Baudžiamoji byla Nr. 2K-136/2010
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.26.2.1;
2.1.7.4.1 (S)
LIETUVOS
AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS
N U T
A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS
VARDU
2010 m. kovo 16 d.
Vilnius
Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš
kolegijos pirmininkės Aldonos Rakauskienės, Vytauto Greičiaus ir pranešėjo Olego
Fedosiuko,
teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka
išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo J. V. kasacinį skundą dėl
Vilkaviškio rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio
10 d. nuosprendžio ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų
kolegijos 2009 m. rugsėjo 7 d. nutarties.
Vilkaviškio
rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendžiu
J. V. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu
septyniems mėnesiams, įpareigojant per laisvės apribojimo laikotarpį
neatlygintinai išdirbti 40 valandų sveikatos priežiūros, globos ir rūpybos
įstaigose ar nevalstybinėse organizacijose, kurios rūpinasi neįgaliaisiais,
nusenusiais ar kitais pagalbos reikalingais žmonėmis.
Iš J. V. V. M. priteista 1000 Lt neturtinei
žalai atlyginti, klausimas dėl turtinės žalos atlyginimo perduotas spręsti
civilinio proceso tvarka.
Kauno apygardos teismo
Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2009 m. rugsėjo 7 d. nutartimi
nuteistojo J. V. apeliacinį skundą atmetė.
Teisėjų kolegija, susipažinusi su byla ir išklausiusi teisėjo Olego
Fedosiuko pranešimą,
n u s t
a t ė :
J. V. nuteistas pagal BK 284 straipsnio 1 dalį už
tai, kad 2008 m. spalio 9 d., apie 11.00 val., Vilkaviškyje, viešoje vietoje – Nepriklausomybės
gatvėje esančios garažų savininkų bendrijos „K.“ teritorijoje, kitų asmenų
akivaizdoje įžūliu elgesiu dėl asmeninių nesutarimų demonstravo nepagarbą
aplinkiniams ir aplinkai – tyčia spyrė keletą kartų V. M. į kojas, krūtinę, o
šiam suklupus, dar kartą spyrė į krūtinę, sukeldamas V. M. fizinį skausmą, taip
sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Kasaciniu skundu nuteistasis J. V. prašo Vilkaviškio
rajono apylinkės teismo 2009 m. birželio 10 d. nuosprendį
ir Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo
7 d. nutartį panaikinti ir baudžiamąją bylą nutraukti.
Kasatorius nurodo, kad teismai, nagrinėdami baudžiamąją bylą,
pažeidė BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatas reglamentuojančias įrodymų
vertinimą. Teismas, nuteisdamas jį pagal BK 284 straipsnio l dalį, neatsižvelgė
į aplinkybes, galėjusias iš esmės pakeisti teismo išvadą dėl jo kaltumo. Lietuvos
Aukščiausiojo Teismo senatas 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų
praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reguliuojančias
nuosprendžio surašymą “ 3.1.8 punkte yra konstatavęs, kad apkaltinamasis
nuosprendis negali būti grindžiamas abejonėmis, o teismo išvados turi būti
pagrįstos įrodymais, neginčijamai patvirtinančiais kaltininko kaltę padarius
nusikalstamą veiką ir kitas svarbias aplinkybes. Vilkaviškio rajono apylinkės
teismas nepagrįstai nuosprendį grindė nukentėjusiojo ir liudytojų M. S., A. R.
nenuosekliais ir prieštaringais parodymais, o kasatoriaus ir jam palankius
liudytojų parodymus atmetė išgalvotais motyvais. Kasatorius taip pat teigia,
kad ikiteisminis tyrimas buvo šališkas, tačiau teismas nuosprendį grindė būtent
ikiteisminio tyrimo metu liudytojų duotais parodymais.
