Administracinė byla Nr. A-1713-1188/2023
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05366-2022-9
Procesinio sprendimo kategorija 8.7
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2023 m. birželio 14 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gintaro Kryževičiaus, Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas) ir Egidijaus Šileikio (pranešėjas),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo G. D. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas G. D. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu, kurį vėliau patikslino, kreipėsi į teismą, prašydamas: 1) panaikinti Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. spalio 19 d. sprendimą Nr. 22S141944 (toliau – ir Sprendimas); 2) įpareigoti Departamentą pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje (toliau – ir Leidimas) išdavimo, įvertinant išdėstytas aplinkybes ir pateiktus įrodymus.
2. Pareiškėjas nurodė, kad yra Moldovos Respublikos pilietis, šiuo metu gyvenantis Lietuvoje. Nuo 2017 m. kartu su savo nuolatine partnere, Ukrainos piliete Y. L., gyveno Kyjivo mieste, Ukrainoje. 2022 m. vasario 10 d. pareiškėjui buvo išduota fizinio asmens – mokesčių mokėtojo pažyma, suteiktas mokesčių mokėtojo Ukrainoje kodas. Nors nėra susituokęs su Y. L., tačiau gyvendami Ukrainoje vedė bendrą šeimos ūkį, gyveno kartu, teikė vienas kitam visapusišką paramą. Pareiškėjas Ukrainoje planavo pradėti verslą, įregistravo įmonę, rinko reikalingus dokumentus leidimui gyventi Ukrainoje gauti, tačiau dėl prasidėjusio karo nespėjo jų pateikti Ukrainos valstybinėms institucijoms. Ukrainoje 2022 m. vasario 24 d. prasidėjus karui, pareiškėjas kartu su Y. L. ir jos seserimi išvyko pas savo tėvus į Moldovą, kur visi kartu gyveno iki 2022 m. balandžio mėnesio. Dėl įtemptos padėties Moldovoje, kuomet balandžio mėnesį buvo apšaudytos Moldovos valstybinės institucijos, bijodami dėl savo gyvybės ir sveikatos, su šeima nusprendė išvykti gyventi į Lietuvą ir prašyti laikinosios apsaugos. 2022 m. balandžio 29 d. atvyko į Lietuvą su visa šeima ir toliau gyvena visi kartu Vilniuje. Veda bendrą šeimos ūkį, kartu su Y. L. mokosi anglų kalbos, bendrai naudoja automobilį ir bendrai nuomoja gyvenamąją patalpą. 2022 m. gegužės 2 d. kreipėsi į Departamentą su prašymu išduoti Leidimą. Prašymo pagrindas – dėl Ukrainoje prasidėjusio karo turėjo su šeima išvykti. Nurodė, kad iki išvykimo gyveno Ukrainoje su šeima, t. y. Ukrainos piliete Y. L. Departamentas Sprendimu pareiškėjo prašymo netenkino. Sprendime nurodoma, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimu Nr. 224, pareiškėjui nėra suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje; pareiškėjas neturi leidimo nuolat gyventi Ukrainoje, ir, nors iš Ukrainos išvyko po 2022 m. vasario 24 d., neatitinka Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi (Lietuvoje) išdavimo pagrindo.
3. Pareiškėjas akcentavo, kad vadovaujantis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarimo Nr. 224 „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ (toliau – ir Vyriausybės nutarimas) 1.1.3 papunkčiu, laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d. suteikiama Ukrainos piliečiams, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje (1.1.1 p.) arba asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga (1.1.2 p.), arba Nutarimo 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiuose nurodytų asmenų šeimos nariams, kaip jie apibrėžti Sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalyje. Vyriausybės nutarime minimas Sprendimas (ES) 2022/382 – 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimas (ES) 2022/382, kuriuo pagal Direktyvos 2001/55/EB 5 straipsnį nustatoma, kad iš Ukrainos yra perkeltųjų asmenų masinis srautas, ir pradedama taikyti laikinoji apsauga (toliau – ir Sprendimas dėl laikinosios apsaugos). Sprendimo dėl laikinosios apsaugos 2 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad „<...> šeimos nariais laikomi toliau nurodyti asmenys, jei jie jau fiziškai buvo ir gyveno Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d.: (a) <..>] asmens sutuoktinis arba nevedęs nuolatinis partneris, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus ar praktiką nesusituokusioms poroms nustatytos panašios sąlygos kaip ir susituokusioms poroms pagal jos su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę“.
4. Pareiškėjas teigė, kad nepaisant to, jog jis ir Y. L. yra nesusituokę, tačiau jų santykiai visiškai atitinka šeimos sampratą, kaip ji yra išaiškinta Konstitucinio Teismo (2011 m. rugsėjo 28 d. nutarimas bylos Nr. 21/2008). Jis ir Ukrainos pilietė Y. L. gyvena kartu, veda bendrą šeimos ūkį daugiau nei 5 metus. Kol gyveno Ukrainoje, kartu rūpinosi būsto išlaikymu, ryšių paslaugų apmokėjimu ir tai patvirtina rašytiniai įrodymai. Su Y. L. sieja visą ateinantį savo gyvenimą, vienas kitam jaučia ne tik prieraišumą ir norą kurti bendrą gyvenimą, kartu jaučia didelę atsakomybę vienas kitam, siekia ginti bendras vertybes, saugoti vienas kitą. Būtent dėl saugumo ir bijodami dėl vienas kito gyvybės ir sveikatos, išvyko iš Ukrainos, kurioje prasidėjo karas. Tikėdamiesi, kad saugų prieglobstį ras Moldovos Respublikoje, su visa šeima išvyko ten, kur kartu laikinai gyveno pas pareiškėjo tėvus. Tačiau dėl sudėtingos situacijos Moldovoje, kuomet 2022 m. balandžio mėnesį buvo apšaudytos valstybinės institucijos, su Y. L. nusprendė vykti į Lietuvą, kurioje jaustųsi saugūs. Vienas kitą laiko šeimos nariais, t. y. vyru ir žmona.
5. Pareiškėjas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais dėl šeimos sąvokos, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktu šeimos sąvokos išaiškinimu, kad Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos (toliau – ir Konvencija) 8 straipsnis neapsiriboja vien santuoka pagrįstais santykiais ir gali apimti kitus de facto šeimos ryšius, kai šalys gyvena kartu ne santuokoje.
6. Pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad vadovaujantis Konstitucinio Teismo bei EŽTT išaiškinimais bei vertinant įvardintas aplinkybes dėl pareiškėjo ir Y. L. bendro šeimyninio gyvenimo kartu, darytina išvada, kad juos siejantys ryšiai, bendras gyvenimas kartu, bendro šeimos ūkio vedimas turi būti vertinami kaip šeimos santykiai. Tai, savo ruožtu, yra pagrindas išduoti pareiškėjui Leidimą pagal Vyriausybės nutarimo nuostatas, neatskiriant pareiškėjo nuo jo šeimos.
7. Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjo skundą prašė skundą atmesti.
8. Atsakovas nurodė, kad Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu nelydimas nepilnametis užsienietis negrąžinamas į užsienio valstybę, užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, arba užsieniečio išsiuntimo iš Lietuvos Respublikos vykdymas sustabdytas dėl Įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nurodytų aplinkybių. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktas nustato, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas yra Moldovos Respublikos pilietis ir nepateikė duomenų, o Departamentas nenustatė, kad jis negali grįžti į Moldovą dėl Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių arba kad jo negalima grąžinti į Moldovos Respubliką Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu
.
9. Atsakovas pažymėjo, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimo 1.1 papunktį, laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d. suteikiama asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra: Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje; arba asmenys be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga; arba minėtų asmenų šeimos nariai, kaip jie apibrėžti 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalyje; arba asmenys be pilietybės arba trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. teisėtai nuolat gyveno Ukrainoje turėdami galiojantį leidimą nuolat gyventi Ukrainoje, ir jų negalima saugiai ir ilgam laikui grąžinti į kilmės šalį ar kitą valstybę, kuri juos priima. Įvertinus, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kad yra Ukrainos piliečio šeimos narys ar kad Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga, Departamentas vertino, kad nors pareiškėjas iš Ukrainos išvyko po 2022 m. vasario 24 d., jis neatitinka ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo.
10. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog Ukrainoje daugiau negu 5 metus kartu gyveno su Y. L. ir vedė bendrą ūkį, pareiškėjas net nepateikė informacijos, kad Ukrainoje turėjo leidimą gyventi. Priešingai, teismui pateiktame Ribotos atsakomybės bendrovės „SMART BILD KOMPANI“ steigėjo (akcininko) sprendime Nr.1, sudarytame 2019 m. vasario 9 d. Kyjive, nurodyta pareiškėjo gyvenamoji vieta (duomenys neskelbtini).
11. Atsakovas teigė, kad pareiškėjo į bylą pateiktos mokėjimo pavedimų kopijos taip pat neįrodo nei jo gyvenimo Ukrainoje, nei bendro gyvenimo su Y. L. vedimo, kadangi nėra aišku, kokiu pagrindu buvo pervedinėjami pinigai. Teismui pateikti kvitai už būsto, komunalines ir kitas paslaugas Y. L. vardu taip pat neįrodo bendro ūkio su pareiškėju vedimo – byloje nėra ginčo, kad Ukrainos pilietė Y. L. gyveno Kyjive. Tai, kad pareiškėjas dabar Lietuvoje kartu su Y. L. nuomoja butą ir kartu gyvena, bendrai naudoja automobilį ir mokosi anglų kalbos, neturi nieko bendro su ginčijamu sprendimu, kadangi jis buvo priimtas įvertinus, kad nors pareiškėjas iš Ukrainos išvyko po 2022 m. vasario 24 d., jis neatitinka Vyriausybes nutarime, tuo pačiu ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytų leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų.
12. Atsakovas pažymėjo, kad pagal 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382 šeimos nariais laikomi nevedęs nuolatinis partneris, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus ar praktiką nesusituokusioms poroms nustatytos panašios sąlygos kaip ir susituokusioms poroms pagal jos su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę, – tai būtų galima įrodyti atitinkamais registrų dokumentais ir pažymėjimais arba bet kokiu kitu Ukrainos valdžios institucijų išduotu dokumentu, net ir šalies atstovybės toje valstybėje narėje išduotais liudijimais. Pagal Lietuvos nacionalinę teisę (Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį), šeimos nariai – sutuoktinis arba asmuo, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečiai vaikai (įvaikiai) (toliau – vaikai), įskaitant sutuoktinio arba asmens, su kuriuo sudaryta registruotos partnerystės sutartis, nepilnamečius vaikus, jeigu jie nesusituokę ir yra priklausomi nuo tėvų, taip pat pirmos eilės tiesiosios aukštutinės linijos giminaičiai, kurie išlaikomi ne mažiau kaip vienus metus ir negali pasinaudoti kitų šeimos narių, gyvenančių užsienio valstybėje, parama. Taigi, pareiškėjas neatitinka Lietuvos teisės aktų nesusituokusioms poroms nustatytų sąlygų, tuo pačiu – ir 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 numatytų sąlygų.
13. Pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu pareiškėjas papildomai pažymėjo, jog esant Lietuvoje bandė įregistruoti santuoką su Y. L., tačiau dokumentų nepriėmė ir nurodė, kad to padaryti negali dėl Departamento pozicijos. Su prašymu dėl leidimo įregistruoti santuoką yra pasikreipę į atsakovą, tačiau iki šios dienos jokio atsakymo nėra gavę.
14. Pirmosios instancijos teisminio nagrinėjimo metu liudytoja buvo apklausta Y. L., kuri teismui paaiškino, kad su pareiškėju susipažino 2018 m. ir nuo to laiko palaiko santykius. Iki karo su pareiškėju gyveno Kyjive, planavo atidaryti verslą. Prasidėjus karui buvo labai pasimetę ir išsigandę, todėl kartu su šeima išvyko pas pareiškėjo tėvus į Moldovą. Ten prabuvo apie du mėnesius ir nusprendė vykti į Lietuvą. Atvykus į Lietuvą, jai ir jos dukrai leidimai gyventi Lietuvoje buvo išduoti, o G. ne, nes jie nesusituokę. Liudytoja, atsakydama į teismo klausimus parodė, kad su pareiškėju susipažino 2018 m. Kyjive, iš pradžių ne pastoviai kartu gyveno, nes G. gyveno per tris šalis – tai vykdavo į Moldovą, tai į Lietuvą, tai gyveno Ukrainoje. Paaiškino, kad kartu su pareiškėju taip pat vykdavo į Lietuvą. Santuokos nesudarė, nes sprendė klausimą, kur gyventi. Turėjo gerą darbą Ukrainoje, o pareiškėjas turėjo verslą Lietuvoje. Prasidėjęs karas leido priimti sprendimą, kad reikia išvykti. Lietuvoje kreipėsi dėl santuokos sudarymo, perdavė visus dokumentus, bet jų nepriėmė. Tiksliai įvardinti, kokioje institucijoje nepriėmė dokumentų dėl santuokos įregistravimo, negalėjo. Šiuo metu grįžti į Ukrainą dėl santuokos sudarymo nesvarsto.
II.
15. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. kovo 30 d. sprendimu pareiškėjo skundą tenkino ir panaikino Departamento Sprendimą bei įpareigojo Departamentą pareiškėjo prašymą dėl Leidimo išdavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą.
16. Teismas nustatė, kad pareiškėjas 2022 m. gegužės 2 d. pateikė prašymą išduoti Leidimą tuo pagrindu, kad jis išvyko iš Ukrainos, kurioje gyveno neregistruotoje santuokoje su Ukrainos piliete Y. L., dėl prasidėjusio karo. Prašyme nurodė, kad yra Moldovos pilietis, iki išvykimo iš Ukrainos gyveno Kyjive. Ukrainoje pradėjo leidimo gyventi gavimo procedūrą, tačiau prasidėjus karui išvyko iš Ukrainos į savo kilmės šalį, o po kelių mėnesių išvyko iš Moldovos į Lietuvą, nes Moldovoje irgi įtempta politinė situacija. Departamentas, išnagrinėjęs pareiškėjo prašymą, Sprendimu atsisakė išduoti pareiškėjui Leidimą, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Leidimui gauti konkrečiu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu.
17. Teismas nurodė, kad Vyriausybės nutarimo (ginčui aktuali redakcija) 1 punktas nustato, kad suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje (toliau – laikinoji apsauga) nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d.: 1.1 asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra: 1.1.1 Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje, arba 1.1.2 asmenys be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga, arba 1.1.3 šio nutarimo 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiuose nurodytų asmenų šeimos nariai, kaip jie apibrėžti Sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalyje. Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo 2 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad šis sprendimas taikomas toliau nurodytų kategorijų asmenims, kurie 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau buvo perkelti iš Ukrainos dėl Rusijos ginkluotųjų pajėgų tą dieną pradėtos karinės invazijos: a) Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d. gyvenusiems Ukrainos piliečiams; b) asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių, išskyrus Ukrainą, piliečiams, kuriems iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje buvo taikoma tarptautinė apsauga arba lygiavertė nacionalinė apsauga, ir; c) a ir b punktuose nurodytų asmenų šeimos nariams. To paties straipsnio 4 dalis nustato, kad taikant 1 dalies c punktą šeimos nariais laikomi toliau nurodyti asmenys, jei jie jau fiziškai buvo ir gyveno Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d.: 1 dalies a arba b punkte nurodyto asmens sutuoktinis arba nevedęs nuolatinis partneris, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus ar praktiką nesusituokusioms poroms nustatytos panašios sąlygos kaip ir susituokusioms poroms pagal jos su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę (a punktas).
18. Teismas sutiko su atsakovu, kad pagal Įstatymo 2 straipsnio 26 dalį šeimos nariais yra laikomi sutuoktiniai, partnerystę įregistravę asmenys ir jų (arba vieno iš jų) vaikai iki tam tikro amžiaus bei giminystės ryšiais susiję išlaikytiniai. Tačiau, teismo vertinimu, Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalies formuluotė pateikia nuorodą ne tik į valstybės narės teisės aktus, bet ir valstybės narės praktiką, kuri, be abejonės, apima valstybės narės teismų formuojamą praktiką, vertinant nesusituokusioms poroms nustatytas sąlygas. Konstitucinis Teismas 2011 m. rugsėjo 28 d. nutarime pažymėjo, kad konstitucinė šeimos samprata negali būti kildinama tik iš santuokos instituto, įtvirtinto Konstitucijos 38 straipsnio 3 dalies nuostatose. Tai, kad santuokos ir šeimos institutai yra įtvirtinti tame pačiame Konstitucijos 38 straipsnyje, rodo neatsiejamą ir neginčijamą santuokos ir šeimos ryšį. Santuoka yra vienas iš šeimos konstitucinio instituto pagrindų šeimos santykiams kurti. Tai yra istoriškai susiklostęs šeimos modelis, neabejotinai turintis išskirtinę vertę visuomenės gyvenime, užtikrinantis Tautos ir valstybės gyvybingumą bei istorinį išlikimą. Tačiau tai nereiškia, kad pagal Konstituciją, inter alia jos 38 straipsnio 1 dalies nuostatas, nėra saugomos ir ginamos kitokios nei santuokos pagrindu sudarytos šeimos, inter alia santuokos nesudariusių vyro ir moters bendras gyvenimas, kuris grindžiamas pastoviais emocinio prieraišumo, tarpusavio supratimo, atsakomybės, pagarbos, bendro vaikų auklėjimo ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, kurie yra konstitucinių motinystės, tėvystės ir vaikystės institutų pagrindas. Konstitucinis Teismas pabrėžė, kad konstitucinė šeimos samprata grindžiama šeimos narių tarpusavio atsakomybe, supratimu, emociniu prieraišumu, pagalba ir panašiais ryšiais bei savanorišku apsisprendimu prisiimti tam tikras teises ir pareigas, t. y. santykių turiniu, o šių santykių išraiškos forma konstitucinei šeimos sampratai esminės reikšmės neturi; iš Konstitucijos 38 straipsnio 1 dalies kylanti valstybės pareiga įstatymais ir kitais teisės aktais nustatyti tokį teisinį reguliavimą, kuris užtikrintų šeimos, kaip konstitucinės vertybės, apsaugą, suponuoja valstybės pareigą ne tik nustatyti teisinį reguliavimą, kuriuo inter alia būtų sudarytos prielaidos šeimai tinkamai funkcionuoti, būtų stiprinami šeimos santykiai, ginamos šeimos narių teisės ir teisėti interesai, bet ir įstatymais ir kitais teisės aktais taip sureguliuoti šeimos santykius, kad nebūtų sudaroma prielaidų diskriminuoti šeimos santykių dalyvių (kaip antai santuokos neįregistravusių bendrai gyvenančių vyro ir moters, jų vaikų (įvaikių), vieno iš tėvų, auginančio vaiką (įvaikį), ir kt.).
19. Teismas pažymėjo, kad minėtame Konstitucinio Teismo nutarime buvo konstatuota, jog konstitucinė šeimos samprata turi būti aiškinama atsižvelgiant ir į tarptautinius Lietuvos valstybės įsipareigojimus, kuriuos ji prisiėmė ratifikavusi Konvenciją. Konstitucinis Teismas rėmėsi Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) pateiktais išaiškinimais ir nurodė, kad EŽTT jurisprudencijoje analizuojama šeimos samprata neapsiriboja tradicinės šeimos, kuriamos santuokos pagrindu, sąvoka. EŽTT ne kartą yra pažymėjęs, kad Konvencijos 8 straipsnio prasme yra ginami ir kiti bendro gyvenimo santykiai, kuriuos apibūdina asmenų tarpusavio ryšių pastovumas, prisiimtų įsipareigojimų pobūdis, bendrų vaikų turėjimas ir kt. Pagal Konstitucinio Teismo pateiktus išaiškinimus, šeimos nariu yra laikomi ne tik sutuoktiniai ar partnerystę įregistravę asmenys (Įstatymo 2 straipsnio 26 punktas), bet ir asmenys su kuriuo asmuo bendrai gyvena neįregistravęs santuokos.
20. Teismas vertino, kad pareiškėjas, bendrai gyvendamas su Ukrainos piliete Y. L., yra laikomas jos šeimos nariu. Teismas taip pat pastebėjo, jog Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 preambulės 11 punkte nustatyta, kad šio sprendimo tikslas – suteikti laikinąją apsaugą Ukrainoje gyvenantiems Ukrainos piliečiams, kurie buvo perkelti 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau, dėl tą dieną prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės invazijos. Laikinoji apsauga taip pat turėtų būti suteikiama trečiųjų šalių (ne Ukrainos) piliečiams, kurie buvo perkelti iš Ukrainos 2022 m. vasario 24 d. arba vėliau ir kuriems anksčiau nei 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje buvo suteiktas pabėgėlio statusas arba lygiavertė apsauga. Be to, svarbu neišskirti šeimų ir vengti, kad tos pačios šeimos nariai turėtų skirtingą statusą. Todėl taip pat būtina suteikti laikinąją apsaugą tų asmenų šeimų nariams, jei jų šeimos jau buvo Ukrainoje ir joje gyveno tuo metu, kai susiklostė su masiniu perkeltųjų asmenų srautu susijusios aplinkybės.
21. Teismas dėl atsakovo argumentų, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, įrodančių, jog Ukrainoje daugiau negu 5 metus kartu gyveno su Y. L. ir vedė bendrą ūkį, o pateiktus pareiškėjo rašytinius įrodymus vertino kaip nepakankamus, nurodė, kad pareiškėjo pateiktus paaiškinimus dėl bendro gyvenimo Ukrainoje nuo 2018 m. patvirtino ir teisminio nagrinėjimo metu apklausta liudytoja Y. L. Be to, pateikti rašytiniai įrodymai – mokėjimo pavedimo kopijos, priešingai nei nurodo atsakovas, patvirtina, jog pareiškėjas kartu su Y. L. veda bendrą šeimos ūkį ir teikia vienas kitam pagalbą. Tai, kad ribotos atsakomybės bendrovės „SMART BILD KOMPANI“ steigėjo (akcininko) sprendime Nr. 1, sudarytame 2019 m. vasario 9 d. Kyjive, nurodyta pareiškėjo gyvenamoji vieta – (duomenys neskelbtini), nekeičia situacijos. Priešingai, joje nurodoma, kad ji buvo sudaryta Kyjive, kas tik dar kartą patvirtina, jog pareiškėjas gyveno Ukrainoje. Tiek pareiškėjas, tiek liudytoja Y. L. teisminio nagrinėjimo metu patvirtino, kad pareiškėjas tam tikrais laikotarpiais verslo reikalais vykdavo tiek į Moldovą, tiek ir į Lietuvą. Atsakovo argumentai, kad tai, jog pareiškėjas dabar Lietuvoje kartu su Y. L. nuomoja butą ir kartu gyvena, bendrai naudoja automobilį ir mokosi anglų kalbos, neturi nieko bendro su ginčijamu sprendimu, yra nepagrįsti. Priešingai, šios aplinkybės leidžia spręsti apie pareiškėjo dėstomų aplinkybių tąsą, t. y. pareiškėjo ir Y. L. bendrą gyvenimą kartu ne tik Ukrainoje, bet ir Lietuvoje. Tiek pareiškėjas, tiek liudytoja teisminio nagrinėjimo metu paaiškino, jog siekė įteisinti savo santykius, tačiau jų prašymas dėl santuokos sudarymo Lietuvos institucijos nebuvo priimtas. Pareiškėjas paaiškino, kad prašymas dėl santuokos sudarymo nebuvo priimtas dėl atsakovo prieštaravimo, todėl su prašymu leisti sudaryti santuoką kreipėsi į Departamentą, tačiau atsakymas nebuvo gautas. Atsakovo atstovė teisminio nagrinėjimo metu nurodė, kad Departamentas nėra įgaliotas vertinti, kodėl prašymas dėl santuokos sudarymo nebuvo priimtas, tačiau nedetalizavo aplinkybių, ar prašymą leisti sudaryti santuoką pareiškėjas buvo pateikęs Departamentui. Teismas pažymėjo, kad atsakovas turėtų atkreipti dėmesį ir į tai, kad vykstant karui Ukrainoje asmenų rašytinių įrodymų surinkimas ir pateikimas yra iš esmės apsunkintas. Dar daugiau, atsakovas nei atsiliepime į skundą, nei teisminio nagrinėjimo metu nenurodė, kokius įrodymus, patvirtinančius pareiškėjo ir Y. L. gyvenimą kartu Ukrainoje, vertintų kaip pakankamus.
22. Teismas sprendė, kad atsakovas priimdamas Sprendimą netinkamai taikė materialinės teisės normas, dėl ko priėmė neteisėtą bei nepagrįstą Sprendimą, kuris naikinamas. Departamentas įpareigojamas pakartotinai išnagrinėti pareiškėjo prašymą dėl Leidimo išdavimo, atsižvelgdamas į teismo pateiktus išaiškinimus.
III.
23. Atsakovas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą atmesti.
24. Atsakovo teigimu, teismas, vertindamas įrodymus, padarė akivaizdžius ir esminius materialinės ir proceso teisės normų pažeidimus, išvadas grindė prielaidomis, kurios prieštarauja byloje esantiems įrodymams, nevisapusiškai ištyrė visas su byla susijusias aplinkybes.
25. Atsakovas nurodo, kad pareiškėjas yra Moldovos Respublikos pilietis ir nepateikė duomenų, o Departamentas nenustatė, kad jis negali grįžti į Moldovą dėl Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių arba kad jo negalima grąžinti į Moldovos Respubliką Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, todėl pareiškėjas neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Leidimui gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu. Kadangi teismas dėl šio klausimo nepasisakė, laikytina, kad taip pat vertino, kad pareiškėjas neatitinka Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatyto pagrindo.
26. Atsakovas teigia, kad teismas plečiamai aiškina šeimos sąvoką, nors 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendime (ES) 2022/382 yra duodama nuoroda į su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę. Teismas neatsižvelgė į tai, kad Konstitucinis Teismas nutarime nenagrinėjo ir nepasisakė dėl užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respublikos sąlygų. Įstatymo 43 straipsnis detaliai nurodo, kokiais atvejais leidimas laikinai gyventi išduodamas šeimos susijungimo atveju. Nei viename iš Įstatymo 43 straipsnio 1 dalies punktų nėra numatyta, kad leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas užsieniečiui tuo pagrindu, kad jis užsienio valstybėje kartu gyveno arba Lietuvoje norėtų kartu gyventi su užsieniečiu. Lietuvos Respublikoje nėra nei administracinės, nei teisminės praktikos, kad užsienietis (trečiosios šalies pilietis), kartu gyvenęs su užsieniečiu (trečiosios šalies piliečiu) kitoje valstybėje ir (ar) norintis kartu gyventi Lietuvos Respublikoje, galėtų gauti leidimą gyventi šeimos susijungimo pagrindu. Tokios praktikos nenurodė ir teismas. Teismas be pagrindo taikė Konstitucinio Teismo nutarimą, kuris iš principo susijęs su socialinės paramos šeimoms politika, t. y. su kitais teisiniais santykiais.
27. Atsakovas teigia, kad užsieniečio teisė į šeimos susijungimą nėra ir negali būti laikoma absoliučia, priešingu atveju, būtų pažeidžiama valstybės teisė kontroliuoti užsieniečių atvykimą į jų teritoriją ir jų gyvenimą, kuri yra pripažįstama tiek Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, tiek EŽTT praktikoje. Valstybė turi teisę nustatyti užsieniečių atvykimo ir gyvenimo sąlygas Lietuvos Respublikoje, taip pat kontroliuoti užsieniečių atvykimo ir gyvenimo sąlygas net ir tuo atveju, jeigu užsieniečiai savo santykius vertina kaip šeimos narių santykius.
28. Atsakovo vertinimu, atsižvelgiant į Europos Sąjungos laikinosios apsaugos direktyvos esmę, t. y. Ukrainos pabėgėliams gauti apsaugą bei užtikrinti pagalbą, šeimos nario sąvoka negali būti aiškinama plečiamai ir turi būti atsižvelgiama į nacionalinės teisės nuostatas, susijusias su užsieniečiais. Šiuo atveju, atsižvelgiant į teismo vertinimą, iš esmės tai reikštų, kad net ir tie asmenys, kurie neatitinka 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendime (ES) 2022/382 numatytų reikalavimų, turi teisę į visas iš šio sprendimo išplaukiančias teises, įskaitant ir teisę į socialinę paramą.
29. Atsakovas akcentuoja, kad neginčija aplinkybių, jog pareiškėjas palaiko santykius su Ukrainos piliete, tačiau pareiškėjas neatitinka su užsieniečiais susijusioje nacionalinėje teisėje įtvirtintos šeimos nario sąvokos, todėl jis neturi teisės gauti leidimo laikinai gyventi laikinosios apsaugos pagrindu bei visų teisių ir privilegijų, kylančių iš šio leidimo.
30. Atsakovas pažymi, kad Lietuvos Respublikos civilinės būklės aktų registravimo įstatymo 15 straipsnio 3 dalyje numatyta, kad užsieniečiai, paduodami prašymą įregistruoti santuoką, privalo pateikti savo kilmės valstybės kompetentingos institucijos išduotą dokumentą, patvirtinantį, kad pagal kilmės valstybės teisę santuokai nėra kliūčių. Jeigu nuolat Lietuvos Respublikoje gyvenantis asmuo be pilietybės, pabėgėlis ar užsienietis, kuriam suteikta papildoma apsauga Lietuvos Respublikoje, šio dokumento pateikti negali, jis pateikia pasirašytą deklaraciją, kuria patvirtina, kad nėra kliūčių sudaryti santuoką. Deklaracijos, kuria patvirtinamas kliūčių sudaryti santuoką nebuvimas, formą tvirtina teisingumo ministras. Užsieniečiai, išskyrus Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečius, taip pat privalo pateikti teisėtą buvimą Lietuvos Respublikoje patvirtinančius dokumentus. Jeigu civilinės metrikacijos įstaigai kyla abejonių dėl užsieniečio, išskyrus Europos Sąjungos ir Europos laisvosios prekybos asociacijos valstybių narių piliečius, teisėto buvimo Lietuvos Respublikoje, ji kreipiasi išvados į Valstybės sienos apsaugos tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos. Taigi Civilinės būklės aktų registravimo įstatyme yra numatytos specialios nuostatos užsieniečiams, siekiantiems registruoti santuoką. Taigi, Lietuvos Respublikos įstatyme numatytos specialios sąlygos, kurias užsienietis privalo tenkinti, o ta aplinkybė, kad užsienietis jų netenkina, savaime nereiškia, kad jos jam gali būti netaikomos ar kad užsieniečio atžvilgiu turėtų būti priimti išimtiniai sprendimai, prieštaraujantys Lietuvos Respublikoje galiojantiems teisės aktams.
31. Atsakovas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas posėdžio metu patvirtino, kad turi verslą Lietuvoje, taigi ginčijamas sprendimas neužkerta kelio pareiškėjui kreiptis dėl Leidimo išdavimo, jeigu pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas Leidimo išdavimo sąlygas. Šiuo metu yra pasikeitęs teisinis reglamentavimas. Pagal Įstatymo 28 straipsnį, prašymą dėl Leidimo galima pateikti ir užsieniečiui esant užsienyje per užsienio paslaugų teikėją. Pareiškėjas tokį prašymą gali pateikti netgi Moldovos Respublikoje, kurioje taip pat yra išorės paslaugų teikėjas. Taigi, dar labiau palengvintos sąlygos dėl Leidimo kreiptis užsieniečiui būnant užsienyje.
32. Atsakovas nurodo, kad atsiliepime aiškiai nurodė, kad pareiškėjo ir Y. L. gyvenimą kartu būtų galima įrodyti atitinkamais registrų dokumentais ir pažymėjimais arba bet kokiu kitu Ukrainos valdžios institucijų išduotu dokumentu, net ir šalies atstovybės toje valstybėje narėje išduotais liudijimais. Yra akivaizdu, kad nesusituokusioms poroms yra taikomi nesusituokusioms poroms nacionalinėje teisėje taikomi standartai, todėl pareiškėjui nepateikus minėtų dokumentų, Departamentas pagrįstai konstatavo, kad pareiškėjas neatitinka Lietuvos teisės aktų nesusituokusioms poroms nustatytų sąlygų, tuo pačiu ir 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimu (ES) 2022/382 numatytų sąlygų.
33. Atsakovas akcentuoja, kad pareiškėjas yra Moldovos Respublikos pilietis. Departamentas nenustatė ir pareiškėjas kartu su skundu nepateikė jokių įrodymų, kurie leistų vertinti, kad nagrinėjamu atveju egzistuoja Įstatymo 130 straipsnyje įtvirtintos sąlygos, dėl kurių pareiškėją būtų draudžiama grąžinti į kilmės valstybę ar kad ginčijamas sprendimas iš esmės pažeistų pareiškėjo teises bei teisėtus interesus, todėl pareiškėjas gali grįžti į saugią kilmės šalį. Teismas neatkreipė dėmesio į tai, kad pareiškėjui nėra reikalinga laikinoji apsauga ir jis saugiai gali grįžti į savo kilmės valstybę (Moldovos Respubliką). Leidimas laikinosios apsaugos pagrindu yra suteikiamas ne teisei į šeimos susijungimą, o tam, kad Ukrainos pabėgėliai gautų saugų prieglobstį ir visas socialines garantijas. Šiuo atveju, susiklosčius teismo praktikai, kad tokią teisę turi bet kuris asmuo, kuris neatitinka nacionalinėje teisėje nustatytų reikalavimų, tokiu atveju visas iš šio leidimo išplaukiančias teises galėtų įgyvendinti bet kuris užsienietis.
34. Pareiškėjas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti ir Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
35. Pareiškėjas, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 80 straipsnio 2 dalimi, pažymi, kad kreipdamasis į atsakovą savo prašymą dėl Leidimo išdavimo grindė ne Įstatymo, o Vyriausybės nutarimo specialiosiomis nuostatomis (Nutarimo 1.1.3 papunkčiu). Atsakovui atsisakius išduoti pareiškėjui Leidimą, pareiškėjas pateikė skundą teismui, kuris pagrįstai bylą nagrinėjo būtent pareiškėjo skundu apibrėžtose ribose. Todėl nepagrįstos yra atsakovo interpretacijos, anot kurių teismo nepasisakymas dėl skunde nenurodytų aplinkybių, t. y. pareiškėjo (ne)atitikimo Įstatymo nuostatoms (kuriomis pareiškėjas nei prašyme Departamentui, nei skunde teismui nesirėmė), neva savaime reiškią teismo konstatavimą, jog pareiškėjas nuostatų neatitinka.
36. Pareiškėjas paaiškina, kad kreipėsi į atsakovą su prašymu išduoti Leidimą vadovaujantis Vyriausybės nutarimu, kuriame įtvirtinta, kad laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje, nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d., suteikiama Ukrainos piliečiams, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje (1.1 p.), arba asmenims be pilietybės ir trečiųjų šalių piliečiams, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga (1.1.2 p.), arba Nutarimo 1.1.1 ir 1.1.2 papunkčiuose nurodytu asmenų šeimos nariams, kaip jie apibrėžti Sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalyje (1.1.3 p.). Pareiškėjas į Lietuvos Respubliką atvyko su savo šeimos nare – Y. L., ir, nors pareiškėjas ir Y. L. nėra sudarę santuokos, teismui pateikti įrodymai, paaiškinimai sudarė pagrindą išvadai, kad pareiškėjo ir Y. L. bendras gyvenimas kartu turi būti laikomas šeimos santykiais.
37. Pareiškėjas pažymi, kad Konstitucinio Teismo nutarimai yra privalomi visoms valdžios institucijoms, teismams, visoms įmonėms, įstaigoms bei organizacijoms, pareigūnams ir piliečiams. Vien tai, kad Konstitucinio Teismo nutarime nepasisakoma dėl užsieniečių teisės atvykti ir gyventi Lietuvos Respublikoje, negali būti laikoma pagrindu nesiremti Konstitucinio Teismo praktika. Skirtingai, nei teigia atsakovas, teismas šeimos sąvoką aiškino ne plečiamai, o konkrečiai remiantis Konstitucinio Teismo nutarimu, kuriame, be kita ko, įtvirtinta, kad šeima suprantama plačiau nei vien santuokos pagrindu sudaryta šeima. Pagal 2022 m. kovo 4 d. Europos Tarybos įgyvendinimo sprendimą (ES) 2022/382, šeimos nariais laikomi ir nevedę nuolatiniai partneriai, jeigu tai atitinka valstybės narės teisės aktus ar praktika. Valstybėms narėms ir jose teisingumą įgyvendinantiems teismams suteikta teisė, aiškinant šeimos sampratą, remtis ne tik valstybėje narėje taikomais teisės aktais, bet ir praktika.
38. Pareiškėjas pabrėžia, kad atsakovas netinkamai aiškina Europos Sąjungos laikinosios apsaugos direktyvos nuostatas. Direktyvoje nedetalizuojama, kas yra laikoma užsieniečio šeimos nariu, o vertinant Konstitucinio Teismo praktiką, negali būti laikoma, kad šeimos samprata, kaip ji išaiškinta Konstitucinio Teismo, būtų taikoma vieniems teisiniams santykiams (pavyzdžiui aiškinant socialinės paramos šeimoms politiką) ir netaikoma kitiems, taip pat susiformavusiems Lietuvos Respublikoje (pareiškėjo atveju – užsieniečio atvykimo į Lietuvos Respubliką su savo šeima ir tuo pagrindu atsirandantiems teisiniams santykiams). Atsakovas neginčija aplinkybių, jog pareiškėjas palaiko santykius su Ukrainos piliete. Iš atsakovui ir teismui pateiktų įrodymų yra akivaizdu, kad pareiškėjas ir Ukrainos pilietė Y. L. yra šeima.
39. Pareiškėjas akcentuoja, kad kreipėsi į atsakovą su prašymu dėl Leidimo, siekdamas įgyvendinti savo teisę teikti prašymą būtent tuo pagrindu, kokiu pareiškėjas pageidauja. Nei Lietuvos Respublikos, nei Europos Sąjungos teisės aktuose nėra nustatytas eiliškumas ar kitokie kriterijai, kuriais remiantis užsienietis pirmiausia turėtų pateikti prašymą remdamasis vienu ar kitu pagrindu, o tik vėliau, negavus leidimo pirmuoju prašymu, teikti prašymą remiantis kitu pagrindu. Atsakovo pozicija iš esmės rodo nepakankamai rimtą požiūrį į asmenų teisių įgyvendinimą.
40. Pareiškėjas pažymi, kad pateikė įrodymus, pagrindžiančius jo prašymą, tačiau būtent atsakovas netinkamai vertino įrodymų visumą. Netinkamai vertindamas pareiškėjo pateiktus įrodymus ir teismo sprendimo išaiškinimus, nurodydamas, kad pareiškėjas gali kreiptis į atsakovą su prašymu dėl Leidimo pagal kitą Įstatyme nustatytą pagrindą, nors pareiškėjas pateikė prašymą ir aktualią situaciją pagrindžiančius įrodymus, atsakovas sąmoningai nevertina įrodymų visumos ir sudaro nepagrįstas administracines kliūtis, dėl kurių pareiškėjas negali įgyvendinti jam teisės aktais nustatytų teisių – gauti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje su savo šeima.
41. Pareiškėjo teigimu, iš atsakovo paaiškinimų susidaro įspūdis, kad atsakovas, kaip viešosios valdžios funkcijas įgyvendinantis subjektas, bet kokius pagrįstus įrodymus, kokius bepateiktų pareiškėjas, laikytų netinkamais ir nepakankamais, jei tai nėra valstybės (šiuo atveju – Ukrainos) valdžios institucijos išduotas dokumentas. Toks formalus įrodymų vertinimas negali būti laikomas tinkamu, atitinkančiu pareiškėjo teises ir teisėtus bei pagrįstus interesus. Atsakovas turėtų vertinti įrodymų visumą, o ne formaliai reikalauti ir remtis vien tik oficialiais, valdžios institucijų išduotais dokumentais.
42. Pareiškėjas laikosi pozicijos, kad atsakovas netinkamai vertina Vyriausybės nutarimo siekį leisti kartu su Ukrainos pabėgėliu atvykti ir jo šeimos nariui. Nutarime įtvirtinta teisė šeimos nariams atvykti kartu su Ukrainos pabėgėliu negali būti aiškinama kaip nesuteikianti teisės į šeimos susijungimą. Vertinant Nutarimo priėmimo aplinkybes ir siekiant visapusiškos pabėgėliu bei jų šeimos nariu apsaugos dėl karo Ukrainoje, Ukrainos pabėgėlių atvykimas į Lietuvos Respubliką kartu su šeimos nariais gali būti vertinamas kaip šeimos susijungimas. Atsakovas netinkamai vertina teisės aktų nuostatas ir nepagrįstai teigia, kad Nutarime įtvirtinta nuostata, suteikianti teisę Ukrainos pabėgėliams atvykti į Lietuvos Respubliką ne tik jiems, bet ir jų šeimos nariams, suteikia ne teisę į šeimos susijungimą, o tik saugų prieglobstį ir socialines garantijas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
43. Ginčas byloje kilo dėl Migracijos departamento prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Departamentas) 2022 m. spalio 19 d. sprendimo Nr. 22S141944, kuriuo atsisakyta išduoti leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, nes jo prašantis asmuo, G. D., neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu.
44. Apeliacijos dalyką sudaro klausimas, ar teisėtas ir pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, kuriuo pareiškėjo skundas tenkintas ir panaikintas Departamento Sprendimas, įpareigojant Departamentą pareiškėjo prašymą dėl Leidimo išdavimo išnagrinėti iš naujo ir priimti naują sprendimą.
45. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą tenkino, laikydamasis pozicijos, kad G. D. iki 2022 m. vasario 24 d. bendrai gyvenęs Ukrainoje su šios valstybės piliete Y. L., laikytinas jos šeimos nariu, kuris pagal Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 nuostatas turi teisę į laikinąją apsaugą kaip Ukrainoje gyvenusios Ukrainos pilietės, kuri buvo perkelta 2022 m. vasario 24 d. (arba vėliau) dėl tą dieną prasidėjusios Rusijos ginkluotųjų pajėgų karinės invazijos, šeimos narys, kaip tai suponuoja Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo suformuluota šeimos samprata.
46. Atsakovas apeliaciniame skunde laikosi pozicijos, kad negali būti plečiamai aiškinama šeimos sąvoka pagal su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę, Lietuvos Respublikos Konstituciniam Teismui atitinkamame nutarime nepasisakius dėl užsieniečių atvykimo į Lietuvos Respubliką sąlygų ir pirmosios instancijos teismui nepasisakius, ar pareiškėjas atitinka sąlygas, kurios nustatytos Leidimui gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.
47. Pažymėtina, kad atsakovo Sprendime, kurį pareiškėjas skundė pirmosios instancijos teismui, atitinkamai nurodyta, kad 2022 m. gegužės 2 d. priimtas G. D. prašymas išduoti leidimą laikinai gyventi tuo pagrindu, kad jis, Moldovos pilietis, gyveno Ukrainoje (Kyjive) neregistruotoje santuokoje su Ukrainos piliete ir, prasidėjus karui Ukrainoje, išvyko į savo kilmės šalį, bet po dviejų mėnesių ją paliko dėl Moldovoje įtemptos politinės situacijos ir atvyko į Lietuvą. Atsižvelgus į tai, kad G. D. yra Moldovos pilietis ir nepateikė duomenų, o Migracijos departamentas nenustatė, kad jis negali grįžti į Moldovą dėl UTPĮ 1301 str. nurodytų aplinkybių arba kad jo negalima grąžinti į Moldovą UTPĮ 130 str. 1, 2, 4 d. nurodytais atvejais, G. D. neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui laikinai gyventi gauti UTPĮ 40 str. 1 d. 8 d. nustatytu pagrindu. Tai reiškia, kad yra UTPĮ 35 str. 1 d. 14 p. nustatytas atsisakymo išduoti leidimą gyventi pagrindas (išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu UTPĮ nustatytu pagrindu). Pagal Vyriausybes 2022-03-16 nutarimo Nr. 224 1.1 p., laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje nuo 2022-03-04 iki 2023-03-04 suteikiama asmenims, 2022-02-24 ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022-02-24 buvo Ukrainoje, arba minėtų asmenų šeimos nariai, kaip jie apibrėžti 2022 m. kovo 4 d. Tarybos įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382.
