Administracinė byla Nr. A⁵⁰²-1458/2010

Procesinio sprendimo kategorija 38

 (S)

 

 

 

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2010 m. gruodžio 9 d.

Vilnius

 

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Anatolijaus Baranovo (kolegijos pirmininkas), Artūro Drigoto (pranešėjas) ir Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės,

            sekretoriaujant Alinai Dokutovičienei,

            dalyvaujant pareiškėjai J. K.,

            pareiškėjos atstovei adv. Ingridai Ivanovienei,

            atsakovo atstovui A. J.,

            trečiajam suinteresuotam asmeniui ir trečiųjų suinteresuotų asmenų G. J. ir V. J. įstatyminei atstovei J. J.,

            trečiajam suinteresuotams asmeniui J. J.,

            vertėjai Gitanai Aleliūnaitei,

            viešame teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. K. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, tretieji suinteresuoti asmenys – J. J., J. J., G. J., atstovaujama įstatyminės atstovės J. J., V. J., atstovaujama įstatyminės atstovės J. J., M. K. (M. K.) ir D. K. (D. K.), atstovaujamas įstatyminio atstovo M. K., dėl sprendimo panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė:

 

I.

 

Pareiškėja J. K. (toliau – ir pareiškėja) skundu, kurį patikslino, kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą, prašydama:

1)             panaikinti Vilniaus miesto savivaldybės (toliau – ir Savivaldybė, atsakovas, apeliantas) administracijos (toliau – ir Administracija) Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus 2008 m. spalio 22 d. raštą Nr. A51-23041-(25.1-ŪK1) „Dėl butų (duomenys neskelbtini) atlaisvinimo“ (toliau – ir Raštas);

2)             panaikinti Administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos (toliau – ir Komisija) 2008 m. rugsėjo 17 d. posėdžio protokole Nr. 200-36 suformuluotą sprendimą nepritarti pareiškėjos prašymui sudaryti buto nuomos sutartį (toliau – ir Sprendimas);

3)             atstatyti teisę netrukdomai valdyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje (toliau – ir Butas).

Skunde pareiškėja paaiškino, kad ji yra neįgali ir kad Bute (dviejų kambarių: vienas kambarys – 14,75 kv. m, kitas kambarys – 14,83 kv. m) kartu su giminaičiais gyvena nuo 1977 m. birželio 16 d., kai Vilniaus miesto Lenino rajono darbo žmonių deputatų tarybos vykdomojo komiteto sprendimu Nr. 314 buvo paskirti du neizoliuoti kambariai (Butas). Pažymėjo, jog tai minima ir 2001 m. balandžio 4 d. Savivaldybės butų fondo gyvenamosios patalpos nuomos sutartyje Nr. 2-56 bei jos priede. Teigė, kad Savivaldybė siekia atlaisvinti kuo daugiau Vilniuje savavališkai užimtų butų, tačiau Bute ji gyvena ne savavališkai. Akcentavo, jog uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Šilėja“ su ja 2001 m. sausio 15 d. sudarė gyvenamosios patalpos nuomos sutartį Nr. 2-12, pagal kurią pareiškėjai ir jos šeimos nariams neterminuotam naudojimui buvo suteikta 48,57 kv. m bendro (naudingo) ploto gyvenamoji patalpa, t. y. Butas.

Nurodė, kad minėta sutartis 2001 m. balandžio 4 d. buvo pakeista nuomos sutartimi Nr. 2-56, pagal kurią UAB „Šilėja“, kaip nuomotojas, suteikė pareiškėjos šeimai 48,57 kv. m bendrojo (naudingo) ploto gyvenamąją patalpą (Butą). Pažymėjo, jog 2008 m. kovo 19 d. susitarimu dėl teisių ir pareigų perėmimo Nr. 1.41-S08/3843/778 (toliau – ir Susitarimas) viešoji įstaiga (toliau – ir VšĮ) „Vilniaus butai“ perėmė nuomotojo teises ir pareigas pagal minėtą nuomos sutartį. Pažymėjo, kad Susitarimo 7 punkte numatyta, jog nuomojamų patalpų plotas – 24,14 kv. m. Teigė, jog supratusi, kad patalpų plotas neatitinka, 2008 m. rugpjūčio 28 d. ji kreipėsi į Administraciją ir prašė peržiūrėti Buto plotą ir sudaryti Buto nuomos sutartį. Manė, kad Sprendimas, kuriuo jos prašymas buvo atmestas, yra nepagrįstas ir naikintinas. Laikėsi pozicijos, jog nuomos sutartis su ja jau buvo sudaryta, ji nutraukta nebuvo, o pareiškėja į Savivaldybę kreipėsi tik norėdama patikslinti nuomojamo Buto plotą, tačiau atsakovas, formaliai įvertinęs jos prašymą, išskyrė tik vieną jame esantį sakinį.

