Civilinė byla Nr. 3K-3-62/2010

         Procesinio sprendimo kategorija

121.20

(S)

 

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

2010 m. kovo 1 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Janinos Januškienės, Antano Simniškio (pranešėjas) ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė),

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės J. P. kasacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. P. ieškinį atsakovei J. P., trečiasis asmuo notarė J. R., dėl sutarties pripažinimo negaliojančia.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Ieškovas prašė pripažinti negaliojančia šalių 2002 m. vasario 13 d. santuokos metu įgyto turto dalybų sutartį. Ieškovas nurodė, kad ginčijama sutartis yra tariamas sandoris (CK 1.86 straipsnis); sutartimi padalytas turtas nebuvo šalių (sutuoktinių) bendroji jungtinė nuosavybė.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Kauno rajono apylinkės teismas 2008 m. kovo 16 d. sprendimu ieškinį atmetė. Teismas nustatė, kad 2002 m. vasario 13 d. santuokos metu įgyto turto dalybų sutartimi šalys pasidalijo santuokos metu įgytą nekilnojamąjį turtą, t. y. žemės sklypą ir gyvenamąjį namą su priklausiniais (duomenys neskelbtini). Nurodęs, kad netiria faktų ar ieškovo tėvai turėjo kokių nors finansinių įsipareigojimų, teismas sprendė, kad ieškovas neįrodė fakto, jog jis turtą atsakovei perrašė siekdamas išvengti finansinių įsipareigojimų, nesiekdamas sukurti teisinių padarinių, o siekdamas sumažinti jam priklausantį turtą. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad ieškovas pripažino, jog, sudarius ginčo sandorį, jis išsikėlė iš gyvenamojo namo, palikdamas gyventi savo tėvus ir atsakovę su nepilnamete dukterimi; atsakovė pripažino, jog ieškovo tėvai visą laiką gyveno ieškovui padovanotoje namo dalyje ir mokėjo mokesčius, tačiau ši aplinkybė negali būti vertinama kaip paneigianti atsakovės nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, nes tarp atsakovės ir ieškovo tėvų yra susiklostę faktiniai panaudos santykiai. Remdamasis liudytojų parodymais, kad namo priestatą sutuoktiniai pasistatė santuokos metu, ir tuo, kad žemės sklypas nupirktas taip pat santuokos metu, teismas atmetė kaip neįrodytą ieškovo teiginį, jog visas perleistas nekilnojamasis turtas yra jo asmeninė nuosavybė. Atkreipęs dėmesį į tai, kad ieškovas į teismą kreipėsi tik tada, kai atsakovė pagrasino iškeldinti ieškovo tėvus, teismas konstatavo, kad ieškovas siekia apginti savo tėvų interesus (kad jie nebūtų iškeldinti), o ne siekdamas įrodyti ginčijamo sandorio tariamumą.

