pažaidos galėjo būti neteisingai išspręsta byla. Vienas iš ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje nustatytų sprendimo negaliojimo pagrindų – pirmosios instancijos teismas išnagrinėjo bylą, kai nebuvo nors vieno iš proceso dalyvių, kuriam nustatyta tvarka nepranešta apie teismo posėdžio laiką ir vietą, ir toks asmuo šia aplinkybe grindžia savo apeliacinį skundą (ABTĮ 146 str. 2 d. 7 p.).
23. ABTĮ 78 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad pirmosios instancijos teisme byla nagrinėjama žodžiu ir esant nepasikeitusiai teisėjų sudėčiai. Tais atvejais, kai į posėdį neatvyksta nė vienas iš proceso dalyvių, nors apie posėdžio laiką ir vietą jiems buvo pranešta įstatymų nustatyta tvarka, pirmosios instancijos teismas gali nuspręsti nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka. Paskelbęs sprendimą nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, teismas išeina į pasitarimų kambarį priimti sprendimo (ABTĮ 78 str. 5 d.).
24. Nagrinėjamos bylos duomenimis nustatyta, kad pirmosios instancijos teismas 2018 m. spalio 17 d. nutartimi paskyrė administracinę bylą pagal pareiškėjo skundą nagrinėti teismo posėdyje 2018 m. gruodžio 14 d., pasiūlė pareiškėjui iki 2018 m. lapkričio 12 d. pareikšti savo nuomonę dėl administracinės bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka. Pareiškėjui teismo šaukimas į 2018 m. gruodžio 14 d. teismo posėdį įteiktas asmeniškai ir pasirašytinai 2018 m. spalio 26 d. (b. l. 37–38), tačiau pareiškėjas į teismo posėdį neatvyko, taip pat nei ant teismo šaukimo įteikimo pažymos, nei papildomai pateiktame paaiškinime (2018 m. lapkričio 8 d. gautame atsikirtime) neišreiškė savo valios dėl bylos nagrinėjimo rašytinio proceso tvarka ar dalyvavimo teismo posėdyje. Pirmosios instancijos teismas 2018 m. gruodžio 14 d. nutartimi motyvuodamas tuo, kad į teismo posėdį proceso dalyviai neatvyko, apie posėdžio laiką ir vietą jiems pranešta tinkamai, nutarė bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, teismo procesinio sprendimo priėmimą atidėti ir teismo sprendimą skelbti 2018 m. gruodžio 17 d. 10.30 val. (b. l. 48).
25. Aptarti faktiniai duomenys teisėjų kolegijai leidžia konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas, nagrinėjamas pareiškėjo skundą, formaliai laikėsi ABTĮ 73–75 straipsniuose įtvirtintų proceso šalių informavimo taisyklių, ir, nesant išskirtinių aplinkybių, šie teismo veiksmai būtų pripažinti pakankamais bylai nagrinėti bei sprendimui priimti ABTĮ 77 ir 78 straipsniuose nustatyta tvarka, t. y. pareiškėjui nedalyvaujant, kai apie teismo posėdžio laiką ir vietą jam buvo pranešta teismo šaukimu. Tačiau šiuo konkrečiu atveju iš bylos medžiagos matyti, kad teismo proceso metu pareiškėjas buvo laikomas Marijampolės pataisos namuose, t. y. jo laisvė buvo apribota. Nors minėtas klausimas ABTĮ nėra atskirai aptartas, atsižvelgiant į tai, kad asmuo, kuriam paskirta laisvės atėmimo bausmė ar taikomas jos suvaržymas, tampa priklausomas nuo valstybės institucijų ir jų pareigūnų veiksmų, tokio asmens teisinės apsaugos (ir procesinių teisių) užtikrinimas įgyja ypatingą reikšmę. Administracinių teismų praktikoje jau tapo įprasta, kad apygardos administracinis teismas, išsiųsdamas pareiškėjui šaukimą arba atidėdamas bylos nagrinėjimą ir apie kito posėdžio datą bei laiką jį informuodamas pranešimu, kartu priima nutartį dėl pareiškėjo, pareiškėjui pageidaujant, etapavimo iš laisvės atėmimo vietos (areštinės, pataisos namų, kalėjimo, laisvės atėmimo vietų ligoninės, kardomojo kalinimo vietos ir pan.) į teismo posėdį. Be to, vadovaujantis ABTĮ 13 straipsnio 7 dalimi, proceso dalyvių dalyvavimas teismo posėdžiuose gali būti užtikrinamas naudojant informacines ir elektroninių ryšių technologijas (per vaizdo konferencijas, telekonferencijas ir kitaip), tačiau, kaip ir pirmuoju atveju, tam reikalingas papildomas teismo patvarkymas už sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų laikymą ir konvojavimą atsakingoms valstybės institucijoms, taip pat būtina šių teismo nurodymų vykdymo kontrolė. Tai reiškia, jog, siekdamas realiai apginti galbūt pažeistas besikreipusio asmens teises, administracinis teismas turi būti pakankamai aktyvus ir veikti taip, kaip numatyta ABTĮ – išaiškinti proceso dalyviams jų procesines teises ir pareigas, įspėti dėl procesinių veiksmų atlikimo arba neatlikimo pasekmių ir kitaip padėti šiems asmenims efektyviai įgyvendinti jų procesines teises bei pareigas. Aktyvus teismo vaidmuo yra įtvirtintas ABTĮ 10, 56, 80 straipsnių normose (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. spalio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1238/2009; 2017 m. balandžio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-370-552/2017; 2017 m. gegužės 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2017 ir kt.).
