Administracinė byla Nr. eA-1950-575/2024
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00946-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. rugpjūčio 7 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ričardo Piličiausko (pranešėjas), Ernesto Spruogio (kolegijos pirmininkas) ir Dalios Višinskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjos Y. N. (Y. N.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 21 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos Y. N. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo ? Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėja Y. N., Baltarusijos Respublikos pilietė (toliau – ir pareiškėja, apeliantė), kreipėsi į teismą su skundu, prašydama: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas, atsakovas) 2024 m. vasario 25 d. sprendimą Nr. 24S61378, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui (toliau – ir 2024 m. vasario 25 d. sprendimas); 2) panaikinti Migracijos departamento 2024 m. kovo 7 d. sprendimą Nr. 24S73648, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2026 m. rugsėjo 6 d. (toliau – ir 2024 m. kovo 7 d. sprendimas); 3) įpareigoti Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjos prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo; 4) priteisti bylinėjimosi išlaidas.
2. Pareiškėja skunde nurodė, kad Migracijos departamento 2024 m. vasario 25 d. sprendimas, kuriuo atsisakyta jai pakeisti leidimą laikinai gyventi, ir 2024 m. kovo 7 d. sprendimas, kuriuo uždrausta jai atvykti į Lietuvos Respubliką (toliau kartu – ir Sprendimai), buvo priimti motyvuojant tuo, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, nes pareiškėja 2001–2005 m. mokėsi Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademijoje, 2009–2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, 2012–2022 m. – Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete. Migracijos departamento teigimu, mokymasis ir darbas Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje bei tyrimų komitete reiškia, kad pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią, kartu tai reiškia, kad ji, gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui, todėl tokio asmens gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
3. Pareiškėja nesutiko su Migracijos departamento išvadomis, teigdama, kad jos darbas ir mokslai Baltarusijos Respublikoje anksčiau neturėjo jokios įtakos išduodant jai leidimus laikinai gyventi (2021 m. vasario 5 d., 2021 m. gruodžio 27 d.) ir vizas (2019 m. gruodžio 20 d., 2024 m. vasario 12 d.). Pareiškėja pažymėjo, kad atsakovas nevertino esminę reikšmę turinčių aplinkybių, jog ji (duomenys neskelbtini) susituokė su Lietuvos Respublikos piliečiu M. J. (M. J.); jiems (duomenys neskelbtini) gimė dukra M. J. (M. J.), kuri turi Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietybes; pareiškėja jokių sąsajų su Baltarusija nebeturi, išskyrus joje gyvenantį pilnametį sūnų, mamą ir brolį; pareiškėja 2023 m. lapkričio 13 d. atvyko ir apsigyveno Lietuvos Respublikoje ir jokios darbinės / mokslinės veiklos Baltarusijos Respublikoje nebevykdo, jokių santykių su buvusiais kolegomis nepalaiko ir jokių ryšių su Baltarusijos teisėsauga neturi.
4. Pareiškėja teigė, kad ji po 2020 m. įvykių Baltarusijoje (masinių protestų) neketino toliau tęsti tarnybos. Pareiškėja nuo 2020 m. liepos 13 d. iki 2020 m. lapkričio 15 d. buvo nedarbingumo atostogose dėl nėštumo ir gimdymo. Vėliau pareiškėja buvo vaiko priežiūros atostogose ir gyveno Lietuvoje. Pareiškėja paaiškino, kad ji, būdama nėštumo ir gimdymo atostogose, o vėliau ir vaiko priežiūros atostogose, negalėjo nutraukti darbo sutarties Baltarusijoje, nes jai būtų reikėję sumokėti apie 3000 Eur netesybas už sutarties nutraukimą prieš terminą. Pareiškėja akcentavo, kad, jeigu jai būtų reikėję grįžti į tarnybą ir vykdyti darbines funkcijas, ji būtų nutraukusi kontraktą prieš terminą, nepaisant visų su tuo susijusių pasekmių. Pareiškėja tvirtino, kad ji nebeturi planų toliau dirbti Baltarusijoje ir siekia integruotis Lietuvoje. Pažymėjo, kad ji yra palanki Lietuvai, nes studijavo Lietuvos istoriją ir kultūrą, lankė lietuvių kalbos kursus, leido dukrą į darželio grupę lietuvių kalba, bendravo ir tebebendrauja tik su tais asmenimis, kurie yra prieš karą ir Rusijos / Baltarusijos agresiją.
5. Pareiškėja nurodė, kad sprendžiant apie jos pavojingumą reikia atsižvelgti į jos vykdytas darbines funkcijas, užimamas pareigas, jos kompetenciją, įtaką priimamiems sprendimams, galimybę daryti poveikį užsienio ir vidaus politikai bei kt., o ne tik apsiriboti paties darbo faktu. Pareiškėja teigė, kad ji nedirbo su Lietuvos valstybei galinčia kelti grėsmę informacija, užsienio klausimais, politika ar kt. Pareiškėja niekada netarnavo, nedirbo ir nebendradarbiavo su Baltarusijos žvalgybos ir kitomis specialiomis tarnybomis. Pareiškėjos pagrindinė veikla buvo tirti tokius nusikaltimus kaip vagystės ir kiti smulkūs nusikaltimai, jokios prieš žmogų ir jo teises nukreiptos veiklos pareiškėja nevykdė.
6. Pareiškėjos nuomone, atsakovo priimti Sprendimai prieštarauja Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikai, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis (faktais), bet prielaidomis, įtarimais ir spėjimais apie tariamą jos grėsmę Lietuvos saugumui. Pasak pareiškėjos, Migracijos departamentas neatliko išsamaus ir visapusiško jos grėsmės tyrimo, o rėmėsi išimtinai pareiškėjos buvusio mokslo ir darbo Baltarusijoje faktu bei visiškai nevertino ir netyrė kitų, su jos šeimos padėtimi susijusių bei kitų nagrinėjamu atveju esminę reikšmę turinčių aplinkybių. Pareiškėja teigė, kad Migracijos departamentas nesilaikė gero administravimo ir atsakingo valdymo principų, nes nebuvo nei nešališkas, nei objektyvus. Ginčijamais Sprendimais atsakovas pažeidė pareiškėjos teisę į šeimą, jos šeimos narių teises ir interesus. Pareiškėja pažymėjo, kad ji su dukra nuo 2023 m. gruodžio 26 d. buvo priverstos išvykti iš Lietuvos ir tai jos dukrai sukėlė didelį stresą, nerimą ir baimę. Dukrai išsivystė miego sutrikimai, nuotaikos svyravimai, baimės, nepaaiškinamas nerimas, o tai neigiamai veikia jos psichinę būseną ir kelia didelį susirūpinimą.
7. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad jis, priimdamas ginčijamus Sprendimus, vadovavosi kompetentingos institucijos – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2024 m. sausio 5 d. išvada Nr. 18-156 (toliau – ir Išvada) dėl pareiškėjos keliamos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas pažymėjo, kad jis nekvestionuoja VSD išvadų ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti, Migracijos departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl jo galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos.
9. Atsakovas paaiškino, kad pareiškėja Baltarusijos Respublikos valstybinėse institucijose dirbo net 13 metų, kas leidžia pagrįstai manyti, jog tarp pareiškėjos ir buvusių kolegų buvo susiformavę ne tik darbiniai, bet ir draugiški ryšiai, todėl pareiškėja, net ir nedirbdama minėtose įstaigose, gali ir toliau palaikyti ryšius su Baltarusijos ar kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais lojaliais asmenimis ir tai, atsakovo vertinimu, yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali būti laikomas aplinkybe, suponuojančia jos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Pareiškėjos skunde nurodyti argumentai, kad ji nepalaiko jokių ryšių su savo buvusiais kolegomis, atsakovo nuomone, vertintini kaip jos gynybinė pozicija.
10. Atsakovas pažymėjo, kad ginčijamuose Sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir nustatyta, jog jos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą. Atsakovas pabrėžė, kad priimant ginčijamus Sprendimus buvo atsižvelgta į aplinkybes, jog pareiškėja nėra turėjusi nacionalinės vizos, ji turėjo Lietuvos Respublikos išduotas Šengeno vizas, galiojusias nuo 2018 m. rugsėjo 21 d. iki 2018 m. rugpjūčio 20 d., nuo 2019 m. gruodžio 20 d. iki 2020 m. gruodžio 19 d., nuo 2020 m. gruodžio 20 d. iki 2023 m. gruodžio 19 ir nuo 2024 m. vasario 12 d. iki 2024 m. rugpjūčio 11 d.; taip pat pareiškėjai buvo išduoti leidimai laikinai gyventi, galioję nuo 2021 m. vasario 5 d. iki 2023 m. gruodžio 27 d.; Lietuvos Respublikoje gyvena pareiškėjos sutuoktinis ir jų duktė, turinti Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietybes.
11. Atsakovas akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjai anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, nereiškia, kad ji turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jai šis leidimas visą laiką ateityje turės būti pakeistas ar negalės būti panaikintas Lietuvos Respublikos įstatymo dėl užsieniečių teisinės padėties (toliau ir – Įstatymas) įtvirtintais pagrindais, jeigu ji neatitinka Įstatymo reikalavimų. Atsakovas pažymėjo, kad Lietuvos Respublika neturi pareigos leisti asmeniui laikinai gyventi, jeigu toks leidimas neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad kontržvalgybos tyrimų metu surinkta informacija leido teigti, jog pareiškėja, gyvendama Lietuvoje, gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą prieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra tarnavę (dirbę) šios šalies valstybės institucijose. Baltarusijos žvalgybos tarnybos yra suinteresuotos ir dažnai tikslingai skatina savo agentus išvykti gyventi į režimui priešiškas valstybes. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją apie užsienio valstybių politinius ir ekonominius procesus, strateginės civilinės ir karinės infrastruktūros objektus ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Pasikeitus situacijai, Rusijos karinės agresijos atveju, su Baltarusijos žvalgybos tarnybomis bendradarbiaujantys šios šalies piliečiai gali būti išnaudoti specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
14. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, priimant Sprendimus nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, viešojo administravimo subjektas neviršijo kompetencijos, taip pat Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjos teisės ir laisvės. Kadangi pareiškėja VSD pripažinta kaip galinti kelti grėsmę valstybės saugumui, jos asmeniniai ar šeimos interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo.
II.
15. Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmai 2024 m. gegužės 21 d. sprendimu atmetė pareiškėjos Y. N. skundą.
16. Teismas nurodė, kad byloje nustatyta, jog atsakovas, priimdamas 2024 m. vasario 25 d. sprendimą, vadovavosi VSD Išvada, jog pareiškėja, mokydamasi ir dirbdama Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje bei tyrimų komitete, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Bylos duomenimis, pareiškėja 2001?2005 m. mokėsi Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademijoje, 2009?2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, nuo 2012 m. iki 2020 m. liepos 13 d., kai išėjo į gimdymo ir vaiko priežiūros atostogas, dirbo Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete.
17. Teismas pažymėjo, kad pareiškėja (duomenys neskelbtini) sudarė santuoką su Lietuvos Respublikos piliečiu, tačiau darbinių santykių su Baltarusijos Respublikos tyrimų komitetu savo valia nenutraukė net ir atvykusi gyventi į Lietuvą. Darbo santykiai nutrūko tik 2022 m. gruodžio 31 d., t. y. kai baigėsi sudarytos sutarties (kontrakto) terminas. Teismas pabrėžė, kad tiek mokslus Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademijoje, tiek darbą Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje ir Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete pareiškėja pasirinko savo noru ir faktiškai ten dirbo 11 metų.
18. Nors pareiškėja teigė, jog jos darbas buvo susijęs su smulkių nusikaltimų tyrimu, ji neturėjo galimybės dirbti su slapta informacija, nedirbo su Lietuvos valstybei galinčia pakenkti informacija, teisės mokslus pasirinko, norėdama padėti žmonėms, teismas akcentavo, kad ne pareigos ir galimybė dirbti su slapta informacija apsprendžia pareiškėjos lojalumą valdžiai. Teismas pažymėjo, kad, kaip nurodyta VSD Išvadoje, Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos, kurios užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam rėžimui nelojalūs asmenys.
19. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjai išvykus gyventi į Lietuvą, jos tuo metu dar nepilnametis sūnus liko gyventi Baltarusijoje kartu su pareiškėjos motina, Baltarusijoje gyvena ir pareiškėjos brolis. Pareiškėja nuolat juos lankė, į Baltarusiją važiuodavo gauti medicinos paslaugas, Baltarusijoje pareiškėja su Lietuvos Respublikos piliečiu sudarė santuoką, kertant sieną su ypatingais patikrinimais, kratomis ar apklausomis pareiškėja teigė nesusidūrusi, nors posėdžio metu ir nurodė, kad Baltarusijoje yra nesaugu asmenims, kurie lojalūs Lietuvai. Teismo vertinimu, šios aplinkybės patvirtina pareiškėjos itin tvirtus socialinius ryšius su Baltarusijos Respublika ir leidžia daryti išvadą, kad Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos pareiškėją vertina kaip lojalų valdančiajam rėžimui asmenį. Teismas pažymėjo, kad nepaisant pareiškėjos argumentų, jog ji yra nelojali Baltarusijos valdžiai, išvykusi ir gavusi leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, ji nuolat grįždavo ir leisdavo laiką Baltarusijoje. Teismas sutiko su atsakovo argumentais, kad šios aplinkybės paneigia pareiškėjos deklaruojamą nelojalumą Baltarusijos valdžiai.
20. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog atsakydama į Migracijos departamento klausimus pareiškėja nurodė, kad nepritaria Rusijos Federacijos kariniams veiksmas Ukrainoje, kad Krymas priklauso Ukrainai, niekaip nepaneigia perspektyvinio vertinimo, kad ji gali palaikyti ryšius su buvusioje tarnyboje ir (ar) kitose žvalgybos tarnybose dirbančiais Baltarusijos Respublikai lojaliais asmenimis (pavyzdžiui, buvusiais kolegomis) ir tai yra pakankamas pagrindas daryti išvadą, kad toks ryšių palaikymas gali suponuoti pareiškėjos pažeidžiamumą, kartu ir realią tikimybę kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams. Teismas pabrėžė, kad pareiškėjos galimi ryšiai su atitinkamomis Baltarusijos Respublikos tarnybomis bylos nagrinėjimo metu nebuvo niekaip paneigti. Įvertinęs byloje pateiktus duomenis, teismas sprendė, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas daryti išvadą, jog pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
21. Vertindamas pareiškėjos argumentus dėl pažeistos teisės į šeimą, teismas nurodė, kad pareiškėja santuoką su M. J. (duomenys neskelbtini) sudarė Baltarusijos Respublikoje. Sutuoktiniams dukra (duomenys neskelbtini) gimė taip pat Baltarusijos Respublikoje. Kaip nurodė pati pareiškėja, į Lietuvą gyventi ji atvyko tik 2020 m. lapkričio 13 d., iš Lietuvos ji išvykos 2023 m. gruodžio 26 d. ir šiuo metu gyvena Baltarusijoje. Pareiškėja gyveno Lietuvoje tik 3 metus, pareiškėjos dukra turi ne tik Lietuvos, bet ir Baltarusijos Respublikos pilietybę, jos sutuoktinis su ja nuolat vykdavo į Baltarusiją lankyti giminių ir vykstant pas gydytojus, taip pat lankė pareiškėją su dukra joms 2023 m. gruodžio 26 d. išvykus į Baltarusiją. Pareiškėjai 2024 m. vasario 12 d. buvo išduota Šengeno viza ir jai nėra uždrausta vykti į Šengeno erdvę. Teismas nagrinėjamu atveju nenustatė kliūčių, kodėl pareiškėja negali pasinaudoti šeimos susijungimo teise kitoje šalyje.
22. Dėl Migracijos departamento 2024 m. kovo 7 d. sprendimo uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką 30 mėnesių (2,5 metų) laikotarpiui teismas pažymėjo, kad pareiškėja nenurodė jokių argumentų, kodėl šis sprendimas yra neteisėtas. Teismas atkreipė dėmesį, kad Migracijos departamentas 2024 m. kovo 7 d. sprendimu nusprendė 2,5 metų uždrausti pareiškėjai atvykti į Lietuvą, t. y. atsakovas nustatė perpus trumpesnį terminą, nei galima skirti asmenims, keliantiems grėsmę Lietuvos saugumui, todėl nėra pagrindo daryti išvadą, kad uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką pažeidžia pareiškėjos teises.
23. Vertindamas pareiškėjos argumentus, kad ginčijami Sprendimai neatitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) nuostatų, teismas nurodė, jog Sprendimuose faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus. Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad nors esminis Sprendimų pagrindas yra VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Migracijos departamentas atliko pareiškėjos individualų vertinimą (įvertino jos šeimyninius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuva), todėl nėra pagrindo teigti, jog Migracijos departamentas neatliko jokio savarankiško tyrimo. Nenustatęs Sprendimų panaikinimo pagrindų, teismas atmetė pareiškėjos skundą kaip nepagrįstą.
III.
24. Pareiškėja Y. N. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo jos skundą tenkinti, bei priteisti bylinėjimosi išlaidas.
25. Pareiškėja nesutinka su VSD ir Migracijos departamento išvadomis, kurioms pritarė teismas, kad jos mokslų ir darbo faktas bei bendro pobūdžio informacija apie geopolitinę situaciją yra pakankami konstatuoti, jog ji kelia grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos teigimu, šie jos biografiniai faktai negali būti vertinami atsietai nuo kitų su ja susijusių duomenų.
26. Pareiškėja mano, kad nagrinėjamu atveju nebuvo atliktas kompleksinis su ja susijusių ir ją charakterizuojančių savybių vertinimas. Nei VSD, nei Migracijos departamentas neįrodinėjo aplinkybių, jog pareiškėja realiai kelia grėsmę valstybės saugumu, nebuvo vertinta, dėl kokių priežasčių pareiškėja mokėsi teisę 2001?2005 m., kokia padėtis tuo metu buvo Baltarusijoje, neatsižvelgta į pareiškėjos pareigas, darbo pobūdį, į aplinkybę, jog pareiškėja nuo 2020 m. liepos 13 d. nedirbo ir neketino toliau dirbti Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete, nevertintas faktas, kad pareiškėja Lietuvoje vykdė ekonominę veiklą pagal verslo liudijimą, intensyviai ieškojo darbo, lankė mokymus, buvo registruota darbo biržoje, taip pat nevertintas pareiškėjos požiūris į Rusijos ir Baltarusijos karinę agresiją, žmogaus teisių pažeidimus ir pan. Pareiškėja nurodo, kad teismas nepagrįstai nepripažino svarbiomis jos vykimo į Baltarusiją aplinkybes. Pareiškėja paaiškina, kad ji lankė Baltarusijoje gyvenančią motiną, sūnų iš pirmos santuokos ir brolį, taip pat naudojosi medicinos paslaugomis.
27. Pareiškėja pažymi, kad tyrimo metu nebuvo nustatyta jokių faktų, kurie rodytų, jog ji palaiko ryšius su Baltarusijos rėžimu, buvusiais kolegomis, žvalgybos tarnybomis. Taip pat nebuvo nustatyta jokių pareiškėjos teisės pažeidimų, veiksmų, nukreiptų prieš Lietuvą. Pareiškėja teigia, kad teismas nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) suformuotos praktikos, sprendžiant klausimą dėl asmens keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo kriterijų, nes nepagrįstai ir neprotingai išplėtė galimos grėsmės valstybės saugumui turinį ir apimtį bei sprendė dėl pareiškėjos tariamai keliamos grėsmės valstybės saugumui, remiantis tik spėjimais ir įtarimais, nesilaikant realumo ir akivaizdumo kriterijų.
28. Pareiškėja mano, kad teismas nepakankamai atkreipė dėmesį į jos socialinius, šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, neįvertino, kokią įtaką ginčijami Sprendimai turės tiek pareiškėjai, tiek jos šeimos nariams. Pareiškėja akcentuoja, kad jos dukra, Lietuvos Respublikos pilietė, yra priversta gyventi nedraugiškoje, žmogaus teisių negerbiančioje ir jas pažeidinėjančioje bei agresyvią užsienio politiką vykdančioje Baltarusijoje. Pareiškėja pažymi, kad į bylą pateikta psichologo T. V. V. parengta ir pasirašyta išvada patvirtinta, jog testų rezultatai parodė didelį pareiškėjos dukters prisirišimo laipsnį prie tėvo ir motinos. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad jos dukters psichologinė būsena dėl jos atskyrimo nuo tėčio, namų aplinkos Lietuvoje yra labai įtempta, sunki ir kelia didelį susirūpinimą, nerimą.
29. Pareiškėja kritiškai vertina teismo argumentą, jog ji šeimos susijungimo teise gali pasinaudoti kitoje šalyje. Pareiškėja nurodo, kad jos sutuoktinis turi ir daugiau vaikų, kurie gyvena Lietuvoje, čia sutuoktinis turi nekilnojamojo turto, darbą, Lietuvoje gyvena jo giminaičiai, kurie taip pat yra ir mažametės dukros giminaičiai, todėl pareiškėjai nesuprantama teismo pozicija, jog ji su sutuoktiniu ir mažamečiu vaiku turėtų persikelti gyventi į jiems nepažįstamą, visiškai svetimą šalį ir palikti savo namus, darbus, artimuosius.
30. Pareiškėja nurodo, kad nors teisės aktuose nėra tiesiogiai įtvirtintos Migracijos departamento pareigos visais atvejais atlikti užsieniečio apklausą, tačiau tokiais atvejais, kai grėsmė valstybės saugumui grindžiama vienu faktu (nagrinėjamu atveju – pareiškėjos mokslais ir buvusiu darbu Baltarusijos vidaus reikalų sistemoje), o byloje yra ir kitų aplinkybių, rodančių, kad pareiškėja gali būti priešiška režimui ir jo nepalaikyti, kad ji turi itin stiprius socialinius, šeiminius ryšius su Lietuvos Respublika, yra pagrindas atlikti užsieniečio apklausą, siekiant patikslinti ir įvertinti aplinkybes, kurios gali būti pagrindas pripažinti asmenį keliančiu grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjos teigimu, ji Migracijos departamento turėjo būti išklausyta, atliekant jos apklausą, dar iki ginčijamų Sprendimų priėmimo, o ne tik teisme, teismui jau nagrinėjant ginčą dėl Migracijos departamento priimtų Sprendimų teisėtumo.
31. Pareiškėja nesutinka su teismo išvada, kad ginčijami Sprendimai atitinka VAĮ reikalavimus. Pareiškėja teigia, kad Migracijos departamentas jokio savarankiško vertinimo neatliko, tik perrašė VSD Išvadą apie jos tariamai keliamą grėsmę valstybės saugumui, nevertino pareiškėjos šeimyninių, socialinių ir ekonominių ryšių su Lietuva, jų stiprumo. Migracijos departamento atliktas pareiškėjos prašymo pakeisti leidimą laikinai gyventi vertinimas nebuvo išsamus ir visapusiškai pagrįstas.
32. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
33. Atsakovas nesutinka su pareiškėjos apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais, kad priimant ginčijamus Sprendimus nebuvo įvertinta visų aplinkybių visuma. Atsakovas teigia, kad Sprendimuose buvo įvertintos visos su pareiškėja susijusios aplinkybės ir nustatyta, jog jos keliama grėsmė gali būti susijusi su didesnės visuomenės dalies interesų pažeidimu, o uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką yra proporcinga priemonė siekiamam tikslui – užtikrinti valstybės ir visuomenės saugumą.
34. Atsakovas mano, kad nėra pagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog prieš priimant ginčijamus Sprendimus turėjo būti atlikta jos apklausa. Atsakovas pažymi, kad pareiškėja buvo aktyvi ir teikė Migracijos departamentui paaiškinimus, kurie priimant Sprendimus buvo įvertinti.
35. Atsakovas taip pat nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad ginčijamuose Sprendimuose turi būti nurodyti konkretūs veiksmai ir duomenys, pagrindžiantys jos keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Atsakovas pažymi, kad pagal suformuotą teismų praktiką, grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčytinai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjos buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Jeigu kompetentingos institucijos turėtų įrodymų apie pareiškėjos atliekamus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama apie jos baudžiamąją atsakomybę, o ne apie galimą grėsmę valstybės saugumui.
36. Atsakovas nurodo, kad priimant Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika ir padaryta išvada, jog pareiškėjos socialiniai ryšiai su Baltarusija niekada nebuvo nutrūkę. Pareiškėjos sutuoktinis yra Lietuvos Respublikos pilietis, o duktė ? Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietė. Santuoka sudaryta Baltarusijoje, t. y. pareiškėjos sutuoktinis vyko į Baltarusiją, ir priežasčių, dėl kurių jis negalėtų ir toliau lankytis Baltarusijoje, atsakovas nenustatė.
37. Atsakovas mano, kad pareiškėjai buvo pagrįstai uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką. Atsakovas nurodo, kad priimant tokį sprendimą buvo vadovautasi Migracijos departamento nustatytais duomenimis ir VSD Išvada, kurie leido daryti išvadą, jog pareiškėjos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir labiau reikšmingu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o uždraudimas atvykti yra proporcinga priemonė, siekiant užtikrinti Lietuvos Respublikos nacionalinį saugumą.
38. Atsakovo nuomone, ginčijami Sprendimai atitinka tiek VAĮ, tiek teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimti nešališkai ir objektyviai, yra pagrįsti objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Priimant ginčijamus Sprendimus buvo įvertinti pareiškėjos ryšiai su Lietuvos Respublika ir padaryta pagrįsta išvada, kad jos šeiminiai, socialiniai ir ekonominiai ryšiai nenusveria jos grėsmės valstybės saugumui.
39. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjos apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
40. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas. Teismas pagrįstai sprendė, kad ginčijami atsakovo Sprendimai buvo priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėją, jie atitinka šalies nacionalinio saugumo interesus ir susiklosčiusią geopolitinę situaciją. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjos keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne vienos Baltarusijos pilietės teisėms ir interesams.
41. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, kad byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 2001–2005 m. mokėsi Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademijoje, o 2009–2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, 2012–2022 m. – Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete – A. L. tiesiogiai pavaldžioje valstybės institucijoje. Mokydamasi ir dirbdama Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje bei tyrimų komitete pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. VSD pažymi, kad pareiškėja A. L. tiesiogiai pavaldžiame Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete dirbo iki 2022 m. gruodžio 31 d., t. y. ji tęsė tarnybos santykius net ir tuomet, kai Rusijos Federacija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo plataus masto karinę agresiją Ukrainoje. VSD teigimu, šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams.
42. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad jis, atsižvelgdamas į turimus duomenis, žinomus Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų veikimo metodus ir grėsmių tendencijas, atlikęs perspektyvinį (į ateitį nukreiptą) vertinimą, numatė, jog pareiškėjos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui dėl jos su Lietuvos nacionalinio saugumo interesais nesuderinamų ryšių su Baltarusijos Respublikos valstybės institucijomis – šie pareiškėjos ryšiai tęsėsi ilgą laiką ir nebuvo atsitiktiniai, studijas bei tarnybą Baltarusijos Respublikos valstybės institucijose pareiškėja pasirinko sąmoningai ir kryptingai. Vien faktas, kad šiuo metu pareiškėja tokių pareigų nebeina, savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir nebegali kelti grėsmės. VSD teigimu, nurodytos aplinkybės teismui leido padaryti išvadą dėl pareiškėjos pažeidžiamumo, todėl teismas pagrįstai sprendė, jog pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui dėl Sprendimuose išdėstytų aplinkybių bei argumentų yra pakankamai reali ir akivaizdi.
43. Trečiasis suinteresuotas asmuo nesutinka su pareiškėjos teiginiais, kad teismas nevertino jos individualios situacijos. Iš ginčijamų Sprendimų turinio matyti, kad buvo atliktas individualus pareiškėjos situacijos vertinimas, t. y. vertinti jos šeiminiai, socialiniai bei ekonominiai ryšiai su Lietuvos Respublika, iš kurių matyti, kad pareiškėja nėra pasiekusi ilgalaikės integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad ji turi stiprius ryšius su Baltarusija. VSD pažymi, kad pareiškėjos dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su ja kontaktus.
44. Trečiojo suinteresuoto asmens nuomone, teismo sprendimu buvo tinkamai įvertintos bylos faktinės aplinkybės ir taikytinos teisės aktų, todėl nėra pagrindo jį naikinti pareiškėjos apeliaciniame skunde nurodytais motyvais.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
45. Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl Migracijos departamento 2024 m. vasario 25 d. sprendimo Nr. 24S61378, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, ir 2024 m. kovo 7 d. sprendimo Nr. 24S73648, kuriuo uždrausta jai atvykti į Lietuvos Respubliką nuo 2024 m. kovo 7 d. iki 2026 m. rugsėjo 6 d., pagrįstumo ir teisėtumo.
46. Pagal Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 straipsnio 1 dalį, teismas, apeliacine tvarka nagrinėdamas bylą, patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų. Byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos pareiškėjos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 str. 2 d.), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, neperžengdamas apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 str. 1 d.).
47. Pirmosios instancijos teismas padarė išvadą, kad VSD surinkti duomenys leidžia teigti, kad pareiškėja kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Jos asmeninis interesas gyventi Lietuvos Respublikoje negali būti pripažįstamas prioritetiniu ir reikšmingesniu nei Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo užtikrinimas, o pareiškėjos nurodyti argumentai nesudaro pagrindo panaikinti skundžiamus Sprendimus.
48. Apeliantė Y. N. teigia, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus. Apeliantės nuomone, atsakovas neatliko kompleksinio su pareiškėja susijusių ir ją charakterizuojančių savybių vertinimo, pareiškėjos grėsmė valstybės saugumui paremta prielaidomis ir spėjimais. Apeliantė nurodo, kad ji nuo 2020 m. liepos 13 d. Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete faktiškai nedirbo ir neketino to daryti ateityje. Pareiškėja tiek teismo posėdžio metu, tiek iki jo labai aiškiai deklaravo savo poziciją prieš L. rėžimą. Apeliantės teigimu, nebuvo atsižvelgta į jos vaiko psichologinę būseną dėl atskyrimo nuo tėčio, namų aplinkos, apeliantės glaudžius ryšius su Lietuvos Respublika.
49. Dėl apeliantės Y. N. argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas 2024 m. vasario 25 d. sprendimu atsisakė pakeisti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu, t. y. pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Migracijos departamento 2024 m. kovo 7 d. sprendimas, kuriuo uždrausta pareiškėjai atvykti į Lietuvos Respubliką, buvo priimtas tuo pagrindu, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai (Įstatymo 133 str. 5 d.). Taigi, šioje byloje ginčijamų Sprendimų teisėtumas ir pagrįstumas tiesiogiai priklauso nuo to, ar nagrinėjamu atveju buvo tinkamai įvertinta pareiškėjos keliama grėsmė valstybės saugumui.
50. Įstatymo 4 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, jog užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas, o grėsmės viešajai tvarkai ar visuomenei – policija arba Valstybės sienos apsaugos tarnyba. Pagal to paties straipsnio 5 dalį, leidimas gyventi užsieniečiui išduodamas tik gavus Valstybės saugumo departamento išvadą, kad užsienietis nekelia grėsmės valstybės saugumui.
51. Pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019). EŽTT yra pažymėjęs, kad grėsmės nacionaliniam saugumui gali būti skirtingos pagal savo pobūdį, netikėtos arba sunkiai iš anksto apibrėžiamos. Visapusiškai apibūdinti nacionalinio saugumo sąvoką yra neįmanoma. Ji gali būti labai plati, paliekant plačią vertinimo laisvę atitinkamoms institucijoms apibrėžti, kas yra reikalinga šiam saugumui (žr., pvz., EŽTT 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07). Užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą (pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17).
52. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Migracijos departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl asmens grėsmės vertinimo, tačiau Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1049-756/2017; 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Migracijos departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).
53. Migracijos departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1721-525/2023; kt.).
54. Nagrinėjamo ginčo atveju Migracijos departamentas, priimdamas ginčijamus Sprendimus, įvertino kompetentingos institucijos – VSD – pateiktą Išvadą, kurioje nurodoma, kad Y. N. gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Y. N., mokydamasi ir dirbdama Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje bei tyrimų komitete, privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai ir palaikyti Baltarusijos valdžią bei jos vykdomą agresyvią užsienio politiką, kuri kelia grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui. Baltarusijos valstybės institucijose dirbančių asmenų patikimumą ir lojalumą valstybei kontroliuoja Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybos. Jos užtikrina, kad šiose institucijose nedirbtų valdančiajam režimui nelojalūs, vykdomos agresyvios užsienio ir represinės vidaus politikos nepalaikantys asmenys. Valstybės saugumo departamento vertinimu, Y. N. išdavus leidimą gyventi Lietuvoje ji gali būti išnaudota Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnybų užduočių vykdymui kaip lojalus ir patikimas Baltarusijos valdžiai asmuo. Rusijos ir Baltarusijos politinių režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, tarp jų ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui. Esant įtemptai politinei situacijai išlieka didelė Rusijos ir Baltarusijos propagandistų veiklos prieš Lietuvą tikimybė ir tokioms veikoms vykdyti taip pat gali būti naudojami Lietuvoje gyvenantys asmenys, prijaučiantys šių valstybių vykdomai agresyviai politikai. Baltarusijos žvalgybos tarnybos, vykdydamos veiklą, nukreiptą pieš Lietuvos nacionalinio saugumo interesus, naudojasi Lietuvoje gyvenančiais savo šalies piliečiais, kurie anksčiau yra dirbę valstybės institucijose ir gali juos verbuoti kontržvalgybos tikslais, žvalgybos informacijai rinkti. Žvalgybos tarnybos ryšius su agentais tęsia arba atnaujina po tam tikro laiko ir tais atvejais, kai jie yra baigę darbą valstybės institucijoje ar profesinę karinę tarnybą, bet gali reguliariai lankytis užsienyje arba išvyksta gyventi į žvalgybą dominančias užsienio valstybes. Prioritetas vykdant žvalgybą skiriamas NATO ir ES valstybėms, kurias Baltarusijos žvalgybos tarnybos laiko labiausiai priešiškomis valstybės valdančiajam režimui. Gyvendami užsienio valstybėse ir integravęsi į tų šalių visuomenes, agentai įgyja geresnes galimybes rinkti žvalgybos informaciją ar vykdyti kitas žvalgybos tarnybų užduotis. Rusijos karinės agresijos šalyje atveju, tokie asmenys gali būti išnaudojami specialioms, karinę agresiją remiančioms operacijoms – propagandos ir dezinformacijos platinimui, diversijų prieš strateginės ir karinės infrastruktūros objektus vykdymui.
55. Iš 2024 m. vasario 25 d. sprendimo turinio matyti, kad Migracijos departamentas atliko individualų pareiškėjos situacijos vertinimą, išanalizavo ir įvertino jos darbą Baltarusijos valdžios struktūrose, surinko duomenis apie pareiškėjos gyvenimą Lietuvos Respublikoje, įvertino jos socialinius ir ekonominius ryšius, įvertino atsakymo į klausimyną duomenis. Teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamus Sprendimus, sprendžia, kad Migracijos departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta Išvada, todėl nėra pagrįsti pareiškėjos teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus jos situacijos vertinimas, o buvo vadovautasi vien VSD Išvada.
56. Pareiškėja apeliaciniame skunde nesutinka su atsakovo ir teismo išvada, kad ji kelia grėsmę Lietuvos Respublikai. Dėl šių argumentų teisėjų kolegija pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., 2010 m. birželio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-1810/2010, 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016, 2022 m. kovo 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1240-756/2022, 2023 m. balandžio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1461-520/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2552-525/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2519-662/2023; 2023 m. gruodžio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2505-463/2023; 2024 m. sausio 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-935-602/2024; kt.).
57. Teismų praktikoje taip pat pripažįstama, kad sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas. Tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimais ir įtarimais. Jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmė valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. liepos 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3784-662/2016; 2018 m. balandžio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3826-556/2018; 2023 m. rugpjūčio 30 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023; 2023 m. spalio 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2313-525/2023 ir kt.).
58. Pažymėtina, jog asmens ryšiai su Lietuvos Respublikai priešiškų valstybių tarnybomis, fiziniais ar juridiniais asmenimis gali būti laikomi aplinkybe, suponuojančia tokio asmens pažeidžiamumą šių subjektų atžvilgiu, dėl to galinčia kelti grėsmę valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2022 m. rugsėjo 2 d. nutarimą, taip pat Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugsėjo 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2117-1188/2023; 2023 m. spalio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2376-525/2023; kt.).
59. Įrodymų vertinimo aspektu pažymėtina, kad pagal ABTĮ 56 straipsnio 1 dalį, faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Įrodymų vertinimas pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Be to, teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, teisingumo, protingumo, sąžiningumo kriterijais, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.). Taip pat teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų, įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių, faktų buvimą ar nebuvimą.
60. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindo nesutikti su pareiškėjos ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada, kad jos gyvenimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui.
61. Nagrinėjamu atveju byloje nėra ginčo, jog pareiškėja 2001–2005 m. mokėsi Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos akademijoje, o 2009–2011 m. dirbo Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijoje, 2012–2022 m. – Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete – A. L. tiesiogiai pavaldžioje valstybės institucijoje. Mokydamasi ir dirbdama Baltarusijos Respublikos vidaus reikalų ministerijos sistemoje bei tyrimų komitete pareiškėja privalėjo būti lojali Baltarusijos Respublikai, jos vykdomai politikai. Pareiškėja A. L. tiesiogiai pavaldžiame Baltarusijos Respublikos tyrimų komitete dirbo iki 2022 m. gruodžio 31 d. (visiškai neseniai), t. y. ji tęsė tarnybos santykius net ir tuomet, kai Rusijos Federacija 2022 m. vasario 24 d. pradėjo plataus masto karinę agresiją Ukrainoje. Šios aplinkybės, jas vertinant pasikeitusios geopolitinės situacijos kontekste, kai Rusijos Federacijos ir Baltarusijos Respublikos režimų agresyvumas kelia didelę grėsmę regiono valstybių, taip pat ir Lietuvos, nacionaliniam saugumui, suponuoja pareiškėjos pažeidžiamumą suinteresuotų subjektų, turinčių Lietuvos Respublikai priešingų interesų, atžvilgiu bei kartu ir realią tikimybę, galinčią kelti grėsmę valstybės ar visuomenės saugumo interesams (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-919-821/2024).
62. Naujausioje Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra konstatuota, kad lojalumo Rusijos / Baltarusijos valdžiai reikalavimas yra taikomas visiems asmenims, dirbantiems / tarnaujantiems Rusijos / Baltarusijos valstybinėse institucijose, nepriklausomai nuo jų einamų pareigų ar vykdomų funkcijų, o net ir neaukštos kvalifikacijos pareigos pripažįstamos keliančiomis grėsmę Lietuvos valstybės saugumui (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2103-415/2023, 2023 m. rugsėjo 6 d. sprendimą byloje Nr. eA-2117-1188/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2023-415/2023, 2023 m. rugpjūčio 16 d. nutartį byloje Nr. eA-2156-629/2023, 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį byloje Nr. eA-2006-520/2023, 2023 m. birželio 28 d. nutartį byloje Nr. eA-1949-815/2023 ir kt.). Todėl pareiškėja nepagrįstai apeliaciniame skunde teigia, kad teismas, vertindamas jos keliamą grėsmę Lietuvos valstybės saugumui, turėjo suabejoti jos lojalumu Baltarusijos valdžiai.
63. Teisėjų kolegijos nuomone, vien faktas, kad šiuo metu apeliantė anksčiau minėtų pareigų nebeina (kaip jau minėta, tarnybos santykiai nutrūko visiškai neseniai), savaime nereiškia, kad jos ryšiai yra nutrūkę (ir neatsinaujins) ir ji nebegali kelti grėsmės. Apeliantė dėl savo ankstesnės ilgametės tarnybos bei ryšių su Baltarusijos valdžios institucijomis bei pareigūnais tampa lengviau palenkiama vykdyti kilmės šalies specialiųjų tarnybų užduotis ir tuo kelia grėsmę Lietuvos Respublikos valstybės saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2392-552/2023).
64. Migracijos departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Migracijos departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023). Atsisakymas išduoti leidimą gyventi, leidimo panaikinimas užsieniečiui negali būti prilyginamas asmens nubaudimui baudžiamosios teisės prasme, atitinkamai taikant baudžiamosios teisės nuostatas ir principus. Jeigu kompetentingos valstybės institucijos turėtų įrodymų apie asmens atliekamus, planuojamus atlikti arba realiai galimai atliktus valstybės nacionaliniam saugumui grėsmingus veiksmus, tuomet būtų sprendžiama dėl visiškai kitokio pobūdžio teisinių pasekmių – baudžiamosios atsakomybės taikymo. Teismas šiuo aspektu Migracijos departamento sprendimą įvertino pagrįstai ir tinkamai, o apeliantė nepagrįstai siekia, jog būtų taikomas pernelyg aukštas įrodinėjimo standartas tokio pobūdžio bylai ir esant tokiai geopolitinei situacijai.
65. Sprendžiant, ar užsieniečio gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, yra atliekamas tam tikras situacijos prognozavimas. VSD Išvadoje, kuria pagrįstas Migracijos departamento 2024 m. vasario 25 d. sprendimas, nurodyti duomenys nelaikytini bendro pobūdžio informacija, nes jie paremti nustatytais faktais (objektyviais duomenimis) apie Baltarusijos valdžios ir jos institucijų veiklą bei pareiškėjos ryšį su šiomis institucijomis. Todėl apeliantė nepagrįstai mano, kad Migracijos departamento Sprendimai ir VSD Išvada yra grindžiami bendro pobūdžio informacija, spėjimais.
66. Pareiškėja pritarimą Lietuvos Respublikos nuostatoms karo Ukrainoje klausimu išreiškė pildydama jai pateiktą privalomą Migracijos departamento klausimyną, bet tai nesudaro pagrindo pripažinti Migracijos departamento Sprendimų neteisėtais (žr. pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2065-552/2023).