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi ieškovo apeliacinį skundą, 2009 m. spalio 16 d. nutartimi Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą panaikino ir perdavė bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui. Kolegija nurodė, kad reikalavimą sandorį pripažinti sudarytu dėl akių, neketinant sukurti teisinių padarinių, ieškovas ieškinyje grindė vienintele netiesiogine aplinkybe – asmeninės nuosavybės padalijimu; ieškinyje ieškovas nurodė, kad neturi galimybės parengti išsamesnį ieškinį, nes jo skubų padavimą lemia atsakovės ketinimas turtą perleisti, kad aplinkybes, jog nurodyta sutartis buvo ir yra tariamas sandoris, patvirtins nagrinėjant bylą; ieškovas taip pat nurodė, kad tai nesudaro pagrindo atsisakyti priimti ieškinį, todėl jis priimtinas nagrinėti ir taikytinos laikinosios apsaugos priemonės. Kolegijos vertinimu, tokia pareiškimo formuluotė rodo, kad faktiškai ieškovas pateikė ne ieškinį, o prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo iki ieškinio teismui padavimo dienos, tačiau pirmosios instancijos teismas nekonstatavo ieškinio trūkumų, nepasiūlė ieškovui pašalinti ieškinio trūkumus, priėmė nutartį bylą laikyti parengta nagrinėti pagal priimtą ieškinį. Kolegija pažymėjo, kad faktinius ieškinio reikalavimus ir jų pagrindus ieškovas išdėstė bylos nagrinėjimo metu: iš jo paaiškinimų matyti, kad sandorio tariamumą ir prieštaravimą imperatyviosioms įstatymų normoms ieškovas grindė siekiu išvengti neįvardytų finansinių įsipareigojimų įvykdymo, tėvų rūpinimusi namo priežiūra po jo perleidimo, nekonkretizuota šalių valios neatitiktimi nurodytai sutartyje, asmeninės ieškovo nuosavybės padalijimu pagal sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės dalijimo taisykles, ne viso sutuoktinių bendro turto pasidalijimo aplinkybe; taip pat prašė konstatuoti, kad dėl dviejų paskutiniųjų aplinkybių sandoris prieštarauja imperatyviosioms įstatymų normoms ir todėl yra niekinis. Kolegija sprendė, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovo nurodytų aplinkybių dėl turto perleidimo vengiant išieškojimo, nevertino jo paaiškinimų dėl sandorio šalių valios, motyvų ir tikslų, savininkės teisių įgyvendinimo aplinkybių, neįvertino viso šalių bendrosios jungtinės nuosavybės teise turėto turto bei jo nepasidalijimo aplinkybių, nepasisakė dėl to, kad notariškai patvirtinta sutartimi buvo nukrypta nuo sutuoktinių lygių dalių principo. Kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pasisakė tik dėl priimto nagrinėti ieškinio reikalavimo pagrindo, jo įrodymų ir atsakovės atsikirtimų, tačiau nepasisakė dėl žodžiu išdėstyto ieškovo prašymo sandorį pripažinti niekiniu dėl CK trečiosios knygos VIII skyriaus normų pažeidimo. Kolegija sprendė, kad kai paaiškinimus ir įrodymus ieškovas teikė dėl įstatymo nustatyta tvarka neišdėstytų ieškinio pagrindų, negalima laikyti, kad teismas, priimdamas sprendimą, pažeidė ieškovo nurodomas proceso teisės normas (CPK 365 straipsnio 2 dalį, 270 straipsnio 4 dalį). Kolegija konstatavo, kad, matydamas, jog ginčo sandoryje nurodytas turtas ieškovui buvo padovanotas tėvų, žinodamas faktinius ieškovo reikalavimo pagrindus, pirmosios instancijos teismas, priėmęs trūkumų turintį ieškinį, vadovaudamasis proceso kooperacijos principu, turėjo bendradarbiauti su bylos dalyviais ir imtis priemonių, kad byla būtų išnagrinėta tinkamai (CPK 8 straipsnis). Šiam principui įgyvendinti teismas turėjo galimybę pasinaudoti CPK 230 straipsnio 1 dalyje, 296 straipsnio 1 dalies 11 punkte, 2 dalyje suteiktomis galiomis ir pasiūlyti ieškovui pateikti faktinius reikalavimo pagrindus atitinkantį ieškinį bei tai pagrindžiančius įrodymus. To neatlikus, nėra aiškios bylos nagrinėjimo ribos, todėl tinkamas bylos išnagrinėjimas negalimas. Kolegija darė išvadą, kad dėl šių priežasčių nebuvo atskleista bylos esmė, todėl teismo sprendimo pagrįstumas apeliacinės instancijos teisme gali būti įvertintas tik formaliu aspektu, tačiau tai neatitiktų CPK 2 straipsnyje reglamentuotų civilinio proceso tikslų. Dėl nepakankamo bylos esmės atskleidimo, netaikymo proceso teisės normų, kurios turėjo būti taikomos nagrinėjamo ginčo metu, kolegija panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimą ir bylą perdavė pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 4 punktas, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktas, 329 straipsnio 1 dalis).

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį ir palikti galioti Kauno rajono apylinkės teismo 2009 m. kovo 16 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Ieškovas ieškinyje išdėstė ieškinio pagrindą ir dalyką, apmokėjo žyminį mokestį, todėl laikyti šį ieškinį pareiškimu dėl laikinųjų apsaugos priemonių nebuvo teisinio pagrindo. Be to, ieškinys buvo priimtas rezoliucija. Taigi apeliacinės instancijos teismas padarė procesinį pažeidimą taikydamas CPK 111, 135 straipsnius, ieškovo pateiktą procesinį dokumentą vertindamas kaip pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o ne kaip ieškinį, todėl klaidingai nusprendė, kad šio ieškinio pagrindu negalėjo būti nagrinėjama byla ir priimtas sprendimas. Jei ieškovas, kuriam atstovavo net du kvalifikuoti teisininkai (advokatai), susipažinę su atsiliepimais į ieškinį, nepageidavo, nematė būtinybės patikslinti savo ieškinio, tai buvo jo paties valia ir pasirinkimas, kad byla būtų nagrinėjama pagal pateiktą ieškinį. Ieškovas, teikdamas ieškinį, pats nusprendė, ko jis reikalauja teismo ir kokiomis aplinkybėmis bei jas patvirtinančiais įrodymais savo reikalavimą grindžia, kad pasiektų sau palankų rezultatą. Teismas priėmė ieškinį, tačiau neturi jokio juridinio pagrindo įpareigoti jį tikslinti. Teismai negali tapti vienos iš šalių advokatu, kaip buvo pasielgta šiuo atveju, kai apeliacinės instancijos teismas, pripažinęs, kad ieškinio dalykas ir pagrindas nebuvo tinkamai suformuluoti, užuot ieškinį atmetęs (nes ieškovo nurodytu pagrindu ieškinys nebuvo įrodytas), bylą grąžino nagrinėti iš naujo, suteikė akivaizdžią galimybę užsitęsti teisinio ginčo išsprendimui, ieškovo pasitaisymui. Pagal Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnį teismas, kaip ginčus dėl teisės sprendžianti institucija, privalo būti nešališkas. Tai reiškia, kad teismas negali tapti ieškovo advokatu ir už jį suformuluoti ieškinio dalyką ir pagrindą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. A. v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, bylos Nr. 3K-3-271/1999). Taigi apeliacinės instancijos teismas tapo ieškovo advokatu, taip pažeisdamas ne tik Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, bet ir rungimosi, dispozityvumo, nešališkumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus (CPK 6, 12, 13, 17, 21 straipsniai).

