Civilinė byla Nr. 3K-3-568/2014

Teisminio proceso numeris: nesuteiktas

Procesinio sprendimo kategorijos: 44.2.4.2; 44.8;73.2.6.1

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. gruodžio 23 d. 

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Andžejaus Maciejevskio, Sigitos Rudėnaitės (kolegijos pirmininkė) ir Janinos Stripeikienės (pranešėja),

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės I. M. kasacinį skundą dėl Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės I. M. ieškinį atsakovui Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biurui, trečiajam asmeniui A. P. dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

Byloje kilo ginčas dėl teisės normų, reglamentuojančių Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (toliau – ir Biuras) atsakomybę, kai draudikui iškelta bankroto byla, aiškinimo ir taikymo.

2004 m. gruodžio 16 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendžiu A. P. pripažintas kaltu pagal BK 281 straipsnio 1 dalį. Jis nuteistas už tai, kad 2004 m. rugpjūčio 20 d. apie 11 val. kelio Daugpilis–Rokiškis–Panevėžys 72 kilometre vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET; redakcija, galiojusi nuo 2003 m. balandžio 1 d. iki 2004 m. rugsėjo 24 d.) 180.3 punkte įtvirtintą reikalavimą – prieš pradėdamas lenkti neįsitikino, kad lenkimui būtina juostos atkarpa yra laisva ir nebus kliudoma atvažiuojančiai transporto priemonei, lenkdamas priešais važiuojantį automobilį (duomenys neskelbtini), vairuojamą J. S., išvažiavo į priešpriešinę juostą ir susidūrė su I. K. vairuojamu automobiliu (duomenys neskelbtini) (valstybinis Nr. (duomenys neskelbtini) taip sukeldamas eismo įvykį, nesunkiai sutrikdydamas kartu su juo važiavusios keleivės – ieškovės – sveikatą. Šiuo nuosprendžiu eismo įvykyje nukentėjusiai ieškovei pripažinta teisė į civilinio ieškinio patenkinimą, klausimas dėl ieškinio (žalos) dydžio perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis).

Laikotarpiu nuo 2004 m. balandžio 29 d. iki 2005 m. balandžio 28 d. Lietuvos ir Rusijos draudimo UAB „Baltik Garant“ buvo apdraudusi transporto priemonės (duomenys neskelbtini) savininkų ir valdytojų civilinę atsakomybę privalomuoju draudimu; nurodytos draudimo sumos: žalos asmeniui – 1 726 400 Lt, turtinės žalos – 345 280 Lt. Vilniaus apygardos teismas 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi draudikui, pavadinimą pakeitusiam į draudimo UAB „INGO Baltic“, iškėlė bankroto bylą, 2011 m. birželio 21 d. jis įgijo bankrutavusios bendrovės statusą.

Patikslintu ieškiniu ieškovė prašė iš atsakovo priteisti 10 000 Lt neturtinės žalos, atsiradusios dėl 2004 m. rugpjūčio 20 d. eismo įvykio metu patirtų sužalojimų. Ji nurodė, kad dėl nusikalstamos A. P. veikos patyrė didelį fizinį skausmą, dvasinius išgyvenimus, sukrėtimą. Eismo įvykio metu jai buvo sulaužytas kairės rankos alkūnkaulis, dešinės rankos riešas, sumuštas kairys šonas, kairė koja, nuskilo priekinis dantis, ji patytė lengvą smegenų sutrenkimą; atliktos abiejų rankų operacijos. Ieškovė prašė priteisti žalą iš atsakovo, nes transporto priemonės, kurią vairavo A. P., draudimo sutartis buvo sudaryta 2004 m. balandžio 29 d., o pagal tuo metu galiojusio 2001 m. birželio 14 d. Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ) Nr. IX-378 (įstatymo redakcija, galiojusi nuo 2004 m. kovo 5 d. iki 2004 m. balandžio 30 d.) 13 straipsnį draudimo suma buvo 30 000 Lt asmeniui ir 30 000 Lt turtui arba 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui. Šio įstatymo 13 straipsnio 2 dalyje buvo įtvirtinta draudiko pareiga sudaryti draudimo sutartis pagal draudėjo pasirinktas sumas. Įstatyme neišskirta neturtinė žala asmeniui. Visą ieškovei padarytą žalą turėtų atlyginti Biuras, nes TPVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta nuostata dėl padarytos neturtinės žalos atlyginimo maksimalios (500 eurų) sumos įsigaliojo 2004 m. gegužės 1 d., t. y. po pirmiau nurodytos (2004 m. balandžio 29 d.) draudimo sutarties sudarymo.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijų teismų sprendimo ir nutarties esmė

Kupiškio rajono apylinkės teismas 2013 m. spalio 2 d. sprendimu ieškinį patenkino iš dalies; priteisė ieškovei iš atsakovo 8000 Lt neturtinės žalos atlyginimo; kitą ieškinio dalį atmetė. 

Teismas sprendė, kad ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas, nes ieškovė civilinį ieškinį dėl turtinės ir neturtinės žalos atlyginimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-01/04 pateikė 2004 m. lapkričio 30 d., nuosprendis baudžiamojoje byloje priimtas 2004 m. gruodžio 16 d., pripažįstant nukentėjusiesiems I. K. ir I. M. teisę į civilinio ieškinio patenkinimą,  klausimą dėl ieškinio dydžio perduodant nagrinėti civilinio proceso tvarka (BPK 115 straipsnio 2 dalis); ieškinį perdavus nagrinėti civilinio proceso tvarka, įsiteisėjus 2004 m. gruodžio 16 d. apkaltinamajam nuosprendžiui, procesas to paties teismo iniciatyva turėjo būti tęsiamas, vadovaujantis civilinio proceso įstatymo principinėmis nuostatomis; nepaisant to, kad teismas procesinį sprendimą (nuosprendį) baudžiamojoje byloje priėmė 2004 m. gruodžio 16 d., jis įsiteisėjo 2005 m. sausio 5 d., tačiau savo iniciatyva civilinę bylą teismas iškėlė tik 2013 m. gegužės 27 d. Teismas pažymėjo, kad pripažinus, jog atsakovui perėmus bankrutavusios draudimo bendrovės teises ir pareigas senaties terminas ieškovės ieškiniui pareikšti nebuvo pasibaigęs, jo reikalavimas taikyti ieškinio senatį negali būti tenkinamas. Teismo vertinimu, nepagrįstas teiginys, kad atsakovas šioje byloje nėra tinkamas. Bankrutuojant sutartiniam draudikui, pareiga atlyginti padarytą žalą pagal įstatymo nuostatas perkeliama Biurui, o šis, išmokėjęs išmoką, tampa bankrutuojančio draudiko kreditoriumi (TPVCAPDĮ 20 straipsnio 3 dalis). Teismas konstatavo, kad ieškovė dėl traumos pobūdžio (abiejų rankų lūžių, kūno sumušimo) juto fizinį skausmą, patyrė su tuo susijusius dvasinius išgyvenimus, nepatogumus kasdieniame gyvenime, kurie galėjo trukti ne trumpiau kaip iki 2004 m. gruodžio mėnesio, kai iš kūno buvo pašalinta operacijos metu pritvirtinta metalinė plokštelė, įsukti sraigtai, be to, ji po traumos atliko reabilitaciją, susijusią su galūnių funkcionalumo atkūrimu, kreipėsi į specialistus, reabilitacijos metu juto tam tikrus skausmus, visa tai teikia pagrindą pripažinti ją patyrus neturtinę žalą. Įvertinęs aplinkybes, kad eismo įvykis įvyko prieš devynerius metus, ieškovė nepateikė įrodymų apie tai, jog jai padarytas sužalojimas žymiai apribojo galimybes bendrauti, dirbti darbą, teismas, vadovaudamasis teisingumo, sąžiningumo ir protingumo kriterijais, ieškovei padarytą neturtinę žalą vertino 8000 Lt. Teismas sprendė, kad visą, įskaitant neturtinę, žalą, neviršijančią 500 000 eurų (1 726 400 Lt), ieškovei privalo atlyginti kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusi bendrovė draudimo sutarties pagrindu, o šiai bankrutavus – Biuras, kuriam pareiga išmokėti draudimo išmoką kyla TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu. Pagal TPVCAPDĮ nuostatas, Biurui perėjo pareiga išmokėti draudimo išmoką (žalos atlyginimą), kurios maksimalus dydis nustatytas ne įstatyme, o konkrečioje draudimo sutartyje.

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2014 m. balandžio 4 d. nutartimi panaikino Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą ir perdavė civilinę bylą nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-01/04 priėmusiam Kupiškio rajono apylinkės teismui ieškinio dydžio klausimui išnagrinėti.

Atsižvelgusi į faktines bylos aplinkybes, teisėjų kolegija pabrėžė, kad įstatymų leidėjo BPK 115 straipsnio 2 dalyje nustatyta išimtis, pagal kurią tik išskirtiniais atvejais, nesant galimybės tiksliai apskaičiuoti civilinio ieškinio, neatidėjus baudžiamosios bylos nagrinėjimo ar negavus papildomos medžiagos, teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, gali pripažinti civiliniam ieškovui teisę į ieškinio patenkinimą, o klausimą dėl ieškinio dydžio perduoti nagrinėti civilinio proceso tvarka; tokiu atveju procesas dėl baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio turi būti tęsiamas apkaltinamąjį nuosprendį priėmusio teismo iniciatyva. Nagrinėjamu atveju teismas, baudžiamojoje byloje įsiteisėjusiame nuosprendyje pripažinęs ieškovės teisę į ieškinio patenkinimą, o ieškinio dydžio klausimą perdavęs nagrinėti civilinio proceso tvarka, nenurodė, dėl kokių bylos aplinkybių baudžiamojoje byloje pareikšto civilinio ieškinio dydžio išsprendimo klausimas laikytinas išskirtiniu. Ieškovė prašė palikti teisę kreiptis civilinio proceso tvarka dėl neturinės žalos atlyginimo, nurodydama, kad tikslins sumą. Priimdamas nuosprendį, teismas išsprendė ginčą dėl ieškinio pagrindo, todėl nustatinėdamas pareikšto ieškinio dydį turėtų remtis baudžiamosios bylos medžiaga, po nuosprendžio priėmimo ieškovės papildomai pateiktais ar paties teismo išreikalautais duomenimis, pagrindžiančiais pareikšto ieškinio dydį. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad naujo, CPK keliamus reikalavimus atitinkančio ieškinio ieškovė neturi rengti ir dar kartą kreiptis teisminės gynybos neprivalo. Teisėjų kolegija konstatavo, kad ieškovė, pateikdama ieškinį baudžiamojoje byloje, savo teisę kreiptis į teismą įgyvendino tinkamai, o baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas privalėjo įvykdyti savo pareigą – baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio dydžio klausimą išnagrinėti iš esmės. Teismui nesiimant aktyvių veiksmų – nereikalaujant papildomų duomenų, pagrindžiančių pareikšto ieškinio dydį, ir galutinai nesprendžiant ieškinio patenkinimo klausimo, pažeidžiama konstitucinė asmens teisė į teisminę gynybą. Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad išnagrinėtoje baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-01/04 pirmosios instancijos teismas būtų atlikęs reikiamus veiksmus joje pareikšto ieškinio dydžiui nustatyti. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad nors ieškovė pateikė ieškinį baudžiamojoje byloje, o 2013 m. gegužės 18 d. pateikė prašymą dėl ieškinio nagrinėjimo baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-01/04, pirmosios instancijos teismas dėl ieškovės reikalavimų sprendė  naujai užvestoje – civilinėje byloje, kurioje atsakovas kitas juridinis asmuo – Biuras. Teisėjų kolegija padarė išvadą, kad civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-01/04, kurioje kaip atsakovai nurodyti A. P. ir Lietuvos ir Rusijos draudimo UAB „Baltik Garant“ (vėliau – draudimo UAB „INGO Baltic“), liko neišnagrinėtas, kartu pažymėjo, jog byloje nėra duomenų, kad draudikui būtų pranešta apie ieškovės ieškinio baudžiamojoje byloje nagrinėjimą. Teisėjų kolegija sutiko su atsakovo (Biuro) argumentu, kad pirmosios instancijos teismas, priimdamas sprendimą, pasisakė dėl likviduojamos draudimo UAB „INGO Baltic“ teisių ir pareigų (Biuras, išmokėjęs skundžiamu teismo sprendimu priteistą sumą, taptų draudimo UAB „INGO Baltic“ kreditoriumi (TPVCAPDĮ 20 straipsnio 8 dalis), o tai yra absoliutus teismo sprendimo negaliojimo pagrindas (CPK 329 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

Teisėjų kolegija, atsižvelgusi į tai, kad Biuras į civilinę bylą Nr. 2-502-783/2012 civiliniu atsakovu įtrauktas Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi, įvertinusi aplinkybes, jog kaltininko civilinę atsakomybę apdraudusi bendrovė, pavadinimą keitusi į draudimo UAB „INGO Baltic“, 2011 m. birželio 21 d. įgijo bankrutavusios bendrovės statusą, pabrėžė, kad pagal TPVCAPDĮ 20 straipsnio 3 dalį, nukentėjusiam trečiajam asmeniui kreipusis į teismą, reikalaujant žalos atlyginimo iš kaltininko arba atsakingo draudiko, kuriam iškelta bankroto byla, Biuras negali būti traukiamas atsakovu tokioje byloje vietoje bankrutuojančio draudiko; tačiau šioje normoje įtvirtinta teisė nukentėjusiam trečiajam asmeniui kreiptis tiesiogiai į Biurą, kad, vadovaujantis TPVCAPDĮ, būtų nustatyta eismo įvykio metu padaryta žala ir išmokėta išmoka. Nukentėjęs trečiasis asmuo taip pat turi teisę kreiptis į Biurą dėl išmokos mokėjimo ir tais atvejais, kai nukentėjusysis jau yra prisiteisęs žalos atlyginimą iš bankrutuojančio draudiko. Biurui atlyginus žalą ar žalos dalį, nukentėjęs trečiasis asmuo neturi teisės reikalauti atlyginti tą žalos dalį iš kaltininko ar atsakingo bankrutuojančio draudiko. Nurodžiusi, kad ieškovė kreipėsi į teismą, reikalaudama žalos atlyginimo iš atsakingo draudiko, kuriam Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi iškelta bankroto byla, teisėjų kolegija sprendė, jog Biuras negalėjo būti traukiamas atsakovu tokioje byloje vietoje bankrutuojančio draudiko. Iš Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenų nustačiusi, kad draudimo UAB „INGO Baltic“ nelikviduota, teisėjų kolegija padarė išvadą, kad baudžiamąją bylą išnagrinėjęs teismas privalėjo įvykdyti savo pareigą ir baudžiamojoje byloje pareikšto ieškinio dydžio klausimą išnagrinėti iš esmės tarp tų pačių šalių, kurių atžvilgiu priimtas 2004 m. gruodžio 16 d. Kupiškio rajono apylinkės teismo nuosprendis baudžiamojoje byloje  Nr. 1-71-01/04; pabrėžė, kad nei apie civilinės bylos Nr. 2-502-783/2013 iškėlimą, nei apie joje priimtą teismo sprendimą bankrutuojanti draudimo UAB „INGO Baltic“ nebuvo informuota.

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į kasacinį skundą teisiniai argumentai

Kasaciniu skundu ieškovė prašo panaikinti Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m.  balandžio 4 d. nutartį ir palikti galioti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą.

Kasacinis skundas grindžiamas argumentu, kad, taikydamas netinkamą (ne žalos padarymo metu galiojusią) TPVCAPDĮ redakciją, apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės normų galiojimo laike taisykles, padarė nepagrįstas išvadas. Apeliacinės instancijos teismo išvada, kad Biuras negali būti traukiamas atsakovu byloje vietoje bankrutuojančio draudiko, nepagrįsta. Teismas rėmėsi 2001 m. birželio 14 d. TPVCAPDĮ Nr. IX-378 20 straipsnio 3 dalies redakcija, galiojusia nuo 2011 m. gruodžio 1 d. Tačiau ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo pareikštas 2004 m. lapkričio 30 d., o 2001 m. birželio 14 d. TPVCAPDĮ Nr. IX-378 (redakcija, galiojusi nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. birželio 10 d.) buvo nustatyta kitokia žalos atlyginimo tvarka, kai draudikui iškelta bankroto byla: pagal 20 straipsnio 1 dalį, jei Biuras moka išmoką dėl to, kad Biuro nariui iškelta bankroto byla, jis perima iš draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus ir, nustatęs žalos atlyginimo pagrindą ir išmokos dydį, išmoka nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoką; Biurui perėmus draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus, nukentėjęs trečiasis asmuo išbraukiamas iš bankrutuojančio draudiko kreditorių sąrašo; kai padaryta žala, apie kurią nebuvo pranešta draudikui prieš iškeliant jam bankroto bylą, Biuras priima pranešimą apie žalą ir, nustatęs žalos atlyginimo pagrindą ir išmokos dydį, išmoka išmoką; tokiu atveju nukentėjęs trečiasis asmuo negali būti įtraukiamas į bankrutuojančio draudiko kreditorių sąrašą; Biuras neatsako už tokio draudiko išmokos mokėjimo termino praleidimą. Pirmiau nurodytos redakcijos TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte reglamentuota, kad Biuras moka išmoką dėl per eismo įvykį padarytos žalos nukentėjusiems tretiesiems asmenims tais atvejais, jei kaltininkas žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu (turi galiojančią draudimo sutartį), tačiau atsakingam draudikui – Biuro nariui – iškelta bankroto byla.

Byloje esant nustatytoms faktinėms aplinkybėms, kad įvykio kaltininkas – A. P. – buvo sudaręs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį su draudimo UAB „INGO Baltic“, ieškovė patyrė žalą 2004 m. rugpjūčio 20 d. eismo įvykio metu, draudikui Vilniaus apygardos teismo 2005 m. rugpjūčio 18 d. nutartimi (galiojant 2004 m. gegužės 1 d. TPVCAPDĮ redakcijai) iškelta bankroto byla, įstatyme įtvirtinta pareiga būtent atsakovui – Biurui – išmokėti draudimo išmoką. Aplinkybė, kad draudimo bendrovė nelikviduota, 2001 m. birželio 14 d. TPVCAPDĮ Nr. IX-378 17 straipsnio 1 dalies 3 punkto taikymui teisinės reikšmės neturi (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-137/2014, 2009 m. balandžio 24 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-198/2009, 2008 m. balandžio 17 d. nutartį, priimtą  civilinėje byloje Nr. 3K-3-241/2008).

Atsiliepime į kasacinį skundą atsakovas prašo Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartį palikti nepakeistą. Jis nurodo tokius nesutikimo su ieškovės kasaciniu skundu argumentus:

Dėl ginčui taikytinos įstatymo redakcijos ir Biuro įtraukimo dalyvauti byloje atsakovu. Draudimo UAB „INGO Baltic“ bankroto byla iškelta 2005 m. rugpjūčio 18 d., todėl sutiktina su ieškovės argumentu, jog sprendžiant ginčą taikytinos laikotarpiu nuo 2004 m. gegužės 1 d. iki 2007 m. birželio 11 d. galiojusios TPVCAPDĮ  nuostatos. Tačiau ir jos nesuteikia ieškovei teisės žalos atlyginimo reikalauti iš Biuro. Siekdamas gauti draudimo išmoką iš Biuro, kai atsakingam draudikui iškelta bankroto byla (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas), nukentėjęs asmuo privalėjo išreikšti tokią valią pateikdamas Biurui pretenziją dėl žalos atlyginimo (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 1 dalis). Gavęs pretenziją, Biuras administruodavo žalą TPVCAPDĮ 20 straipsnyje nustatyta tvarka. Šių nuostatų ieškovė nesilaikė. Tuo atveju, jei nukentėjęs  asmuo buvo kreipęsis į teismą, kad eismo įvykio metu padarytą žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas (kaip yra nagrinėjamu atveju), pretenzija dėl padarytos žalos Biurui negalėjo būti pateikiama (TPVCAPDĮ 13 straipsnio 3 dalis).

Kasaciniame skunde suformuluotas prašymas (palikti galioti pirmosios instancijos teismo sprendimą) yra neįgyvendinamas, nes apeliacinės instancijos teismo buvo pagrįstai konstatuotas absoliutus šio sprendimo negaliojimo pagrindas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai pasisakė dėl likviduojamos draudimo UAB „INGO Baltic“ teisių ir pareigų, pažeisdamas CPK 45 straipsnį, 2013 m. gegužės 27 d. nutartimi, nesant ieškovės valios (ji išreikšta tik 2013 m. rugpjūčio 19 d., ieškovei pareiškus patikslintą ieškinį), Biurą įtraukė į bylą atsakovu. Be to, pirmosios instancijos teisme liko neišnagrinėti baudžiamojoje byloje Nr. 1-71-01/04 pareikšti civiliniai ieškiniai, kuriuos pareiškė ne tik ieškovė, bet ir L. K.. Šio asmens interesai nagrinėjamu atveju būtų pažeisti.

Dėl subjektinės teisės įgyvendinimo ir ieškinio senaties termino praleidimo. Nagrinėjamoje byloje buvo pagrindas ieškovės Biurui pareikštam reikalavimui taikyti ieškinio senatį. Biuras atsiliepime į ieškinį nurodė, kad ieškovė, reikšdama jam naują reikalavimą dėl 2004 m. rugpjūčio 20 d. eismo įvykio metu padarytos žalos atlyginimo, yra praleidusi subjektinės teisės įgyvendinimo (TPVCAPDĮ 16 straipsnis) ir ieškinio senaties (CK 125 straipsnio 8 dalis) terminus. Toks ilgas subjektinės teisės įgyvendinimo delsimas, kai reikalavimas pareiškiamas po daugiau nei aštuonerių metų nuo teismo nuosprendžio priėmimo, nepateisinamas. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai sprendė, kad nagrinėjamu atveju pasikeitė prievolės šalys ir kad tai nepakeitė ieškinio senaties termino ir jo skaičiavimo tvarkos (CK 1.128 straipsnis). Biuras ir likviduojama draudimo UAB „INGO Baltic“ prievolėje negali pasikeisti savaime, be nukentėjusio asmens pretenzijos Biurui pareiškimo. TPVCAPDĮ 16 straipsnio 4 dalyje įtvirtinti pretenzijos pateikimo terminai, nustatytas ketverių metų naikinamais terminas, kurį ieškovė praleido, nes reikalavimą Biurui dėl 2004 m. rugpjūčio 20 d. eismo įvykio metu patirtos žalos pareiškė 2013 m. rugpjūčio 19 d. Ieškovė praleido ir CK 125 straipsnio 8 dalyje nustatytą trejų metų ieškinio senaties terminą. Nagrinėjamu atveju turėjo būti įvertintas ir pasyvus teismo elgesys (delsimas nagrinėti bylą daugiau nei aštuonerius metus).

Dėl reikalavimo atlyginti neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas, kurio priimtą sprendimą ieškovė prašė palikti galioti, netinkamai aiškino TPVCAPDĮ (2004 m. balandžio 29 d. redakcija) nuostatas, nepagrįstai ieškovei neturtinės žalos atlyginimą priteisė iš Biuro, o ne iš įvykio kaltininko A. P.. Pažymėtina, kad A. P. civilinės atsakomybės draudimo apsauga (draudimo polisas sudarytas 2004 m. balandžio 29 d.) neapėmė neturtinės žalos atlyginimo. Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarime „Dėl Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (2004 m. kovo 5 d. redakcija) 11 straipsnio 1 dalies atitikties Lietuvos Respublikos Konstitucijai“, įvertinęs TPVCAPDĮ (2004 m. balandžio 29 d. galiojusi redakcija) įtvirtintas maksimalias dėl vieno eismo įvykio padarytos žalos turtui (345 280 Lt) ir žalos asmeniui (1 726 400 Lt) atlygintinas sumas, nurodė, kad tokia įstatymo leidėjo formuluote (kai tarp nurodytų draudimo sumų neįvardijama neturtinės žalos atlyginimui skirtina suma) nebuvo numatyta draudimo suma asmeniui padarytai neturtinei žalai atlyginti. Priimant šį nutarimą įvertinta visa transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinio reglamentavimo raida, teisės normose nustatant atlygintinos žalos rūšis. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai vadovavosi ne šiuo nutarimu, o kasacinio teismo išaiškinimais.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl privalomąjį transporto priemonių draudimą reglamentuojančių teisės normų galiojimo laike

Draudiko prievolė mokėti draudimo išmoką siejama su privalomojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties galiojimu. Šiai prievolei atsirasti reikšmės turi ne reikalavimo išmokėti draudimo išmoką (pvz., neturtinei žalai atlyginti) ar neigiamų turtinių padarinių, kuriuos reikalaujama kompensuoti, atsiradimo momentas, bet draudžiamojo (eismo) įvykio, dėl kurio atsiranda valdytojo civilinė atsakomybė, momentas. Draudikas moka draudimo išmoką tik tuo atveju, jeigu draudžiamasis įvykis įvyksta draudimo sutarties galiojimo laikotarpiu, tačiau draudiko pareiga išmokėti draudimo išmoką nukentėjusiam asmeniui išlieka ir tais atvejais, kai žala kaip sutarties galiojimo metu įvykusio draudžiamojo įvykio padarinys atsirado po transporto priemonės valdytojo civilinės atsakomybės draudimo sutarties pasibaigimo. Atsižvelgiant į draudiko pareigos mokėti draudimo išmoką pagrindą, reikalavimas tokią prievolę vykdyti grįstinas būtent draudžiamojo įvykio momentu galiojusios redakcijos TPVCAPDĮ nuostatomis. Tinkamos įstatymo redakcijos nuostatų taikymas ypač svarbus, kai dėl įstatymų leidėjo legislatyvinės veiklos keičiamas reguliavimas – eismo įvykio metu galiojusios normos, pakeistos nukentėjusiojo (ieškovo) pareikšto reikalavimo momentu.

Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys į tai, kad kiekvienas teisės aktas galioja tam tikrą laikotarpį. Jo galiojimo ribos laiko atžvilgiu apibrėžtos atitinkamo įstatymo įsigaliojimo momentu ir tuo momentu, nuo kurio konkretus teisės aktas netenka galios. Įstatymo galiojimui asmenims yra reikšminga taisyklė, pagal kurią įstatymas atgal negalioja (CK 1.7 straipsnio 2 dalis). Kasacinio teismo jurisprudencijoje dėl teisės normos galiojimo laiko atžvilgiu nurodoma, kad teisės teorijoje pripažįstama, jog teisinio reguliavimo srityje galioja taisyklė lex retro non agit – teisės aktas neturi atgalinio veikimo galios, todėl teisės aktai paprastai netaikomi tiems įvykusiems teisiniams faktams ir teisiniams padariniams, kurie atsirado iki naujai priimto teisės akto įsigaliojimo. Ši taisyklė yra svarbus ir būtinas veiksnys užtikrinant teisės, įstatymų, teisinės tvarkos stabilumą ir tvirtumą, teisinių santykių subjektų teises bei pasitikėjimą valstybės priimtais teisės aktais ir pačia valstybe. Kita vertus, teisės akto, veikiančio atgaline tvarka, priėmimas yra galimas, jei tai būtų nurodyta teisės akte ir jei toks teisės aktas teisės subjektams nepablogintų teisinės padėties arba jų padėtį pagerintų. Tiesa, tokiais atvejais privalu atsižvelgti ir į tai, kad privatinėje teisėje pagerinus vienos teisinių santykių šalies padėtį, kitos šalies padėtis gali ne pagerėti, o pablogėti (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. kovo 29 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje UAB „Transachema“ v. Valstybinė teritorijų planavimo ir statybos inspekcija prie Aplinkos ministerijos, bylos Nr. 3K-3-134/2012). Pažymėtina, kad tokios pačios lex retro non agit principo aiškinimo ir taikymo praktikos laikomasi ir konstitucinėje jurisprudencijoje (žr., pvz., Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 1994 m. balandžio 21 d. nutarimą).

Pasisakydamas dėl asmenų, turinčių teisę į draudimo išmoką, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad draudikas, transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartimi apdrausdamas transporto priemonės valdytojo civilinę atsakomybę, šio veiksmais padarytą žalą įsipareigoja atlyginti sutartyje konkrečiai nenurodytam trečiajam asmeniui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 29 d. nutartis, priimta civilinėje byloje UAB „Hansa lizingas“ (šiuo metu – UAB „Swedbank lizingas“) v. UADB „Ergo Lietuva“, bylos Nr. 3K-3-366/2009). Nukentėjusio asmens statusą trečiasis asmuo įgyja, kai jam ar jo turtui per eismo įvykį padaroma žala, taip kartu įgydamas teisę reikalauti patirtų nuostolių atlyginimo iš kaltininko draudiko. 2004 m. gruodžio 16 d. nuosprendį priėmęs pirmosios instancijos teismas, nustatė, kad 2004 m. rugpjūčio 20 d. eismo įvykio metu nukentėjo trečiasis asmuo (kasatorė), jai buvo nesunkiai sutrikdyta sveikata. Eismo įvykį sukėlęs asmuo buvo apdraudęs savo civilinę atsakomybę. Žalos asmeniui padarymo momentu galiojo 2004 m. gegužės 1 d., o ne 2007 m. birželio 11 d. TPVCAPDĮ redakcija, kuria nepagrįstai vadovavosi apeliacinės instancijos teismas. Žalos padarymo metu galiojusioje TPVCAPDĮ redakcijoje nebuvo įtvirtinta, kad jei nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, reikalaudamas žalos atlyginimo iš kaltininko arba atsakingo draudiko, kuriam iškelta bankroto byla, Biuras negali būti traukiamas atsakovu tokioje byloje vietoj bankrutuojančio draudiko, todėl kasatorės pareikštam reikalavimui vėliau įsigaliojusi teisės norma negali būti taikoma.

Iš esmės ilgą ieškovės pareikšto reikalavimo eismo įvykio kaltininko draudikui, o vėliau ir Biurui nagrinėjimo trukmę lėmė pirmosios instancijos teismo veiksmai, kuriais visų pirma šis reikalavimas buvo išskirtas ir neišspręstas baudžiamojoje byloje (tai, be kita ko, pripažino ir apeliacinės instancijos teismas), be to, civilinis ieškinys teismo iniciatyva nebuvo nagrinėjamas laikantis proceso ekonomiškumo ir koncentracijos principų. Dėl ilgo teismo proceso kasatorės kaltų veiksmų nenustatyta. Kita vertus, atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad nepriklausomai nuo TPVCAPDĮ tinkamos redakcijos taikymo, Biurą su nukentėjusiąja bet kokiu atveju sieja materialusis žalos atlyginimo santykis, atsiradęs dėl kaltininko draudiko nemokumo. Naujos redakcijos įstatyme įtvirtinta, jog Biuras netrauktinas atsakovu byloje, iš esmės ši nuostata – procesinę Biuro padėtį nustatanti norma, neturinti viršenybės prieš jo pareigą, įtvirtintą įstatyme. Net jei ir būtų galima nustatyti netinkamą nukentėjusiojo pažeistų interesų gynybos įgyvendinimą (nors to šioje byloje teisėjų kolegija nekonstatuoja), nukrypimas nuo atitinkamų įstatymo nuostatų šiuo atveju negali būti aiškinamas jo nenaudai.

Teisėjų kolegija laiko teisiškai pagrįstu kasacinio skundo argumentą, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė teisės akto galiojimo atgaline tvarka taisyklę, nes draudžiamajam įvykiui, įvykusiam iki naujos redakcijos TPVCAPDĮ įsigaliojimo, taikė būtent šios redakcijos įstatymo nuostatas. Spręsdamas šalių ginčą, pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė TPVCAPDĮ nuostatas, galiojusias 2004 m. rugpjūčio 20 d., t. y. žalos padarymo metu. Kasacinio skundo argumentai dėl taisyklės, nustatančios teisės normų taikymo laike pažeidimą, yra pagrįsti, todėl apeliacinės instancijos teismo, neteisingai taikiusio TPVCAPDĮ nuostatas (galiojusias procesinio sprendimo priėmimo dieną), nutartis naikintina (CPK 359 straipsnio 3 dalis).

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad šioje byloje buvo pažeistas proceso koncentracijos principas, ir siekdama, kad nukentėjusios kasatorės teisės į draudimo išmoką būtų apgintos kiek įmanoma operatyviau, pasisako ir dėl kitų klausimų, nenurodytų kasaciniame skunde, tačiau išdėstytų atsiliepime į kasacinį skundą. Kasacinis teismas vertina, kad bylos grąžinimas pirmosios ir apeliacinės instancijos teismui šalių ginčą nagrinėti iš naujo, kai teismo procesas ir taip tęsiasi labai ilgą laiką, gali pažeisti Žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio nuostatas.

Dėl Biuro pareigos mokėti išmoką

TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalyje nustatyti atvejai, kada dėl Lietuvos Respublikoje įvykusių eismo įvykių nukentėjusiajam trečiajam asmeniui Biuras moka išmoką. Esant įstatyme nustatytiems atvejams, Biuras moka išmoką, nors nėra sudaręs sutarties su atsakingu už žalos padarymą asmeniu, nėra draudikas. Įstatymo 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtinta, kad Biuras moka išmoką, jei kaltininkas, kurio tapatybė yra nustatyta, žalos padarymo momentu yra apsidraudęs transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomuoju draudimu, tačiau atsakingam draudikui iškelta bankroto byla. Biuro pareiga mokėti išmoką dėl atsakingo draudiko nemokumo atskirai reguliuojama TPVCAPDĮ 20 straipsnyje. Šio straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad jei Biuras moka išmoką dėl to, kad Biuro nariui iškelta bankroto byla, Biuras perima iš draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus ir nustatęs žalos atlyginimo pagrindą ir išmokos dydį išmoka nukentėjusiems tretiesiems asmenims išmoką. Biurui perėmus draudiko turimus žalą įrodančius dokumentus, nukentėjęs trečiasis asmuo išbraukiamas iš bankrutuojančio draudiko kreditorių sąrašo; 3 dalyje nustatyta, kad pagal šį straipsnį išmokėjęs išmoką Biuras tampa šio draudiko kreditoriumi.

Taigi Biuro pareiga mokėti išmoką nukentėjusiajam trečiajam asmeniui atsiranda, įvykus įstatyme nustatytam teisiškai reikšmingam įvykiui – draudikui iškėlus bankroto bylą (TPVCAPDĮ 17 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Tik taip, nutrūkus draudimo sutartiniams santykiams, gali būti pasiekti transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės draudimo tikslai, garantuotas dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykyje nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimas. Teisėjų kolegija nesutinka su atsakovo pozicija, kad ieškovė neturi teisės iš jo reikalauti žalos atlyginimo, nes pagal įstatymo 13 straipsnio 1 dalį ieškovė privalėjo Biurui pateikti pretenziją. Vis dėlto pagal to paties straipsnio 3 dalį pretenzija dėl padarytos žalos negali būti teikiama Biurui, jeigu nukentėjęs trečiasis asmuo yra kreipęsis į teismą, kad per eismo įvykį padarytą žalą atlygintų kaltininkas arba atsakingas draudikas. Kaip nurodyta pirmiau, ieškovė dėl žalos atlyginimo pirmiausia kreipėsi į teismą, o šio kreipimosi metu atsakingas draudikas dar nebuvo nemokus. Įstatymo nuostatos būtų aiškinamos netinkamai, jei vykstant teismo procesui ir nukentėjusiajam tinkamai realizavus savo teisių gynybą, tačiau kaltininko draudikui tapus nemokiam, nukentėjusysis, tebevykstant teismo procesui, turėtų paduoti pretenziją Biurui, o teismas jau pažengusį procesą nutraukti.

Eismo įvykis įvyko 2004 m. rugpjūčio 20 d. Žalą padaręs asmuo buvo apsidraudęs civilinės atsakomybės draudimu. Jo draudiko bankroto byloje nutartis įsiteisėjo 2005 m. rugpjūčio 29 d. Dėl to būtent nuo šios datos Biurui tenka įstatyme įtvirtinta pareiga mokėti išmoką nukentėjusiajam trečiajam asmeniui, nes nėra duomenų, kad draudikas būtų jam (nukentėjusiajam asmeniui) išmokėjęs draudimo išmoką. Kasatorė reiškė žalos atlyginimo reikalavimą baudžiamojoje byloje. 2004 m gruodžio 16 d. nuosprendžiu ieškovei buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, o žalos dydžio klausimas perduotas nagrinėti civilinio proceso tvarka. Taigi nagrinėjamoje byloje susiklostė situacija, kai į teismą buvo kreiptasi, teismas pripažino ieškinio pagrįstumą, bet nebuvo priimtas galutinis sprendimas dėl ieškinio dydžio. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė kreipėsi į teismą laiku ir senaties termino, nustatyto CK 1.125 straipsnio 8 dalyje, nepraleido. Kai ieškovei buvo pripažinta teisė į ieškinio patenkinimą, jai, kaip išaiškinta pirmiau, neliko pareigos kreiptis su pretenzija į draudiką ar Biurą. Aplinkybė, kad teismas savo iniciatyva nepradėjo žalos dydžio nustatymo civilinio proceso normų nustatyta tvarka, negali būti pagrindas pripažinti, jog ieškovė prarado teisę į išmoką dėl senaties termino praleidimo ar atitinkamos tvarkos išmokai išmokėti nesilaikymo.

Biuras buvo pripažintas bylos šalimi 2013 m. gegužės 27 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi, kai žalos dydžio nustatymo klausimas pradėtas spręsti ieškovės iniciatyva. Taikant civilinio proceso normas, tinkamos – turinčios atsakyti pagal ieškinį – šalies nustatymo klausimą teismas sprendžia nepažeisdamas konstitucinio teismo nešališkumo principo. Tokia teismo pareiga atsiranda pasirengimo civilines bylas nagrinėti teisme stadijoje ir išlieka viso bylos nagrinėjimo teisme metu. Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į byloje nustatytas aplinkybes dėl pasikeitusio draudiko teisinio statuso, nutrūkusių draudimo sutartinių santykių, pagrįstai sprendė dėl Biuro, kaip subjekto, turinčio įstatyme nustatytą pareigą mokėti išmoką, įtraukimo į bylą atsakovu. Ieškovė dėl bylos šalies keitimo neprieštaravo. Tokia pirmosios instancijos teismo iniciatyva atitinka kasacinio teismo formuojamą praktiką dėl Biuro įtraukimo į bylą šalimi (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. sausio 10 d. nutartis, priimta civilinėje byloje VSDFV Vilniaus skyrius v. R. L., bylos Nr. 3K-3-137/2014).

Dėl teisės į neturtinę žalą

Neturtinė žala – tai asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kitos piniginės išraiškos neturintys padariniai, atsiradę dėl padarytos per eismo įvykį žalos asmens sveikatai ar dėl asmens gyvybės atėmimo (TPCAPDĮ 2 straipsnio 15 punktas. Atsakovas remiasi TPCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalimi, kurioje buvo įtvirtinta, kad neturtinės žalos padarymo atveju draudimo išmoka už šią žalą neviršija 500 eurų. Biuras teigia, kad ši norma turi būti taikoma nustatant priteistinos neturtinės žalos dydį, nes Konstitucinis Teismas 2010 m. vasario 3 d. nutarimu pripažino šią teisės normą konstituciškai pagrįsta ir privaloma draudikams. Su šia atsakovo pozicija nėra pagrindo sutikti.

Pirmiausia atkreiptinas dėmesys į tai, kad TPVCAPDĮ 17 straipsnio 6 dalies 1 punkte įtvirtinta, jog Biuras moka išmokas nukentėjusiesiems, kai kaltininkų draudikams iškelta bankroto byla, pagal šių draudikų sudarytas draudimo sutartis. Pažymėtina, kad draudimo sutartis (draudimo polisas) buvo išduotas 2004 m. balandžio 29 d., t. y. dviem dienomis anksčiau, nei įsigaliojo TVCAPDĮ 11 straipsnio 1 dalies 2004 m. kovo 5 d. redakcija. Ankstesnės įstatymo redakcijos, kurią draudimo sutartys turėjo atitikti, 13 straipsnyje įtvirtinta, kad transporto priemonių savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma yra 30 000 litų asmeniui ir 30 000 litų turtui arba 500 000 eurų asmeniui ir 100 000 eurų turtui. Taigi šioje nuostatoje atskirai neišskirtas neturtinės žalos dydis. Pagal aptariamą nuostatą (13 straipsnį) aiškinančią kasacinio teismo praktiką, tais atvejais, kai draudiko įsipareigojamos atlyginti žalos asmeniui rūšis (turtinė, neturtinė) neaptarta transporto priemonės savininkų ir valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartyje, nekonkretizuota šiuos draudimo santykius reglamentuojančiose teisės normose, draudikas atsako asmeniui už abiejų rūšių žalą – turtinę ir neturtinę. Tokiais atvejais draudiko atsakomybę už nukentėjusiajam padarytą žalą, neatsižvelgiant į jos rūšį, riboja tik draudimo išmokų dydis (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2006 m. balandžio 11 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje O. V. v. UAB DK „PZU Lietuva“, bylos Nr. 3K-7-115/2006).

Atsižvelgiant į šią praktiką, žala asmeniui apima neturtinę žalą. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi šia praktika, siekdamas užtikrinti teisinį saugumą ir teisėtus lūkesčius ieškovės, kuriai, laiku pareiškus ieškinį, teisės normos turi būti taikomos ir aiškinamos taip pat, kaip ir kitiems asmenims, besikreipiantiems į teismą dėl jų teisių apsaugos tuo pačiu metu. Tai, kad vėliau buvo pakeistos teisės normos, nekeičia ieškovės teisių gynimo, taip kaip buvo suformuota teismų praktikoje, nes ši aktuali taikant kaltininko ir atsakingo draudiko sutarties nuostatas. Kita vertus, dėl atsakovo argumentų, susijusių su Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo išaiškinimais ir jų reikšme šalių ginčui, pažymėtina, kad šio teismo sprendimų galia dėl teisės aktų atitikties Konstitucijai yra nukreipiama į ateitį (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2003 m. gegužės 13 d. sprendimą). Šiame kontekste taip pat atkreiptinas dėmesys ir į tai, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas nacionalines teisės aktų nuostatas, kurios papildomai riboja (išskiria) neturtinės žalos atlyginimo dydį, pripažintos prieštaraujančiomis Europos Sąjungos motorinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisiniam reguliavimui (žr., pvz., Teisingumo Teismo 2013 m. sprendimą Vitālijs Drozdovs, C-277/12).

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai taikė teisės normas, pagrįstai vadovavosi jų taikymo klausimu suformuota teismų praktika. Apeliacinės instancijos teismo nutartis, kuria panaikintas pirmosios instancijos teismo sprendimas, pripažintina nepagrįsta, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktinas galioti (CPK 359 straipsnio 1 dalies 3 punktas).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

Kasaciniame teisme patirta 22,02 Lt išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gruodžio 23 d. pažyma apie išlaidas, susijusias su procesinių dokumentų įteikimu). Patenkinus kasacinį skundą, šios bylinėjimosi išlaidos valstybės naudai priteistinos iš atsakovo (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92 straipsnis, 96 straipsnio 1 dalis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 3 punktu ir 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Panevėžio apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2014 m. balandžio 4 d. nutartį panaikinti ir palikti galioti Kupiškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 2 d. sprendimą.

Priteisti iš atsakovo Lietuvos Respublikos transporto priemonių draudikų biuro (j. a. k. 125709291) 22,02 Lt (dvidešimt du litus 2 ct) bylinėjimosi išlaidų atlyginimo valstybės naudai.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                             Andžej Maciejevski

    Sigita Rudėnaitė

Janina Stripeikienė