Administracinė byla Nr. eA-1734-525/2025
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02295-2024-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 8.3.1; 8.6.4
(S)
(N)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NU T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. gegužės 21 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus (pranešėjas), Ramūno Gadliausko ir Arūno Sutkevičiaus (kolegijos pirmininkas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių K. K. (K. K.) ir S. Q. apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjų K. K. (K. K.) ir S. Q. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (trečiasis suinteresuotas asmuo – Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamentas) dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
1. Pareiškėjai K. K. (K. K.) (toliau – ir pareiškėjas) ir S. Q. (toliau – ir pareiškėja) kreipėsi į teismą su skundu, kurį vėliau patikslino, prašydami: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas, atsakovas) 2024 m. spalio 22 d. sprendimą Nr. 24S236705, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes jo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui (toliau – ir Sprendimas Nr. 1); 2) panaikinti Departamento 2024 m. spalio 23 d. sprendimą Nr. 24S237180, kuriuo atsisakyta pareiškėjai pakeisti leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nes pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu įstatyme nustatytu pagrindu (toliau – ir Sprendimas Nr. 2); 3) panaikinti Departamento 2024 m. spalio 26 d. sprendimą Nr. 24S240328, kuriuo uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą (toliau – ir SIS) perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) (toliau – ir Sprendimas Nr. 3); 4) įpareigoti Departamentą iš naujo nagrinėti pareiškėjų K. K. (K. K.) ir S. Q. (toliau kartu – ir pareiškėjai) prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir leidimas laikinai gyventi, Leidimas).
2. Pareiškėjai nurodė, kad atsakovo Sprendimas Nr. 1 buvo grindžiamas argumentais, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui dėl (duomenys neskelbtini). Šioms prielaidoms pagrįsti Departamentas vadovavosi Lietuvos Respublikos valstybės saugumo departamento (toliau – ir VSD, trečiasis suinteresuotas asmuo) 2024 m. spalio 16 d. raštu (toliau – ir VSD Išvada), kuriame pateikta išvada, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
3. Pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimu Nr. 1, kuriuo atsisakyta pareiškėjui pakeisti Leidimą, teigė, kad VSD Išvadoje pateikta deklaratyvaus pobūdžio informacija. Pareiškėjo interesai Lietuvoje yra susiję išimtinai su jo darbu ir vykdomu verslu uždarojoje akcinėje bendrovėje (toliau – ir UAB) „(duomenys neskelbtini)“ (toliau ir – Bendrovė). Pagrindinė Bendrovės veikla – (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) metais nusipirko Bendrovės akcijas ir dirba (duomenys neskelbtini). Pareiškėja taip pat dirba (duomenys neskelbtini). Bendrovės rodikliai nuolat gerėja, Bendrovė bendradarbiauja su Lietuvoje žinomomis įmonėmis – (duomenys neskelbtini), taip pat Bendrovė tiekia produkciją į Europos sąjungos (toliau – ir ES) šalis ((duomenys neskelbtini)) ir į trečiąsias šalis ((duomenys neskelbtini)). Per visą pareiškėjo darbo Bendrovėje laiką Bendrovės veikla buvo tinkamai organizuojama, Bendrovė nuolat ir laiku teikia reikiamas ataskaitas, moka mokesčius, vykdo visas kitas prievoles ir įsipareigojimus. Pareiškėjas nėra niekaip susijęs ir nepalaiko jokių santykių su jokiais (duomenys neskelbtini), o tuo labiau su (duomenys neskelbtini). Pareiškėjas, gyvendamas Lietuvoje, iš dalies išmoko lietuvių kalbą (supranta lietuviškai, pats kalba sunkiai, bet gali bendrauti nesudėtingomis temomis), užmezgė draugiškus santykius su Lietuvos Respublikos piliečiais, verslo partnerių yra charakterizuojamas tik teigiamai. Pareiškėjas niekada nevykdė ir neturi jokių ketinimų vykdyti (duomenys neskelbtini), prieštaraujančią teisės aktams ar Lietuvos Respublikos interesams ar kuri būtų nukreipta prieš Lietuvos Respubliką ar jos piliečius. Pareiškėjas niekada jokiais veiksmais nekenkė Lietuvos Respublikai ir neturėjo panašių ketinimų. Pareiškėjas per visą gyvenimo Lietuvoje laiką nepadarė jokių teisės pažeidimų, nebuvo baustas ar teistas.
4. Pareiškėjai paaiškino, kad pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) metų iki (duomenys neskelbtini) metų epizodiškai atvykdavo į Lietuvą, kur vykdė verslą – (duomenys neskelbtini). Minėtu laikotarpiu keletą kartų į Lietuvą taip pat buvo atvykusi ir pareiškėja kartu su vaikais ((duomenys neskelbtini)). Pareiškėjas su šeima nuolatiniam gyvenimui (duomenys neskelbtini) metais persikėlė gyventi į Lietuvą. Pareiškėjo šeima yra įsitvirtinusi Lietuvoje – sūnus A. Q. mokėsi Lietuvoje ir (duomenys neskelbtini) metais baigė (duomenys neskelbtini) bei įgijo (duomenys neskelbtini) išsilavinimą; šiuo metu dirba (duomenys neskelbtini). Kitas sūnus M. Q. (duomenys neskelbtini) metais baigė (duomenys neskelbtini) bei įgijo (duomenys neskelbtini) išsilavinimą; vėliau studijavo (duomenys neskelbtini) ir (duomenys neskelbtini) metais baigė (duomenys neskelbtini) bei įgijo (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai (duomenys neskelbtini) metais tapo (duomenys neskelbtini), kadangi jų sūnus M. Q. tapo (duomenys neskelbtini) ((duomenys neskelbtini) S. Q. gimė (duomenys neskelbtini)). Pareiškėjų dukra M. Q. mokėsi (duomenys neskelbtini), kur (duomenys neskelbtini) metais baigė (duomenys neskelbtini), vėliau mokėsi (duomenys neskelbtini), kurioje (duomenys neskelbtini) metais įgijo (duomenys neskelbtini) išsilavinimą. Pareiškėjų vaikai Lietuvoje gyvena ilgą laiką, kur susirado draugų, įsitvirtino ir sieja savo ateitį būtent su Lietuva.
5. Pareiškėjų teigimu, nurodytų faktinių aplinkybių visuma patvirtina, kad pareiškėjo ir visos jo šeimos ryšys su Lietuva yra labai glaudus – pareiškėjai čia gyvena jau ganėtinai ilgą laiką, atvyko su savo šeima, užaugino sūnus bei dukrą. Pareiškėjai, atvykę į Lietuvą, pradėjo vystyti verslą, kuris šiuo metu yra pelningas. Pareiškėjai valstybei moka mokesčius, sukūrė naujų darbo vietų. Departamentas, priimdamas Sprendimą Nr. 1, privalėjo detaliai įvertinti šiuos duomenis ir faktus, tačiau to tinkamai nepadarė. Sprendimu Nr. 1 yra pažeidžiamos Lietuvos Respublikos Konstitucijos (toliau – ir Konstitucija) saugomos teisės ir laisvės, nes Sprendimas Nr. 1 reiškia, kad pareiškėjas neturės teisės gyventi Lietuvos Respublikoje ir privalės iš jos išvykti, palikdamas čia sukurtą privatų gyvenimą, darbą, sėkmingai veikiantį verslą ir du pilnamečius sūnus su šeimomis.
6. Pareiškėjai nurodė, kad Sprendimas Nr. 3, kuriuo pareiškėjui uždrausta atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtrauktas perspėjimas į SIS dėl draudimo atvykti ir apsigyventi Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių Šengeno valstybių narių teritorijoje, buvo priimtas iš esmės dėl tos pačios priežasties – VSD Išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Sprendimas Nr. 3 buvo priimtas, atsižvelgiant tik į tai, kad dėl pareiškėjo buvo priimtas Sprendimas Nr. 1. Pasak pareiškėjų, pripažinus Sprendimą Nr. 1 nepagrįstu, turi būti panaikintas ir Sprendimas Nr. 3.
7. Pareiškėjai, nesutikdami su Sprendimu Nr. 2, nurodė, kad minėtu sprendimu pareiškėjai atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog pareiškėja neatitinka sąlygų, kurios numatytos leidimui laikinai gyventi gauti, esant šeimos susijungimo atvejui, nes buvo panaikintas pareiškėjui išduotas Leidimas. Pareiškėjų teigimu, vien faktas, jog Sprendime Nr. 1 buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nėra kliūtis pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi kiekvienas asmens prašymas yra nagrinėjamas ir vertinamas individualiai. Nei teismų praktikoje, nei Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) nėra įtvirtintas draudimas išduoti leidimą laikinai gyventi tais atvejais, kai prašančio pakeisti / išduoti leidimo laikinai gyventi asmens sutuoktinis įvardijamas galinčiu kelti grėsmę valstybės saugumui.
8. Atsakovas Departamentas atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
9. Atsakovas nurodė, kad Departamentas nėra ikiteisminį tyrimą atliekanti ar žvalgybą vykdanti institucija, todėl galimybės surinkti duomenis apie užsieniečius ir jų galimą grėsmę valstybės saugumui yra ribotos. Atsižvelgiant į tai, priimdamas sprendimus, Departamentas remiasi VSD pateiktais duomenimis ir išvadomis, kurių nekvestionuoja ir neturi pagrindo jomis nesivadovauti.
10. Atsakovas nesutiko, kad Sprendime Nr. 1 nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, jog nors esminis ginčijamo sprendimo pagrindas buvo VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau Departamentas atliko pareiškėjo situacijos vertinimą, Sprendime Nr. 1 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl minėtas sprendimas atitinka tiek Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatyme (toliau – ir VAĮ), tiek teismų praktikoje suformuluotus reikalavimus, t. y. buvo priimtas nešališkai ir objektyviai, yra pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas.
11. Atsakovo teigimu, aplinkybės, kurias pareiškėjai vardijo skunde (darbas, gyvenimas Lietuvoje, šeimos narių išsilavinimas, ekonominiai ryšiai ir kt.) nesudaro pagrindo paneigti VSD Išvados dėl pareiškėjo gyvenimo Lietuvoje keliamos grėsmės valstybės saugumui. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėjai nėra pasiekę ilgalaikės ir tvarios integracijos lygio Lietuvoje. Pareiškėjai leidimus laikinai gyventi Lietuvoje turi nuo (duomenys neskelbtini) metų, o vizas nuo (duomenys neskelbtini) metų ir (duomenys neskelbtini) metų, tačiau pareiškėjai nesiekė gauti leidimo nuolat gyventi Lietuvoje, gyvenimo Lietuvoje laikotarpiu pareiškėjai periodiškai išvykdavo iš Lietuvos Respublikos per (duomenys neskelbtini) arba (duomenys neskelbtini) sienos kirtimo punktus ir per oro uostus, pareiškėjai nemoka lietuvių kalbos. Atsakovas teigė, kad pareiškėjų teisė atvykti į Lietuvos Respubliką ir (ar) joje gyventi nėra prigimtinė, ši teisė trečiųjų šalių piliečiams nėra suteikiama automatiškai ir yra įgyjama, tik jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus.
12. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į skundą prašė jį atmesti.
13. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodė, kad Sprendimai Nr. 1, Nr. 2 ir Nr. 3 (toliau kartu – ir Sprendimai) buvo priimti pagal Departamento kompetenciją, vadovaujantis galiojančiais Lietuvos Respublikos ir ES teisės aktais, yra pagrįsti tiek objektyviais duomenimis, tiek teisės aktų nuostatomis, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėjus, yra proporcingi ir atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus bei susiklosčiusią geopolitinę situaciją. VSD pateikė Departamentui Išvadą, kad pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal turimą žvalgybos informaciją, pareiškėjas yra (duomenys neskelbtini). Pareiškėjai skunde nenurodė aplinkybių, galinčių paneigti šias VSD nustatytas aplinkybes.
14. Trečiojo suinteresuoto asmens teigimu, priimant Sprendimus, nebuvo pažeisti Lietuvos įstatymai ar kiti teisės aktai, Sprendimais nebuvo nepagrįstai suvaržytos pareiškėjų teisės bei laisvės. Departamentas turėjo pagrindą priimti skundžiamus Sprendimus, nes VSD Išvadoje pateikta informacija yra pakankama spręsti, kad pareiškėjas kelia grėsmę Lietuvos valstybės saugumui. Nacionalinis saugumas yra susijęs su viešuoju interesu, kurio užtikrinimas turi prioritetą prieš formalų teisės normų taikymą. Neįvertinus VSD aptartų aplinkybių, kaip keliančių grėsmę valstybės saugumui, būtų prisiimta nepateisinamai didelė rizika visos visuomenės saugumo nenaudai. Kadangi pareiškėjas pripažintas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui, pareiškėjų asmeniniai interesai negali būti aukščiau Lietuvos valstybės saugumo. Lietuva neturi jokiais teisės aktais nustatytos pareigos besąlygiškai leisti pareiškėjams gyventi Lietuvoje, jeigu tai neatitinka valstybės nacionalinių interesų.
II.
15. Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 5 d. sprendimu atmetė pareiškėjų K. K. (K. K.) ir S. Q. skundą.
16. Teismas, įvertinęs bylos faktines aplinkybes, bylai aktualų teisinį reguliavimą ir suformuotą teismų praktiką, nurodė, kad ginčijami Sprendimai Nr. 1 ir Nr. 3 buvo grindžiami VSD Išvada, tačiau iš sprendimų turinio taip pat matyti, kad Departamentas atliko individualų pareiškėjo situacijos vertinimą savo kompetencijos ribose (t. y. įvertino pareiškėjo šeiminius, socialinius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika). Sprendimuose Nr. 1 ir Nr. 3, vertinant pareiškėjo socialinius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, jog pareiškėjas turėjo keturias (duomenys neskelbtini) metais galiojusias Šengeno vizas, dvi (duomenys neskelbtini) metais galiojusias nacionalines vizas ir tris nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) galiojusius leidimus laikinai gyventi, išduotus teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu. Pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) yra vienas iš dviejų Bendrovės akcininkų, kuriam nuosavybės teise priklauso (duomenys neskelbtini) paprastųjų vardinių akcijų ((duomenys neskelbtini) procentai įstatinio kapitalo), nuo (duomenys neskelbtini) pareiškėjas yra paskirtas eiti (duomenys neskelbtini) pareigas ir nuo (duomenys neskelbtini) yra įdarbintas Bendrovėje. Vertinant šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje, buvo nustatyta, kad pareiškėjo sutuoktinė (duomenys neskelbtini) pilietė S. Q. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini), o duktė (duomenys neskelbtini) pilietė M. Q. nuo (duomenys neskelbtini) iki (duomenys neskelbtini) turėjo leidimus laikinai gyventi. Šiuo metu pareiškėjo sutuoktinė ir duktė yra pateikusios prašymus pakeisti leidimus laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Lietuvos Respublikoje taip pat gyvena du suaugę pareiškėjo sūnūs (duomenys neskelbtini) piliečiai M. Q. ir A. Q. su šeimomis.
17. Teismas pažymėjo, kad visi pareiškėjo vaikai, prašymo pakeisti leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje dieną, jau buvo pilnamečiai, todėl jie nėra laikytini šeimos nariais, dėl to pareiškėjui nelieka jokių šeiminių ryšių su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (pareiškėjo sutuoktinės (pareiškėjos) leidimas laikinai gyventi taip pat panaikintas).
18. Teismas sutiko su Departamento pozicija, kad pareiškėjų skunde išdėstytos aplinkybės apie jų darbą, gyvenimą Lietuvoje, šeimos narius, išsilavinimą, ekonominius ryšius ir kt. nesudaro pagrindo paneigti VSD Išvados, t. y. pareiškėjas nepateikė konkrečių įrodymų ir byloje nėra duomenų, paneigiančių Išvadoje nurodytas aplinkybes, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Teismas akcentavo, kad aplinkybė, jog pareiškėjui Leidimas buvo išduotas teisėtai, nereiškia, kad jis (pareiškėjas) turėjo ir teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jis (Leidimas) nebus panaikintas nustačius Įstatyme įtvirtintus pagrindus.
19. Vertindamas pareiškėjo teiginius, kad jis dėl įslaptintos VSD Išvados dalies neturi galimybės suprasti, kada ir su kokiais (duomenys neskelbtini) vykdančiais ir sąlygas vykdyti tokią veiklą sudarančiais asmenimis bei kada ir su kokiais konkrečiais Lietuvoje ir užsienyje veikiančiais (duomenys neskelbtini) pareiškėjas yra susijęs, teismas nurodė, kad Sprendimo Nr. 1 motyvai pareiškėjui buvo atskleisti tokia apimtimi, jog pareiškėjas galėtų suprasti, kokio pobūdžio duomenimis apie jį disponuoja kompetentingos valstybės institucijos. Atsižvelgdamas į tai, kad informacija yra įslaptinama ir išslaptinama paslapčių subjekto, vadovaujantis teisėtumo, pagrįstumo ir savalaikiškumo principais, teismas bylos proceso šalių vertinimą dėl informacijos įslaptinimo apimties ir turinio pripažino kaip teisiškai nereikšmingą. Teismas pabrėžė, kad pagrindas priimti Sprendimą Nr. 1 buvo įslaptinta VSD Išvada, todėl atsakovas neturėjo galimybės nurodyti šios išvados turinio ir tokiu būdu konkretizuoti faktines aplinkybes. Įvertinęs Sprendimo Nr. 1 turinį, teismas sprendė, kad Sprendimas Nr. 1 iš esmės atitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalyje nustatytus reikalavimus, keliamus individualiems administraciniams aktams.
20. Teismo vertinimu, Departamentas pagrįstai, atsižvelgęs į VSD Išvadą, kurioje vertinta, kad pareiškėjas pagal turimą žvalgybos informaciją yra susijęs su (duomenys neskelbtini), įvertinęs Įstatymo nuostatas, pareiškėjo socialinius, ekonominius ir šeimyninius ryšius Lietuvos Respublikoje, skundžiamu Sprendimu Nr. 1 nusprendė nepakeisti pareiškėjui išduoto Leidimo, nes jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui. Tokią išvadą taip pat sustipriną ir teismo posėdžio metu paties pareiškėjo duoti paaiškinimai, kuriuose pastarasis nurodė, kad jo ryšiai su kilmės valstybės šalimi, t. y. (duomenys neskelbtini), nėra nutrūkę.
21. Vertindamas Departamento Sprendimo Nr. 3, kuriuo nuspręsta uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, pagrįstumo klausimą, teismas nurodė, kad Sprendimas Nr. 3 buvo priimtas, vadovaujantis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies, 2018 m. lapkričio 28 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) 2018/1861 dėl Šengeno informacinės sistemos (SIS) sukūrimo, eksploatavimo ir naudojimo patikrinimams kertant sieną, kuriuo iš dalies keičiama Konvencija dėl Šengeno susitarimo įgyvendinimo ir iš dalies keičiamas bei panaikinamas Reglamentas (EB) Nr. 1987/2006 (toliau – ir SIS II reglamentas) 24 straipsnio 1 dalies a punkto, Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2005 m. balandžio 20 d. nutarimu Nr. 436 „Dėl Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo sudarymo ir tvarkymo taisyklių patvirtinimo“ (toliau – ir NAS taisyklės), 4, 6, 15 ir 20 punktų ir Kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos, patvirtintos Departamento direktoriaus 2014 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. 3K-33 „Dėl kriterijų, kuriais vadovaujamasi nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį arba išbraukiant duomenis apie užsienietį iš Užsieniečių, kuriems draudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, nacionalinio sąrašo, vertinimo tvarkos patvirtinimo“ (toliau – ir Kriterijų vertinimo tvarka), 5, 37, 38.3 ir 39 punktų nuostatomis. Sprendimas Nr. 3 buvo grindžiamas iš esmės tais pačiais argumentais, kaip ir Sprendimas Nr. 1, t. y. dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo daryti išvadą, jog uždraudimas atvykti į Lietuvos Respubliką ir perspėjimo į SIS įtraukimas pažeidžia pareiškėjo teises, kad Sprendime Nr. 3 nustatytas 5 metų uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir į kitas ES valstybių narių ir ES nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritoriją terminas yra neproporcingas, todėl Sprendimą Nr. 3 teismas pripažino kaip pagrįstą ir teisėtą.
22. Dėl Sprendimo Nr. 2, kuriuo buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi, teismas nurodė, kad minėtas sprendimas priimtas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu, t. y. kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame įstatyme nustatytu pagrindu. Teismas, atsižvelgęs į tai, kad pareiškėjai leidimas laikinai gyventi buvo išduotas šeimos susijungimo pagrindu, o Sprendimu Nr. 1 jos sutuoktiniui (pareiškėjui) leidimas laikinai gyventi buvo panaikintas pagrįstai ir teisėtai, nebuvo pagrindo, suteikiančio pareiškėjai teisę likti Lietuvos Respublikoje, todėl Sprendimu Nr. 2 buvo pagrįstai ir teisėtai atsisakyta pakeisti pareiškėjai Leidimą.
23. Teismas, nenustatęs pagrindų panaikinti skundžiamus Departamento Sprendimus, pareiškėjų skundą atmetė.
III.
24. Pareiškėjai K. K. (K. K.) ir S. Q. apeliaciniame skunde, kurį patikslino, prašo panaikinti Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjų skundą tenkinti, arba perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.
25. Pareiškėjų teigimu, teismas, priimdamas sprendimą, neįsigilino į bylos esmę, neužtikrino pareiškėjams galimybės efektyviai ginti savo teisėtų interesų, netinkamai vertino arba apskritai nevertino pateiktų įrodymų bei išdėstytų argumentų, todėl tinkamai neatskleidė bylos esmės, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą teismo sprendimą.
26. Pareiškėjai nurodo, kad Departamentas, priimdamas Sprendimus, rėmėsi tik VSD Išvadoje pateikta informacija dėl pareiškėjo neva keliamos grėsmės valstybės saugumui, Departamentas iš esmės perkėlė VSD Išvadą į Sprendimus, tačiau neatliko savarankiško pareiškėjo situacijos tyrimo ir Sprendimų nepagrindė objektyviais duomenimis.
27. Pareiškėjai teigia, kad teismas neįvertino nurodytų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo gautais skambučiais iš nepažįstamo asmens, siūlant pagalbą sprendžiant klausimą dėl Leidimo gavimo. Pareiškėjas mano, kad galbūt minėtas asmuo galėjo padaryti įtaką VSD pareigūnams dėl neigiamos Išvados apie pareiškėją pateikimo, todėl teismas turėjo kritiškai vertinti VSD pateiktus įslaptintus duomenis.
28. Pareiškėjai pažymi, kad VSD Išvadoje pateikta informacija apie pareiškėją yra abstraktaus ir deklaratyvaus pobūdžio, joje nėra jokios konkretizuotos ar identifikuojančios informacijos, kuri leistų pareiškėjui suprasti jam priskiriamus kaltinimus ir dėl jų pasisakyti, taip užtikrinant pareiškėjo teisę į gynybą. Pareiškėjas kategoriškai neigia, kad jis yra susijęs / palaiko kontaktą su asmenimis, kurie užsiima (duomenys neskelbtini) veikla, ar kita (duomenys neskelbtini) veikla ir / arba apie tokią jų veiklą pareiškėjas žino. Dėl VSD Išvados neįslaptintos dalies neišsamumo pareiškėjas negali suprasti, kaip jis yra susijęs ar palaiko kontaktą su VSD nurodytomis asmenų grupėmis, o to nežinodamas, negali nuo to gintis. VSD atsisakymas išslaptinti duomenis, bent jau susijusius su asmenis ar grupę identifikuojančia informacija, motyvuojant grėsme atliekamam tyrimui, teismo turėjo būti įvertintas kritiškai. Taip pat teismas, nesant konkrečių ir išslaptintų įrodymų, neturėjo pagrindo besąlygiškai remtis tik institucijos išvada, pagrindžiant savo procesinį sprendimą.
29. Pareiškėjų teigimu, byloje nėra pagrįstas pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumas ir akivaizdumas. Pareiškėjas neužsiima jokia (duomenys neskelbtini) veikla ir jokių kontaktų su tokiais asmenimis nepalaikė ir nepalaiko, jo interesai Lietuvos Respublikoje susiję išimtinai su darbu ir vykdomu verslu. Pareiškėjas nevykdė ir neturi jokių intencijų vykdyti nusikalstamą veiklą ar bet kokią kitą veiklą, kuri galėtų prieštarauti Lietuvos Respublikos interesams ar būtų nukreipta prieš Lietuvos Respubliką ar jos piliečius. Pareiškėjų vertinimu, net jeigu ir buvo nustatytos vienokios ar kitokios sąsajos su tam tikrais asmenimis ar jų grupe (nors pareiškėjas apie tai nieko nežino), šis faktas nepatvirtina grėsmės valstybės saugumui realumo ir akivaizdumo.
30. Pareiškėjai pažymi, kad jie daugiau nei (duomenys neskelbtini) metų nuolat lankosi Lietuvoje, o pastaruosius (duomenys neskelbtini) metus čia nuolatos gyvena, pareiškėjui Leidimas buvo išduotas (duomenys neskelbtini) kartus. Jeigu pareiškėjas keltų realią ir akivaizdžią grėsmę, tai jo ilgalaikis buvimas Lietuvoje buvo daugiau nei pakankamas realizuoti nusikalstamus ketinimus. Priešingai, ilgametis pareiškėjo buvimas Lietuvoje ir jo nedalyvavimas jokiose teisę pažeidžiančiose veikose, paneigia prielaidą, kad jam pratęsiant teisę gyventi Lietuvoje, jis keltų realią ar akivaizdžią grėsmę valstybės saugumui. Teismas privalėjo įvertinti ir pagrįstai motyvuoti, kokie bylos duomenys liudija grėsmės realumą ir akivaizdumą būtent dabar, kai per daugiau nei (duomenys neskelbtini) pareiškėjui nebuvo pareikšta jokių kaltinimų, prevencinio pobūdžio priemonių, įtarimų atlikus neteisėtus veiksmus ir pan. Taip pat teismas nepagrįstai neatsižvelgė į aplinkybę, kad savo gyvenimą ir savo šeimos gerovę pareiškėjas sieja su Lietuva, t. y. pareiškėjų vaikai Lietuvoje baigė mokslus ir sukūrė savo šeimas, pareiškėjai įsigijo nekilnojamąjį turtą, plėtojo verslą, o šios faktinės aplinkybės nepagrindžia pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui akivaizdumo ir realumo.
31. Pareiškėjai nurodo, kad Sprendimai Nr. 2 ir Nr. 3 buvo priimti iš esmės vadovaujantis Sprendimu Nr. 1, todėl panaikinus Sprendimą Nr. 1 naikintini ir Sprendimai Nr. 2 ir Nr. 3. Pareiškėjai pažymi, kad vien faktas, jog Sprendime Nr. 1 buvo padaryta išvada, kad pareiškėjas gali kelti grėsmę valstybės saugumui, nėra kliūtis pareiškėjai išduoti leidimą laikinai gyventi, kadangi kiekvienas asmens prašymas yra nagrinėjamas ir vertinamas individualiai.
32. Pareiškėjų teigimu, atsakovo priimti Sprendimai nėra proporcingi, kadangi pareiškėjai yra priversti išvykti gyventi į (duomenys neskelbtini), Lietuvoje palikdami savo nekilnojamąjį turtą, verslą ir draugus, nutraukti santykius su vaikais ir jų šeimomis, gyvenančiomis Lietuvoje.
33. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
34. Atsakovas nesutinka su pareiškėjų teiginiais, kad Sprendime Nr. 1 nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui realumą ir akivaizdumą. Atsakovas pažymi, kad grėsmės valstybės saugumui pagrindas neturi būti nuodugniai ir neginčijamai įrodomas, patvirtinant atliktus veiksmus. Šiuo atveju pakanka patikrinti, ar buvo pagrindas daryti išvadą apie tai, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje gali kelti grėsmę. Sprendime Nr.1 nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, todėl minėtas sprendimas atitinka individualiam administraciniam aktui keliamus reikalavimus.
35. Atsakovas teigia, kad nors iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, jog jis buvo priimtas, remiantis VSD Išvadoje pateikta informacija, tačiau taip pat matyti, kad Departamentas atliko pareiškėjo individualų vertinimą (įvertino pareiškėjo socialinius, šeimyninius, ekonominius ryšius), todėl negalima teigti, jog nebuvo atliktas savarankiškas tyrimas.
36. Atsakovas pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su į bylą pateikta VSD Išvada, sudariusią pagrindą priimti Sprendimus, o teismo sprendimas buvo grindžiamas ne vien įslaptinta informacija. Teismas sprendime taip pat įvertino pagrindus išslaptinti šią informaciją, nurodė nustatytus bylai reikšmingus išslaptintus duomenis, todėl skyrė tinkamą dėmesį pareiškėjo teisei į teisminę gynybą užtikrinti.
37. Atsakovo vertinimu, pareiškėjų nurodytos aplinkybės (turi nekilnojamąjį turtą Lietuvoje, Bendrovės akcijų, jų pilnamečiai vaikai gyvena Lietuvoje) nesumenkina VSD Išvados. Nurodytos aplinkybės nereiškia, kad pareiškėjams turėjo būti pakeisti leidimai laikinai gyventi. Aplinkybė, kad pareiškėjams anksčiau buvo išduoti Leidimai, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui.
38. Trečiasis suinteresuotas asmuo VSD atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą prašo jį atmesti.
39. Trečiasis suinteresuotas asmuo nurodo, jog Išvadoje pateikė vertinimą, kad pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui. Pagal turimą žvalgybos informaciją, pareiškėjas yra susijęs su (duomenys neskelbtini)s, todėl jo (pareiškėjo) buvimas Lietuvos Respublikoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
40. Trečiasis suinteresuotas asmuo pažymi, kad VSD specialiosios ekspertų komisijos 2025 m. sausio 6 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl VSD Išvados išslaptinimo, tačiau buvo priimtas sprendimas Išvados neišslaptinti (ar dalies jame esančios įslaptintos informacijos), nes nėra pasibaigęs šios informacijos įslaptinimo terminas, neišnykęs įslaptinimo tikslingumas, informacijos išslaptinimas galėtų turėti neigiamos įtakos VSD atliekamiems tyrimams.
41. Trečiasis suinteresuotas asmuo teigia, kad pareiškėjai nepagrįstai tvirtino, jog teismo sprendimas buvo priimtas, remiantis neišslaptintais duomenimis, kaip vieninteliu įrodymu, kad pareiškėjams nebuvo atskleisti jokie faktai, turėję įtakos Išvadai priimti. VSD pažymi, kad Sprendimo Nr. 1 motyvai pareiškėjams buvo atskleisti tiek VSD teismui teiktame atsiliepime, tiek pateikiant Išvados išrašą. Minėtų duomenų pagrindu, VSD vertinimu, pareiškėjas galėjo suprasti, kokio pobūdžio duomenimis apie jį disponuoja kompetentingos valstybės institucijos. Teikiant duomenis buvo paisoma Lietuvos Respublikos valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme įtvirtintų apribojimų duomenis pateikti tik tokia apimtimi, kad nebūtų atskleista įslaptinta informacija, nes jos atskleidimas galėtų sukelti daug kitų grėsmių Lietuvos Respublikai ir jos žvalgybai.
42. Trečiojo suinteresuoto asmens vertinimu, pareiškėjų pateikti argumentai nepaneigia byloje nustatytų ir teismo sprendime įvertintų faktinių aplinkybių, teismas pagrįstai sprendė, kad Departamento Sprendimai yra pagrįsti ir teisėti, priimti įvertinus visus turimus duomenis apie pareiškėjus, yra atitinkantys šalies nacionalinio saugumo interesus. Teismas tinkamai įvertino pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos valstybei realumą ir akivaizdumą, pagrįstai suteikė prioritetą visos Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, o ne užsienio piliečių teisėms ir interesams.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
43. Apeliacijos dalykas – pirmosios instancijos teismo sprendimo, kuriuo atmestas pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių K. K. (K. K.) ir S. Q. skundas dėl Departamento Sprendimų, kuriais atsisakyta pareiškėjams pakeisti leidimus laikinai gyventi ir uždrausta pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką bei įtrauktas į Šengeno informacinę sistemą perspėjimas dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, panaikinimo, pagrįstumas ir teisėtumas.
44. Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjų skunde nurodytas aplinkybes, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens atsikirtimus į skundą, įvertinęs byloje surinktus įrodymus, pripažino pagrįsta ir teisėta atsakovo Sprendime Nr. 1 padarytą išvadą dėl pareiškėjo keliamos grėsmės Lietuvos nacionaliniam saugumui. Pirmosios instancijos teismas taip pat sprendė, kad atsakovo Sprendimu Nr. 2 pagrįstai ir teisėtai atsisakyta pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi šeimos susijungimo pagrindu, nustačius, kad pareiškėjos sutuoktiniui (pareiškėjui) Sprendimu Nr. 1 atsisakyta pakeisti leidimą laikinai gyventi, todėl jis (pareiškėjas) šiuo metu neturi Leidimo gyventi Lietuvoje, dėl to pareiškėja neatitinka Leidimo išdavimo šeimos susijungimo pagrindu sąlygų. Pirmosios instancijos teismas vertino, kad Departamento Sprendimu Nr. 3 pareiškėjui nustatytas 60 mėnesių draudimo atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukimo į SIS perspėjimo dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) terminas yra proporcinga priemonė.
45. Pareiškėjai apeliaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas neįsigilino į bylos esmę, netinkamai vertino arba apskritai nevertino pateiktų įrodymų, neteisingai aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, nes nenustatė pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumo ir akivaizdumo, taip pat buvo apribota pareiškėjo teisę į gynybą, nes dėl neišslaptintos VSD Išvados dalies pareiškėjas negalėjo suprasti jam priskiriamų kaltinimų ir dėl jų pasisakyti. Pareiškėjai nurodo, kad nei atsakovas, nei pirmosios instancijos teismas neatliko išsamaus ir visapusiško pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui tyrimo, atsakovas į Sprendimus tik perkėlė trečiojo suinteresuoto asmens VSD Išvadą ir ja vadovaudamasis sprendė dėl pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Sprendimais pareiškėjams taikomos neproporcingos administracinio poveikio priemonės, nes, priėmus Sprendimus, pareiškėjai yra priversti išvykti iš Lietuvos, palikdami savo nekilnojamąjį turtą, verslą ir draugus, nutraukti santykius su vaikais ir jų šeimomis, gyvenančiomis Lietuvoje.
46. Atsakovas ir trečiasis suinteresuotas asmuo atsiliepimuose į pareiškėjų apeliacinį skundą sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl ginčo esmės ir prašo atmesti apeliacinį skundą.
47. Pareiškėjai kartu su apeliaciniu skundu pateikė valstybės įmonės Registrų centro išrašus apie Bendrovės akcininkus, Bendrovei priklausantį nekilnojamąjį turtą.
48. Vertindama pareiškėjų kartu su apeliaciniu skundu pateiktus įrodymus teisėjų kolegija pažymi, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 142 straipsnio 3 dalimi pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai apeliacinėje instancijoje gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami tik tuomet, jeigu teismas pripažino, jog tai būtina; teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti; nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta anksčiau, arba kai naujų įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Apeliacija administraciniame procese yra ne pakartotinis bylos nagrinėjimas, o jau priimto teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo tikrinimas, remiantis jau byloje esančia medžiaga. Apeliacinis procesas nėra bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme pratęsimas. Apeliacinės instancijos teismas paprastai bylą gali tikrinti tik ta apimtimi, kuria byla buvo išnagrinėta pirmosios instancijos teisme ir kuri buvo užfiksuota pirmosios instancijos teismo sprendimu (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2007 m. rugsėjo 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-747/2007; 2013 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1321/2013; kt.).
49. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į ABTĮ 142 straipsnio 3 dalies nuostatas, nutaria nevertinti pareiškėjų pateiktų naujų įrodymų, nes pareiškėjai nepagrindė, dėl kokių priežasčių minėti dokumentai nebuvo pateikti pirmosios instancijos teismui, kuris administracinę bylą nagrinėjo iš esmės, taip pat pareiškėjai tinkamai nepagrindė, kodėl būtina tokius įrodymus pridėti prie bylos ir vertinti apeliaciniame procese.
50. Teisėjų kolegija, nagrinėdama apeliacinio skundo, atsiliepimų į apeliacinį skundą argumentus ir tikrindama pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą, pirmiausia pažymi, kad byloje nenustatytos aplinkybės, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliacinio skundo ribos, bei nenustatyti sprendimo negaliojimo pagrindai, nurodyti ABTĮ 146 straipsnio 2 dalyje (ABTĮ 140 straipsnio 2 dalis), todėl apeliacinės instancijos teismas šią bylą apeliacine tvarka nagrinėja ir patikrina pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą neperžengdamas pareiškėjų apeliacinio skundo ribų (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis).
51. Nagrinėdama apeliacinio skundo argumentus, susijusius su tuo, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino įrodymus, nustatydamas aplinkybę, jog pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia (gali kelti) grėsmę nacionaliniam saugumui, akcentuoja, jog pagal ABTĮ 56 straipsnio 7 dalį, bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais, taip pat teisingumo ir protingumo kriterijais. Įvertindamas įrodymus, teismas turi įvertinti kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę ir iš įrodymų viseto duomenų padaryti išvadas. Vertinant kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę reikia nustatyti, koks jo ryšys su įrodinėjimo dalyku, ar tas įrodymas yra leistinas, patikimas, ar nėra suklastojimo požymių, ar tinkamai buvo paskirstytos įrodinėjimo pareigos, ar nepaneigtos pagal įstatymus nustatytos prezumpcijos, ar yra prejudicinių faktų. Vertindamas įrodymų visetą, teismas turi įsitikinti, kad pakanka duomenų išvadai, jog tam tikri faktai egzistavo arba neegzistavo, kad nėra esminių prieštaravimų, paneigiančių tokias išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2020 m. spalio 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2147-415/2020; kt.). Teismas, vertindamas įrodymus, turi vadovautis ne tik įrodinėjimo taisyklėmis, bet ir logikos dėsniais (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-500-756/2016; kt.).
52. Pažymėtina, kad teismas turi įvertinti ne tik kiekvieno įrodymo įrodomąją reikšmę, bet ir įrodymų visetą, ir tik iš įrodymų visumos daryti išvadas apie tam tikrų įrodinėjimo dalyku konkrečioje byloje esančių faktų buvimą ar nebuvimą. Teismų išvados dėl įrodinėjimo dalyko įrodytumo turi būti logiškai pagrįstos bylos duomenimis.
53. ABTĮ įtvirtinta ribota apeliacija (ABTĮ 140 straipsnio 1 dalis), kuriai būdinga tai, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas apeliacine tvarka tikrinamas pagal byloje jau esančius ir pirmosios instancijos teismo ištirtus ir įvertintus duomenis, tikrinama, ar pirmosios instancijos teismas turėjo pakankamai įrodymų teismo padarytoms išvadoms pagrįsti, ar teismas juos tinkamai ištyrė ir įvertino, ar nepažeidė kitų įrodinėjimo taisyklių.
54. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su pareiškėjų ginčijama pirmosios instancijos teismo išvada dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje keliamos grėsmės Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą.
55. Byloje nustatyta, kad pareiškėjai yra (duomenys neskelbtini) piliečiai: pareiškėjui pirmasis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas (duomenys neskelbtini) metais ir vėliau buvo pratęstas teisėtos veiklos vykdymo Lietuvos Respublikoje pagrindu (pareiškėjas nuo (duomenys neskelbtini) yra Bendrovės (duomenys neskelbtini), valdantis (duomenys neskelbtini) procentų Bendrovės įstatinio kapitalo); pareiškėjai pirmasis leidimas laikinai gyventi buvo išduotas (duomenys neskelbtini) metais šeimos susijungimo pagrindu, pareiškėja taip pat dirba Bendrovėje. Pareiškėjai į Lietuvos Respubliką atvyko gyventi su dviem sūnumis ir dukra, kurie Lietuvoje įgijo išsilavinimą ir toliau gyvena Lietuvoje; pareiškėjų vaikai ginčijamų Sprendimų priėmimo metu buvo pilnamečiai.
56. Pareiškėjas 2024 m. gegužės 23 d. per MIGRIS pateikė Departamentui prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog jis yra Lietuvos Respublikoje įregistruotos įmonės dalyvis ir vadovas ar akcininkas (Įstatymo 45 straipsnio 1 dalies 1 punktas); pareiškėja 2024 m. gegužės 30 d. per MIGRIS taip pat pateikė prašymą pakeisti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, jog Lietuvoje gyvena sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, ir kuris yra Lietuvos pilietis arba turi leidimą gyventi Lietuvoje (Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas).
57. Atsakovas kreipėsi į VSD, prašydamas atlikti pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui vertinimą, ir 2024 m. spalio 17 d. gavo įslaptintą VSD 2024 m. spalio 16 d. raštą Nr. 19-845S, kurio neįslaptintoje dalyje nurodyta, kad pagal turimą žvalgybos informaciją, pareiškėjas yra susijęs su (duomenys neskelbtini). VSD vertinimu, pareiškėjo buvimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui.
58. Atsakovas, atsižvelgdamas į VSD pateiktą Išvadą, Sprendimu Nr. 1 atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jo gyvenimas Lietuvos Respublikoje gali grėsti valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai) ir Sprendimu Nr. 3, vadovaudamasis Įstatymo 133 straipsnio 5 dalies, SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkto, NAS taisyklių 4, 6, 15 ir 20 punktų ir Kriterijų vertinimo tvarkos 5, 37, 38.3 ir 39 punktų nuostatomis, uždraudė 60 mėnesių pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje). Departamentas Sprendimu Nr. 2 taip pat atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu (asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu).
Dėl Sprendimo Nr. 1
59. Įstatymo 4 straipsnio 3 dalis nustato, kad užsieniečių buvimą ir gyvenimą Lietuvos Respublikoje kontroliuoja Departamentas ir Valstybės sienos apsaugos tarnyba, bendradarbiaudami su Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių institucijomis ir įstaigomis <...>. Šio straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimą atlieka VSD.
60. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje nurodoma, jog Departamentas turi teisę vadovautis VSD išvada dėl pareiškėjo grėsmės vertinimo, tačiau Departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, priimantis galutinį aktą, sukeliantį asmeniui materialaus pobūdžio teisines pasekmes, jį turi pagrįsti objektyviais duomenimis (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. birželio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-3776-822/2017; kt.). Sprendžiant dėl to, ar asmuo gali kelti grėsmę (realų ir faktinį pavojų), turi būti vertinamos visos byloje nustatytos faktinės aplinkybės, o sprendimas turi būti priimamas atsižvelgiant į šių aplinkybių visumą bei laikantis proporcingumo principo. Departamentas turi vertinti kiekvieną individualią situaciją ir spręsti, ar užsieniečiui ketinamais taikyti apribojimais nebus pažeistas minėtas proporcingumo principas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. kovo 29 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A822-2220/2012; kt.).
61. Departamentas, vertindamas, ar asmuo kelia grėsmę valstybės saugumui, neturėtų automatiškai VSD išvados perkelti į sprendimą, o būdamas viešojo administravimo subjektas turi, atsižvelgdamas į nustatytų aplinkybių visumą, tarp kurių yra ne tik VSD išvada, bet ir su pareiškėju susijusios individualios aplinkybės, atlikti savo vertinimą ir padaryti savarankišką išvadą, ar pareiškėjas kelia grėsmę valstybės saugumui. Atsakovas turi visapusiškai įvertinti papildomas aplinkybes, kurios jam žinomos apie pareiškėją (šeima, darbas, gyvenimo trukmė Lietuvoje, padaryti pažeidimai), ir tik jas sistemiškai įvertinęs, gali daryti išvadą apie pareiškėjo grėsmės valstybės saugumui realumą. Be to, išvada apie asmens grėsmę valstybės saugumui turi būti daroma ypač apdairiai, turi būti argumentuota bei motyvuota, proporcinga, o ne formali (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. liepos 17 d. nutarti administracinėje byloje Nr. eA-1853-575/2024; kt.).
62. Nagrinėjamu atveju iš Sprendimo Nr. 1 turinio matyti, jog atsakovas įvertino ne tik kompetentingos institucijos – VSD – pateiktus duomenis ir išvadas, tačiau taip pat vertino ir pareiškėjo individualią situaciją, t. y. įvertino jo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika, galimybę verslą Lietuvoje toliau vykdyti nuotoliniu būdu. Departamentas surinko jam prieinamus papildomus duomenis apie pareiškėją ir juos įvertino kartu su VSD pateikta Išvada, todėl nėra pagrįsti apeliacinio skundo teiginiai, jog nebuvo atliktas individualus pareiškėjo situacijos vertinimas, o buvo vadovautasi vien VSD Išvada.
63. Teisėjų kolegija, vertindama apeliacinio skundo teiginius, kad pareiškėjui nebuvo atskleisti VSD surinkti įslaptinti duomenys, kuriais buvo grindžiama Išvada ir kurie sudarė pagrindą atsakovui priimti ginčijamus Sprendimus, pažymi, kad pareiškėjas turėjo galimybę susipažinti su į bylą pateikta VSD Išvada, sudariusia pagrindą priimti Sprendimą Nr. 1, taip pat Sprendimo Nr. 1 motyvai pareiškėjui buvo atskleisti tokia apimtimi, jog jis galėtų suprasti, kokio pobūdžio duomenimis apie jį disponuoja kompetentingos valstybės institucijos, tuo pačiu vadovaujantis Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatyme įtvirtintais apribojimais, duomenis pateikti tik tokia apimtimi, kad nebūtų atskleista įslaptinta informacija, nes jos atskleidimas galėtų sukelti kitų grėsmių Lietuvos Respublikai ir jos žvalgybai. Tai atitinka ir suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, jog VAĮ 8 straipsnio 1 dalies (šiuo metu galiojančios VAĮ redakcijos 10 straipsnio 5 dalies 6 punkto) norma, įpareigojanti pateikti sprendimo motyvus bei pagrįsti taikomą prievartos priemonę, turi būti taikoma atsižvelgiant į Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymo apribojimus (šiuo aspektu žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gruodžio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-4161-756/2015; 2018 m. balandžio 13 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3741-552/2018; 2019 m. liepos 10 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-4603-629/2019).
64. Pažymėtina, jog VSD pateiktame atsiliepime į pareiškėjų apeliacinį skundą nurodė, kad VSD specialiosios ekspertų komisijos 2025 m. sausio 6 d. posėdyje buvo svarstomas klausimas dėl VSD Išvados išslaptinimo, tačiau buvo priimtas sprendimas Išvados neišslaptinti (ar dalies jame esančios įslaptintos informacijos), nes nėra pasibaigęs šios informacijos įslaptinimo terminas, neišnykęs įslaptinimo tikslingumas, informacijos išslaptinimas galėtų turėti neigiamos įtakos VSD atliekamiems tyrimams. Informacija įslaptinama ir išslaptinama paslapčių subjekto, vadovaujantis teisėtumo, pagrįstumo ir savalaikiškumo principais (Valstybės ir tarnybos paslapčių įstatymas 2 straipsnio 17 dalis, 3 straipsnis), todėl bylos proceso šalių vertinimas dėl informacijos įslaptinimo apimties ir turinio, teisėjų kolegijos vertinimu, šioje byloje nėra teisiškai reikšmingas.
65. Pirmosios instancijos teismo sprendimo išvados dėl pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui buvo padarytos įvertinus surinktų duomenų visumą, o ne remiantis pavieniais įrodymais ar išimtinai įslaptintais duomenimis. Įslaptinta ir apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijai pateikta susipažinti medžiaga, kurią teisėjų kolegija šioje byloje taip pat laiko įrodymais, minėtus duomenis tik papildo, tačiau nei savarankiškos, nei juo labiau lemiamos reikšmės šioje byloje neturi. Pažymėtina, kad administracinės bylos pagal skundus dėl sprendimų, kurie priimti dėl užsieniečio keliamos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar visuomenei, gali būti nagrinėjamos naudojant faktinius duomenis, sudarančius valstybės ar tarnybos paslaptį, ir dalyvaujant VSD, Policijos departamentui ir (arba) Valstybės sienos apsaugos tarnybai. Šiems duomenims netaikomos ABTĮ numatytos nuostatos dėl išslaptinimo (Įstatymo 140 straipsnio 5 dalis), todėl nėra nei teisinio, nei faktinio pagrindo daryti išvadą, kad buvo pažeistos proceso teisės normos ar pareiškėjų teisės, vadovaujantis duomenimis, sudarančiais valstybės paslaptį.
66. Teisėjų kolegija, vertindama pareiškėjų teiginius, kad atsakovas neteisingai aiškino grėsmės nacionaliniam saugumui sąvoką, nes nenustatė pareiškėjo valstybės saugumui keliamos grėsmės realumo ir akivaizdumo, pažymi, jog Departamentui siekiant priimti grėsme valstybės saugumui pagrįstą sprendimą dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje, nebūtina konstatuoti konkrečių užsieniečio neteisėtų veiksmų. Tokiais Departamento sprendimais asmeniui nėra taikomos kokios nors sankcijos ir jis nėra pripažįstamas padaręs kokią nors teisei priešingą veiką (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2049-463/2023).
67. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo nuoseklioje praktikoje yra išaiškinęs, kad sprendžiant dėl atsisakymo išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ir / ar dėl tokio išduoto leidimo panaikinimo, privalo būti įvertintas užsieniečio gyvenimo Lietuvoje galimos grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai realumas ir akivaizdumas (laiko ir įrodymų pakankamumo požiūriu). Kiekvieno konkretaus užsieniečio situacija paprastai yra unikali, todėl, be kita ko, būtina įvertinti ir individualią prašymą pateikusio užsieniečio situaciją (šeiminius, socialinius, ekonominius ar kitus ryšius su Lietuvos Respublika ir pan.) ir kitas reikšmingas aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. balandžio 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1434-822/2024; kt.).
68. Sprendžiant dėl užsieniečio gyvenimo Lietuvoje pavojaus valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybės, atliekamas iš esmės perspektyvinis (į ateitį nukreiptas) vertinimas. Tai lemia, kad tam tikras situacijos prognozavimas šiuo atveju yra neišvengiamas, tačiau šis procesas negali būti grindžiamas vien tik spėjimas ir įtarimais, jis turi būti paremtas nustatytais faktais, ypač anksčiau atliktais asmens veiksmais, jų pobūdžiu. Būtent jų pagrindu ir galima daryti išvadą, ar yra pakankamai reali ir akivaizdi grėsmės valstybės saugumui, viešajai tvarkai ar žmonių sveikatai galimybė (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. birželio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1770-968/2023; kt.).
69. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog teisės aktai neapibrėžia, ką reiškia Įstatyme vartojama sąvoka „gali grėsti“, t. y. jos turinio atskleidimas, taip pat taikymas konkrečiu atveju yra teisės taikymo ir aiškinimo dalykas (žr., pvz., 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1086-1188/2024; kt.).
70. Europos Žmogaus Teisių Teismas (toliau – ir EŽTT) taip pat yra nurodęs, kad grėsmė valstybės saugumui gali pasireikšti ir kaip potencialus pavojus. Grėsmės valstybės saugumui sąvoka tam tikrais atvejais gali apimti ir galimą pavojų – kai dėl užsieniečio buvimo Lietuvos Respublikoje valstybės saugumui iškyla potencialus pavojus, kitaip tariant, atsiranda grėsmės valstybės saugumui galimybė (žr., pvz., 2008 m. balandžio 24 d. sprendimą byloje C. G. ir kt. prieš Bulgariją, pareiškimo Nr. 1365/07).
71. Pastebėtina, kad pagal tarptautinę teisę ir atsižvelgiant į sutartinius įsipareigojimus, valstybės turi teisę kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99).
72. Nagrinėjamu atveju VSD pagal turimus žvalgybos duomenis pateikė vertinimą, kad pareiškėjas yra susijęs su (duomenys neskelbtini). Teisėjų kolegijos vertinimu, VSD surinkti duomenys apie pareiškėjo veiksmus (ryšius), kuriais (VSD duomenimis) teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti, sudarė pakankamą pagrindą konstatuoti apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui. Pareiškėjų apeliaciniame skunde nurodytas aplinkybes apie gautus skambučius iš nepažįstamų asmenų, siūlančių pareiškėjui pagalbą Leidimo išdavimo procese ir galbūt padariusių įtaką VSD pareigūnams dėl neigiamos Išvados apie pareiškėją pateikimo, teisėjų kolegija vertina kaip subjektyvią pareiškėjų nuomonę, kuri teisėjų kolegijos neįtikino dėl galbūt neobjektyvaus VSD pareigūnų atlikto pareiškėjo keliamos grėsmės valstybės saugumui vertinimo. Pareiškėjo pirmosios instancijos teismui pateiktos jį pažįstančių asmenų rekomendacijos taip pat nepaneigia išvados dėl jo keliamos grėsmės valstybės saugumui, nes pareiškėjo nurodytas rekomendacijas surašė asmenys, kurie nėra atsakingi už Lietuvos nacionalinio saugumo užtikrinimą, rekomendacijose nėra nurodyta duomenų, kurie yra teisiškai reikšmingi sprendžiant, ar užsienietis pripažintinas keliančiu grėsmę Lietuvos nacionaliniam saugumui.
73. Pažymėtina, kad aplinkybė, jog pareiškėjui anksčiau buvo išduotas leidimas laikinai gyventi, neatima iš VSD teisės reikšmingas pareiškėjo biografijos aplinkybes vėliau įvertinti kaip keliančias grėsmę nacionaliniam saugumui (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2087-968/2023). Taip pat minėta aplinkybė nereiškia, kad pareiškėjas turėjo teisėtą pagrindą (teisėtą lūkestį) tikėtis, jog jam bus išduotas (pakeistas) leidimas laikinai gyventi Įstatyme įtvirtintais pagrindais.
74. Byloje nustatytos aplinkybės, kad pareiškėjas Lietuvoje gyvena (duomenys neskelbtini) metus, turi nekilnojamojo turto, investavo į verslą ir sėkmingai jį vykdo, Lietuvoje gyvena pareiškėjo pilnamečiai sūnūs ir dukra su savo šeimomis, nesudaro pagrindo pareiškėjo šeiminius ir ekonominius ryšius Lietuvos Respublikoje pripažintini reikšmingesne aplinkybe nei Lietuvos valstybės saugumą ir nepaneigia nustatytos realios ir bylos duomenimis pagrįstos pareiškėjo keliamos grėsmės nacionaliniam saugumui. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi nuoseklios pozicijos, kad teisė atvykti į Lietuvą ir joje gyventi nėra prigimtinė, trečiųjų šalių piliečiams ji nėra suteikiama automatiškai ir įgyjama, jeigu šie asmenys atitinka Įstatymo reikalavimus (žr., pvz., 2014 m. gruodžio 19 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-2720/2014).
