Administracinė byla Nr.  I-3042-423/2017

Proceso Nr. 3-62-3-02017-2017-4

                                                                                    Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2; 55.1.3.

(S)

\

KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS

S P R E N D I M A S

LIETUVOS  RESPUBLIKOS  VARDU

2017 m. lapkričio 30 d.

Kaunas

Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Asta Urbonienė,

sekretoriaujant Ritai Kinderienei,

nedalyvaujant pareiškėjui D. M., atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, atstovui,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo D. M. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Alytaus pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo ir

n u s t a t ė :

Pareiškėjas D. M. skundu kreipėsi į teismą prašydamas priteisti iš atsakovės Lietuvos valstybės, atstovaujamos Alytaus pataisos namų, 2000 Eur  neturtinės žalos atlyginimą (b. l. 4-7). Skunde nurodė, kad nuo 2016-09-01 iki 2016-11-30 buvo kalinamas Alytaus pataisos namuose drausmės grupėje, 4 ir 5 kamerose, kur jam nuolat trūko gyvenamojo ploto. Be to, kamerų sienos buvo išdažytos dažais, kurie, prisilietus, tepliodavo drabužius. Langai buvo išdužę, apipeliję, prausykloje nebuvo lentynėlės daiktams pasidėti, vamzdžiai ir elektros laidai buvo atvirai pritvirtinti prie sienų ir lubų. Pažymėjo, kad drausmės grupėje neturėjo galimybės sportuoti, kadangi nebuvo išleidžiamas į sporto aikštyną, trūko užimtumo. Tokios kalinimo sąlygos buvo kankinančios, nežmoniškos, pažeidžiančios Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 3 straipsnį. Dėl minėtų atsakovo veiksmų, neužtikrinant tinkamų kalinimo sąlygų, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, pasireiškusią diskomfortu, papildomais nepatogumais, dvasiniais išgyvenimais. Prašo skundą tenkinti ir priteisti iš atsakovo 2000 Eur  neturtinei žalai atlyginti.

Atsakovės Lietuvos valstybės atstovas Alytaus pataisos namai (toliau – ir Alytaus PN) atsiliepime (b. l. 15-18) nurodė, kad ginčo laikotarpiu pareiškėjas gyveno 20 būrio gyvenamosiose patalpose, kur jam buvo užtikrinta minimalaus ploto norma. Pareiškėjas nesikreipė į pataisos namų administraciją su nusiskundimais dėl netinkamų kalinimo sąlygų arba su prašymu perkelti jį į kitas gyvenamąsias patalpas. Alytaus visuomenės sveikatos centras, atlikęs patikrinimus pataisos namuose, jokių higienos normos pažeidimų nenustatė. Pareiškėjo gyvenamųjų patalpų būklė yra gera, šilumos mazgas kompiuterizuotas ir palaiko reikiamą temperatūrą, sanitariniame mazge įrengta lentynėlė ir kiti privalomi įrenginiai, patalpos atitinka teisės aktų numatytus įrengimo reikalavimus. Drausmės grupės pasivaikščiojimo kieme įrengtas sporto inventorius. Pagal Bausmių vykdymo kodekso (toliau – BVK) 75 straipsnį, nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė pasivaikščioti dvi valandas per dieną, tuo metu pareiškėjas galėjo sportuoti pasivaikščiojimo kieme. Reiškiant reikalavimą dėl neturtinės žalos, kylančios iš neteisėtų valdžios institucijos veiksmų, atlyginimo, asmeniui nepakanka vien tik abstrakčiai pareikšti, kad buvo padaryta neturtinė žala. Būtina konkrečiai apibrėžti galimus neteisėtus veiksmus (neveikimą) ir jų išraišką (pasekmes) asmeniui Civilinio kodekso (toliau – CK) 6.270 straipsnio prasme. Pareiškėjas remiasi abstrakčiais teiginiais, nepateikia jokių skunde dėstomas aplinkybes patvirtinančių objektyvių įrodymų, nedetalizuoja aplinkybių apie jam realiai padarytą neturtinę žalą, nenurodo, kuo grindžiamas prašomos priteisti žalos dydis. Atsakovas prašė pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Skundas atmestinas.

