Administracinė byla Nr. eAS-924-520/2025
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-01473-2025-0
Procesinio sprendimo kategorija 43.5.9
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
2025 m. rugpjūčio 27 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas), Dalios Višinskienės (pranešėja) ir Virginijos Volskienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 2 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) atsakovui Mažeikių rajono savivaldybės merui dėl rašto panaikinimo ir įpareigojimo atlikti veiksmus.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas P. V. (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su procesiniu dokumentu, pavadintu pareiškimu, prašydamas panaikinti Mažeikių rajono savivaldybės mero 2025 m. vasario 18 d. raštą Nr. R8-560 (toliau – ir Raštas) ir įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą iš naujo išnagrinėti 2025 m. sausio 22 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo arba išspręsti ginčą kitu įstatymų numatytu būdu.
II.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmai 2025 m. liepos 2 d. nutartimi atsisakė priimti pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu (skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas).
Teismas nustatė, kad pareiškėjas teismui 2025 m. liepos 1 d. paduotu skundu prašo panaikinti Raštą, tačiau nenurodo, kada gavo šį Raštą, tačiau iš Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko nustatyta, kad pareiškėjui 2025 m. vasario 19 d. buvo žinoma apie Raštą, nes dar 2025 m. vasario 19 d. jis kreipėsi į Regionų administracinį teismą ginčydamas Raštą (administracinė byla Nr. eI3-9183-809/2025). Teismas pažymėjo, kad pareiškėjas skunde neprašo atnaujinti termino skundui (pareiškimui) paduoti.
Teismo vertinimu, atsižvelgiant į tai, kad teisė į teisminę gynybą privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka (ABTĮ 5 str. 1 d.), todėl, kai asmuo praleidžia įstatyme nustatytą terminą dėl savo laisva valia pasirinkto elgesio – aktyviai ar pasyviai dalyvauti savo pažeistų teisių gynimo procese – modelio, kyla įstatyme numatytos teisinės pasekmės – teismas atsisako priimti asmens, praleidusio įstatyme nustatytą terminą skundui paduoti, skundą ABTĮ 33 straipsnio 2dalies 9 punkto pagrindu. Dėl to teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkto pagrindu.
III.
Pareiškėjas P. V. atskirajame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 2 d. nutartį ir grąžinti jo skundo (pareiškimo) priėmimo klausimą nagrinėti (ne) tam pačiam (teisėjui) teismui. Pareiškėjas taip pat prašo: „Idant teismui / teisėjui, nedviprasmiškai taptų aišku (dėl įstatyminės teisės į teisminę gynybą įgyvendinimo / realizavimo) – kreiptis į Konstitucinį teismą (ABTĮ 4 str.)“; „Pripažinti, kad teiginiai, pateikti – LIETUVOS RESPUBLIKOS KONSTITUCINIO TEISMO, 2021 m. lapkričio 9 d. nutarime Nr. KT177-A-N14/2021 išaiškinta: Konstitucijos 30 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta asmens teisė kreiptis į teismą – neatskiriamas teisinės valstybės principo turinio elementas ir būtina teisingumo įgyvendinimo sąlyga; demokratinėje valstybėje teismas yra pagrindinė institucinė žmogaus teisių ir laisvių garantija; asmens teisės turi būti ginamos ne formaliai, o realiai ir veiksmingai. – čia, šiuo atveju – prasilenkia ne tik su tiesa, bet ir morale – neatitinka faktinės čia (žr. Teisėjo etikos kodeksas), tikrovės“; „LVAT kolegijų: 2025-03-19 nutarties (eAS-251-520/2025), 2025-04-09 nutarties (eAS-397-968/2025), 2025-05-07 nutarties (eAS-538-492/2025) ir 2025-05-21 nutarties (eAS-517-662/2025) 2025-05-28 nutarties (eAS-584-629/2025), 2025-05-28 nutarties (eAS-573-821/2025), 2025-06-04 nutarties (eAS-583-1047/2025), 2025-06-04 nutarties (eAS-604-1047/2025) ir 2025-06-11 nutarties (eAS-599-1188/2025) pagrindu, formuojant vieningą teisinę praktiką – sustabdyti tą (pagaliau gi, laikas SUAUGTI), absurdiškai tuščią maratoną (07-09 – trys, 07-16 – du kolegijų posėdžiai ir, deja, pabaigos [kai – ABTĮ 5 str. 3 d. – „Teismas imasi nagrinėti administracinę bylą.“] tam, dar nesimato ...), priimti atskirąją nutartį (dėl: teisės – į teisminę gynybą, neva – praleisto termino, pareigos – pradėti ir išnagrinėti (ABTĮ 10-11 str.) bylą ir pan.), ją pateikiant Regionų administracinio teismo rūmų pirmininkui (ABTĮ 110 str. 1 d.) ir Aukščiausiojo Teismo Pirmininkui (TĮ 59 str. 1 d. 2-3 p., 2 d.), Teisėjų Garbės teismui“.
