Civilinė byla Nr. e2-442-302/2019

Teisminio proceso Nr. 2-69-3-16673-2016-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.2.3

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2019 m. gegužės 9 d.

Vilnius

        Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Romualda Janovičienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal atsakovės ribotos atsakomybės bendrovės „Investicionaja vagonaja kampanija“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, priimtos civilinėje byloje pagal ieškovų V. Z. (V. Z.) ir A. Ž. (A. Ž.) ieškinį atsakovėms uždarajai akcinei bendrovei ,,Goverlus“, uždarajai akcinei bendrovei ,,Lucrosus“, ribotos atsakomybės bendrovei „Investicionaja vagonaja kampanija“ dėl akcininkų susirinkimo sprendimo pripažinimo negaliojančiu, sandorio pripažinimo negaliojančiu, turto grąžinimo ir uždraudimo atlikti veiksmus, sukeliančius realią žalos padarymo ateityje grėsmę,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovai patikslintu ieškiniu prašo:

1.1.                      pripažinti negaliojančiu nuo jo priėmimo dienos 2016 m. liepos 29 d. uždarosios akcinės bendrovės (toliau – UAB) „Goverlus“ eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo sprendimą, įformintą UAB „Goverlus“ eilinio visuotinio akcininkų susirinkimo protokolu;

1.2.                      pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2016 m. rugpjūčio 1 d. UAB „Goverlus“ ir UAB „Lucrosus“ sudarytą įkeisto turto realizavimo jį perleidžiant kreditoriaus nuosavybėn sutartį;

1.3.                      pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir ribotos atsakomybės bendrovės (toliau – RAB) „Investicionaja vagonaja kampanija“ sudarytą sutartį Nr. 10-08/16-794;

1.4.                      įpareigoti RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį Nr. 10-08/16-794 įgytus vagonus perduoti UAB „Goverlus“ nuosavybėn;

1.5.                      uždrausti UAB „Goverlus“ nuosavybės teise priklausančius vagonus (įskaitant vagonus, kurie nuosavybės teise grąžintini UAB „Goverlus“), t. y. iš viso 960 vienetus vagonų, vagonų modeliai – 12-783, 12-4106, 12-132, perleisti bet kuriems tretiesiems asmenims už mažesnę nei 15 121 Eur (be mokesčių, muitų ir kitų privalomų rinkliavų) kainą, nurodytą kainą skaičiuojant už vieną perleidžiamą vagoną, išskyrus atvejį, jeigu mažesnė perleistino vagono kaina bus patvirtinta UAB „Goverlus“ visuotiniame akcininkų susirinkime kvalifikuota balsų dauguma, kuri negali būti mažesnė kaip 2/3 susirinkime dalyvaujančių akcininkų akcijų suteikiamų balsų.

2.       Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi taikė laikinąsias apsaugos priemones:

2.1.                      uždraudė RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ nuosavybės teise valdomus vagonus, kurie buvo įgyti pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ sudarytą sutartį Nr. 10-08/16-794, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į juos tretiesiems asmenims, vagonus įkeisti, jais laiduoti ar kitaip juos apsunkinti;

2.2.                      uždraudė RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ ir / ar kitiems asmenims perregistruoti 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ sudarytos sutarties Nr. 10-08/16-794 pagrindu perleistų vagonų nuosavybės teises (ar atskirai valdymo, naudojimo, disponavimo faktą), taip pat bet kokius kitus juridinius faktus dėl šių vagonų naudojimo prekinių vagonų parko automatizuotoje duomenų bazėje, bet kokiuose kituose registruose, valstybės institucijose (įskaitant muitines, mokesčių administratorius) RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ ir/ ar kitų trečiųjų asmenų vardu.

3.       Kauno apygardos teismas 2017 m. lapkričio 13 d. nutartimi paliko nenagrinėtą bylos dalį pagal ieškovų pateikto ieškinio reikalavimus, kuriais ieškovai prašė pripažinti negaliojančia nuo jos sudarymo dienos 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kompanija“ pagal sutartį įgytus vagonus perduoti UAB „Goverlus“. Lietuvos apeliacinis teismas 2018 m. kovo 7 d. nutartimi paliko nepakeistą Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutartį. Kauno apygardos teismas 2018 m. kovo 9 d. nutartimi panaikino Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones.

4.       Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2018 m. gruodžio 6 d. nutartimi Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. kovo 7 d. nutartį ir Kauno apygardos teismo 2017 m. lapkričio 13 d. nutarties dalį, kuria palikti nenagrinėti ieškinio reikalavimai pripažinti negaliojančia nuo sudarymo dienos atsakovių UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sudarytą sutartį ir įpareigoti atsakovę RAB „Investicionnaja vagonnaja kampanija“ perduoti atsakovei UAB „Goverlus“ 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutartimi įgytus vagonus, panaikino ir perdavė šiuos ieškinio reikalavimus nagrinėti pirmosios instancijos teismui.