Kasatorius nurodo, kad jo santykiai su V. M. buvo įtempti,
nes šis jį nuolat šmeižė ir rašė skundus. 2008 m. spalio 9 d. kasatorius stovėjo
prie savo garaže įrengtų dirbtuvių ir ruošėsi išvažiuoti. Pro šalį į savo
dirbtuves ėjo V. M. su M. S.. Praeinančio V. M. kasatorius paklausė, kada jis
baigs jį apkalbinėti ir skųsti. Supykęs V. M. griebė jam už megztinio apykaklės
ir šį perplėšė. Kasatorius jį nustūmė nuo savęs. Tada V. M. iš kišenės
išsitraukė mažą atsuktuvą ir įdūrė jam į ranką bei šoną. Kasatorius jam kelis
kartus spyrė, norėdamas išspirti atsuktuvą iš rankų. Jis spyrė gal tris kartus,
kur pataikė, nežino. Nukentėjusysis traukėsi atbulas ir nukrito, bet nebuvo
suklupęs. Kasatorius jo nukritusio nespardė, apsisukęs iš karto nuėjo į
dirbtuves.
Savo kasaciniame skunde kasatorius atkartoja liudytojų M. S. ir
A. R. teismo posėdžio metu duotus parodymus. Anot kasatoriaus, M. S. parodymai
yra prieštaringi ir kad teismas, priimdamas nuosprendį, nepagrįstai rėmėsi ikiteisminio
tyrimo metu duotais ir posėdžio metu perskaitytais šio liudytojo parodymais. Iš
tiesų liudytojas jų stumdymosi nematė, nes prasidėjus jų pokalbiui su
nukentėjusiuoju, jis iš karto nuėjo. Kasatoriaus teigimu, liudytojo A. R. ir nukentėjusiojo
parodymai prieštarauja liudytojo M. L. parodymams, kad, V. M. nukritus, J. V.
jokio smurto nenaudojo. Apylinkės teismo išvados, kad jis spardė nukentėjusįjį,
nepagrįstos ir objektyviais duomenimis. Teismo medicinos specialistas kitą
dieną apžiūrėjęs nukentėjusįjį V. M. jokių sužalojimų, nei paraudimų, nei
mėlynių ant jo kūno nerado. Teismas kasatoriaus parodymus be jokio pagrindo
vertino kritiškai, kaip neatitinkančius bylos faktinių aplinkybių ir duotus
siekiant išvengti atsakomybės. Teismas pats išgalvojo motyvus, kuriais jo
parodymai buvo atmesti, taip pat nepagrįstai nurodė, kad megztinis galėjo būti
suplėšytas jo dar iki įvykio, nors byloje tokių duomenų nėra. Liudytojo M. L.
parodymus teismas vertino kritiškai dėl to, kad jis pas kasatorių dirba. Iš
tikrųjų incidento ir vykusio ikiteisminio tyrimo metu, kai buvo apklaustas kaip
liudytojas, jis dirbo kitur – UAB „G. L.“ saugos tarnyboje. Anot kasatoriaus, tiek
ikiteisminio tyrimo, tiek teismo proceso metu M. L. davė analogiškus parodymus,
todėl neaišku, kokiu pagrindu
teismas atsisakė jais tikėti.
Kasatorius nurodo, kad, Kauno apygardos teisme nagrinėjant
skundą, jis paaiškino, jog byla buvo tiriama šališkai, ikiteisminis tyrimas
buvo neobjektyvus, nes nukentėjusiojo duktė ir žentas dirba policijoje, vykstant
J. V. apklausai, tyrėjo kabinete sėdėjo ir gėrė kavą nukentėjusiojo duktė.
Byloje yra skundas rajono l. e. Vilkaviškio policijos komisariato viršininkui
dėl neobjektyvaus ikiteisminio tyrimo. Tyrėja buvo pakeista, bet liudytojų iš
naujo neapklausė. Apylinkės teismo posėdyje prokuroras reikalavo, kad
liudytojai (M. S.) laikytųsi ikiteisminio tyrimo metu duotų parodymų, tai
užfiksuota ir teismo posėdžio protokole. Teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi
būtent balsu perskaitytais M. S. parodymais, kuriuos šis davė nušalintai
tyrėjai.
