Administracinė byla Nr. eA-1038-1062/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02013-2015-7

Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.1

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. spalio 13 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Ramutės Ruškytės (pranešėja),

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjos J. L. skundą atsakovui Vilniaus miesto savivaldybei, atstovaujamai Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, dėl žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

1. Pareiškėja J. L. kreipėsi į teismą su skundu (b. l. 1–5), prašydama priteisti iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos (toliau – ir Administracija, atsakovas), 5 200,82 Eur.
2. Pareiškėja nurodė, kad reikalavimą atlyginti patirtą žalą reiškia remdamasi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsniu, Lietuvos Respublikos želdynų įstatymo nuostatomis. Pareiškėja paaiškino, kad 2013 m. rugpjūčio 9 d. apie 3.00 val. ant jai priklausančio automobilio ,,Hyundai i20“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini), stovėjusio prie gyvenamojo namo, esančio (duomenys neskelbtini), nuvirto supuvęs medis, todėl automobilis buvo smarkiai apgadintas ir ji patyrė 5 200,82 Eur žalą. Pareiškėjos teigimu, pagal Želdynų įstatymo nuostatas būtent Vilniaus miesto savivaldybė turi pareigą prižiūrėti jos teritorijoje augančius želdinius ir užtikrinti, kad jie nepadarytų žalos turtui ar asmenims. Ant pareiškėjos automobilio 2013 m. rugpjūčio 9 d. nuvirtęs medis buvo supuvęs, o tai sudaro pagrindą teigti, kad atsakovas nevykdė teisės aktuose nustatytų pareigų. Medis buvo labai aukštas, namo gyventojai ne kartą kreipėsi dėl jo pašalinimo, jis augo šalia judrios gatvės, todėl kėlė didelę riziką, tačiau atsakovas laiku jo nepašalino. Pareiškėjai priklausiusio automobilio vertė 2013 metais buvo 7 703,89 Eur, tačiau dėl padarytų sugadinimų jis buvo parduotas tik už 2 606,58 Eur sumą, todėl pareiškėja patyrė 5 097,31 Eur žalą. Pareiškėja taip pat patyrė papildomų išlaidų, susijusių su skundo padavimu, t. y. 86,88 Eur už turto vertinimo ataskaitos parengimą ir 16,63 Eur už Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos 2013 m. gruodžio 30 d. pažymos gavimą. Šiuos nuostolius, pareiškėjos teigimu, taip pat turi atlyginti atsakovas.
3. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, atsiliepime (b. l. 38–46) į pareiškėjos skundą, su juo nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
4. Atsakovas pažymėjo, kad pareiškėja neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei kilti, t. y. neteisėtų veiksmų. Atsakovas nesutiko su pareiškėjos argumentais, kad jis nevykdė Želdynų įstatyme nustatytos pareigos, rūpintis ir prižiūrėti savivaldybės teritorijoje augančius želdinius, nes savivaldybė turi tik pareigą organizuoti valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą ir pan. Želdynų įstatymas ar kiti teisės aktai nenustato savivaldybei pareigos nuolat prižiūrėti kitiems asmenims priklausančius ar kitų asmenų valdomus želdinius, ji neturi teisės kontroliuoti, kaip želdinių savininkai ar valdytojai vykdo teisės aktų reikalavimus.
5. Atsakovo teigimu, byloje nebuvo duomenų, kurie patvirtintų, kam priklausančioje žemėje augo ant pareiškėjos automobilio nuvirtęs medis, todėl negalėjo būti nustatytas už jo priežiūrą atsakingas asmuo. Be to, net ir nustačius, kad medis augo valstybinėje žemėje, savivaldybė negalėjo būti atsakinga už jo priežiūrą, nes valstybinę žemę patikėjimo teise valdo Nacionalinė žemės tarnyba prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir NŽT), kuri pagal Želdynų įstatymo 2 straipsnio 32 punktą yra ir valstybinėje žemėje augančių želdynų valdytoja. Atsakovo nuomone, būtent NŽT yra atsakinga už valstybinėje žemėje augančių želdynų ir želdinių priežiūrą ir tvarkymą. Savivaldybė yra tinkamai įvykdžiusi Želdynų įstatyme jai priskirtas funkcijas ir pareigas. Atsakovas pažymėjo, jog pareiškėja neįrodė reikalaujamos atlyginti žalos fakto, nes automobilio pirkimo-pardavimo sutartis nėra įregistruota, todėl, pagal CK 1.75 straipsnio 2 dalies nuostatas, pareiškėja neturi teisės ja remtis. Pateikta vertinimo ataskaita neatitinka norminių teisės aktų reikalavimų. Automobilis realiai nebuvo apžiūrėtas, remtasi užsakovo pateiktomis nuotraukomis. Iš vertinimo ataskaitos nėra aišku, kaip buvo nustatyta vidutinė automobilio vertė, nenurodyta, kokiais tapačių transporto priemonių pirkimo-pardavimo sandoriais rėmėsi vertintojas, nepateikti skaičiavimai.
6. Atsakovo nuomone, pagal CK 6.253 straipsnio 1 dalies nuostatas, savivaldybei atsakomybė negali kilti, nes galima žala atsirado dėl nenugalimos jėgos, t. y. įvykio metu kilusio škvalo ir / ar į medį trenkusio žaibo. Pareiškėjos pateikta Lietuvos hidrometeorologijos stoties 2013 m. gruodžio 30 d. pažyma patvirtina, kad įvykio metu Vilniuje buvo kilęs škvalas, kurio metu vėjo greitis galėjo siekti iki 30 m/s. 2013 m. rugpjūčio 9 d. naktį Vilniuje buvo kilusi didžiausia sezono audra, kuriai atsakovas negalėjo daryti įtakos ar jos kontroliuoti, todėl nuo civilinės atsakomybės atleistinas. Be to, žalai atsirasti galėjo turėti įtakos ir pačios pareiškėjos didelis neatsargumas, t. y. nerūpestingumas paliekant automobilį ten, kur jam gali kilti žala. Pagal CK 6.282 straipsnį tai sudaro pagrindą pareiškėjos skundą atmesti kaip nepagrįstą.

II.

7. Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. balandžio 4 d. sprendimu (b. l. 112–124) pareiškėjos skundą tenkino iš dalies. Pareiškėjai J. L. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteisė 5 097,31 Eur turtinę žalą ir 86,89 Eur bylinėjimosi išlaidų.
8. Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkto, Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punktu, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 ir 2 punktais bei Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 „Dėl Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisyklių patvirtinimo“ patvirtintų taisyklių (toliau – ir Taisyklės) 43 ir 44 punktais, darė išvadą, jog būtent savivaldybei nustatyta pareiga atlikti jos teritorijoje esančių, valstybinėje ar jai priskirtoje žemėje augančių medžių ir krūmų priežiūrą, kas apima ir tikrinimą, ar medžiai nėra supuvę, supuvusių medžių šalinimą, taip pat pavojų keliančių šakų ir medžių stiebų šalinimą. Atsižvelgęs į tai, teismas konstatavo, kad nepriklausomai nuo to, ar ginčo medis augo savivaldybei priskirtoje ar valstybinėje žemėje, už jo priežiūrą ir savalaikį pašalinimą buvo atsakinga Administracija. Teismas pažymėjo, kad ginčo, jog medis augo privatiems asmenims priklausančioje žemėje, byloje nebuvo.
9. Teismas pažymėjo, kad atsikirsdamas į pareiškėjos skunde išdėstytus argumentus, atsakovas nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad jis ėmėsi atitinkamų priemonių, jog minėtoje teritorijoje būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat ir nuvirtusio medžio) priežiūra, stebima jo būklė. Pareiškėja teigė, kad dėl medžio šalinimo aplinkinių namų gyventojai buvo kreipęsi į Administraciją, tačiau jokių veiksmų nebuvo imtasi, o šiuos pareiškėjos argumentus iš esmės patvirtino ir teismo posėdžio metu apklaustas liudytojas. Kita vertus, teismas pažymėjo, kad pareigą vykdyti tinkamą ir savalaikę medžių ir krūmų priežiūrą savivaldybei nustato teisės aktai, todėl suinteresuotų asmenų prašymas nėra būtinas. Pareiškėjos pateiktos fotonuotraukos ir liudytojo parodymai teisminio bylos nagrinėjimo metu patvirtino, kad ant jos automobilio nuvirtęs medis buvo iš dalies supuvęs, todėl pagal Taisyklių 44 punktą, Administracija privalėjo laiku įvertinti jo būklę ir pašalinti, tačiau to nepadarė. Teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju savivaldybė neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, todėl gali būti nustatyta viena iš būtinųjų sąlygų savivaldybės civilinei atsakomybei pagal CK kilti, t. y. neteisėti veiksmai.
10. Atsakovo argumentus, kad medis nulūžo dėl nenugalimos jėgos, t. y. veikiamas stipraus vėjo, teismas vertino kritiškai. Pažymėjo, jog Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos 2013 m. gruodžio 30 d. pažyma apie hidrometeorologines sąlygas Nr. (5.58.10)-B8-2163 patvirtino, kad 2013 m. rugpjūčio 9 d. apie 3.00 val. nakties didžiausias vėjo greitis Vilniaus mieste siekė 15 m/s. Nustatant vizualinį vėjo stiprumą pagal tarptautinę Boforto skalę, vėjas, kai jo greitis yra 15 m/s, laikytinas stipriu (7 balai), dėl jo linguoja medžių kamienai, linksta didelės šakos ir šakelės, eiti prieš vėją sunkoka, prie pastatų ir kitų nejudrių daiktų girdisi vėjo švilpimas. Medžiai lūžta tuomet, kai pagal Boforto skalę vėjo stiprumas yra 10 balų, o greitis 24,5 – 28,4 m/s. Atsižvelgęs į nurodytas aplinkybes, teismas konstatavo, kad 2013 m. rugpjūčio 9 d. apie 3.00 val. nakties vėjo greitis nebuvo toks, dėl kurio galėtų lūžti nesupuvę ar nepažeisti medžiai, todėl vėjas negali būti traktuojamas kaip vienintelis faktorius, nulėmęs medžio nulūžimą, ir vertinamas kaip nenugalima jėga, atleidžianti atsakovą nuo atsakomybės.
11. Įvertinęs tai, kad Administracija nevykdė teisės aktuose jai nustatytos pareigos – užtikrinti tinkamą medžių priežiūrą, laiku pašalinti supuvusius bei pavojų žmonėms ir jų turtui keliančius medžius, teismas atsakovo argumentus dėl pareiškėjos kaltės atmetė kaip nepagrįstus. Pažymėjo, kad pareiškėjai nėra ir negali būti taikomi didesnio rūpestingumo ir apdairumo standartai, todėl iš jos negalėjo būti reikalaujama įvertinti nulūžusio medžio keliamą pavojų ir / ar jo laipsnį.
12. Teismas atkreipė dėmesį, jog CK 6.249 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų; piniginė žalos išraiška yra nuostoliai. Siekdamas įrodyti žalą, kaip civilinės atsakomybės sąlygą, pareiškėjas paprastai privalo įrodyti du elementus: žalos padarymo faktą ir žalos dydį. Nagrinėjamoje byloje, žalos padarymo faktas yra nustatytas, nes byloje esanti medžiaga neginčytinai patvirtina, kad pareiškėjai priklausęs automobilis buvo apgadintas ant jo užgriuvus nulūžusiam medžiui. Grįsdama reikalaujamos priteisti žalos dydį, pareiškėja pateikė teismui uždarosios akcinės bendrovės (toliau – ir UAB) ,,Finance property“ parengtą Transporto priemonės vertinimo ataskaitą Nr. 140418V-05, kurioje nurodyta, kad automobilio ,,Hyundai i20“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) vertė 2013 metų rugpjūčio mėnesį buvo 7 703,89 Eur (26 600 Lt), taip pat 2013 m. rugsėjo 27 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, patvirtinančią, kad minėtas automobilis buvo parduotas už 2 606,58 Eur (9 000 Lt) sumą. Pareiškėjos nuomone, atsakovas turi atlyginti jai 5 097,31 Eur žalą, t. y. skirtumą tarp automobilio vertės 2013 metų rugpjūčio mėnesį ir sumos, už kurią automobilis buvo parduotas. Tuo tarpu atsakovas manė, kad pareiškėja nepagrindė prašomos priteisti žalos dydžio, nes pateikta Transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 140418V-05 neatitinka norminių teisės aktų reikalavimų. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad Lietuvos Respublikos turto ir verslo pagrindų vertinimo įstatymo (toliau – ir Turto vertinimo įstatymas) 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Kadangi duomenys apie tai, kad pateikta Transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 140418V-05 neatitinka Turto vertinimo įstatymo reikalavimų ar yra nuginčyta teisme, nebuvo pateikti, pirmosios instancijos teismas neturėjo pagrindo ja nesiremti. Teismas taip pat pažymėjo, kad pareiškėja nereikalauja priteisti jai 2 606,58 Eur (9 000 Lt) sumą, už kurią buvo parduotas automobilis, todėl atsakovo argumentus, kad ji neturi teisės remtis neįregistruota pirkimo–pardavimo sutartimi, nevertino.
13. Teismas, analizuodamas CK nustatytas būtinąsias sąlygas viešajai civilinei atsakomybei nustatyti, pažymėjo, kad Administracija tinkamai neįvykdė pareigos užtikrinti jos teritorijoje esančių medžių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, o 5 097,31 Eur nuostolius pareiškėja patyrė lūžus medžiui, vadinasi, atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai (nuostoliams dėl automobilio apgadinimo) atsirasti. Kita vertus, pareiškėjos prašomos atlyginti išlaidos, susijusios su skundo teismui padavimu, t. y. 86,88 Eur už transporto priemonės vertinimo ataskaitos parengimą ir 16,63 Eur už Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos pažymos parengimą, negali būti atlyginamos kaip žala, nes jų atsiradimą nulėmė ne nulūžęs medis, t. y. šios išlaidos priežastiniu ryšiu nėra susiję su neteisėtais Administracijos veiksmais (neveikimu). Įvertinęs nurodytų išlaidų pobūdį, teismas konstatavo, kad jų atlyginimo klausimas spręstinas vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 44 ir 45 straipsnių nuostatomis, reglamentuojančiomis proceso šalių išlaidų atlyginimą. Apibendrinęs tai, kas išdėstyta, teismas darė išvadą, kad pareiškėjos skundas dėl turtinės žalos atlyginimo tenkintinas iš dalies ir iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, priteisė 5 097,31 Eur turtinę žalą ir 86,89 Eur (300 Lt) už Transporto priemonės vertinimo ataskaitos Nr. 140418V-05 parengimą UAB ,,Finance property“ 2014 m. balandžio 29 d.

III.

14. Atsakovas Vilniaus miesto savivaldybė, atstovaujama Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, pateikė apeliacinį skundą (b. l. 127–133), kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – pareiškėjos skundą atmesti.
15. Atsakovas akcentuoja, jog savivaldybės civilinei atsakomybei kilti yra būtina, kad egzistuotų trijų sąlygų visuma: neteisėti veiksmai, žala, priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos, ir tik nustačius visas šias sąlygas atsiranda prielaidos nuostolių atlyginimui pagal CK 6.271 straipsnį. Pažymi, kad pareiškėja neįrodė visų civilinės atsakomybės sąlygų buvimo Vilniaus miesto savivaldybės veiksmuose, o pirmosios instancijos teismas, suabsoliutindamas Vilniaus miesto savivaldybės pareigas želdinių priežiūros srityje iki pareigos tikrinti kiekvieną medį, augantį Vilniaus mieste, padarė nepagrįstą ir neteisėtą išvadą. Medis, dėl kurio kilo žala pareiškėjai, atsakovo teigimu, išoriškai atrodė sveikas, gyvybingas ir nukristi galėjo veikiamas nenugalimos jėgos, t. y. dėl Vilniaus mieste siautusios stiprios audros. Atsakovas teigia, kad vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuota praktika žalos atlyginimo bylose, žalos atlyginimo prievolei kilti būtinas tiesioginis priežastinis ryšys (nukentėjusio asmens patirta žala turi būti kaltininko veiksmų rezultatas), o ne prielaida žalai atsirasti ir priešingai veiksmai, sudarę tik prielaidas žalai atsirasti, bet jos tiesiogiai nesukėlę (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. gegužės 3 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-669/2010).
16. Administracijos įsitikinimu, pareiškėja neįrodė savivaldybės veiksmų neteisėtumo, o pirmosios instancijos teismas netinkamai įvertino byloje pateiktus įrodymus bei netinkamai aiškino ir taikė galiojančių teisės aktų nuostatas, todėl darė nepagrįstas, neteisingas ir neteisėtas išvadas. Teisės aktuose nėra įtvirtinta savivaldybės pareiga tikrinti visus savivaldybės teritorijoje esančius medžius ar kirsti visiškai sveikus ir gyvus medžius. Atsakovas pažymi, kad teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, jog medis iš išorės neatrodė supuvęs, o iš išorės nesimatė, kad medis viduje gali būti negyvybingas. Teisės aktai, kuriais rėmėsi pirmosios instancijos teismas, nustato pareigą savivaldybei prižiūrėti jai priskirtoje teritorijoje esančius želdinius, tačiau būtinybės gręžti ir kitaip tikrinti medžių gyvybingumą nenustato. Atsakovas pažymi, jog Želdynų įstatyme nustatyta savivaldybės pareiga organizuoti želdynų apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą nelaikytina bendro pobūdžio pareiga elgtis rūpestingai, todėl tik esant aiškiai matomiems medžio puvimo požymiams ar esant atitinkamiems prašymams leisti medį kirsti, atsiranda teisės aktų nustatyta savivaldybės pareiga elgtis rūpestingai. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2008 m. sausio 31 d. įsakymu Nr. D1-87 „Dėl saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo atvejų, šių darbų vykdymo ir leidimų šiems darbams išdavimo, medžių ir krūmų vertės atlyginimo tvarkos aprašo patvirtinimo“ patvirtinto aprašo (toliau – ir Aprašas) 9 punktas nustato, kad saugotinų medžių ir krūmų kirtimo, persodinimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo darbai turi būti vykdomi turint savivaldybės išduotą, išskyrus 10 punkte nurodytus atvejus, leidimą. Tai reiškia, kad pagal Aprašą medžiai mieste yra pertvarkomi esant nustatytos formos leidimui. Leidimų išdavimas suponuoja pareigą pateikti prašymą, tačiau pareiškėja nepateikė duomenų apie tai, kad dėl žalą sukėlusio medžio būtų kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybę. Vilniaus miesto savivaldybėje nėra užfiksuotas nei vienas gyventojo kreipimasis išreiškiant abejones dėl (duomenys neskelbtini) augančių medžių.
17. Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjai nėra ir negali būti taikomi didesni rūpestingumo ir apdairumo standartai, todėl iš jos negalėjo būti reikalaujama įvertinti nulūžusio medžio keliamą pavojų ar keliamo pavojaus laipsnį. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog pareiškėjos skunde buvo nurodyta, kad medis kėlė pavojų žmonių sveikatai, turtui, ir kad dėl šio konkretaus medžio kirtimo gyventojai buvo kreipęsi į Vilniaus miesto savivaldybę. Atsakovo teigimu, pareiškėja, žinodama apie medžio keliamą pavojų, automobilį pastatė būtent po šiuo medžiu, t.y. nesielgė rūpestingai.
18. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktiką, gali būti kompensuojamos tik tos išlaidos, kurios yra būtinos sugandinto turto būklei iki eismo įvykio atkurti. Atsakovo nuomone, nagrinėjamu atveju pareiškėja įstatymų nustatyta tvarka neįvertino patirtų nuostolių, todėl neįrodė vienos iš būtinųjų sąlygų atsakomybei kilti. Be to, atsakovo teigimu, pareiškėjos byloje pateikta automobilio vertinimo ataskaita neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų ir nagrinėjamoje byloje negali būti vertinama.
19. Atsakovas atkreipia dėmesį, jog automobilio pirkimo–pardavimo sutartis nebuvo įregistruota, kaip to reikalauja teisės aktai, todėl pareiškėja negalėjo ja remtis teisme. Be to, automobilio pirkimo-pardavimo sutartis neįrodo, jog automobilio vertė 2013 m. rugsėjo 27 d. buvo 9 000 Lt. Automobilio vertė turėjo būti nustatyta įstatymu numatyta tvarka, tačiau, remiantis bylos duomenimis, tai nebuvo padaryta, todėl pareiškėja neįrodė realiai patirtos žalos.
20. Atsakovas pažymi, kas pareiškėja neįrodė tiesioginį Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo ir atsiradusios žalos ryšio, o priešingas išvadas padaręs pirmosios instancijos teismas pažeidė galiojantį teisinį reguliavimą ir jo pagrindu suformuotą Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką.
21. Pareiškėja J. L. atsiliepime (b. l. 139–142) į atsakovo apeliacinį skundą prašo atsakovo apeliacinį skundą atmesti, Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas.
22. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad teismo posėdžio metu liudytojas nurodė, jog 2008 m. birželio 9 d. apie 16 val. nugriuvo ir tris automobilius apgadino panašaus dydžio, amžiaus, ir kaip pasirodė, supuvęs medis, augęs visai greta medžio, kuris nugriuvo ir apgadino pareiškėjos automobilį. Po šio įvykio buvo kreiptasi į Vilniaus miesto savivaldybę, tad medis, kuris apgadino pareiškėjos automobilį, būtų nukirstas, tačiau jokių priemonių nebuvo imtasi. Pareiškėja pabrėžia, jog jei atsakovas būtų tinkami vykdęs savo pareigas ir ėmęsis priemonių nustatyti, ar medis nėra supuvęs ir ar nereikia jo pašalinti, žala, kurią patyrė pareiškėja, nebūtų atsiradusi.
23. Pareiškėja sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad Vilniaus miesto savivaldybė nevykdė jai teisės aktuose nustatytos pareigos užtikrinti tinkamą medžių priežiūrą, laiku pašalinti supuvusius bei pavojų žmonėms ir jų turtui keliančius medžius. Taip pat pareiškėja sutinka, kad iš jos negalėjo būti reikalaujama įvertinti medžio būklės.
24. Pareiškėja atkreipia dėmesį, kad Turto vertinimo įstatymo 23 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog turto arba verslo vertinimo ataskaita laikoma teisinga, kol priežiūros įstaiga nėra nustačiusi jos neatitikties šio įstatymo 22 straipsnyje nustatytiems reikalavimams ir (arba) kol ji nėra nuginčyta teisme. Duomenų apie tai, kad pateikta Transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 140418V-05 neatitinka Turto vertinimo įstatymo reikalavimų ar yra nuginčyta teisme, teismui nebuvo pateikta, todėl, pareiškėjos nuomone, atsakovas neturi pagrindo teigti, jog ji neatitinka teisės aktų reikalavimų. Pareiškėja sutinka su teismo sprendimu, kuriame teismas pažymėjo, kad ji nereikalauja priteisti jai 2 606,58 Eur (9 000 Lt) sumą, už kurią buvo parduotas automobilis, todėl atsakovo argumentai, kad ji neturi teisės remtis neįregistruota pirkimo-pardavimo sutartimi, nevertintini. Pareiškėja mano, jog reali patirta žala yra skirtumas tarp automobilio vertės ir sumos, už kurią automobilis parduotas, todėl Vilniaus miesto savivaldybė turi atlyginti pareiškėjai 5 097,31 Eur žalą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

25. Ši byla apeliacine tvarka nagrinėjama vadovaujantis ABTĮ (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) normomis, galiojusiomis iki 2016 m. liepos 1 d., nes byla apeliacine tvarka pradėta nagrinėti iki įsigaliojo Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymas (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo 7 str. 1 d., 8 str. 2 d.).
26. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl turtinės žalos atlyginimo iš atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, priteisimo.
27. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjos skundą tenkino iš dalies ir priteisė iš atsakovo pareiškėjos J. L. naudai 5 097,31 Eur turtinei žalai atlyginti ir 86,89 Eur bylinėjimosi išlaidų.
28. Atsakovas apeliaciniu skundu nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nustatė atsakovo neteisėtus veiksmus, netinkamai vertino administracinėje byloje pateiktus įrodymus, neteisingai įvertino žalos dydį bei nenustatė tiesioginio Vilniaus miesto savivaldybės neveikimo ir atsiradusios žalos ryšio.
29. Pažymėtina, kad turtinės (kaip ir neturtinės) žalos, padarytos neteisėtais valstybės ar savivaldybės institucijų veiksmais, atlyginimo imperatyvas kyla iš Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalies, įtvirtinančios, kad asmeniui padarytos materialinės ir moralinės žalos atlyginimą nustato įstatymas. Valdžios institucijų neteisėtais veiksmais padarytos žalos atlyginimas reglamentuojamas CK 6.271 straipsnyje. Šiame straipsnyje numatyta valstybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, ir savivaldybės atsakomybė už žalą, atsiradusią dėl savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, nepaisant konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo ar savivaldybės darbuotojo kaltės (CK 6.271 str. 1 d.). Valdžios institucija – tai bet koks viešosios teisės subjektas, taip pat privatus asmuo, atliekantis valdžios funkcijas (CK 6.271 str. 2 d.), todėl valstybės ir savivaldybės atsakomybė pagal šį straipsnį atsiranda ir dėl valstybinių ar savivaldybių viešojo administravimo subjektų atliekant viešojo administravimo funkcijas neteisėtais veiksmais padarytos žalos. Nors CK 6.271 straipsnyje įtvirtinta speciali viešosios atsakomybės sistema, skirta atlyginti žalai, kurią asmuo patyrė būdamas administracinių teisinių santykių subjektu, ir nors ginčus, kylančius dėl žalos, padarytos viešojo administravimo srityje, pagal šį straipsnį sprendžia specializuoti administraciniai teismai, santykiai, susiję su tokios žalos atlyginimu, yra civiliniai teisiniai, o ne administraciniai teisiniai santykiai. Dėl to šiuo atveju svarbu atsižvelgti ir į bendrąsias civilinę atsakomybę reglamentuojančias teisės normas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. gruodžio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1485/2009).
30. Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas atsiranda dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Taigi CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Žalą padariusio asmens kaltė yra preziumuojama, laikoma, kad asmuo kaltas, jeigu atsižvelgiant į prievolės esmę bei kitas aplinkybes jis nebuvo tiek rūpestingas ir apdairus, kiek atitinkamomis sąlygomis buvo būtina (CK 6.248 str.). Vadinasi, reikalavimas dėl žalos atlyginimo (ir turtinės, ir neturtinės) privalo būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos neteisėtus veiksmus ar neveikimą, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp valdžios institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš nurodytų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti turtinę ar neturtinę žalą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2005 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A5-665/2005, 2010 m. lapkričio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A556-1355/2010).
31. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 straipsnio prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu.
32. Aplinkos apsaugos įstatymo 6 straipsnio 2 ir 3 dalyse nustatyta, kad aplinkos apsaugos valdymą savivaldybių teritorijose įstatymų nustatyta tvarka vykdo vietos savivaldos atitinkamos institucijos, kurios atsako už šio įstatymo joms priskirtų funkcijų vykdymą. Šio įstatymo 6 straipsnio 7 dalies 7 punkte nustatyta, kad vietos savivaldos institucijos, organizuodamos aplinkos apsaugos įstatymų, Vyriausybės bei Aplinkos ministerijos priimtų norminių aktų aplinkos apsaugos klausimais įgyvendinimą, tvarko miestų ir kaimų gyvenamųjų vietovių želdynus, rengia ir tvirtina želdinių apsaugos taisykles, skelbia saugotinais vertingus dendrologiniu, ekologiniu, estetiniu, kultūriniu bei kraštovaizdžio formavimo požiūriu medžius ir krūmus, augančius valstybinėje ne miškų ūkio paskirties žemėje ir privačioje žemėje. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 26 punkte numatyta, kad viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų)) savivaldybių funkcijų yra savivaldybės teritorijoje esančių želdynų, želdinių apsauga, tvarkymas ir kūrimas, inventorizacijos, apskaitos, atskirųjų želdynų žemės sklypų kadastrinių matavimų ir įrašymo į Nekilnojamojo turto registrą organizavimas ir stebėsena.
33. Minėtas funkcijas želdynų priežiūros srityje detalizuoja Želdynų įstatymas, kurio 10 straipsnio 1 dalyje konkrečiai išvardintos savivaldybėms priskirtos pareigos želdynų ir želdinių apsaugos, tvarkymo ir kūrimo srityje. Pastarojo įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 1 punkte taip pat nustatyta, kad savivaldybės organizuoja savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdo jų būklės stebėseną, kuria ir tvarko jų duomenų bazes (skaitmenines ir geoinformacines), vykdo savivaldybės teritorijoje esančių želdynų ir želdinių būklės, želdynų kūrimo, naujų želdinių veisimo vidaus kontrolę (8 punktas), sprendžia medžių persodinimo, kirtimo ar kitokio pašalinimo, genėjimo, gydymo klausimus (12 punktas), išduoda leidimus saugotinų medžių ir krūmų kirtimui ar kitokiam pašalinimui, genėjimui, persodinimui ar kitiems želdynų ir želdinių tvarkymo darbams (13 punktas). Želdynų ir želdinių inventorizavimo ir apskaitos tikslas – nustatyti želdynų žemės sklypų ribas, medžių ir krūmų rūšį, jų fiziologinę būklę, matmenis, įvertinti vejų, gėlynų, vandens telkinių, mažųjų kraštovaizdžio architektūros statinių, inžinerinių įrenginių ir kitų želdynuose esančių objektų būklę, parengti apskaitos duomenis, kad želdynus būtų galima efektyviau valdyti, teikti informaciją apie želdynų ir želdinių, aplinkos būklę, kontroliuoti, ar jų plotai atitinka galiojančias želdynų normas (Želdynų įstatymo 18 str. 1 d.). Pagal Želdynų įstatymo 18 straipsnio 2 dalį, želdynai ir želdiniai inventorizuojami visuose želdynuose ir želdiniuose, nepaisant žemės nuosavybės formos.
34. Iš nurodyto teisinio reguliavimo matyti, kad savivaldybės turi pareigą nustatyti konkretaus medžio fiziologinę būklę (gyvybinę funkciją). Nors kiekvieno medžio realus patikrinimas sudėtingas procesas, bet įstatymų leidėjas yra įtvirtinęs pareigą dėl želdinių fiziologinės būklės ir tokia pareiga turi būti vykdoma (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012 m. birželio 11 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A622-1673/2012). Be to, Želdynų įstatymo 10 straipsnio 1 dalies 2 punkte nustatyta, kad savivaldybės organizuoja valstybinėje ir savivaldybei priskirtoje žemėje esančių želdynų ir želdinių apsaugą, pertvarkymą ir priežiūrą, želdynų kūrimą ir naujų želdinių veisimą, želdynų tvarkymo ir kūrimo projektų rengimą, derina juos.
35. Lietuvos Respublikos aplinkos ministras 2008 m. sausio 18 d. įsakymu Nr. D1-45 patvirtino Medžių ir krūmų priežiūros, vandens telkinių, esančių želdynuose, apsaugos, vejų ir gėlynų priežiūros taisykles, kurių 1 punkte nurodyta, kad medžių ir krūmų priežiūra, be kitų darbų, apima medžių ir krūmų genėjimą, o Taisyklių 43 punkte įtvirtinta pareiga šalinti vėjo ir sniego nulaužtus, aplaužytus, pavojingai palinkusius, pavojų praeiviams ir pastatams keliančius, baigiančius džiūti stiebus ir šakas. Savivaldybėms tenka pareiga organizuoti ir tokius priežiūros darbus – patikrinti, ar nesupuvę seni medžiai, ir, jei reikia, juos pašalinti (Taisyklių 44 punktas).
36. Aptartas teisinis reglamentavimas suponuoja išvadą, kad savivaldybės teritorijoje augančių medžių priežiūra yra savivaldybių funkcija, kurios įgyvendinimas detaliai reglamentuotas teisės aktų, todėl Administracijos argumentas, jog įstatymuose neįtvirtinta jo (atsakovo) pareiga rūpintis kiekvienu savivaldybės teritorijoje augančiu medžiu, bei teiginiai, kad savivaldybė neturi objektyvios galimybės apsaugoti sveikų medžių nuo vėjo ir kitų meteorologinių reiškinių (net jeigu jie ir nuspėjami), o pareiga atidžiai rūpintis savo turtu tokiu atveju kyla patiems gyventojams, kurie turi kur kas objektyvesnę galimybę išvengti pavojaus esant nuspėjamai dideliam vėjui, yra klaidingi. Teisės aktuose yra detaliai nustatyta, kokius veiksmus, siekdama užtikrinti želdynų ir želdinių apsaugą bei tvarkymą, turi atlikti savivaldybės administracija. Tokia pareiga yra aiškiai reglamentuota ir už jos nevykdymą bei dėl to atsiradusią žalą, esant kitoms civilinės atsakomybės sąlygoms, kyla civilinė atsakomybė.
37. Nurodytų teisės aktų normos patvirtina, kad Vilniaus miesto savivaldybė, būdama atsakinga už jos teritorijoje esančių želdynų ir želdinių inventorizavimą ir apskaitą, vykdydama jų būklės stebėseną, organizuodama valstybinėje žemėje esančių želdinių ir želdynų priežiūrą, privalėjo užtikrinti, kad teritorijoje, adresu: (duomenys neskelbtini) , augantys medžiai ir kiti želdiniai nekeltų grėsmės žmonėms ir jų turtui. Teismui nebuvo pateikta įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybė ėmėsi pakankamų organizacinių priemonių, jog minėtoje valstybinėje žemėje, adresu (duomenys neskelbtini), būtų vykdoma tinkama augančių želdinių (taip pat lūžusio medžio) priežiūra, stebima jų būklė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad dėl medžių šalinimo namo, esančio (duomenys neskelbtini), gyventojai anksčiau jau buvo kreipęsi į Administraciją ir tai patvirtino pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas liudytojas. Taigi savivaldybė nesiėmė pakankamų priemonių tam, kad išvengtų žalos dėl medžio lūžimo, t. y. neveikė taip, kaip pagal įstatymus ir kitus anksčiau minėtus teisės aktus privalėjo veikti. Byloje taip pat nėra duomenų, kad žalos kilimą, medžiui užvirtus ant automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovės veiksmai – netinkama medžio priežiūra. Atsižvelgus į nurodytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, buvimą, o atsakovo apeliaciniame skunde pateikti argumentai dėl konkrečiu atveju neegzistuojančių visų atsakovo civilinės atsakomybės sąlygų atmestini kaip nepagrįsti.
38. Pagal CK 6.249 straipsnio 1 dalį, žala yra asmens turto netekimas arba sužalojimas, turėtos išlaidos (tiesioginiai nuostoliai), taip pat negautos pajamos, kurias asmuo būtų gavęs, jeigu nebūtų buvę neteisėtų veiksmų. Taigi žala turtui yra ne tik asmens turto netekimas, sužalojimas, bet ir su tuo susijusios išlaidos. Žalos padarymo atveju kilusi žala ir jos mastas yra vertinami remiantis įrodymų visuma, nustatoma remiantis visomis ABTĮ nustatytomis įrodinėjimo priemonėmis, laikantis įrodinėjimo taisyklių. Nagrinėjamu atveju pirmosios instancijos teismas pagrįstai rėmėsi UAB „Finance Property“ parengtoje transporto priemonės vertinimo ataskaitoje Nr. 140418V-05 nurodyta pareiškėjai priklausančio automobilio rinkos verte 2013 m. rugpjūčio mėnesį (b. l. 6–19) bei 2013 m. rugsėjo 27 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodyta pardavimo kaina (b. l. 21). Nagrinėjamu atveju atsakovas nepateikė įrodymų, pagrindžiančių jo teiginius, kad pareiškėjos pateikta Transporto priemonės vertinimo ataskaita Nr. 140418V-05 neatitinka imperatyvių įstatymo reikalavimų ir nagrinėjamoje byloje negali būti vertinama. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegijos nuomone, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog minėta vertinimo ataskaita nėra nuginčyta teisme, taip pat nėra nustatyta jos neatitiktis Turto vertinimo įstatymo reikalavimams, todėl ja nesiremti nėra pagrindo.
39. Atsakovas taip pat nepateikė jokių pagrįstų argumentų, leidžiančių abejoti padarytos žalos dydžiu, o jo argumentai, esą pareiškėja nesilaikė CK 1.75 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo įregistruoti 2013 m. rugsėjo 27 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartį, todėl negali ja remtis prieš trečiuosius asmenis, vertintini kritiškai. Visų pirma, pažymėtina, jog Administracija nei pirmosios instancijos, nei apeliacinės instancijos teismui nepateikė šiuos savo teiginius pagrindžiančių įrodymų, taip pat kitokių, nei nurodo pareiškėja, žalos dydžio apskaičiavimų. Nagrinėjamu atveju įvertinęs byloje nustatytas aplinkybes apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo teigti, kad pareiškėja buvo nesąžininga. Jos nurodytas aplinkybes apie automobiliui ,,Hyundai i20“, valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) padarytą žalą patvirtina byloje pateiktos šio automobilio fotonuotraukos po įvykio (b. l. 26–29), taip pat Vilniaus apskrities vyriausiojo policijos komisariato Vilniaus miesto pirmojo policijos komisariato Viešosios policijos skyriaus Prevencijos poskyrio vyriausiojo tyrėjo 2013 m. rugpjūčio 19 d. nutarimas atsisakyti pradėti ikiteisminį tyrimą Nr. 12-At-03794-13 (b. l. 25). Byloje nėra jokių duomenų, kad pareiškėjos automobilis (duomenys neskelbtini) namo kieme stovėjo pažeidžiant teisės aktų reikalavimus. Tuo tarpu Administracijos atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodytos Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2001 m. gegužės 25 d. įsakymu Nr. 260 patvirtintų Motorinių transporto priemonių ir jų priekabų registravimo taisyklių nuostatos (2013 m. gegužės 28 d. įsakymo Nr. 1V-466 redakcijos 71.1 ir 72.3 p.) yra susijusios su transporto priemonių registravimo duomenų pakeitimu registre ir niekaip nekeičia 2013 m. rugsėjo 27 d. transporto priemonės pirkimo–pardavimo sutartyje nurodytos pardavimo kainos. Kita vertus, kaip minėta, atsakovas teismui nepateikė jokių duomenų, patvirtinančių, kad pareiškėja, sudarydama minėtą sutartį, galbūt buvo nesąžininga, kad šioje sutartyje nurodyta kaina neatitiko tikrovės ir kad ji turėjo būti kitokia (ir kokia konkrečiai).
40. Pažymėtina, jog kita būtinoji sąlyga viešajai civilinei atsakomybei nustatyti yra priežastinis ryšys, kuris šios kategorijos bylose dažnai būna netiesioginis, t. y. žala atsiranda ne tiesiogiai iš neteisėtų veiksmų, bet yra tų neteisėtų veiksmų rezultatas. Tai reikštų, kad neteisėti veiksmai nelėmė, bet pakankamu laipsniu sąlygojo žalos atsiradimą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2002 m. balandžio 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2002, 2007 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-197/2007). Nagrinėjamoje byloje pirmosios instancijos teismas pagrįstai nustatė, kad Vilniaus miesto savivaldybė tinkamai nevykdė pareigos užtikrinti (duomenys neskelbtini) esančioje teritorijoje augančių želdinių priežiūrą ir jos vykdymo kontrolę, o žala atsirado lūžus minėtoje teritorijoje esančiam medžiui, taigi atsakovo neteisėti veiksmai (neveikimas) buvo pakankama priežastis žalai atsirasti.
41. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, jog atsakovo teiginiai, kad žala atsirado dėl force majeure (įvykis, nepaprastos aplinkybės, kurių negalima nei numatyti arba išvengti), yra nepagrįsti. Remiantis CK 6.253 straipsnio 2 dalimi, nenugalima jėga yra neišvengiamos ir skolininko nekontroliuojamos bei nepašalinamos aplinkybės, kurios nebuvo ir negalėjo būti numatytos. Pirmosios instancijos teismas įvertino aplinkybę, kad Vilniaus mieste 2013 m. rugpjūčio 3 d. naktį lijo, vietomis smarkiai, griaudėjo perkūnija, kilo škvalas, apie 3 val. nakties kilo škvalas, didžiausias vėjo greitis siekė 15 m/s (žr. Lietuvos hidrometeorologijos tarnybos prie Aplinkos ministerijos pažymą (b. l. 20)). Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2006 m. kovo 9 d. nutarimu Nr. 241 „Dėl Ekstremalių įvykių kriterijų sąrašo patvirtinimo“ nustatytus ekstremalių įvykių kriterijus tai nėra laikytina force majeure, todėl savaime nešalina atsakovo atsakomybės. Kaip minėta, byloje nėra duomenų, kad žalos kilimą, medžiui užvirtus ant pareiškėjos automobilio, nulėmė kitų asmenų veiksmai ar stichiniai gamtos reiškiniai, o ne atsakovo veiksmai – netinkama medžio priežiūra.
42. Atsižvelgiant į byloje nustatytas faktines aplinkybes ir nurodytus argumentus, darytina išvada, jog pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo visų sąlygų, būtinų atsakovo deliktinei atsakomybei kilti, buvimą, tačiau, atsižvelgiant į žalos kilimo aplinkybes, žalos atlyginimas mažintinas vienu trečdaliu, todėl pareiškėjai priteistina 3 398,21 Eur suma. Pažymėtina, jog tokios praktikos Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas laikosi analogiškose bylose (žr., pvz., 2017 m. gegužės 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3725-552/2017 ir kt.). Todėl apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Administracijos, apeliacinis skundas tenkintinas iš dalies – pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjai 3 398,21 Eur turtinės žalos sumą.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (1999 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. VIII-1029 redakcija) 144 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a:

Atsakovo Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. balandžio 4 d. sprendimą pakeisti. Panaikinti jo dalį, kuria pareiškėjai J. L. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, priteista 5 097,31 Eur (penkių tūkstančių devyniasdešimt septynių eurų ir 31 cento) turtinė žala. Priteisti pareiškėjai J. L. iš Vilniaus miesto savivaldybės, atstovaujamos Vilniaus miesto savivaldybės administracijos, 3 398,21 Eur (trijų tūkstančių trijų šimtų devyniasdešimt aštuonių eurų ir 21 cento) turtinę žalą.

Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo sprendimo dalį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                                                                                  Arūnas Dirvonas

                                                                                    Irmantas Jarukaitis

Ramutė Ruškytė