Atsakovas Savivaldybė atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, ir prašė jį atmesti.

Atsiliepime atsakovas rėmėsi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 3 straipsnio 1 dalimi ir nurodė, kad Raštas yra informacinio pobūdžio, dėl ko jis negali būti skundžiamas administraciniam teismui. Be to, pareiškėja nenurodė, kokias jos teises Raštas pažeidžia, todėl ji neturi reikalavimo teisės ir ABTĮ 5 straipsnio prasme. Akcentavo, kad tiek panaikinus Raštą, tiek ir palikus jį galioti, Savivaldybė neprarastų teisės kreiptis į bendrosios kompetencijos teismą dėl pareiškėjos šeimos iškeldinimo iš Buto.

Nukreipė į Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo (toliau – ir Įstatymas) 8 straipsnio 2 dalį ir pažymėjo, kad Nekilnojamojo turto registre užfiksuota, jog kartu su pareiškėja gyvenantis jos šeimos narys M. K. 2008 m. balandžio 10 d. įsigijo butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje. Teigė, jog dėl to pareiškėja kartu su šeimos nariais privalėjo iki 2008 m. gegužės 10 d. atlaisvinti Savivaldybės jai suteiktą socialinį būstą, t. y. Butą, o pareiškėjos šeimai neįvykdžius įstatyminės pareigos, jai buvo išsiųstas Raštas. Pažymėjo, kad Įstatymo 8 straipsnio nuostatos yra imperatyvios, todėl Komisija neturėjo galimybės priimti kitokį sprendimą.

Laikėsi pozicijos, kad pareiškėja praleido Sprendimo apskundimo teismui terminą, o jos prašymas jį atnaujinti negali būti tenkinamas. Atkreipė dėmesį į tai, jog pareiškėja nenurodė jokių pagrindų, numatytų ABTĮ 89 straipsnyje, kuriais remiantis būtų galima panaikinti Sprendimą.

Pirmosios instancijos teismo posėdyje atsakovo atstovė papildomai paaiškino, kad, Administracijos nuomone, pareiškėjos nuomojamo Buto plotas ir šiuo metu yra 48,57 kv. m.

 Tretieji suinteresuoti asmenys J. J. ir M. K. pirmosios instancijos teismo posėdyje palaikė pareiškėjos skundą.

J. J. paaiškino, kad yra neaiškumų dėl nuomojamo ploto dydžio ir butų numerių (nepagrįstai nurodomi 2 ir 5 butai), kad jos pajamos, pagal kurias buvo sprendžiama dėl būsto nuomos, yra būtent tokios, kaip nurodyta, tačiau šiuo metu ji su savo šeima negyvena J. K. nuomojamame Bute.

M. K. paaiškino, kad jis su šeima išsikėlė gyventi į už paskolą įsigytą butą. Nurodė, kad motinos J. K. nuomojamą Butą jis yra remontavęs, todėl, jo manymu, motinos iškeldinimas būtų neteisingas.

 

II.

 

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2009 m. spalio 29 d. sprendimu pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir Raštą bei Sprendimą panaikino, o reikalavimą dėl pareiškėjos teisės netrukdomai valdyti Butą atstatymo atmetė.

Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad pareiškėja nuomoja butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, ką patvirtina 2001 m. sausio 15 d. ir 2001 m. balandžio 4 d. su UAB „Šilėja“ sudarytos nuomos sutartys, kurios yra neterminuotos ir buvo sudarytos pagal tuo metu galiojusio Lietuvos Respublikos gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymo nuostatas. Pažymėjo, jog 2001 m. balandžio 4 d. nuomos sutartyje nurodytos nuomos sutarties nutraukimo sąlygos neturi nieko bendro su socialinio būsto nuomos sutarties nutraukimo sąlygomis. Vertino, kad tai, jog 2008 m. kovo 19 d. buvo sudarytas Susitarimas, nuomos sutartyje nieko nekeičia, nedaro jos terminuota. Atkreipė dėmesį į tai, kad Administracijos atstovė patvirtino, jog jame klaidingai nurodytas nuomojamo Buto plotas, nes nebuvo atsižvelgta, jog nuomojami 2 ir 5 butai. Akcentavo, kad tai, jog Administracija laiko, kad nuomojami butai, esantys (duomenys neskelbtini), patvirtina ir Sprendimas.

Nukreipė i Lietuvos Respublikos valstybės paramos būstui įsigyti ar išsinuomoti bei daugiabučiams namams modernizuoti įstatymo įgyvendinimo įstatymo (toliau – ir Įgyvendinimo įstatymas) 2 straipsnį ir konstatavo, kad Administracija šiuo konkrečiu atveju, pagal Įstatymo nuostatas, apskritai neturėjo teisės spręsti klausimo dėl nuomos sutarties pratęsimo ar nutraukimo. Nurodė, kad pareiškėja Butą išsinuomojo dar 2001 m., t. y. galiojant Gyventojų apsirūpinimo gyvenamosiomis patalpomis įstatymui, todėl nagrinėjamu atveju turi būti taikomos jo nuostatos, o tai, jog ji padavė prašymą sudaryti nuomos sutartį, nieko nekeičia, nes Administracija privalėjo jai paaiškinti, kad jai nereikia tęsti nuomos sutarties. Be to, pareiškėjos prašyme buvo ir kiti reikalavimai, t. y. išsiaiškinti dėl nuomojamo ploto. Padarė išvadą, kad šis prašymas Sprendimu buvo išspręstas taip, jog buvo nustatyta, kad pareiškėja nuomoja 48,57 kv. m Butą, nes taip buvo įrašyta Sprendime, tačiau ši Sprendimo dalis yra informacinio pobūdžio ir nekeičia buvusių nuomos sutarčių sąlygų. Taigi Administracijos sprendimas nutraukti su pareiškėja sudarytą nuomos sutartį yra neteisėtas. Akcentavo, kad netgi vertinant Sprendimo priėmimo metu galiojusio Įstatymo nuostatas, darytina išvada, jog, pagal su pareiškėja sudarytas nuomos sutartis, jų sąlygas, nuomos sutartis, priimant sprendimą jos nepratęsti, su pareiškėja negalėjo būti nutraukta. Rėmėsi Įstatymo 11 straipsnio 3 ir 4 dalimis ir pabrėžė, kad sąlygos dėl galimo nuomos sutarties nutraukimo, pagal Įstatymo nuostatas, būtinai turėjo būti įrašytos į nuomos sutartį, tai imperatyvus reikalavimas. Vertino, kad dėl to atsakovo atstovės aiškinimai, jog sutartis buvo sudaryta 2001 m., o Įstatymas priimtas 2002 m., todėl nuomos sutartyse šių sąlygų nėra, bet jos turi būti vykdomos atsižvelgiant į Įstatymą, visiškai nepagrįsti. Taigi Sprendimu buvo pažeistos nurodytos įstatymų nuostatos, o kartu ir pažeistos pareiškėjos teisės, todėl Sprendimas naikintinas: po Sprendimo būtų pradėtos procedūros, nukreiptos į nuomos sutarties nutraukimą bei iškeldinimą, kas pažeistų pareiškėjos teises).

Rėmėsi Administracijos direktoriaus 2009 m. birželio 26 d. įsakymu Nr. 30-1156 patvirtintų Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Negyvenamųjų ir gyvenamųjų pastatų bei patalpų komisijos nuostatų (toliau – ir Nuostatai) 7.3 ir 22 punktais, 4 punkto 1-ąja įtrauka ir konstatavo, kad Komisijos sprendimas nepritarti prašymui išnuomoti socialinį būstą Administracijoje yra galutinis, po to jis turi būti tik vykdomas, t. y. po to atitinkami Administracijos padaliniai privalo imtis konkrečių veiksmų, kad tokia nuomos sutartis būtų realiai nutraukta, o asmuo iškeldintas. Dėl to toks Komisijos sprendimas pripažintinas viešojo administravimo subjekto administraciniu aktu, sukeliančiu pareiškėjai teisinius padarinius.

