Pranešėjas S. Katauskas                                         Baudžiamoji byla Nr. 1A-907-360/2013

Teisėjas V. Alška                                                   Teisminio proceso Nr. 1-69-2-00052-2011-9

                                                                                Procesinio sprendimo kategorijos: 1.2.14.5.                                         

(S)

  KLAIPĖDOS APYGARDOS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

               2013 m. lapkričio 14 d.

     Klaipėda

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko teisėjo Savinijaus Katausko,

teisėjų Dalios Kursevičienės ir Lino Pauliukėno,

sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,

dalyvaujant prokurorei Snieguolei Lukošienei,

nuteistajam R. K.,

nuteistojo gynėjai advokatei Daivai Rocevičienei,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. K. apeliacinį skundą dėl Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendžio, kuriuo R. K. pripažintas kaltu ir nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 182 straipsnio 1 dalį laisvės atėmimu 2 metams ir 10 mėnesių, bausmę atliekant pataisos namuose.

Civilinis ieškinys patenkintas visiškai ir iš R. K. nukentėjusiajai J. B. priteista 33 191,28 Lt turtinės žalos atlyginimo, 500 Lt advokato pagalbai apmokėti.

Kolegija, išnagrinėjusi bylą,

                                                 n u s t a t ė:

R. K. nuteistas už tai, kad apgaule savo naudai įgijo svetimą turtą. 2011 m. birželio 22 d., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, prekybos centre „Europa“, esančiame adresu (duomenys neskelbtini), Vilniaus miestas, apgaulės būdu iš nukentėjusiosios J. B. savo naudai įgijo mobiliojo ryšio telefoną „Nokia“, kurio vertė 480 Lt, nurodydamas, jog telefonas jam reikalingas darbui, ir žadėdamas pinigus už telefoną grąžinti, tačiau nei telefono, nei pinigų J. B. negrąžino;

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. birželio 23 d., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, AB „Swedbank“, esančiame (duomenys neskelbtini), Klaipėdos mieste, įkalbėjęs J. B. duoti jam 7 000 Lt automobiliui BMW įsigyti, įtikinęs, kad šį įsigytą automobilį jie vėliau abu parduos ir tokiu būdu uždirbs papildomų pinigų, apgaulės būdu iš J. B. savo naudai įgijo 7 000 Lt, nes už šiuos pinigus automobilio neįsigijo ir šių pinigų J. B. negrąžino;

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 4 d., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, nukentėjusiosios J. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), J. B. įtikinęs, kad bendram jo ir J. B. butui, esančiam (duomenys neskelbtini), pirkti reikalingi 12 000 Lt, apgaulės būdu iš J. B. savo naudai įgijo 12 000 Lt, nes nurodyto būsto už šiuos pinigus nenupirko ir šių pinigų J. B. negrąžino;

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos 5 d., tiksli valanda ikiteisminio tyrimo metu nenustatyta, įtikinęs nukentėjusiąją J. B., jog reikalingi pinigai perkamo gyvenamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), buitinei technikai nupirkti ir įkalbėjęs ją parduotuvėje „Topo centras“, esančioje (duomenys neskelbtini), tuo tikslu sudaryti su UAB „General Finansing“ vartojimo kredito sutartį Nr. (duomenys neskelbtini) dėl 3 000 Lt paskolos gavimo, pažadėdamas pats šią paskolą kredito įstaigai grąžinti, apgaulės būdu savo naudai įgijo iš J. B. 3 000 Lt, nes už šiuos pinigus buitinės technikos nenupirko ir šių pinigų nei J. B., nei kredito įstaigai negrąžino;

Tęsdamas nusikalstamą veiką, 2011 m. liepos mėn. viduryje, tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, įtikinęs J. B., jog reikalingi 7 000 Lt perkamo buto, esančio (duomenys neskelbtini), žyminiam mokesčiui sumokėti ir piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu įkalbėjęs J. B. šiam tikslui pasiskolinti iš jos giminaitės 7 000 Lt (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu savo naudai įgijo iš J. B. 7 000 Lt, nes šiais pinigais žyminio mokesčio nesumokėjo ir šių pinigų J. B. negrąžino;

Tęsdamas nusikalstamą veiką, nurodęs J. B., kad skiriasi su žmona ir kad skyrybų procesui reikalingi pinigai, 2011 m. rugpjūčio 12 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, J. B. namuose, esančiuose (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu savo naudai iš J. B. įgijo 200 Lt, o 2011 m. rugpjūčio 15 d., tikslus laikas ikiteisminio tyrimo metu nenustatytas, nurodydamas tą pačią pinigų reikalingumo priežastį, prie lošimo salono, esančio (duomenys neskelbtini), apgaulės būdu savo naudai iš J. B. įgijo dar 500 Lt. Tokiu būdu R. K. apgaulės būdu savo naudai užvaldė J. B. turto už 30 180 Lt. 