2. Apeliacinės instancijos teismas padarė klaidingą išvadą, kad nebuvo atskleista bylos esmė. Byla buvo nagrinėjama pagal tokį ieškinį, kokį ieškovas pateikė, tačiau pirmosios instancijos teismas priėmė visus ieškovo papildomai teiktus įrodymus, įvertino visas ieškovo papildomai nurodytas aplinkybes, duotus paaiškinimus, apklausė liudytojus, t. y. rungimosi principo nepažeidė; sprendime pasisakė dėl visų ieškovo reikalavimų. Be to, apeliacinės instancijos teismas atliko įrodymų tyrimą, aktyviai rinko ir siūlė šalims pateikti naujus įrodymus. Kasatorės teigimu, bylos esmė pagal suformuluotą ieškinio dalyką ir pagrindą buvo visiškai atskleista. Kasaciniame skunde pažymima, kad byla buvo nagrinėjama ilgą laiką; bylos parengiamoji stadija tęsėsi labai ilgai, buvo net keturi parengiamieji posėdžiai, byla atidėta daug kartų dėl įvairių paties ieškovo prašymų, bylos nagrinėjimas buvo sudėtingas. Visos šios aplinkybės tik patvirtina, kad bylos esmė nagrinėjimo metu buvo atskleista, buvo sudarytos visos sąlygos ir galimybės šalims rungimosi principu teikti įrodymus savo reikalavimams, atsikirtimams pagrįsti, teikti paaiškinimus ir kt. Priešingai nei konstatavo apeliacinės instancijos teismas, pirmosios instancijos teismas vadovavosi proceso kooperacijos principu, bendradarbiavo su bylos dalyviais ir ėmėsi visų priemonių, kad byla būtų tinkamai išnagrinėta (CPK 8 straipsnis). Šiam principui įgyvendinti pirmosios instancijos teismas aktyviai naudojosi CPK 230 straipsnio 1 dalies, 296 straipsnio 1 dalies 11 punkto, 2 dalies suteiktomis galiomis ir siūlė ieškovui pateikti faktinius reikalavimo pagrindus atitinkantį ieškinį bei tai pagrindžiančius įrodymus; tačiau ieškovas šia savo teise nepasinaudojo per visą ilgą bylos nagrinėjimą pirmosios instancijos teisme. Įvertinus tokį ilgą ir sudėtingą, kruopštų bylos nagrinėjimą, apeliacinės instancijos teismo nutartis grąžinti bylą iš naujo nagrinėti tik dėl to, kad teismas išnagrinėjo ir pasisakė ir dėl tų ieškovo argumentų, įrodymų ir aplinkybių, kurios nebuvo nurodytos ieškinyje – pažeidė proceso koncentracijos ir ekonomiškumo principą (CPK 7 straipsnis). Kita vertus, net jei ieškinys būtų nagrinėtas tik pagal jame nurodytą ieškinio pagrindą, tai jis turėjo būti atmestas kaip neįrodytas. Kasatorė nemano, kad papildomų aplinkybių aiškinimasis bylos nagrinėjimo metu pažeidė jos interesus, teises, juolab kad į kiekvieną ieškovo argumentą buvo tinkamai atsikirsta, o teismas pripažino, kad ieškovo nurodytos aplinkybės liko neįrodytos. Darytina išvada, kad apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino ir taikė CPK 263 straipsnį. Apeliacinės instancijos teismui nebuvo pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas netyrė ieškovo nurodytų aplinkybių dėl turto perleidimo vengiant išieškojimo, nevertino jo paaiškinimų dėl sandorio šalių valios, motyvų ir tikslų, savininkės teisių įgyvendinimo aplinkybių, neteisingai įvertino aplinkybę, kad sutartimi nebuvo pasidalytas visas šalių bendrąja jungtine nuosavybe turimas turtas, nepasisakė dėl to, kad notariškai patvirtinta sutartimi buvo nukrypta nuo sutuoktinių lygių dalių principo, kas neva pažeidė sutuoktinių interesus, neva nemotyvavo, kodėl ieškovo asmeninės nuosavybės teise įregistruotą gyvenamąjį namą dėl priestato pristatymo bei žemės sklypo išpirkimo pripažino bendrąja jungtine nuosavybe, nors šiomis aplinkybėmis CPK 135 straipsnio nustatyta tvarka ieškovas ieškinio ir negrindė.

