Civilinė byla Nr. e2-720-196/2018

Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00096-2018-2

Procesinio sprendimo kategorija 3.1.18.1.1.1

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2018 m. birželio 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Konstantinas Gurinas,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs ieškovės Isoplus Polska sp. z. o. o atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties, kuria netenkintas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, priimtos civilinėje byloje Nr. e2-4869-866/2017 pagal ieškovės Isoplus Polska sp. z. o. o ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Miesto šiluma“ dėl skolos ir palūkanų priteisimo,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. ieškovė Isoplus Polska sp. z. o. o. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės UAB „Miesto šiluma“ 1 141 862,82 Eur skolą, 8 proc. dydžio metines procesines palūkanas už teismo sprendimu priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo, patirtas bylinėjimosi išlaidas. Nurodė, kad 2016 – 2017 metais pardavė atsakovei įvairias izoliacines medžiagas ir už parduotas prekes išrašė PVM sąskaitas faktūras, tačiau atsakovė prievolės atsiskaityti už prekes neįvykdė. Be to, ieškovė išnuomojo atsakovei montavimo įrangą, už kurią atsakovė taip pat neatsiskaitė.
2. Ieškinio reikalavimų įvykdymui užtikrinti ieškovė prašė taikyti byloje laikinąsias apsaugos priemones: areštuoti atsakovės UAB „Miesto šiluma“ pinigines lėšas, esančias jos atsiskaitomosiose sąskaitose, o šių nesant ar nepakankant, areštuoti skolininkės turtą 1 141 862,82 Eur sumai, esantį pas skolininkę arba trečiuosius asmenis. Nurodė, kad ieškinio suma pagal teismų praktikoje suformuotą taisyklę laikytina didele ir ši aplinkybė objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3. Kauno apygardos teismas 2018 m. vasario 7 d. nutartimi netenkino ieškovės prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
4. Teismas nustatė, kad pareikštas ieškinys preliminariai pagrįstas.
5. Teismas sprendė, kad ieškovė nepateikė jokių įrodymų, kad netaikius laikinųjų apsaugos priemonių būsimo galimai palankaus ieškovei teismo sprendimo vykdymas bus apsunkintas ar taps negalimas. Ieškovės argumentai, dėl didelės reikalavimo sumos, objektyviai padidinančios būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, neatitinka naujausios Lietuvos apeliacinio teismo praktikos, pagal kurią, prezumpcija, jog turtinis ginčas dėl didelės pinigų sumos objektyviai padidina būsimo teismo sprendimo neįvykdymo riziką, yra tik vienas iš kriterijų, į kurį atsižvelgiama sprendžiant, ar nesiėmus prašomų taikyti laikinųjų apsaugos priemonių, teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Tačiau vien didelė ieškinio suma nėra pakankamas pagrindas taikyti turto areštą, nes tai savaime dar nepatvirtina egzistuojančios grėsmės, jog sprendimas gali būti neįvykdytas (pvz., Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 25 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-114-186/2018).

3. Atskirojo skundo argumentai

6. Ieškovė atskirajame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį ir išspręsti klausimą iš esmės: ieškovės Isoplus Polska sp. z o. o. prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atsakovei UAB „Miesto šiluma“ tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė pateikė rašytinius įrodymus, patvirtinančius pareikšto reikalavimo dėl skolos ir delspinigių priteisimo pagrįstumą.
2. Nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių kils grėsmė būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nesutinka su teismo argumentu, jog ieškovė nepateikė tokios grėsmės įrodymų. Priešingai nei nurodė teismas, teismų praktikoje laikomasi nuostatos, jog būtent atsakovė, siekdama įrodyti savo mokumą, o tuo pačiu ir išvengti laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, turi pateikti savo finansinės būklės įrodymus, t. y. atsakovei tenka pareiga įrodyti, jog pareikšto reikalavimo suma jai nelaikytina didele.
3. Teismų praktikoje, inter alia, yra suformuluota taisyklė, pagal kurią aplinkybė, kad teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti negalimu, preziumuojama tuomet, kai turtinis ginčas tarp šalių atsirado dėl didelės pinigų sumos, nes didelė reikalavimo suma gali objektyviai padidinti teismo būsimo sprendimo neįvykdymo riziką (Lietuvos apeliacinio teismo 2008-2010 m. priimtos nutartys). Teismas neatsižvelgė į aplinkybes, kad Juridinių asmenų registrui atsakovė daugiau nei 12 mėnesių neteikė metinės finansinės atskaitomybės dokumentų, kad atsakovės turtui yra taikytas areštas; esant šiems duomenims laikinąsias apsaugos priemones taikyti būtina.
4. Taikydamas Civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 145 straipsnyje numatytas laikinąsias apsaugos priemones, teismas neprivalo turėti įrodymų, jog ateityje neabejotinai atsiras grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Teismui pakanka įsitikinti tuo, kad konkrečioje situacijoje tokia grėsmė yra galima. Apeliantės nurodytos aplinkybės patvirtina, jog atsakovė turi finansinių sunkumų, todėl tikėtina, kad gali imtis nesąžiningų veiksmų, dėl kurių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti ar pasidaryti neįmanomas.

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

7. Vadovaujantis CPK 320 straipsnio 1 ir 2 dalimis, bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas sudaro apeliacinio (atskirojo) skundo faktinis ir teisinis pagrindas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai. Neatsižvelgdamas į apeliacinio (atskirojo) skundo ribas, apeliacinės instancijos teismas ex officio patikrina, ar nėra CPK 329 straipsnyje nustatytų absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų. Absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
8. Apeliacijos objektą sudaro Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutarties, kuria atmestas ieškovės prašymas taikyti laikinąsias apsaugos priemones, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.
9. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Taigi įstatyme nustatytos dvi privalomos sąlygos taikyti laikinąsias apsaugos priemones: pirma, ieškovo reikalavimas turi būti tikėtinai pagrįstas, antra, nesiėmus laikinųjų apsaugos priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti neįmanomas.
10. Teismas sprendė, kad pareikštas ieškinys preliminariai pagrįstas, tad ginčo dėl šios laikinųjų apsaugos priemonių taikymo sąlygos egzistavimo nagrinėjamu atveju nėra.
11. Pirmosios instancijos teismas netaikė laikinųjų apsaugos priemonių konstatavęs, kad ieškovė tinkamai nepagrindė aplinkybės, jog netaikius laikinųjų apsaugos priemonių egzistuoja grėsmė teismo sprendimo įvykdymui. Apeliantė, kvestionuodama pirmosios instancijos teismo nutartį, skunde nurodo, kad teismas nepagrįstai įrodinėjimo naštą perkėlė ieškovei, nes atsakovė turinti įrodyti, jog pareikšto reikalavimo suma jai nėra didelė. Be to, ieškovė pateikė visus turimus duomenis, patvirtinančius prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, pagrįstumą. Apeliantė savo argumentus dėl sprendimo neįvykdymo rizikos grindžia Lietuvos apeliacinio teismo 2008 – 2010 m. priimtose nutartyse pateiktais išaiškinimais, kad teismo sprendimo įvykdymo galimas pasunkėjimas preziumuojamas turtinių ginčų atvejais, kai ginčas tarp šalių kilęs dėl didelės pinigų sumos. Tačiau teismų praktika, kuria savo poziciją dėl tokių kriterijų reikšmingumo grindžia apeliantė, jau yra pasikeitusi, naująja pagrįstai rėmėsi ir pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje.
12. Naujausioje laikinųjų apsaugos priemonių instituto normų taikymo bei aiškinimo praktikoje Lietuvos apeliacinis teismas nuosekliai pasisako, kad nepriklausomai nuo to, ar ieškinio suma atsakovui yra didelė, ar nėra didelė, vien ši aplinkybė nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms taikyti. Ieškinio sumos dydis ar asmens, kurio atžvilgiu prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones, turtinė padėtis yra tik vieni iš daugelio, bet anaiptol ne vieninteliai kriterijai, kurie turėtų būti įvertinti sprendžiant dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo poreikio. Todėl vien ieškinio sumos dydis atsakovui ar jo neatsiskaitymas su procesą inicijavusiu kreditoriumi patys savaime dar nepatvirtina rizikos, jog teismo sprendimas gali būti neįvykdomas būtent dėl skolininko nesąžiningumo ar su tokiu jo elgesiu susijusių priežasčių. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje yra teikiami išaiškinimai, kad tokios aplinkybės, kaip ieškinio sumos dydis ir asmens turtinė padėtis, nesuponuoja absoliutaus ir savaime pakankamo pagrindo laikinosioms apsaugos priemonėms pritaikyti (Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1092-943/2016; 2017 m. sausio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017 m. kovo 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017 m. lapkričio 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1494-464/2017; 2018 m. sausio 25 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-157-464/2018; kt.).
13. Toks naujausias aiškinimas yra paremtas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo paskirtimi. Šios procesinės priemonės nėra skirtos materialinių vertybių sukūrimui arba jų sukaupimui, kad vėliau iš šio turto ar šio turto sąskaita būtų galima iš karto atsiskaityti su kreditoriumi. Taip pat jos neskirtos suteikti šaliai, kuri prašo arešto antrosios šalies turtui taikymo, pranašumą ar dar vieną svertą, siekiant kuo greitesnio savo reikalavimų patenkinimo, jeigu dėl to kyla ginčas su antrąja šalimi arba toji šalis turi dar ir kitų kreditorių (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-614-464/2018).
14. Lietuvos Respublik?s Konstitucinis Teismas 2007 m. spalio 24 d. nutarime, priimtame byloje Nr. 26-07, yra pasisakęs, jog rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos, kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo, įgyvendinimo sąlyga. Todėl teismų precedentai negali būti nemotyvuotai ignoruojami. Precedentų konkurencijos atveju būtina įvertinti precedento sukūrimo laiką ir kitus turinčius reikšmės veiksnius, kaip antai: ar atitinkamas precedentas atspindi susiformavusią teismų praktiką, ar yra pavienis atvejis; teismo argumentacijos įtikinamumą; reikšmingus pokyčius (socialinius, ekonominius ir kt.), įvykusius priėmus atitinkamą precedento reikšmę turintį procesinį teismo sprendimą, ir pan.
15. Todėl nagrinėjamoje byloje aktuali bei taikytina yra būtent pastarųjų metų (nuo 2016 m. vidurio) analogiškose bylose Lietuvos apeliacinio teismo nuosekliai formuojama praktika, kad turto arešto taikymo prašanti šalis turėtų šiame prašyme įvardinti bei įrodinėti antrosios šalies veiksmus, keliančius grėsmę sėkmingam būsimo teismo sprendimo įvykdymui (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. gegužės 15 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2-614-464/2018). Kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, tokių duomenų ieškovė nenurodė ir nepagrindė.
16. Nagrinėjamoje byloje reikšminga yra ta aplinkybė, kad Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis (CPK 179 straipsnio 3 dalis) Kauno apygardos teismo 2018 m. kovo 27 d. nutartimi atsakovei UAB „Miesto šiluma“ iškelta bankroto byla, nutartis įsiteisėjusi. Tai reiškia, kad visi klausimai inter alia ir kreditorių reikalavimų tenkinimas atsakovei įgijus bankrutuojančios įmonės statusą bei vykdant bankroto procedūras yra sprendžiami Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) nustatyta tvarka (ĮBĮ 35 straipsnis). Taigi, apeliantė (ieškinio patenkinimo atveju) gali būti pripažinta viena iš bankrutuojančios įmonės kreditorių. Todėl tenkinti jos prašymą taikyti laikinąją apsaugos priemonę būtent jos reikalavimui užtikrinti nėra teisinio pagrindo, nes tai pažeistų kitų įmonės kreditorių interesus į jų reikalavimų patenkinimą iš bankrutuojančios įmonės turto. Be to, apeliantės prašomų laikinųjų apsaugos priemonių taikymas nesuteiktų jai pirmumo teisės prieš kitus bankrutuojančios įmonės kreditorius, nes pirmenybės teisę kreditoriams į bankrutuojančios įmonės turtą lemia ĮBĮ nustatytas kreditorių reikalavimų patenkinimo eiliškumas (ĮBĮ 35 straipsnis). Todėl ir turto areštas pats savaime nesuteiktų apeliantei išieškojimo teisės į areštuotą turtą.
17. Remdamasis tuo, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti teisėtą ir pagrįstą skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėjas                                                                                    Konstantinas Gurinas