Pažymėjo, kad Raštu pareiškėjai buvo pranešta apie Sprendimą, tačiau atsižvelgiant į tai, jog Sprendimas yra nepakankamai motyvuotas, nes nėra pagrįstas teisės aktų nuostatomis, kaip to reikalauja Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnis ir – ypatingai – 3 straipsnio 1 punktas, dėl ko Raštas, kuris yra informacinio pobūdžio ir kuriame pateikiamos nuorodos į atitinkamus teisės aktus, laikytinas papildoma Sprendimo motyvacija. Taigi Raštas ir Sprendimas sudaro vieną administracinį sprendimą (nepratęsti Buto nuomos sutarties ir iškeldinti), kaip jis suprantamas ABTĮ 2 straipsnio 14 dalyje, 22 straipsnio 1 dalyje ir Viešojo administravimo įstatyme, dėl ko abu ir naikintini. Sprendimas nepratęsti Buto nuomos sutarties naikinamas ABTĮ 89 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu.

Netenkino pareiškėjos reikalavimo atstatyti jos teises netrukdomai valdyti Butą, kadangi byloje nebuvo nustatyta, jog jai buvo trukdoma naudotis išnuomotu Butu, o Raštas negali būti laikomas trukdymu naudotis Butu, nes pati pareiškėja be jokio pagrindo parašė prašymą sudaryti su ja nuomos sutartį. Akcentavo, kad į tokį prašymą ji turėjo gauti atsakymą ir jį gavo.  

 

III.

 

Atsakovas Savivaldybė apeliaciniu skundu prašo Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjos skundas būtų atmestas.

Apeliacinis skundas grindžiamas tokiais pagrindiniais argumentais:

1.              Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nagrinėjo pareiškėjos reikalavimą dėl Sprendimo panaikinimo, nes ji pati pripažino, kad Raštą, kuriuo buvo informuojama apie Sprendimą, gavo 2008 m. spalio 22 d., tačiau skundą dėl jo padavė praėjus beveik metams nuo termino skundui paduoti pasibaigimo dienos, juolab kad nagrinėjamu atveju jos nurodytos termino skundui paduoti priežastys (teisinių žinių stoka ir menkas išsilavinimas) turėtų būti vertinamos kritiškai, nes jai atstovavo advokatas.

2.              Pirmosios instancijos teismas padarė nepagrįstą išvadą, kad Sprendimas ir Raštas sudaro vieną administracinį aktą, nes juos parengė skirtingi subjektai, be to, Raštas yra informacinio pobūdžio dokumentas, ką pripažino ir pirmosios instancijos teismas.

3.              Remiasi Nuostatų 4 punktu ir teigia, kad Sprendimas teisines pasekmes sukelia ne pareiškėjai, o atitinkamiems Administracijos padaliniams.

4.              Atkreipia dėmesį į tai, kad socialinio būsto nuomos sutarties su pareiškėja sudarymo klausimas Sprendimu nebuvo galutinai išspręstas, nes šiuo klausimu galutinį sprendimą, pagal Nuostatų 7.2 ir 22 punktus, priima Administracijos direktorius.

5.              Akcentuoja, jog Komisija nėra Savivaldybės institucija, todėl laikytina, kad Savivaldybės institucijos pareiškėjos atžvilgiu jokių sprendimų nėra priėmusios, taigi jos teisės nebuvo pažeistos, be to, dėl šios priežasties Sprendimo negalima pripažinti viešojo administravimo subjekto priimtu administraciniu aktu.

6.              Pirmosios instancijos teismas, priimdamas skundžiamą sprendimą, nepagrįstai vertino socialinio būsto nuomos santykius, kas nėra priskirta administracinių teismų kompetencijai (Administracinė jurisprudencija Nr. 6(16), p. 367-368), ir taip pažeidė ABTĮ 15 ir 16 straipsnius.

Kiti atsakovo apeliacinio skundo argumentai yra analogiški jo atsiliepimo į pareiškėjos skundą pirmosios instancijos teismui argumentams.

Pareiškėja atsiliepime į atsakovo Savivaldybės apeliacinį skundą nurodo, kad su apeliaciniu skundu nesutinka, ir prašo jį atmesti, o pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą.

Atsiliepime pareiškėja teigia, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas.

Kiti pareiškėjos atsiliepimo į atsakovo apeliacinį skundą argumentai yra analogiški jos skundo pirmosios instancijos teismui argumentams.

Tretieji suinteresuoti asmenys nepateikė atsiliepimų į atsakovo Savivaldybės apeliacinį skundą.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a:

 

IV.

 

Apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies.