Pareiškėjas prašė priteisti iš atsakovo dėl jo neteisėtų veiksmų (neveikimo) kilusią neturtinę žalą, kurią patyrė atlikdamas laisvės atėmimo bausmę Alytaus PN.

Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (CK 6.271 straipsnis). Žala turi būti atlyginta, kai institucija (jos pareigūnas) neįvykdo įstatymuose nustatytos pareigos arba atlieka veiksmus, kuriuos įstatymai draudžia atlikti, arba pažeidžia bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai (CK 6.246 str.). Turtinė ir neturtinė žala, atsiradusi dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginama civilinio kodekso ir kitų įstatymų nustatyta tvarka (pvz. Viešojo administravimo įstatymo 42 str., Tarnybos Kalėjimų departamente prie Teisingumo ministerijos statuto 27 str., Bausmių vykdymo kodekso 5 str. 3 d ir kt.). Valstybės pareiga atlyginti žalą pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Valstybės atsakomybei atsirasti pakanka, kad valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. CK 6.271 straipsnio 1 dalyje yra nustatyta, kad žalą, atsiradusią dėl valstybinės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos 4 sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 str.), 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 str.), 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 str.), 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 str.). CK 6.271 straipsnyje yra numatyta griežta (objektyvi) atsakomybė, kuri atsiranda nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi, viešajai (valstybės) atsakomybei atsirasti pakanka tik 3 sąlygų: neteisėtų veiksmų ar neveikimo, žalos ir priežastinio ryšio buvimo tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos.1

Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, kad jis buvo kalinamas Alytaus PN patalpose neužtikrinant jam teisės aktuose numatyto minimalaus gyvenamųjų patalpų ploto, tenkančio vienam asmeniui, sanitarinių ir buities sąlygų atitikimo teisės aktuose numatytiems reikalavimams.

Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003-07-02 įsakymu Nr. 194 patvirtintų Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punktas nustato, kad pataisos įstaigų kamerų tipo patalpose gyvenamųjų patalpų plotas turi būti ne mažesnis kaip 3,6 kv. m. vienam žmogui.

Bylos duomenimis (b. l. 15, 20-21, 22) nustatyta, jog skunde nurodomu ginčo laikotarpiu pareiškėjas 20 būrio 4 miegamajame gyveno nuo 2016-09-16 iki 2016-11-08, šio miegamojo plotas - 30,37 kv. m., jame įrengtos 8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,79 kv. m. ploto; nuo 2016-11-08 iki 2016-11-17 pareiškėjas gyveno 5 miegamajame, kurio plotas – 30,07 kv. m, jame įrengtos  8 miegamosios vietos, todėl pareiškėjui teko 3,75 kv. m ploto.

Pats pareiškėjas skunde patvirtino, kad minėtose patalpose gyveno drauge su 6-7 asmenimis, todėl teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo atstovo oficialiai pateiktais įrodymais (kompiuterinės programos „Įskaita“ išrašai), kuriuose matyti ginčo patalpų plotai bei miegamųjų vietų skaičius.

Nors atsakovo atstovas nurodo, kad minėtos patalpos yra bendrabučio tipo patalpos, teismas pažymi, jog. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, 2017-01-30 nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1011-624/2017 yra konstatavęs, kad pagal BVK 75 straipsnio 2 dalį (2005-04-21 įstatymo Nr. X-164 redakcija, galiojusi iki 2016-04-01) drausmės grupei priskirti nuteistieji gyvenamosiose patalpose užrakinami tik nakties metu, todėl, vertinant pareiškėjui tekusį plotą drausmės grupės gyvenamosiose patalpose, nebuvo pagrindo taikyti didesnę nei 3,1 kv. m ploto normą. Tačiau nagrinėjamu atveju, pareiškėjo kalinimo laikotarpiu galiojanti BVK 75 straipsnio 2 dalies redakcija numato, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji laikomi užrakinti gyvenamosiose patalpose, įrengtose pagal kamerų įrengimo reikalavimus. Taigi, vertinant pareiškėjui tekusį gyvenamąjį plotą ginčo atveju, taikytina 3,6 kv. m ploto norma, numatyta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte. Kadangi, kaip matyti iš bylos duomenų, pareiškėjui teko nuo 3,75 kv. m iki 3,79 kv. m ploto, todėl minimalaus ploto normos pažeidimas nekonstatuotinas.

