Civilinė byla Nr. e2-1028-407/2022

Teisminio proceso Nr. 2-57-3-00014-2018-3

Procesinio sprendimo kategorija 3.4.3.11 (s)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2022 m. spalio 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjas Vigintas Višinskis

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjęs civilinę bylą pagal suinteresuoto asmens A. S. ir pareiškėjos bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pilkasis granitas“ atskiruosius skundus dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties, kuria bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Pilkasis granitas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, suinteresuoti asmenys civilinėje byloje – A. S., S. S., mažoji bendrija „Statybų teisinis valdymas“,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Klaipėdos apygardos teismo 2018 m. vasario 6 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) „Pilkasis granitas“ buvo iškelta bankroto byla. Nutartis įsiteisėjo.

2.       Pareiškėja bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės (toliau – BUAB) „Pilkasis granitas“ nemokumo administratorė UAB „Divingas“ pateikė teismui pareiškimą, kuriuo prašė pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies l punkte, 2 punkte, 4 punkte ir 5 punkte numatytais pagrindais, taip pat nurodė, kad taikytinos ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies l ir 2 punktuose įtvirtintos įmonės tyčinio bankroto prezumpcijos.

II.                      Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

3.       Klaipėdos apygardos teismas 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą pripažino tyčiniu.

4.       Dėl įmonės vadovo pareigų, susijusių su įmonės valdymu, vykdymo tinkamumo pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies l punktą teismas nurodė, kad:

4.1.                      Teismas, įvertinęs Klaipėdos apygardos teismo ir Lietuvos apeliacinio teismo nutartis, kuriomis buvo spręstas restruktūrizavimo bylos UAB „Pilkasis granitas“ iškėlimo klausimas, nurodė, kad įsiteisėjusioje apeliacinės instancijos teismo nutartyje konstatuota, jog pagal 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenis įmonė buvo moki. Taigi teismas sprendė, kad nėra pagrindo išvadai, jog įmonės vadovas pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Įmonės nemokumas tapo akivaizdus sudarius balansą už 2017 metus, taigi, teismo vertinimu, įmonės vadovas turėjo suvokti įmonę esant nemokią 2017 m. gruodžio 31 d. Vadovas į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo kreipėsi 2018 m. sausio 10 d. Išnagrinėtose civilinėse bylose konstatuotas atsakovės turto vertės ir pradelstų įsipareigojimų santykis buvo artimas įstatyme įtvirtintai nemokumo situacijai, o pirmosios instancijos teismo nustatytas santykis tik labai nežymiai viršijo įstatyme apibrėžtą ribą, taigi įmonės nemokumas iki 2017 m. gruodžio 31 d. nebuvo akivaizdus.

4.2.                      Administratorė teigia, jog UAB „Pilkasis granitas“ vadovas A. S. turėjo pareigą ne vėliau nei per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie į 2016 m. gruodžio 31 d. balansą įtrauktą neigiamą nuosavą kapitalą, sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą sprendimams dėl įmonės neigiamo nuosavo kapitalo priimti. Administratorės nuomone, UAB „Pilkasis granitas“ direktorius ir akcininkė nevykdė ABĮ nustatytų pareigų ir nepagrįstai tęsė nuostolingą įmonės veiklą. Teismas pažymėjo, kad pagal 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenis, įmonės nuosavas kapitalas buvo teigiamas (sudarė 12 934,17 Eur), t. y. per laikotarpį, per kurį turėjo būti išspręstas klausimas dėl neigiamo 2016 metų balanse užfiksuoto kapitalo, kapitalas tapo teigiamas. Be to, įmonės vadovas 2017 m. liepos 27 d. pateikė teismui pareiškimą dėl įmonės restruktūrizavimo, restruktūrizavimo metmenyse nurodytos gairės ir priemonės įmonės ilgalaikio mokumo atkūrimui, todėl šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti sąmoningai blogą įmonės valdymą ir nėra pagrindo teigti egzistuojant priežastinį ryšį tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo.

4.3.                      Teismas sutiko su administratorės argumentais, kad buvę UAB „Pilkasis granitas“ valdymo organai įmonę valdė neūkiškai, toks įmonės valdymas neatitinka protingumo ir rūpestingumo principų, taip padaryta žalos kreditoriams. Konsultacinėje išvadoje ekspertė nustatė, kad UAB „Pilkasis granitas“ aktais nepagrįstai nurašyto turto vertė sudaro 170 255,48 Eur. Bendrovė nevedė atsargų apskaitos kortelių (atsargų sandėlio), nefiksavo materialinių vertybių gavimo ir išdavimo operacijų, todėl negalima detalizuoti medžiagų likučių. Neįmanoma nustatyti, kokie likučiai egzistavo. Bendrovė nebuvo atlikusi ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto atsargų inventorizacijos. Teismas akcentavo, kad nurašymo aktai buvo surašyti ir medžiagos nurašytos 2017 m. liepos–spalio mėnesiais, kai teisme jau buvo nagrinėjamas klausimas dėl bankroto (restruktūrizavimo) bylos įmonei iškėlimo. Kadangi įmonės vadovas tinkamai nevykdė finansinės kontrolės, prieš pat įmonės bankrotą, nesant tinkamo tam pagrindimo, buvo nurašytas didelės vertės turtas, taip sumažinta įmonės turto masė ir apribotos įmonės galimybės atsiskaityti su kreditoriais, taigi teismas konstatavo egzistuojant ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies l punkte numatytą tyčinio bankroto požymį.

5.       Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatyto įmonės tyčinio bankroto požymio teismas nurodė:

5.1.                      Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti UAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiu tuo pagrindu, kad 2015 m. gruodžio 31 d. susijusiems asmenims suteikė paskolų už 80 312 Eur, iš kurių 64 209 Eur – direktoriui A. S., 16 103 Eur – A. S.. Teismas šias išvadas padarė įvertinęs Lietuvos Respublikos Valstybinė mokesčių inspekcijos prie Finansų ministerijos (toliau – VMI) mokestinį tyrimą, tarp UAB „Pilkasis granitas“ ir AB Šiaulių banko sudarytą kredito linijos sutartį, pagal kurią AB Šiaulių bankas suteikė UAB „Pilkasis granitas“ kredito liniją apyvartinių lėšų finansavimui, taip pat Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. spalio 15 d. sprendimą civilinėje byloje Nr. e2A-553-790/2020 pagal ieškovės BUAB „Pilkasis granitas“ ieškinį atsakovui A. S. dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

5.2.                      Administratorė pažymėjo, kad A. S. pagal 2017 m. balandžio 6 d. kasos pajamų orderį sumokėjo UAB „Pilkasis granitas“ 12 702 Eur. 2017 m. balandžio 10 d. UAB „Pilkasis granitas“ pagal kasos išlaidų orderį atsakovui A. S. grąžino 12 302 Eur. Be to, nors transporto priemonė „Jaguar XF“ jau buvo perleista A. S., tačiau, praėjus pusmečiui po automobilio perleidimo, būtent UAB „Pilkasis granitas“ sudarė šio automobilio civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, sumokėdama 96,49 Eur. Transporto priemonei buvo perkamos detalės, automobilis buvo remontuojamas iš UAB „Pilkasis granitas“ lėšų, transporto priemonei buvo nurašomas ir kuras. Teismas, įvertinę byloje esančią medžiagą, o būtent, 2017 m. balandžio 7 d. lengvojo automobilio panaudos sutartį, A. S.paaiškinimus, sprendė, kad neturi pagrindo nurodyto sandorio vertinti kaip ekonomiškai nenaudingo įmonei. Teismas pažymėjo, kad nuo 2016 m. sausio mėnesio kiekvieną mėnesį UAB „Pilkasis granitas“ turėjo įsiskolinimų A. S., o nuo 2017 m. vasario mėn. šis įsiskolinimas žymiai padidėjo – 2017 m. sausio 31 d. avanso apyskaitoje nurodyta, kad atsakovo gautų ir išmokėtų sumų skirtumas sudaro 35 309,12 Eur, 2017 m. vasario 28 d. avanso apyskaitoje deklaruota, kad šių sumų skirtumas sudaro jau net 83 652,87 Eur. Nuo 2017 m. gegužės įsiskolinimas nuosekliai didėjo ir paskutinėje byloje pateiktoje 2017 m. spalio 31 d. avanso apyskaitoje užfiksuota, kad A. S. permoka įmoeni sudaro 111 855,73 Eur. Teismas akcentavo, kad administratorė neginčija, jog automobilis parduotas ir nupirktas už rinkos kainą, A. S. pinigus už automobilį įmonei sumokėjo. Faktas, kad po kelių dienų A. S. buvo išmokėta panaši pinigų suma, nelaikytina vienareikšmišku įrodymu dėl sandorio nepelningumo, nes, kaip jau minėta, įmonė buvo skolinga A. S. ir šis įsiskolinimas nuosekliai didėjo.

5.3.                      Teismas pritarė administratorės pozicijai, kad prieš įmonės bankrotą atlikti įmonės turto nurašymo sandoriai, kuriais nurašytas net 170 255,48 Eur vertės turtas, laikytini nuostolingais ir ekonomiškai nenaudingais sandoriais. Teismas sprendė, kad nurašymas atliktas nesant pakankamo tam pagrindimo. Teismas akcentavo, kad nurašymo aktai buvo surašyti ir medžiagos nurašytos 2017 m. liepos–spalio mėnesiais, t. y. kai teisme jau buvo nagrinėjamas klausimas dėl bankroto (restruktūrizavimo) bylos iškėlimo. remiantis 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenis, įmonė dar buvo moki, tačiau 2018 m. vasario 6 d. įmonei jau iškelta bankroto byla. Nepagrįstai nurašant didelės vertės turtą, buvo sumažinta įmonės turto masė, apribotos įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, pabloginta įmonės padėtis, todėl šie sandoriai vertintini kaip įmonei ekonomiškai nenaudingi.

5.4.                      Administratorė teigia, kad UAB „Pilkasis granitas“ sudarė fiktyvius, nuostolingus ir ekonomiškai nenaudingus sandorius su savo darbuotoju L. G.. Teismas, įvertinęs administratorės argumentus, pažymėjo, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog nurodytos L. G. išrašytos sąskaitos yra fiktyvios ir išrašytos jam neatlikus sąskaitose nurodytų darbų. Apklaustas L. G. paaiškino, kad dirbo UAB „Pilkasis granitas“ darbo sutarties pagrindu, taip pat teikė įvairias paslaugas kaip fizinis asmuo. Suinteresuoti asmenys nurodo, jog UAB „Pilkasis granitas“ 2015 m. rugpjūčio 31 d. sudarė rangos sutartį Nr. DPS-08-05 su UAB „Šilalės šilumos tinklai“ dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos darbų atlikimo. Nurodytos sąskaitos faktūros už objekto, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos darbus išrašytos laikotarpiu, kai L. G. turėjo individualios veiklos liudijimą, duomenų, kurių pagrindu būtų galima teigti, jog jis nurodytų darbų neatliko, nėra, sąskaitos faktūros nėra nuginčytos, todėl teismas neturi pagrindo išvadai dėl jų fiktyvumo.

5.5.                      Pasisakydamas dėl kitos, administratorės teigimu, jokiais dokumentais nepagrįstos L. G. išmokėtos sumos dalies, teismas pažymėjo, jog byloje nustatyta, kad L. G. nuo 2017 m. kovo 3 d. dirbo UAB „Pilkasis granitas“ darbo sutarties pagrindu, taip pat teikė paslaugas kaip individualus asmuo. Šalys 2016 m. rugsėjo 29 d. buvo sudariusios paslaugų teikimo sutartį. Tą pačią dieną L. G. buvo išduotas verslo liudijimas variklinių transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto veiklai, veiklos vykdymo laikotarpiai rugsėjo 30 d., spalio 3–7, 10–14, 17–21, 24–28, 31 dienos. Mokėjimai L. G. buvo atlikti nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. lapkričio 12 d. Taigi jų atlikimo metu galiojo šalių sudaryta paslaugų teikimo sutartis, o nuo 2017 m. kovo 3 d. L. G. įdarbintas įmonėje. Pagrindo teigti, jog L. G. neatliko įmonei jokių darbų ir nesuteikė paslaugų, nėra. Remdamasis nurodytais argumentais teismas darė išvadą, kad nėra pagrindo administratorės nurodytos sumos L. G. išmokėjimą vertinti kaip įmonei nenaudingo sandorio. Mokėjimų nepagrindimas galėtų būti įvertintas nebent kito tyčinio bankroto požymio – netinkamo buhalterinės apskaitos tvarkymo – aspektu.

5.6.                      Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, teismas priėjo prie išvados, kad nagrinėjamu atveju ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis konstatuotinas tik dėl įmonei ekonomiškai nenaudingų didelės vertės jos turto nurašymo sandorių.

6.       Teismas atmetė pareiškėjos prašymą pripažinti UAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu dėl atsiskaitymų iki bankroto bylos iškėlimo pažeidžiant Lietuvos Respublikos Civilinio kodekso 6.9301 straipsnyje nustatytą atsiskaitymų grynaisiais ir negrynaisiais pinigais eiliškumą (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punktas).

7.       Dėl įmonės apskaitos netinkamo tvarkymo, įmonės dokumentų neperdavimo, lemiančio negalimumą visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės turto ir įsipareigojimų, jų struktūros, teismas nurodė, kad suinteresuoti asmenys patikimais įrodymais nepaneigė ekspertės nustatyto fakto, jog bendrovė nevedė atsargų apskaitos kortelių (atsargų sandėlio), nefiksavo materialinių vertybių gavimo ir išdavimo operacijų, nebuvo atlikusi ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto atsargų inventorizacijos. Dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo, neįmanoma nustatyti, kokiais medžiagų likučiais įmonė disponavo, neįmanoma įvertinti jų nurašymo pagrįstumo. Remdamasis nustatytomis aplinkybėmis, teismas konstatavo, kad įmonės vadovui neužtikrinus, jog įmonėje būtų sudaromi visi privalomi buhalterinės apskaitos dokumentai, neperduodant dokumentų administratorei, dėl šių įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Teismas konstatavo, kad egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.

8.       Dėl veiklos perkėlimo ir ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nustatytos prezumpcijos teismas nurodė, kad dalis UAB „Pilkasis granitas“ darbuotojų perėjo dirbti į UAB „Deko grupė“ (vienu metu buvo įdarbinti abejose įmonėse, vėliau iš UAB „Pilkasis granitas“ atleisti), įmonės yra susijusios per susijusius asmenis (A. S., kuris buvo UAB „Pilkasis granitas“ vadovas, ir A. S., kuris dirbo įmonėje statybos darbų vadovu,), naujai įkurta įmonė tęsė UAB „Pilkasis granitas“ pradėtus rangos darbus objekte (duomenys neskelbtini). Tuo metu, kai sudarė rangos sutartį ir atliko darbus, kurie užfiksuoti 2017 m. rugsėjo 22 d. atliktų darbų akte, UAB „Deko grupė“ nebuvo įformintas nė vienas darbuotojas (A. S. ir E. T. įdarbinti nuo 2017 m. rugsėjo 22 d.), taigi, tikėtina, jog UAB „Deko grupė“ išrašė sąskaitą faktūrą už UAB „Pilkasis granitas“ atliktus darbus, teismo vertinimu, yra pakankamos konstatuoti įmonės veikos perkėlimą. Apibendrindamas teismas konstatavo, kad yra pagrindas tenkinti administratorės pareiškimą ir pripažinti UAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytu pagrindu.

III.                      Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9.       Pareiškėja BUAB „Pilkasis granitas“, atstovaujama nemokumo administratorės, atskirajame skunde prašo pakeisti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį, kuria atmestas pareiškėjo BUAB „Pilkasis granitas“ nemokumo administratoriaus UAB „Divingas“ prašymas pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu dėl to, kad įmonės vadovas A. S. pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei bei dėl to, kad įmonės vadovas A. S. ir akcininkė S. S. nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalyje 2 punkte ir 10 dalyje nustatytų pareigų, kurios atsiranda, kai nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ (viena antroji) dalis įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, taip pat tą dalį, kuria atmestas pareiškėjos BUAB „Pilkasis granitas“ nemokumo administratorės prašymas pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu dėl nuostolingų sandorių su L. G., ir BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą pripažinti tyčiniu šiais papildomais pagrindais: 1) pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu dėl to, kad įmonės vadovas A. S. pažeidė įstatyme įtvirtintą pareiga kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei; 2) pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto pagrindu dėl to, kad įmonės vadovas A. S. ir akcininkė S. S. nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dalyje nustatytų pareigų, kurios atsiranda, kai nuosavas kapitalas tampa mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio; 3) pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu dėl nuostolingų sandorių su L. G.. Likusią Kauno apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį atsakovė prašė palikti nepakeistą. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

9.1.                      Teismas netinkamai įvertino Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties įrodomąją galią ir joje nustatytas aplinkybes dėl įmonės (ne)mokumo. Pastarojoje teismo nutartyje nėra nustatytas prejudicinis faktas, kad pagal 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenis įmonė vis dar buvo moki. Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje, sprendžiant klausimą dėl UAB „Pilkasis granitas“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, tos bylos įrodinėjimo dalyku nebuvo aplinkybės, susijusios su įmonės nemokumo momento atsiradimu ir pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimu, o įmonės mokumo klausimas buvo sprendžiamas tik preliminariai, net neturint išsamių duomenų apie įmonės turto ir įsipareigojimų sandarą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 30 d. nutarties 32 punkte nurodė, kad įmonės (ne) mokumo vertinimo tikslu buvo sprendžiama tik tai, ar įmonės skolos kreditoriams UAB „Green group“ ir UAB „Arkainas“ pagrįstai pirmosios instancijos teismo pripažintos pradelstomis ir įtrauktos į bendrą pradelstų įsipareigojimų sudėtį. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje nėra nustatytas prejudicinis faktas, kad pagal 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenis įmonė buvo moki, o tik pateikta teisinė išvada, kad pagal toje byloje surinktus įrodymus pagal 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenis (nekvestionuojant šio balanso teisingumo) įmonė nepagrįstai pripažinta nemokia.

9.2.                      Šioje byloje pirmosios instancijos teismas, spręsdamas klausimą dėl UAB „Pilkasis granitas“ nemokumo atsiradimo momento, nepagrįstai nevertinto to, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje, sprendžiant klausimą dėl UAB „Pilkasis granitas“ restruktūrizavimo bylos iškėlimo, buvo vadovaujamasi buvusio vadovo A. S. pateiktu 2017 m. birželio 30 d. įmonės balansu, į kurį buvo įtraukti neteisingi duomenys apie UAB „Pilkais granitas“ turto vertę.

9.3.                      UAB „Pilkasis granitas“ 2017 m. birželio 30 d. balanse neteisingai buvo apskaityta įmonės turto vertė: balanse apskaitomas turtas nepagrįstai buvo padidintas net 453 655,91 Eur dydžiu. Ekspertė nustatė, kad 2017 m. birželio 30 d. įmonė buvo nemoki, nes nustatytos pradelstos skolos – 434 563,53 Eur viršijo pusę į įmonės balansą įrašyto ir ekspertės apskaičiuoto turto vertės – 484 820,72 Eur (žr. konsultacinės išvados 36–42 psl.). Tuo tarpu, Lietuvos apeliacinis teismas priimdamas 2017 m. lapkričio 30 d. nutartį, net neturėjo duomenų apie įmonės turto ir įsipareigojimų sandarą ir nežinojo, kad 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenys yra neteisingi.