75. Teisėjų kolegija, patikrinusi faktų ir teisės taikymo aspektais pirmosios instancijos teismo sprendimą, neturi faktinio ir teisinio pagrindų nesutikti su Departamento Sprendime Nr. 1 padaryta išvada dėl pareiškėjo buvimo Lietuvoje keliamos grėsmės Lietuvos valstybės nacionalinio saugumo interesams, nes ši išvada yra pagrįsta įtikinamais bylos duomenimis, įvertinus tiek atskirus įrodymus, tiek ir jų visetą. Departamentas Sprendime Nr. 1, įvertinęs visumą faktinių aplinkybių (pareiškėjo socialinius, šeiminius ir ekonominius ryšius su Lietuvos Respublika) ir turimą informaciją apie pareiškėjo keliamą grėsmę valstybės saugumui, pagrįstai atsisakė pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 1 punkte nustatytu pagrindu.
Dėl Sprendimo Nr. 3
76. Departamentas Sprendimu Nr. 3 uždraudė pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus) ir įtraukė į SIS perspėjimą dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
77. Vertinant Departamento Sprendimu Nr. 3 pareiškėjui taikytą draudimą atvykti į Lietuvos Respubliką, pažymėtina, kad užsienio valstybių piliečių išsiuntimo ir draudimo atvykti į šalį kontekste valstybės saugumo klausimai yra esminės svarbos interesas. Šioje srityje EŽTT jurisprudencijoje pripažįstama platesnė susitariančiųjų šalių diskrecija, pažymint, jog grėsmės valstybės saugumui vertinimas sudaro valstybės suvereniteto vidinį branduolį (žr., pvz., EŽTT 2019 m. lapkričio 26 d. sprendimą dėl priimtinumo byloje Zarubin ir kiti prieš Lietuvą, pareiškimų Nr. 69111/17, 69112/17, 69113/17, 69114/17). Tarptautinėje teisėje pripažįstama valstybių teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą čia (žr., pvz., EŽTT 2006 m. spalio 18 d. sprendimą byloje Üner prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 46410/99; Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. gruodžio 20 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2585-629/2023; kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog draudimu atvykti užsieniečiui į Lietuvos Respubliką siekiama apsaugoti esminę reikšmę turinčią vertybę – Lietuvos valstybės saugumą (žr., pvz., 2021 m. rugsėjo 1 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3521-968/2021; kt.).
78. Įstatymo 133 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad užsieniečiui uždraudžiama atvykti į Lietuvos Respubliką, jeigu jis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai. Uždraudimo atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpis gali būti ilgesnis negu penkeri metai. Pavyzdiniai kriterijai, kurie turėtų būti vertinami kiekvienu individualiu atveju nustatant ar sutrumpinant draudimo užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką laikotarpį, yra įtvirtinti Kriterijų vertinimo tvarkoje.
79. Pagal Kriterijų vertinimo tvarkos 37 punktą, priimant sprendimą uždrausti atvykti užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, atsižvelgiama į kompetentingos valstybės institucijos ar įstaigos motyvuotą išvadą ar pateiktą informaciją dėl to, ar užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, ir į šios institucijos ar įstaigos siūlomą draudimo atvykti laikotarpį (1 p.) bei užsieniečio šeiminius ryšius su asmenimis, gyvenančiais Lietuvos Respublikoje (2 p.). Kriterijų vertinimo tvarkos 38.3 punkte nurodyta, kad šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis neturinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas 10 metų laikotarpis, jei užsienietis gali kelti grėsmę valstybės saugumui. Šeiminių ryšių su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis turinčiam užsieniečiui, kuris gali kelti grėsmę valstybės saugumui ar viešajai tvarkai, nustatomas perpus trumpesnis laikotarpis, nei nurodyta Tvarkos 38.1, 38.2 ar 38.3 papunktyje (Kriterijų vertinimo tvarkos 39 punktas).
80. Šiuo atveju atsakovas, priimdamas Sprendimą Nr. 3, atsižvelgė į VSD Išvadą, kurioje nurodyta, jog pareiškėjo gyvenimas Lietuvoje kelia grėsmę valstybės saugumui, VSD prašė uždrausti pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus. Atsakovas, įvertinęs aplinkybes, kad pareiškėjas yra pripažintas keliančiu grėsmę valstybės saugumui, kad jo šeiminiai ryšiai su Lietuvos Respublikoje gyvenančiais asmenimis yra nustatyti ir atsižvelgęs į Kriterijų vertinimo tvarkos 37, 38.3 ir 39 punktus bei vadovaudamasis Kriterijų vertinimo tvarkos 5 punkte įtvirtintais protingumo bei proporcingumo principais, uždraudė pareiškėjui 5 metų atvykti į Lietuvos Respubliką. Teisėjų kolegijos vertinimu, draudimas pareiškėjui atvykti į Lietuvos Respubliką 5 metus, kaip ribojanti priemonė, yra proporcinga ir pateisinama, o jos taikymas būtinas siekiant apsaugoti svarbius Lietuvos visuomenės interesus – užkirsti kelią atvykti į Lietuvos Respublikos teritoriją užsieniečiams, kurių buvimas Lietuvos Respublikoje nepageidaujamas ir vertinamas kaip keliantis grėsmę valstybės saugumui.
81. Vertindama atsakovo Sprendimo Nr. 3 dalį dėl perspėjimo įvedimo į SIS, teisėjų kolegija pažymi, kad pagal NAS taisyklių 15 punktą duomenys iš sąrašo teikiami SIS, jeigu sprendimas uždrausti užsieniečiui atvykti į Lietuvos Respubliką, kurio pagrindu duomenys įrašyti į sąrašą, atitinka SIS reglamento 24 ir 25 straipsniuose nustatytus pagrindus.
82. SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte yra nustatyta, kad valstybės narės įveda perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, kai tenkinama viena iš šių sąlygų: valstybė narė, remdamasi individualiu vertinimu, kuris apima atitinkamo trečiosios šalies piliečio asmeninių aplinkybių vertinimą bei draudimo atvykti ir apsigyventi padarinius, yra nusprendusi, kad to trečiosios šalies piliečio buvimas jos teritorijoje kelia grėsmę viešajai tvarkai, visuomenės saugumui ar nacionaliniam saugumui, ir todėl valstybė narė, laikydamasi savo nacionalinės teisės, yra atitinkamai priėmusi teismo ar administracinį sprendimą drausti atvykti ir apsigyventi bei yra pateikusi nacionalinį perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi. Pagal SIS II reglamento 24 straipsnio 2 dalies c punktą, situacijos, kurioms taikomas 1 dalies a punktas, susidaro, kai trečiosios šalies pilietis apėjo ar bandė apeiti Sąjungos ar nacionalinę teisę dėl atvykimo į valstybių narių teritoriją ir buvimo joje. SIS II reglamento 21 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad prieš įvesdamos perspėjimą ir nuspręsdamos pratęsti perspėjimo galiojimo laikotarpį, valstybės narės nustato, ar atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS.
83. Teisėjų kolegija, vertindama atsakovo nurodytą būtinybę įvesti perspėjimą į SIS (atsakovui gavus duomenų, kad pareiškėjas yra susijęs su teroristinę veiką vykdančiais ir sąlygas vykdyti tokią veiklą sudarančiais asmenimis, taip pat palaiko kontaktą su Lietuvoje bei užsienyje veikiančiais organizuotų nusikalstamų grupuočių nariais, kurie vykdo neteisėtą trečiųjų šalių piliečių patekimą į Šengeno erdvę ir kitas nusikalstamas veikas), pažymi, jog nei Įstatymo 133 straipsnio 1 dalyje ir ją įgyvendinančiuose teisės aktuose, nei SIS II reglamento 24 straipsnyje nėra numatytas besąlyginis draudimas atvykti į Lietuvos Respubliką bei perspėjimo į SIS įvedimas tuo atveju, jeigu užsieniečiui buvo atsisakyta išduoti (pakeisti) leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje ar toks leidimas buvo panaikintas.
84. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vien SIS II reglamento 24 straipsnio 1 dalies a punkte nustatyta sąlyga savaime nėra pagrindas įvesti į SIS perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi, nes prieš tai valstybės narės įpareigotos nustatyti, ar individualus atvejis yra pakankamai adekvatus, atitinkamas ir svarbus, kad perspėjimas būtų įvestas į SIS, vadovaujantis SIS II reglamento 21 straipsnio 2 dalyje (proporcingumo) ir 24 straipsnio 2 dalyje (išskirtų atvejų) nustatytais kriterijais, taip pat nustatyti, ar nėra priežasčių neįvesti perspėjimo, ir motyvuoti tokį administracinį sprendimą (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023).
85. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinė teisėjų kolegija išaiškino, kad sprendimas uždrausti trečiosios šalies piliečiui atvykti į Lietuvos Respubliką tam tikrą laikotarpį, neturi tapti automatiniu pagrindu įvesti perspėjimą į antrosios kartos Šengeno informacinę sistemą. Prieš įvedant tokį perspėjimą, kompetentingoms institucijoms tenka pareiga nustatyti, ar tas atvejis yra adekvatus, atitinkamas ir pakankamai svarbus, kad pateisintų perspėjimo įvedimą, atsižvelgiant į jo poveikį atitinkamo asmens teisėms, bei pateikti tai pagrindžiančius argumentus. Kitaip tariant, kompetentingos institucijos pirmiausia turi įvertinti į SIS įvedamų perspėjimų atitiktį proporcingumo principui, leidžiančiam užtikrinti subalansuotą santykį tarp siekiamo bendrojo intereso tikslo, t. y. nacionalinio saugumo apsaugos, ir tam tikros asmens teisės ribojimo, kurį nulemtų perspėjimo įvedimas į SIS. Toks vertinimas implikuoja poreikį atsižvelgti į Europos Sąjungos teisėje garantuojamas pagrindines teises (be kita ko, teisę į privataus ir šeimos gyvenimo gerbimą (Europos Sąjungos pagrindinių teisių Chartijos 7 str.), teisę dirbti (Chartijos 15 str.), laisvę užsiimti verslu (Chartijos 16 str.), teisę į nuosavybę (Chartijos 17 str.) ir įvertinti galimybę taikyti kitas, tas teises mažiau ribojančias priemones, kurios taip pat leistų veiksmingai užtikrinti nacionalinį saugumą. Vertinant perspėjimo įvedimo į SIS proporcingumą, būtina pagrįstai pasverti visus kiekvienoje konkrečioje situacijoje esamus interesus ir teises. Šiame kontekste gali būti reikšmingos aplinkybės, susijusios su atitinkamo asmens gyvenimo Lietuvos Respublikoje ar kitose Europos Sąjungos valstybėse narėse teisėtumu ir trukme, tokio asmens šeimos, kultūriniais ir socialiniais ryšiais valstybėse narėse bei kilmės šalyje, asmens vykdoma profesine veikla, disponuojamu nekilnojamuoju turtu ir panašiai (žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2024 m. balandžio 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1044-789/2024).
86. Teisėjų kolegijos vertinimu, Departamento Sprendimo Nr. 3 dalyje dėl įvesto perspėjimo į SIS proporcingumo, pagrįsto individualiu pareiškėjo situacijos vertinimu, kuris turi apimti trečiosios šalies piliečio (pareiškėjo) asmeninių aplinkybių (tarp jų – ir šeiminių, ekonominių ryšių) vertinimą ir draudimo atvykti bei apsigyventi padarinius, nėra motyvų, pagrindžiančių konkretaus atvejo atitiktį aptartiems kriterijams. Ši Sprendimo Nr. 3 dalis neatitinka VAĮ 10 straipsnio 5 dalies 5 ir 6 punktų, įtvirtinančių imperatyvą administraciniame sprendime nurodyti jo teisinį ir faktinį pagrindą ar kitas administraciniam sprendimui įtakos turėjusias aplinkybes bei administracinio sprendimo motyvus (šiuo aspektu žr., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2450-624/2023, 2023 m. gruodžio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2446-1188/2023, 2024 m. lapkričio 6 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2378-575/2024, 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1003-624/2024; 2025 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1560-1188/2025; kt.). Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija daro išvadą, kad atsakovo Sprendimo Nr. 3 dalis dėl įvesto perspėjimo į SIS nelaikytina proporcinga, ji neatitinka VAĮ 10 straipsnio ir SIS II reglamento 21 straipsnio reikalavimų, todėl yra naikintina.
Dėl Sprendimo Nr. 2
87. Departamentas Sprendimu Nr. 2 atsisakė pakeisti pareiškėjai leidimą laikinai gyventi Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatytu pagrindu (asmuo neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu).
88. Pažymėtina, kad pareiškėjai Leidimas buvo išduotas šeimos susijungimo atveju, kai Lietuvos Respublikoje gyvena užsieniečio sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis ir kuris yra Lietuvos Respublikos pilietis arba užsienietis, turintis leidimą gyventi (Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 43 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Sprendimu Nr. 1 buvo atsisakyta pakeisti pareiškėjos sutuoktiniui (pareiškėjui) išduotą leidimą laikinai gyventi, t. y. pareiškėjas šiuo metu neturi leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, todėl pareiškėja nebeatitinka Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytų sąlygų Leidimui gauti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėja būtų teikusi Departamentui informaciją, jog jai leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas kitu Įstatyme nustatytu teisiniu pagrindu, todėl Departamentas Sprendimu Nr. 2 pagrįstai ir teisėtai atsisakė pakeisti pareiškėjai Leidimą, prašomą išduoti Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies 5 punkte nustatytu pagrindu, nes ji neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu (Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punktas).
Dėl bylos procesinės baigties
89. Apibendrindama šioje nutartyje nurodytas bylos faktines ir teisines aplinkybes, teisėjų kolegija sprendžia, kad nagrinėjamu atveju yra faktinis ir teisinis pagrindai iš dalies tenkinti pareiškėjų apeliacinį skundą ir pirmosios instancijos teismo sprendimą pakeisti – panaikinti Sprendimo Nr. 3 dalį, kuria į Šengeno informacinę sistemą įtrauktas perspėjimas dėl draudimo pareiškėjui atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus); kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą (ABTĮ 144 straipsnio 1 dalies 3 punktas).
Dėl bylinėjimosi išlaidų
90. ABTĮ 40 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad proceso šalis, kurios naudai priimtas sprendimas, turi teisę gauti iš kitos proceso šalies savo išlaidų atlyginimą. Tais atvejais, kai skundas patenkinamas iš dalies, proceso šaliai, kurios naudai priimtas teismo sprendimas, jos patirtos su bylos nagrinėjimu susijusios išlaidos atlyginamos proporcingai patenkintų (atmestų) skundo reikalavimų daliai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-842-492/2015; 2017 m. birželio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1282-442/2017; kt.).
91. ABTĮ 41 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, neperduodamas bylos iš naujo nagrinėti, pakeičia pirmosios instancijos teismo sprendimą arba priima naują sprendimą, jis atitinkamai pakeičia bylinėjimosi išlaidų paskirstymą. Jeigu Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas bylinėjimosi išlaidų nepaskirsto, šį klausimą išsprendžia pirmosios instancijos teismas paprastai rašytinio proceso tvarka priimdamas nutartį.
92. Pareiškėjai skunde pirmosios instancijos teismui prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas, tačiau byloje nėra pateikti dokumentai, patvirtinantys pareiškėjų patirtas bylinėjimosi išlaidas pirmosios instancijos teisme. Pagal byloje pateiktus duomenis pareiškėjas yra sumokėjęs 22,50 Eur žyminį mokestį už skundą, paduotą pirmosios instancijos teismui. Apeliacinės instancijos teismui iš dalies tenkinus pareiškėjų skundą, t. y. patenkinus vieną iš keturių skundo reikalavimų, pareiškėjui, kuris ir padengė žyminio mokesčio išlaidas, iš atsakovo priteistina 5,60 Eur sumokėto žyminio mokesčio suma.
93. Pareiškėjai pateikė prašymą priteisti 1 000 Eur bylinėjimosi išlaidų už apeliacinio skundo parengimą ir pateikė turėtas išlaidas patvirtinančius dokumentus (2025 m. kovo 10 d. sąskaitą už teisines paslaugas Nr. 11 ir mokėjimo nurodymą).
94. Pareiškėjų prašoma priteisti suma už apeliacinio skundo parengimą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintose Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio nustatytų priteistinų maksimalių užmokesčio dydžių nurodytos sumos už apeliacinio skundo surašymą, todėl ši išlaidų suma gali būti priteisiama iš atsakovo. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjų apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pakeičiant pirmosios instancijos teismo sprendimą ir patenkinant vieną iš keturių pareiškėjų skundo reikalavimų, pareiškėjui, kuris ir padengė apeliaciniame procese patirtas išlaidas, iš atsakovo priteistina 250 Eur bylinėjimosi išlaidų suma už apeliacinio skundo parengimą ir 2,80 Eur sumokėto žyminio mokesčio.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 40–41 straipsniais, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių K. K. (K. K.) ir S. Q. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 5 d. sprendimą pakeisti.
Pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių K. K. (K. K.) ir S. Q. skundą tenkinti iš dalies.
Panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 2024 m. spalio 26 d. sprendimo Nr. 24S240328 dalį, kuria nuspręsta įtraukti į Šengeno informacinę sistemą perspėjimą dėl draudimo atvykti ir apsigyventi (uždrausti atvykti ir apsigyventi ir kitų Europos Sąjungos valstybių narių ir Europos Sąjungai nepriklausančių valstybių, kuriose taikomas Šengeno acquis (Šveicarija, Norvegijos Karalystė, Lichtenšteinas, Islandija), teritorijoje) nuo sprendimo priėmimo dienos 60 mėnesių (5 metus).
Kitą pareiškėjų (duomenys neskelbtini) piliečių K. K. (K. K.) ir S. Q. skundo dalį atmesti.
Priteisti pareiškėjui (duomenys neskelbtini) piliečiui K. K. (K. K.) iš atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos 258,40 Eur (du šimtus penkiasdešimt aštuonis eurus 40 centų) bylinėjimosi išlaidas, patirtas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismuose.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Laimutis Alechnavičius
Ramūnas Gadliauskas
Arūnas Sutkevičius