3. Atkreipdama dėmesį į faktines aplinkybes, kasatorė teigia, kad ginčo sutartimi šalys iš tikrųjų siekė pasidalyti santuokoje įgytą turtą; ši sutartis sudaryta laisvu noru, gerai žinant ir suvokiant jos patvirtinimo teisinius padarinius, kurių šalys ir siekė. Anot kasatorės, tarp jos ir ieškovo tėvų konkliudentinių veiksmų pagrindu susiklostė faktiniai panaudos santykiai. Nukrypdamas nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimų, apeliacinės instancijos teismas neteisingai aiškino CK 3.3 straipsnį ir padarė klaidingą išvadą, kad ginčo sutartimi buvo nukrypta nuo sutuoktinių lygių dalių principo.

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1997 m. birželio 13 d. nutarime Nr. 5 nurodyta, kad teismo sprendimas turi būti aiškus, išdėstytas suprantamai, sudaryti vieningą visumą. Kasatorės teigimu, to negalima pasakyti apie skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį, nes ji yra prieštaringa, nesudaro vieningos visumos, nesuprantama. Nors apeliacinės instancijos teismas darė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas nepadarė nei materialiosios, nei proceso teisės normų pažeidimų, tačiau nutartyje nurodė priešingą išvadą, kad dėl netinkamai pritaikytų civilinio proceso teisės normų pirmosios instancijos teismo išvadų apie neįrodytą ieškinio reikalavimą negalima laikyti atitinkančiomis teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus (CPK 263 straipsnis) ir rezoliucine dalimi nutarė panaikinti teismo sprendimą.

5. Kasatorė atkreipia dėmesį į tai, kad turto perleidimas jokiu būdu nepanaikina prievolės anksčiau ar vėliau grąžinti skolų, mokestinių nepriemokų, todėl toks ieškovo argumentas yra teisiškai apskritai nepagrįstas. Tariamo sandorio sudarymas nebūtų padėjęs išvengti prievolės įvykdymo, taip kaip bandė ir bando teismą įtikinti ieškovas, jo atstovas tiek savo apeliaciniame skunde, tiek ir bylos nagrinėjimo metu pirmosios instancijos teisme. Be to, liudytojų parodymai, kad jie kažką girdėjo apie ieškovo, jo tėvų tariamus mokestinius keblumus jokiu būdu negali šio fakto patvirtinti, nesant kitų šias aplinkybes patvirtinančių rašytinių, oficialių įrodymų. Tuo tarpu Kauno apskrities Valstybinės mokesčių inspekcijos pažyma įrodo priešingai, kad ieškovas jokių mokestinių keblumų neturėjo (50,10 Lt nepriemoka), o galimos ieškovo tėvų skolos valstybei nebuvo šios bylos dalykas, todėl pagrįstai teismo nebuvo tiriamos. Juolab kad dovanojimo sutartis nenuginčyta kaip tariamas sandoris, nepripažinta niekiniu sandoriu, kuriuo ieškovo tėvai siekė išvengti savo prievolių įvykdymo, o vėliau ieškovas siekė gautą turtą neva tais pačiais motyvais perleisti kasatorei. Kasatorės nuomone, nėra jokio teisinio pagrindo dovanojimo sutarties sudarymo aplinkybių ir motyvų laikyti pagrindu turto dalybų sutarčiai pripažinti negaliojančia (niekine).

Atsiliepimu į kasacinį skundą ieškovas prašo kasacinį skundą atmesti. Atsiliepime nurodoma, kad:

1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 1.86, 3.117, 3.118 straipsnių nuostatas, nepagrįstai atsisakė įtraukti į bylos nagrinėjimą Valstybinę mokesčių inspekciją, tirti aplinkybes, susijusias su ieškovo ginčijamos sutarties sudarymo tikslais ir tai lėmė, kad buvo netinkamai nustatytas ir apibrėžtas bylos dalykas. Teismas netyrė ieškovo nurodytų aplinkybių ir jas patvirtinančių įrodymų, kad ginčo sutarties sudarymo tikslas – mokestinių prievolių valstybei vykdymo išvengimas, t. y. ieškovo tėvai turėjo mokestinių prievolių valstybei, tuo tikslu nekilnojamąjį turtą 2000 m. dovanojimo sutartimi perleido ieškovui, o ieškovas, siekdamas išvengti dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia, turtą perleido kasatorei. Pirmosios instancijos teismas netyrė ir nesiaiškino ieškovo nurodomų aplinkybių, kad ginčo sutartimi turėjo būti (tačiau nebuvo) pasidalytas visas šalims bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausantis turtas (CK 3.118 straipsnis). Be to, dėl netinkamai nustatyto bylos dalyko pirmosios instancijos teismas nenustatė ieškinio turinio trūkumų. Ieškovas atkreipia dėmesį į tai, kad tinkamo teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų nesilaikymas nedaro įtakos teisei pareikšti ieškinį, o tik rodo, jog asmuo procesinę teisę pareikšti ieškinį įgyvendina netinkamai. Tokiais atvejais teisėjas skiria terminą trūkumams pašalinti. Atkreipęs dėmesį į 1964 m. CPK 146 straipsnio nuostatų aiškinimo ir taikymo praktiką (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 1999 m. birželio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje S. A. A. v. Klaipėdos apskrities centrinis paštas, bylos Nr. 3K-3-271/1999; 2003 m. sausio 27 d. nutartis, priimta civilinėje byloje M. V. ir kt. v. UAB „Kalba“, bylos Nr. 3K-3-32/2003), ieškovas teigia, kad, grąžindamas bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodydamas esminius ieškinio trūkumus, apeliacinės instancijos teismas netampa nė vienos iš šalių advokatu, tokius veiksmus bylą nagrinėjantį teismą įpareigoja atlikti viešasis interesas (Driukas, A., Valančius, V., Civilinis procesas: teorija ir praktika, II tomas, p. 467; Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2003 m. birželio 4 d. nutartis, priimta civilinėje byloje L. D. v. VšĮ Kauno medicinos universiteto klinikos, bylos Nr. 3K-3-652/2003). Anot ieškovo, šiuo atveju apeliacinės instancijos teismas bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui grąžino tik dėl to, kad pareikštas ieškinys neatitiko formalių ieškinio turiniui keliamų reikalavimų.

2. Kasaciniame skunde nurodytų aplinkybių, susijusių su ginčo sutarties kvalifikavimu ir CK 1.86 straipsnio nuostatų dėl sandorio tariamumo taikymo, sutarties realaus įvykdymo ir sukurtų teisinių padarinių, sutuoktinių lygių dalių principo, apeliacinės instancijos teismas netyrė ir dėl jų nepasisakė, o grąžino bylą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, nurodydamas, kad šis nurodytų aplinkybių nesiaiškino. Teigiant apie ginčo sandorio tariamumą, atsiliepime į kasacinį skundą atkreipiamas dėmesys į Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. sausio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. F. v. J. Č. ir kt., bylos Nr. 3K-3-68/2005; 2006 m. kovo 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje P. R. ir kt. v. J. T. ir kt., bylos Nr. 3K-3-191/2006; 2008 m. birželio 25 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje A. G. v. D. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-337/2008, išdėstytus išaiškinimus dėl tariamo sandorio.

3. Ieškovas pažymi, kad apklausti liudytojai patvirtino, jog ieškovas ir jo tėvas turėjo mokestinių keblumų; turto pasidalijimo sutartį su kasatore sudarė siekdamas išvengti mokestinių prievolių įvykdymo. Liudytojų parodymus patvirtina ir rašytiniai įrodymai – Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos 2009 m. kovo 2 d. raštas, kuriame nurodyta, kad ieškovo tėvui V. P. 2001 m. lapkričio 29 d. patikrinimo aktu pagrindu susidarė 31 880 Lt mokestinė nepriemoka; taip pat Kauno apskrities valstybinės mokesčių inspekcijos ieškiniai ieškovo tėvams.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

Dėl apeliacinės instancijos teismo teisės ir pagrindų grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo

 

Vienas iš civilinio proceso tikslų – kuo greičiau atkurti teisinę taiką tarp ginčo šalių (CPK 2 straipsnis). Šis principas turi būti derinamas su kitais civilinio proceso principais ir jų nepaneigti – asmens pažeistų teisių gynyba, teisingumo įgyvendinimu ir kitais. Proceso koncentracija ir ekonomiškumas reikalauja, kad bylos iš esmės ir kuo išsamiau būtų išnagrinėtos pirmosios instancijos teisme. Šių nuostatų neatitinka bylos perdavimas nagrinėti žemesnės instancijos teismui, jeigu žemesnės instancijos teismo padarytus pažeidimus gali ištaisyti bylą nagrinėjantis aukštesnės instancijos teismas. CPK 327 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu: 1) nustatomi šio Kodekso 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti pagrindai; 2) neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Pagal CPK 329 straipsnio 1 dalį proceso teisės normų pažeidimas arba netinkamas jų pritaikymas yra pagrindas sprendimui panaikinti tik tada, jeigu dėl šio pažeidimo galėjo būti neteisingai išspręsta byla; šiuo atveju byla gali būti grąžinta iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui tik tuomet, kai šių pažeidimų negali ištaisyti apeliacinės instancijos teismas. Pastaroji nuostata turi būti aiškinama sistemiškai su CPK 327 straipsniu, reglamentuojančiu apeliacinės instancijos teismo teisę panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui.

Aiškindamas teisės normas, reglamentuojančias apeliacinės instancijos teismo teisę panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo, kasacinis teismas yra ne kartą pabrėžęs, kad apeliacinės instancijos teismas gali perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik įstatyme nustatytais atvejais. Tai paaiškinama tiek apeliacijos prigimtimi, tiek siekiu užtikrinti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių konvencijos 6 straipsnio 1 dalyje įtvirtintą kiekvieno asmens teisę į bylos išnagrinėjimą per kiek įmanoma trumpiausią laiką, taip pat įgyvendinti proceso koncentruotumo ir ekonomiškumo principus. Ši teisė gali būti įgyvendinama tik užtikrinus, kad byla nuosekliai judės iš žemesnės teisminės instancijos į aukštesnę ir nebus nepagrįstai grąžinama žemesnės instancijos teismui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. B. ir kt., bylos Nr. 3K-3-518/2007; 2008 m. kovo 14 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Utenos apskrities valstybinė mokesčių inspekcija v. E. Š. ir kt., bylos Nr. 3K-3-184/2008; 2009 m. balandžio 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. G. v. Alytaus apskrities viršininko administracija, bylos Nr. 3K-3-164/2009; kt.). Apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą ir perduoti bylą nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui nėra ir negali būti absoliuti, nes CPK normose nustatyta, jog apeliacinės instancijos teismas pats privalo ištaisyti pirmosios instancijos teismo padarytas teisės ir fakto klaidas, o byla gali būti grąžinta nagrinėti iš naujo pirmosios instancijos teismui tik išimtiniais, įstatyme nustatytais atvejais. Vienas iš išimtinių įstatyme nustatytų atvejų yra CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtinta apeliacinės instancijos teismo teisė panaikinti apskųstą teismo sprendimą ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme. Bylos esmė suprantama kaip svarbiausios faktinės ir teisinės bylos aplinkybės. Sprendžiant dėl CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punkto taikymo, turi būti atsižvelgiama į neištirtų aplinkybių apimtį ir pobūdį, įrodymų gavimo aplinkybes. Jeigu dėl tirtinų aplinkybių ir reikalautinų įrodymų apimties ir pobūdžio būtų pagrindas padaryti išvadą, kad byla apeliacinės instancijos teisme turi būti nagrinėjama beveik visa apimtimi naujais aspektais, tai reikštų, jog būtų pagrindas konstatuoti bylos esmės neatskleidimą pirmosios instancijos teisme kaip pagrindą perduoti bylą nagrinėti iš naujo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2005 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje B. R. PĮ ,,RBPĮ” v. V. G. ir kt., bylos Nr. 3K-3-82/2005; 2007 m. spalio 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje D. K. v. R. I., bylos Nr. 3K-3-375/2007; 2009 m. balandžio 20 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Vaivorykštė“ v. UAB „Revinė“, bylos Nr. 3K-3-121/2009; kt.). Taikant CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą turi būti įvertinta, kokios apimties, kokių įrodymų, iš ko ir kokia tvarka turi būti išreikalauta, ar jų reikalavimas iš esmės nereiškia naujo esminio bylos aplinkybių tyrimo, t. y. ar pagrindinės faktinės ir teisinės bylos aplinkybės nėra atskleistos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. gruodžio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Algerta“ v. UAB „Serneta“, bylos Nr. 3K-3-576/2007; 2009 m. birželio 22 d. nutartis, priimta civilinėje byloje I. O. v. UAB „Ost Logistik“, bylos Nr. 3K-3-246/2009).

Pagal civiliniame procese įtvirtintą dispozityvumo principą (CPK 13 straipsnis) teisminio nagrinėjimo dalyko nustatymas yra ginčo šalių, o ne teismo pareiga. Taigi teisminio nagrinėjimo dalykas nustatomas atsižvelgiant į pareikšto ieškinio dalyką ir faktinį pagrindą, taip pat į atsakovo atsikirtimų pagrindu nurodytas aplinkybes. CPK 135 straipsnio 1 dalyje, reglamentuojančioje ieškinio turinio reikalavimus, be kita ko, nustatyta, kad ieškinyje turi būti nurodoma: aplinkybės, kuriomis ieškovas grindžia savo reikalavimą (faktinis ieškinio pagrindas), ir ieškovo reikalavimas (ieškinio dalykas) (CPK 135 straipsnio 1 dalies 2, 4 punktai), be to, ieškinyje turi būti nurodyti įrodymai, patvirtinantys ieškovo išdėstytas aplinkybes (CPK 135 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 2 dalis). Kasacinio teismo praktikoje yra nurodyta, kad CPK 13 straipsnyje įtvirtintas dispozityvumo principas reiškia, jog asmuo, manantis, kad jo teisės pažeistos, tik pats sprendžia, ar ginti pažeistą teisę ir kokį pažeistų teisių gynimo būdą pasirinkti, t. y. asmuo, suformuluodamas ieškinio pagrindą ir dalyką, nustato teisminio nagrinėjimo objektą ir ribas. Teismas, vykdydamas savo pareigą teisingai išspręsti bylą, nustatyti subjektinės teisės pažeidimą ir ją ginti (CPK 2 straipsnis), privalo, neperžengdamas asmens ieškiniu nustatytų ribų, išskyrus įstatymų nustatytas išimtis, išsamiai, visapusiškai ir objektyviai ištirti ir įvertinti konkrečios bylos faktus, atskleisti bylos esmę ir sprendimu nustatyti, ar pareiškusio ieškinį asmens teisės, įstatymu saugomi interesai pažeisti ir kokiu teisiniu būdu jie gintini (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. lapkričio 3 d. nutartis, priimta civilinėje byloje A. U. ir kt. v. R. S. ir kt., bylos Nr. 3K-3-474/2009).