Pareiškėjas atskirajame skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai atsisakė priimti nagrinėti jo skundą (pareiškimą), ir laikosi pozicijos, kad skundo (pareiškimo) padavimo terminas nėra praleistas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Atskirojo skundo dalykas – Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atsisakyta priimti pareiškėjo P. V. skundą (pareiškimą) ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punkte nurodytu pagrindu, pagrįstumas ir teisėtumas.
Pirmosios instancijos teismas atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), konstatavęs, kad pareiškėjas praleido terminą skundui paduoti ir neprašė šio termino atnaujinti.
Pareiškėjas su pirmosios instancijos teismo nutartimi nesutinka, prašo ją panaikinti, nurodo, kad pažeidžiamos jo teisės į teisminę gynybą.
Teisėjų kolegija, nagrinėdama atskirojo skundo argumentus, pirmiausia pažymi, kad asmuo, įgyvendindamas teisę kreiptis į teismą, turi pareigą laikytis įstatyme nustatytų sąlygų ir tvarkos, inter alia (be kita ko), įstatyme įtvirtintų skundo (pareiškimų, prašymo) padavimo teismui terminų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-450-575/2024; kt.).
ABTĮ 33 straipsnio 2 dalies 9 punktas nustato, kad administracinio teismo pirmininkas ar teisėjas motyvuota nutartimi atsisako priimti skundą (prašymą, pareiškimą), jeigu skundas (prašymas, pareiškimas) paduotas praleidus nustatytą skundo (prašymo, pareiškimo) padavimo terminą ir šis terminas neatnaujinamas.
Pareiškėjas nurodo, kad jis, kreipdamasis į teismą, nepraleido įstatyme nustatyto skundo (pareiškimo) padavimo termino.
ABTĮ 29 straipsnio 1 dalis įtvirtina, kad, jeigu specialusis įstatymas nenustato kitaip, skundas (prašymas, pareiškimas) administraciniam teismui paduodamas per vieną mėnesį nuo skundžiamo teisės akto paskelbimo arba individualaus teisės akto ar pranešimo apie veiksmą (atsisakymą atlikti veiksmus) įteikimo suinteresuotai šaliai dienos.
Teisėjų kolegija akcentuoja, kad, nagrinėdamas skundo priėmimo klausimą, kiekvienu atveju teismas nustato skundo padavimo termino eigos pradžią, o nustatęs skundo padavimo termino eigos pradžią, įvertina, ar, paduodamas teismui skundą, pareiškėjas nepraleido skundo padavimo termino (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2025 m. balandžio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-289-1047/2025; kt.).
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi pozicijos, kad asmuo sužinojo (turėjo sužinoti) apie administracinį aktą, kai jis įgijo galimybę susipažinti su informacija apie minėto akto turinį sudarančius esminius elementus, t. y. aktą priėmusią instituciją (asmenį), akto priėmimo datą, asmeniui nustatomas teises ar pareigas (žr., pvz., 2020 m. sausio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-26-822/2020; kt.).
Pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, nepateikė jokių duomenų, sudarančių galimybę nustatyti skundžiamo Rašto įteikimo jam (pareiškėjui) momentą, tačiau remdamasis Lietuvos teismų informacinės sistemos Liteko duomenimis pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas dar 2025 m. vasario 19 d. kreipėsi dėl šio Rašto panaikinimo į Regionų administracinį teismą (administracinė byla Nr. eI3-9183-809/2025). Regionų administracinis teismas 2025 m. kovo 14 d. nutartimi pareiškėjo skundą (pareiškimą) laikė nepaduotu ir nutarčiai įsiteisėjus jį grąžino pareiškėjui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2025 m. balandžio 23 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eAS-484-575/2025 Regionų administracinio teismo 2025 m. kovo 14 d. nutartį paliko nepakeistą. Remdamasi nustatytomis aplinkybėmis, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad skundžiamas Raštas buvo įteiktas pareiškėjui ir apie Raštą bei jo turinį pareiškėjas žinojo (galėjo žinoti) dar 2025 m. vasario 19 d. Nagrinėjamu atveju pareiškėjas kreipėsi į teismą su skundu (pareiškimu) tik 2025 m. liepos 1 d.
Atsižvelgusi į minėtas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pareiškėjas, kreipdamasis į teismą, praleido įstatyme nustatytą terminą skundui dėl Rašto panaikinimo paduoti ir išvestinio reikalavimo įpareigoti Mažeikių rajono savivaldybės merą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo 2025 m. sausio 22 d. kreipimąsi dėl sąžiningumo.