9.4.                      Byloje surinkti įrodymai patvirtina, kad jau 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Pilkasis granitas“ buvo nemoki, o per delsimo inicijuoti bankroto bylą laikotarpį nemokios UAB „Pilkasis granitas“ finansinė situacija ženkliai pablogėjo, tai patvirtina 2016 m. gruodžio 31 d. ir 2018 m. kovo 5 d. įmonės finansinių rodiklių pagal finansinės atskaitomybės dokumentus palyginimas. Šiuo laikotarpiu įmonės turto balansinė vertė sumažėjo nuo 69 5546 Eur iki 193 609,33 Eur (turto vertė sumažėjo net 501 936,67 Eur suma), mokėtinos sumos ir įsipareigojimai padidėjo nuo 766 512 Eur iki 985 982,76 Eur (įsipareigojimai padidėjo 219 470,76 Eur suma), įmonė patyrė 721 407,76 Eur nuostolį, o įmonės neigiamo nuosavas kapitalo reikšmė padidėjo nuo 70 966 Eur iki 792 373,43 Eur. Taigi buvęs įmonės direktorius A. S., žinodamas apie įmonės nemokumą sąmoningai vengė inicijuoti įmonės bankroto bylą, toliau tęsė įmonės nuostolingą veiklą ir tuo dar labiau pablogino nemokios įmonės finansinę padėtį bei galimybę atsiskaityti su kreditoriais.

9.5.                      Bylos įrodymai patvirtina, kad pagal UAB „Pilkasis granitas“ 2016 m. gruodžio 31 d. balansą nuosavas kapitalas tapo neigiamu ir sudarė – 70 966 Eur. Iki įmonės bankroto bylos iškėlimo neigiamas nuosavas kapitalas iki teigiamo nebuvo atkurtas. Pagal UAB „Pilkasis granitas“ 2018 m. kovo 5 d. balansą įmonės nuosavo kapitalo neigiama reikšmė padidėjo net iki – 792 373,43 Eur. Remiantis ABĮ 38 straipsnio 3 dalies, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkto ir 10 dalyje įtvirtintomis teisės normomis, vadovas A. S. turėjo pareigą ne vėliau kaip per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo ar turėjo sužinoti apie 2016 m. gruodžio 31 d. balanse apskaitytą neigiamą nuosavą kapitalą, turėjo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą sprendimams dėl įmonės neigiamo nuosavo kapitalo priimti. Sušaukus įmonės akcininkų susirinkimą, įmonės akcininkė turėjo pareigą svarstyti susidariusią padėtį ir per šešis mėnesius ją ištaisyti atitinkamai padengiant nuostolius akcininkų įnašais, o nusprendus to 12 nedaryti – turėjo priimti sprendimą dėl įmonės likvidavimo.

9.6.                      Nėra jokių įrodymų, kad L. G.faktiškai teikė transporto priemonių techninės priežiūros ir remonto paslaugas. Šių paslaugų priėmimo–perdavimo aktai nebuvo sudaryti ir L. G.neišrašė sąskaitų-faktūrų už šias paslaugas (iš viso 21 750 Eur suma).

9.7.                      Daliai minėtų UAB „Pilkasis granitas“ avansinių mokėjimų pateisinti L. G.išrašė 2017 m. rugsėjo 22 d. sąskaitą faktūrą Nr. LA00001 sumai 6 400 Eur ir 2017 m. lapkričio 2 d. sąskaitą faktūrą Nr. LA00002 sumai 4 822,57 Eur už „fasado sienų šiltinimo adresu (duomenys neskelbtini) renovacijos darbus“, nors, jis, kaip fizinis asmuo, veikiantis pagal individualią veiklą (o ne kaip darbuotojas), jokių statybos darbų nevykdė. Teismo posėdžio metu liudytoju apklaustas L. G.paaiškino, kad statyboje dirbo tik pagal darbo sutartį kaip darbuotojas, taip pat paaiškino, jog išskyrus darbo sutartį, jokių sutarčių dėl statybos darbų nesudarinėjo ir už statybos darbus sąskaitų faktūrų neišrašė. Be to, paaiškėjo, kad UAB „Šilalės šilumos tinklai“ sumokėjo tiesiogiai L. G. 10 000 Eur sumą, nors kaip jau nurodyta, jis, veikdamas pagal individualią veiklą, nebuvo suteikęs paslaugų ar atlikęs statybos darbų, ir todėl jam nebuvo pagrindo gauti 10 000 Eur. Taigi, įmonei esant nemokiai, L. G. nepagrįstai buvo pervesta 31 750 Eur suma (21 750 Eur sumokėjo UAB „Pilkasis granitas“ ir 10 000 Eur pagal trišalį susitarimą tiesiogiai sumokėjo UAB „Šilalės šilumos tinklai“).

10.       Suinteresuoti asmenys A. S. ir S. S. atsiliepime į atskirąjį skundą prašo atmesti ir skundžiamą Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

10.1.                      Klaipėdos apygardos teisme 2017 m. gegužės 25 d. buvo gautas UAB „Pilkasis granitas“ kreditorių pareiškimas dėl bankroto bylos iškėlimo, o 2017 m. liepos 27 d. - UAB „Pilkasis granitas“ direktoriaus pareikšimas dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi nustatė įmonės (ne)mokumą ir sprendė, kad, remiantis 20174 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės dokumentais, 2017 m. birželio 30 d. UAB „Pilkasis granitas“ nebuvo nemoki. Ši teismo nutartis yra prejudicinė nagrinėjamoje civilinėje byloje.

10.2.                      VĮ „Registrų centrui“ UAB „Pilkasis granitas“ 2016 metų finansinės atskaitomybės dokumentai, aiškinamasis raštas pateikti 2017 m. rugsėjo 14 d., aiškinamasis raštas sudarytas 2017 m. balandžio 30 d., taigi bendrovėje susidariusi padėtis turėjo būti ištaisyta per 6 mėnesius – iki 2017 m. spalio 30 d. Iš į bylą pateikto 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenų matyti, kad nuosavo kapitalo pokytis įvyko, jis nebebuvo neigiamas (nuosavas kapitalas sudarė 12 934,17 Eur, kapitalas sudarė 11 225,32 Eur), bendrovė tęsė veiklą, kuri nebuvo nuostolinga. Taigi nėra pagrindo spręsti, kad buvo pažeistos ABĮ nustatytos pareigos.

10.3.                      L. G. sąskaitas bendrovei išrašė galiojant jo individualios veiklos liudijimui. Sąskaitos nėra nuginčytos, duomenų, kad darbai nebuvo atlikti, nėra. Kita vertus, teismui nusprendus, kad UAB „Pilkasis granitas“ nemoki tapo nuo 2017 m. gruodžio 21 d., minėtais sandoriais, kuriais L. G. buvo apmokama už suteiktas paslaugas, nebuvo siekiama įmonės nemokumo ir nebuvo esmingai pabloginta nemokios įmonės padėtis.

11.       Suinteresuotas asmuo A. S. atskirajame skunde prašo panaikinti Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – atmesti pareiškimą dėl BUAB „Pilkasis granitas“ bankroto pripažinimo tyčiniu. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

11.1.                      Teismas nepagrįstai vadovavosi ekspertės konsultacijoje padaryta išvada, kurioje teigiama, kad neįmanoma nustatyti, ar medžiagos laiku ir pagrįstai buvo nurašytos. Norminiai aktai nereglamentuoja, kokias priemones pasitelkiant turi būti vedama buhalterinė apskaita- veiklos valdymo informacine sistema, rankiniu būdu ar pasinaudojant kompiuterio programų paketuose esančiomis skaičiuoklėmis.

11.2.                      Bendrovės dokumentai buvo perduoti 3 nemokumo administratoriui 2018 m. kovo 14 d. Ginčo, dėl aplinkybės, jog dokumentai bankroto administratoriui perduoti 2018-03-14 nėra. 2018-03-14 suinteresuotas asmuo A. S. administratoriaus įgaliotam asmeniui M. M. perdavė bendrovės ,,Pilkasis granitas“ buhalterinės apskaitos dokumentus, tame tarpe priėmimo-perdavimo akto pozicijose 19;21;22;26 buvo perduoti nurašymų registrai, kuriuose buvo detalizuota medžiagų nurašymo duomenys pagal kiekvieną statybos objektą. Tačiau, kaip matyti iš konsultacinės išvados 4-5 psl., specialistei perduotų duomenų-nurašymų registrai nebuvo perduoti. Tai paneigia specialistės padarytą išvadą, jog UAB ,,Pilkasis granitas“ neišsaugojo apskaitos registrų, nes apskaitos registrai buvo perduoti nemokumo administratoriui, ką patvirtina 2018- 03-14 perduotų dokumentų sąrašas. vien tai, kad nebuvo pateikti buhalterinės apskaitos programos duomenys, kai nemokumo administratoriui 2018-03-14 buvo perduoti apskaitos registrai ,,Nurašymai“, kurių jis neperdavė specialistei, paneigia padarytą išvadą, kad nebuvo išsaugoti apskaitos registrai ir negalima nustatyti ar medžiagos laiku ir pagrįstai buvo nurašytos.

11.3.                      Atsargų apskaita apima visų materialinių vertybių (žaliavų, perparduoti skirtų prekių, statybinių medžiagų ir kt.), saugomų įmonės sandėliuose, apskaitą. Atsargų apskaita – sritis, kuri norminiais aktais beveik nereglamentuojama, todėl kiekvienoje įmonėje ji gali būti vykdoma skirtingai, prisitaikant prie konkrečios įmonės veiklos, vidinės kontrolės organizavimo specifikos. Pagal patvirtintą bendrovės ,,Pilkasis granitas“ apskaitos politiką, buvo nustatyta, kad Buhalterinės apskaitos registruose atsargų apskaita tvarkoma kiekine sumine išraiška. Atsargos pajamuojamos įsigijimo verte, kuri nurodyta įsigijimo dokumentuose. Į statybos objektus atsargų įsigyjama tiek, kiek reikia einamajam mėnesiui, jos nekaupiamos, nesandėliuojamos. Todėl nepagrįsta išvada, kad bendrovė nevedė atsargų apskaitos kortelių(atsargų sandėlio), kadangi atsargos nebuvo sandėliuojamos ir kaupiamos, todėl neturėjo fiksuoti ir materialinių vertybių gavimo ir išdavimo operacijas, nes medžiagos buvo perkamos pagal objektų medžiagų reikalingumą einamajam darbų atlikimo momentui ir buvo vežamos tiesiai į objektus, o ne į sandėlį.

11.4.                      Specialistei, pateikusiai konsultacinę išvadą, buvo perduotos statybos rangos sutartys, iš kurių ji galėjo nustatyti, kokiu laikotarpiu buvo vykdomi darbai, todėl turėjo galimybę nustatyti, ar medžiagos buvo nurašomos laiku, t. y. per sutarčių vykdymo terminą per ataskaitinį laikotarpį. Pavyzdžiui, pardavimai ir medžiagų nurašymai pagal su UAB ,,Alingra“ 2017 m. vasario 2 d. statybos rangos sutartį: 2017 m. vasario mėn. pardavimas – 10 439,03 Eur; medžiagų nurašymo nebuvo; 2017 m. kovo mėn. pardavimas 37 702,89 Eur, nurašyta medžiagų – 6 714,62 Eur; 2017 m. balandžio mėn. pardavimas 7 866,02 Eur, nurašymas – 5 273,95 Eur; 2017 m. gegužės mėn. pardavimas 3 631,64 Eur, nurašyta medžiagų 2 135,89 Eur; 2017 m. birželio mėn. pardavimas 30 217,38 Eur, nenurašyta medžiagų; 2017 m. liepos mėn. pardavimas 31 367,76 Eur, nurašyta medžiagų 9 753,07 Eur; 2017 m. rugpjūčio mėn. nurašymas 13 874,43 Eur. Pardavimas iš viso už 121 224,79 Eur, nurašyta medžiagų už 37 751,96 Eur. Atitinkamai tokiu pačiu principu buvo nurašinėjamos medžiagos ir vykdant įsipareigojimus pagal kitas rangos sutartis.

11.5.                      Specialistė neatliko vertinimo nurodytų sutarčių vykdymo metu iš pardavimų gautų pajamų bei medžiagų nurašymo pagrįstumų vadovaujantis įmonėje nustatyta apskaitos politika. Nemokumo administratorė nepateikė specialistei nurašymo registrų, kurie buvo perduoti nemokumo administratorei 2018 m. kovo 14 d., taigi specialistė padarė nepagrįstas išvadas dėl medžiagų nurašymo, kuriomis vadovavosi teismas, priimdamas nepagrįstą sprendimą.

11.6.                      Bendrovėje buvo patvirtinta ilgalaikio turto nurašymo tvarka, nustatyti ilgalaikio turto, kuris naudojamas vieneto pajamoms uždirbti (ekonominei naudai gauti) ilgiau kaip vienerius metus ir kurio įsigijimo kaina ne mažesnė už žemiau lentelėje išvardytų ilgalaikio turto grupių nustatytą įsigijimo kainą, nusidėvėjimo (amortizacijos) ekonominiai normatyvai. Specialistė net nevertino, ar buvo nurašytas ilgalaikis ar trumpalaikis turtas, nes buvo įvardinta tik bendros nurašymo aktų sumos, nedetalizuojant, koks turtas – ilgalaikis ar trumpalaikis – buvo nurašytas. Iš pateiktų nurašymo aktų matyti, kad buvo nurašytas trumpalaikis turtas, kurio įsigijimo savikaina neviršijo 150 Eur.

11.7.                      Daug trumpalaikio turto, kuris pradėjus naudoti buvo nurašytas į sąnaudas, turinčios įmonės gali tvarkyti šio turto ūkinę apskaitą: perdavimą fiksuoti perdavimo aktais (jeigu už to turto išsaugojimą yra atsakingi konkretūs asmenys), sudaryti padaliniuose ar pas atsakingus asmenis esančio turto sąrašus, kai turtas sunaudojamas (sulūžta, nusidėvi), išbraukti iš sąrašų, inventorizuoti, jeigu reikia, ir panašiai. Teisės aktai nenustato jokių tokio turto apskaitos taisyklių. Formaliai tokio turto nebėra nei apskaitoje, nei apskaičiuojant pelno mokestį. Įmonės pačios sprendžia, ar tvarkyti tokio turto apskaitą ir kaip tai daryti.

11.8.                      2015 m. liepos mėn. 17 d. įsakymu Nr. V-56, buvęs direktorius A. S. patvirtino pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti UAB „Pilkasis granitas“ turto nurašymo, išardymo ir likvidavimo tvarką. Kadangi iš pateiktų netinkamu (negalimu) naudoti turto nurašymo likvidavimo aktų matyti, kad buvo nurašyti nebetinkamas naudoti įmonės ūkinėje veikloje trumpalaikis turtas, nurašymas buvo atliktas atskaitinių metų eigoje. Nemokumo administratorius nepateikė jokių duomenų, kurie patvirtintų, kad nurašytas trumpalaikis turtas būtų tinkamas naudojimui, geros būklės ir galėtų būti panaudojamas toliau, sukurtų ekonominę vertę. Be to, trumpalaikis turtas buvo perduotas materialiai atsakingiems asmenims ir jų iniciatyva, esant nebetinkamam naudoti daiktui, turto nurašymo likvidavimo komisija vertindavo nurašymui pateiktą trumpalaikį turtą.

11.9.                      UAB ,,Pilkasis granitas ir I. S. GKĮ ,,Perkūnas“ 2013-03-01 buvo sudarę negyvenamųjų patalpų ir teritorijos, esančios (duomenys neskelbtini), panaudotos sutartis Nr. AS/2013/03/01. Nors panaudos sutartis galiojo iki 2017-03-01, tačiau ir toliau UAB ,,Pilkasis granitas“ naudojosi negyvenamosiomis patalpomis ir teritorija iki pat bankroto bylos iškėlimo, o po bankroto iškėlimo šią teritorija nemokumo administratorius naudojosi iki 2018 m. pabaigos. Todėl nurašytas turtas liko šioje teritorijoje ir buvo saugomas I. S. GKĮ ,,Perkūnas“, kol 12 nemokumo administratorius išpardavinėjo techniką, įrengimus bei urmu pardavė nurašytą turtą.

11.10.                      Įmonė UAB ,,Deko grupė“ nebuvo naujai įkurta. UAB ,,Deko grupė“ akcijas A. S. įgijo 2017 m. rugsėjo 5 d., t. y. po to fakto, kai buvo nutraukta 2017 m. vasario 2 d. statybos rangos sutartis bei Klaipėdos apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-13587-1067/2017 patvirtinta šalių sudaryta taikos sutartis, kuria buvo patvirtintas rangos sutarties nutraukimas ir galutinai išspręstos piniginio pobūdžio pretenzijos, atsiradusios iš šios sutarties. Byloje nėra duomenų, kad UAB ,,Pilkasis granitas” neįvykdė taikos sutarties nurodytų sąlygų ir kad jai buvo pritaikytos baudos, tai reiškia, kad taikos sutartis buvo vykdoma. Nepagrįsta teismo išvada, kad už UAB ,,Pilkasis granitas“ 2017 m. rugpjūčio mėnesį objekte atliktus statybos darbus atsiskaitymą gavo UAB „Deko grupė“ ir tokiu būdu buvo perkeltas UAB ,,Pilkasis granitas” turtas į UAB ,,Deko grupė”.

11.11.                      Neišsprendus rangos sutarties nutraukimo tarp UAB ,,Pilkasis granitas“ ir UAB ,,Alingra“, UAB ,,Pilkasis granitas“ būtų tik padidinusi įsipareigojimus kreditoriams, kadangi jai būtų pritaikytos baudos. Taigi rangos sutarties nutraukimas ir taikos sutarties patvirtinimas iš esmės buvo reikalingas tam, kad būtų išvengta sankcijų, nepadidinti įsipareigojimai kreditoriams, o ne siekiant perimti UAB ,,Pilkasis granitas“ darbus pagal 2017 m. vasario 2 d. rangos sutartį. Šį sutarties nutraukimą inicijavo UAB ,,Alingra“, tai patvirtino teisme apklaustas liudytoju UAB ,,Alingra“ direktorius.

11.12.                      Lietuvos apeliacinis teismas civilinėje byloje Nr.e2A-553-790/2020 nurodė, kad I. S.s gamybinė komercinė įmonė „Perkūnas“ ir AB „Šiaulių bankas“ sudarė skolų perkėlimo sutartį, kuria ieškovės įsipareigojimai pagal kredito linijos sutartį ir kitas susijusias sutartis (finansavimo limito sutartį ir kt.) buvo perkelti I. S.s gamybinei komercinei įmonei „Perkūnas“. Paskolos grąžinimo ir palūkanų mokėjimo grafike nurodyta, kad naujoji skolininkė atlikdama periodinius mokėjimus iki 2023 m. kovo 13 d. turi sumokėti kreditorei bendrą 221 125,49 Eur sumą. Šios aplinkybės parodo, kad buvo siekiama sumažinti kreditorių finansinius reikalavimus.

12.       Pareiškėja BUAB „Pilkasis granitas“, atstovaujama nemokumo administratorės, atsiliepime į atskirąjį skundą prašo jį atmesti ir Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties dalį, kuria BUAB „Pilkasis granitas“ pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punkto, 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto ir 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindais, palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:

12.1.                      Apeliantas atskirajame skunde remiasi naujais argumentais, kuriais nesirėmė bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme bei savo aplinkybes grindžia naujais ir (ar) byloje nesančiais rašytiniais įrodymais.

12.2.                      Ne visi dokumentai buvo perduoti nemokumo administratoriui. Šią aplinkybę patvirtina byloje esantis nemokumo administratoriaus ir suinteresuoto asmens A. S. susirašinėjimas (2022 m. balandžio 5 d. prašymas DOK-5122). Be to, teismas nutartimi buvo įpareigojęs A. S. pateikti dokumentus ir duomenis, kurie nebuvo pateikti nemokumo administratoriui ir kurių nemokumo administratorius negalėjo gauti kitomis priemonėmis; 2022 m. gegužės 17 d. protokoline nutartimi buvo nustatytas papildomas terminas dokumentams ir duomenims pateikti. A. S. neįvykdžius teismo nutartimi ir teismo posėdžio metu priimta protokoline nutartimi nustatytų įpareigojimų, teismas 2022 m. birželio 13 d. nutartimi, kuri yra įsiteisėjusi, paskyrė 300 Eur baudą.