R. K. apeliaciniu skundu prašo Kretingos rajono apylinkės teismo nuosprendį pakeisti ir skirti švelnesnę bausmę. Nurodo, jog pirmosios instancijos teismas jam paskyrę per griežtą bausmę. Teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors jis neneigė fakto, kad iš nukentėjusiosios pinigus skolinosi. Pasak nuteistojo, nukentėjusioji davė melagingus ir nenuoseklius parodymus, kadangi jis iš jos pinigų neišviliojo, ji pati savo noru juos jam davė. Nuteistojo teigimu, tai buvo skola ir tai patvirtina jo pasirašytas 25 000 Lt vekselis. Apeliantas R. K. tvirtina, kad jokios apgaulės nenaudojo, butą tikrai norėjo pirkti, tačiau kadangi jam nesumokėjo pinigų už darbą, jis nebegalėjo jo įsigyti. Nuteistasis ginčija ir tą aplinkybę, jog jis prašė nukentėjusios paimti kreditą, jo tvirtinimu, jis apie paimtą kreditą nieko nežinojo. Pirmosios instancijos teismas, grįsdamas jo kaltę, nepagrįstai nuosprendyje nurodė, jog jis lošė kazino. Mano, kad ši aplinkybė niekaip negali daryti įtakos sprendžiant jo kaltės klausimą, nes pasiskolintus pinigus asmuo gali išleisti kur nori. Teismas taip pat be pagrindo rėmėsi šališkais liudytojų parodymais, kadangi liudytojai buvo parinkti tokie, kad jį tik neigiamai charakterizuotų. Nuteistasis taip pat nurodo, kad teismas neteisingai nuosprendyje nurodė, jog jo teistumas yra neišnykęs, nors jis teistas daugiau nei prieš penkerius metus. Mano, kad šiuo atveju tarp jo ir nukentėjusiosios yra susiklostę civiliniai santykiai. Prašo skirti švelnesnę bausmę. Pažymi, kad turi sūnų.

Teismo posėdyje nuteistasis R. K. ir jo gynėja advokatė prašė apeliacinį skundą tenkinti, prokurorė prašė apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Visų pirma kolegija pastebi, jog nors apeliantas R. K. skundu prašo tik sušvelninti jam pirmosios instancijos teismo paskirtą bausmę, tačiau iš apeliacinio skundo argumentų matyti, jog nuteistasis ginčija ir kaltę dėl jam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nuteistasis R. K. apeliaciniame skunde tvirtina, jog teismas netinkamai vertino byloje esančius įrodymus ir kad tokie jo veiksmai neturėjo būti vertinami kaip nusikalstami, o ginčas turėjo būti sprendžiamas civilinio proceso tvarka. Taigi nuteistasis skunde tam tikrais teiginiais iš esmės ginčija teismo konstatuotus faktus, pateikdamas byloje surinktų duomenų subjektyvų vertinimą.

Tačiau kolegija, išnagrinėjusi baudžiamosios bylos medžiagą, konstatuoja, kad sprendžiant R. K. kaltės klausimą, baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimų, kurie būtų sukliudę teismui išsamiai ir nešališkai išnagrinėti bylą ir priimti teisingą bei pagrįstą nuosprendį, padaryta nebuvo. R. K. kaltė, padarius jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, numatytą BK 182 straipsnio 1 dalyje, pagrįsta byloje esančiais faktiniais duomenimis, kurie kaip įrodymų šaltinis gauti teisėtais būdais ir baudžiamojo proceso įstatymo nustatyta tvarka. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu. Todėl nuteistojo R. K. nesutikimas su pirmosios instancijos teismo atliktu įrodymų vertinimu savaime nėra baudžiamojo proceso įstatymo pažeidimas, nes apylinkės teismo sprendimas motyvuotas ir jame nėra esminių prieštaravimų. Teisėjų kolegija su pirmosios instancijos teismo nuosprendyje išdėstytu įrodymų vertinimu sutinka visiškai. Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje detaliai išanalizavo sukčiavimo požymius, aptarė R. K. veiksmų atitiktį šiems požymiams ir pagal byloje nustatytas faktines aplinkybes tinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą.

Apelianto teiginiai, kad jis nukentėjusiosios neapgaudinėjo, o pinigus ši paskolino laisva valia, laikytini gynybine versija, siekiant išvengti baudžiamosios atsakomybės, kadangi šias aplinkybes paneigia ne tik nuoseklūs nukentėjusiosios parodymai, tačiau ir kita bylos medžiaga.

Atkreiptinas dėmesys, jog visi apelianto argumentai, ginčijant kaltę, skunde yra nukreipti tik į nukentėjusiosios parodymų sumenkinimą, deklaratyviai nurodant, jog nukentėjusioji                      J. B. davė melagingus parodymus. Tokie nuteistojo skundo argumentai visiškai nepagrįsti bei paneigti bylos medžiaga. Tiek apklausiama ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme nukentėjusioji J. B. tvirtino, kad 2011 m. birželio mėnesį ji susipažino su R. K. ir pradėjo bendrauti. Kartu su juo nuvyko į Vilnių, kur prekybos centre „Europa“ jo įkalbėta nupirko telefoną „Nokia“ už 480 Lt. R. K. teigė, kad pinigus grąžins. Po to kartu atvyko į Klaipėdą, kur iš banko paėmė iš savo sąskaitos 9 500 Lt, iš kurių R. K. perdavė 7 000 Lt. Šiuos pinigus ji perdavė R. K. jo įkalbėta automobiliui „BMW“ pirkti, jį būtų pardavę brangiau ir taip uždirbę 2 000 Lt. Perdavus pinigus, R. K. dingo, ją palikęs prekybos centre „Akropolis“. R. K. už kelių dienų paaiškino, kad automobilį nupirko ir pardavė, tačiau pinigų negrąžino. 2011 m. birželio mėnesio pabaigoje R. K. ją įkalbėjo pirkti butą bendram gyvenimui. Jis sakė, kad iš savų pinigų sumokės 50 000 Lt už butą, o ji turi sumokėti 12 000 Lt, likusius pinigus sutarė sumokėti gyvendami kartu. Ji iš savo sąskaitos banke paėmė 10 000 Lt, pridėjo turėtus 2 000 Lt ir perdavė šiuos pinigus R. K., kad šis sumokėtų už perkamą butą. 2011 m. liepos mėnesio pradžioje ji kartu su R. K. nuvyko į (duomenys neskelbtini) gatvėje esantį daugiabutį, kur kartu su buto savininku apžiūrėjo butą ir nutarė pirkti jį. R. K. pasakė jai, kad pirkimu pasirūpins jis. Kad jai būtų ramiau, tą pačią dieną R. K. pasiūlymu jis surašė paskolos sutartį. Tuo jis jai sukėlė dar didesnį pasitikėjimą. Gavęs pinigus, R. K. išvyko į (duomenys neskelbtini), sumokėti įmokos už butą. Kitą dieną R. K. pasiūlė pagalvoti apie buitinės technikos pirkimą butui ir jie nuvyko į prekybos centrą „Akropolis“, kur R. K. ją įkalbėjo paimti kreditą buitinei technikai pirkti, žadėdamas pats mokėti įmokas. Parduotuvėje „Topo centras“ paėmė 3 000 Lt vartojimo kreditą ir gautus 3 000 Lt perdavė R. K., kuris kaip kredito gražinimo garantiją pasiėmė sutarties originalą. Po savaitės R. K. paskambino ir pasakė, kad kreditą grąžino. 2011 m. rugpjūčio mėnesį jai pradėjo skambinti kreditoriai dėl nesumokėtų įmokų. Ji paskambino R. K., kuris ją patikino, kad yra viską sumokėjęs. Tačiau po kurio laiko ir vėl paskambino iš kredito įstaigos ir pranešė, kad niekas kredito negrąžina, ir ji pati pradėjo mokėti įmokas. Buitinės technikos, kuriai pirkti buvo paimtas kreditas, ji nematė, į butą, kurį nupirko, R. K. nesivežė, žadėdamas padaryti jai staigmeną. 2011 m. liepos viduryje R. K. jai pasakė, kad reikia sumokėti 7 000 Lt žyminį mokestį už perkamą butą. Ji pinigų neturėjo ir kartu su R. K. nuvažiavo pas savo brolio žmoną G. G., kuri paskolino 7 000 Lt.  Gavę pinigus, jie abu kartu važiavo į Klaipėdą sumokėti už butą, tačiau prie degalinės R. K. sustabdė automobilį ir pasakė, kad jau į banką jie nebespės ir jie grįžo į kaimą, kur ji 7 000 Lt perdavė R. K., jis pažadėjo, kad kitą dieną sumokės pinigus, ir tą patį vakarą išvyko. Po kurio laiko R. K. jai parašė žinutę, prašydamas 200 Lt, kurių reikia advokatui tam, kad išsiskirtų su žmona. Šiuos pinigus ji perdavė savo namuose. Dar 500 Lt perdavė automobilyje (duomenys neskelbtini). Po to ji pasekė R. K., kuris su gautais pinigais nuėjo į kazino (t. 1, b. l. 27–28, 29–31, 32–34, t. 2, b. l. 79–80). Šias aplinkybes nukentėjusioji nuosekliai ir detaliai papasakojo apklausiama tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek ir teisiamojo posėdžio metu. Be to, nukentėjusioji paaiškino, kad pinigus nuteistajam davė paveikta skyrybų su vyru, tikėdamasi pradėti naują gyvenimą su R. K. Kitu atveju pinigų ji nebūtų davusi. Pasitikėjo juo ir tikėjo, kad pinigus jis grąžins, juolab kad jis surašė paskolos sutartį, įsipareigodamas skolą grąžinti.

Teismas neturėjo jokio objektyvaus pagrindo šiais nukentėjusiosios parodymais nesiremti ir tikėti deklaratyviais, bylos duomenims prieštaraujančiais nuteistojo R. K. teiginiais. Be to, šiuos parodymus patvirtina ir kiti objektyvūs bylos duomenys, kuriuos pirmosios instancijos teismas pripažino įrodymais: liudytojų E. P., E. S.,V. K., G. G. parodymai, banko sąskaitos išklotinė, kredito sutartis, daiktų, dokumentų pateikimo ir apžiūros protokolas ir kita bylos medžiaga. Šie įrodymai, papildydami, patvirtindami vieni kitus, sudaro vientisą įrodomąją medžiagą ir atskleidžia išsamų nusikalstamos veikos vaizdą.

Nors apeliantas kvestionuodamas kaltę teigia, jog nagrinėjamu atveju tarp nukentėjusiosios ir jo yra susiklostę civiliniai santykiai, tačiau pažymėtina, kad esminis sukčiavimo, kaip BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos, požymis yra apgaulės panaudojimas, siekiant savo ar kitų naudai įgyti svetimą turtą ar turtinę teisę, išvengti turtinės prievolės arba ją panaikinti. Tą pažymėjo ir bylą nagrinėjęs pirmosios instancijos teismas. Savo teiginius, kad apgaulės prieš nukentėjusiąją nenaudojo, R. K. grindžia tuo, jog nukentėjusioji J. B. savo noru jam davė pinigus ir tai yra skola, kurią patvirtina tarp jų pasirašyta 25 000 Lt sumos sutartis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje pažymėta, kad sukčiavimą nuo civilinių deliktų skiria tai, jog civiliniai-teisiniai sandoriai yra teisėti, jie atitinka abiejų šalių tikrąją valią ir jais siekiama sukurti civilines teises ir pareigas, o sukčiavimo atveju, panaudojant apgaulę, turtas ar turtinė teisė įgyjama neteisėtai.

Esant šioms aplinkybėms, tai, kad nukentėjusioji J. B. savo noru davė R. K. pinigus ir kaltininkas juos išviliojęs po kurio laiko pasirašė sutartį, kuria įsipareigojo pasiskolintus pinigus grąžinti iki 2011 m. gruodžio 25 d., nereiškia, jog jis veikė teisėtai, o sandorio sudarymas tėra priemonė įgyvendinti nusikalstamą tikslą (kasacinė nutartis Nr. 2K-508/2012). Taigi, pasirašyta sutartis savaime nepaneigia apgaulės naudojimo. Priešingai, šiuo atveju tokiais veiksmais nuteistasis R. K. norėjo įteigti nukentėjusiajai, kad jis pinigus grąžins. Apgaulė suprantama kaip turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, taip pat kitų asmenų, priimančių atitinkamus sprendimus, suklaidinimas dėl aplinkybių ar faktų, kurie yra esminiai, lemiantys šių asmenų apsisprendimą dėl turto, turtinės teisės perleidimo kaltininkui ir pan. Vienas apgaulės būdų yra, kai, pavyzdžiui, turto savininkas ar kitas iš minėtų asmenų yra įtikinamas, kad už pateiktas prekes, suteiktas paslaugas bus sumokėta, nors kaltininkas neturi galimybių atsiskaityti ir nesirengia to daryti. Sukčiavimo atveju kaltininkas suvokia, kad suklaidino kitą asmenį, numato, kad dėl jo veikimo gali atsirasti BK 182 straipsnio numatyti padariniai, ir to nori. Turto savininkas ar valdytojas gali būti suklaidinamas dėl kaltininko ketinimų įvairiais būdais, tačiau visų jų esmė – pasunkinti asmens, užvaldžiusio turtą, nustatymą, padaryti problemišką pažeistos teisės atkūrimą ir pan. Viena apgaulės formų – piktnaudžiavimas pasitikėjimu, kuris yra tada, kai kaltininkas BK 182 straipsnyje numatytas veikas padaro piktnaudžiaudamas tarp jo ir turto savininko, valdytojo ar asmens, kurio žinioje yra turtas, susiklosčiusiais asmeniniais, tarnybiniais ar kitokiais tarpusavio ryšiais, sudarančiais tarpusavio pasitikėjimo pagrindą (kasacinė nutartis Nr. 2K–507/2012). Aptarti nusikalstamos veikos požymiai šioje byloje yra nustatyti.

Apeliacinės instancijos teismui abejonių nekyla, jog R. K. nukentėjusiosios J. B. priklausantį turtą užvaldė panaudojęs apgaulę – piktnaudžiaudamas jos pasitikėjimu, ji, tikėdama jų bendra ateitimi, duodavo pinigus. Nuteistasis įkalbinėdamas nukentėjusiąją duoti jam pinigus, meluodavo, išgalvodavo aplinkybes, dėl kurių neva jam reikia pinigų, dėl to nukentėjusioji po skyrybų su vyru priėmė sprendimą perduoti jam pinigus. Tokiu būdu R. K. veikė apgaule, siekdamas užvaldyti svetimą J. B. priklausantį turtą. Byloje nėra jokių duomenų, patvirtinančių, kad nuteistasis turėjo darbą ar pajamų. Priešingai, liudytoja V. K. teisiamojo posėdžio metu parodė, kad jis vaiko išlaikymui pinigų nemoka, be to, ji taip pat sudarė kelias vartojimų kreditų sutartis, kuriuos ji iki šiol pati grąžina kredito įstaigoms, kadangi R. K. šiuos pinigus išleido kazino. Visi aptarti apelianto veiksmai rodo, kad jis neketino grąžinti pinigų nukentėjusiajai, o jo teiginiai, kad pinigus kažkada būtų grąžinęs, laikytini deklaratyviais, neatitinkančiais tikrųjų apelianto ketinimų. Taigi, apelianto argumentai dėl sukčiavimo požymių nebuvimo jo veiksmuose paneigti byloje ištirtų ir įvertintų duomenų visuma.

Aukštesnės instancijos teismas laiko nepagrįstu ir apeliacinio skundo argumentą, kad teismas, nagrinėdamas bylą, buvo šališkas, vadovavosi tik šališkais liudytojų parodymais. Nei nagrinėjant bylą teisme, nei savo apeliaciniame skunde R. K. nenurodė jokių BPK 58 straipsnyje numatytų nušalinimo pagrindų ir jokių konkrečių aplinkybių, kurios leistu pagrįstai suabejoti pirmosios instancijos teismo nešališkumu. Teismo nuosprendyje aptarta aplinkybė, kad R. K. anksčiau teistas 17 kartų, nelaikytina asmens kaltės dėl šiuo atveju padarytos nusikalstamos veikos konstatavimu. Šiuos duomenis teismas vertino kaip apeliantą charakterizuojančią medžiagą nagrinėjamos bylos kontekste. Vien ta aplinkybė, kad teismas priėmė apelianto interesų netenkinantį procesinį sprendimą, nėra pagrindas teigti, kad teismas buvo šališkas.

Teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai ir nuosekliai išanalizavo byloje surinktus ir teisiamajame posėdyje patikrintus įrodymus bei padarė teisingas išvadas, jog R. K. veiksmuose yra visi būtini nusikaltimo, už kurį jis nuteistas, požymiai. Kolegijai nekyla abejonių, kad nuteistasis R. K. tiesiogiai realizavo visus jam inkriminuoto nusikaltimo, numatyto BK 182 straipsnio 1 dalyje, objektyviosios pusės požymius, kurie, be kita ko, aiškiai atskleidžia jo veikimą tiesiogine tyčia.

Taip pat teisėjų kolegija nenustatė, kad nuteistajam paskirta bausmė yra neteisinga. Nors apeliantas skunde nurodo, kad jam paskirta per griežta bausmė, tačiau savo teiginio nemotyvuoja, nurodo tik tiek, jog teismas be pagrindo nepripažino jo atsakomybę lengvinančios aplinkybės, nors jis prisipažino iš nukentėjusiosios pinigus pasiskolinęs. Teisėjų kolegijos nuomone, ši atsakomybę lengvinanti aplinkybė nuosprendyje nepripažinta pagrįstai. Norint pripažinti kaltininko atsakomybę lengvinančią aplinkybę, numatytą BK 59 straipsnio 1 dalies 2 punkte, teismui reikia nustatyti tiek kaltininko prisipažinimą, tiek nuoširdų gailėjimąsi. Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, jog R. K. tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisme, tiek ir apeliaciniame skunde savo kaltę pripažino tik iš dalies, neigė kai kurias nustatytas aplinkybes, tvirtino, jog jo veiksmai yra nenusikalstami. Todėl nėra pagrindo konstatuoti jo atsakomybę lengvinančia aplinkybe tai, kad jis prisipažino kaltu ir gailisi.

Kolegija konstatuoja, kad teismas paskyrė bausmę vadovaudamasis straipsnio, numatančio atsakomybę už padarytą nusikalstamą veiką, sankcija ir BK bendrosios dalies nuostatomis. Vadovaudamasis BK 61 straipsnio 2 dalimi, teismas įvertina ne tik atsakomybę lengvinančias ir (ar) atsakomybę sunkinančias aplinkybes, jų kiekį, pobūdį ir tarpusavio santykį, bet ir kitas BK 54 straipsnio 2 dalyje nurodytas aplinkybes ir motyvuotai parenka švelnesnę ar griežtesnę bausmės rūšį, taip pat skiriamos bausmės dydį skaičiuoja nuo jos vidurkio.

Pirmosios instancijos teismas nuosprendyje nurodė išsamius bausmės skyrimo motyvus, įvertindamas BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių reikšmę. Nors R. K. padarė nesunkų tyčinį nusikaltimą, tačiau jis yra 17 kartų teistas, teistumai neišnykę. Pagal 2012 m. birželio 7 d. nuosprendį bausmės yra neatlikęs. 2012 m. gruodžio 3 d. nuteistas už grasinimą nužudyti ir nesunkų sveikatos sutrikdymą. Todėl apelianto argumentas, kad teismas nepagrįstai nuosprendyje nurodė, kad jo teistumas nėra išnykęs, atmestinas. Pastebėtina ir tai, jog dėl                  R. K. teisme dar nagrinėjamos dvi baudžiamosios bylos.

Nuteistasis veikė tyčia, jo padarytas nusikaltimas yra baigtas. R. K. atsakomybę lengvinančių ir sunkinančių aplinkybių nenustatyta. Nuteistasis nedirba, neturi legalaus pragyvenimo šaltinio. Akivaizdu, kad jo padaryta veika nėra atsitiktinė, ši nusikalstama veika yra nuoseklus R. K. gyvenimo būdo padarinys. BK 56 straipsnio 1 dalį teismas recidyvistui už tyčinio nusikaltimo padarymą paprastai skiria laisvės atėmimo bausmę. Kadangi R. K. yra recidyvistas, todėl teismas pagrįstai paskyrė sankcijos maksimumui artimą laisvės atėmimo bausmę. Kolegija konstatuoja, kad teismas nepažeidė bendrųjų bausmės skyrimo pagrindų, o paskirta bausmė nei savo rūšimi, nei dydžiu nėra per griežta.

Atsižvelgiant į visas išdėstytas aplinkybes daroma išvada, kad Kretingos rajono apylinkės teismo 2013 m. liepos 24 d. nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, o tenkinti nuteistojo                          R. K. apeliacinį skundą jame išdėstytais motyvais nėra jokio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

             nuteistojo R. K. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                         Savinijus Katauskas

Teisėjai                                                                                                 Dalia Kursevičienė

                                                                                                                             Linas Pauliukėnas