Šioje byloje pareikštame ieškinyje (T. 1, b. l. 1-3) ieškovas, be kita ko, nurodė, kad ginčijama sutartis yra tariamas sandoris, t. y. ji buvo sudaryta tik dėl akių (neketinant sukurti teisinių padarinių). Taip pat ieškinyje nurodoma, kad sandorio tariamumą (fiktyvumą) patvirtina ir ta aplinkybė, kad sutarties turinio dalis, susijusi su sutartyje nurodomomis faktinėmis aplinkybėmis, neatitinka tikrovės; sutartimi padalytas turtas nebuvo ieškovo ir kasatorės bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Toks ieškinio turinys, teisėjų kolegijos vertinimu, teikia pagrindą išvadai, kad nors ir glaustai, apibendrintai, nepakankamai išsamiai, tačiau ieškinio pagrindas ieškinyje vis dėlto buvo nurodytas. Be to, atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal ieškinio turinį aplinkybės, susijusios su asmeninės nuosavybės padalijimu, buvo ne vienintelis (kaip klaidingai nurodyta skundžiamoje apeliacinės instancijos nutartyje), o tik vienas iš ieškinio pagrindų – tokia išvada darytina, atsižvelgiant į ieškinyje pavartotą jungtuką „ir“. Šioje byloje ieškovo pareikštame ieškinyje yra nurodytas materialinis-teisinis reikalavimas (ieškinio dalykas), nukreiptas atsakovei. Atsižvelgdama į ieškovo pareikšto ieškinio turinį teisėjų kolegija sutinka su kasacinio skundo argumentu, kad šį ieškovo pateiktą procesinį dokumentą apeliacinės instancijos teismas be pagrindo vertino kaip faktiškai pareiškimą dėl laikinųjų apsaugos priemonių, o ne kaip ieškinį.

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos matyti, kad bylos nagrinėjimo metu ieškovas teikė argumentus ir įrodymus, iš esmės susijusius su ieškinyje nurodytu ieškinio pagrindu, kuriuos pirmosios instancijos teismas priėmė, t. y. ieškinyje nurodytas pagrindas bylos nagrinėjimo metu buvo detalizuojamas. Tuo tarpu iš byloje pateiktų atsiliepimų į ieškinį, šalių teiktų kitų procesinių dokumentų, įrodymų ir paaiškinimų matyti, kad kasatorė pirmosios instancijos teisme teikė atsikirtimus ir įrodymus, kuriuos teismas priėmė, iš esmės į visus ieškovo byloje pateiktus atitinkamus argumentus bei įrodymus. Taigi bylos duomenys neteikia pagrindo konstatuoti, kad dėl pareikštame ieškinyje glaustai, apibendrintai nepakankamai išsamiai nurodyto ieškinio pagrindo kasatorė neva negalėjo tinkamai pasirengti atsikirtimams į ieškinį. Šiuo aspektu teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į atitinkamus kasacinio skundo argumentus, kuriais kasatorė nurodo, kad ji nemano, jog papildomų aplinkybių aiškinimasis bylos nagrinėjimo metu pažeidė jos interesus, į kiekvieną ieškovo argumentą buvo tinkamai atsikirsta. Iš esmės analogiška kasatorės pozicija išdėstyta jos atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą (T. 1, b. l. 179-184). Iš bylos medžiagos matyti, kad pirmosios instancijos teismo posėdyje ieškovui buvo išaiškintos teisės ir pareigos, įtvirtintos CPK 42 straipsnyje, t. y., be kita ko, teisė teikti įrodymus, argumentus ir samprotavimus, pakeisti ieškinio pagrindą arba dalyką, padidinti ar sumažinti ieškinio reikalavimus. Pažymėtina ir tai, kad pagal kasacinio teismo praktiką įstatymas įpareigoja teismą išaiškinti šalims tik jų procesines teises ir pareigas, tačiau ši teismo pareiga nereiškia, kad teismas turi nurodyti, kokius konkrečius reikalavimus, prašymus turi reikšti dalyvaujantys byloje asmenys. Civiliniame procese galiojant dispozityvumo principui, teismas neturi teisės imtis iniciatyvos keisti ieškinio elementų, išskyrus įstatymo nustatytas išimtis kai kuriose nedispozityviose bylose (CPK IV dalies XIX-XX skyriai, V dalis) (pavyzdžiui, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. lapkričio 30 d. nutartis, priimta civilinėje byloje E. M. v. R. B., bylos Nr. 3K-3-518/2007). Teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje pareikštame ieškinyje nurodytas ieškinio pagrindas, byloje dalyvaujančių asmenų teikti kiti procesiniai dokumentai, įrodymai, paaiškinimai neteikia pagrindo konstatuoti, kad šios bylos nagrinėjimo ribos nėra aiškios. Priešingi apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvai vertintini kaip nepagrįsti.