5.       Ieškovai teismo prašė vėl taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ nuosavybės teise valdomus vagonus, kurie buvo įgyti pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ sudarytą sutartį Nr. 10-08/16- 794, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į juos tretiesiems asmenims, vagonus įkeisti, jais laiduoti ar kitaip juos apsunkinti; uždrausti RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ ir / ar kitiems asmenims perregistruoti 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ sudarytos sutarties Nr. 10-08/16-794 pagrindu perleistų vagonų nuosavybės teises (ar atskirai valdymo, naudojimo, disponavimo faktą), taip pat bet kokius kitus juridinius faktus dėl šių vagonų naudojimo Prekinių vagonų parko automatizuotoje duomenų bazėje, bet kokiuose kituose registruose, valstybės institucijose (įskaitant muitines, mokesčių administratorius) RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ ir /ar kitų trečiųjų asmenų vardu.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

6.       Kauno apygardos teismas 2019 m. sausio 9 d. nutartimi tenkino ieškovų prašymą:

6.1.                      uždraudė RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ nuosavybės teise valdomus vagonus, kurie buvo įgyti pagal 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ sudarytą sutartį Nr. 10-08/16-794, parduoti ar kitaip perleisti nuosavybės teisę į juos tretiesiems asmenims, vagonus įkeisti, jais laiduoti ar kitaip juos apsunkinti;

6.2.                      uždraudė RAB Investicionaja vagonaja kampanija“ ir / ar kitiems asmenims perregistruoti 2016 m. rugpjūčio 10 d. UAB „Lucrosus“ ir RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ sudarytos sutarties Nr. 10-08/16-794 pagrindu perleistų vagonų nuosavybės teises (ar atskirai valdymo, naudojimo, disponavimo faktą), taip pat bet kokius kitus juridinius faktus dėl šių vagonų naudojimo prekinių vagonų parko automatizuotoje duomenų bazėje, bet kokiuose kituose registruose, valstybės institucijose (įskaitant muitines, mokesčių administratorius) RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ ir / ar kitų trečiųjų asmenų vardu.

7.       Teismas nurodė, kad Kauno apygardos teismas 2017 m. sausio 19 d. nutartimi jau kartą taikė ieškovų prašomas taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Pakartotinai preliminariai įvertinęs patikslinto ieškinio ir jo priedų turinį, teismas sprendė, kad nėra pagrindo teigti apie patikslinto ieškinio akivaizdų nepagrįstumą, ar kad išnyko grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui ieškinio patenkinimo atveju. Taip pat nurodė, kad dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinumo šioje byloje jau yra pasisakyta įsiteisėjusiose Kauno apylinkės teismo 2016 m. rugsėjo 27 d. ir Kauno apygardos teismo 2017 m. sausio 19 d. nutartyse. Tai, teismo nuomone, sudaro pagrindą pakartotinai taikyti laikinąsias apsaugos priemones.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

8.       Atsakovė RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti ieškovų prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Nurodo šiuos esminius nesutikimo su pirmosios instancijos teismo nutartimi argumentus:

8.1.                      Priimdamas skundžiamą nutartį, teismas nevertino, ar realiai egzistuoja ieškovams galbūt palankaus teismo sprendimo neįvykdymo ar pasunkėjimo įvykdyti grėsmė. Vien tai, kad kartą 2017 m. sausio 19 d. nutartimi analogiškos laikinosios apsaugos priemonės atsakovės atžvilgiu jau buvo taikytos, negali būti pakankamas pagrindas vėl taikyti itin plačios apimties ir verslą žlugdančias laikinąsias apsaugos priemones.

8.2.                      Laikinosios apsaugos priemonės buvo pritaikytos formaliai, nesuteikiant atsakovei teisės būti išklausytai.

8.3.                      Ieškovai nepateikė jokių įrodymų apie tariamą atsakovės RAB „Investicionaja vagonaja kampanija“ nesąžiningumą. 2016 m. rugpjūčio 10 d. sutarties sudarymo metu jokių teisminių ginčų nebuvo, taip pat vagonų atžvilgiu nebuvo taikomi jokie apribojimai, todėl vagonai buvo perleisti sąžiningai. Spekuliatyvūs ieškovų teiginiai, kad ginčo vagonai yra vis perleidžiami kitiems asmenims vengiant teismo proceso ir siekiant apsunkinti ieškovų teisių gynybą, yra visiškai nepagrįsti. Nuo 2016 m. rugpjūčio mėnesio atsakovė tinkamai rūpinasi ginčo turtu, niekada nevengė ir nevengia dalyvauti teismo procese.