26. Pažymėtina, kad administracinis teismas sprendžia tarp dviejų šalių kilusį ginčą ir teismas, vadovaudamasis principu išklausyti abi konfliktuojančias puses, privalo apsvarstyti kiekvienos šalies pateiktus ir su administracine byla susijusius įrodymus bei argumentus ir juos įvertinti. Proceso šalys turi įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus, atsikirtimus, prieštaravimus, ir viena iš priemonių nustatyti šias aplinkybes yra šalių paaiškinimai, kurie teismui gali būti pateikti žodžiu ar raštu. Žodžiu jie pateikiami atitinkamame teismo posėdyje (ABTĮ 78, 81 str.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-129-858/2015).
27. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad proceso šalių lygybės principas, būdamas sudėtinė platesnės teisingo bylos nagrinėjimo koncepcijos dalis, reikalauja, jog kiekviena šalis turėtų prieinamą galimybę pristatyti savo bylą tokiu būdu, kuris nepastatytų jos į žymiai nepalankesnę padėtį, palyginus su oponentu (žr., pvz., EŽTT 2001 m. birželio 7 d. sprendimą byloje Kress prieš Prancūziją, Nr. 39594/98, 72 p.). Šalių lygybės principas prarastų prasmę, jei vienai iš jų nebūtų pranešta apie teismo posėdį tokiu būdu, kad ji turėtų galimybę jame dalyvauti norėdama įgyvendinti savo teises, įtvirtintas nacionalinėje teisėje – kai tuo metu kita šalis tokias savo teises veiksmingai įgyvendina (žr., pvz., EŽTT 2008 m. lapkričio 25 d. sprendimą Š. prieš Lietuvą, Nr. 37259/04, 25 p.). EŽTT pripažįsta, kad proceso greitumas yra svarbi siekiamybė, tačiau ji negali pateisinti vieno iš esminių principų – šalių teisės į rungtynišką procesą – nepaisymo (žr., pvz., EŽTT 1997 m. vasario 18 d. sprendimą byloje Nideröst-Huber prieš Šveicariją, Nr. 18990/91, 30 p.). Dalyvavimas teismo posėdyje įgalina vieną šalį pateikti argumentus dėl bylos esmės, o šių argumentų neperdavimas kitai šaliai, dėl ko ji negali į juos atsakyti, juolab kad poveikis teismo sprendimui, kurį būtų turėjusios priešingos šalies pateiktos pastabos, a priori (lot. iš anksto) negali būti įvertintas, kelia grėsmę byloje dalyvaujančio asmens pasitikėjimui teisingumo vykdymu, paremtam inter alia (lot. be kita ko) žinojimu, kad dėl kiekvieno byloje esančio dokumento bus galima pareikšti savo nuomonę (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1722-602/2017).
28. Atsižvelgdama į byloje nustatytas aplinkybes teisėjų kolegija konstatuoja, kad nagrinėjamoje byloje nesant būtinos informacijos, leidžiančios nustatyti, jog pareiškėjui buvo užtikrintas teisminės gynybos prieinamumas, t. y. pirmosios instancijos teismas neišsiaiškino pareiškėjo, kurio laisvė apribota ir kuris negalėjo savarankiškai palikti įkalinimo įstaigos bei atvykti į teismo posėdį, pozicijos dėl dalyvavimo arba nedalyvavimo teismo posėdyje ir neįsitikino, ar pareiškėjas nepageidavo jame dalyvauti, bei teismui nesiėmus kitokių priemonių, kuriomis pareiškėjui būtų sudarytos prielaidos asmeniškai (tiesiogiai ar nuotoliniu būdu) dalyvauti bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, skundžiamas teismo sprendimas negali būti pripažintas pagrįstu bei teisėtu.
29. Taip pat atkreiptinas dėmesys, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde nurodo aplinkybes, kurios buvo pateiktos papildomai pateiktame paaiškinime (2018 m. lapkričio 8 d. gautame atsikirtime) (pvz. dėl negalėjimo pasinaudoti teise į pasivaikščiojimą, nes jam nebuvo išduodama šilta pižama, dėl galimybės įsigyti maisto produktų), tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė.
30. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, apibendrindama nurodytas aplinkybes bei atsižvelgdama į specifinę pareiškėjo padėtį proceso pirmosios instancijos teisme metu, į tai, jog jis nebuvo išreiškęs valios dėl ginčo nagrinėjimo jam nedalyvaujant, o apeliacinį skundą, be kita ko, grindžia būtent šia aplinkybe, konstatuoja, jog nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs bylą, kai nebuvo vieno iš proceso dalyvių (pareiškėjo), pažeidė procesinės teisės normas, todėl yra pagrindas taikyti ABTĮ 146 straipsnio 1 dalį. Todėl Regionų apygardos administracinio teismo 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimas naikinamas ir administracinė byla grąžinama pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
31. Atsižvelgusi į nurodytus motyvus ir priimamą procesinį sprendimą teisėjų kolegija iš esmės nepasisako dėl administracinėje byloje susiklosčiusių materialinių teisinių santykių turinio ir kitų pareiškėjo apeliacinio skundo argumentų.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 148 straipsnio 1 dalimi, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. G. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmų 2018 m. gruodžio 17 d. sprendimą panaikinti ir perduoti bylą Regionų apygardos administracinio teismo Panevėžio rūmams nagrinėti iš naujo.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Rytis Krasauskas
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė