Civilinė byla Nr. e3K-3-394-684/2016

Teisminio proceso Nr. 2-22-3-00907-2015-3

Procesinio sprendimo kategorija 2.2.1.6

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. rugsėjo 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Alės Bukavinienės, Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas ir pranešėjas) ir Donato Šerno,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. M. ir atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Rinkos aikštė“ kasacinius skundus dėl Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 9 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. M. ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Rinkos aikštė“ dėl asmens garbę ir orumą žeminančių bei tikrovės neatitinkančių duomenų paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo, trečiasis asmuo – K. K..

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl materialiosios teisės normų, reglamentuojančių atsakomybę už asmens garbės ir orumo pažeidimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovas prašė teismo:
1. įpareigoti atsakovę paneigti 2014 m. rugsėjo 6 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose išspausdintame straipsnyje su antrašte „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius ieškovo garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma, kaip jie buvo paskleisti, ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti tokio pobūdžio paneigimą: „2014 m. rugsėjo 6 d. laikraščio „Rinkos aikštė“ Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas: „2014 m. rugsėjo 6 d. laikraščio „Rinkos aikštė“ Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose buvo išspausdintas straipsnis su antrašte „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“. Šiame straipsnyje, be kitos informacijos, buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai: - <...> „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“; - <...> „Ir visa tai po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas. Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo – neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei Naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų“; - <...> „Ir kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris viešai prisipažįsta galimai esąs nusikaltėlis, rašydamas, kad: „nuo 1996 metų man, kaip politinių kampanijų dalyviui, teko betarpiškai stebėti kaip pradžioje sąlyginai nedideli pažeidimai virsdavo vis didesniais ir ilgainiui įgavo nusikaltimų požymius“. Nusikaltimo slėpimas – irgi nusikaltimas. Vadinasi, stebėdami pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksniais, ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“; - <...> „O kokio darbo tikėtis iš tokio politiko, kuris, dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose?“;
2. įpareigoti atsakovę paneigti 2014 m. spalio 11 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 116 (2775) 1 ir 3 puslapiuose išspausdintame straipsnyje su antrašte „Ponas V. M.: „Nekenčiu, vadinasi esu“. Kam Kėdainių kolumbariumui reikalingas meras?“ paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius ieškovo garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma, kaip jie buvo paskleisti, ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti tokio pobūdžio paneigimą: „2014 m. spalio 11 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 116 (2775) 1 ir 3 puslapiuose paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas – „2014 m. spalio 11 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 116 (2775) 1 ir 3 puslapiuose išspausdintas straipsnis su antrašte „Ponas V. M.: „Nekenčiu, vadinasi esu“. Kam Kėdainių kolumbariumui reikalingas meras?“ Šiame straipsnyje, be kitos informacijos, buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai: - <...> „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palankumu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes“;
3. įpareigoti atsakovę paneigti 2015 m. sausio 24 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 10 (2818) 5 ir 8 puslapiuose išspausdintame straipsnyje su antrašte „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?“ paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius ieškovo garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma, kaip jie buvo paskleisti, ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti tokio pobūdžio paneigimą: „2015 m. sausio 24 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 10 (2818) 5 ir 8 puslapiuose paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas – „2015 m. sausio 24 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 10 (2818) 5 ir 8 puslapiuose išspausdintas straipsnis su antrašte „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?“ Šiame straipsnyje, be kitos informacijos, buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai: - <...> „Liberalų planas atimti iš Kėdainių 20 mln. litų, kurie buvo skirti Kultūros centro renovacijai, išdegė. Drąsiai galima spausti dešinę neabejotinam šios diversijos autoriui, kandidatui į rajono merus V. M. – politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią. Per savo statytinius ir laikraštėlį [...] jis pasiekė savo […] tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“; - <…>„Mauras savo darbą atliko, o V. M. jam dosniai atsidėkojo – parūpino skundikui J. V. R. šiltą vietelę liberalų kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą“;
4. įpareigoti atsakovę paneigti 2015 m. vasario 7 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 16 (2824) 5 ir 14 puslapiuose išspausdintame straipsnyje su antrašte „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?“ paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius ieškovo garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma, kaip jie buvo paskleisti, ir ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbti tokio pobūdžio paneigimą: „2015 m. vasario 7 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 16 (2824) 5 ir 14 puslapiuose paskleistų tikrovės neatitinkančių ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas – „2015 m. vasario 7 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 16 (2824) 5 ir 14 puslapiuose išspausdintas straipsnis su antrašte „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?“ Šiame straipsnyje, be kitos informacijos, buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai: - <...> „Kaip nebendrauja nei su [...] kaimynais ir netgi su žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“; - <...> „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“;
5. priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

3. Kėdainių rajono apylinkės teismas 2015 m. spalio 15 d. sprendimu ieškinį tenkino iš dalies: įpareigojo atsakovę paneigti 2014 m. rugsėjo 6 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose išspausdintame straipsnyje su antrašte „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“ paskleistus tikrovės neatitinkančius ir žeminančius V. M. garbę bei orumą duomenis tokia pačia forma, kaip jie buvo paskleisti, ne vėliau kaip per 7 dienas nuo teismo sprendimo įsiteisėjimo dienos paskelbiant tokio pobūdžio paneigimą: „Laikraščio „Rinkos aikštė“ paskleistų neatitinkančių tikrovės ir žeminančių V. M. garbę ir orumą duomenų paneigimas – 2014 m. rugsėjo 6 d. laikraščio „Rinkos aikštė“ Nr. 101 (2760) 1 ir 2 puslapiuose buvo išspausdintas straipsnis su antrašte „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“. Šiame straipsnyje, be kitos informacijos, buvo paskleisti šie tikrovės neatitinkantys ir V. M. garbę ir orumą žeminantys teiginiai: - <...> „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“; - <...> „kuris, <...>, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose“.