12.3.                      Apeliantas teigia, kad A. S. perdavė nemokumo administratorei nurašymų registrus, o iš konsultacinės išvados 4–5 psl. mato, jog specialistei perduotų duomenų – nurašymų registrai nebuvo perduoti. Tačiau apeliantas savo skunde nenurodė konkrečių nurašymo registrų, esančių byloje, kurie buvo perduoti nemokumo administratoriui, tačiau nebuvo perduoti specialistei. Konsultacinę išvadą rengusiai specialistei buvo perduoti visi dokumentai už tirtą laikotarpį, kuriuos buvęs UAB „Pilkasis granitas“ vadovas perdavė nemokumo administratoriui po bankroto bylos iškėlimo.

12.4.                      Teismas išaiškino šalims teisę prašyti skirti ekonominę ekspertizę, kad būtų paneigtos specialistės pateiktos konsultacinės išvados. Suinteresuoti asmenys ne tik neteikė prašymo dėl ekspertizės skyrimo, tačiau nepateikė ir įrodymų, kurie sudarytų pagrindą abejoti konsultacinėje išvadoje padarytomis išvadomis apie turto nurašymą.

12.5.                      Ekspertė nustatė pažeidimus, susijusius su įmonės turto nurašymu bei nustatė, kad buvo nurašytas 87 730,63 Eur vertės įmonės turtas. Ekspertė nustatė, kad nagrinėjant UAB „Pilkasis granitas“ pirminius dokumentus – nurašymo aktus nustatyta, jog, vedant buhalterinę apskaitą, bendrovės turto likvidavimo komisija nurašė įmonei nereikalingą turtą, nepateikdami Buhalterinės apskaitos įstatyme ir Pelno mokesčio įstatyme reikalaujamų dokumentų. Akivaizdu, kad ekspertė teikdama konsultacinę išvadą rėmėsi pirminiais apskaitos dokumentais, kurie buvo perduoti nemokumo administratorei, taip pat ir nurašymo aktais bei pateikė pagrįstas išvadas, kurių apeliantas nepaneigė nei nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, nei argumentais išdėstytais atskirajame skunde. Atsižvelgiant į tai, kad UAB „Pilkasis granitas“ sandėlininkė, prieš pat bankroto bylos iškėlimą 2017 m liepos–spalio mėnesiais be pateisinamų dokumentų nurašė turto bendrai sumai 87 730,63 Eur, todėl pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi konsultacine išvada, teigdamas, jog įmonės vadovas tinkamai nevykdė finansinės kontrolės, prieš pat įmonės bankrotą, nesant tinkamo tam pagrindimo, buvo nurašytas didelės vertės turtas, taip sumažinant įmonės turto masę ir apribojant įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais.

12.6.                      Apeliantas atskirajame skunde nurodo, kad konsultacinę išvadą rengusi specialistė netinkamai sprendė dėl turto nurašymo pagrįstumo, nes nepagrįstai nevertino 2011 m. balandžio 11 d. UAB „Pilkasis granitas“ įsakymo Nr. 21 „Dėl ilgalaikio turto nusidėvėjimo (amortizacijos) normatyvų nustatymo, kuriuo nustatyti kriterijai dėl turto priskyrimo ilgalaikiam arba trumpalaikiam. Byloje nėra šio apelianto minimo dokumento, bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme Apeliantas šiuo įsakymu nesirėmė. Todėl apelianto atskirojo skundo argumentai, kurie grindžiami byloje nesančiu įrodymu, net neturi būti vertinami. Kita vertus, apelianto argumentai dėl turto priskyrimo ilgalaikiam ar trumpalaikiam turtui yra teisiškai nereikšmingi šios civilinės bylos išnagrinėjimui. Pagal 2017 m. liepos–spalio mėnesio nurašymo aktus (21 aktas) buvo nurašytas 87 730,63 Eur vertės turtas kaip nereikalingas arba netinkamas (negalimas) naudoti turtas. Nurašymo aktai įvardinti kaip „Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti turto nurašymo likvidavimo aktai“. Nurašytą turtą sudarė prekių atsargos, įrankiai, medžiagos. Tačiau specialistė nustatė, kad nepateikti dokumentai, pagrindžiantys, kad buvo pagrindas nurašyti šį turtą, t. y., kad turtas buvo nereikalingas arba netinkamas (negalimas) naudoti. Be to, byloje buvo nustatyta, kad bendrovė nebuvo atlikusi ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto atsargų inventorizacijos, nesudarinėjo nurodytų privalomų buhalterinės apskaitos dokumentų, todėl šiuo aspektu yra teisiškai nebereikšminga, ar tai ilgalaikis ar trumpalaikis turtas, nes tiek ilgalaikio, tiek trumpalaikio turto nurašymas turi būti pagrįstas tinkamais apskaitos dokumentais.

12.7.                      Tai, kad medžiagų nurašymo aktai įvardinti kaip „Pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti turto nurašymo likvidavimo aktai“ savaime nereiškia ir neįrodo, kad nurašymo aktuose išvardintas turtas buvo nereikalingas ar netinkamas (negalimas) naudoti, nes nėra jokių dokumentų, iš kurių būtų galima spręsti apie nurašyto turto būklę. Nėra pateiktų pažymų apie statybinių medžiagų, įrankių utilizavimą, nėra duomenų apie pridavimą į metalo laužą. Todėl procesinė pareiga įrodyti, kad nurašytas turtas buvo netinkamas naudoti, tenka apeliantui. Be to, nurašytas turtas nebuvo perduotas nemokumo administratoriui. Todėl jam nežinoma turto būklė ir jis objektyviai negali įrodyti jokių aplinkybių, susijusiu su turto būkle buvusia turto nurašymo metu.

12.8.                      Apelianto argumentai dėl nurašytų senų paminklų, akmenų, kaip sunaudotų UAB „Hovden“ objekte, yra nepagrįsta, neįrodyta ir prieštaringa. Tai naujas apelianto argumentas, kuriuo jis nesirėmė nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme. Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teisme apeliantas neteigė, kad UAB „Hovden“ objekte buvo sunaudoti akmenys, kurie nurašyti 2017 m. rugsėjo 30 d. nurašymo aktu. Byloje nėra jokių įrodymų, kad 2017 m. rugsėjo 30 d. nurašymo aktu nurašyti akmenys buvo sunaudoti UAB „Hovden“ objekte.

12.9.                      2017 m. rugsėjo 30 d. nurašymo aktu Nr. 893 (žr. pareiškimo priedo Nr. 30 dalį Nr. 3) nurašytas didelis kiekis akmenų, apdoroto granito, paminklų iš akmenų (elektroninės bylos 8 failas, lapai 415-418). Nurašyto turto vertė – 17 759 Eur. Prie nurašymo akto pridėtas direktoriaus A. S. patvirtintas „Pripažinimo nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti turto nurašymo ir likvidavimo aktas“, kuriame kaip nurašymo priežastys yra įvardintos trys pagrindinės priežastys: panaudojimas paminklų gamybai arba susidėvėjimas arba pardavimas. Taigi nurodytas turtas (akmenys, apdorotas granitas, paminklai iš akmenų) nebuvo nurašytas kaip panaudotas UAB „Hovden“ objekte. Kaip pats Apeliantas pripažino, nuo „UAB „Pilkasis granitas“ paminklų gamybos veiklos nebevykdė jau nuo 2011 metų. Todėl apdorotas granitas ir paminkliniai akmenys negalėjo pagal 2017 m. rugsėjo 30 d. nurašymo aktą būti nurašyti kaip panaudoti paminklų gamybai. Akmenys, granitas ir paminkliniai akmenys taip pat negalėjo būti nurašyti kaip susidėvėję, nes tai nėra sudėvimas daiktas. Akmenys, apdorotas granitas, paminklai iš akmenų negalėjo būti nurašyti kaip parduoti daiktai, nes nėra šių daiktų pardavimo PVM sąskaitų-faktūrų.

12.10.                      Dėl kito nurašyto turto, kurio nurašymas įformintas dvidešimčia nurašymo aktų, apeliantas jokių paaiškinimų nei bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, nei savo atskirajame skunde nenurodė. Visus nurašymo aktus vertino specialiste konsultacinėje išvadoje ir nustatė, kad bendrovės turto likvidavimo komisija nurašė įmonei nereikalingą turtą, nepateikdama Buhalterinės apskaitos įstatyme ir Pelno mokesčio 6 įstatyme numatytų dokumentų. Pirmosios instancijos teismas laikė šias aplinkybes įrodytomis ir apelianto atskirojo skundo argumentai šių aplinkybių nepaneigia.

12.11.                      Nemokumo administratorei nebuvo perduota įmonės apskaitos programa, dokumentai, iš kurių būtų galima identifikuoti į UAB „Pilkasis granitas“ apskaitą įtrauktas prekių atsargas, jų pokyčius, likučius, atsiskaitymo už prekes operacijas. UAB „Pilkasis granitas“ vykdė statybos darbus, o pagal perimtus apskaitos ir kitus dokumentus negalima identifikuoti šių ūkinių operacijų. Kiekvienam statybos objektui UAB „Pilkasis granitas“ turėjo vesti privalomąjį medžiagų įsigijimo ir panaudojimo suvestinį registrą. Nemokumo administratorei iki šiol nėra perduoti medžiagų įsigijimo suvestiniai registrai pagal objektus. Todėl nemokumo administratorius negali patikrinti, ar pagrįstai medžiagos buvo įsigytos ir nurašytos.

12.12.                      Apeliantas atskirajame skunde detaliai pagal kiekvieną objektą nurodo, kokiais mėnesiais ir kokios konkrečios PVM sąskaitos faktūros buvo išrašytos ir kokios medžiagos jų pagrindu buvo nurašytos. Tačiau šie argumentai yra grindžiami byloje nesančiais įrodymais. Specialisto išvadoje nustatyta prieš įmonės bankroto bylos iškėlimą 2017 m 07-10 mėn. nurašė medžiagų (atsargų) bendrai sumai 74 014,67 Eur sumai (žr. Specialistės išvados 49 – 50 puslapiuose pateiktą lentelę Nr. 02), neišrašant PVM sąskaitų-faktūrų už darbus. Medžiagos nurašytos kaip sunaudotos atitinkamuose objektuose, tačiau nėra jokių įrodymų, kad šios medžiagos faktiškai buvo sunaudotos šiuose objektuose. Įmonė privalomos kasmetinės medžiagų inventorizacijos nebuvo atliekamos, nebuvo vedamos atsargų apskaitos kortelės (nevedamas atsargų sandėlis), nebuvo fiksuojamos medžiagų gavimo ir išdavimo operacijos. Todėl negalima patikrinti, ar nurašytos medžiagos apskritai egzistavo.

12.13.                      Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnyje yra nustatyti reikalavimai apskaitos informacijai, t.y. ūkio subjektai apskaitą tvarko taip, kad apskaitos informacija būtų: tinkama, objektyvi ir palyginama; pateikiama laiku; išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Buhalterinės apskaitos įstatymo 9 str. 1 d. numatyta, kad ūkio subjekto vadovas turi parinkti apskaitos politiką ir ją įgyvendinti, atsižvelgdamas į konkrečias sąlygas, veiklos pobūdį ir vadovaudamasis verslo apskaitos standartais arba tarptautiniais apskaitos standartais, arba viešojo sektoriaus apskaitos ir finansinės atskaitomybės standartais, arba kitais teisės aktais, reglamentuojančiais apskaitą ir finansinę atskaitomybę. Taigi, įmonės apskaitos tvarkymui galiojo ir 25-asis verslo apskaitos standartas (toliau – VAS) „Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“. Šio standarto III skyriaus 3-6 punktuose apibrėžta, kada kiekviena statybos sutartis pripažįstama atskiru pajamų ir sąnaudų apskaitos objektu, kada kelias sutartis galima sujungti į vieną apskaitos objektą, kuriais atvejais viena sutartis traktuojama kaip keletas apskaitos objektų. Įvertinus visas šias nuostatas ir UAB „Pilkasis granitas“ vykdytą veiklą pagal statybos rangos sutartis, darytina pagrįsta išvada, kad įmonė pažeidė ne tik 25-ojo VAS standarto 3-6 str. nuostatas, bet ir Buhalterinės apskaitos 4 straipsnio 3 dalies nuostatas dėl išsamios ir naudingos vidaus ir išorės informacijos vartotojams, reikalavimus.

12.14.                      Inventorizacijos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos Vyriausybės 1999 m. birželio 3 d. nutarimu Nr. 719, 3 punkte, be kita ko, nustatyta, jog įmonės privalo inventorizuoti ilgalaikį materialųjį ir nematerialųjį turtą, biologinį turtą, žaliavas, medžiagas, prekes, pagamintą produkciją, nebaigtą gamybą, nebaigtus remonto darbus, nebaigtą statybą, nebaigtus mokslo tiriamuosius darbus ir kitas atsargas, investicijas, vertybinius popierius, grynuosius pinigus, gautinas skolas, mokėtinas skolas ne rečiau kaip kartą per metus prieš metinių finansinių ataskaitų sudarymą. Šių taisyklių 9 punkte numatyta, jog įmonės vadovas įstatymų nustatyta tvarka atsako už inventorizacijos organizavimą ir atlikimą laiku, inventorizavimo duomenų išsaugojimą, sutikrinimo žiniaraščiuose nustatytų trūkumų išieškojimą, kartu su vyriausiuoju buhalteriu (buhalteriu) – teisingų inventorizacijos rezultatų, neišieškotų trūkumų ir pertekliaus įtraukimą į buhalterinę apskaitą.

12.15.                      Remiantis šiomis Inventorizacijos taisyklių nuostatomis, konstatuotina, jog įmonės vadovas, kuris pagal pareigas yra atsakingas už inventorizacijos atlikimą, neturi diskrecijos teisės spręsti, atlikti ar ne inventorizaciją, kaip, kokia apimtimi ir intervalais ją vykdyti. Taisyklėse yra tiesiogiai nustatyta įmonės vadovo pareiga kiekvienais metais organizuoti įmonės turto aktyvų ir pasyvų inventorizaciją.

12.16.                      Apeliantas savo atskirajame skunde, negalėdamas paaiškinti ir dokumentais pagrįsti ginčo medžiagų 74 014,67 Eur sumai nurašymo laikotarpiu 2017 m liepos – spalio mėnesiais, „gudrauja“ ir pateikia duomenis apie kiekviename objekte ankstesniais laikotarpiais (iki 2017 m. liepos mėn.) išrašytas pardavimo PVM sąskaitas–faktūras ir nurašytas medžiagas, susumuoja pardavimo pajamas ir nurašytų medžiagų vertes, ir teigia, kad objektai buvo pelningi. Tačiau ginčo dėl sąskaitų ir medžiagų nurašymo iki 2017 m liepos mėnesio nėra.

12.17.                      Pavyzdžiui, UAB „VITŪNA“ objekte 2017 m. liepos – spalio mėnesiais nurašyta medžiagų 22 559,08 Eur sumai, neišrašant pardavimo PVM sąskaitų–faktūrų (žr. specialistės išvados 50–51 psl.). Remiantis apelianto pozicija, kad medžiagos nebuvo sandėliuojamos, o pagal poreikį vežamos į objektą, tuomet 2017 m. liepos – spalio mėnesiais UAB „VITŪNA“ objekte turėjo būti išrašyta pardavimo PVM sąskaitų–faktūrų ne mažesnei nei 22 559,08 Eur sumai, t. y. nemažesnei nei medžiagų, kurios tariamai buvo sunaudotos darbams atlikti, sumai. Faktiškai pardavimo PVM sąskaitų–faktūrų suma turėjo būti didesnė, nes turėjo būti įtraukta ir atliktų darbų vertė. Tačiau, kaip nustatyta specialisto išvadoje (žr. 49 – 50 psl.), 2017 m. liepos–spalio mėnesiais UAB „VITŪNA“ objekte jokių pardavimo PVM sąskaitų–faktūrų nebuvo išrašyta, t. y. medžiagos nurašytos be pajamų uždirbimo. Tai, kad ankstesniais mėnesiais (iki 2017 m. liepos mėnesiais) UAB „VITŪNA“ objekte įmonės pardavimo pajamos viršijo nurašytų medžiagų vertę, nesuteikė teisės liepos ir rugpjūčio mėnesiais įmonei UAB „Pilkasis granitas“ be jokio pagrindimo, nesiejant su apmokestinamųjų pajamų uždirbimu, nurašinėti medžiagas 22 559,08 Eur sumai. Be to, dar karta pabrėžtina, kad byloje nėra įrodymų, jog šios medžiagos buvo sunaudotos darbams atlikti UAB „VITŪNA“ objekte.

12.18.                      Byloje esantys rašytiniai įrodymai (konsultacinė išvada) patvirtina, kad įmonėje tikrinamuoju laikotarpiu nebuvo atliekamos ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto atsargų inventorizacijos. Pažymėtina, kad inventorizacijos yra privalomos pagal Įmonių finansinių atskaitomybės įstatymo 16 straipsnio 8 dalį, kurioje nurodyta, kad apskaitos duomenys pagrindžiami turto ir įsipareigojimų inventorizavimo duomenimis. Inventorizacijos tvarką nustato Lietuvos Respublikos Vyriausybė arba jos įgaliota institucija. Pažymėtina, kad inventorizacija nėra savitikslė procedūra, ji skirta tam, jog finansinės ataskaitos atspindėtų tikrą ir teisingą vaizdą: ne tik pirkėjų ir tiekėjų skolas, bet ir ilgalaikį ir trumpalaikį turtą. Finansinės ataskaitos turi būti parengtos taip, kad tikrai ir teisingai parodytų įmonės turtą, nuosavą kapitalą, įsipareigojimus, pajamas, sąnaudas, o aiškinamajame rašte turi būti pateikta papildoma informacija. Be to, byloje buvo nustatyta, kad UAB „Pilkasis granitas“ netvarkė apskaitos pagal statybos objektus (25 VAS „Statybos ir kitos ilgalaikės sutartys“ 3-6 str. nuostatos) taip pažeisdama Buhalterinės apskaitos įstatymo 4 straipsnio 3 dalies nuostatas, kur nurodytas reikalavimas, kad apskaita turi būti išsami ir naudinga vidaus ir išorės informacijos vartotojams. Minėti teisės aktų reikalavimai nėra formalūs, o jų tinkamas įgyvendinimas ypač reikalingas nustatant įmonės mokumą bei reikalingas verslo sprendimų priėmimui.

12.19.                      Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos teisme, buvo nustatyta, kad apeliantas neperdavė visų dokumentų administratorei, dėl to iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Bylos nagrinėjimo metu suinteresuoti asmenys teikdavo duomenis iš UAB „Pilkasis granitas“ apskaitos programos „BC Plius“, bet atsisakydavo tvirtinti teikiamų dokumentų ir duomenų tikrumą.

12.20.                      2022 m. kovo 31 d. suinteresuotų asmenų atstovė pateikė prašymą dėl duomenų pridėjimo prie bylos (DOK-4684) bei su juo pateikė priedus (duomenis iš buhalterinės apskaitos): darbuotojų darbo laiko žiniaraščius, programoje darbuotojo pajamavimas sąskaitas. Šie A. S. pateikti įrodymai patvirtina, jog 2022 m. kovo mėnesį suinteresuotas asmuo galėjo prisijungti prie UAB „Pilkasis granitas“ apskaitos programos ir generuoti duomenis. Išrašas iš apskaitos programos patvirtina, kad įmonė 2017 m. įsigijo prekių iš UAB „SKYTEH LT“ ir atsiskaityta bei į apskaitą įtrauktas atsiskaitymas eurais. Tačiau teismui, 2022 m. birželio 13 d. nutartimi leidus nemokumo administratorei pasitelkiant UAB „Balco Ltd“, apskaitos programą prižiūrinčią įmonę, prisijungti prie UAB „Pilkasis granitas“ apskaitos programos bei 2022 m. birželio 30 d. prisijungus prie apskaitos programos, buvo nustatyta, jog apskaitos programoje yra tik duomenys iki 2014 m. gruodžio 31 d. Byloje esantys duomenys parodo, kad suinteresuotas asmuo A. S. turėjo ir galėjo pateikti teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi išreikalautus įrodymus, nes jais disponavo ir iki 2022 m. gegužės 17 d., kadangi teikė į bylą dalį iš apskaitos programos atspausdintų duomenų. Tačiau nebuvo galimybės susipažinti su visais apskaitos programoje buvusiais duomenis, nes tikėtina, jog šie duomenys būtų patvirtinę pareiškėjos argumentus dėl UAB „Pilkasis granitas“ faktinio nemokumo, suinteresuotų asmenų netinkamo ir (ar) apgaulingo buhalterinės apskaitos vedimo, dėl to jie greičiausiai suinteresuotų asmenų buvo paslėpti ir (ar) sunaikinti.