48. Pabrėžtina, kad atsakovo Sprendimo baigiamoji dalis suformuluota taip: „Įvertinus tai, kad G. D. nėra Ukrainos pilietis, nepateikė dokumentų, kad yra Ukrainos piliečio šeimos narys ar kad Ukrainoje naudojosi tarptautine apsauga arba lygiaverte nacionaline apsauga, taip pat tai, kad nenustatyta, kad jo negalima saugiai ir ilgam laikui grąžinti į kilmės šalį – Moldovą, jam Vyriausybės 2022-03-16 nutarimu Nr. 224 nėra suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. G. D. neturi leidimo nuolat gyventi Ukrainoje. Tai reiškia, kad nors G. D. iš Ukrainos išvyko po 2022-02-24, jis neatitinka ir UTPĮ 40 str. 1 d. 10 p. nustatyto leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindo.“
49. Taigi Departamentas Sprendimu argumentuotai atsisakė išduoti pareiškėjui Leidimą, nes jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos Leidimui gauti konkrečiu Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte ir Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punkte nustatytu pagrindu. Pagal pastarąją nuostatą, t. y. Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 10 punktą, leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu jam šio Įstatymo nustatyta tvarka suteikta laikinoji apsauga Lietuvos Respublikoje. Pagal pirmąją minėtą atsakovo Sprendime nurodytą Įstatymo nuostatą, t. y. ginčui aktualią Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkto 2021 m. gruodžio 23 d. redakciją (Nr. XIV-816; TAR, 27706), leidimas laikinai gyventi gali būti išduodamas ar keičiamas užsieniečiui, jeigu „<...> užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos arba negali grįžti į kilmės valstybę dėl šio Įstatymo 1301 straipsnyje nurodytų aplinkybių, arba užsieniečio negalima grąžinti į užsienio valstybę, arba išsiųsti iš Lietuvos Respublikos šio Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais <...>“. Šioje Įstatymo nuostatoje nurodyto Įstatymo 1301 straipsnyje (2022 m. birželio 30 d. redakcija, Nr. XIV-1277; TAR, 15427) nustatyta: jeigu užsienietis negali išvykti iš Lietuvos Respublikos dėl humanitarinių priežasčių, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu išduodamas leidimas laikinai gyventi (1 d.); jeigu dėl užsieniečio, kuris yra persekiojamas nedemokratinio režimo ir (ar) yra nukentėjęs ar gali nukentėti nuo šio režimo vykdomų represijų, atvykimo į Lietuvos Respubliką tarpininkavo Užsienio reikalų ministerija ir šis užsienietis dėl šių priežasčių negali grįžti į kilmės valstybę, jam šio Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu gali būti išduotas leidimas laikinai gyventi (2 d.); šio straipsnio 1 ir 2 dalyse nurodytais atvejais išduodamas ne ilgiau kaip vienerius metus galiojantis leidimas laikinai gyventi, kurio galiojimo laikotarpiu užsienietis turi teisę dirbti (3 d.). Be to, Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) nurodytose Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nustatyta, kad draudžiama išsiųsti arba grąžinti užsienietį į valstybę, kurioje jo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba į valstybę, iš kurios jis gali būti vėliau nusiųstas į tokią valstybę (130 str. 1 d.); užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į valstybę, jeigu yra rimtas pagrindas manyti, kad joje užsienietis bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas (130 str. 2 d.); Užsienietis neišsiunčiamas iš Lietuvos Respublikos arba negrąžinamas į užsienio valstybę, jeigu jam Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta tvarka yra suteiktas apsisprendimo laikotarpis, per kurį jis, kaip esanti ar buvusi su prekyba žmonėmis susijusių nusikaltimų auka, turi priimti sprendimą, ar bendradarbiauti su ikiteisminio tyrimo įstaiga ar su teismu (130 str. 4 d.).
50. Pažymėtina, kad minėtame Vyriausybės 2022 m. kovo 16 d. nutarime „Dėl laikinosios apsaugos Lietuvos Respublikoje užsieniečiams suteikimo“ Nr. 224 nustatyta, be kita ko, tai, kad Vyriausybė nutaria suteikti laikinąją apsaugą Lietuvos Respublikoje nuo 2022 m. kovo 4 d. iki 2023 m. kovo 4 d. asmenims, 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukusiems (perkeltiems) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos, kurie yra Ukrainos piliečiai, kurių gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje (1.1.1 p.), arba nurodytų asmenų šeimos nariai, kaip jie apibrėžti Sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalyje (1.1.3 p.), arba trečiųjų šalių piliečiai, kurie nėra Ukrainos piliečiai ir kurie iki 2022 m. vasario 24 d. teisėtai nuolat gyveno Ukrainoje turėdami galiojantį leidimą nuolat gyventi Ukrainoje, ir jų negalima saugiai ir ilgam laikui grąžinti į kilmės šalį ar kitą valstybę, kuri juos priima (1.1.4 p).
51. Vadinai, nagrinėjamu atveju esminę svarbą turi klausimas, ar pareiškėjas, kuris yra trečiosios valstybės (Moldovos Respublikos) pilietis, kurio gyvenamoji vieta iki 2022 m. vasario 24 d. buvo Ukrainoje, pagal Įstatymą, minėtą Vyriausybės nutarimą ir jame nurodytą Sprendimą (ES) 2022/382 bei kitus ginčui aktualius teisės aktus, įvertintus pirmosios instancijos teisme, turi būti vertinamas kaip asmuo, kurio saugiam ilgalaikiam išvykimui iš Lietuvos Respublikos grįžtant į kilmės valstybę (Moldovos Respubliką) nėra humanitarinių kliūčių (ir kurio atvykimas į Lietuvos Respubliką nebuvo nulemtas Užsienio reikalų ministerijos tarpininkavimo dėl nedemokratinio režimo vykdomo šio asmens persekiojamo), arba 2022 m. vasario 24 d. ir vėliau pasitraukusios (perkeltos) iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos Ukrainos pilietės Y. L. šeimos narys, apibrėžtas Sprendimo (ES) 2022/382.
52. Viena vertus, būtų galima pritarti atsakovui, kad byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) negali išvykti iš Lietuvos Respublikos ar negali grįžti į kilmės valstybę (Moldovą) dėl humanitarinių priežasčių ar kad Užsienio reikalų ministerija buvo tarpininkavusi dėl pareiškėjo, persekiojamo nedemokratinio režimo, atvykimo į Lietuvos Respubliką, kaip tai numatyta Įstatymo 1301 straipsnyje (2022 m. birželio 30 d. redakcija), arba Moldovoje pareiškėjo gyvybei ar laisvei gresia pavojus arba jis gali būti persekiojamas dėl rasės, religijos, tautybės, priklausymo tam tikrai socialinei grupei ar dėl politinių įsitikinimų, arba bus kankinamas, su juo bus žiauriai, nežmoniškai elgiamasi arba žeminamas jo orumas ar jis bus tokiu būdu baudžiamas, kaip tai numatyta Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse. Formaliai išeitų, kad tikslas, kurio siekia pareiškėjas, negalėtų būti pasiektas pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punktą (2021 m. gruodžio 23 d. redakcija) ir 1301 straipsnį (2022 m. birželio 30 d. redakcija) bei 130 straipsnio 1, 2, 4 dalis, ką pabrėžia atsakovas.
53. Kita vertus, byloje yra duomenys, kurie nepaneigti atsakovo ir įvertinti pirmosios instancijos teismo, kad pareiškėjas pagal ginčui aktualų teisinį reguliavimą yra trečiosios šalies (Moldovos Respublikos) pilietis, kuris iki 2022 m. vasario 24 d. gyveno Ukrainoje kartu su šios valstybės piliete Y. L. emocinio prieraišumo bei kitų šeimyniniam gyvenimui būdingų aspektų lygmenyje, ir dėl Rusijos karinės agresijos 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukė iš Ukrainos, kaip tai numatyta pirmosios instancijos teismo akcentuojamo Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo nuostatose, kuriose nurodomi tokie Ukrainos piliečių šeimos nariais esantys trečiųjų šalių piliečiai, fiziškai buvę ir gyvenę Ukrainoje iki 2022 m. vasario 24 d., kuriais yra ne tik asmens sutuoktinis, bet ir nevedęs nuolatinis partneris, jeigu pagal atitinkamos valstybės narės teisės aktus ar praktiką nesusituokusioms poroms nustatytos panašios sąlygos kaip ir susituokusioms poroms pagal jos su užsieniečiais susijusią nacionalinę teisę, kuo nagrinėjamu atveju yra Lietuvos Respublikos teisės sistema, grindžiama 1992 m. spalio 25 d. Konstitucija ir jos nuostatų oficialiąja doktrinine samprata, plėtojama Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo.