4. Teismas taip pat priteisė ieškovui iš atsakovės 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo, 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas ir 53,50 Eur žyminio mokesčio.
5. Ieškinio reikalavimus įpareigoti atsakovę paneigti teiginius: „Tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“ ir „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir netgi su žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“ teismas paliko nenagrinėtus; kitą ieškinio dalį atmetė.
6. Teismas sprendė, kad ieškovas nesilaikė šios kategorijos ginčui privalomos ikiteisminės nagrinėjimo tvarkos dėl ginčijamų teiginių: „Tiek LR Prezidentė, tiek Premjeras, tiek visos įmanomos institucijos buvo užverstos V. M. statytinio J. M. R. skundais“ ir „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir netgi su žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“, todėl ieškinio dalį dėl šių teiginių paneigimo paliko nenagrinėtą.
7. Teismas nurodė, kad asmens garbė ir orumas, taikant Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 2.24 straipsnį, ginami nustačius tokių faktų visetą: 1) žinių paskleidimo faktą; 2) faktą, kad žinios yra apie ieškovą; 3) faktą, kad žinios žemina ieškovo garbę ir orumą; 4) faktą, kad paskleistos žinios neatitinka tikrovės. Ieškovas pripažintinas viešuoju asmeniu, todėl, sprendžiant ginčą dėl garbės ir orumo, jam taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga.
8. Dėl teiginio „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“ teismas sutiko su žurnalistų etikos inspektoriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendime padaryta išvada, kad informacija apie ieškovo nesutarimus su kaimynais yra vertinamojo pobūdžio, rašytiniai įrodymai patvirtina, kad tarp I. L., D. Š. ir ieškovo šeimos ilgą laiką tęsėsi įvairūs nesutarimai. Konfliktų su I. L. ir D. Š. pradžioje ir vėliau žemės sklypas buvo bendroji jungtinė ieškovo ir jo sutuoktinės nuosavybė ir abu sutuoktinai turėjo lygias teises šį turtą valdyti, juo naudotis ir įgyvendinti kitas turto savininkui suteikiamas teises, todėl, teismo vertinimu, buvo pakankamas faktinis pagrindas paskelbti ginčijamą teiginį.
9. Dėl teiginio „Ir visa tai po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas. Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo – neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei Naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų“ teismas sprendė, kad jame paskelbta žinia apie tai, kad ieškovas buvo šešių politinių partijų nariu, tarp jų – Ūkio partijos bei Naujosios Sąjungos. Nors iš bylos duomenų matyti, kad ieškovas buvo 4, o ne 6 partijų nariu, teismas pažymėjo, kad iš spaudos nereikalaujama visiško tikslumo ir kad duomenys visiškai atitiktų tikrovę, tik reikalaujama, kad žurnalistas, paskleidęs žinias, elgtųsi sąžiningai. Atsakovė rėmėsi anksčiau paskelbta vieša informacija, kuri nebuvo paneigta. Teismas padarė išvadą, kad paskelbta nevisiškai tiksli informacija apie partijas, kurių nariu buvo ieškovas, ir jų skaičių pati savaime nėra žeminanti ir nepažeidžia asmens garbės ir orumo. Ieškovas, kaip politikas, kritikuojamas dėl politinių pažiūrų nepastovumo. Viešasis asmuo turi toleruoti apie jį paskelbtą, nors ir nevisiškai tikslią informaciją ar nuomonę, nors ji būtų išreikšta gana agresyviai ar kandžiai, turi rodyti didesnį pakantumą spaudoje reiškiamoms nuostatoms ar žinioms. Dėl šios priežasties teismas nepripažino, kad nurodytu teiginiu būtų peržengtos leistinos saviraiškos laisvės ribos. Teismo vertinimu, straipsnyje nėra konstatuojama, kad šių partijų veiklos pabaiga buvo nulemta būtent ieškovo veiksmų ar paties ieškovo narystės jose fakto.
10. Dėl teiginio „Ir kaip galima pasitikėti žmogumi, kuris viešai prisipažįsta galimai esąs nusikaltėlis, rašydamas, kad: „nuo 1996 metų man, kaip politinių kampanijų dalyviui, teko betarpiškai stebėti, kaip pradžioje sąlyginai nedideli pažeidimai virsdavo vis didesniais ir ilgainiui įgavo nusikaltimų požymius“. Nusikaltimo slėpimas – irgi nusikaltimas. Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais, ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“ teismas darė išvadą, kad ginčijamo teiginio sakinyje „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais, ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“ buvo paskelbta konstatuojamojo pobūdžio informacija apie ieškovo padarytą nusikaltimą. Autorė vienareikšmiškai ir kategoriškai ieškovo elgesį (neveikimą) įvardydama kaip nusikaltimo darymą, sukūrė naujus duomenis, neegzistavusius iki tol. Teiginio formuluotė ,,Vadinasi, stebėdamas pažeidimus <...>“ suponuoja išvadą, kad autorė buvo visiškai tikra dėl paskelbtos žinios tikrumo ir teisingumo. Teismas sprendė, kad atsakovė paskleidė duomenis, kurie vertintini kaip žinia. Tačiau atsakovė neįrodė šios žinios atitikties tikrovei, nes byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad dėl nusikaltimo slėpimo ieškovo atžvilgiu buvo pradėtas tyrimas ir pan. Todėl teismas padarė išvadą, kad paskleista žinia apie ieškovo padarytą nusikaltimą neatitinka tikrovės. Teismo vertinimu, nurodytas teiginys pažemino ieškovo garbę ir orumą, jo paskelbimas neabejotinai suponavo neigiamas visuomenės nuostatas apie ieškovą. Teismas sprendė, kad turi būti paneigtas tik tas teiginys, kuriame yra paskelbta konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkanti informacija: „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais, ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą.“
11. Dėl teiginio „O kokio darbo tikėtis iš tokio politiko, kuris, dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose?“ teismas, atsižvelgdamas į šio teiginio paskelbimo kontekstą, sprendė, kad jame yra pateikiama: autoriaus reiškiama abejonė, ar ieškovas tinkamai atliks savo darbą, ir šią autoriaus abejonę sukėlusios faktinės aplinkybės, jog ieškovas, dirbdamas privačioje įstaigoje Jonavoje, darbo metu dalijo laikraščius Kėdainiuose. Atsakovė jokių įrodymų, patvirtinančių paskelbtos žinios apie leidinio platinimą atitiktį tikrovei, nepateikė. Nors pati savaime informacija apie leidinio platinimą nėra įžeidžianti, žeminanti asmens garbę ir orumą, tačiau nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad ginčo teiginyje esanti informacija apie laikraščio platinimo faktą ir apie tai, jog tokia veikla buvo užsiimama darbo metu, atitinka tikrovę. Teismas sprendė, kad ginčijamas teiginys galėjo padaryti neigiamą poveikį ieškovo dalykinei, profesinei reputacijai, žeidžia jo garbę ir orumą, todėl įpareigojo atsakovę paneigti ginčo teiginio dalį, kuria yra paskleista konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkanti informacija: „<...>, kuris, <...>, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose“.
12. Dėl teiginio „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palaikymu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes“ teismas padarė išvadą, kad šiame teiginyje yra paskelbta subjektyvaus vertinamojo pobūdžio informacija apie priemones ir būdus, kurių padedamas ieškovas pasiekė aukščiausias politines pozicijas, ir konstatuojamojo pobūdžio informacija apie V. U. finansinę paramą ieškovui. Ginčo teiginyje pateiktas vertinimas, kad ieškovui aukštas politines pozicijas pasiekti padėjo V. U. pasitikėjimas ir palaikymas, teismo nuomone, turi pakankamą faktinį pagrindą, šis vertinimas nėra įžeidžiančio pobūdžio, nežemina ieškovo, kaip politiko, garbės ir orumo. Teismas sprendė, kad teiginio dalyje „pasinaudojęs finansine parama“ pateikta informacija neatitinka tikrovės, tačiau ieškovas neįrodė, jog ši informacija žemina jo garbę ir orumą.
13. Dėl laikraštyje „Rinkos aikštė“ Nr. 10 (2818) išspausdintame straipsnyje „Vietoj kultūros liberalai pasiūlys gėjų eitynes?“ paskelbtų teiginių teismas, atsižvelgdamas į tai, kad ginčo publikacijos paskelbimo metu viešojoje erdvėje vyko diskusija dėl savivaldybės investavimo politikos, Kėdainių kultūros centro rekonstrukcijos poreikio ir tikslingumo, šiam tikslui planuojamų lėšų (laikraštyje ,,Kėdainių aidai“), padarė išvadą, kad ginčo publikacija jos autorė išreiškė savo kritišką požiūrį į ieškovo ir kitų Lietuvos Respublikos liberalų sąjūdžio narių viešai išreikštą poziciją Kėdainių kultūros centro rekonstrukcijos klausimu. Teiginys „Liberalų planas atimti iš Kėdainių 20 mln. litų, kurie buvo skirti Kultūros centro rekonstrukcijai, išdegė“ nestokojo faktinio pagrindo. Teiginio dalimi „Drąsiai galima spausti dešinę neabejotinam šios diversijos autoriui, kandidatui į rajono merus V. M. – politikas kenkti rajonui pradėjo dar net nespėjęs ateiti į valdžią. Per savo statytinius ir laikraštėlį <…> jis pasiekė savo <…>“ straipsnio autorė pareiškė savo nuomonę, kurios negalima tapatinti su objektyvios informacijos (žinių) pateikimu. Tai, kad ieškovo poziciją Kultūros centro renovacijos klausimu autorė apibūdino kaip kenkiančią rajonui, yra autorės subjektyvus vertinimas, kuriam tiesos kriterijus nėra taikomas. Teismas pažymėjo, kad nėra pagrindo spręsti, jog vartojant nevisiškai tinkamą žodį „statytinis“ buvo pažeista ieškovo garbė ir orumas. Teiginiu „Mauras savo darbą atliko. O V. M. jam dosniai atsimokėjo – parūpino skundikui J. M. R. šiltą vietelę liberalų kandidatų sąraše į Kėdainių rajono savivaldybės tarybą“ autorė išsakė savo subjektyvią išvadą (vertinimą) apie realų įvykį, t. y. J. M. R. iškėlimą kandidatu į Kėdainių rajono tarybos narius Liberalų sąjūdžio sąraše, lėmusius veiksnius. Teismo vertinimu, ginčo teiginiai neperžengia saviraiškos laisvės ribų ir nėra pagrindo konstatuoti, kad pirmenybė turi būti teikiama ieškovo, kaip viešojo asmens, garbės ir orumo gynimui, o ne atsakovės saviraiškos laisvei.
14. Dėl 2015 m. vasario 7 d. laikraštyje „Rinkos aikštė“ išspausdintame K. K. straipsnyje „Liberalai Kėdainiuose kurs darbo vietas pagal netradicinę orientaciją?“ paskelbto teiginio: „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir net žmona. Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“ dalies „Kaip nebendrauja nei su <…> kaimynais ir net žmona“ teismas sprendė, kad buvo paskelbta konstatuojamąjį pobūdį turinti informacija, jog ieškovas nebendrauja su kaimynais ir žmona. Šią informaciją teismas laikė neatitinkančia tikrovės, tačiau vien žinios apie ieškovo nebendravimą su kaimynais ir žmona paskleidimas, nenurodant jokių papildomų duomenų apie tai lėmusias priežastis, teismo vertinimu, nesudaro pagrindo spręsti, kad jos paskleidimu buvo pažeminta ieškovo garbė ir orumas. Teiginio dalimi „Bet centrinė valdžia, deja, ne žmona. Ir jos iš namų neišvarysi“ nėra skleidžiama žinia, jog ieškovas išvarė žmoną iš namų, todėl teismas padarė išvadą, kad atsakomybė už šio teiginio paskelbimą atsakovei taip pat negali būti taikoma.
15. Teismas sprendė, kad teiginiuose „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“ yra paskelbta informacija, susijusi su faktu, jog ieškovas buvo išteisintas, kas atitinka tikrovę. Frazė „kyšininku tituluotas“, teismo vertinimu, nėra tolygi žiniai, kad ieškovas buvo įtariamas ar kaltinamas kyšio ėmimu. Baudžiamoji byla, kurioje įtarimai (kaltinimai) buvo pareikšti ieškovui, buvo plačiai aprašoma, todėl vertinti ieškovą kaip „kyšininku tituluotą“ buvo pakankamas faktinis pagrindas. Teismas padarė išvadą, kad baudžiamąją bylą įvardijant kaip „kyšio davimo“ nebuvo paskleista tikrovės neatitinkanti informacija. Teismas, įvertinęs šių teiginių paskelbimo kontekstą, turinį ir tai, kokį įspūdį jais buvo siekiama sudaryti skaitytojui, sprendė, kad reikalavimo nuomonę (subjektyvius samprotavimus) reikšti sąžiningai nebuvo laikomasi. Tolesniuose ginčo teiginiuose žodžiai „kyšininku“, „kyšio ėmimo byloje“ buvo pavartoti tikslingai, akivaizdžiai siekiant sustiprinti anksčiau iškelto įtarimo pagrįstumą, tačiau nutylint tiek atsakovei, tiek straipsnio autorei neabejotinai žinomą (ar turėjusią būti žinomą) informaciją, jog ieškovas toje byloje buvo kaltinamas ne kyšio ėmimu (ar davimu), o kitomis nusikalstamomis veikomis. Taip buvo siekiama visuomenei sudaryti neigiamą nuomonę apie ieškovą, kaip paperkamą asmenį, ir to negalima pripažinti sąžiningu nuomonės reiškimu. Tačiau, teismo vertinimu, ieškovas turėjo būti pasiruošęs kritikai ir pasirengęs laikyti ją neatskiriama politinės veiklos dalimi. Teismas sprendė, kad nėra pagrindo konstatuoti, jog saviraiškos laisvės ribų peržengimas pasiekė tokį sunkumą, kad būtų pakankamas pagrindas už tai taikyti civilinę atsakomybę.
16. Teismas, spręsdamas neturtinės žalos atlyginimo klausimą, padarė išvadą, kad atsakovė, išspausdindama laikraštyje publikaciją „V. M. vėl kankina valdžios troškulys“, kurioje buvo paskelbti abu teiginiai, teismo pripažinti tikrovės neatitinkančiais ir ieškovo garbę bei orumą žeminančiais, turėjo galimybę ir pareigą patikrinti duomenų tikrumą prieš jų paskleidimą, tačiau to nepadarė. Todėl teismas sprendė, kad atsakovė yra atsakinga už neatitinkančių tikrovės duomenų, žeminančių ieškovo garbę ir orumą, paskleidimu per visuomenės informavimo priemonę padarytą žalą ieškovui. Teiginys „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais, ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“ sukelia neturtinio pobūdžio praradimus, todėl, teismo vertinimu, neturtinės žalos padarymo faktas paskleidus šį teiginį nekelia abejonių. Teismas priteisė ieškovui 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
17. Spręsdamas dėl teiginio „<...> kuris, <...>, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose“ padarytos neturtinės žalos atlyginimo, teismas, nors ir pripažino, kad, skleidžiant tikrovės neatitinkančią informaciją, gali susidaryti neigiama nuomonė apie ieškovą, tačiau vertino, kad tokio pobūdžio informacijos paskleidimas nesukelia tokių didelių neigiamų padarinių asmens reputacijai, kaip teiginiai apie nusikalstamos veikos padarymą. Todėl teismas padarė išvadą, kad pakankama satisfakcija ieškovui – paskleisto teiginio paneigimas.
18. Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą pagal šalių apeliacinius skundus, 2016 m. vasario 9 d. nutartimi paliko Kėdainių rajono apylinkės teismo 2015 m. spalio 15 d. sprendimą nepakeistą.
19. Kolegija, įvertinusi teiginius: a) <...> „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais, ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“; b) <...> „kuris, <...>, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose“, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas šiuos teiginius vertino tinkamai, atsižvelgdamas į viso straipsnio kontekstą. Neabejotina, kad pirmuoju ginčo teiginiu (a) skaitytojui paskleidžiama žinia, jog ieškovas toleruoja nusikaltimus ir juos daro (vartojamas būtasis laikas), nors tam pagrįsti atsakovė nepateikė įrodymų (žinia neatitinka tikrovės). Kolegija pažymėjo, kad nors viešojo asmens atžvilgiu ir gali būti toleruojama nevisiškai tiksli informacija ar net agresyvi kritika, tačiau tai nereiškia, jog apie viešąjį asmenį gali būti paskleisti duomenys (žinia), jog jis padarė nusikaltimą, kas negali būti prilyginta netiksliai informacijai, juo labiau tai nėra kritika. Taip pat, kolegijos vertinimu, neabejotina, kad antruoju ginčo teiginiu (b) skaitytojui paskleidžiama žinia, jog ieškovas, dirbdamas privačioje įstaigoje, darbo metu dirba ne jam priskirtą darbą, o kitą – dalija laikraščius, kas neatitinka tikrovės (atsakovė tam pagrįsti nepateikė įrodymų). Taip skaitytojui sudaromas ieškovo, kaip nesąžiningo, neatsakingo, neatliekančio savo darbo, įvaizdis, kas neabejotinai žemina jo, kaip politiko ir kaip privačioje įmonėje dirbančio vadovaujamą darbą darbuotojo, garbę ir orumą. Tai, kad atsakovė galėjo nežinoti ieškovo darbo laiko (penktadieniais iki 14 val.), nėra pagrindas nepripažinti, jog ginčo teiginys nebuvo žeminančio ieškovo garbę ir orumą pobūdžio. Kolegija atkreipė dėmesį į tai, kad asmens garbė ir orumas ginami ne tik nuo ją žeminančių tikrovės neatitinkančių žinių skleidimo, bet ir nuo nesąžiningos, neturinčios objektyvaus faktinio pagrindo kritikos, nuomonės ar vertinimo. Visuomenei pateikiama informacija apie tam tikrus įvykius turi būti teisinga, pagrįsta faktais (Lietuvos Respublikos visuomenės informavimo įstatymo 41 straipsnio 2 dalies 1 punktas, 22 straipsnio 8 dalies 1, 4 punktai).
20. Kolegija, remdamasi CK 6.37 straipsnio 2 dalimi, 6.210 straipsnio 1 dalimi, laikė pagrįstu pirmosios instancijos teismo sprendimą priteisti iš atsakovės 5 proc. dydžio metines palūkanas už priteistą 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimo sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki visiško teismo sprendimo įvykdymo.
21. Kolegija, įvertinusi bylos specifiką, bylinėjimosi išlaidų susidarymo priežastis, sutiko su pirmosios instancijos teismo sprendimu dėl bylinėjimosi išlaidų, kurių, remdamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 93 straipsnio 4 dalimi (nukrypstant nuo bendrųjų bylinėjimosi išlaidų taisyklių), teismas šalims nepriteisė vienai iš kitos bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, o kiekvienai iš jų paliko jų patirtas išlaidas.
22. Kolegija, įvertinusi teiginius: 1) „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“; 2) „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“; 3) „Ir visa tai po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas. Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo – neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei Naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų“; 4) „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palankumu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes“ viso straipsnio kontekste, loginius teiginių sąsajumo aspektus viso straipsnio atžvilgiu, padarė išvadą, kad pirmosios instancijos teismas, nepripažindamas šių teiginių žeminančiais ieškovo garbę ir orumą bei neatitinkančiais tikrovės, tinkamai įvertino įrodymus.
23. Kolegija nurodė, kad byloje nėra ginčo dėl to, jog ieškovas yra viešasis asmuo (Kėdainių rajono savivaldybės tarybos narys, 2015 m. kandidatavo į mero postą, 2006–2008 m. buvo Seimo pirmininkas, 2004–2008 m. buvo Seimo narys, 1997–2004 m. buvo Kėdainių rajono savivaldybės meras), kuris nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Pirmosios instancijos teismas šią aplinkybę įvertino, priimdamas sprendimą atsižvelgė į tai, kad ieškovas yra regioninio lygmens politikas, t. y. ne „A“ ir ne „B“ lygio valdininkas, kuriam galėtų būti taikoma didesnė garbės ir orumo gynimo apsauga negu nacionalinės reikšmės politikui. Kolegija pažymėjo, kad ieškovas yra gerai žinomas visos šalies mastu dėl savo buvusios politinės veiklos, todėl jo garbės ir orumo gynimo apsauga mažėja ir negali būti vertinama tik kaip paprasto (nežinomo nacionaliniu mastu) savivaldybės tarybos nario.
24. Kolegija padarė išvadą, kad teiginiai – „Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“, – nors ir ne visai tikslūs bei yra agresyviai kritikuojantys, tačiau pagrįstai nepripažinti ieškovo garbę ir orumą žeminančiais ir neatitinkančiais tikrovės, nes šiuo atveju nebuvo paskelbti duomenys, kuriems nebuvo tam tikro faktinio pagrindo (ikiteisminio tyrimo buvimas ieškovo atžvilgiu).
25. Kolegija sprendė, kad teiginys – „Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“, – nors ir ne visai tikslus, tačiau pagrįstai nepripažintas ieškovo garbę ir orumą žeminančiu ir neatitinkančiu tikrovės, nes šiuo atveju nebuvo paskelbti duomenys, kuriems nebuvo tam tikro faktinio pagrindo (buvo nesutarimai su kaimynais I. L. ir D. Š.; žemės sklypas, dėl kurio kilo ginčai, priklausė ieškovui su sutuoktine bendrosios jungtinės nuosavybės teise; buvo pastatyta tvora).
26. Kolegija taip pat sprendė, kad teiginiai – „Ir visa tai po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas. Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo – neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei Naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų“, – nors ir ne visai tikslūs, tačiau pagrįstai nepripažinti ieškovo garbę ir orumą žeminančiais bei neatitinkančiais tikrovės, nes šiuo atveju nebuvo paskelbti duomenys, kuriems nebuvo tam tikro faktinio pagrindo (tokia informacija jau buvo paskleista anksčiau; nors ieškovas nebuvo Ūkio ir Naujosios Sąjungos partijų nariu, tačiau tam tikru laiku dalyvavo rinkimuose kaip Lietuvos valstiečių ir Lietuvos ūkio partijų koalicijos kandidatas ir kaip Naujosios Sąjungos kandidatas savivaldybių tarybų rinkimuose).
27. Kolegija padarė išvadą, kad teiginys – „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palankumu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes“, – nors ir ne visai tikslus (nepateikta įrodymų, kad ieškovas naudojosi V. U. finansine parama), tačiau pagrįstai nepripažintas ieškovo garbę ir orumą žeminančiu, nes finansinės paramos priėmimas, ypač politiniame gyvenime, nėra smerktinas elgesys, o partijos pirmininko pasitikėjimas ir palankumas vertintini tik kaip teigiamai apibūdinančios ieškovą aplinkybės. Taigi, šiuo teiginiu nėra paskleisti duomenys, žeminantys ieškovo garbę ir orumą, juo labiau šis teiginys nepaneigia ieškovo kompetencijos ir indėlio jo politinėje veikloje.
28. Kolegija, netenkinusi ieškovo apeliacinio skundo dėl ginčo teiginiuose paskleistų duomenų pripažinimo žeminančiais ieškovo garbę ir orumą ir neatitinkančiais tikrovės, sprendė, kad nėra pagrindo didinti pirmosios instancijos teismo nustatytos (priteistos) neturtinės žalos dydžio ir kad nustatytas 1000 Eur neturtinės žalos atlyginimas yra teisingas ir pakankamas (CK 6.250 straipsnio 1, 2 dalys).

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

29. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria tenkinta dalis ieškovo reikalavimų dėl teiginių - <...> „Vadinasi, stebėdamas pažeidimus, virstančius   nusikaltimų požymių turinčiais veiksmais, ir apie tai nepranešdamas teisėsaugai, V. M. taip pat darė nusikaltimą“ (toliau – teiginys Nr. 5); - <...> „kuris, <...>, darbo metu randa laiko nemokamai dalinti laikraščius Kėdainiuose“ (toliau – teiginys Nr. 6) paneigimo ir neturtinės žalos atlyginimo priteisimo. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Apeliacinės instancijos teismas netinkamai aiškino ir taikė CK 2.24 straipsnio nuostatas, nes, nustatydamas, ar atsakovės apie ieškovą paskelbti teiginiai Nr. 5 ir 6 yra žinios (duomenys) ar nuomonė, šiuos teiginius vertino atsietai nuo visos publikacijos turinio. Teismas nepagrįstai konstatavo, kad ginčo teiginiai yra žinia, o ne nuomonė, ir nepagrįstai atsakovei taikė CK 2.24 straipsnyje nustatytą civilinę atsakomybę. Teismas, padarydamas šias išvadas, nukrypo nuo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos dėl žinios ir nuomonės atribojimo (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. gruodžio 20 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-667/2006; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012; 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; kt.).
2. Teismas nepagrįstai susiaurino ieškovo – viešojo asmens (politiko) – kritikos ribas, pirmenybę teikė ne saviraiškos laisvei, o viešojo asmens garbės ir orumo gynimui. Nors byloje nekilo ginčas, kad ieškovas yra viešasis asmuo, tačiau apie ieškovą paskelbtus teiginius teismas vertino ne viešojo, o privataus asmens aspektu. Taip teismas pažeidė viešojo asmens kritikos ribų taisyklę, suformuluotą kasacinio teismo ir Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – EŽTT) bei taikomą šių teismų praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2011; 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015; kt.).
3. Teismas nepagrįstai priteisė ieškovui 1000 Eur neturtinei žalai atlyginti, nors turėjo taikyti CK 2.24 straipsnio 6 dalį ir atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės. Iš byloje nustatytų aplinkybių matyti, kad: a) atsakovė paskelbė informaciją apie viešąjį asmenį ir jo veiklą; b) atsakovė veikė sąžiningai siekdama supažindinti visuomenę su viešuoju asmeniu ir jo veikla; c) dėl atsakovės paskelbtos informacijos ieškovas nepatyrė jokių skaudžių pasekmių. Šios aplinkybės sudaro pagrindą taikyti CK 2.24 straipsnio 6 dalies nuostatas ir atleisti atsakovę nuo civilinės atsakomybės.
4. Teismas, nepriteisdamas šalims jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pažeidė CPK 93 straipsnio nuostatas. Teismas, remdamasis CPK 93 straipsnio 2 dalimi, šalių patirtas bylinėjimosi išlaidas turėjo priteisti proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai.
30. Ieškovas atsiliepimu į kasacinį skundą prašo atsakovės skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismai, vertindami teiginius Nr. 5 ir 6, nepadarė kasaciniame skunde nurodomų materialiosios teisės normų pažeidimų, nenukrypo nuo skunde nurodomos kasacinio teismo praktikos. Teismai, įvertinę viso straipsnio kontekstą, teiginių išraiškos būdą, jų paskelbimo tikslus, pagrįstai pripažino, kad atsakovės paskleisti teiginiai Nr. 5 ir 6, pateikti kaip konstatuojamojo pobūdžio informacija, pažeidė ieškovo garbę ir orumą. Atsakovės nesąžiningą elgesį paskelbiant minėtus teiginius, be kita ko, patvirtina aplinkybė, kad jau vieną kartą buvo tenkintas ieškovo ieškinys atsakovei dėl garbės ir orumo pažeidimo (Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 13 d. sprendimas, paliktas galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi civilinėje byloje Nr. 2A-590-212/2010). Teismų išvada dėl bylinėjimosi išlaidų šalims nepriteisimo yra pagrįsta, teisėta ir teisinga (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014).
31. Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį ir priimti naują sprendimą – panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį, kuria buvo atmesti ieškinio reikalavimai įpareigoti atsakovę paneigti šiuos teiginius: 1) „<...> Niekam ne paslaptis, kad ilgą laiką kyšininku tituluotas V. M. buvo keistomis aplinkybėmis išteisintas. Tas netikėtas išteisinimas ir dabartiniai destruktyvūs V. M. veiksmai tik dar labiau patvirtina įtarimus, kad galimai išteisinimas kyšio ėmimo byloje – ne šiaip sau“ (toliau – teiginys Nr. 1); 2) „Kažkada pasinaudojęs savo bendražygio V. U. finansine parama, pasitikėjimu ir palankumu, šis ponas užsiropštė į aukščiausias valdžios viršukalnes“ (toliau – teiginys Nr. 2); 3) „<...>Žmogus, kuris nuolat konfliktuoja su kaimynais ir užsitveria tvora nuo aplinkinių neleisdamas nei vaikams, nei suaugusiems džiaugtis gamtos turtais“ (toliau – teiginys Nr. 3); 4) „<...> Ir visa tai, po to, kai V. M. pakeitė net šešias partijas. Kuriose jis bebuvo, visos sugriuvo – neliko nei komunistų, nei Ūkio partijos, nei Naujosios Sąjungos, nei Pilietininkų“ (toliau – teiginys Nr. 4), ir tenkinti šią ieškinio dalį įpareigojant atsakovę minėtus teiginius paneigti; pakeisti pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl neturtinės žalos priteisimo ir priteisti ieškovui iš atsakovės 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo bei 5 proc. dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuotinas nuo šios sumos; kitą sprendimo dalį palikti nepakeistą; priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Teismai, vertindami pirmiau nurodytus teiginius ir nustatydami: 1) ar paskleisti teiginiai yra žinia, ar nuomonė; 2) ar jie atitinka tikrovę; 3) ar žemina ieškovo garbę ir orumą; 4) ar juos paskleidusi atsakovė elgėsi sąžiningai; 5) kokios leistinos kritikos ribos ieškovo atžvilgiu, pažeidė CK 2.24 straipsnio nuostatas ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos.
2. Teismai, norėdami tinkamai taikyti CK 2.24 straipsnio nuostatas, pirmiausia turėjo teisingai atriboti, kas ginčijamais teiginiais paskleista – žinia (faktai, duomenys) ar nuomonė. Nagrinėjamu atveju teismai, padarydami nepagrįstą išvadą, kad buvo paskleista subjektyvi nuomonė, nesivadovavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje suformuluotais žinios ir nuomonės atskyrimo kriterijais (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-390/2008; 2009 m. vasario 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009; 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2011; 2011 m. gruodžio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011; 2012 m. lapkričio 15 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-481/2012). Teiginius Nr. 1, 2 ir 3 teismai vertino atsietai nuo visos publikacijos, joje naudojamų formuluočių, teiginių pateikimo formos, neįvertinę paskelbtų teiginių ryšio su kita publikacijose pateikiama informacija, kaip ir jų paskleidimo konteksto bei fakto, kad teiginiais paskleista informacija eiliniam skaitytojui, neturinčiam papildomos informacijos, pateikiama kaip neginčytinas faktas, o ne asmeninis autorės vertinimas, kas ir lėmė, jog buvo nukrypta nuo minėtos kasacinio teismo praktikos bei žinia nuo nuomonės buvo atribota netinkamai.