12.21.                      2022 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio metu, sprendžiant klausimą dėl teismo 2022 m. gegužės 4 d. nutartimi išreikalautų įrodymų pateikimo teismui, suinteresuotas asmuo S. S. (A. S. sutuoktinė, buvusi įmonės buhalterė) pasakė A. S., kad gal jiems pigiau sumokėti teismo paskirtą baudą, nei teikti prašomus dokumentus (teismo posėdžio garso įrašas nuo 03:42:28 iki 03:42:50).

12.22.                      Pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo, kad suinteresuoti asmenys patikimais įrodymais nepaneigė ekspertės nustatyto fakto, jog bendrovė nevedė atsargų apskaitos kortelių (atsargų sandėlio), nefiksavo materialinių vertybių gavimo ir išdavimo operacijų, nebuvo atlikusi ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto atsargų inventorizacijos. Dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo, neįmanoma nustatyti, kokiais medžiagų likučiais įmonė disponavo, neįmanoma įvertinti jų nurašymo pagrįstumo. Teismas remdamasis nustatytomis aplinkybėmis pagrįstai konstatavo, kad, įmonės vadovui neužtikrinus, jog įmonėje būtų sudaromi visi privalomi buhalterinės apskaitos dokumentai, neperduodant dokumentų administratorei, dėl šių įmonės vadovo veiksmų (neveikimo) iš dalies negalima nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ir įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Tai sudarė pagrindą teismui pripažinti, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis.

12.23.                      Nagrinėjant bylą pirmosios instancijos suinteresuoti asmenys, neteigė ir neįrodinėjo, kad UAB „Alingra“ objekte darbus atliko UAB „Deko grupė“ samdyti subrangovai. Apeliantas net nenurodė konkretaus subrangovo, kuris tariamai atliko ginčo darbus. Byloje nėra jokių rašytinių įrodymų, jog UAB „Deko grupė“ būtų sudariusi subrangos sutartis dėl darbų objekte (duomenys neskelbtini), ir jog būtent subrangovai atliko darbus, įtrauktus į 2017 m. rugsėjo 22 d. atliktų darbų aktą. Apeliantas nepateikė subrangos sutarties tarp UAB „Deko grupė“ ir subrangovų, subrangovų atliktų darbų aktų, išrašytų PVM sąskaitų-faktūrų ir apmokėjimo subrangovams dokumentų. A. S. byloje apklaustas liudytoju nenurodė jokių subrangovų dirbusių objekte (duomenys neskelbtini). Be to, į bylą UAB „Alingra“ pateiktame statybos darbų žurnale Nr. 3 taip pat nėra duomenų apie objekte dirbusius subrangovus. Todėl apelianto argumentai apie dirbusius subrangovus yra tik naujai iškelta versija, kuria yra bandoma pateisinti UAB „Deko grupė“ darbų atlikimą bei paneigti veiklos perkėlimą iš UAB „Pilkasis granitas“.

12.24.                      Apeliantas teigia, kad 2017 m. rugsėjo 22 d. atliktų darbų akte yra nurodyti kiti darbai, o ne tie, kurie buvo įtraukti į 2017 m. rugpjūčio 24 d. taikos sutartį. 2017 m. rugsėjo 22 d. atliktų darbų akte yra nurodyti darbai, kuriuos pagal 2017 m. rugsėjo 12 d. rangos sutartį turėjo vykdyti UAB „Deko grupė“. Tačiau, kaip nustatyta, UAB „Deko grupė“ neturėjo darbuotojų ir šių darbų objektyviai negalėjo vykdyti bei faktiškai nevykdė. Šiuos darbus faktiškai atliko UAB „Pilkasis granitas“ darbuotojai, tačiau apmokėjimą už šiuos darbus gavo UAB „Deko grupė“. Tai yra klasikinis veiklos perkėlimo pavyzdys, kai veiklos sąnaudos lieka senai bankrutuojančiai įmonei – UAB „Pilkasis granitas“, o pajamas gauna naujai įsteigta ir veiklą perimanti susijusi įmonė – UAB „Deko grupė“.

12.25.                      Tai, kad įmonės veikla buvo perkelta iš UAB „Pilkasis granitas“ į UAB „Deko grupė“ patvirtina byloje 2022 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio metu apklausto liudytojo UAB „Alingra“ vadovo paaiškinimai. Jis nurodė, kad dėl inicijuotos bankroto bylos ir taikomų apribojimų UAB „Pilkasis granitas“ negalėjo vykdyti darbų, todėl buvo pasirašyta rangos sutartis su kita įmone, kuriai atstovavo tie patys asmenys. Tai, kad UAB „Alingra“ objekte darbus tęs įmonė, susijusi su UAB „Pilkasis granitas“, patvirtina ir 2017 m. rugsėjo 12 d. UAB „Deko grupė“ su UAB „Alingra“ pasirašyta statybos darbų rangos sutartis bei joje pateikiamos rangovės UAB „Deko grupė“ deklaracijos. Be to, UAB „Deko grupė“ tęsiant darbus objekte, dirbo UAB „Pilkasis granitas“ darbuotojai, buvo naudojama ta pati statybinė technika ir įrengimai, už kurią ir toliau sąskaitas gaudavo bei prievolė atsiskaityti liko UAB „Pilkasis granitas“. Byloje esantys rašytiniai įrodymai, pateikti kartu su 2022 m. vasario 7 d. prašymu dėl įrodymų pridėjimo prie bylos (DOK-1949) patvirtina, kad UAB „Pilkasis granitas“ nuo 2017 metų rugsėjo mėnesio iki 2017 metų gruodžio mėnesio buvo išrašomos paslaugų tiekėjų sąskaitos už UAB Deko grupe“ naudojamą techniką, įrenginius ir energetinius išteklius. Pavyzdžiui UAB „Doka Lietuva“ PVM sąskaitos faktūros už klojinių nuomą, kurie faktiškai visą minėtą laikotarpį buvo UAB „Deko grupė“ dispozicijoje, taip pat ir UAB „Alingra“ objekte (adresu (duomenys neskelbtini)). Pagal byloje esančius statybos darbų žurnalus UAB „Pilkasis granitas“ statybos darbus baigė 2017 m. rugpjūčio 25 d. (žurnalas Nr. 2), o UAB „Deko grupė“ objektą perėmė nuo 2017 m. rugsėjo 15 d., tačiau sąskaitas faktūras už klojinių nuomą objekte (duomenys neskelbtini), ir toliau gaudavo ir prievolę mokėti priimdavo UAB „Pilkasis granitas“. Tokia pati situacija, kai už UAB „Deko grupė“ naudojamas paslaugas sąskaitos buvo išrašomos UAB „Pilkais granitas“ apmokėjimui, nustatyta ir kitų tiekėjų, kurie yra likę UAB „Pilkasis granitas“ kreditoriais bankroto procese (UAB „TOI TOI Lietuva“, UAB „Klaipėdos vanduo“). Pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad dalis UAB „Pilkasis granitas“ veiklos buvo perkelta į susijusią įmonę UAB „Deko grupė“, todėl pagrįstai taikė ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte numatytą įmonės tyčinio bankroto prezumpciją, kurios apeliantas atskirojo skundo argumentais nepaneigė.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl atskirojo skundo nagrinėjimo ribų ir nagrinėjamo ginčo esmės

13.       CPK 320 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas. Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų, išskyrus, kai to reikalauja viešasis interesas, ir, neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis). Šios taisyklės taikomos ir nagrinėjant bylas pagal atskiruosius skundus (CPK 338 straipsnis).

14.       Apeliacijos objektas yra pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Apeliacinės instancijos teismas patikrina šios nutarties teisėtumą ir pagrįstumą, neperžengdamas atskiruosiuose skunduose nustatytų ribų, t. y. pagal atskiruosiuose skunduose nurodytus faktinius ir teisinius argumentus. Šioje byloje nenustatyta CPK 329 straipsnyje įtvirtintų absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, taip pat nėra pagrindo peržengti atskiruosiuose skunduose ir atsiliepimuose į juos nustatytų bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribų.

15.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl teismo nutarties dalies, kuria atmestas prašymas pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte nustatytu pagrindu dėl to, kad 2015 m. gruodžio 31 d. susijusiems asmenims suteikė paskolų už 80 312 Eur, iš kurių 64 209 Eur – direktoriui A. S., 16 103 Eur – A. S.; dėl to, kad tarp UAB „Pilkasis granitas“ ir lizingo bendrovės 2014 m. rugsėjo 16 d. buvo sudaryta finansinės nuomos sutartis; taip pat atmestas prašymas pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 4 punkte nustatytu pagrindu.

16.       BUAB „Pilkasis granitas“ pripažintas tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punkto pagrindu dėl to, kad bendrovės vadovas neužtikrino įmonės veiklos kontrolės vykstant medžiagų nurašymui, nurašant 170 255,48 Eur vertės įmonės turtą, buvo sudaryti įmonei nenaudingi ir nuostolingi sandoriai, o suinteresuoti asmenys patikimais įrodymais nepaneigė ekspertės nustatyto fakto, jog bendrovė nevedė atsargų apskaitos kortelių (atsargų sandėlio), nefiksavo materialinių vertybių gavimo ir išdavimo operacijų, nebuvo atlikusi ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto atsargų inventorizacijos, taigi dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo, neįmanoma nustatyti, kokiais medžiagų likučiais įmonė disponavo, neįmanoma įvertinti jų nurašymo pagrįstumo.

17.       Be to, pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad UAB „Pilkasis granitas“ veikla buvo perkelta į UAB „Deko grupė“, taigi BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą pripažino tyčiniu remdamasis ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinta tyčinio bankroto prezumpcija. Kitą pareiškimo dalį dėl BUAB „Pilkasis granitas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pirmosios instancijos teismas atmetė.

18.       Pareiškėja, atstovaujama nemokumo administratorės, laiko, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai atmetė reikalavimą pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, o būtent dėl to, kad įmonės vadovas A. S. pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, bei dėl to, jog įmonės vadovas nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalyje 2 punkte ir 10 dalyje nustatytų pareigų. Pareiškėja taip pat nepritarė pirmosios instancijos teismo nutarties daliai, kuria atmestas pareiškėjos BUAB „Pilkasis granitas“ nemokumo administratorės prašymas pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu dėl nuostolingų sandorių su L. G. sudarymo. Pareiškėjos teigimu, pirmosios instancijos teismas taip pat neteisingai nustatė bendrovės nemokumo momentą.

19.       Suinteresuotas asmuo A. S. atskirajame skunde nepritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1, 2 ir 5 punkto pagrindu, o būtent, dėl to, kad buhalterinė apskaita buvo vedama netinkamai ir bendrovės turtas nurašytas nepagrįstai. Taip pat skundžia nutarties dalį, kuria teismas konstatavo, kad BUAB „Pilkasis granitas“ veikla buvo perkelta į UAB „Deko grupė“.

Dėl teisės normų, reglamentuojančių prejudicinius faktus, aiškinimo ir taikymo

20.       Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl UAB „Pilkasis granitas“ nemokumo momento, iš esmės rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2043-330/2017 nustatytomis faktinėmis aplinkybėmis. Minėtoje byloje teismas, atsisakydamas kelti bankroto bylą UAB „Pilkasis granitas“, de facto (faktiškai) konstatavo, kad bendrovė, remiantis 2017 m. birželio 30 d. finansinės atskaitomybės dokumentais, buvo moki. Pareiškėjas atskirajame skunde su šia teismo pozicija nesutinka ir nurodo, kad teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo remtis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi, privalėjo dėl UAB „Pilkasis granitas“ nemokumo momento spręsti pagal byloje esančius duomenis. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės su šiais atskirojo skundo argumentais sutinka.

21.       Pagal CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatas nereikia įrodinėti aplinkybių, nustatytų įsiteisėjusiu teismo sprendimu kitoje civilinėje ar administracinėje byloje, kurioje dalyvavo tie patys asmenys, išskyrus atvejus, kai teismo sprendimas sukelia teisines pasekmes ir nedalyvaujantiems byloje asmenims (prejudiciniai faktai). CPK 279 straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad sprendimui, nutarčiai ar įsakymui įsiteisėjus šalys ir kiti dalyvavę byloje asmenys, taip pat jų teisių perėmėjai nebegali iš naujo pareikšti teisme tų pačių ieškinio reikalavimų tuo pačiu pagrindu, taip pat kitoje byloje ginčyti teismo nustatytus faktus ir teisinius santykius.

22.       Teismas, siekdamas nagrinėjamoje byloje vadovautis kitoje byloje nustatytais prejudiciniais faktais, įrodymų vertinimo procese turi analizuoti, koks yra prejudicinio fakto turinys ir kokia jo reikšmė nagrinėjamoje byloje pareikštam reikalavimui, jo tinkamam išsprendimui (tenkinimui ar atmetimui) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-223-969/2021, 50 punktas). Tai darydamas teismas, be kita ko, turi atsižvelgti į tai, ar įsiteisėjusiame teismo procesiniame sprendime esantis teiginys, kuriuo kaip prejudiciniu faktu remiasi ginčo šalis, pagal savo turinį yra teismo nustatyta faktinė aplinkybė (faktas), ar byloje nustatytų faktinių aplinkybių teisinis įvertinimas.

23.       Pažymėtina, kad, kitaip nei teismo įsiteisėjusiu sprendimu nustatyta faktinė aplinkybė, kuri, remiantis CPK 182 straipsnio 2 punkto nuostatomis, kitoje byloje, kurioje dalyvauja tie patys asmenys, nebegali būti iš naujo nustatoma ir ginčijama, teismo nustatytos faktinės aplinkybės teisinis vertinimas gali skirtis, priklausomai nuo konkrečios bylos nagrinėjimo dalyko ir konkrečioje byloje taikytinų teisės normų turinio, t. y. ta pati teismo nustatytų faktų sudėtis gali būt pripažinta pažeidimu pagal vienoje byloje taikytinas teisės normas, tačiau tokiu nebūti pripažinta pagal teisės normas, taikytinas kitoje civilinėje byloje. Pagal CPK 279 straipsnio 4 dalį įsiteisėjusio teismo sprendimo prejudicinė ir galutinio teismo sprendimo (lot. res judicata) galia netrukdo suinteresuotiems asmenims kreiptis į teismą dėl pažeistos ar ginčijamos teisės arba įstatymų saugomo intereso gynimo, jeigu toks ginčas įsiteisėjusiu teismo sprendimu nėra išnagrinėtas ir išspręstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2022 m. kovo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-44-823/2022, 31–33 punktai).

24.       Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nustatyta, kad ieškovai V. T., A. M., V. K., J. K., B. P., V. Š. pateikė pareiškimą dėl bankroto bylos iškėlimo atsakovei UAB „Pilkasis granitas“ motyvuodami tuo, kad jiems nebuvo išmokėtas darbo užmokestis už 2016 metų spalio, lapkričio ir gruodžio mėnesius. UAB „Pilkasis granitas“ pateikė prašymą dėl restruktūrziavimo bylos iškėlimo. Klaipėdos apygardos teismas 2017 m. spalio 3 d. nutartimi atmetė UAB „Pilkasis granitas“ direktoriaus A. S. pareiškimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo, iškėlė atsakovei UAB „Pilkasis granitas“ bankroto bylą. Lietuvos apeliacinis teismas 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2043-330/2017 panaikino Klaipėdos apygardos teismo 2017 m. spalio 3 d. nutartį ir klausimą išsprendė iš esmės – atsisakė UAB „Pilkasis granitas“ kelti bankroto bylą, o klausimą dėl restruktūrizavimo bylos iškėlimo grąžino pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo.

25.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, kad, sprendžiant bankroto bylos iškėlimo klausimą, nėra nustatinėjamas faktinis nemokumo momentas. Teismas, spręsdamas dėl nemokumo bylos iškėlimo, turi pareigą įvertinti, ar įmonė bylos nagrinėjimo metu yra (ne)moki ir tai sudaro bylos nagrinėjimo dalyką. Taigi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi buvo vertinamas UAB „Pilkasis granitas“ teisinis nemokumas.

26.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, nagrinėjant civilinę bylą dėl nemokumo bylos iškėlimo, esminę teisinę reikšmę turi bendrovės finansinės apskaitos dokumentai – finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie pateikti valstybės įmonei „Registrų centras“, tarpinės finansinės atskaitomybės dokumentai, kurie teikiami teismui įrodinėjant faktinę bendrovės mokumo būseną, banko sąskaitos išrašai, susitarimai su kreditoriais, išrašai, detalizuojantys finansinės apskaitos dokumentus, išrašai iš antstolių informacinės sistemos, Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenys ir kt. Visi šie duomenys sudaro faktinį bylos pagrindą. Tačiau, pirma, bylos dėl nemokumo bylos iškėlimo yra nagrinėjamos ginčo teisenos tvarka ir paprastai juridinis asmuo yra suinteresuotas įrodyti savo mokumą, todėl potencialiai gali susiklostyti, jog į bylą duomenys bus teikiami selektyviai, teikiamas subjektyvus jų vertinimas. Antra, nors bankroto bylose teismas yra aktyvus, be kita ko turi teisę proceso dalyvius įpareigoti atlikti tam tikrus veiksmus (JANĮ 20 straipsnio 1 dalis; ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 1 punktas; ĮRĮ 7 straipsnio 1 dalies 1 punktas) bei savo iniciatyva rinkti įrodymus (JANĮ 20 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai, 57 straipsnio 1 dalies 1–2 punktai; iki JANĮ įsigaliojimo ši teismo pareiga buvo kildinama iš CPK 179 straipsnio, ĮBĮ 9 straipsnio 2 dalies 2, 6 punktų), tačiau tokie teismo veiksmai turi būti suderinami su proceso rungtyniškumo, šalių lygiateisiškumo principais. Priešingu atveju gali būti ne tik pažeistas dispozityvumo principas, bet ir apskritai paneigta civilinio proceso prigimtis (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. sausio 19 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 2-197-241/2018 25 punktą). Taigi, nors, nagrinėdamas bylas dėl bankroto bylos iškėlimo, teismas veikia aktyviai, tačiau tuo pačiu yra saistomas bendrųjų civilinio proceso principų. Trečia, veiklą vykdančios bendrovės finansinė padėtis yra dinamiška, todėl konstatavimas, kad bendrovė yra moki, neriboja galimybės dar kartą spręsti klausimo dėl bendrovės mokumo, jeigu paaiškėja naujos ir anksčiau nevertintos faktinės su įmonės mokumu susijusios aplinkybės.

27.       Fakto prejudicijos paskirtis – išvengti pakartotinio aplinkybės nustatymo teisme, kai ji teismo jau buvo nustatyta kitoje byloje tarp tų pačių asmenų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. gruodžio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-582/2012; Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-735-798/2020). Kasacinio teismo išaiškinta, kad teismas gali remtis jam prieinamais įrodymais ir, vadovaudamasis įrodymų vertinimo taisyklėmis, neturi pagrindo nesiremti teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytu nemokumo faktu kaip prejudicine aplinkybe. Tačiau turi sutapti tiriamos ir vertinamos aplinkybės, reikšmingos byloje. Taigi yra pagrindas remtis įsiteisėjusiais tesimų procesiniais sprendimais, jeigu teismui nėra pateikti rašytiniai įrodymai, paneigiantys teismo įsiteisėjusia nutartimi nustatytas aplinkybes, kurie leistų nustatyti bendrovės nemokumo momentą atitinkamu laikotarpiu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. liepos 12 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-286-421/2018 33 punktas).