Teismas atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia Europos žmogaus teisių teismo (toliau -  EŽTT) praktika (žr. 2016-10-20 sprendimą byloje M. prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr. 2017-03-07 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017-03-08 nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m. – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas (toliau – LVAT) savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr. EŽTT 2009-07-30 sprendimą byloje P. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010-04-08 sprendimą byloje L. prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012-05-31 sprendimą byloje G. prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), LVAT 2016-06-29 nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017-03-14 nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus. Atsižvelgiant į tai, jog šioje byloje minimalaus ploto normos pažeidimas nenustatytas, teismas nevertina pareikėjo argumentų dėl sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamo ploto gyvenamosiose patalpose.

Pareiškėjas taip pat skundžiasi, jog neturėjo galimybės sportuoti, trūko užimtumo.

Nuo 2016-04-01 įsigaliojusi BVK 75 straipsnio, reglamentuojančio drausmės grupei priskirtų nuteistųjų laikymo sąlygas, redakcija numato, jog drausmės grupei priskirti nuteistieji turi teisę: 1) apsipirkti pataisos įstaigos parduotuvėje; 2) per keturis mėnesius gauti vieną trumpalaikį pasimatymą; 3) gauti ir siųsti neribotą kiekį laiškų, taip pat gauti smulkiųjų paketų; 4) du kartus per mėnesį paskambinti telefonu; 5) kasdien pasivaikščioti dvi valandas (1 d.). Duomenų, kad pareiškėjui buvo neleidžiama pasivaikščioti kieme dvi valandas per dieną, nėra, ir pareiškėjas to neginčija.

Kalėjimų departamento prie Teisingumo ministerijos 2011-03-03 įsakymu Nr. V-82 patvirtintose Pataisos įstaigų įrengimo ir eksploatavimo taisyklėse (Žin., 2011, Nr. 29-1384) 20 punkte nurodyta, kad pasivaikščiojimo kiemuose gali būti sumontuota sporto įranga ar sporto inventorius, skirtas nuteistiesiems mankštintis gryname ore. Sporto įranga ir inventorius turi būti techniškai tvarkingi, patikimai pritvirtinti prie sienų ar grindų, nekelti pavojaus pataisos įstaigose laikomų asmenų ir personalo sveikatai ir gyvybei.

Atsakovo atstovas nurodo, kad 20 būrio kieme yra įrengtas lygiagretis, skersinis, krepšinio lenta, todėl pareiškėjui buvo sudaryta galimybė sportuoti. Pareiškėjas savo nurodytas aplinkybes iš esmės grindžia tuo, kad nebuvo įleidžiamas į sporto aikštyną, tačiau teisės aktai nereglamentuoja, jog nuteistiesiems turi būti sudaryta galimybė sportuoti būtent specialiame sporto aikštyne, taip pat nereglamentuojamos sporto įrangos rūšys ir ypatumai. Pareiškėjo pretenzijos šioje dalyje laikytinos subjektyvia jo paties nuomone, kuri nelaikytina pakankama atsakovo neteisėtiems veiksmams konstatuoti.

Skunde teigiama, kad kamerų sienos buvo išdažytos dažais, kurie, prisilietus, tepliodavo drabužius. Langai buvo išdužę, apipeliję, prausykloje nebuvo lentynėlės daiktams pasidėti, vamzdžiai ir elektros laidai buvo atvirai pritvirtinti prie sienų ir lubų.