Administracinis ginčas kilo dėl Rašto ir Sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo bei pareiškėjos teisės netrukdomai valdyti Butą atstatymo.

Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas teisingai nurodo, jog ginčų dėl socialinio būsto nuomos teisinių santykių sprendimas nepriklauso administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 15 ir 16 str.), todėl pirmosios instancijos teismas šį aspektą nagrinėjamoje byloje vertino nepagrįstai.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja 2008 m. rugpjūčio 28 d. kreipėsi į Administraciją, prašydama: 1) patikslinti, koks yra jos nuomojamo Buto plotas, ir 2) sudaryti Buto nuomos sutartį (I t., b. l. 96). Šio prašymo pagrindu Komisija priėmė Sprendimą (I t., b. l. 95), kuriuo nusprendė prašymo netenkinti, nes pareiškėjos šeimos pajamos ir turimo turto vertė viršija nustatytą leistiną dydį, ir pavesti Administracijos Socialinių reikalų ir sveikatos departamento Socialinio būsto skyriui perduoti medžiagą Administracijos Teisės departamento Juridiniam skyriui dėl pareiškėjos šeimos iškeldinimo iš Buto. Raštu (I t., b. l. 6) pareiškėjai buvo pranešta apie tai, ką dėl pareiškėjos 2008 m. rugpjūčio 28 d. prašymo nusprendė Komisija (Sprendimo turinys), ir prašoma geranoriškai per nustatytą terminą atlaisvinti Butą, nes priešingu atveju iškeldinimas bus vykdomas teismine tvarka, be kita ko, išieškant visas su tuo susijusias išlaidas.

Nuostatų 4 punkto 1-ojoje įtraukoje nurodoma, kad Komisijos įpareigojimai (pavedimai), priimti vadovaujantis šiais nuostatais, yra privalomi visiems Administracijos struktūriniams padaliniams, struktūriniams teritoriniams padaliniams (seniūnijoms) ir struktūriniams padaliniams nepriklausantiems karjeros valstybės tarnautojams ir darbuotojams bei Savivaldybės kontroliuojamų įmonių, savivaldybės įmonių, biudžetinių įstaigų ir viešųjų įstaigų, kurių steigėja yra Vilniaus miesto savivaldybė, vadovams. Pagal Nuostatų 7 punktą, Komisija svarsto gyvenamųjų patalpų ir pastatų klausimus, inter alia dėl Savivaldybės gyvenamųjų patalpų naujų nuomos sutarčių sudarymo (7.2 p.) ir dėl Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių pakeitimo, papildymo, nutraukimo bei nuomininkų iškeldinimo ir/ar įkeldinimo į gyvenamąsias patalpas (7.3 p.). Nagrinėjamu atveju pareiškėja 2008 m. rugpjūčio 28 d. prašymu inter alia prašė sudaryti Buto nuomos sutartį, taigi Komisija, priimdama Sprendimą, įgyvendino jai Nuostatų 7.2 punkte nustatytą kompetenciją, kas, remiantis Nuostatų 22 punktu, nelaikytina galutiniu sprendimu atitinkamu klausimu, nes tokie įgaliojimai priklauso Administracijos direktoriui arba Savivaldybės tarybai. Pažymėtina, kad šis teisės aktas nedetalizuoja, ar tarpinis Komisijos sprendimas tokiu klausimu Administracijos direktoriui arba Savivaldybės tarybai yra privalomas, todėl nėra pakankamo pagrindo daryti išvadą, jog tuo atveju, kai toks sprendimas priimamas laikantis teisės aktų, inter alia Nuostatų, reikalavimų, jis sukelia teisines pasekmes tiems asmenims, kurie siekia sudaryti naują Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutartį.