28.       Bankrotas yra specifinis procesas savo paskirtimi ir esme, todėl kasacinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad bankroto bylos priskirtinos prie bylų, kuriose yra viešojo intereso. Viešojo intereso egzistavimą, inter alia (be kita ko), lemia tai, kad bankroto bylos iškėlimas skolininkui sukelia erga omnes (visiems) padarinius, įsiteisėjusia teismo nutartimi nustatytas įmonės nemokumo faktas sukelia teisinius padarinius ir įgyja prejudicinę galią net ir byloje nedalyvavusiems asmenims. Kadangi užbaigus bankroto bylą skolininkė yra paprastai likviduojama, bankroto bylos iškėlimas neišvengiamai daro įtaką visų įmonės kreditorių, taip pat visuomenės bei valstybės interesams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-188/2011). Tačiau, priešingai nei bankroto bylos iškėlimas, atsisakymas iškelti bankroto bylą tokių teisinių padarinių nesukuria dėl anksčiau nurodytų priežasčių.

29.       Sutiktina su pareiškėjos atskirojo skundo argumentais, kad įmonės mokumo klausimas buvo sprendžiamas restruktūrizavimo bylos iškėlimo kontekste pagal duomenis, kuriuos pateikė pareiškšėjas – bendrovės vadovas, iš esmės suinteresuotas civilinės bylos baigtimi. Nagrinėtoje civilinėje byloje nebuvo keliamos prielaidos dėl galimai netinkamai vedamos buhalterinės apskaitos, o šios aplinkybės yra nagrinamos civilinės bylos dalykas ir turi esminės reikšmės bylos baigčiai. Be to, teismas neturėjo išsamių duomenų apie įmonės turtą ir debitorius, jam tuo metu nebuvo pateikti duomenys apie tai, kad nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo pradėtas nurašinėti įmonės turtas ir nutraukinėti vykdomos sutartys. Todėl pirmosios instancijos teismas neturėjo teisinio ir faktinio pagrindo vadovautis Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 2-2043-330/2017 nustatytomis aplinkybėmis, o dėl bendrovės nemokumo momento turėjo spręsti iš naujo, remdasis į bylą pateiktais duomenimis.

Dėl bendrovės nemokumo momento

30.       Nagrinėjamoje civilinėje byloje kilo ginčas dėl to, kada konkrečiai UAB „Pilkasis granitas“ tapo nemoki: pareiškėja įrodinėjo, kad jau 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Pilkasis granitas“ buvo nemoki; suinteresuotas asmuo atsiliepimuose rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje nustatytomis aplinkybėmis, kad bendrovė, remiantis 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenimis, buvo moki. Pirmosios instancijos teismas, išanalizavęs šalių paaiškinimus ir Lietuvos teismų sistemoje „Liteko“ esančią informaciją, iš esmės rėmėsi Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2-2043-330/2017 ir konstatavo, kad bendrovės nemokumas bendrovės vadovui turėjo tapti akivaizdus tik 2017 m. gruodžio 31 d.

31.       Kaip jau buvo minėta anksčiau, pirmosios instancijos teismas, nustatydamas bendrovės nemokumo momentą, privalėjo vertinti faktinį įmonės nemokumą ir jį analizuoti remdamasis byloje esančia medžiaga, tačiau tai padaryta nebuvo, todėl yra pagrindas šiuo klausimu pasisakyti iš esmės. Teismas, įvertinęs bylos medžiagą, šalių procesinius dokumentus, sprendžia, kad šis pažeidimas gali būti ištaisytas apeliacinės instancijos teisme.

32.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad materialiosios teisės normoms priskirtinos normos ir dėl įmonės nemokumo nustatymo kriterijų, todėl, sprendžiant dėl bendrovės (ne)mokumo 2017 metais, taip pat aktualios ĮBĮ teisės normos. Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį įmonės nemokumas – tai įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Teismų praktikoje išaiškinta, kad tik abiejų požymių konstatavimas įgalina teismą iškelti įmonei bankroto bylą, o vien tik įmonės nepajėgumo apmokėti savo prievolių, kurių mokėjimo terminai pasibaigę, kaip nemokumą kvalifikuojančio požymio, nepakanka bankroto bylai iškelti. Dėl to sprendžiant, ar egzistuoja įstatyme įtvirtinti bankroto bylos iškėlimo materialieji teisiniai pagrindai, būtina nustatyti ne tik įmonės įsipareigojimų nevykdymo faktą ir to priežastis (įvertinti įmonės finansinių sunkumų pobūdį), bet ir atskleisti įmonės pradelstų įsipareigojimų bei į jos balansą įrašyto turto vertės santykį. Teismų praktikoje ne kartą buvo konstatuota, kad, sprendžiant įmonės nemokumo klausimą, teisinę reikšmę turi ne balanse įrašyta, bet reali turto vertė, ir ne visos įmonės skolos, o tik pradelstos skolos, t. y. tokios, kurių mokėjimo terminai suėję (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. rugsėjo 2 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1273/2010, 2013 m. lapkričio 21 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-2599/2013, 2015 m. gruodžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-1944-330/2015 ir kt.).

33.       Pareiškėja, įrodinėdama bendrovės nemokumą nuo 2016 m. gruodžio 31 d., rėmėsi konsultacine išvada, kurioje ekspertė, atsakydama į pirmąjį klausimą, ar 2016 m. gruodžio 31 d. UAB „Pilkasis granitas“ buvo nemoki (moki), nurodė, jog UAB „Pilkasis granitas“ nuo 2016 metų dirbo nuostolingai ir atitiko nemokios įmonės apibrėžimą (8 t., b. l. 68). Tačiau apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ekspertė šią išvadą padarė ne atskleisdama realaus turto ir pradelstų įsipareigojimų santykį, o apskaičiuodama ribines rodiklių reikšmes pagal finansinius rodiklius (8 t., b. l. 61). Visgi nėra aišku, kuo remdamasi ekspertė nustatė ribines rodiklių reikšmes, nėra žinoma, ar tos pačios rodiklių reikšmės taikytinos bet kokią veiklą vykdančioms įmonėms. Priešingai, ekspertė nurodė, kad įmonės ūkinei finansinei būklei apibūdinti gali būti panaudota daugybė (iki šimto) rodiklių, kurie apskaičiuojami iš finansinių ataskaitų (balanso, pelno nuostolio, pinigų srautų ir kt.), tačiau naudoti juos visus bankroto tikimybei įvertinti yra pernelyg komplikuota, dažniausiai ir netikslinga (8 t., b. l. 51). Ekspertė atliko tik matematinius skaičiavimus naudodama bendrovės 2016 m. gruodžio 31 d. balanso duomenis, tačiau neatskleidė balanso eilučių turinio – kokį turtą faktiškai turėjo bendrovė, kokios bendrovės skolos buvo pradelstos (8 t., b. l. 43–68).

34.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad trumpalaikis įsipareigojimas – tai įsipareigojimas, už kurį įmonė privalės atsiskaityti per vienerius metus nuo balanso datos arba per vieną įmonės veiklos ciklą (Audito ir apskaitos tarnybos direktoriaus 2010 m. balandžio 21 d. įsakymu Nr. VAS-10 patvirintų 2-ojo verslo apskaitos standarto „Balansas“ metodinių rekomendacijų II skyrius, sąvokos). Tai reiškia, kad 2016 m. gruodžio 31 d. balanso eilutėje „Per vienerius metus mokėtinos sumos“ nurodyta 608 821 Eur suma (8 t., b. l. 251) galėjo atspindėti tiek pradelstus finansinius įsipareigojimus, tiek įsipareigojimus, kurie dar nėra pradelsti, tačiau kuriuos bendrovė privalės padengti per vienerius metus nuo balanso sudarymo dienos. Konsultacinėje išvadoje tokių duomenų nėra.

35.       Ekspertė nurodė, kad tyrimui nebuvo pateikti duomenys apie UAB „Pilkasis granitas“ 2016 m. gruodžio 31 d. turėtą turtą, įsipareigojimus bei pradelstas skolas, todėl negalima nustatyti duomenų, reikšmingų įmonės nemokumo nustatymui pagal nemokumo kriterijus, pateiktus ĮBĮ, t. y. lyginant į įmonės balansą įrašyto turto ir pradelstų skolų santykį (8 t., b. l. 64). Tačiau iš ekspertinio tyrimo informacijos matyti, kad ekspertei buvo perduoti, pavyzdžiui, skolų suderinimo aktai 2016 metais, kasos dokumentai 2016–2017 metais, sutartys, išrašytos sąskaitos faktūros 2016 metais, 2016 m. banko sąskaitų išrašai (8 t., b. l. 40), tačiau ekspertė šių duomenų tiriamojoje dalyje neanalizavo. Konsultacinėje išvadoje nebuvo bandoma analizuoti bendrovės finansinių rodiklių iš turimų (galimų gauti) antrinių duomenų (pavyzdžiui, patikrinimo aktų ar pan.).

36.       Nepaisant to, kad bendrovė 2016 metus baigė nuostolingai, kad, remiantis konsultacine išvada, bendrovės finansiniai rodikliai buvo prasti, tačiau konsultacinėje išvadoje neatskleista ĮBĮ įtvirtinta nemokumo apibrėžtis, o būtent, kad pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę realaus turto vertės. Be to, ekspertė nurodo, kad visą analizuotą periodą, t. y. nuo 2015 m. gruodžio 31 d. iki įmonei buvo iškelta bankroto byla, įmonė nesugebėjo atsiskaityti su tais pačiais kreditoriais, o tai patvirtina, kad įsipareigojimai kreditoriams nebuvo vykdomi nuolat (8 t., b. l. 68). Tačiau iš dėstomosios dalies nėra aišku, kuo konkrečiai remdamasi ekspertė tokią išvadą padarė. Taigi ekspertės padarytos išvados neatsipindi dėstomosios konsultacinės išvados dalies, todėl apeliacinės instancijos teismas laiko, kad nėra pagrindo šia išvados dalimi vadovautis.

37.       Priešingai nei teigia pareiškėja atskirajame skunde, fakto, kad bendrovė nemoki tapo nuo 2016 m. gruodžio 31 d., neįrodo ir į bylą pateiktas Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos (toliau – VSDFV) Mažeikių skyriaus 2017 m. kovo 15 d. patikrinimo aktas (12 t., b. l. 128–136), kadangi šiame akte konstatuotas įmonės nemokumas taip pat remiantis ne turto ir pradelstų finansinių įsipareigojimų santykiu, o rodiklių apskaičiavimu (12 t., b. l. 134). Be to, patikrinimo akto tiriamasis laikotarpis apima laikotarpį nuo 2017 m. sausio 1 d. iki 2017 m. vasario 20 d., taigi nėra pagrindo spręsti apie bendrovės nemokumą 2016 m. gruodžio 31 d. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad šiame patikrinimo akte išvardintas bendrovės turimas turtas su likutinėmis vertėmis, VSDFV Mažeikių skyriui buvo pateiktas ilgalaikio, trumpalaikio turto sąrašas, aptarti bendrovės kreditiniai ir debetiniai įsipareigojimai, tačiau nemokumo administratorė šių duomenų neanalizavo ir dėl jų nepasisakė. Apeliacinės instancijos teismas daro išvadą, kad pareiškėja neįrodė, jog bendrovė nemoki tapo nuo 2016 m. gruodžio 31 d.

38.       Byloje esantys duomenys patvirtina, kad bendrovė 2017 m. sausio–birželio mėnesiais išrašė sąskaitų už bendrą 442 994,03 Eur dydžio sumą, o iš viso per 2017 metus buvo išrašyta sąskaitų už bendrą 726 149,58 Eur dydžio sumą (8 t., b. l. 77), taigi bendrovė vykdė ūkinę komercinę veiklą. Iš VSDFV Mažeikių skyriaus 2017 m. kovo 15 d. patikrinimo akto matyti, kad 2017 metų pradžioje UAB „Pilkasis granitas“ turėjo galiojančių ir vykdytinų rangos sutarčių, kurių bendra vertė buvo daugiau nei 2 mln. Eur (8 t., b. l. 344). Šios aplinkybės taip pat paneigia pareiškėjos argumentus apie bendrovės nemokumą 2016 m. gruodžio 31 d.

39.       Iš 2017 m. restruktūrizavimo plano metmenų matyti, kad bendrovė 2017 m. birželio 30 d. deklaravo turinti turto, kurio vertė yra 937 504,19 Eur. Paaiškino, kad ilgalaikio turto vertė siekė 43 081,85 Eur, trumpalaikio turto vertė sudarė 894 422,33 Eur, iš kurio debitorių įsiskolinimai – 529 187,12 Eur, nebaigtos vykdyti sutartys – 1 487,46 Eur, išankstiniai mokėjimai – 87 329,32 Eur, 276 388,09 Eur – atsargos (medžiagos, statybos darbams atlikti); bendrovė deklaravo turinti 434 563,23 Eur pradelstų įsipareigojimų. Taigi formaliai bendrovės pradelsti įsipareigojimai neviršijo pusės į balansą įrašyto turto vertės. Pažymėtina, kad bendrovė tarp savo debitorių nurodė UAB „Kontvainiai“, jog ši bendrovė skolinga UAB „Pilkasis granitas“ 237 750,62 Eur sumą (8 t., b. l. 229). Tačiau iš 2018 m. rugsėjo 11 d. pateikto UAB „Kontvainiai“ tarpusavio atsiskaitymų ataskaitos su UAB „Pilkasis granitas“ matyti, kad ne UAB „Kontvainiai“, o UAB „Pilkasis granitas“ 2017 m. birželio mėnesį buvo skolinga bendrovei 2 208,22 Eur sumą (8 t., b. l. 320). Atkreiptinas dėmesys, kad šios aplinkybės buvo nustatytos tik 2018 metais nemokumo administratorės, analizuojant bendrovės finansinę padėtį, ir buvo nurodytos pareiškime dėl bankroto bylos iškėlimo tyčiniu, tačiau pirmosios instancijos teismas šių aplinkybių nevertino ir dėl jų nepasisakė. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos „Liteko“ duomenų nuo 2017 metų nenustatyta, kad tarp UAB „Pilkasis granitas“ ir UAB „Kontvainiai“ būtų kilę ginčų dėl sutarčių vykdymo ar tarpusavio atsiskaitymų (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Suinteresuotas asmuo taip pat nenurodė ir nepaaiškino, kodėl į 2017 m. birželio 30 d. balansą buvo įtrauktas ir UAB „Kontvainiai“ debitoriaus įsiskolinimas. Todėl apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad 2017 m. birželio 30 d. balanse bendrovė pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis.

40.       Iš bendro turto masės atmetus UAB „Pilkasis granitas“ nepagrįstai apskaitytą UAB „Kontvainiai“ 237 750,62 Eur dydžio įsipareigojimą, matyti, kad pradelsti bendrovės įsipareigojimai (434 563,23 Eur) viršijo pusę į jos balansą įrašyto realaus turto vertės 699 765,57 Eur (937 504,19 Eur – 237 750,62 Eur), todėl bendrovė atitiko nemokios įmonės statusą. Konsultacinėje išvadoje taip pat nurodyta ir daugiau bendrovės debitorių, kurie galimai nepagrįstai buvo įtraukti į 2017 m. birželio 30 d. balansą (8 t., b. l. 75), tačiau apeliacinės instancijos teismas jų neanalizuoja ir dėl jų papildomai nepasisako, kadangi vien UAB „Kontvainiai“ 237 750,62 Eur dydžio įsipareigojimo išbraukimas iš UAB „Pilkasis granitas“ debitorių sąrašo sudaro pakankamą pagrindą teigti, jog bendrovės turto ir įsipareigojimų santykis atitiko ĮBĮ nustatytą nemokumo būseną.

41.       Iš UAB „Pilkasis granitas“ neišmokėto darbo užmokesčio ir kompensacijų sąrašo matyti (8 t., b. l. 265–268), kad įsiskolinimai darbuotojams pradėjo formuotis dar 2016 m. antroje pusėje. Iš byloje esančio UAB „Pilkasis granitas“ kreditorių sąrašo matyti (8 t., b. l. 279–289), kad įsiskolinimai kreditoriams pradėjo formuotis 2016–2017 metais, o su kreditoriais nebuvo atsiskaitoma net ir esant nedidelei skolai, pavyzdžiui, su A. Ž. ir V. V. TŪB „VALŽA“ nebuvo atsiskaitoma pagal 2016 m. sausio mėnesį išrašytus dokumentus, o skolos sumos sudarė 16,20 Eur, 22 Eur, 13 Eur. Be to, pirmosios instancijos teismas nustatė ir dėl šių aplinkybių ginčo nėra, kad jau nuo 2017 metų liepos mėnesio buvo nutraukinėjamos visos pagrindinės vykdomos rangos sutartys: UAB „VITŪNA“ 2017 m. liepos 14 d. pranešimu informavo dėl rangos sutarčių nutraukimo (8 t., b. l. 784), 2017 m. rugsėjo 18 d. sudarytas susitarimas dėl rangos sutarties nutraukimo su UAB „HOVDEN“ (8 t., b. l. 785). PVM sąskaitų faktūrų registrai nuo 2017 m. liepos mėnesio iki 2018 m. kovo 30 d. patvirtina, kad UAB „Pilkasis granitas“ nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio faktiškai jau nevykdė veiklos, 2017 metų liepos mėnesį buvo atleidžiami bendrovės darbuotojai. Taigi bendrovės finansiniai sunkumai nebuvo laikini, o bendrovės padėtis nuolat blogėjo.

42.       Šiuo atveju svarbu paminėti, kad UAB „Pilkasis granitas“ teismui pateiktuose restruktūrizavimo plano metmenyse nurodė, jog įsipareigojimi kreditoriams pradėjo formuotis iš esmės nuo 2017 m. sausio 1 d. (8 t., b. l. 232–235). Tačiau, kaip jau buvo minėta, nustatyta, kad iš tiesų įsiskolinimai kreditoriams pradėjo formuotis dar 2016 metais, bendrovė nuo 2016 metų neatsiskaitydavo su darbuotojais. Aplinkybės dėl UAB „Kontvainiai“ nepagrįstai įtraukto įsipareigojimo Lietuvos apeliaciniam teismui, nagrinėjusiam civilinę bylą dėl restruktūrizavimo bylos UAB „Pilkasis granitas“ iškėlimo, taip pat nebuvo žinomos ir nebuvo analizuotos. Tai tik patvirtina išdėstytas aplinkybes, kad nemokumo bylos iškėlimo klausimą nagrinėjantis teismas gali neturėti visų reikšmingų duomenų, pagrindžiančių įmonės (ne)mokumą. Apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pareiškėjos atskirojo skundo argumentams, kad Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. lapkričio 30 d. nutartyje nėra nustatytas prejudicinis faktas, kad pagal 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenis įmonė buvo moki, o tik pateikta teisinė išvada, kad pagal toje byloje surinktus įrodymus ir 2017 m. birželio 30 d. balanso duomenis (nekvestionuojant šio balanso teisingumo) įmonė nepagrįstai pripažinta nemokia.