54. Teisėjų kolegija nepritaria apeliacinio skundo argumentams, inter alia dėl to, kad pareiškėjas nepateikė dokumentų, kad yra Ukrainos piliečio šeimos narys, kurie nėra grindžiami aktualia šeimos (šeimyninio gyvenimo) samprata Lietuvos Respublikos teisės sistemoje, ir pritaria pirmosios instancijos teismo argumentams, kurie paremti būtent tokia samprata. Todėl konstatuotina, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai vertino kaip nepagrįstus atsakovo argumentus, kad pareiškėjo dabar Lietuvoje kartu su Y. L. atliekamas buto nuomojimasis ir gyvenimas jame kartu bei bendras naudojimasis automobiliu ar anglų kalbos mokymasis esą neturi nieko bendro su ginčijamu Sprendimu. Šios aplinkybės, kaip pagrįstai vertino pirmosios instancijos teismas, patvirtina pareiškėjo dėstomų aplinkybių, t. y. pareiškėjo ir Y. L. bendro šeimyninio gyvenimo kartu Ukrainoje tęsinį Lietuvoje. Tai pagrįstai įvertinęs pirmosios instancijos teismas, priešingai nei argumentuoja atsakovas apeliaciniame skunde, neprivalėjo pasisakyti, ar pareiškėjas atitinka sąlygas, kurios nustatytos Leidimui gauti Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 8 punkte nustatytu pagrindu.
55. Akcentuotina, kad pagal Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT) jurisprudenciją, nurodomą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje, pvz., 2023 m. gegužės 10 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. A-1714-415/2023, Konvencijos 8 straipsnis garantuoja teisę į šeimos gyvenimo gerbimą, nors ir nenustato tiesioginės pareigos valstybei įsileisti užsieniečius šeimos susijungimo pagrindu (žr., pvz., EŽTT 1985 m. gegužės 28 d. sprendimą byloje Abdulaziz, Cabales ir Balkandali prieš Jungtinę Karalystę, pareiškimų Nr. 9214/80, 9473/81, 9474/81; 1996 m. lapkričio 28 d. sprendimą byloje Ahmut prieš Olandiją, pareiškimo Nr. 21702/93, ir kt.), tačiau reikalauja nustatyti ir įvertinti, ar konkrečiu atveju tarp šeimos narių egzistuoja faktiniai šeimos santykiai ir šeimos gyvenimas (žr., pvz., EŽTT 2008 m. liepos 17 d. sprendimo byloje X prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 1122/04, 37 p.), t. y. ar tarp asmenų egzistuoja artimas ryšys ir asmenys yra sukūrę savo namus, kiek laiko gyvena kartu, ar nėra aplinkybių, kurios paneigtų faktinio šeimos gyvenimo egzistavimą, ar teisės į šeimos gyvenimą ribojimai yra būtini demokratinėje visuomenėje bei proporcingi siekiamam teisėtam tikslui (žr., pvz., EŽTT 1997 m. rugsėjo 26 d. sprendimą byloje Mehemi prieš Prancūziją, pareiškimo Nr. 25017/94).
56. Nagrinėjamu atveju Migracijos departamentas visapusiškai ir objektyviai neįvertino Sprendimu taikyto atsisakymo išduoti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje proporcingumą šeiminių ryšių aspektu ne tik pagal Lietuvos Respublikos oficialiojoje konstitucinėje doktrinoje, bet ir Europos Žmogaus Teisių Teismo jurisprudencijoje plėtojamą šeimos sampratą.
57. Akcentuotina, kad Migracijos departamentas, kaip viešojo administravimo subjektas, yra saistomas gero administravimo principo imperatyvų. Iš gero administravimo principo išplaukia, kad valstybės institucijos, priimdamos administracinius sprendimus, privalo dirbti rūpestingai ir veikti taip, kad administracinėje procedūroje būtų laikomasi visų teisės aktų nuostatų. Pagal gero administravimo principą valstybės institucijos turi vykdyti procedūrą objektyviai (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. spalio 4 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-1037/2010, 2008 m. birželio 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-700/2008, 2009 m. balandžio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-422/2009).
58. Ginčo baigtį lemia ne apeliaciniame skunde pabrėžiamos aplinkybės, kad pareiškėjas yra Moldovos Respublikos pilietis ir nepateikė duomenų, o Departamentas nenustatė, kad jis negali grįžti į Moldovą dėl Įstatymo 130 straipsnyje nurodytų aplinkybių arba kad jo negalima grąžinti į Moldovos Respubliką Įstatymo 130 straipsnio 1, 2, 4 dalyse nurodytais atvejais, bet tai, kad pagal byloje taikytiną teisinį reguliavimą, kuris tinkamai įvertintas ir taikytas pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas turi teisinį pagrindą teikti prašymą dėl leidimo laikinai gyventi Lietuvoje išdavimo, kadangi, pagal pirmosios instancijos teismo įvertintus byloje esančius ir atsakovo nepaneigtus duomenis, yra toks 2022 m. vasario 24 d. ar vėliau pasitraukęs iš Ukrainos dėl Rusijos karinės agresijos trečiosios šalies (Moldovos Respublikos) pilietis, kuris yra (buvo) kartu su juo iki 2022 m. vasario 24 d. Ukrainoje gyvenusios ir emocinio prieraišumo bei kitais šeimyniniam gyvenimui priskirtinais požymiais susijusios Ukrainos pilietės Y. L. bendrai sukurtos šeimos narys, kas atitinka Lietuvos Respublikos Konstitucijoje nurodomos šeimos, sudaromos ne vien santuokos pagrindu, oficialiąją doktrininę sampratą, kuria grindžiama Lietuvos teismų praktika. Todėl nagrinėjamu atveju yra pagrindas paneigti apeliacinio skundo poziciją, kuri niekaip nesusieta su oficialiąja konstitucine šeimos sampratos doktrina, ir pritarti pirmosios instancijos teismo pozicijai, kuri grindžiama tokios doktrinos kontekste daroma išvada, kad Europos Tarybos 2022 m. kovo 4 d. įgyvendinimo sprendimo (ES) 2022/382 2 straipsnio 4 dalies formuluotė pateikia nuorodą ne tik į valstybės narės teisės aktus, bet ir valstybės narės praktiką, kuri apima valstybės narės teismų formuojamą praktiką, vertinant nesusituokusioms poroms nustatytas sąlygas.
59. Teisėjų kolegijos vertinimu, atsakovas, priimdamas ginčijamą Sprendimą, visapusiškai nenustatė ir išsamiai neįvertino visų bylai reikšmingų aplinkybių, susijusių su pareiškėjo ir Y. L. šeimyniniu gyvenimu ir sudarančių administracinio sprendimo faktinį pagrindą. Kadangi ginčijamas Sprendimas neatitinka Viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnio 5 dalies 5 punkto nuostatų, pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pagrįstai panaikino šioje administracinėje byloje ginčijamą Migracijos departamento Sprendimą ir įpareigojo Migracijos departamentą iš naujo išnagrinėti pareiškėjo prašymą bei priimti naują sprendimą dėl Leidimo pareiškėjui išdavimo.
60. Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio nėra pagrindo keisti arba naikinti remiantis apeliaciniame skunde išdėstytais argumentais. Todėl atsakovo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Atsakovo Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. kovo 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Gintaras Kryževičius
Dainius Raižys
Egidijus Šileikis