8.4.                      Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia proporcingumo principą. Atsakovė yra įmonė, kurios viena pagrindinių verslo krypčių yra vagonų parko valdymas. Pirmosios instancijos teismo pritaikyti draudimai riboja atsakovės verslo laisvę ir net gali sąlygoti tokią situaciją, kai, nesant atsakovės valios, draudimai bus pažeisti, pavyzdžiui, vagonus apsunkinus sulaikymo teisės pagrindu dėl to, kad jų operatorius, kuriam atsakovė yra perdavusi teisę naudoti vagonus veikloje komiso sutarties pagrindais, neatsiskaitė laiku už jų remontą ir pan. Be to, draudimas įkeisti ginčo vagonus riboja galimybę pritraukti finansavimą verslui, panaudojant vagonus kaip užstatą.

9.       Ieškovai atsiliepime į atskirąjį skundą prašo skundą atmesti, o pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą. Nurodo šiuos esminius argumentus:

9.1.                      Apeliantės skundo argumentas dėl formalaus laikinųjų apsaugos priemonių taikymo yra visiškai nepagrįstas, nes laikinųjų apsaugos priemonių atsakovės atžvilgiu taikymo šioje byloje būtinybė buvo nustatinėta jau kelis kartus: teismui priimant 2017 m. sausio 19 d. nutartį bei apeliacinės instancijos teismui vertinant 2017 m. sausio 19 d. nutarties teisėtumą.

9.2.                      Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo būtinybė šioje byloje grindžiama status quo padėties išsaugojimu, kadangi, netaikius laikinųjų apsaugos priemonių, apeliantei būtų sudaromos prielaidos ginčo vagonus ar jų dalį perleisti tretiesiems asmenims ar šį turtą apsunkinti kitais būdais. Tokiu atveju, netgi ir tenkinus ieškinį, grąžinti vagonus būtų nebeįmanoma, o ieškovai būtų priversti inicijuoti naują teisminį procesą dėl žalos atlyginimo ir / ar kitų sandorių ginčijimo, ir / ar restitucijos taikymo.

9.3.                      Pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės yra proporcingos ir adekvačios. Bet kokia siauresnė laikinųjų apsaugos priemonių apimtis, pavyzdžiui, leidimo apeliantei apsunkinti vagonus, neperleidžiant jų nuosavybės, suteikimas, galimai sąlygotų ieškovams palankaus teismo sprendimo įvykdymo negalimumą.

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

9.       Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Atskiriesiems skundams nagrinėti taikomos tos pačios taisyklės, išskyrus CPK XVI skyriaus II skirsnyje numatytas išimtis (CPK 338 straipsnis).

10.       Nagrinėjamu atveju apeliacijos dalyką sudaro Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutarties, kuria taikytos laikinosios apsaugos priemonės, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamų nutarčių negaliojimo pagrindų nenustatyta.

Dėl skundžiamos nutarties teisėtumo / neteisėtumo

11.       CPK 144 straipsnio 1 dalis nustato, kad teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimus ir, nesiėmus šių priemonių, būsimo galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi, įstatyme yra įtvirtintos dvi būtinos sąlygos, leidžiančios taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, tikėtinai pagrindžiamas ieškinio reikalavimas, antra, įrodoma, kad nesiėmus prevencinių priemonių galbūt ieškovui palankaus teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Nesant bent vienos iš pirmiau nurodytų sąlygų, laikinųjų apsaugos priemonių taikymas negalimas.

12.       Kaip matyti iš atskirojo skundo turinio, apeliantė nekvestionuoja pirmosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – tikėtino ieškinio pagrįstumo, egzistavimo, todėl šiuo aspektu nepasisakytina, iškart pereinant prie antrosios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos – grėsmės būsimo teismo sprendimo vykdymui, vertinimo.

13.       Laikinųjų apsaugos priemonių taikymu siekiama garantuoti būsimo procesinio teismo sprendimo byloje realų ir tinkamą įvykdymą, nes pats savaime teismo sprendimas, kuriuo būtų tik patvirtinamas ieškinio reikalavimų pagrįstumas, dar nereiškia tinkamo šalies pažeistų teisių ir teisėtų interesų apgynimo teismo tvarka, jeigu šis sprendimas nebegali būti realiai įvykdytas.

14.       Konkrečių laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslingumą gali nulemti priežastys, susijusios su byloje pareikštų materialinių teisinių reikalavimų dalyku, jų pobūdžiu. Kai ieškiniu prašoma pripažinti negaliojančiais tam tikrus sandorius, kurių objektas tam tikras nekilnojamasis turtas, laikoma, jog ieškovų materialiniai teisiniai reikalavimai tiesiogiai siejami su ginčo objekto teisinio režimo pasikeitimu.