43.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bendrovė jau nuo 2016 metų nevykdė finansinių įsipareigojimų kreditoriams, įsiskolinimai darbuotojams pradėjo formuotis 2016 m. antroje pusėje. Byloje esanti medžiaga patvirtina, kad nuo 2017 m. liepos mėnesio bendrovė faktiškai nebevykdė veiklos, o su restruktūrizavimo plano metemenimis buvo pateikti tikrovės neatitinkantys finansinės apskaitos dokumentai – 2017 m. birželio 30 d. balansas. Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad bendrovė 2017 m. birželio 30 d. jau buvo nemoki.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtinto tyčinio bankroto požymio

44.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punktą, tyčinis bankrotas yra preziumuojamas, jeigu veikla ir turtas buvo perkelti į kitą įmonę, įmonę reorganizavus arba įmonės dalį atskyrus, kai veiklą vykdo ir finansinius įsipareigojimus prisiima turto nevaldanti įmonė, kita veikianti ar naujai įsteigta įmonė perėmė įmonės nebaigtas vykdyti sutartis ir (arba) reikalavimo teises ir į šią įmonę perėjo dirbti darbuotojai ir (arba) vadovai ir (arba) su jais susiję asmenys. Esminis IBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytą prezumpciją charakterizuojantis požymis yra tas, kad vieno ūkio subjekto veikla perkeliama kitiems ūkio subjektams, tarp kurių ar tarp kurių valdymo organų egzistuoja sąsajumas (pvz., kai veikla perkeliama į nuo skolininko juridinio asmens atskirtą įmonę (naujai įkurtą įmonę), kai veikla perduodama juridiniam asmeniui, kuriam vadovauja (ar pereina vadovauti) įmonės skolininkės valdymo organai ar su jais susiję asmenys) tokiu būdu, kad visi skoliniai įsipareigojimai paliekami įmonei skolininkei, o reikalavimo teisės ir vykdyta veikla pereina kitai (susijusiai) įmonei.

45.       Pažymėtina, kad ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui nepakanka nustatyti vien to, jog kitai veikiančiai ar naujai įsteigtai įmonei buvo perduotas įmonės skolininkės valdytas turtas, bei to, jog į kitą, veikiančią ar naujai įsteigtą įmonę, perėjo dirbti įmonės skolininkės darbuotojai, kadangi turi egzistuoti ir kita būtina sąlyga šios prezumpcijos taikymui – kita įmonė turi perimti įmonės nebaigtas vykdyti sutartis arba reikalavimo teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. vasario 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-445-330/2018; 2018 m. balandžio 6 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-700-407/2018; 2020 m. liepos 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1135-381/2020 ir kt.).

46.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, kai tam tikros aplinkybės priskiriamos prie prezumpcijų pagal įstatymą, jų įrodinėti nereikia (CPK 182 straipsnio 1 dalies 4 punktas); šiuo atveju pareiga paneigti tokią prezumpciją tenka tai proceso šaliai, kuri atsikerta į atitinkamą aplinkybę. Nagrinėjamos bylos atveju tai reiškia, kad, nustačius bet kurią iš ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalyje įvardytų aplinkybių, pareiškėjai (šiuo atveju BUAB „Pilkasis granitas“ nemokumo administratorei) nereikia įrodinėti, jog tai lėmė įmonės nemokumą; pareiga įrodyti, kad tam tikri veiksmai priežastiniu ryšiu nėra susiję su bankroto kilimu, tenka įmonės dalyviui, valdymo organams bei kitiems proceso dalyviams, kurie siekia paneigti tyčinio bankroto aplinkybę (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2016 m. sausio 29 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2-151-370/2016).

47.       Iš civilinėje byloje esančio Juridinių asmenų registro 2018 m. vasario 21 d. išplėstinio išrašo su istorija (8 t., b. l. 163) matyti, kad UAB „Pilkasis granitas“ buvo įregistruota 1997 m. spalio 6 d., nuo 2011 m. balandžio 26 d. vadovo pareigas ėjo A. S., o jo sutuoktinė S. S. nuo 2011 m. vasario 11 d. buvo vienintelė įmonės akcininkė. Iš civilinėje byloje esančio Juridinių asmenų registro 2021 m. liepos 14 d. išplėstinio išrašo su istorija (8 t., b. l. 750) matyti, kad UAB „Deko grupė“ buvo įregistruota 2017 m. vasario 2 d., nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. vadovo pareigas ėjo A. S., o A. S. nuo 2017 m. rugsėjo 7 d. buvo vienintelis įmonės akcininkas. A. S. nuo 2012 m. gruodžio 10 d. iki 2018 m. kovo 15 d. buvo UAB „Pilkasis granitas“ statybos darbų vadovas (8 t., b. l. 901). Taigi pareiškėja savo procesiniuose dokumentuose pagrįstai nurodė ir pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė, kad UAB „Deko grupė“ ir UAB „Pilkasis granitas“ buvo susijusios įmonės, jas siejo A. S., A. S. bei S. S., kurie bendrovėse ėjo vadovaujančias pareigas ir buvo bendrovių akcininkai. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde iš esmės nekelia ginčo dėl to, kad UAB „Deko grupė“ ir UAB „Pilkasis granitas“ buvo susijusios įmonės.

48.       Nustatyta, kad, pavyzdžiui, A. C. UAB „Deko grupė“ buvo įdarbintas nuo 2017 m. gruodžio mėnesio (10 t., b. l. 3), tačiau tuo pačiu metu taip pat dirbo ir UAB „Pilkasis granitas“ (8 t., b. l. 265); R. G. UAB „Pilkasis granitas“ dirbo nuo 2012 m. gruodžio mėnesio ir buvo atleistas tik 2018 m. kovo 15 d. (8 t., b. l. 211), kai UAB „Pilkasis granitas“ buvo iškelta bankroto byla, tačiau nuo 2017 m. spalio mėnesio taip pat buvo įdarbintas ir UAB „Deko grupė“ (10 t., b. l. 3); 2017 m. rugsėjo mėnesį UAB „Deko grupė“ buvo įdarbinti A. S., E. T., nors jie taip pat buvo ir UAB „Pilkasis granitas“ darbuotojai. Palyginus UAB „Deko grupė“ ir UAB „Pilkasis granitas“ informaciją apie darbuotojus, nustatyta, kad 15 darbuotojų vienu metu dirbo šiose abejose įmonėse. Taigi byloje įrodyta, kad į susijusią įmonę perėjo UAB „Pilkasis granitas“ darbuotojai.

49.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad civilinėje byloje įrodyta ir kita ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte nurodytos tyčinio bankroto prezumpcijos taikymui būtina aplinkybė, o būtent, jog UAB „Deko grupė“ perėmė UAB „Pilkasis granitas“ vykdytas sutartis. Suinteresuoto asmens atskirasis skundas iš esmės grindžiamas tuo, kad šiuo atveju buvo tiesiog vykdoma Klaipėdos apylinkės teismo 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. e2SP-13587-1067/2017 patvirtinta BUAB „Pilkasis granitas“ ir UAB ,,Alingra“ sudaryta taikos sutartis, pagal kurią šalys nutraukė rangos sutartį nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. ir galutinai išsprendė kilusias piniginio pobūdžio pretenzijas, atsiradusias iš šios sutarties. Suinteresuoto asmens teigimu, neišsprendus rangos sutarties nutraukimo tarp UAB ,,Pilkasis granitas“ ir UAB ,,Alingra“, UAB ,,Pilkasis granitas“ būtų tik padidinusi savo finansinius įsipareigojimus kreditoriams. Tačiau su šiais atskirojo skundo argumentais nėra pagrindo sutikti.

50.       Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad Klaipėdos miesto apylinkės teismas 2017 m. rugpjūčio 24 d. nutartimi patvirtino tarp UAB „Alingra“ ir UAB „Pilkasis granitas“ sudarytą taikos sutartį, kuria šalys susitarė nutraukti 2017 m. vasario 2 d. sudarytą rangos sutartį dėl daugiabučio namo, esančio (duomenys neskelbtini), statybos darbų (10 t., b. l. 135–138). Šalys nurodė, kad viena kitai turėjo priešpriešinių įsipareigojimų bei pretenzijų dėl darbų atlikimo. Taikos sutartyje šalys susitarė dėl konkrečių darbų atlikimo iki rugsėjo 1 d.; ne vėliau kaip iki rugsėjo 1 d. UAB „Pilkasis granitas“ įsipareigojo rangovui perduoti statybos aikštelę ir projektinę dokumentaciją. Taikos sutarties šalys aptarė mokėtinas sumas bei patvirtino, kad sutarties sudarymo metu UAB „Pilkasis granitas“ yra skolinga 6 010,69 Eur UAB „Alingra“. Šalys susitarė, kad galutinis atsiskaitymas įvyks po to, kai šalys priims ir perduos konkrečius taikos sutartyje numatytus statybos darbus (taikos sutarties 7.7 papunktis). Taikos sutartį pateikė teismui tvirtinti UAB „Alingra“ vadovas A. A. Ch. ir UAB „Pilkasis granitas“ direktorius A. S..

51.       Pareškėja procesiniuose dokumentuose nurodė ir ginčo dėl šios aplinkybės nėra, kad UAB „Alingra“ vadovas A. A. Ch. 2022 m. rugpjūčio 17 d. teismo posėdžio metu paaiškino, jog dėl inicijuotos bankroto bylos ir taikomų apribojimų UAB „Pilkasis granitas“ negalėjo vykdyti darbų, todėl buvo pasirašyta rangos sutartis su kita įmone, kuriai atstovavo tie patys asmenys. Iš 2017 m. rugsėjo 12 d. statybos darbų rangos sutarties, sudarytos tarp UAB „Alingra“ ir UAB „Deko grupė“, matyti, jog šalys sutarė, kad UAB „Deko grupė“ tęs ankstesnės rangovės (UAB „Pilkasis granitas“) darbus objekte (duomenys neskelbtini); naujasis rangovas įsipareigojo ištaisyti bet kokius pastato statybos defektus, įskaitant ir ankstesnio rangovo paliktus defektus (10 t., b. l. 170-193), sutartį pasirašė UAB „Deko grupė“ direktorius A. S..

52.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas nurodytas aplinkybes, pažymi, kad UAB „Alingra“ ir UAB „Pilkasis granitas“ susitarė dėl rangos sutarties nutraukimo nuo 2017 m. rugsėjo 1 d. UAB „Alingra“ vadovas patvirtino, kad toks sprendimas buvo priimtas iš esmės dėl to, kad tie patys asmenys galėtų toliau tęsti statybos darbus objekte (duomenys neskelbtini). Naujasis rangovas UAB „Deko grupė“ iš esmės prisiėmė visą atsakomybę už UAB „Pilkasis granitas“ padarytus darbo trūkumus. Taikos sutartis dėl rangos sutarties nutraukimo priimta 2017 m. rugpjūčio 24 d., rangos sutartis nutraukta nuo rugsėjo 1 d., o jau nuo 2017 m. rugsėjo 5 d. A. S. tapo vieninteliu UAB „Deko grupė“, kuri tęsė darbus tame pačiame objekte, akcininku (12 t., b. l. 39–43). Primintina, kad jo sutuoktinė buvo vienintelė UAB „Pilkasis granitas“ akcininkė. Tiek susitarimą dėl rangos sutarties nutraukimo, tiek naujos rangos sutarties sudarymą pasirašė A. S.. Taigi, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, aptartais nuosekliais veiksmais buvo siekiama vienintelio tikslo – UAB „Pilkasis granitas“ neįvykdytas sutartis perduoti susijusiam asmeniui UAB „Deko grupė“.

53.       Iš civilinėje byloje esančių duomenų matyti, kad UAB „Alingra“ pareiškė prašymą patvirtinti jos 6 010,69 Eur dydžio finansinį reikalavimą UAB „Pilkasis granitas“ bankroto byloje, finansinį reikalavimą kildino iš taikos sutarties (11 t., b. l. 160). Toks UAB „Alingra“ pareiškimas reiškia, kad UAB „Pilkasis granitas“ daugiau jokių darbų iki rugsėjo 1 d. pagal taikos sutartį neatliko. Šiuos argumentus patvirtinta ir į bylą pateikti statybos darbų žurnalai: remiantis statybos darbų žurnalu Nr. 2, UAB „Pilkasis granitas“ statybos darbus baigė 2017 m. rugpjūčio 25 d. Be to, iš statybos darbų žurnalo Nr. 3 matyti, jog UAB „Deko grupė“ statybos žurnalą perėmė tik 2017 m. rugsėjo 15 d., pirmieji įrašai apie atliktus statybos darbus objekte atsiranda 2017 m. rugsėjo 18 d., tačiau jau 2017 m. rugsėjo 22 d. UAB „Deko grupė“ pateikė UAB „Alingra“ atliktų darbų aktą ir 18 812,99 Eur (be PVM) dydžio sąskaitą faktūrą (12 t., b. l. 110; DOK-7132, VMI raštas, 2017 m. rugsėjo mėnesio lentelė). Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad iš konsultacinės išvados matyti, jog UAB „Pilkasis granitas“ įmonei UAB „Alingra“ rugjūčio, rugsėjo mėnesiais neišrašė jokių sąskaitų faktūrų (8 t., b. l. 74–75). Taigi nėra pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad, tikėtina, jog UAB „Deko grupė“ faktiškai išrašė sąskaitą faktūrą už UAB „Pilkasis granitas“ atliktus darbus.

54.       Šiuo atveju reikšminga yra ir tai, kad UAB „Doka Lietuva“ 2017 m. balandžio 3 d. sutartimi buvo išnuomojusi UAB „Pilkasis granitas“ klojinius (11 t., b. l. 81–84) vykdyti darbus objekte, esančiame (duomenys neskelbtini) (11 t., b. l. 85), o, kaip minėta, UAB „Deko grupė“ darbus objekte perėmė nuo 2017 m. rugsėjo 15 d. Tačiau UAB „Doka Lietuva“ sąskaitas UAB „Pilkasis granitas“ už klojinių nuomą pagal sutartį išrašė ir 2017 m. rugsėjo, spalio, lapkričio bei gruodžio mėnesius (11 t., b. l. 64, 70, 73, 77). Taigi pajamas gavo UAB „Deko grupė“, tačiau šioms pajamos uždirbti sąnaudos buvo paliktos jau nemokiai UAB „Pilkasis granitas“. Pažymėtina, kad UAB „Pilkasis granitas“ su UAB „Doka Lietuva“ taip ir neatsiskaitė, o UAB „Doka Lietuva“ pareiškė prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Pilkasis granitas“ bankroto byloje (11 t., b. l. 49). UAB „Klaipėdos vanduo“ už rugsėjo mėnesį taip pat išrašė 18,26 Eur dydžio sąskaitą UAB „Pilkasis granitas“ už teiktas paslaugas objekte (duomenys neskelbtini) (11 t., b. l. 171), nors UAB „Pilkasis granitas“ darbų šiame objekte rugsėjo mėnesį jau nebevykdė. UAB „Klaipėdos vanduo“ pagal minėtą sąskaitą yra pareiškusi ir prašymą dėl finansinio reikalavimo patvirtinimo UAB „Pilkasis granitas“ bankroto byloje (11 t., b. l. 165). 

55.       Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo sutikti su atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentais, kad kreditorė UAB „TOI TOI LIETUVA“ išrašė sąskaitas UAB „Pilkasis granitas“ už paslaugų teikimą objekte, esančiame (duomenys neskelbtini), nors darbus šiame objekte jau vykdė UAB „Deko grupė“. UAB „Pilkasis granitas“ buvo sudariusi paslaugų teikimo sutartį su UAB „TOI TOI LIETUVA“ (11 t., b. l. 89–90), pagal kurią buvo teikiamos paslaugos UAB „Pilkasis granitas“ objekte (duomenys neskelbtini) (11 t., b. l. 99). Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, UAB „TOI TOI LIETUVA“ sąskaitą išrašė už visą rugpjūčio mėnesį (11 t., b. l. 119) išrašė pagrįstai, kadangi UAB „Pilkasis granitas“ pagal taikos sutartį buvo įsipareigojusi darbus ginčo objekte vykdyti iki rugsėjo 1 d.

56.       Apeliacinės instancijos teismas, apibendrindamas visa tai, kas išdėstyta, sprendžia, kad pareiškėja pateikė pakankamai duomenų, jog pagrįstų ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkte įtvirtintą prezumpciją: ūkio subjekto UAB „Pilkasis granitas“ veikla buvo perkelta į UAB „Deko grupė“, įmonei, kurios akcininku ir galutiniu naudos gavėjo tapo su UAB „Pilkasis granitas“ susiję asmenys. Naujai įmonei perėjo nemokios įmonės gautina nauda, o skoliniai įsipareigojimai palikti jau nemokiai UAB „Pilkasis granitas“. Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde tyčinio bankroto prezumpcijos nepaneigė, taip pat nenuginčijo pirmosios instancijos teismo nustatytų faktinių bylos aplinkybių ir padarytų išvadų.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies l punkte numatyto įmonės tyčinio bankroto požymio

57.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad įmonės valdymo organas (organai) nevykdė arba netinkamai vykdė įstatymuose, įmonės steigimo dokumentuose jiems nustatytas pareigas, susijusias su įmonės valdymu.

58.       Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį, jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi ir šis nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją privalo nedelsdami pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Aiškindamas ĮBĮ 8 straipsnio nuostatą, kasacinis teismas yra nurodęs, kad įmonės vadovo pareiga laiku inicijuoti bankroto bylą nustatyta dėl to, jog vadovas yra tas asmuo, kuris geriausiai žino (privalo žinoti) įmonės finansinę būklę, jos galimybę vykdyti prisiimtus finansinius įsipareigojimus suėjus jų vykdymo terminui, todėl privalo nedelsdamas veikti, jei finansinė padėtis pasikeičia taip, kad kyla įmonės nemokumo grėsmė (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 20 d. nutarties civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017).

59.       Kasacinis teismas, atsižvelgdamas į tai, kad įmonės vadovo pareigos inicijuoti bankroto bylą pažeidimas yra savarankiškas deliktas, nes ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalyje nustatyta įmonės vadovo, kitų asmenų pagal kompetenciją, kurie, esant ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje nurodytoms aplinkybėms, nepateikė teismui pareiškimo dėl bankroto bylos iškėlimo ar pavėlavo jį pateikti, civilinė atsakomybė, išaiškino, kad šios pareigos pažeidimas papildomai gali būti kvalifikuojamas kaip tyčinio bankroto požymis tik tais atvejais, kai bankroto byla sąmoningai laiku neinicijuojama (įmonės vadovui aiškiai suvokiant, kad įmonė yra nemoki ir neturi galimybių išvengti likvidavimo dėl bankroto), taip pat laikotarpiu, kai turėjo būti inicijuota bankroto byla, sąmoningai sudarant sandorius, pažeidžiančius kreditorių teises ir (arba) teisėtus interesus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. kovo 5 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-102-219/2019 29 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika).

60.       Pirmosios instancijos teismas sprendė, kad 2017 m. birželio 30 d. bendrovė buvo moki, o įmonės vadovas turėjo suvokti įmonę esant nemokią 2017 m. gruodžio 31 d.; dėl bankroto bylos iškėlimo buvo kreiptasi 2018 m. sausio 10 d., todėl teismas padarė išvadą, jog nebuvo pažeista ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje bendrovės vadovui nustatyta pareiga. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nustatyta, kad bendrovė nemoki tapo 2017 m. birželio 30 d., todėl tikslinga įvertinti pareiškėjos atskirojo skundo argumentus, kuriais įrodinėjama, jog bendrovės direktorius pažeidė pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, o per delsimo laikotarpį bendrovės padėtis itin pablogėjo.

61.       Apeliacinės instancijos teismas laiko reikšminga tai, kad bendrovės vadovas, asmuo, geriausiai žinantis bendrovės finansinę padėtį, turėjo ir galėjo suvokti, jog įmonė pagal 2017 m. birželio 30 d. balansą yra nemoki, kadangi būtent bendrovės vadovas teismui, nagrinėjančiam restruktūrizavimo bylos iškėlimo klausimą, pateikė tikrovės neatitinkančius finansinės atskaitomybės dokumentus, pavaizduodamas bendrovės turtą daug didesnį, nei jis faktiškai buvo. Be to, konsultacinėje išvadoje nustatyta ir šios aplinkybės šalių nebuvo ginčijamos, kad pagal teismui pateiktą restruktūrizavimo metmenų planą bendrovės pajamos 2017 m. birželio 30 d. buvo nurodytos 750 147 Eur, tačiau pagal pateiktą sąskaitų registrą UAB „Pilkasis granitas“ 2017 sausio–birželio mėnesiais išrašė sąskaitų už bendrą 442 994,03 Eur sumą. Taigi faktiškai išrašytų bendrovės sąskaitų faktūrų sumos ir nurodoma informacija restruktūrizavimo metmenyse neatitiko 307 153 Eur suma (8 t., b. l. 75). Restruktūrizavimo metmenyse bendrovės vadovas nurodė, kad turi iš viso bendrą 924 570,02 Eur dydžio įsipareigojimą kreditoriams, iš šios sumos 434 563,23 Eur suma buvo pradelsta. Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui, restruktūrizavimo metmenyse nurodyta, jog yra pradelstas 83 177,69 Eur dydžio mokėtinas darbo užmokestis, mokėjimo terminas – 2017 m. birželio 30 d. Tačiau, kaip jau buvo nustatyta iš kitų byloje esančių duomenų, skolos darbuotojams pradėjo formuotis dar 2016 metais. Taigi restruktūrizavimo metmenyse duomenys apie bendrovės finansinę padėti buvo pateikti netikslūs ir neteisingi, o bendrovės vadovas suprato ir turėjo suprasti, kad reikalinga nedelsiant kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.

62.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad byloje esantys įrodymai patvirtina, jog nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio bendrovė veiklos nevykdė, buvo nutraukiamos rangos sutartys su UAB „Pilkasis granitas“, tačiau bendrovė nesiėmė jokių realių veiksmų įmonės problemoms spręsti. Priešingai, jau anksčiau konstatuota, kad buvo sudaromi įmonei nenaudingi sandoriai – nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio veikla buvo perkelta į kitą įmonę, tokiu būdu iš esmės užkertant kelią bendrovei gauti pajamas (ir, atitinkamai, vėliau dengti įsipareigojimus kreditoriams), tačiau paliekant nemokiai bendrovei sąnaudas, didėjo įsipareigojimai kreditoriams, nebuvo mokamas darbo užmokestis. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tai sudaro pakankamą pagrindą bendrovės bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

63.       Be to, pareiškėja įrodinėja, kad UAB „Pilkasis granitas“ bankrotas pripažintinas tyčiniu ir dėl to, jog bendrovės vadovas, sužinojęs, kad bendrovės nuosavas kapitalas tapo mažesnis kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, nesušaukė laiku visuotinio akcininkų susirinkimo, kuris turėjo išspręsti susidariusią padėtį ir atstatyti neigiamą bendrovės kapitalą.

64.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad visi ĮBĮ 20 straipsnio 2 ir 3 dalyse įtvirtinti tyčinio bankroto nustatymo kriterijai yra ne savarankiški, o taikomi tik kartu su įstatymo 2 straipsnio 12 dalyje pateikiama tyčinio bankroto apibrėžtimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 30 punktas). Kasacinis teismas taip pat išaiškino, kad ne bet kokie veiksmai, apibrėžti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, yra pakankami tyčiniam bankrotui konstatuoti, bet tik tie, kurie iš esmės pablogino nemokios įmonės padėtį: jei nėra priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo, atskiri tyčinio bankroto nustatymo požymiai, įtvirtinti ĮBĮ 20 straipsnio 2, 3 dalyse, gali būti įvertinti naudojant kitas teisės priemones (neteisėtų sandorių pripažinimą negaliojančiais, civilinę atsakomybę, baudžiamąją atsakomybę ir kt.), bet neturi lemti konstatavimo, kad įmonė privesta prie bankroto tyčia (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. balandžio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-915/2017, 31 punktas; 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 15 punktas; 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 26 punktas ir kt.).

65.       Apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs pareiškėjos procesinius dokumentus, pažymi, kad pareiškėja, įrodinėdama, jog UAB „Pilkais granitas“ direktorius A. S. nevykdė ABĮ 38 straipsnio 3 dalyje, 59 straipsnio 9 dalies 2 punkte ir 10 dunkte nustatytų pareigų, kurias privalėjo vykdyti bendrovės nuosavam kapitalui tapus mažesniam kaip ½ įstatuose nurodyto įstatinio kapitalo dydžio, neteikia jokių argumentų, kokios šių pareigų nevykdymo teisinės pasekmės bankroto kilimui, taigi neįrodinėja priežastinio ryšio tarp neteisėtų veiksmų ir bankroto bylos sukėlimo arba esmingo nemokios įmonės bloginimo.

66.       Pažymėtina, kad, remiantis ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalies nuostatomis, įmonės nemokumui reikšmės turėjo tik pradelstų įsipareigojimų ir turimo realaus turto santykis. Įmonės nuosavas kapitalas – tai įmonės turto vertės dalis, likusi iš viso turto vertės atėmus visų įsipareigojimų vertę (Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo tarnybos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos direktoriaus 2016 m. rugpjūčio 17 d. įsakymu Nr. V2-7 patvirtintos 8-ojo verslo apskaitos standarto „Nuosavas kapitalas“ metodinės rekomendacijos, II dalis „Pagrindinės sąvokos). Taigi, bendrovei turint skolą, kuri nėra pradelsta, tačiau viršija turimo turto vertę, bus gaunamas neigiamas nuosavo kapitalo rezultatas, kuris nėra toleruojamas ABĮ prasme, tačiau toks rezultatas nėra pakankamas spręsti, kad įmonė yra nemoki ĮBĮ prasme.

67.       Pažymėtina, kad, sprendžiant nuosavo kapitalo ir įstatinio kapitalo santykio problemą, įstatymas numato galimybę mažinti patį įstatinio kapitalo dydį (ABĮ 38 straipsnio 4 dalis). Pastebėtina, kad taip pat gali būti atliekamas ilgalaikio turto perkainojimas ir tokiu būdu apskaitoma didesnė turto vertė. Taigi nuosavo kapitalo ir įstatinio kapitalo santykio problema gali būti išspręsta ir iš esmės techninėmis priemonėmis. Be to, priešingai nei nurodo pareiškėja atskirajame skunde, įstatyme nenumatyta pareiga atkurti neigiamą nuosavą kapitalą. Akcininkai gali padengti nuostolius akcininkų įnašais (ABĮ 59 straipsnio 10 dalies 2 punktas), tačiau įstatymas numato tik pareigą priimti sprendimą dėl įstatinio kapitalo mažinimo, juridinio asmens pertvarkymo arba bendrovės likvidavimo (ABĮ 59 straipsnio 11 dalis).

68.       Bendriausia prasme nuosavo kapitalo dydžio mažėjimo tendencija rodo, kad įmonė išleidžia daugiau negu uždirba, o tai yra neigiamas veiklos rezultatas. Nuosavo kapitalo būklės stebėjimo pareiga tenka vadovui. Pareiškėja, įrodinėdama bendrovės vadovo neteistus veiksmus, nenustatinėja momento, kad ši pareiga konkrečiai kilo. Tačiau pareiškėja remiasi 2016 metų balansu ir teigia, kad bendrovės vadovas ABĮ pareigą atliko netinkamai. Apeliacinės instancijos teismas visų pirma pastebi, kad ABĮ nustato, jog bendrovės vadovas visuotinį susirinkimą privalo sušaukti per 3 mėnesius nuo dienos, kurią sužinojo apie susidariusią padėtį, o padėtis turėtų būti ištaisyta per 6 mėnesius (ABĮ 38 straipsnio 4 dalis), taigi šiai procedūrai įgyventinti iš viso skirti 9 mėnesiai. Antra, nustatyta, kad bendrovė 2017 m. birželio 30 d. jau tapo nemoki. Pareiškėja neįrodinėja, kad visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimas ir ABĮ pareigos įgyvendinimas (bendrovės vadovas pareigą pavėlavo įgyvendinti likus 3 mėnesiams iki faktinio bendrovės nemokumo) galėjo turėti tiesioginės įtakos bendrovės bankroto kilimui arba kad nešaukiant akcininkų susirinkimo tyčiniais veiksmais buvo siekiama bankroto.

69.       Bendrovei tapus nemokiai, pradeda veikti bankroto teisinius santykius reguliuojančios teisės normos, todėl visuotinio akcininkų susirinkimo sušaukimas, siekiant išspręsti įstatinio kapitalo ir nuosavo kapitalo santykio problemas, tampa nebetikslingas, kadangi, įmonei tapus nemokiai, bendrovės vadovas turi pareigą sušaukti dalyvių susirinkimą pagal bankroto teisinius santykius reguliuojančias normas ir dalyviai turi spręsti dėl priemonių mokumui atkurti (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis, JANĮ 6 straipsnio 2 dalies 1 punktas).

70.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai atmetė reikalavimą UAB „Pilkais granitas“ bankrotą pripažinti tyčiniu dėl to, jog bendrovės vadovas nevykdė ABĮ nustatytų ir pareigų, ir teisingai nurodė, kad šiuo aspektu nėra pagrindo konstatuoti sąmoningai blogą įmonės valdymą ir nėra pagrindo teigti egzistuojant priežastinį ryšį tarp sąmoningai blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo.

Dėl ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatyto įmonės tyčinio bankroto požymio

71.       Pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu buvo sudaryti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sandoriai, įskaitant ir sandorius, susijusius su akcijų ar kito finansinio turto pirkimu, pardavimu ir (arba) perdavimu, ar priimti kiti nuostolingi ar ekonomiškai nenaudingi įmonei sprendimai.

72.       Tam, jog būtų galima konstatuoti įmonės tyčinį bankrotą, nepakanka nustatyti vien tik konkretų veiksmą ar sandorį, lėmusį įmonės bankrotą. Tam reikia įvertinti aplinkybių, susijusių su įmonės valdymo organų veiklos atitiktimi teisės aktų reikalavimams, sudarytų sandorių ekonominiu naudingumu ir jų įtaka įmonės mokumui, taip pat kitų aplinkybių, nulėmusių įmonės nemokumą, įmonės valdymo ir veiklos organizavimo reikalavimų kontekste, visumą. Bankroto bylą nagrinėjantis teismas gali pripažinti įmonės bankrotą tyčiniu, jeigu nustato požymius, kurie rodytų, kad įmonė prie bankroto buvo privesta tyčia, t. y. jog bankrotą nulėmė ne verslo nesėkmė, o tyčiniai įmonės valdymo organų veiksmai, siekiant išvengti įsipareigojimų kreditoriams vykdymo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. kovo 30 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-158-219/2017).

73.       Pirmosios instancijos teismas atmetė pareiškėjos reikalavimą pripažinti UAB „Pilkais granitas“ tyčiniu dėl sandorių, sudarytų su darbuotoju L. G.. Teismas sprendė, kad nėra jokio pagrindo teigti, jog L. G. išrašytos sąskaitos yra fiktyvios ir išrašytos jam neatlikus sąskaitose nurodytų darbų. Pareiškėja atskirajame skunde su šiuo vertinimu nesutinka ir teigia, kad teismas netinkamai įvertino bylos rašytinius įrodymus ir paties liudytojo L. G. 2022 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio metu duotus paaiškinimus. Apeliacinės instancijos teismas šiuos atskirojo skundo argumentus atmeta kaip nepagrįstus. 

74.       Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad tarp L. G. ir UAB „Pilkasis granitas“ 2016 m. rugsėjo 29 d. buvo sudaryta paslaugų teikimo sutartis Nr. 16/09/29 (8 t., b. l. 1186), pagal kurią L. G.įsipareigojo teikti paslaugas, susijusias su automobilių technine priežiūra. Nagrinėjamoje civilinėje byloje nėra ginčo dėl to, kad, remiantis šia sutartimi, UAB „Pilkais granitas“ laikotarpiu nuo 2017 m. vasario 2 d. iki 2017 m. lapkričio 11 d. mokėjimo nurodymais atliko avansinius mokėjimus bendrai 21 750 Eur sumai. Be to, L. G.2017 m. rugsėjo 22 d. ir 2017 m. lapkričio 2 d. išrašė sąskaitas faktūras, kuriose nurodyta bendra 11 222,57 Eur dydžio suma; sąskaitose nurodyta, kad atlikti fasado sienų šiltinimo renovacijos darbai adresu: (duomenys neskelbtini) (8 t., b. l. 1188, 1189). L. G.nuo 2017 m. kovo 3 d. buvo UAB „Pilkais granitas“ darbuotojas (8 t., b. l. 1183).

75.       Apeliacinės instancijos teismas pritaria pirmosios instancijos teismo vertinimui, kad nėra pagrindo teigti, jog L. G.neatliko įmonei jokių darbų ir nesuteikė paslaugų. Priešingai, iš byloje esančio UAB „Pilkasis granitas“ ilgalaikio turto sąrašo (8 t, b. l. 271, 347) matyti, kad bendrovė turėjo įvairios technikos, transporto priemonių, taigi buvo reikalinga jų priežiūra. Byloje nėra įrodymų ir duomenų, kad transporto priemonių priežiūros, remonto paslaugos buvo atliekamos kitų subjektų ar asmenų. Nustatyta, kad UAB „Pilkais granitas“ buvo statybų sektoriuje veikianti bendrovė, 2015 m. sudariusi rangos sutartį su UAB „Šilalės šilumos tinklai“ dėl namo, esančio (duomenys neskelbtini), renovacijos darbų. Byloje nepaneigta aplinkybė, kad šiame objekte taip pat dirbo ir L. G..

76.       Apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad liudytojo L. G. paaiškinimai, duoti 2022 m. gegužės 17 d. teismo posėdžio metu, visiškai sutampa su byloje esančiais rašytiniais duomenimis, todėl nėra pagrindo jais nesiremti. Liudytojas patvirtino, kad su juo buvo atsiskaitoma mokėjimo nurodymais, jog sudarė paslaugų teikimo sutartį ir rūpinosi transporto priemonių priežiūra. Taip pat pažymėjo, kad dvejojo, ar užmegzti komercinius santykius santykius su UAB „Pilkasis granitas“, todėl pareikalavo avanso, kuris iš karto buvo sumokėtas. Liudytojas paaiškino, kad dirbo Šilalėje, jog pinigai jam buvo mokami tiek pagal darbo sutartį, nes jau buvo įdarbintas, tiek pagal individualią veiklą. Liudytojo paaiškinimai nuoseklūs, aiškūs, nenustatytas liudytojo suinteresuotumas bylos baigtimi, todėl nėra pagrindo jais nesiremti.

77.       Pareiškėjos atskirajame skunde dėstomi argumentai, kad L. G.patvirtino, jog dirbo pagal darbo sutartį ir jokių sutarčių dėl statybos darbų atlikimo nesudarinėjo, sąskaitų faktūrų neišrašė, yra išimti iš bendro liudytojo duotų paaiškinimų konteksto. Liudytojas teismo posėdžio metu nurodė, kad dirbo įvairius darbus, buvo įdarbinas tiek pagal darbo sutartį, tiek veikė individualios veiklos pagrindu, todėl galiausiai jau nebuvo tikras, kokius pinigus gavo kaip darbo užmokestį, o kokius – pagal sutartį. Be to, buvo paaiškinti ir atsiskaitymų su UAB „Pilkais granitas“ ypatumai: L. G.atlikdavo darbus, juos pristatydavo bendrovės direktoriui ir už tai buvo atsiskaitoma. Taigi tai, kad L. G.neišrašydavo sąskaitos už atliktus darbus, šiuo konkrečiu atveju nepaneigia fakto, jog darbai realiai buvo atlikti ir už juos bendrovė turėjo atsiskaityti. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su atskirojo skundo argumentais, kad nėra įrodymų (paslaugų priėmimo–perdavimo aktų ir pan.), kokias konkrečiai paslaugas L. G.teikė, tačiau apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs byloje esančių duomenų visumą, sprendžia, jog abejonių nekyla dėl to, kad faktiškai bendrovei paslaugos buvo reikalingos ir suteiktos, todėl bendrovė turėjo pareigą už jas atsiskaityti, todėl šiuo atveju nėra pagrindo konstatuoti tyčinio bankroto požymio.

Dėl aplinkybių, susijusių su turto nurašymu, ir šių aplinkybių vertinimo tyčinio bankroto aspektu

78.       Pareikėja procesiniuose dokumentuose nurodė, kad UAB „Pilkasis granitas“ 2017 m. birželio 30 d. balanse buvo nurodyta, jog bendrovė turi 276 388,09 Eur vertės atsargų. Pagal turimus duomenis negalima nustatyti, kokios atsargos buvo apskaitytos, ar įmonė turėjo atsargų, kokia tų atsargų vertė ir kaip šios atsargos panaudotos įmonės veikloje. Iš pateiktų dokumentų buvo nustatyta, kad bendrovė nevedė atsargų apskaitos kortelių (atsargų sandėlio), nefiksavo materialinių vertybių gavimo ir išdavimo operacijų. Bendrovė nebuvo atlikusi ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto atsargų inventorizacijos.

79.       Pareiškėja nurodė, kad 87 730,36 Eur vertės atsargos – įvairios medžiagos, įrankiai, buvo nurašytos prieš pat ieškovės bankroto bylos iškėlimą. Atkreipė dėmesį į tai, kad restruktūrizavimo plano metmenyse buvo nurodyta, jog bendrovė neplanuoja nurašyti ar parduoti turto. Kadangi nėra pateikta pažymų apie statybinių medžiagų, įrankių utilizavimą, nėra duomenų apie priduotą metalo laužą bei grįžtamųjų medžiagų pajamavimą, taigi daroma išvada, kad šis turtas buvo nurašytas nepagrįstai. Prieš pat bankroto bylos iškėlimą nepagrįstai buvo nurašytas itin didelės vertės turtas, todėl pareiškėja sprendė, kad turtas buvo nurašytas siekiant neperduoti turto nemokumo administratorei. Be to, pareiškėja pažymėjo, kad UAB „Pilkasis granitas“ vykdomiems statybos darbams nuo 2017 m. liepos 1 d. buvo nurašomos medžiagos be pajamų uždirbimo per tą patį ūkinį periodą. UAB „Pilkasis granitas“ 2017 metų liepos–spalio mėnesiais nepagrįstai nurašė medžiagų bendrai 74 014,67 Eur sumai pagal užsakovus, kuriems nebuvo išrašytos sąskaitos faktūros, t. y. įmonė neuždirbo pajamų. Pažymėjo, kad 2017 m. lapkričio 30 d. nurašymo aktu TRA Nr. 177 buvo nurašytos statybinės medžiagos, įrankiai, transporto priemonės (Krautuvas SL 6640SXT Turbo, priekaba savivertė SCHWARZMULLER 2A3SHKS ir kitas 8 510,18 Eur vertės turtas; minėtas aktas nėra pasirašytas UAB „Pilkasis granitas“ direktoriaus, pasirašytas ir patvirtintas komisijos.

80.       Remdamasi anksčiau nurodytomis aplinkybėmis, pareiškėja prašė pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą, kadangi įmonės vadovas tinkamai nevykdė finansinės kontrolės (2021 m. lapkričio 30 d. pareiškimo 59 punktas). Kadangi prieš pat bankrotą buvo nurašytas net 170 255,21 Eur (87 730,36 Eur + 74 014,67 Eur + 8 510,18 Eur) vertės turtas, laikė, kad yra pagrindas spręsti dėl bankroto pripažinimo tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu (2021 m. lapkričio 30 d. pareiškimo 74 punktas). 

81.       Be to, pareiškėja prašė pripažinti UAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktą, motyvuodama tuo, kad 2017 m. birželio 30 d. balanse buvo nurodyti neteisingi duomenys, negalima nustatyti viso turto, debitorių, kreditorių tiriamuoju laikotarpiu ir yra pagrindas daryti išvadą, kad apskaita galėjo būti tvarkoma aplaidžiai ir (arba) galimai apgaulingai.