Pasak kasatoriaus, jo veiksmai,
kuriais gynėsi nuo užpuolimo, negalėjo būti kvalifikuoti pagal BK 284
straipsnio l dalį. Šio nusikaltimo objektyviuosius požymius sudaro veikos,
jos pasekmių, priežastinio ryšio, padarymo būdo ir vietos požymiai. Viešosios
tvarkos pažeidimas gali pasireikšti įžūliais veiksmais, veika turi būti padaryta
viešoje vietoje. Įžūlūs veiksmai – tai neleistinas, akivaizdžiai agresyvus ir
moralės požiūriu nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis
visuomenės rimtį ir pažeidžiantys viešąją tvarką. Kasatoriaus veiksmus
pripažinti įžūliais nėra jokio pagrindo. Konfliktas prasidėjo ne dėl
chuliganiškų paskatų, susistumdymas vyko kasatoriui priklausančių dirbtuvių
teritorijoje ir nė vienas iš konflikto dalyvių neturėjo tikslo pažeisti viešąją
tvarką, aplinkinių toks elgesys nešokiravo, nes visi juos tuomet matę žmonės
yra pažįstami, žino jų tarpusavio nesutarimus, suprato, kad tai tarpusavio
santykių aiškinimasis. Nukentėjusysis pirmas griebė J. V. už apykaklės, mėgino
kasatoriui įdurti atsuktuvu, suplėšė drabužius, todėl, jeigu jų tarpusavio
konfliktas yra viešosios tvarkos pažeidimas, tai baudžiamojon atsakomybėn
turėjo būti patrauktas V. M.. Be to, apylinkės teismas pripažino, kad konflikto
metu kasatorius nukentėjo daugiau.
Lietuvos Respublikos generalinės prokuratūros Valstybinio
kaltinimo skyriaus prokurorė Jolita Urbelienė atsiliepimu į nuteistojo J. V.
kasacinį skundą prašo jį atmesti. Prokurorė nurodo, kad BK 284 straipsnio 1
dalyje numatyta atsakomybė tam, kas viešoje vietoje įžūliais veiksmais,
grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą
aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Kasatorius
pripažintas kaltu dėl viešoje vietoje atliktų įžūlių smurtinių veiksmų prieš
nukentėjusįjį V. M.. Byloje įrodyti visi būtini nusikaltimo sudėties požymiai:
įžūlūs veiksmai, jie buvo atlikti viešoje vietoje ir tai sukėlė būtinas
pasekmes – buvo sutrikdyta viešoji rimtis ir tvarka. Teismų praktikoje įžūliu
elgesiu pripažįstamas neleistinas ir moralės požiūriu akivaizdžiai
nepriimtinas, aplinkinius šokiruojantis elgesys, trikdantis visuomenės rimtį ir
pažeidžiantis viešąją tvarką. Kasatoriaus įžūlūs veiksmai pasireiškė kaip viešas
fizinio smurto panaudojimas prieš nukentėjusįjį.
Anot prokurorės, kasatorius nepagrįstai teigia, kad
konfliktas įvyko ne viešoje vietoje. Teismų praktikoje viešoji vieta aiškinama
kaip vieta, kurioje nusikalstamos veikos metu yra ar turi teisę lankytis kiti
asmenys, taip pat nepriklausomai nuo to, ar nusikaltimo darymo metu toje
vietoje kas nors buvo, ar ne. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios
vietos joje bet kuriuo metu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl kaltininko
veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-796/2007, 2K-670/2002).
Byloje nustatyta, kad veika įvykdyta dienos metu garažų savininkų bendrijos
teritorijoje, kurioje tuo metu, be J. V. ir V. M., buvo ir kitų asmenų (M. S.,
A. R., A. G.). Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai, įvertinę veikos
aplinkybių visumą, pagrįstai konstatavo, kad J. V. pradėtas konfliktas ir po to
sekę smurtiniai veiksmai sutrikdė visuomenės rimtį ir tvarką.