Higienos normoje HN 134:2015 39 punkte numatyta, kad ant gyvenamųjų ir bendrojo naudojimo patalpų sienų, lubų neturi būti vizualiai matomų pelėsių. Bendrojo naudojimo laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos, jose esantys įrenginiai, inventorius turi būti švarūs, valomi laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės vadovo nustatyta tvarka (34 p.). Laisvės atėmimo vietos, policijos areštinės patalpos ir jose esantys įrenginiai (įranga) turi būti techniškai tvarkingi, įrengti ir prižiūrimi taip, kad juos naudojant būtų išvengta nelaimingų atsitikimų (12 p.).

Atsakovo atstovas į bylą pateikė Alytaus visuomenės sveikatos centro 2016-12-09 patikrinimo aktą (b. l. 26-28). Šio patikrinimo metu buvo kompleksiškai tikrinama, kaip Alytaus pataisos namuose laikomasi higienos normos reikalavimų. Pažymėtina, kad minėtas aktas nėra priimtas pareiškėjo kalinimo drausmės grupėje metu, tačiau teismo vertinimu, yra pakankamai artimas ginčo laikotarpiui (priimtas iškart po jo), todėl yra aktualus nagrinėjamu atveju. Akte nurodyta, kad pataisos namų patalpos ir aplinka tvarkinga, švari ir atitinka teisės aktų reikalavimus. Patikrinimo metu nenustatyta jokių Higienos normos pažeidimų. Kadangi pareiškėjas savo argumentų nepagrindė jokiais objektyviais įrodymais, atsakovo atstovo pateikti duomenys laikytini paneigiančiais pareiškėjo teiginius.

Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad patalpoje elektros laidai ir vamzdžiai buvo atviri, langai išdužę, veisėsi pelėsis, bet nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis, o teisės ginti viešąjį interesą įstatymų leidėjas jam nesuteikė. Teismo nuomone, pareiškėjas šiuo atveju neįrodė neturtinės žalos padarymo fakto bei neteisėtų atsakovo veiksmų. Iš duomenų apie pareiškėjo sveikatą (b. l. 23-24) taip pat negalima daryti vienareikšmiškos išvados, kad kurie nors juose nurodomi pareiškėjui kilę sveikatos sutrikimai (nugaros skausmai, sloga, bronchitas, gastritas) buvo sąlygoti skunde nurodomų kalinimo sąlygų, tokių, kaip pareiškėjo nurodomas lentynėlės daiktams susidėti trūkumas, atviri vamzdžiai ar kt. Tokių įrašų pareiškėjo sveikatos istorijos išraše nėra.

Įvertinęs, kas išdėstyta, teismas sprendžia, jog Alytaus PN, nagrinėjamu atveju,  neatliko jokių teisei priešingų veikų, pareiškėjo teisių pažeidimų, byloje nenustatyta kankinamo, nežmoniško ar žeminančio pareiškėjo orumą elgesio. Byloje taip pat nėra duomenų apie pareiškėjui kilusias skunde nurodomas neigiamas pasekmes. Nėra duomenų, kad pareiškėjui būtų atsiradusi žala sveikatai dėl netinkamų kalinimo sąlygų. Jokių kitų objektyvių duomenų apie kilusias neigiamas pasekmes, kurios galėtų būti susijusios su kalinimo sąlygomis, byloje nėra. Nenustačius būtinųjų civilinės atsakomybės sąlygų – neteistų veiksmų (neveikimo) bei žalos atsiradimo, žalos atlyginimas negalimas, todėl pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas.

Likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys lemiamos juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. LVAT ir EŽTT formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (EŽTT 1994-04-19 sprendimas byloje Nr. 16034/90 V. v Netherlands, 1997-12-19 sprendimas byloje Nr. 20772/92 H. v Finland, 1999-01-21 sprendimas byloje Nr. 30544/96 G. R. v Spain ir kt.). LVAT jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. P444-196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06 nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos Administracinių bylų teisenos įstatymo 86 - 87 straipsniais, 88 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėja

n u s p r e n d ė :

Skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per vieną mėnesį nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui.

Teisėja                                                                                                       Asta Urbonienė