82.       Pirmosiosios instancijos teismas sprendė, kad bendrovės vadovas tinkamai nevykdė finansinės kontrolės, prieš pat įmonės bankrotą, nesant tinkamo tam pagrindimo, buvo nurašytas didelės vertės turtas, taip sumažinant įmonės turto masę ir apribojant įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, teismas manė esant pagrindą konstatuoti ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies l punkte numatytą tyčinio bankroto požymį. Be to, teismas sprendė, kad turto nurašymo sandoriai yra nenaudingi ri nuostolingi įmonei, kadangi jie padaryti neesant pakankamo tam pagrindimo. Teismas konstatavo, kad, nepagrįstai nurašant didelės vertės turtą, buvo sumažinta įmonės turto masė, apribotos įmonės galimybes atsiskaityti su kreditoriais, pabloginta įmonės padėtis, todėl šie sandoriai vertintini kaip įmonei ekonomiškai nenaudingi (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktas). Teismas pažymėjo, kad bendrovė nevedė atsargų apskaitos kortelių (atsargų sandėlio), nefiksavo materialinių vertybių gavimo ir išdavimo operacijų, nebuvo atlikusi ilgalaikio turto ir trumpalaikio turto atsargų inventorizacijos. Dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo, neįmanoma nustatyti, kokiais medžiagų likučiais įmonė disponavo, neįmanoma įvertinti jų nurašymo pagrįstumo. Teismas konstatavo, jog egzistuoja ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkte numatytas tyčinio bankroto požymis. Dėl šios pirmosios instancijos teismo sprendimo dalies suinteresuotas asmuo A. S. pateikė atskirąjį skundą.

83.       Teismas pripažįsta bankrotą tyčiniu, jeigu nustato, kad teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita buvo tvarkoma apgaulingai ir (arba) netinkamai (paslėpti, sunaikinti, sugadinti įmonės apskaitos dokumentai arba netvarkyta ar aplaidžiai tvarkyta teisės aktų reikalaujama buhalterinė apskaita arba įstatymų nustatytą laiką neišsaugoti buhalterinės apskaitos dokumentai) ir dėl to negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros, ir (arba) mokesčių administratoriaus patikrinimo akte nustatytas pridėtinės vertės mokesčio (PVM) arba kitų mokesčių mokėjimo vengimas (ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktas). ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punkto pagrindu bendrovės bankrotas gali būti pripažintas tyčiniu, jei teismui yra pagrindo manyti, kad netinkamu buhalterinės apskaitos tvarkymu buvo padaryta žala bendrovės kreditoriams, o įmonės dokumentų neperdavimu siekiama nuslėpti įmonės turto iššvaistymą ar įstatymo nuostatas pažeidžiančius atsiskaitymus su pasirinktais kreditoriais (žr., pavyzdžiui, Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. balandžio 12 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2-702-823/2018).

84.       Remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu, ne bet kuris buhalterinės apskaitos tvarkymo taisyklių pažeidimas ir ne bet kuris buhalterinės apskaitos dokumentų neišsaugojimas lemia bankroto pripažinimą tyčiniu, o tik toks, dėl kurio negalima visiškai ar iš dalies nustatyti įmonės veiklos, jos turto, nuosavo kapitalo ar įsipareigojimų dydžio ar struktūros. Toks negalėjimas turi būti susijęs su objektyviu neįmanonumu įvertinti įmonės nemokumo priežastis. Jei įmonės veiklą galima įvertinti remiantis kitais duomenimis (pvz., pirminiais buhalterinės apskaitos dokumentais), be kita ko ir netiesioginiais įrodymais, taip pat jei akivaizdu, kad įmonės nemokumo priežastys yra kitos, nei tos, kurias galimai patvirtintų trūkstami buhalterinės apskaitos dokumentai, nebelieka pagrindo pripažinti bankrotą tyčiniu remiantis ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 5 punktu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-510-915/2018, 29 punktas).

85.       Iš civilinėje byloje esančių duomenų nustatyta, kad 2017 m. liepos 28 d. pripažinto nereikalingu arba netinkamu (negalimu) naudoti turto nurašymo ir likvidavimo aktu komisija pripažino netinkamą naudoti turtą, kurį detaliai išvardijo nurašymo akte. Akte pažymėta, kodėl turtas netinkamas naudoti (8 t., b. l. 352–353), aktą pasirašė komisijos nariai. Šio akto pagrindu apskaitininkė–sandėlininkė nurašė 322,32 Eur vertės turtą (8 t., b. l. 351). Iš nurašymo akto matyti, kad tai buvo menkavertis turtas – ruletės (iki 2 Eur), pirštinės (12 vnt. po 0,37 Eur), akiniai (3,75 Eur) ir kt. Į bylą pateikti ir kiti nurašymo ir likvidavimo aktai, kuriais nurašytas menkavertis turtas (8 t., b. l. 355–371, 374–376). Tačiau apeliacinės instancijos teismas atkreipia dėmesį į tai, kad, pavyzdžiui 2017 m. rugpjūčio 31 d. nurašymo ir likvidavimo aktu bei šio akto pagrindu priimtu nurašymo aktu Nr. 886 yra nurašytas vertingesnis turtas – smūginis veržliasukis, akumuliatorinis smūginis suktukas ir kiti įrankiai, tačiau likvidavimo akte, priešingai nei anksčiau, nėra nurodyta nurašymo priežastis (8 t., b. l. 377–379), bendra nurašyto turto likutinė vertė siekia 2 946,69 Eur. Tas pats pastebėtina ir analizuojant 2017 m. rugsėjo 18 d. nurašymo aktą Nr. 887, kuriuo nurašytas 3 627,33 Eur vertės turtas (8 t., b. l. 380–382), 2017 m. rugsėjo 18 d. nurašymo aktą Nr. 888, kuriuo nurašytas 5 023,42 Eur vertės turtas (8 t., b. l. 383–385) ir kt.

86.       Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad, viena vertus, aktai yra pasirašyti atsakingų asmenų, nėra ginčo dėl to, kad bendrovė realiai vykdė statybų veiklą, todėl turtas, tikėtina, buvo nudėvimas ar galėjo sugesti. Be to, pavyzdžiui, iš 2017 m. kovo 15 d. VSDFV Mažeikių skyriaus patikrinimo akto matyti, kad buvo nustatyta, jog priekaba savivertė SCHWARZMULLER 2A3SHKS, kurios likutinė vertė 361,02 Eur, yra neeksploatuojama, labai seniai išregistruota (8 t, b. l. 344), taigi 2017 m. lapkričio 30 d. aktu buvo nurašytas tikrai bevertis turtas. Tačiau apeliacinės instancijos teismas pritaria pareiškėjos argumentams, kad nurašant tokį didelį kiekį ne tik beverčių ir smulkių daiktų, tačiau pripažįstant netinkamais naudoti didelį kiekį įrankių ir kitų stambių turto objektų, pagrįsta laikyti, kad šie daiktai turėjo būti utilizuoti. Byloje nėra įrodymų apie netinkamų naudoti daiktų perdavimą, realų išmetimą. Be to, vertinant 2017 m. rugpjūčio–rugsėjo nurašymo aktus nagrinėjamos civilinės bylos kontekste, o būtent tai, kad civilinėje byloje nustatyta, jog 2017 m. birželio 30 d. bendrovė faktiškai buvo nemoki, dėl neperduotų visų buhalterinės apskaitos dokumentų neįmanoma tiksliai nustatyti, kada trumpalaikis turtas buvo įgytas ir kiek laiko naudojamas bendrovės veikloje, bendrovės vadovas restruktūrizavimo metmenyse nurodė, kad neplanuoja nurašyti jokio turto, tačiau buvo nurašytas turtas, kurio bendra vertė siekė 87 730,63 Eur ir tai yra reikšminga dalis vertinant visą bendrovės apskaitytą trumpalaikį turtą (276 388,09 Eur), nuo 2017 m. rugsėjo mėnesio bendrovė faktiškai veiklos nevykdė ir dalis jos veiklos buvo perkelta į susijusią įmonę, todėl, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, šiuo aspektu pagrįsta pripažinti bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktus.

87.       Suinteresuotas asmuo atskirajame skunde pažymi, kad atsargos, skirtos veiklai vykdyti, nebuvo sandėliuojamos ir buvo vežamos tiesiai į objektus, kuriuose buvo panaudojamos. Tačiau šiuo atveju konsultacinėje išvadoje nustatyta, kad nuo 2017 m. liepos mėnesio bendrovė nurašė medžiagas (atsargas) pagal užsakovus, kuriems jokių paslaugų nesuteikė ir darbų neatliko (kadangi sąskaitos už darbų atlikimą išrašytos nebuvo). Konsultacinėje išvadoje pažymėta, kad bendra tokių nurašytų medžiagų vertė siekė 74 014,67 Eur. Nors atskirajame skunde suinteresuotas asmuo įrodinėja, kad apskritai pardavimai UAB „VITŪNA“, UAB „Alinga“ ir kt. buvo pelningi, t. y. atliktų darbų vertė yra didesnė nei bendri atlikti nuskaitymai, tačiau nebuvo paaiškinta ir atsakyta į pagrindinį klausimą, kodėl, pavyzdžiui, liepos ir rugpjūčio mėnesiais buvo atliktas 22 559,08 Eur vertės atsargų nurašymas dėl darbų atlikimo UAB „VITŪNA“, tačiau paskutinė sąskaita šiam juridiniam asmeniui buvo išrašyta tik gegužės mėnesį (remiantis I. SAF duomenimis). Be to, primintina, kad UAB „VITŪNA“ dar 2017 m. liepos 14 d. pranešimu informavo dėl rangos sutarčių nutraukimo (8 t., b. l. 784). Nustatyta, kad, pavyzdžiui, bendrovė klientei UAB „HOVDEN“ rugsėjo mėnesį išrašė dvi sąskaitas, kurių bendra suma siekė 15 135,78 Eur, rugsėjo mėnesį taip pat buvo nurašytos medžiagos šiems darbams atlikti. Tačiau net 16 677,61 Eur vertės medžiagų nurašymas atliktas spalio mėnesį, o jokia sąskaita UAB „HOVDEN“ išrašyta nebuvo. Taigi apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuotas asmuo nenuginčijo šių konsultacinėje išvadoje pateiktų duomenų ir pirmosios instancijos teismo argumentų, kuriais UAB „Pilkasis granitas“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktus.

88.       Visgi apeliacinės instancijos teismas laiko, kad, remiantis anksčiau išdėstytomis aplinkybėmis, nėra pagrindo UAB „Pilkasis granitas“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą. Pareiškėja įrodinėjo, kad bendrovės vadovas tinkamai nevykdė finansinės kontrolės, nebuvo patvirtintos medžiagų nurašymo tvarkos, neatliekama inventorizacija. Tačiau neįrodyta, kad tokios tvarkos nebuvimas (netinkamas organizavimas, finansinė nepriežiūra) lėmė bendrovės bankrotą. Priešingai, iš civilinėje byloje pateiktų dokumentų matyti, kad turto nurašymo aktai buvo sudaromi, pasirašyti, detalūs. Konsultacinėje išvadoje nurašymo aktai buvo sugrupuoti pagal tai, kokios nurašytos medžiagos buvo priskirtos kiekvienam objektui, taigi buvo galima palyginti ir įvertinti medžiagų nurašymo pagrįstumą. Tačiau visi bylai reikšmingi turto nurašymo aktai buvo sudaryti bendrovei jau esant nemokiai, dėl neperduotų visų buhalterinės apskaitos dokumentų buvo neįmanoma nustatyti tokių nurašymo pagrįstumo, todėl šios faktinės aplinkybės vertintinos kaip esminis tyčinis nemokios įmonės finansinės padėties bloginimas ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punktų kontekste.

Dėl procesinės bylos baigties

89.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai išanalizavo bylos medžiagą, iš esmės tinkamai taikė procesines ir materialines teisės normas, reguliuojančias bankroto teisinius santykius, todėl pagrįstai BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą pripažino tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 ir 5 punkto pagrindu dėl to, kad, nurašant 170 255,48 Eur vertės įmonės turtą, buvo sudaryti įmonei nenaudingi ir nuostolingi sandoriai, dėl netinkamo bendrovės buhalterinės apskaitos vedimo, neįmanoma nustatyti ir įvertinti jų nurašymo pagrįstumo. Taip pat pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstas išvadas, kad UAB „Pilkasis granitas“ veikla buvo perkelta į UAB „Deko grupė“, ir pripažino UAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu ĮBĮ 20 straipsnio 3 dalies 1 punkto pagrindu. Be to, teismas pagrįstai atmetė reikalavimą UAB „Pilkasis granitas“ bankrotą pripažinti tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, kad įmonės vadovas nevykdė ABĮ nustatytų pareigų, ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėl nuostolingų sandorių su L. G. sudarymo, nenustatęs priežastinio ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir įmonės nemokumo arba ryšio tarp sąmoningo blogo įmonės valdymo ir nemokios įmonės padėties esminio pabloginimo.

90.       Tačiau pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino procesinės ir materialinės teisės normas, susijusias su faktiniu įmonės nemokumo momento nustatymu, taip pat netinkamai įvertino faktines aplinkybes susijusias su tuo, kad įmonės vadovas A. S. pažeidė įstatyme įtvirtintą pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo nemokiai įmonei, todėl nepagrįstai atmetė pareiškėjos reikalavimą pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą.

91.       Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad įstatymas su bankroto pripažinimu tyčiniu tiesiogiai jokių materialinių teisinių padarinių nesieja (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. liepos 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-324-915/2017, 34 punktas). Pripažinus įmonės bankrotą tyčiniu, atsiranda ĮBĮ nurodytos teisinės pasekmės, tokios kaip administratoriaus pareiga patikrinti įmonės sandorius, sudarytus per 5 metų laikotarpį iki bankroto bylos iškėlimo, ir pareikšti ieškinius teisme pagal įmonės buveinės vietą dėl sandorių, priešingų įmonės veiklos tikslams ir (arba) galėjusių turėti įtakos tam, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 20 straipsnio 5 dalis); teismas ne vėliau kaip kitą darbo dieną nuo nutarties pripažinti bankrotą tyčiniu įsiteisėjimo dienos šios nutarties kopiją pateikia prokurorui dėl ikiteisminio tyrimo pradėjimo (ĮBĮ 20 straipsnio 6 dalis); žalą dėl įmonės neįvykdytos kreditoriams prievolės, kurios dydis negali viršyti dėl asmens tyčinės veikos susidariusių ir bankroto proceso metu nepatenkintų reikalavimų sumos, turi atlyginti asmenys, dėl kurių veikimo ar neveikimo kilo tyčinis bankrotas, jeigu prievolė neįvykdyta dėl šių asmenų veikimo ar neveikimo ir šie kreditoriai CPK nustatyta tvarka pareiškė ieškinį teismui dėl žalos atlyginimo (ĮBĮ 20 straipsnio 7 dalis) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 29 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-7-284-611/2018 29 punktas, 2021 m. liepos 13 d. nutarties civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 45, 46 punktai).

92.       Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2020 m. gruodžio 15 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e2-1867-407/2020 nurodė, kad, atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslus, pripažinus bankrotą tyčiniu bet kuriuo JANĮ 70 straipsnyje (ĮBĮ 20 straipsnyje) nustatytu pagrindu, kyla JANĮ 71–72 straipsniuose (ĮBĮ 20 straipsnio 5–8 dalyse) nustatyti padariniai, o tyčinio bankroto padariniai nėra priklausomi nuo konkretaus pagrindo, kuriuo bankrotas pripažįstamas tyčiniu. Nei nagrinėjamam ginčui taikytiname ĮBĮ, nei šiuo metu galiojančiame JANĮ, įmonės bankroto pripažinimas tyčiniu konkrečiu (tam tikru) pagrindu jokių savarankiškų ar papildomų teisių nesukuria.

93.       Lietuvos Aukščiausias Teismas, pritardamas anksčiau nurodytai Lietuvos apeliacinio teismo praktikai, 2021 m. liepos 8 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-210-313/2021 (žr. nutarties 29 punktą) ir 2021 m. liepos 13 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-221-378/2021 (žr. nutarties 47 punktą) pabrėžė, kad, atsižvelgiant į tyčinio bankroto tikslą, galima teigti, jog šis bankroto teisės institutas yra skirtas įmonės valdymo organų veiksmų teisėtumo patikrai pagal įstatyme nustatytus pagrindus (ĮBĮ 20 straipsnio 2–3 dalys), o, nagrinėjant prašymą dėl įmonės bankroto pripažinimo tyčiniu, bent vieno ĮBĮ (JANĮ) nustatyto tyčinio bankroto požymio nustatymas yra pakankamas bankrotui tyčiniu pripažinti.

94.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotas pripažintas tyčiniu pagrįstai, todėl nėra pagrindo naikinti ar keisti pirmosios instancijos teismo nutarties rezoliucinės dalies. Pažymėtina, kad teismo procesinis sprendimas yra vientisas teisės aktas (CPK 270 straipsnis), todėl procesinio sprendimo rezoliucinė dalis turi būti vertinama (aiškinama, taikoma) kartu su jo motyvuojamąja dalimi. Lietuvos apeliacinio teismo motyvuojamoje dalyje detaliai pasisakyta dėl skundžiamų BUAB „Pilkasis granitas“ bankroto pripažinimo tyčiniu pagrindų.

Dėl bylinėjimosi išlaidų paskirstymo

95.       CPK 98 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip Rekomendacijoje dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę paslaugą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo, patvirtintoje Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85, patvirtinti užmokesčio dydžiai (toliau – Rekomendacijos).

96.       Apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad suinteresuoto asmens A. S. atskirasis skundas yra atmestas iš esmės, todėl spręstinas klausimas dėl bylinėjimosi išlaidų už atsiliepimą į atskirąjį skundą priteisimo. BUAB „Pilkasis granitas“ pateikė prašymą priteisti 2 184,05 Eur dydžio išlaidas, kurias patyrė rengdama atsiliepimą į suinteresuoto asmens A. S. skundą. Maksimali priteistina suma už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą yra 691,96 Eur (0,4  1 729,90 Eur, Rekomendacijų 8.16 papunktis). Atsižvelgdamas į tai, kad byla yra didelės apimties, tačiau įvertinęs, kad atskirasis skundas yra pateiktas tik dviem tyčinio bankroto aspektais, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas tikslinga sumažinti iki 1 000 Eur sumos.

97.       Pareiškėjos BUAB „Pilkasis granitas“ atskirasis skundas buvo tenkintas nustatant kitą nemokumo momentą ir pripažįstant BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, kad bendrovės vadovas laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Tačiau pripažinta kaip nepagrįsta ta atskirojo skundo dalis, kurioje buvo ginčijamas pirmosios instancijos teismo sprendimas atmesti pareiškėjos prašymą ir pripažinti BUAB „Pilkasis granitas“ bankrotą tyčiniu pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 1 punktą dėl to, kad įmonės vadovas nevykdė ABĮ nustatytų pareigų, ir pagal ĮBĮ 20 straipsnio 2 dalies 2 punktą dėl nuostolingų sandorių su L. G. sudarymo. Taigi, laikytina, kad buvo patenkinta pusė atskirojo skundo reikalavimų.

98.       BUAB „Pilkasis granitas“ pateikė prašymą priteisti 2 873,75 Eur dydžio išlaidas, kurias patyrė rengdama atskirąjį skundą dėl Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutarties. Maksimali priteistina suma už atskirojo skundo parengimą yra 691,96 Eur (0,4  1 729,90 Eur, Rekomendacijų 8.15 papunktis). Atsižvelgiant į tai, kad byla yra didelės apimties, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad prašomas priteisti bylinėjimosi išlaidas tikslinga sumažinti iki 1 800 Eur sumos.

Lietuvos apeliacinis teismas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

nutaria:

Klaipėdos apygardos teismo 2022 m. rugpjūčio 24 d. nutartį palikti nepakeistą.

Priteisti pareiškėjai bankrutavusiai uždarajai akcinei bendrovei „Pilkasis granitas“ (juridinio asmens kodas 170091790) iš suinteresuoto asmens A. S. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 2 800 Eur (du tūkstančius aštuonis šimus eurų) bylinėjimosi išlaidų, patirtų apeliacinės instancijos teisme.

Teisėjas                                                                                Vigintas Višinskis