Pasak prokurorės, nepagrįstas yra kasaciniame skunde pateiktas
teiginys, kad visuomenės rimtis nebuvo sutrikdyta, nes įvykį stebėję asmenys
suprato, kad tai tik santykių aiškinimasis. Nuteistojo J. V. veiksmai sukėlė
triukšmą, ir garažuose bei dirbtuvėse buvę asmenys, nutraukę įprastą veiklą,
buvo priversti stebėti smurtinį jo elgesį prieš gerokai vyresnio amžiaus
nukentėjusįjį. Neabejotina, kad elementarių moralės ir elgesio normų
besilaikančių visuomenės narių toks elgesys negalėjo nešokiruoti. J. V. suvokė,
kad konfliktą stebi aplinkiniai, jo veiksmai sutrikdo visuomenės rimtį, ir
norėjo taip veikti. Todėl žemesnių instancijų teismai pagrįstai konstatavo, kad
kasatoriaus veiksmuose yra BK 284 straipsnio 1 dalyje numatytos veikos sudėtis.
Prokurorė taip pat pažymi, kad kasatoriaus skunde daug vietos
skiriama įvykio aplinkybėms, pabrėžiamos kai kurios detalės ir nesutapimai tarp
nukentėjusiojo ir liudytojų parodymų. Šie klausimai yra pirmosios ir
apeliacinės instancijos teismų nagrinėjimo dalykas, jie buvo sprendžiami
nagrinėjant bylą šių instancijų teismo posėdžiuose. Kasatoriaus nurodomi
netikslumai liudytojų M. S. ir A. R. parodymuose, kuriuose jie apibūdina
nuteistojo smurtinių veiksmų pobūdį, smūgių sudavimo lokalizaciją ir eiliškumą,
nėra esminiai trūkumai vertinant bylos aplinkybių ištyrimo išsamumą bei įrodymų
pakankamumą, nustatant nusikalstamos veikos kaltininką, nes ir pats J. V.
neginčija incidento fakto. Liudytojų parodymai dėl to, kad būtent kasatorius
pradėjo konfliktą ir smurtinius veiksmus, yra nuoseklūs ir sutampa. Teismas
šioje dalyje pagrįstai nesirėmė liudytojo M. L. parodymais, nes šis liudytojas
nematė konflikto pradžios. Iš paties liudytojo M. L. parodymų matyti, kad jis
buvo dirbtuvių viduje ir į lauką išėjo tik išgirdęs triukšmą.
Byloje nėra nustatyta konkrečių faktinių aplinkybių, kurios
leistų įžvelgti būtinosios ginties požymius kasatoriaus veiksmuose.
Atvirkščiai, bylos duomenys patvirtina, kad būtent J. V. pirmasis užsipuolė pro
šalį su reikalais skubantį V. M., pradėjo smurtauti ir gynybos veiksmus teko
naudoti būtent nukentėjusiajam.
Byloje nėra duomenų, kurie patvirtintų kasatoriaus teiginius,
kad ikiteisminis tyrimas buvo atliekamas šališkai, o teismas, vertindamas
įrodymus, pažeistų BPK 20 straipsnio 5 dalies reikalavimus. Iš bylos duomenų
matyti, kad teismo nuosprendis grindžiamas tik tiesiogiai ištirtais ir BPK
numatytais proceso veiksmais patikrintais įrodymais. Kasatoriaus teiginiai, kad
teismas negalėjo remtis liudytojo M. S. parodymais, nepagrįsti. Šis liudytojas
buvo apklaustas teismo posėdžio metu, nurodė neprisimenąs įvykio aplinkybių, jo
parodymai, duoti ikiteisminio tyrimo metu, buvo paskelbti. BPK 276 straipsnio 4
dalyje numatyta galimybė teisiamajame posėdyje balsu perskaityti liudytojo
parodymus, duotus ikiteisminio tyrimo pareigūnui ar prokurorui, jei tai
reikalinga byloje esantiems įrodymams patikrinti. Kadangi liudytojas M. S.
teismo posėdžio metu patvirtino, kad ikiteisminio tyrimo metu jo duoti
parodymai yra teisingi, todėl teismas nuturėjo pagrindo abejoti parodymų
patikimumu ir galėjo jais remtis.