67. Dėl apeliantės argumentų, susijusių su jos šeimyniniu gyvenimu, teisėjų kolegija pažymi, kad iš bylos duomenų matyti, jog pareiškėja nėra pasiekusi ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjos siekiui gyventi Lietuvoje negali būti teikiamas prioritetas prieš Lietuvos Respublikos nacionalinio saugumo interesus, ypač įvertinus tai, kad pareiškėja turi stiprius ryšius su Baltarusija. Baltarusijoje gyvena pareiškėjos artimieji giminaičiai (Baltarusijos Respublikos piliečiai) – sūnus, buvęs sutuoktinis, motina, brolis, iki 2022 m. gruodžio 31 d. pareiškėja dirbo Baltarusijoje, o gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu ji periodiškai grįždavo į Baltarusiją (fiksuota 117 sienos kirtimo atvejų). Stiprius ryšius su Baltarusija turinčios pareiškėjos, kurios atžvilgiu surinkta pakankamai duomenų, leidžiančių teigti, kad ji kelia grėsmę valstybės saugumui, tikslas likti gyventi Lietuvoje negali būti pateisintas vien pareiškėjos ar jos šeimos interesais. Tokiu būdu analogiškos situacijos aiškinamos ir teismų praktikoje (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. sprendimą Nr. eA-1770-968/2023). Pažymėtina ir tai, kad pareiškėjos dažnas vykimas į Baltarusiją, nepriklausomai nuo vykimo priežasčių, kelia papildomas rizikas nacionalinio saugumo interesams ir sudaro labai palankias sąlygas Baltarusijos žvalgybos ir saugumo tarnyboms užmegzti ir (ar) atnaujinti su ja kontaktus.
68. Apeliantė akcentuoja, kad dukra M. dėl ginčijamų sprendimų buvo priversta kartu su pareiškėja išvykti iš Lietuvos ir yra priversta gyventi Lietuvai nedraugiškoje, žmogaus teisių negerbiančioje ir jas pažeidinėjančioje bei agresyvią užsienio politiką vykdančioje Baltarusijoje. Dėl šių argumentų teismas, pažymi, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas 2024 m. balandžio 25 d. sprendime sujungtose bylose c-420/22 ir c-528/22 yra išaiškinęs, kad egzistuoja labai specifinių situacijų, kai, nepaisant to, kad netaikoma su trečiųjų šalių piliečių teise gyventi šalyje susijusi antrinė Sąjungos teisė, o atitinkamas Sąjungos pilietis nepasinaudojo teise laisvai judėti, trečiosios šalies piliečiui, kuris yra šio Sąjungos piliečio šeimos narys, vis dėlto turi būti suteikta teisė gyventi šalyje, antraip būtų pakenkta Sąjungos pilietybės veiksmingumui, jei dėl atsisakymo suteikti tokią teisę minėtas Sąjungos pilietis faktiškai privalėtų išvykti iš visos Sąjungos teritorijos ir taip iš jo būtų atimta galimybė naudotis pagrindinėmis šio statuso teikiamomis teisėmis. Suinteresuotas asmuo turi pateikti informaciją, reikalingą įvertinti, ar tenkinamos šio straipsnio taikymo sąlygos (paminėto Europos Sąjungos Teisingumo Teismo sprendimo 60, 69 p.). Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs bylos medžiagą, konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, kad apeliantės nepilnametė dukra M. išvyko kartu su motina į Baltarusiją, o ne liko gyventi Lietuvos Respublikoje kartu su tėvu ne tėvų bendru sprendimu, o buvo priversta išvykti. Apeliantė nepateikė įrodymų, kad tarp jos ir dukros yra toks priklausomybės ryšys, dėl kurio dukra faktiškai būtų priversta išvykti iš visos Europos Sąjungos teritorijos.
69. Pažymėtina, kad apeliantės nepilnametė dukra M. yra Lietuvos Respublikos ir Baltarusijos Respublikos pilietė. Nors apeliantės sutuoktinis M. – Lietuvos pilietis, gyvenantis Lietuvoje, bet santuoka sudaryta Baltarusijoje, t. y. jos sutuoktinis vyko į Baltarusiją, ir priežasčių, dėl kurių jis negalėtų ir toliau lankytis Baltarusijoje, nenustatyta. Be to, atsisakymas pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jos gyvenimas Lietuvoje gali grėsti valstybės saugumui, yra laikino pobūdžio priemonė sąlygota Rusijos ir Baltarusijos agresijos prieš Ukrainą, kuri, tikėtina, gali baigtis bet kuriuo metu. Dėl to, apeliantė turi teisę kreiptis į atitinkamą Lietuvos Respublikos instituciją dėl jos individualios situacijos įvertinimo iš naujo.
70. Proceso dalyviai procesiniuose dokumentuose išdėstė daugiau argumentų, tačiau, teisėjų kolegijos vertinimu, jie nėra esminiai sprendžiant šią administracinę bylą ir niekaip nekeičia šiame sprendime padarytos išvados, todėl teisėjų kolegija dėl jų plačiau nepasisako. Šiame kontekste paminėtina, kad Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą pažymėta, jog teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr., pvz., EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Olandiją; 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą Helle prieš Suomiją; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. lapkričio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-3555/2011).
71. Migracijos departamento nustatytinas draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis vertintinas kaip proporcingas, nes ženkliai mažesnis nei Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje įtvirtintas draudimo atvykti laikotarpis. Pažymėtina, kad pareiškėjai uždrausta atvykti tik į Lietuvos Respubliką, bet nėra įtrauktas draudimas atvykti ir apsigyventi kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis, teritorijoje.
72. Apibendrindama šioje nutartyje aptartas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus ir nustatė teisiškai reikšmingas aplinkybes bylai išspręsti, teisingai pritaikė ginčo teisinius santykius reglamentuojančias materialiosios teisės normas. Pareiškėjos apeliacinio skundo argumentai nepaneigia pirmosios instancijos teismo išvadų pagrįstumo ir teisėtumo, skundžiamas teismo sprendimas yra pagrįstas bylos faktais ir teisės aktų normomis, todėl jis paliekamas nepakeistas, o apeliacinis skundas atmetamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjos Y. N. (Y. N.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Vilniaus rūmų 2024 m. gegužės 21 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Ričardas Piličiauskas
Ernestas Spruogis
Dalia Višinskienė