15.       Nors ir sutiktina su apeliante, kad šiuo konkrečiu atveju ieškovai nepateikė objektyvių duomenų apie atsakovės, kurios turtui (vagonams) taikytos laikinosios apsaugos priemonės, realius ketinimus perleisti ginčo turtą ir kitaip jį apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą, tačiau pažymėtina, jog būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus konkrečiam turtui šiuo atveju lemia poreikis išlaikyti status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą).

16.       Šiame kontekste atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimui įvykdyti. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima, kad egzistuoja tokio pobūdžio grėsmės atsiradimo tikimybė (Lietuvos apeliacinio teismo 2013 m. lapkričio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-2492/2013; 2014 m. gegužės 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-897/2014).

17.       Akivaizdu, kad, nagrinėjamu atveju netaikius laikinųjų apsaugos priemonių ginčo turtui (vagonams), egzistuoja jo perleidimo tretiesiems asmenims ar apsunkinimo kitais būdais grėsmė ir dėl to būsimo teismo sprendimo įvykdymas gali būti apsunkintas dėl kitų teisminių procesų iniciavimo arba tokio sprendimo vykdymas gali pasidaryti apskritai nebeįmanomas.

18.       Jeigu atsakovė, kaip deklaruojama jos atskirajame skunde, iš tikrųjų nesiekia ir neketina ginčo vagonų perleisti ar kitaip apsunkinti, tai pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės objektyviai niekaip negali pažeisti ir nepažeidžia jos interesų ir (ar) neproporcingai suvaržo jos teisių. Tačiau atsakovės siekis panaikinti skundžiama nutartimi taikytas laikinąsias apsaugos priemones, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik papildomai pagrindžia poziciją, kad grėsmė ieškovams galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra visiškai eliminuota.

19.       Be to, atkreiptinas dėmesys, kad pati apeliantė, skunde tvirtinama, jog laikinosios apsaugos priemonės trikdo jos verslui, nurodo, kad draudimas įkeisti ginčo vagonus trukdo finansavimo pritraukimą, panaudojant vagonus kaip užstatą, o tai savaime verčia abejoti apeliantės skunde deklaruojamu sąžiningumu. Akivaizdu, kad ginčo vagonų įkeitimo sandorio sudarymas neišvengiamai apsunkintų ieškovams galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymą, nes tretieji asmenys į ginčo vagonus įgytų atitinkamas daiktines teises.

20.       Esant nurodytoms aplinkybėms, pripažintina, kad iki bus išnagrinėtas tarp šalių kilęs ginčas tikslinga taikyti laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinančias ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir iš esmės nesukeliančias ženklesnių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu jos yra taikomos.

21.       Taip pat apeliacinės instancijos teismas atkreipia apeliantės dėmesį, kad pagal CPK 147 straipsnio 1 dalį apie prašymo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo nagrinėjimą yra pranešama atsakovui tik tada, kai teismas mano, jog tai būtina, todėl pirmosios instancijos teismas, nenustatęs būtinybės pranešti apeliantei apie prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, jokių procesinių teisės normų nepažeidė. Būtent tokios pozicijos laikomasi ir Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje (žr., pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. kovo 24 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-629-196/2016; 2015 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015).

22.       Lietuvos apeliacinis teismas yra išaiškinęs, kad teisė būti išklausytam tokiems proceso dalyviams, kuriems iš anksto nepranešama apie laikinųjų apsaugos priemonių prašymo nagrinėjimą, suteikiama vėliau, t. y. jiems kreipiantis į apeliacinės instancijos teismą su atskiruoju skundu dėl priimtos pirmosios instancijos teismo nutarties teisėtumo ir pagrįstumo, kartu su juo pateikiant ir įrodymus (Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. gegužės 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-698-186/2015, 2015 m. spalio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1417-464/2015, kt.).

23.       Minėtų Lietuvos apeliacinės instancijos teismo išaiškinimų kontekste atmestinas kaip teisiškai nepagrįstas ir apeliantės skundo argumentas dėl jos neva pažeistos teisės būti išklausytai.

Dėl bylos procesinės baigties

24.       Atsižvelgiant į pirmiau išdėstytas aplinkybes bei šioje byloje vykstančio ginčo pobūdį, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas teisėtai ir pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, o atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti teisėtą ir pagrįstą teismo nutartį, todėl atsakovės atskirasis skundas atmestinas, o Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartis paliktina nepakeista.

25.       Apeliantei išaiškintina, kad apeliacinės instancijos teismo nagrinėjamos bylos teisinis rezultatas neužkerta jai kelio, pasikeitus aplinkybėms ir atsiradus pagrįstam poreikiui, bet kurioje proceso stadijoje pateikti teismui motyvuotą prašymą pakeisti laikinąsias apsaugos priemones (CPK 148 straipsnis) ar jas panaikinti (CPK 149 straipsnis).

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu ir 338 straipsniu,

n u t a r i a:

Kauno apygardos teismo 2019 m. sausio 9 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                                                                                Romualda Janovičienė