Kasacinis skundas netenkintinas.
Dėl įrodymų vertinimo
Kasaciniame
skunde nuteistasis ginčija teismo nustatytas faktines aplinkybes, teigia, kad
konfliktą inicijavo ne jis, bet nukentėjusysis. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad kasacinės
instancijos teismas, vadovaudamasis BPK 376 straipsnio 1 dalimi, nagrinėja bylą
teisės taikymo aspektu, taigi iš naujo surinktų įrodymų nevertina, naujų
faktinių aplinkybių nenustato. Bylos medžiaga rodo, kad nusikalstamos veikos
padarymo faktines aplinkybes teismas nustatė remdamasis nukentėjusiojo V. M.,
liudytojų M. S., A. R. ir R. V., A. G., teismo medicinos specialisto išvadomis,
patvirtinančiomis nukentėjusiojo ir nuteistojo patirtų sužalojimų pobūdį ir
sunkumą, iš dalies M. L. teisme duotais parodymais. Nuteistojo J. V.
konflikto versija įvertinta kritiškai. Teismas išsamiai paaiškino
įrodymų vertinimo logiką. Kasacinio skundo argumentas, kad teismas, priimdamas nuosprendį, rėmėsi
ne teisme duotais liudytojų parodymais, neatitinka tikrovės. Nepagrįstas ir
argumentas, kad teismas rėmėsi M. S. parodymais, duotais ikiteisminio tyrimo
metu. Šis liudytojas, apklaustas teismo posėdžio metu, patvirtino parodymų, duotų ikiteisminio tyrimo metu ir perskaitytų
teismo posėdžio metu, teisingumą. Tokią parodymų tikrinimo procedūra nustatyta
BPK 276 straipsnio 4 dalyje, todėl teismas
turėjo pagrindą remtis šiais parodymais.
Įvertinusi
kasacinio skundo argumentus, kuriais ginčijamos teismo nustatytos faktinės
aplinkybės, kasacinio teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios
instancijos teismas faktines bylos aplinkybes nustatė remdamasis leistinais ir
patikimais įrodymais, įrodymų vertinimo tvarkos nepažeidė.
Dėl nusikalstamos veikos
kvalifikavimo pagal 284 straipsnio 1 dalį
Nuteistasis
kasaciniame skunde ginčija jo padarytos nusikalstamos veikos kvalifikavimą
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį teigdamas, kad jo veiksmai nebuvo įžūlūs, konfliktas prasidėjo ne dėl
chuliganiškų paskatų, susistumdymas vyko kasatoriui priklausančių dirbtuvių
teritorijoje ir nė vienas iš konflikto dalyvių neturėjo tikslo pažeisti viešosios
tvarkos, aplinkinių toks elgesys nešokiravo, nes jie galėjo suprasti, kad tai
tarpusavio santykių aiškinimasis.
Teisėjų
kolegija pažymi, kad baudžiamoji atsakomybė už viešosios tvarkos pažeidimą
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį taikoma asmeniui, kuris viešoje vietoje įžūliu elgesiu,
grasinimais, patyčiomis arba vandališkais veiksmais demonstravo nepagarbą
aplinkiniams ar aplinkai ir sutrikdė visuomenės rimtį ar tvarką. Taikant
šią normą, be kita ko, būtina nustatyti, kad kaltininko veiksmai atlikti
viešojoje vietoje ir kad dėl jų kilo neigiami padariniai – visuomenės rimties ar tvarkos sutrikdymas. Viešosios
tvarkos pažeidimas padaromas tiesiogine tyčia, taigi būtina, kad toks asmuo suvoktų,
jog savo veiksmais demonstruoja nepagarbą aplinkiniams ar aplinkai, numatytų,
kad dėl to bus sutrikdyta visuomenės rimtis ar tvarka, ir šių padarinių norėtų.