Termino praleidimo fakto konstatavimas ir prašymo atnaujinti terminą nebuvimas yra pakankamos sąlygos atsisakyti priimti teismui paduotą skundą (prašymą) (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio 2024 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-155-556/2024; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas neprašė atnaujinti praleisto termino skundui (pareiškimui) paduoti, nenurodė jokių išskirtinių bei svarbių priežasčių, sudarančių pagrindą atnaujinti šį terminą, o bylos medžiaga nesudarė pagrindo pirmosios instancijos teismui atnaujinti terminą savo iniciatyva (ABTĮ 66 str. 3 d.), todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą), konstatavęs, kad praleistas terminas skundui (pareiškimui) paduoti.
Apibendrindama išdėstytus motyvus, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir taikė proceso teisės normas, todėl pagrįstai ir teisėtai atsisakė priimti pareiškėjo skundą (pareiškimą) kaip paduotą praleidus jo padavimo terminą. Atsižvelgusi į tai, pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.
Pareiškėjas atskirajame skunde ir 2025 m. rugpjūčio 24 d. prašyme prašo kreiptis į Lietuvos Respublikos Konstitucinį Teismą (toliau – ir Konstitucinis Teismas).
ABTĮ 4 straipsnio 2 dalis nustato, kad, jeigu yra pagrindas manyti, jog įstatymas ar kitas teisės aktas, kuris turėtų būti taikomas konkrečioje byloje, prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai (toliau – ir Konstitucija), administracinis teismas sustabdo bylos nagrinėjimą ir, atsižvelgdamas į Konstitucinio Teismo kompetenciją, kreipiasi į jį su prašymu spręsti, ar tas įstatymas ar kitas teisės aktas atitinka Konstituciją.
Pagal Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punktą, teismo nutartyje, kuria kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, turi būti nurodyti teismo nuomonės dėl teisės akto prieštaravimo Konstitucijai teisiniai argumentai. Iš Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio 2 dalies 5 punkto kyla reikalavimas, kad teismai, argumentuodami savo prašyme pateiktą nuomonę dėl įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) prieštaravimo Konstitucijai, neapsiribotų vien bendro pobūdžio samprotavimais ar teiginiais, taip pat tuo, kad įstatymas ar kitas teisės aktas (jo dalis), jų manymu, prieštarauja Konstitucijai, bet privalo aiškiai nurodyti, kurie ginčijami teisės aktų straipsniai (jų dalys, punktai) ir kokia apimtimi, jų nuomone, prieštarauja Konstitucijai, o savo poziciją dėl kiekvienos ginčijamos teisės akto (jo dalies) nuostatos atitikties Konstitucijai turi pagrįsti aiškiai suformuluotais teisiniais argumentais. Priešingu atveju teismo prašymas ištirti įstatymo ar kito teisės akto (jo dalies) atitiktį Konstitucijai laikytinas neatitinkančiu Konstitucinio Teismo įstatymo 67 straipsnio reikalavimų (Konstitucinio Teismo 2015 m. birželio 12 d., 2015 m. rugpjūčio 28 d. sprendimai; kt.).
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas nenurodo, dėl kokio konkretaus įstatymo (jo dalies), kuris yra taikytinas šioje byloje, prieštaravimo Konstitucijai turėtų būti kreipiamasi į Konstitucinį Teismą, todėl pareiškėjo prašymas kreiptis į Konstitucinį Teismą netenkinamas.
Pareiškėjas atskirajame skunde ir 2025 m. rugpjūčio 24 d. prašyme prašo priimti atskirąją nutartį.
ABTĮ 110 straipsnio 1 dalis nustato, kad jeigu teismas, nagrinėdamas administracinę bylą, padaro išvadą, kad pareigūnai, institucijos, įstaigos, įmonės, organizacijos ir asmenys pažeidė įstatymus ar kitus teisės aktus, priima atskirąją nutartį, kurioje nurodo padarytus pažeidimus ir nusiunčia ją atitinkamoms institucijoms, įmonių, įstaigų, organizacijų vadovams.
Teisėjų kolegija, tikrindama pirmosios instancijos teismo nutarties pagrįstumą ir teisėtumą pagal atskirajame skunde apibrėžtas ribas, nenustatė faktinio ir teisinio pagrindų priimti atskirąją nutartį dėl pareiškėjo nurodomų aplinkybių. Dėl to prašymas priimti atskirąją nutartį netenkinamas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo P. V. atskirąjį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo Kauno rūmų 2025 m. liepos 2 d. nutartį palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Artūras Drigotas
Dalia Višinskienė
Virginija Volskienė