Atsižvelgdama į šioje byloje šalių pateiktų argumentų ir įrodymų visetą, taip pat į pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvus, kuriais, be kita ko, pasisakyta dėl ieškovo siekių išvengti finansinių įsipareigojimų vykdymo ir sumažinti jam priklausantį turtą, dėl sudaryto sandorio vykdymo aplinkybių, taip pat dėl iki ginčijamo sandorio sudarymo buvusių šalių nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą, taip pat į skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties motyvus, teisėjų kolegija neturi pagrindo sutikti su apeliacinės instancijos teismo nutarties išvada, kad nagrinėjamoje byloje nebuvo atskleista bylos esmė. Pažymėtina, kad apeliacinis procesas yra pakartotinis bylos nagrinėjimas apeliacinės instancijos teisme neišeinant už apeliacinio skundo apibrėžtų ribų, siekiant nustatyti, ar pirmosios instancijos teismas teisingai išsprendė bylą tiek teisine, tiek ir faktine prasme (CPK 320 straipsnis). Taigi apeliacinės instancijos teismas turi teisę iš naujo tirti bei vertinti byloje esančius įrodymus, atitinkamais atvejais – priimti naujus įrodymus, remdamasis byloje esančiais įrodymais analizuoti faktines bylos aplinkybes. Iš naujo įvertinęs byloje esančius įrodymus, apeliacinės instancijos teismas gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis, arba priešingai, gali tam tikras aplinkybes pripažinti nenustatytomis, nors pirmosios instancijos teismas jas laikė nustatytomis. Šioje byloje apeliacinės instancijos teismas, nutartyje akcentuodamas, kad ieškovas tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismuose teikė paaiškinimus ir įrodymus dėl ieškinio pagrindu nenurodytų aplinkybių, neatsižvelgė į pirmosios instancijos teisme išnagrinėto ginčo ribas bei savo kompetenciją.

Bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme šalys, įgyvendindamos dispozityvumo ir rungimosi principus, įrodinėjo jų reikalavimų ir atsikirtimų pagrindą sudarančias aplinkybes, kurios pirmosios instancijos teisme buvo tiriamos, nustatinėjamos bei vertinamos. Jeigu, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, byloje pateikti įrodymai teikia pagrindą kitokioms, negu pirmosios instancijos teismo sprendime padarytoms, išvadoms dėl atitinkamų aplinkybių, susijusių su ginčo sandorio teisiniu įvertinimu, buvimo ar nebuvimo, tai tokiu atveju apeliacinės instancijos teismas turi teisę šias aplinkybes įvertinti iš naujo ir tuo pagrindu daryti naujas išvadas. Kadangi pirmosios instancijos teisme buvo atskleista nagrinėjamos bylos esmė, tai, teisėjų kolegijos vertinimu, apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo konstatuoti, kad teismo sprendimo pagrįstumas apeliacinės instancijos teisme gali būti vertinamas neva tik formaliu aspektu.

Kasacinio skundo argumentai, bylos medžiaga bei skundžiamos apeliacinės instancijos teismo nutarties turinys neteikia teisinio pagrindo pripažinti pagrįstais kasacinio skundo teiginių, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas tapo ieškovo advokatu ir nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos bei pažeidė rungimosi, dispozityvumo, nešališkumo ir šalių lygiateisiškumo civiliniame procese principus (CPK 6, 12, 13, 17, 21 straipsniai).

 

Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad šioje byloje apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai taikė CPK 327 straipsnio 1 dalies 2 punktą, 329 straipsnio 1 dalį ir taip pažeidė šias proceso teisės normas.

 

Kadangi skundžiama nutartimi apeliacinės instancijos teismas šalių ginčo iš esmės nesprendė, nepasisakė dėl ginčo teisinius santykius reglamentuojančių materialiosios teisės normų aiškinimo ir taikymo bei ginčo išsprendimo iš esmės, tai teisėjų kolegija dėl kasacinio skundo ir atitinkamų atsiliepimo į kasacinį skundą argumentų, susijusių su ginčo sandorio sudarymo bei vykdymo aplinkybėmis (reikšmingomis materialiajai teisei taikyti), nepasisako kaip dėl nesudarančių kasacinio nagrinėjimo dalyko (CPK 340 straipsnio 1 dalis).

 

Nustatyti proceso teisės normų pažeidimai teikia pagrindą naikinti skundžiamą apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1, 2 punktai, 359 straipsnio 3 dalis). Ją panaikinus, byla perduotina tam pačiam apeliacinės instancijos teismui nagrinėti iš naujo apeliacine tvarka.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 16 d. nutartį panaikinti ir bylą perduoti Kauno apygardos teismui nagrinėti iš naujo.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

 

 

 

Teisėjai                                                                                                 Janina Januškienė

 

 

 

Antanas Simniškis

 

 

 

Janina Stripeikienė