Kita vertus, teismų praktikoje pripažįstama, kad viešosios tvarkos pažeidėjas
gali veikti nesukonkretindamas, kokį poveikį visuomenei turės jo atliekami veiksmai,
bet bendrais bruožais numatyti, kad visuomenės rimtis ar tvarka bus sutrikdyta (kasacinės
nutartys Nr. 2K-426/2008, 2K-159/2009). Sprendžiant
klausimą, ar viešoje vietoje atlikti įžūlūs veiksmai ir jų padariniai atitinka
viešosios tvarkos pažeidimo požymius ar kvalifikuotini pagal kitus BK
straipsnius, atsižvelgtina ir į tokio elgesio paskatas. Pavyzdžiui, tai, kad
asmuo veikė be aiškios asmeninės motyvacijos arba panaudojo kaip pretekstą savo
veiksmams mažareikšmę dingstį, skatina daryti išvadą, jog asmens veika
pirmiausia nukreipta viešajai tvarkai pažeisti, todėl kvalifikuotina pagal BK
284 straipsnio 1 dalį. Kita vertus, asmeninio pobūdžio paskatų buvimas ne
visada neigia veikos priešingumą viešajai tvarkai. Pavyzdžiui, kai savo asmeniniams
santykiams spręsti kaltininkas pasirinko būtent viešąją vietą ir būdą, kuriuo
akivaizdžiai sutrikdė visuomenės rimtį, pademonstravo nepagarbą aplinkiniams ir
aplinkai, jo veika gali būti kvalifikuojama pagal BK 284 straipsnio 1 dalį
(kasacinė nutartis Nr. 2K-126/2006).
Teismas
nustatė, kad J. V. smurto veiksmus atliko viešoje vietoje
(atviroje kolektyvinių garažų savininkų bendrijos teritorijoje), kitų asmenų
akivaizdoje, šiuo įžūliu elgesiu dėl asmeninių nesutarimų demonstravo nepagarbą
ne tik nukentėjusiajam, bet ir aplinkiniams ir aplinkai, sutrikdė visuomenės
rimtį ir tvarką. Teisėjų kolegijos vertinimu, tokiomis aplinkybėmis padaryta
veika atitinka viešosios tvarkos pažeidimo požymius (BK 284 straipsnis 1
dalis). Nekyla abejonių dėl to, kad smurto veiksmai atlikti viešojoje vietoje. Viešoji
vieta – tai tokia vieta, kurioje nusikalstamos veikos padarymo metu yra ar turi
teisę lankytis kiti asmenys. Svarbu tai, kad dėl laisvo priėjimo prie tokios
vietos joje bet kuriuo momentu gali atsirasti kiti asmenys, kurie dėl
kaltininko veiksmų patirs nepatogumų (kasacinės nutartys Nr. 2K-670/2002, 2K-796/2007,
Nr. 2K-122/2008 ir kt.). Teismas, pripažindamas konflikto vietą viešąja,
visiškai pagrįstai nurodė, kad konfliktas įvyko vidury dienos, garažų savininkų
bendrijos teritorijoje, kur nuolat būna nemažai žmonių, stebint pašaliniams
asmenims. Konflikto inicijavimas ir po to einantis smurtas, be abejonių,
atitinka įžūlaus elgesio sampratą. Nors tokio nuteistojo elgesio paskatos buvo
asmeniniai nesutarimai, bet smurtaudamas jis suprato, kad daro tai viešojoje vietoje,
numatė, kad šiais veiksmais bus ne tik padaryta žala nukentėjusiajam, bet ir pademonstruota
nepagarba aplinkiniams ir aplinkai, įvykio liudininkai patirs neigiamų
išgyvenimų, sutriks įprasta viešoji tvarka. Atsižvelgdama į tai, kasacinio
teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad teismas pagrįstai nuteistojo veiką kvalifikavo
pagal BK 284 straipsnio 1 dalį.
Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų
skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi BPK 382 straipsnio 1 punktu,
n u t a
r i a :
Nuteistojo
J. V. kasacinį skundą atmesti.
Teisėjai
Aldona Rakauskienė
Vytautas
Greičius
Olegas Fedosiukas