Teisėjų kolegija akcentuoja, jog Nuostatai įpareigoja Komisiją, jai vykdant juose apibrėžtas funkcijas, laikytis jų nuostatų (pavyzdžiui, 4.1 p.). Kaip minėta, Komisija negali priimti galutinio sprendimo dėl naujų Savivaldybės gyvenamųjų patalpų nuomos sutarčių sudarymo (Nuostatų 7.2 ir 22 p.), tačiau, pagal Nuostatų 7.3 punktą, ji gali priimti sprendimą dėl nuomininkų iškeldinimo iš gyvenamųjų patalpų, kuris, remiantis Nuostatų 22 punktu, yra galutinis ir turi būti vykdomas, kas nagrinėjamu atveju ir buvo padaryta. Vadinasi, Komisija minėtu aspektu Sprendimu sukūrė atitinkamas negatyvias teisines pasekmes pareiškėjai ir jos šeimos nariams. Dėl šios priežasties Sprendimas pripažintinas individualiu administraciniu aktu (ABTĮ 89 str. 1 d. 1 ir 2 p.). Atsižvelgiant į tai, jog Komisija tokį sprendimą, t. y. sprendimą iškeldinti pareiškėją ir jos šeimos narius iš Buto, priėmė nesulaukusi, kol bus priimtas galutinis sprendimas dėl Buto nuomos sutarties sudarymo, laikytina, kad ji veikė ultra vires, dėl ko Sprendimas naikintinas. Be kita ko, jis turi būti naikinamas ir dėl to, kad neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nes inter alia nėra pagrįstas teisės aktų normomis. Taigi pirmosios instancijos teismas, nors ir rėmėsi kitais motyvais, Sprendimą pripažinimo neteisėtu bei nepagrįstu ir panaikino pagrįstai.

Atkreptinas dėmesys ir į tai, jog atsakovas nurodo, kad pareiškėja praleido Sprendimo apskundimo terminą. Teisėjų kolegija pažymi, jog šis klausimas buvo išspręstas įsiteisėjusia Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. I-1860-142/2009 (I t., b. l. 168-169). Be to, iš jos pirminiame skunde, 2008 m. lapkričio 5 d. paduotame Vilniaus apygardos administraciniam teismui (I t., b. l. 4), nepaisant jame formuluojamų reikalavimų, pateikiamų argumentų matyti, kad ji nesutinka su sprendimu ją ir jos šeimą iškeldinti iš Buto, kurį, kaip nurodoma jos minėtu skundu ginčijamame Rašte, priėmė Komisija (Sprendimas). Taigi minėti reikalavimai yra tarpusavyje susiję ir skundo patikslinimo, kuriuo prašoma panaikinti Sprendimą, negalima laikyti nauju reikalavimu.

Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Raštas, kurį jis pripažino informacinio pobūdžio dokumentu, ir Sprendimas sudaro vientisą administracinį aktą, dėl ko naikindamas Sprendimą, panaikino ir Raštą. Teisėjų kolegija su tokia pirmosios instancijos teismo pozicija nesutinka, ir pažymi, jog ta aplinkybė, kad Sprendimas nėra tinkamai motyvuotas ir neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio reikalavimų, nesudaro pagrindo Rašto, kurį, be kita ko, priėmė kitas subjektas, laikyti Sprendimo sudedamąja dalimi, juo labiau kad Raštas pareiškėjai nesukelia jokių teisinių pasekmių: jame informuojama apie tai, jog Komisija priėmė Sprendimą ir nurodoma, kaip jis turėtų būti įgyvendintas. Atsižvelgusi į tai, teisėjų kolegija daro išvadą, kad byla šioje dalyje, kaip nepriskirtina administracinių teismų kompetencijai, nes administraciniai teismai nesprendžia dėl informacinio pobūdžio dokumentų teisėtumo ir pagrįstumo (ABTĮ 15 str.), turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 dalies pagrindu. Pareiškėjos reikalavimas atstatyti teisę netrukdomai valdyti Butą laikytinas civilinio teisinio pobūdžio reikalavimu, kuris taip pat nepriskirtinas administracinių teismų kompetencijai (ABTĮ 16 str.), todėl ir šioje dalyje byla turėjo būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 1 punkto pagrindu.

Atsižvelgusi į pirmiau išdėstytą, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies, o pirmosios instancijos teismo sprendimas atitinkamai keistinas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a :

 

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2009 m. spalio 29 d. sprendimą pakeisti.

Bylą dalyje dėl pareiškėjos J. K. skundo reikalavimų panaikinti atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės administracijos Miesto ūkio departamento Energetikos ir statinių skyriaus 2008 m. spalio 22 d. raštą Nr. A51-23041-(25.1-ŪK1) „Dėl butų (duomenys neskelbtini) atlaisvinimo“ ir atstatyti teisę netrukdomai valdyti butą, esantį (duomenys neskelbtini), Vilniuje, nutraukti.

Likusią sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

 

Teisėjai	Anatolijus Baranovas
	Artūras Drigotas
	Vaida Urmonaitė-Maculevičienė