Civilinė byla Nr. e3K-3-79-1120/2025
Teisminio proceso Nr. 2-68-3-09747-2023-3
Procesinio sprendimo kategorija 2.3.2.6.2; 3.2.4.11
(S)
LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 6 d.
Vilnius
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Algirdo Taminsko (teisėjų kolegijos pirmininkas), Agnės Tikniūtės (pranešėja) ir Eglės Zemlytės,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės S. S. (S. S.) kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 10 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo D. S. (D. S.) patikslintą ieškinį atsakovei S. S. dėl turto, įgyto santuokoje, pripažinimo asmenine nuosavybe ir atsakovės S. S. priešieškinį ieškovui D. S. dėl santuokos metu Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyto nekilnojamojo turto padalijimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės prezumpcijos nuginčijimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydamas: 1) pripažinti, kad patalpa – butas su terasa Nr. T4, gyvenamosios (buto) paskirties, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 93,65 kv. m, esantis (duomenys neskelbtini), ir 1/19 dalis negyvenamosios paskirties patalpos, skirtos garažui – automobilių stovėjimo aikštelei, pažymėtos indeksu P-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 373,46 kv. m, žyma plane P-1, esančios (duomenys neskelbtini), (toliau – ir Turtas, ginčo turtas) yra ieškovo asmeninė nuosavybė.
3. Ieškovas nurodė, jog egzistuoja teisinis ir faktinis pagrindas padalyti santuokos metu Lietuvos Respublikoje įgytą Turtą ir pripažinti šį turtą asmenine ieškovo nuosavybe, nes: 1) ieškovo ir atsakovės santuoka yra nutraukta, t. y. bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybės pasibaigė; 2) ieškovas ginčo turtą įgijo faktiškai šalims gyvenant skyrium (aplinkybės nustatytos prejudicinę galią turinčiais Rusijos Federacijos teismų sprendimais); 3) ieškovas išimtinai kaip vienasmenis turto savininkas valdė Turtą, vienas rūpinosi jo įsigijimu ir išlaikymu; 4) ieškovas Turtą įsigijo iš asmeninių lėšų.
4. Ieškovas paaiškino, kad šalys (abi turi Rusijos Federacijos pilietybę) 1997 m. birželio 7 d. Rusijos Federacijoje sudarė santuoką. Dėl atsakovės piktnaudžiavimo alkoholiu ieškovas nuo 2010 metų nutraukė bendrą gyvenimą su atsakove, t. y. nuo 2010 metų nebevedė su atsakove bendro ūkio ir gyveno atskirai. Šalims pradėjus gyventi skyrium, ieškovas ne kartą kėlė klausimą dėl santuokos nutraukimo proceso pradėjimo, tačiau atsakovė buvo kategoriškai prieš.
5. 2010 metų viduryje ieškovas atnaujino klausimą dėl santuokos nutraukimo, paaiškino atsakovei, kad ketina persikelti gyventi į Lietuvos Respubliką, kur ketina įgyti nuolatinio rezidento statusą, todėl prieš išvykdamas nori užbaigti spręsti visus su santuokos nutraukimu susijusius klausimus. Atsakovė pareiškė, jog neprieštaraus santuokos nutraukimui su sąlyga, kad ieškovas padės jai įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvoje, nes atsakovei buvo žinoma, kad ieškovas dėl savo lietuviškos kilmės turi teisę įgyti teisę nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl atsakovė, kaip tuometinė ieškovo sutuoktinė, taip pat galėjo pretenduoti į nuolatinio Lietuvos rezidento statusą. Ieškovas, norėdamas bendru sutarimu išspręsti visus klausimus ir persikelti gyventi į Lietuvos Respubliką, sutiko su atsakovės reikalavimu.
6. 2010 m. lapkričio 3 d. šalims išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje. Atsakovė, įgijusi Lietuvos nuolatinio gyventojo statusą, kartu su vaikais persikėlė gyventi į Lietuvą. Ieškovas, vykdydamas pareigą užtikrinti nepilnamečiams vaikams gyvenamąją vietą, išnuomojo butą, jame apsigyveno atsakovė su vaikais. Tuo tarpu pats ieškovas gyveno (duomenys neskelbtini), periodiškai atvykdavo į Lietuvą aplankyti vaikų ir spręsti kitų su įsikūrimu Lietuvoje susijusių aktualių klausimų. Atvykęs į Lietuvą ieškovas apsistodavo pas savo giminaičius.
7. Ieškovas, įgijęs Lietuvos nuolatinio gyventojo statusą, neturėjo Lietuvoje gyvenamojo būsto, todėl 2011 m. sausio 28 d., t. y. jau šalims faktiškai gyvenant skyrium ir vedant atskirus ūkius, jis sudarė Turto pirkimo–pardavimo sutartį ir įsigijo ginčo turtą. Kadangi Turtas buvo įgytas santuokoje su atsakove, VĮ Registrų centro Nekilnojamojo turto registre jis buvo registruotas kaip bendroji ieškovo ir atsakovės nuosavybė, nors faktiškai šio turto vienintelis savininkas ir valdytojas buvo tik ieškovas, kuris nurodytą nekilnojamąjį turtą įgijo už asmenines lėšas jau gyvendamas skyriumi nuo atsakovės.
8. Ginčo turto kainą, kurią ieškovas įsipareigojo sumokėti pardavėjui, sudarė 650 000 litų (arba 188 253,01 Eur). Ieškovas, vykdydamas Turto pirkimo–pardavimo sutartimi prisiimtas pareigas, 2010 m. birželio 7 d. iš savo asmeninės kaupiamosios sąskaitos, esančios banke SBERBANK, sumokėjo pardavėjui 97 500,17 lito (arba 28 238 Eur). Taip pat ieškovas ir AB SEB bankas 2011 m. balandžio 14 d. sudarė kredito sutartį Nr. 1561118210525-C4, jos pagrindu ieškovui suteiktas 552 500 litų (arba 160 015,06 Eur) kreditas Turtui įsigyti. Kredito suma Turto pardavėjui buvo pervesta 2011 m. birželio 20 d., taip sumokant visą Turto kainą. Visa kredito suma kreditoriui AB SEB bankui buvo grąžinta 2013 m. birželio 20 d. iš asmeninių ieškovo lėšų, esančių Rusijos Federacijos banke SBERBANK. Turto įsigijimu, įsigijimo finansavimo klausimais, Turto remonto bei vėliau išlaikymo klausimais nuo pat Turto suradimo ir įsigijimo momento rūpinosi išimtinai ieškovas. Atsakovė niekada Turto nevaldė kaip savo.
9. Atsakovei kartu su vaikais persikėlus gyventi į Lietuvą, ieškovas finansiškai visiškai išlaikė vaikus, t. y. mokėjo už nuomojamą būstą, kuriame gyveno vaikai, už vaikų ugdymą Lietuvoje, laisvalaikį ir teikė vaikams išlaikymą periodinėmis išmokomis, nes atsakovė niekuomet nedirbo. 2015 metais atsakovė kartu su vaikais persikėlė gyventi į Ispanijos Karalystę, ten nuolat gyvena iki šiol. Atsakovės akivaizdžiai netinkamas gyvenimo būdas, jos atžvilgiu vis pradedami nauji baudžiamieji procesai dėl jos padarytų nusikalstamų veikų lėmė būtinybę ieškovui apsaugoti savo turtinius interesus, todėl 2017 m. kovo 21 d. šalys Rusijos Federacijoje sudarė vedybų sutartį (toliau – Vedybų sutartis), kuria nustatė sutuoktinių turto visiško atskirumo teisinį režimą nuo santuokos sudarymo dienos.
10. Po Vedybų sutarties sudarymo atsakovė savo iniciatyva kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl santuokos nutraukimo. Rusijos Federacijos Vladimiro miesto Lenino rajono antrosios teisminės apygardos taikos teisėjo 2017 m. balandžio 24 d. sprendimu šalių santuoka nutraukta. Santuokos nutraukimo byloje santuokoje įgyto turto padalijimo klausimas sprendžiamas nebuvo, nes visas Rusijos Federacijoje sutuoktinių įgytas turtas buvo padalytas Vedybų sutartimi. Po trejų metų atsakovė kreipėsi į teismą su ieškiniu dėl Vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia ir santuokoje įgyto turto padalijimo, tačiau Rusijos Federacijos Vladimiro apygardos teismo 2021 m. spalio 14 d. sprendimu (bylos Nr. 33-2521/2021) (apeliacinės instancijos teismo sprendimas) atsakovės ieškinys buvo atmestas, šalių sudaryta Vedybų sutartis buvo pripažinta teisėta ir galiojančia.
11. Nutraukus santuoką, ieškovas kreipėsi į Vladimiro miesto Lenino rajono teismą su ieškiniu atsakovei dėl Lietuvos Respublikos teritorijoje įgyto Turto, kuris buvo nupirktas dar esant santuokoje su atsakove, pripažinimo ieškovo asmenine nuosavybe. Vladimiro miesto Lenino rajono teismas 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimu už akių ieškinį tenkino – pripažino ginčo Turtą ieškovo asmenine nuosavybe. Lietuvos apeliacinis teismas ieškovo prašymą, pateiktą Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 809 straipsnio 1 dalyje nustatyta tvarka, pripažinti Lietuvos Respublikoje ir leisti vykdyti Rusijos Federacijos Vladimiro miesto Lenino rajono teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimą ir 2020 m. sausio 22 d. nutartį 2022 m. lapkričio 15 d. nutartimi atmetė, konstatavęs, kad ginčas dėl turto pripažinimo asmenine ieškovo nuosavybe priskirtinas išimtinai Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, todėl Vladimiro miesto Lenino rajono teismo 2019 m. rugsėjo 17 d. sprendimas už akių negali būti pripažintas ir vykdomas Lietuvos Respublikos teritorijoje. Dėl to ieškovas neturi galimybės registruoti ginčo turtą kaip asmeninę nuosavybę.
12. Atsakovė pateikė priešieškinį, kuriuo prašė: 1) ieškinį atmesti kaip nepagrįstą; 2) padalyti santuokos metu Lietuvos Respublikos teritorijoje įgytą Turtą, priteisiant atsakovei natūra 1/2 dalį buto (136 500 Eur vertės) ir 2/19 dalis negyvenamosios paskirties patalpos, skirtos garažui – automobilių stovėjimo aikštelei (5342,10 Eur vertės), ieškovui natūra priteisiant 1/2 dalį buto (136 500 Eur vertės) ir 2/19 dalis negyvenamosios paskirties patalpos, skirtos garažui –automobilių stovėjimo aikštelei (5342,10 Eur vertės).
13. Atsakovė nurodė, jog šalys sudarė santuoką 1997 m. birželio 7 d., o ją nutraukė 2017 m. balandžio 24 d. 2017 m. kovo 21 d. sudarytoje Vedybų sutartyje yra aptartas tik turto, esančio Rusijos Federacijos teritorijoje, padalijimas.
14. 2011 m. sausio 26 d. Turto pirkimo–pardavimo sutartyje Nr. 439 nėra išreikšta ieškovo valia įgyti šį turtą kaip asmeninę nuosavybę, sutartyje, kuri yra išversta į ieškovui suprantamą rusų kalbą, yra aiškia nurodyta, kad Turtas įgyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Ginčo turtas buvo įgytas gavus SEB banko paskolą pagal 2011 m. balandžio 14 d. kreditavimo sutartį Nr. 1561118210525-C4. 2012 m. kovo 13 d. ieškovė pasirašė sutikimą ieškovui parduoti savo nuožiūra santuokoje įgytą namą, esantį (duomenys neskelbtini). Tarp šalių buvo žodinis susitarimas, kad gautos lėšos bus panaudotos paskolai už ginčo turtą grąžinti. Todėl, atsakovės manymu, lėšos, buvusios ieškovo sąskaitoje ir panaudotos paskolai grąžinti, nėra jo asmeninės lėšos.
15. Ieškovas pateikė reikalavimų patikslinimą, kuriuo pareiškė alternatyvų ieškinio reikalavimą ir prašė: 1) pripažinti, kad Turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė; 2) teismui netenkinus ieškinio, o tenkinus priešieškinį, priteisti ieškovui iš atsakovės 269 000 Eur kompensaciją už Turto esminį pagerinimą ir išlaikymą.
16. Dėl alternatyvaus ieškinio reikalavimo ieškovas nurodė, kad 2024 m. kovo 1 d. Nekilnojamojo turto vertinimo ataskaita ginčo Turtas įvertintas 538 000 Eur suma, todėl, tenkinus atsakovės priešieškinio reikalavimą, iš atsakovės ieškovo naudai priteistina 269 000 Eur kompensacija.
II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė
17. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2024 m. gegužės 27 d. sprendimu ieškinį tenkino, priešieškinį atmetė. Teismas pripažino, kad Turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
18. Pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad byloje įrodyta, jog ieškovas Turtą įsigijo iš asmeninių lėšų. Teismas konstatavo, kad Vedybų sutartimi šalys susitarė dėl turto atskirumo santuokos metu tiek iki sudarant šią sutartį, tiek po jos sudarymo, taip pat ir po santuokos nutraukimo. Teismo vertinimu, į bylą pateikti įrodymai patvirtina, kad ieškovas už ginčo Turtą mokėjo pinigais, buvusiais jo sąskaitose Rusijos Federacijos kredito įstaigose, t. y. pinigai buvo pervesti į AB SEB banko sąskaitą Lietuvoje. Sistemiškai įvertinęs lėšų pervedimus, mokėjimus pagrindžiančius dokumentus kartu su Vedybų sutarties 1.3, 1.4 ir 1.6 punktais, teismas padarė išvadą, kad lėšos, panaudotos Turtui įsigyti ir įrengti, buvo asmeninės ieškovo lėšos.
19. Teismas taip pat pažymėjo, kad nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), dokumentuose užfiksuota, jog minėtas turtas buvo registruotas ieškovo vardu. Remiantis šalių sudarytos Vedybų sutarties 1.1 punktu, sutuoktiniai susitarė, kad visas turtas, kurį jie dėl įvairių priežasčių įgijo santuokos metu Rusijos Federacijos teritorijoje iki šios sutarties sudarymo momento, įskaitant atlygintinus ir neatlygintinus sandorius, yra atskira sutuoktinių nuosavybė ir priklauso tam sutuoktiniui, kieno lėšomis jis buvo įsigytas ir kieno vardu įregistruotas. Šio turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo tvarką nustato galiojantys Rusijos Federacijos įstatymai. Ši taisyklė taikoma bet kokiam Rusijos Federacijos teritorijoje esančiam sutuoktinių turtui – ir nekilnojamajam, ir kilnojamajam. Taigi, teismo vertinimu, parduotas turtas taip pat buvo asmeninė ieškovo nuosavybė, todėl netgi iš šio nekilnojamojo turto pirkimo–pardavimo sandorio gautų lėšų panaudojimas ginčo turtui įsigyti nesudaro pagrindo kitaip vertinti lėšų kilmės.
20. Teismas taip pat nusprendė, kad, ieškovui įsigyjant ginčo turtą, buvo aiškiai išreikšta jo valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn. Į bylą pateiktoje Vladimiro srities teismo (apeliacinės instancijos teismo) 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 33-2521/2021 yra konstatuota, jog „šalių šeimyninių santykių ir bendro ūkio vedimo nutraukimo 2010 metais faktas patvirtintas bylinėjimosi metu. Jis objektyviai patvirtintas įsigaliojusio Vladimiro miesto Lenino rajono 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (byla Nr. 20-2603/2017), kuriuo nustatyta, kad 2010 metais S. S. geranoriškai išsikėlė iš gyvenamojo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno šeima“; iš privačios įstaigos Vladimiro teisinės ekspertizės biuro 2017 m. lapkričio 13 d. išvados Nr. 162/20.1, padarytos vykstant civilinės bylos Nr. 2-2183/2017 procesui, matyti, kad kol šalių sūnui Grigorijui, gimusiam 2009 m. lapkričio 29 d., sukako pusantrų metų, atsakovė kartu su juo išvyko į pastovią gyvenamąją vietą Vilniuje, vėliau – į Ispaniją; iš S. S. ieškinio pareiškimo dėl santuokos nutraukimo matyti, kad santuokiniai ryšiai ir bendras ūkio vedimas tarp šalių nevyksta ilgą laiką. Šis procesinis sprendimas yra įsiteisėjęs, priimtas išnagrinėjus bylą tarp tų pačių asmenų, t. y. šios bylos ieškovo ir atsakovės. Tuo tarpu atsakovė, teismo posėdžio metu nurodydama priešingas aplinkybes, susijusias su šalių bendru gyvenimu po 2010 metų, jokių įrodymų, patvirtinančių jos teiginius, teismui nepateikė, nors teismo posėdžio metu buvo atstovaujama profesionalios teisininkės. Taigi teismas pripažino, kad šalys jau 2010 metais pradėjo gyventi skyrium, Turto pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė tik ieškovas, Turtas įgytas už asmenines ieškovo lėšas, todėl konstatavo, kad už asmenines lėšas įsigytas ginčo turtas ir tolesnis sutuoktinių elgesys suponuoja išvadą, kad ginčo turtas buvo įgytas asmeninėn ieškovo nuosavybėn.
21. Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2024 m. spalio 10 d. nutartimi nusprendė pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą, paskirstė bylinėjimosi išlaidas.
22. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pritarė pirmosios instancijos teismo išvadai, kad ginčo turtas buvo įsigytas už asmenines ieškovo lėšas.
23. Atsakovės argumentą, kad Vedybų sutartyje nebuvo aptartas lėšų (ir ieškovo darbo užmokesčio, pajamų) teisinis režimas, kolegija laikė nepagrįstu, kadangi Vedybų sutartyje šalys susitarė, jog banko indėliai, įnešti į kredito organizacijas Rusijos Federacijos teritorijoje santuokos metu, iki sudarant šią sutartį ir ją sudarius, taip pat jų palūkanos yra to sutuoktinio nuosavybė, kieno vardu jie įnešti, be to, akcijos ir kiti vertybiniai popieriai, įsigyti santuokos metu, taip pat jų dividendai santuokos metu ir santuoką nutraukus priklauso tam sutuoktiniui, kieno vardu akcijų ir kitų vertybinių popierių įsigijimas buvo įregistruotas. Be to, Vedybų sutartimi šalys susitarė ir patvirtino, kad ieškovas santuokos metu savo rizika vykdo verslo veiklą dalyvaudamas komercinėse organizacijose. Visos teisės ir pareigos, kurių gali kilti ieškovui vykdant šią veiklą, santuokos metu galioja tik jam, atsakovei teisės ir pareigos, susijusios su ieškovo vykdoma verslo veikla, negalios, įskaitant tai, kad jai negalios ir teisės bei pareigos dėl akcijų ir indėlių komercinėse organizacijose.
24. Kolegija nurodė, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino į bylą pateiktus rašytinius įrodymus, patvirtinančius, jog ginčo turtas buvo įgytas už ieškovo asmenines lėšas: ieškovas iš savo asmeninio indėlio sumokėjo pardavėjui 28 238 Eur; likusią ginčo turto kainos dalį pardavėjui sumokėjo ieškovo kreditorius AB SEB bankas; visa kredito suma AB SEB bankui buvo grąžinta 2013 m. birželio 20 d. taip pat iš asmeninių ieškovo indėlių sąskaitų Rusijos Federacijos bankuose.
25. Kolegija konstatavo, kad pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, jog šalys susitarė dėl turto atskirumo santuokos metu tiek iki sudarant Vedybų sutartį, tiek po jos sudarymo, taip pat ir po santuokos nutraukimo, todėl atsakovės argumentas, jog lėšos, kurios mokėjimo už ginčo turtą metu jau nebuvo Rusijos Federacijos jurisdikcijoje, negali būti dalijamos atgaline tvarka Lietuvoje, nepagrįstas. Šalių lėšos atgaline tvarka nebuvo dalijamos. Byloje buvo kilęs ginčas dėl ginčo turto pripažinimo asmenine nuosavybe, o ne dėl lėšų dalijimo tvarkos. Sutuoktinių turto atskirumo teisinis režimas buvo įtvirtintas minėtoje šalių sudarytoje Vedybų sutartyje. Vedybų sutarties nuostatos galioja visam santuokos metu įgytam turtui, įskaitant ir turtą, įgytą iki Vedybų sutarties sudarymo momento.
26. Kolegija papildomai pažymėjo, kad atsakovės minimas nekilnojamasis turtas, esantis (duomenys neskelbtini), buvo registruotas ieškovo vardu, todėl, vadovaujantis šalių sudaryta Vedybų sutartimi, priklausė ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Minėtas turtas buvo parduotas už 89 110 litų, o ginčo turto pirkimo kaina buvo 650 000 litų, taigi akivaizdu, kad ginčo turto įsigijimas buvo finansuotas ne atsakovės nurodyto nekilnojamojo turto pardavimo lėšomis. Be to, ieškovas pateikė į bylą rašytinius įrodymus, pagrindžiančius, jog minėto turto pardavimo pajamos buvo panaudotos iš dalies apmokant šalių vyresnės dukters studijas Jungtinėje Karalystėje. Kitų įrodymų, pagrindžiančių prisidėjimą prie ginčo turto įsigijimo, atsakovė nepateikė.
27. Kolegijos vertinimu, ieškovas įrodė, kad jo valia nuo Turto suradimo ir įsigijimo momento buvo įgyti Turtą asmeninės nuosavybės teise, jį valdyti ir juo disponuoti jam vienam. Byloje esantys rašytiniai įrodymai pagrindžia, kad ieškovo valia nuo Turto suradimo ir įsigijimo momento buvo valdyti ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise: Turto suradimu rūpinosi išimtinai vienas ieškovas, jis vienas vedė derybas su pardavėju, vienas derino visas įsigijimo sąlygas; atsakovė nedalyvavo sudarant Turto pirkimo–pardavimo sutartį; ieškovas Turto pirkimo–pardavimo sutartyje konkrečiai nurodomas kaip Turto pirkėjas, kuris vienas išreiškė valią įsigyti Turtą ir įgyti savininko teises ir pareigas į šį turtą, atsakovė sandorio sudarymo metu nedalyvavo, Turto pirkimo–pardavimo sutarties nepasirašė; visą Turto kainą sumokėjo ieškovas; ieškovas vienas rūpinosi sutartinės hipotekos išregistravimu, sumokėjo sutartinės hipotekos išregistravimo mokestį; Turto remontu, baldų įsigijimu ir pan. taip pat rūpinosi vienas ieškovas; ieškovas vienas vykdė prievolę išlaikyti Turtą, t. y. vienas mokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas; ieškovas visada Turtu disponavo savo nuožiūra, sprendimus dėl Turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo priiminėjo jis vienas. Taigi ieškovas ginčo turtu nuo įsigijimo momento naudojosi kaip vienasmenis turto savininkas, t. y. jungtinės nuosavybės teisės prezumpcija buvo paneigta byloje esančiais rašytiniais įrodymais.
28. Kolegijos vertinimu, ieškovas taip pat įrodė, kad Turtas buvo įgytas šalims faktiškai gyvenant skyrium. Kolegija pažymėjo, kad jokių santuokinių santykių tarp ieškovo ir atsakovės nebuvo nuo 2010 metų. Pati atsakovė apeliaciniame skunde pripažįsta faktą, kad ji nuo 2010 metų gyveno Lietuvoje, o ieškovas nuolat gyveno Rusijos Federacijoje. Esant pačios atsakovės pripažintam faktui, kad ji kartu su ieškovu negyveno nuo 2010 metų, atsakovės teiginiai, kad šalys vedė šeiminį gyvenimą, nepagrįsti. Akivaizdu, kad, ieškovui ir atsakovei faktiškai gyvenant skirtingose valstybėse, susitinkant retkarčiais trumpam, bendras šeimos ūkis nebuvo vedamas, šeiminio gyvenimo nebuvo. Be to, atsakovė neginčijo ieškovo ieškinio teiginių, kad kai jis trumpam atvykdavo į Lietuvą, tai apsistodavo ne atsakovės gyvenamojoje vietoje, o pas savo giminaičius, gyvenančius Lietuvoje, t. y. atsakovė iš esmės neginčijo nė vieno ieškovo nurodyto fakto apie tai, kad jie gyveno skyrium nuo 2010 metų. Tai, kad ieškovas išlaikė savo nepilnamečius vaikus, taip pat nepagrindžia šalių bendro gyvenimo fakto.
29. Kolegija nurodė, kad CPK 786 straipsnyje nustatyta, jog Lietuvos Respublikos teismai turi išimtinę jurisdikciją nagrinėti bylas tik dėl daiktinių teisinių santykių, susijusių su Lietuvos Respublikoje esančiu nekilnojamuoju daiktu. Ši nuostata reiškia, kad tokios bylos neteismingos kitų valstybių teismams, užsienio teismui priėmus sprendimą dėl Lietuvos Respublikoje esančio nekilnojamojo turto, tokį sprendimą būtų atsisakyta pripažinti CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Tačiau nagrinėjamoje byloje teismas turi galimybę remtis kitos šalies teismų sprendimuose nustatytais faktais dėl šalių gyvenimo skyrium, vertindamas paminėtus sprendimus kaip rašytinius įrodymus. Minėtuose Rusijos Federacijos teismų priimtuose sprendimuose konstatuota, kad atsakovė, iki šalių sūnui G. S. sukako vieni metai ir šeši mėnesiai, išsikraustė iš šeimos būsto ir kartu su sūnumi persikėlė gyventi į Vilnių, o vėliau – į Ispanijos Karalystę. Be to, atsakovė Rusijos Federacijos teismui pateiktame ieškinyje dėl santuokos nutraukimo taip pat yra patvirtinusi faktą, kad su sutuoktiniu ilgą laiką neveda bendro ūkio, šeima faktiškai iširusi.
III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
30. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 10 d. nutartį ir perduoti bylą iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui, taip pat priteisti atsakovei iš ieškovo bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
30.1. Bylą nagrinėję teismai neteisingai nustatė, jog buvo aiškiai išreikšta ieškovo valia įsigyti Turtą asmeninėn nuosavybėn. Turto pirkimo–pardavimo sutartyje nėra išreikšta ieškovo valia įgyti šį turtą kaip asmeninę nuosavybę, sutartyje, kuri yra išversta į ieškovui suprantamą rusų kalbą, yra aiškiai nurodyta, kad Turtas įgyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise. Priešingai, byloje teikiami rašytiniai įrodymai patvirtina, kad šalys sutarė dėl Turto įgijimo bendrosios jungtinės nuosavybės teise: kartu ėmė kreditą ginčo būstui nupirkti ir kartu įkeitė ginčo būstą.
30.2. Konkrečiu atveju, vadovaujantis teisėje įtvirtintu sąžiningumo principu, CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatos turi būti sistemiškai aiškinamos su CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės susijusios su turto, įsigyto sutuoktinių bendrai nuosavybėn, suvaržymais, buvusiais iki šio turto įsigijimo momento arba atsiradusias po jo įsigijimo, bei CK 3.109 straipsnio 1 dalies 1 punkto nuostatomis, kurios įtvirtina, kad iš bendro sutuoktinių turto vykdomos prievolės, atsiradusios iš sandorių, sudarytų vieno sutuoktinio, kai yra kito sutuoktinio sutikimas, arba kito sutuoktinio vėliau patvirtintų, taip pat prievolės, atsiradusios iš sandorių, kuriems sudaryti kito sutuoktinio sutikimo nereikėjo, jeigu jie buvo sudaryti šeimos interesais.
30.3. Atsakovės dalyvavimas ieškovo pasirinktu ginčo turto įgijimo būdu buvo esminė sąlyga, kad šie sandoriai įvyktų. Šios aplinkybės paneigia apeliacinės instancijos teismo išvadą, kad atsakovė niekuo neprisidėjo prie ginčo turto įgijimo. Aktualu, kad ir 2015 metais, tęsdamos jungtinės veiklos santykius, šalys bendrosios dalinės nuosavybės teise taip pat kartu įsigijo ir nekilnojamojo turto Ispanijoje.
30.4. Bylą nagrinėję teismai neatsižvelgė į tai, kad byloje pateikti dokumentai patvirtina, jog ginčo turtas buvo įgytas santuokos metu, pats ieškovas patvirtino, kad iš jo uždirbamų ar verslo pajamų, taip pat pripažino, kad šalys buvo pasiskirsčiusios pareigomis (atsakovei teko vaikų priežiūra ir namų ruoša, o ieškovui – pajamų gavimas vykdant individualią veiklą). Toks pasiskirstymas ir mažų vaikų auginimo būtinybė nulėmė, kad pajamų šeimoje gaudavo tik ieškovas ir, tik vienas turėdamas banko sąskaitą, atsiskaitydavo už šeimos buities išlaidas bei įgyjamą turtą. Tačiau ši aplinkybė nekeičia šeimos turto teisinio režimo, kol nesusitarta kitaip. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad ieškovo mokėjimai už ginčo turtą atlikti iš sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės turto.
30.5. Papildomai aplinkybę, kad Turtas buvo įsigytas iš bendrų sutuoktinių lėšų, patvirtina ir byloje pateikti rašytiniai įrodymai dėl faktinių šalių veiksmų, kad: šalys atvyko kartu nuolat gyventi į Lietuva; 2010 m. lapkričio 3 d. šalims buvo išduotas leidimas nuolat gyventi Lietuvoje; kartu (atstovaujant sutuoktiniui) šeimos reikmėms buvo išnuomotas butas (duomenys neskelbtini), šis butas sudarant sutartis ar teikiant prašymus deklaruojamas kaip abiejų sutuoktinių gyvenamoji vieta; kartu 2011 m. sausio 28 d. (atstovaujant ieškovui kaip sutuoktiniui) buvo perkamas ginčo turtas; kartu 2011 m. balandžio 14 d. buvo pasirašyta kredito sutartis dėl ginčo turto pirkimo; kartu 2011 m. gegužės 5 d. buvo pasirašytas sutartinės hipotekos lakštas dėl ginčo turto įkeitimo; kartu iki 2017 metų buvo rūpinamasi vaikais; kartu (atstovaujant ieškovui kaip sutuoktiniui) 2012 m. balandžio 5 d. buvo parduotas santuokoje įgytas ieškovo vardu registruotas žemės sklypas su namu (duomenys neskelbtini); kartu (atstovaujant ieškovui kaip sutuoktiniui) 2013 m. birželio 20 d. buvo grąžintas kreditas SEB bankui; kartu 2015 m. birželio 29 d. Ispanijoje jungtinės nuosavybės teise buvo nusipirktas nekilnojamasis turtas – butas; kartu 2015 m. gegužės 5 d. Ispanijoje buvo atidaryta bendra šalių banko sąskaita kaip sutuoktiniams, įsigijusiems nekilnojamąjį turtą bendrosios jungtinės nuosavybės teise; 2010–2016 metais vyko bendros šeimos kelionės.
30.6. Bylą nagrinėję teismai netinkamai aiškino ir taikė CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkto nuostatas dėl asmeninių lėšų, grįsdami jas Vedybų sutarties nuostatomis. Ši sutartis taikoma tik Rusijos Federacijos teritorijoje. Tai nustato šios sutarties sąlygos, patvirtina ir rašytinis įrodymas – Vladimiro srities teismo teisėjų kolegijos 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 33-2521/2021, kurioje konstatuota, kad bylinėjimosi metu tiksliai nustatyta, jog santuokos matu šalys įsigijo turto už Rusijos Federacijos ribų (Lietuvoje ir Ispanijoje) ir šis turtas nėra ginčijamos Vedybų sutarties objektas.
30.7. Vedybų sutarties galia užsienio valstybėse nenustatyta, todėl šios sutarties nuostatų taikymas ginčo turtui Lietuvoje yra nepagrįstas ir neteisėtas. Atsižvelgdami į tai, kad Vedybų sutartis negalioja ginčo turtui, teismai privalėjo vadovautis ginčo turto įgijimo metu mokėjimų už šį turtą prigimtimi – iš bendrosios jungtinės nuosavybės lėšų, taip pat paskirtimi – bendrajai jungtinei nuosavybei įgyti, turėjo atsižvelgti į tai, kad iki Vedybų sutarties sudarymo šalys valdė šį nekilnojamąjį turtą ir juo naudojosi kaip savo vieninteliu būstu Lietuvoje, abi nuo būsto įgijimo jame nuolat deklaravo gyvenamąją vietą. Taip pat abi šalys valdė šį nekilnojamąjį turtą atsižvelgdamos į savo poreikius.
30.8. Net ir pripažinę Vedybų sutarties sąlygas, teismai turėjo spręsti dėl neadekvataus šalių turtinio balanso pažeidimo, pripažindami šias sąlygas kaip labai nepalankias atsakovei ir stipriai bloginančias jos padėtį, nes atsakovė, turinti neįgalumą, liktų be gyvenamosios vietos. Šiuo atveju teismai nepagrįstai netaikė CK 3.105 straipsnio 1 dalies 3 punkto nuostatų, įtvirtinančių, kad negalioja vedybų sutarties sąlygos, kurios pažeidžia CK 3.117 straipsnyje įtvirtintą sutuoktinių bendrosios jungtinės nuosavybės lygių dalių principą, ir CK 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatų, įtvirtinančių teismo pareigą, aiškinant įstatymus ir juos taikant, vadovautis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais. Taip iš esmės buvo pažeisti CK 3.105 straipsnio 1 dalies 3 punktas ir 1.5 straipsnio 4 dalis, taip pat nukrypta nuo suformuotos teismų praktikos.
31. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atmesti atsakovės kasacinį skundą, priteisti ieškovui jo patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepimas į kasacinį skundą grindžiamas šiais esminiais argumentais:
31.1. Atsakovė naujų įrodymų bei kasaciniame skunde nurodytų naujų faktų nebuvo pateikusi nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismams, teismai jų netyrė ir nevertino, nevertintas jų autentiškumas, tikrumas, todėl jie laikytini naujais įrodymais ir naujomis aplinkybėmis CPK 347 straipsnio 2 dalies prasme ir jais kasaciniame skunde negalima remtis. Be to, šalių bendro ūkio vedimo, gyvenimo kartu aplinkybė, tai, ar atsakovė pasirašė kredito ir hipotekos sutartis, yra fakto klausimai, kurių kasacinis teismas nenagrinėja.
31.2. Atsakovė turėjo pareigą teisėtais įrodymais paneigti ieškovo nurodytus faktus, jog šalys nuo 2010 metų gyveno skyrium ir nevedė bendro ūkio, tačiau atsakovė viso proceso metu nekėlė klausimo dėl išreikalautinų ar teismui pateiktinų įrodymų, neteikė kredito ir hipotekos sutarčių, nors visą laiką jomis disponavo, neprašė apklausti teisme liudytojų, o tik kasaciniam teismui pateikė neidentifikuoto asmens rašytinius paaiškinimus, kurių teisėtumas, pagrįstumas ir atitiktis tikrovei nepatikrinti. Tik sulaukusi nepalankaus apeliacinės instancijos teismo sprendimo atsakovė pradėjo rinkti įrodymus ir pateikė naujus įrodymus kasaciniam teismui.
31.3. Atsakovė savo kasaciniame skunde kelia klausimus, kurie nebuvo nagrinėti sprendžiant ginčą pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose, t. y. atsakovė kasaciniame skunde iškėlė klausimą dėl šalių Vedybų sutarties atitikties Lietuvos Respublikos teisės aktams ir jos galiojimo Lietuvoje. Šiomis aplinkybėmis atsakovė pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose nesirėmė, neprašė ištirti Vedybų sutarties atitikties Lietuvos Respublikos teisės aktams, nekėlė reikalavimo pripažinti Vedybų sutartį negaliojančia, todėl žemesnės instancijos teismai aplinkybių, kad Vedybų sutartis yra negaliojanti, kaip prieštaraujanti CK 3.105 straipsnio 1dalies 3 punkto ir 1.5 straipsnio 4 dalies nuostatoms, nenagrinėjo ir nenustatė.
31.4. Priešieškiniu reikalavimas dėl Vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia nebuvo keliamas. Atsakovės pateiktame apeliaciniame skunde taip pat jokie reikalavimai, susiję su Vedybų sutarties galiojimo vertinimu, nebuvo keliami. Vedybų sutarties sąlygų neatitiktis Lietuvos Respublikos teisės aktų normoms taip pat nebuvo nurodoma kaip faktinis ieškinio ir (ar) apeliacinio skundo pagrindas. Tai reiškia, kad atsakovės argumentai dėl Vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia, prieštaraujančia CK normoms ir negali būti kasacinio bylos nagrinėjimo dalykas (CPK 340 straipsnis 1 dalis, 353 straipsnis 1 dalis).
31.5. Priešingai nei teigiama kasaciniame skunde, Vedybų sutarties nuostatos buvo taikomos ne ginčo turtui, o ieškovo Rusijos Federacijoje uždirbtoms lėšoms, kuriomis buvo finansuotas ginčo turto įsigijimas. Ieškovas į bylą pateikė įrodymus, kad ginčo turto įsigijimas ir kredito finansavimas buvo vykdomi išimtinai Rusijos Federacijos teritorijoje gautomis pajamomis, kurių teisinis režimas buvo reglamentuotas Vedybų sutarties nuostatomis. Ginčo dėl pajamų, kuriomis buvo finansuotas ginčo turto įsigijimas, gavimo Rusijos Federacijos teritorijoje fakto tarp šalių nebuvo. Taip pat tarp šalių nebuvo ginčo, kad ieškovo vardu Rusijos Federacijos kredito įstaigose atidarytose banko indėlio sąskaitose laikyti pinigai yra jo asmeninė nuosavybė.
31.6. Priešingai nei teigia atsakovė, lėšų teisinis režimas, nustatytas Vedybų sutartyje, nesikeičia ir negali keistis dėl šio turto judėjimo, nes Vedybų sutartis, nepriklausomai nuo jos šalių buvimo vietos, yra galiojanti, sukelia šalims teises ir pareigas. Ieškovo ir atsakovės Vedybų sutartis buvo sudaryta Rusijos Federacijoje laikantis teisės aktų reikalavimų, yra patvirtinta notaro, todėl ji, vadovaujantis Lietuvos Respublikos ir Rusijos Federacijos 1992 m. liepos 21 d. sutarties dėl teisinės pagalbos ir teisinių santykių civilinėse, šeimos ir baudžiamosiose bylose (ši sutartis galiojo iki 2025 m. sausio 21 d., t. y. ši sutartis galiojo tiek ginčui aktualiu laikotarpiu, tiek teisminio bylos nagrinėjimo metu ir nustojo galioti suėjus kasacinio skundo pateikimo terminui; toliau – Tarptautinė sutartis) 13 straipsniu, buvo teisėtai ir pagrįstai vertinta pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų kaip oficialus dokumentas, nustatantis šalių turto, įgyto Rusijos Federacijoje, teisinį režimą.
31.7. Šalių santuoka buvo sudaryta Rusijos Federacijoje laikantis tos šalies teisės aktų reikalavimų, Vedybų sutartis, nepaisant skirtingų šalių gyvenamųjų vietų, buvo sudaryta Rusijos Federacijoje, šalių santuokos nutraukimo procesas vyko Rusijos Federacijoje vadovaujantis tos šalies galiojančiomis teisės normomis. Taigi nors šalys ilgą laiką gyveno skirtingose valstybėse, jos aiškiai išreiškė valią ir poziciją, kad jų sudarytai santuokai ir iš jos kylantiems asmeniniams ir turtiniams teisiniams santykiams taikytina jų pilietybės valstybės teisė.
31.8. Bylą nagrinėję teismai visiškai pagrįstai konstatavo, kad šalys Vedybų sutartimi susitarė dėl turto atskirumo santuokos metu tiek iki sudarant šią sutartį, tiek po jos sudarymo, taip pat ir po santuokos nutraukimo. Vedybų sutarties galiojimas buvo atsakovės ginčijamas Rusijos Federacijos teismuose, tačiau jos ieškinys dėl Vedybų sutarties pripažinimo negaliojančia buvo atmestas. Vadovaujantis Tarptautinės sutarties 27 straipsnio 2 dalimi, ginčo šalių turtiniams ir asmeniniams santykiams taikytina Rusijos Federacijos teisė, todėl Vedybų sutartis, sudaryta Rusijos Federacijoje, apibrėžia Rusijos Federacijoje įgyto turto teisinį režimą ir negali būti ginčo objektas Lietuvos Respublikos teismuose.
31.9. Ieškovas pažymi, kad valios išreiškimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas remiantis bylos medžiaga. Pagal CPK 353 straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas fakto klausimų nenagrinėja. Ieškovas taip pat nurodo, kad atsakovė bylą nagrinėjusių teismų sprendimų išvadą dėl ieškovo valios išreiškimo fakto ginčija naujomis faktinėmis aplinkybėmis bei įrodymais, kurie nebuvo patikrinti ir ištirti nei pirmosios, nei apeliacinės instancijos teismo.
31.10. Bylą nagrinėję teismai visiškai pagrįstai konstatavo, kad jungtinės nuosavybės prezumpcija buvo paneigta byloje esančiais rašytiniais įrodymais: Turto suradimu rūpinosi išimtinai vienas ieškovas, jis vienas vedė derybas su Turto pardavėju; ieškovas Turto pirkimo–pardavimo sutartyje nurodomas kaip Turto pirkėjas, kuris vienas išreiškė valią įsigyti šį turtą ir įgyti savininko teises ir pareigas į Turtą; ieškovas sumokėjo visą Turto kainą; ieškovas vienas rūpinosi sutartinės hipotekos išregistravimu, sumokėjo sutartinės hipotekos išregistravimo mokestį; Turto remontu, baldų įsigijimu ir pan. taip pat rūpinosi išimtinai vienas ieškovas; ieškovas vienas vykdė prievolę išlaikyti ginčo turtą, t. y. vienas mokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas; ieškovas visada Turtu disponavo savo nuožiūra, vienas pats priimdavo sprendimus dėl Turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo.
31.11. Gyvenimo skyrium aplinkybė taip pat yra fakto klausimas, kuris nagrinėjamu atveju nustatytas remiantis byloje esančiais įrodymais, todėl šalių gyvenimo skyrium fakto nustatymo klausimas negali būti kasacijos dalyku. Negana to, šių kasacinio skundo argumentų nėra pagrindo vertinti ir nagrinėti, nes jie taip pat grindžiami naujomis aplinkybėmis ir naujais įrodymais, pateiktais kartu su kasaciniu skundu, o tai neatitinka proceso teisės normų. Be to, ieškovė negali ginčyti gyvenimo skyrium fakto, kadangi šis faktas yra nustatytas įsiteisėjusiu Rusijos Federacijos teismo sprendimu, priimtu dėl to paties dalyko tarp tų pačių šalių.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai
Dėl naujų įrodymų priėmimo
32. Atsakovė, teikdama kasacinį skundą, prie jo pridėjo ir naujus įrodymus: 2011 m. balandžio 14 d. kredito sutarties ir 2011 m. gegužės 5 d. notaro patvirtintos sutartinės hipotekos lakšto kopijas, 2024 m. kovo 1 d. pažymą apie šalių deklaruotą gyvenamąją vietą, pažymas apie šalių sūnaus darželio lankymą 2012-2015 m. Vilniuje ir dukters mokslus Vilniuje 2009-2012 m., Ispanijos banko pažymas apie bendros sąskaitos savininkus S. S. ir D. S., jų bendros sąskaitos išrašą, bendros sąskaitos banko kortelės kopiją, ieškovo brolio S. S. (S. S.) pareiškimą su vertimu į lietuvių kalbą. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegijos 2025 m. sausio 30 d. nutartimi šių rašytinių įrodymų priėmimo klausimas nebuvo išspręstas.
33. Teisėjų kolegija nurodo, kad bylos nagrinėjimo kasaciniame teisme ribos apibrėžtos CPK 353 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalį, kasacinis teismas, neperžengdamas kasacinio skundo ribų, patikrina apskųstus sprendimus ir (ar) nutartis teisės taikymo aspektu ir nenustato bylos faktinių aplinkybių, netiria naujų įrodymų. Kasacinis teismas yra saistomas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų nustatytų aplinkybių. Teisminio nagrinėjimo dalyką kasaciniame teisme lemia kasacinio skundo ribos, o apskųsto teismo sprendimo teisėtumas tikrinamas remiantis bylos medžiaga. Pagal CPK 347 straipsnio 2 dalį, kasaciniame skunde neleidžiama remtis naujais įrodymais bei aplinkybėmis, kurie nebuvo nagrinėti pirmosios ar apeliacinės instancijos teisme. Taigi kasaciniam teismui negali būti teikiami nauji įrodymai.
34. Remiantis išdėstytais argumentais, atsakovės prašymas priimti naujus įrodymus netenkintinas, nauji įrodymai nepriimtini, nevertintini bei grąžintini atsakovei (CPK 350 straipsnio 8 dalis).
Dėl turto pripažinimo asmenine sutuoktinio nuosavybe
35. CK 3.87 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta prezumpcija, kad po santuokos sudarymo įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, kol nėra įrodyta, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė.
36. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, tarp sutuoktinių kilus ginčui dėl santuokos metu įgyto turto teisinio režimo, sutuoktinis, kuris laiko, kad tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, kad santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, tam pateikdamas rašytinius įrodymus, o įstatymui leidžiant – įrodyti šį faktą liudytojų parodymais arba pagrįsti, kad santuokos metu įgyto turto prigimtis ir pobūdis savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė (CK 3.89 straipsnio 2 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-538/2006; 2007 m. lapkričio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-490/2007; 2019 m. balandžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-378/2019, 19 punktas; kt.).
37. Asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas CK 3.89 straipsnio 1 dalyje apibrėžtais pagrindais įgytas turtas. Nagrinėjamu atveju aktualus CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintas asmeninės nuosavybės atsiradimo pagrindas – kai sutuoktinis įgyja turtą už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
38. CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintos dvi sąlygos, kurioms esant turtas pripažįstamas asmenine sutuoktino nuosavybe – pirma, turtas turi būti įgytas už asmenines sutuoktinio lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, antra, to turto įgijimo metu turi būti aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad šios sąlygos yra kumuliatyvios – net jei turtas įgytas už asmenines lėšas, bet sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn turto įgijimo metu nebuvo aiškiai išreikšta, reikia vadovautis CK 3.88 straipsnio 2 dalies prezumpcija (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 11 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019).
39. Vertinant, ar įgyjant turtą buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn, nepakanka nustatyti, kad turtas įgytas vieno sutuoktinio vardu, nes CK aiškiai įtvirtinta, kad turtui pripažinti bendrąja jungtine sutuoktinių nuosavybe neturi reikšmės, kieno vardu jis įgytas – vieno ar abiejų sutuoktinių (CK 3.88 straipsnio 1 dalies 1 punktas). Būtina nustatyti, koks atitinkamos valios išreiškimo būdas buvo pripažįstamas pakankamu (aiškiu) sudarant turto įgijimo sandorį, kokie asmens veiksmai šiuo atžvilgiu buvo laikomi teisiškai reikšmingais ir garantavo teisėtų interesų apsaugą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-424/2009).
40. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad Turtas buvo įgytas už asmenines ieškovo lėšas ir Turto pirkimo–pardavimo sutartį pasirašė tik ieškovas, todėl nusprendė, kad ieškovas išreiškė valią Turtą įsigyti asmenininėn, o ne bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
41. Kasaciniu skundu atsakovė nesutinka su tokia teismų išvada, nurodo, kad remiantis 2011 m. sausio 28 d. pirkimo–pardavimo sutartimi ginčo turtas buvo įgytas sutuoktinių bendrojon jungtinėn nuosavybėn, be to, pats ieškovas patvirtino, kad butas įsigytas iš verslo pajamų, gautų santuokos metu. Atsakovė nurodo, kad spręsdami, jog ieškovas ginčo turtą įgijo iš asmeninių lėšų, bylą nagrinėję teismai nepagrįstai rėmėsi Rusijos Federacijoje šalių sudaryta Vedybų sutartimi, nes ginčo turtas nėra šios sutarties objektas. Teisėjų kolegija nurodytus kasacinio skundo argumentus pripažįsta pagrįstais.
42. Bylą nagrinėję teismai išvadą, kad ginčo turtas buvo įgytas už asmenines ieškovo lėšas, padarė vadovaudamiesi Rusijos Federacijoje 2017 m. kovo 21 d. šalių sudaryta Vedybų sutartimi. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ieškovas už ginčo turtą ir jo įrengimą mokėjo pinigais, buvusiais jo sąskaitose Rusijos Federacijos kredito įstaigose, t. y. šie pinigai buvo pervesti į AB SEB banko sąskaitą Lietuvoje. Sistemiškai įvertinę lėšų pervedimus, mokėjimus pagrindžiančius dokumentus kartu su Vedybų sutarties 1.3, 1.4 ir 1.6 punktais, kuriuose tokios lėšos buvo priskirtos asmeninėms ieškovo lėšoms, teismai padarė išvadą, kad lėšos, panaudotos ginčo turtui įsigyti ir butui įrengti, buvo asmeninės ieškovo lėšos.
43. Teisėjų kolegija neturi pagrindo pritarti šiai teismų išvadai dėl toliau nurodomų argumentų. Vedybų sutartis, priskirianti už Turtą sumokėtas lėšas asmeninei ieškovo nuosavybei, buvo sudaryta praėjus daugiau nei šešeriems metams nuo tada, kai buvo įsigytas ginčo turtas, ir netgi nuo tada, kai buvo galutinai atsiskaityta už šį turtą (visa kredito suma, panaudota ginčo turtui įsigyti, bankui buvo grąžinta 2013 m. birželio 20 d.). Tai reiškia, kad ginčo turtas buvo įsigytas ir už jį buvo atsiskaityta Lietuvoje dar iki to, kai šalys Vedybų sutartimi pakeitė Rusijos Federacijoje buvusio turto, įskaitant ir turimas lėšas, teisinį režimą iš bendrosios jungtinės nuosavybės į asmeninę ieškovo nuosavybę. Be to, Vedybų sutartimi nebuvo padalytas ne Rusijos Federacijoje įgytas nekilnojamasis turtas. Rusijos Federacijos Vladimiro srities teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 33-2521/2021, kurioje buvo sprendžiamas Vedybų sutarties galiojimo klausimas, nurodyta, kad santuokos metu šalys įsigijo turto už Rusijos Federacijos ribų (Lietuvoje ir Ispanijoje), tačiau šis turtas nėra ginčijamos Vedybų sutarties objektas. Tai, kad Vedybų sutartimi buvo susitarta tik dėl Rusijos Federacijoje esančio šalių turto, nustatyta ir Vedybų sutarties 1.1 punkte. Apibendrinus – kadangi pinigai, kurie buvo panaudoti ginčo turtui įsigyti, šalims sudarant Vedybų sutartį jau buvo sumokėti už ginčo turtą Lietuvoje, tai atitinkamai dėl jų nuosavybės šalys negalėjo susitarti Vedybų sutartimi. Pats ginčo turtas taip pat Vedybų sutartimi nebuvo priskirtas ieškovui, nes šalių turto, esančio už Rusijos Federacijos ribų, režimas Vedybų sutartimi nebuvo keičiamas. Dėl šios priežasties teismų išvada, kad ginčo turtas įgytas už asmenines ieškovo lėšas, yra nepagrįsta, kadangi Vedybų sutarties nuostatos turtui, kuris nebeegzistavo Vedybų sutarties metu, negali būti taikomos.
44. Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad faktas, jog būtent ieškovas sumokėjo už ginčo turtą, kad iš jo sąskaitos buvo pervesti pinigai, kad jis turėjo verslą ir gavo pajamų, už kurias galimai buvo įgytas ginčo turtas, neturi teisinės reikšmės sprendžiant dėl santuokos metu įgyto turto teisinio statuso. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad jeigu sutuoktinis (nagrinėjamoje byloje – atsakovė) fiziškai ir neprisideda prie konkretaus turto sukūrimo, tačiau tuo pačiu metu vykdo kitas šeimos pareigas, pvz., prižiūri vaikus, iš jo uždarbio šeima pragyvena, laikytina, jog jis prie bendrosios jungtinės nuosavybės sukūrimo prisideda savo darbu; nustatant kiekvieno iš sutuoktinių turto, priklausančio jiems bendrosios jungtinės nuosavybės teisėmis, dalis sutuoktinių turto dalys laikomos lygiomis ne tik tais atvejais, kai lėšomis jį įsigyjant prisidėjo abu sutuoktiniai, bet ir tais, kai vienas sutuoktinis tvarkė namų ūkį, prižiūrėjo ir augino vaikus ar dėl kitokių priežasčių neturėjo savarankiško uždarbio ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2003 m. lapkričio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-1081/2003; 2012 m. gruodžio 27 d. nutartis civilinė byloje Nr. 3K-3-325/2012; 2019 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-332-687/2019, 44 punktas; kt.).
45. Nors šioje nutartyje jau buvo prieita prie išvados, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo turtas įgytas už jo asmenines lėšas, ir pagal aptartą teismų praktiką vien ši aplinkybė yra pakankama reikalavimui pripažinti ginčo turtą asmenine nuosavybe atmesti, teisėjų kolegija papildomai nurodo, kad pagal byloje nustatytas aplinkybes nėra pagrindo ir išvadai, jog ieškovas įrodė, kad to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta jo valia įsigyti turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn.
46. Apeliacinės instancijos teismas, konstatuodamas ieškovo valią nuo ginčo turto suradimo ir įsigijimo momento valdyti ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise, patvirtina, jog jis surado ginčo turtą, vedė derybas su pardavėju, derino visas įsigijimo sąlygas, o atsakovė nedalyvavo sudarant ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį. Be to, ieškovas vienas rūpinosi sutartinės hipotekos išregistravimu, sumokėjo sutartinės hipotekos išregistravimo mokestį, rūpinosi ginčo turto remontu, baldų įsigijimu ir pan., vienas mokėjo už butui teikiamas komunalines paslaugas.
47. Teismai nusprendė, kad aplinkybės, jog ieškovas sudarė preliminariąją, o vėliau – ir notarinę Turto pirkimo–pardavimo sutartį, ir tai, kad Rusijos Federacijos Vladimiro srities teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 33-2521/2021 nustatyta, jog šalys skyrium gyveno ir bendro ūkio nebevedė nuo 2010 m. rugpjūčio 5 d., kai atsakovė su vaikais išvyko gyventi į Lietuvą, paneigia Turto pirkimo–pardavimo sutartyje įtvirtintą sąlygą, jog Turtas įgyjamas ieškovo kartu su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise, ir pagrindžia ieškovo valią įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn.
48. Teisėjų kolegija pažymi, kad ši teismų išvada nepagrįsta dėl toliau nurodomų argumentų. Kaip minėta, remiantis šioje nutartyje nurodyta kasacinio teismo praktika dėl sutuoktinio valios įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn nustatymo, turi būti įvertinta, kokia ši valia buvo būtent turto įsigijimo metu. Nagrinėjamu atveju ieškovas, norėdamas įrodyti, kad Turtą siekė įgyti asmeninėn nuosavybėn, leistinais įrodymais turėjo paneigti notariškai patvirtintos Turto pirkimo–pardavimo sutarties 1.1 punkto sąlygą, jog turtas įgyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise (CK 3.89 straipsnio 2 dalis).
49. Ginčo turto pirkimo–pardavimo sutarties 1.1 punkte yra aiškiai nurodyta, kad šis turtas ieškovo yra įsigyjamas bendrosios jungtinės nuosavybės teise su sutuoktine atsakove. Tai yra oficialus rašytinis įrodymas, turintis didesnę įrodomąją galią. Be to, faktas, jog ginčo turtas įsigytas bendrojon jungtinėn šalių nuosavybėn, yra išviešintas ir Nekilnojamojo turto registre. CPK 197 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad aplinkybės, nurodytos oficialiuose rašytiniuose įrodymuose, laikomos visiškai įrodytomis, iki jos bus paneigtos kitais byloje esančiais, išskyrus liudytojų parodymus, įrodymais; draudimas panaudoti liudytojų parodymus netaikomas, jeigu tai prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams.
50. Pagal įrodymų leistinumo taisyklę, atitinkami faktiniai duomenys gali būti įrodymais, jei proceso įstatyme nėra įtvirtinto draudimo ar ribojimo remtis tam tikrais faktiniais duomenimis kaip įrodymais (tokie draudimai (ribojimai) yra įtvirtinti, pvz., CPK 177 straipsnio 3–5 dalyse) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 11 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-350-701/2018 39 punktą). Kadangi CPK 197 straipsnio 2 dalis nustato draudimą paneigti notaro patvirtintą pirkimo–pardavimo sutarties sąlygą liudytojų parodymais, ieškovas, siekdamas paneigti šią sąlygą, turėjo pateikti rašytinių įrodymų dėl sandorio metu buvusios jo valios įgyti Turtą būtent asmeninėn nuosavybėn.
51. Apeliacinės instancijos teismo nurodytos aplinkybės, kad atsakovė nedalyvavo sudarant ginčo turto pirkimo–pardavimo sutartį, teisėjų kolegijos vertinimu, nepaneigia buvus ieškovo valią įsigyti ginčo turtą bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
52. Taip pat aplinkybės, kad notarinėje pirkimo–pardavimo sutartyje išreikšta tikroji ieškovo valia įgyti Turtą būtent bendrosios jungtinės nuosavybės teise, nepaneigia ir minėtoje Rusijos Federacijos Vladimiro srities teismo 2021 m. spalio 14 d. nutartyje nurodytos aplinkybės, jog „šalių šeimyninių santykių ir bendro ūkio vedimo nutraukimo 2010 metais faktas patvirtintas bylinėjimosi metu. Jis objektyviai patvirtintas įsigaliojusio Vladimiro miesto Lenino rajono 2017 m. rugsėjo 20 d. sprendimu (byla Nr. 20-2603/2017), kuriuo nustatyta, kad 2010 metais S. A. S. geranoriškai išsikėlė iš gyvenamojo būsto, esančio (duomenys neskelbtini), kuriame gyveno šeima; iš privačios įstaigos „Vladimiro teisinės ekspertizės biuras“ 2017 m. lapkričio 13 d. išvados Nr. 162/20.1, padarytos vykstant civilinės bylos Nr. 2-2183/2017 procesui, matyti, kad kol sūnui G., gimusiam (duomenys neskelbtini), sukako pusantrų metų, ji kartu su juo išvyko į pastovią gyvenamąją vietą Vilniuje, po to – į Ispaniją (bylos lapai 40-42, 4 tomas); iš S. A. S. ieškinio pareiškimo dėl santuokos nutraukimo turinio matyti, kad santuokiniai ryšiai ir bendras ūkio vedimas tarp šalių nevyksta ilgą laiką (bylos lapas 224, 3 tomas)“.
53. Teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. gegužės 28 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-74-381/2024 106 punktą).
54. Aplinkybė, kad atsakovė nevedė bendro ūkio su ieškovu Rusijos Federacijoje, esant nustatytoms aplinkybėms, kad ieškovas ir atsakovė pirko ginčo turtą bendrojon jungtinėn nuosavybėn, ieškovas reguliariai lankydavosi Lietuvoje, neįrodo fakto, kad sutuoktiniai nekūrė bendro gyvenimo Lietuvoje. Kitokio situacijos vertinimo nesuponuoja ir iš S. S. ieškinio pareiškimo dėl santuokos nutraukimo Rusijos Federacijos teismo byloje pirmosios instancijos teismo nustatyta aplinkybė, kad santuokiniai ryšiai ir bendras ūkio vedimas tarp šalių nevyksta ilgą laiką. Ši aplinkybė taip pat nepatvirtina, kad būtent ginčo turto įsigijimo metu šalys gyveno skyrium, todėl ieškovas siekė ginčo turtą įgyti asmeninės nuosavybės teise.
55. Teisėjų kolegijos vertinimu, teismų išvada, jog šalys nuo 2010 metų jau gyveno skyrium, nėra pagrįsta, nes ją paneigia kitos byloje nustatytos aplinkybės – ieškovas Turto įgijimo metu taip pat atvykdavo į Lietuvą pas šeimą, aktyviai dalyvavo ginčo turto paieškose ir įsigijimo procese, tačiau verslo veiklą vykdė Rusijos Federacijoje, todėl dalį laiko objektyviai turėjo praleisti ne Lietuvoje. Kita vertus, vien šios aplinkybės nepaneigia fakto, kad ieškovas aiškiai išreiškė savo valią įgyti Turtą jungtinės nuosavybės teise, įtvirtindamas šią sąlygą Turto pirkimo–pardavimo sutartyje.
56. Minėta, kad sutuoktinis, kuris laiko, jog tam tikras turtas priklauso jam asmeninės nuosavybės teise, privalo paneigti CK 3.88 straipsnio 2 dalyje įtvirtintą prezumpciją, jog santuokos metu įgytas turtas yra sutuoktinių bendroji jungtinė nuosavybė, pateikdamas rašytinius įrodymus (liudytojų parodymų vertinimo klausimas šioje byloje nebuvo keliamas). Teisėjų kolegijos vertinimu, tokių rašytinių įrodymų byloje ieškovas nėra pateikęs, todėl teismų išvada, jog ieškovas ginčo turto įsigijimo metu aiškiai išreiškė valią įsigyti šį turtą asmeninėn, o ne bendrojon nuosavybėn, yra nepagrįsta leistinais įrodymais. Byloje esantys duomenys patvirtina, kad ginčo turtas buvo įsigytas santuokos metu notariškai patvirtinta sutartimi bendrojon jungtinėn nuosavybėn.
57. Atsiliepime į kasacinį skundą ieškovas nurodo, kad nagrinėjamoje byloje teismai pripažino du savarankiškus teisinius pagrindus pripažinti ginčo turtą asmenine ieškovo nuosavybe: 1) kaip įgytą už asmenines lėšas (CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktas) ir 2) kaip įgytą faktiškai gyvenant skyrium (CK 3.67 straipsnis, 3.77 straipsnio 4 dalis, 3.100 straipsnio 5 dalis). Ieškovas teigia, kad net jeigu ir būtų pripažinta, jog nebuvo pagrindo ginčo turtą pripažinti asmenine jo nuosavybe pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą, egzistavo kitas savarankiškas teisinis pagrindas pripažinti ginčo turtą asmenine jo nuosavybe pagal CK 3.67 straipsnį, 3.77 straipsnio 4 dalį, 3.100 straipsnio 5 dalį. Atsakovė, be kita ko, ginčija teismų išvadą dėl šalių gyvenimo skyrium fakto nuo 2010 metų, todėl turėjo pareigą paneigti teisėtais įrodymais ieškovo nurodytus faktus, jog šalys nuo 2010 metų gyveno skyrium ir nevedė bendro ūkio.
58. Apeliacinės instancijos teismas nurodė, kad CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte nustatyta, jog asmenine sutuoktinių nuosavybe pripažįstamas turtas, sutuoktinio įgytas už asmenines lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmenine nuosavybe esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įgyti turtą asmeninėn nuosavybėn. CK 3.100 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė pasibaigia sutuoktiniams pradėjus gyventi skyrium. Taigi asmenine sutuoktinių nuosavybe taip pat gali būti pripažintas turtas, nors ir įgytas formaliai gyvenant santuokoje, tačiau faktiškai nesant santuokinių santykių. Tokiu atveju turtas, įgytas bendrai nebegyvenant, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė. Be to, CK 3.67 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad santuokos nutraukimo turtiniai teisiniai padariniai gali būti taikomi nuo tos dienos, kai sutuoktiniai pradėjo faktiškai gyventi skyrium. Teismas konstatavo, kad, remiantis CK 3.67 straipsniu ir 3.77 straipsnio 4 dalimi, asmenine nuosavybe gali būti pripažintas turtas, įgytas formaliai esant susituokus, tačiau faktiškai pradėjus gyventi skyrium arba iškėlus teisme bylą dėl santuokos nutraukimo.
59. Teisėjų kolegija, įvertinusi šiuos apeliacinės instancijos teismo ir atsiliepimo į kasacinį skundą argumentus, neturi pagrindo su jais sutikti. Remiantis CK 3.67 straipsnio 2 dalimi bei 3.100 straipsnio 5 dalimi, turtas, įgytas bendrai nebegyvenant, yra kiekvieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė tik tuo atveju, jei įgyjamas už lėšas, įgytas pradėjus gyventi atskirai. Nagrinėjamu atveju, minėta, viena vertus, nėra pagrindo išvadai, kad byloje buvo nustatyta aplinkybė, jog šalys Lietuvoje nuo 2010 metų gyveno skyrium, kita vertus, neįrodyta ir tai, jog Turtas įgytas už asmenines ieškovo lėšas, todėl nėra pagrindo pripažinti Turto asmenine ieškovo nuosavybe ir antruoju pagrindu – kaip įgyto faktiškai gyvenant skyrium (CK 3.67 straipsnis, 3.77 straipsnio 4 dalis, 3.100 straipsnio 5 dalis).
60. Remdamasi nurodytais argumentais, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ieškovas neįrodė, jog ginčo turtas, kuris buvo įgytas sudarius santuoką, nėra bendroji jungtinė šalių nuosavybė, t. y. nepaneigė ginčo turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpcijos (CK 3.88 straipsnio 2 dalis), neįrodė, jog Turtas faktiškai įgytas gyvenant skyrium (CK 3.67 straipsnis, 3.77 straipsnio 4 dalis, 3.100 straipsnio 5 dalis), todėl pagrindo konstatuoti, kad šis turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė, nenustatyta (CPK 178 straipsnis).
61. Teisėjų kolegija nepasisako dėl kitų kasacinio skundo argumentų, kurie neturi teisinės reikšmės priimamam procesiniam sprendimui.
Dėl bylos procesinės baigties
62. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad bylą nagrinėję teismai, konstatuodami, jog ieškovas paneigė ginčo turto bendrosios jungtinės nuosavybės prezumpciją, t. y. kad šį turtą ieškovas įsigijo asmeninėn nuosavybėn, netinkamai vertino byloje esančius įrodymus, neatsižvelgė į jų visumą, netinkamai taikė šioje nutartyje nurodytas teisės normas ir neatsižvelgė į kasacinio teismo praktiką. Dėl nurodytų priežasčių teisėjų kolegija konstatuoja, kad yra pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis tenkintas ieškovo ieškinio reikalavimas pripažinti, jog ginčo turtas yra ieškovo asmeninė nuosavybė, ir priimti naują sprendimą – šį ieškovo reikalavimą atmesti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 4 punktas).
63. Teisėjų kolegija nurodo, kad, teismams nusprendus tenkinti ieškovo reikalavimą pripažinti ginčo turtą asmenine jo nuosavybe, liko neišnagrinėtas (neatskleista bylos esmė) ieškovo alternatyvus reikalavimas priteisti jam iš atsakovės piniginę kompensaciją už ginčo turto dalį ir atsakovės priešieškinio reikalavimas padalyti ginčo turtą kaip bendrąją jungtinę nuosavybę. Dėl šių priežasčių yra pagrindas panaikinti bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų dalis, kuriomis yra atmesti šie šalių reikalavimai, ir grąžinti šią bylos dalį pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo (CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktas, 360 straipsnis).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
64. Remiantis CPK 93 straipsnio 5 dalimi, bylinėjimosi išlaidos perduodant bylą nagrinėti iš naujo nepaskirstomos. Teisėjų kolegijai nusprendus, kad bylos dalis grąžintina pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, bylinėjimosi išlaidų atlyginimo klausimas paliktinas spręsti šiam teismui. Pažymėtina, kad išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, šioje byloje kasaciniame teisme nepatirta.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 4, 5 punktais, 360, 362 straipsniais,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2024 m. spalio 10 d. nutartį ir Vilniaus miesto apylinkės teismo 2024 m. gegužės 27 d. sprendimą panaikinti.
Atmesti ieškovo D. S. (D. S.) ieškinio reikalavimą pripažinti, kad patalpa – butas su terasa Nr. T4 (gyvenamosios (buto) paskirties), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 93,65 kv. m, adresu: (duomenys neskelbtini), ir 1/19 dalis negyvenamosios paskirties patalpos, skirtos garažui – automobilių stovėjimo aikštelei, pažymėtos indeksu P-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 373,46 kv. m, žyma plane P-1, adresu: (duomenys neskelbtini), yra ieškovo D. S. asmeninė nuosavybė.
Perduoti pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo bylos dalį pagal ieškovo D. S. ieškinio alternatyvų reikalavimą priteisti iš atsakovės S. S. (S. S.) 269 000 Eur kompensaciją už turto esminį pagerinimą ir išlaikymą bei atsakovės S. S. priešieškinio reikalavimą padalyti santuokos metu Lietuvos Respublikos teritorijoje įgytą patalpą – butą su terasa Nr. T4 (gyvenamosios (buto) paskirties), unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 93,65 kv. m, adresu: (duomenys neskelbtini), ir 1/19 dalį negyvenamosios paskirties patalpos, skirtos garažui – automobilių stovėjimo aikštelei, pažymėtos indeksu P-1, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), bendras plotas 373,46 kv. m, žyma plane P-1, adresu: (duomenys neskelbtini), priteisiant šalims natūra po 1/2 dalį šio buto (136 500 Eur vertės) ir po 2/19 dalis negyvenamosios paskirties patalpos, skirtos garažui – automobilių stovėjimo aikštelei (5342,10 Eur vertės), taip pat spręsti dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo.
Atsisakyti priimti prie kasacinio skundo pridėtus naujus įrodymus: 2011 m. balandžio 14 d. kredito sutarties ir 2011 m. gegužės 5 d. notaro patvirtintos sutartinės hipotekos lakšto kopijas, 2024 m. kovo 1 d. pažymą apie šalių deklaruotą gyvenamąją vietą, pažymas apie šalių sūnaus darželio lankymą 2012–2015 m. Vilniuje ir dukters mokslus Vilniuje 2009–2012 m., Ispanijos banko pažymas apie bendros sąskaitos savininkus S. S. ir D. S., jų bendros sąskaitos išrašą, bendros sąskaitos banko kortelės kopiją, ieškovo brolio S. S. (S. S.) pareiškimą su vertimu į lietuvių kalbą, ir grąžinti juos atsakovei S. S.
Nutarties kopiją išsiųsti VĮ Registrų centrui.
Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.
Teisėjai Algirdas Taminskas Agnė Tikniūtė Eglė Zemlytė