3. Konstatuodami, kad apie ieškovą paskleisti teiginiai Nr. 1, 2, 3 ir 4 atitinka tikrovę ir buvo pakankamas faktinis pagrindas juos paskleisti, teismai nukrypo nuo šiuo klausimu kasacinio teismo suformuotos teisės taikymo ir aiškinimo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2006 m. spalio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-507/2006; 2007 m. lapkričio 13 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-488/2007; 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011; 2011 m. rugsėjo 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-347/2011; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016). Paskleisdama šiuos teiginius atsakovė net ir realiai egzistavusius faktus pateikė ne taip, kaip jie iš tiesų klostėsi, o juos iškraipė, nutylėjo turimą reikšmingą informaciją, sąsajas su kitais žinomais faktais, kas sudarė skaitytojui naujo tariamai realiai egzistuojančio fakto įspūdį. Nors teismai konstatavo, kad paskleidžiant teiginį Nr. 1 buvo nutylėtos svarbios aplinkybės, reiškinių sąsajos, jog pagal savo pobūdį paskelbtas teiginys suponavo, kad tai naujas realiai egzistuojantis įvykis, vis dėlto jie nukrypo nuo minėtoje kasacinio teismo praktikoje suformuluotų išaiškinimų, jog tokie duomenys yra laikomi neatitinkančiais tikrovės. Paskleisdama teiginius Nr. 2, 3 ir 4, atsakovė subjektyviai ir vienpusiškai pateikė pačios sukurtą naują konstatuojamo pobūdžio neatitinkančią tikrovės informaciją, nesilaikydama pareigos patikrinti skelbiamus duomenis.
4. Vienas iš faktų, nustatytinų vertinant, ar yra visos civilinės atsakomybės už garbės ir orumo pažeidimą taikymo sąlygos (CK 2.24 straipsnis), yra tai, ar paskleisti duomenys žemina asmens garbę bei orumą. Kokios žinios laikomos žeminančiomis asmens garbę bei orumą, išsamiai plėtojama Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2001 m. rugsėjo 19 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-828/2001; 2009 m. vasario 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-51/2009; 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011; 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; kt.). Teismai, vertindami teiginius Nr. 2, 3 ir 4, formaliai nurodė, kad savo pobūdžiu jie nėra žeminantys, tad ieškovo garbės ir orumo nepažeidžia. Tačiau šios teismų išvados padarytos minėtus teiginius vertinant tik pažodžiui, atsietai nuo paskelbtų publikacijų konteksto, viso straipsnio turinio, autorės jais siektų tikslų ir kitų svarbių aplinkybių, taip pat nukrypstant nuo nurodytos kasacinio teismo praktikos.
5. Norint tinkamai pritaikyti materialiosios teisės normas, reglamentuojančias civilinę teisinę atsakomybę už viešojo asmens garbės ir orumo pažeidimą, pirma, turi būti nustatyta ir įvertinta, kokio lygmens yra viešasis asmuo ir kokios yra jo atžvilgiu leistinos kritikos ribos, ir, antra, kad apie asmenį paskleidęs duomenis subjektas elgėsi sąžiningai (CK 2.24 straipsnio 6 dalis). Kasacinio teismo praktikoje nurodoma, kad viešųjų asmenų garbė ir orumas saugomi skirtinga apimtimi, nes tai priklauso nuo šio asmens įtakos visuomenei, tad kiekvieno viešojo asmens atžvilgiu galimos kritikos ribos yra skirtingos (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 15 d. nutartį civilinėje byloje 3K-3-481/2012; 2013 m. vasario 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-50/2013; 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; kt.). Nors teismai ir užsiminė, kad ieškovas yra regioninio lygmens politikas, vis dėlto konkrečiai nenustatė, kuo skiriasi „A“ lygio viešieji asmenys nuo „B“ lygio viešųjų asmenų, kuo skiriasi valstybinio ir regioninio lygmens politiko atžvilgiu išsakomos leistinos sąžiningos kritikos ribos, kokia apimtimi gali būti kritikuojamas valstybinio lygmens ir kokia – regioninio lygmens politikas. To nepadarę, teismai negalėjo tinkamai ir teisingai nustatyti, kokios yra leistinos kritikos ribos ieškovo – regioninio lygmens politiko – atžvilgiu. Nors ieškovas ir yra politikas, įvertinus jo politinį vaidmenį pastaraisiais metais, faktą, kad jis veikia tik regioniniu mastu, darytina išvada, jog teiginių paskelbimo metu jo, kaip regioninio politiko, atžvilgiu reiškiamos kritikos ribos turėjo būti gerokai siauresnės, lyginant su valstybiniu mastu veikiančiais politikais.
6. Teismai, konstatuodami, kad atsakovė, paskelbdama teiginį Nr. 1, siekė diskredituoti ieškovą visuomenės akyse ir aiškiai elgėsi nesąžiningai, tačiau atmesdami ieškinio reikalavimą įpareigoti atsakovę paneigti šį teiginį, pažeidė CK 2.24 straipsnio 6 dalį ir nukrypo nuo kasacinio teismo suformuotos šios teisės normos aiškinimo ir taikymo praktikos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011; 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016). Taip teismai, patys nustatę CK 2.24 straipsnyje įtvirtintų civilinės atsakomybės taikymui būtinų faktų visumą, atsakovę nuo jos atleido be teisinio pagrindo.
7. Sprendžiant, ar taikyti CK 2.24 straipsnyje įtvirtintą civilinę atsakomybę, yra būtina įvertinti aplinkybę, kad žurnalisto profesinė etika reikalauja skelbti tik patikrintą, tikrą informaciją, todėl visuomenės informavimo priemonės turi pareigą padaryti viską, ką konkrečioje situacijoje buvo įmanoma padaryti siekiant nustatyti skelbiamos informacijos tikrumą, neturi iškraipyti paviešintos informacijos bei klaidinti skaitytojo (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016). Nagrinėjamu atveju teismai šio reikalavimo nesilaikė, nes ignoravo aplinkybę, kad atsakovė, paskleisdama teiginius Nr. 2, 3 ir 4, nesilaikė pareigos patikrinti skleidžiamos informacijos tikrumą, neiškraipyti turimų faktų ir neklaidinti skaitytojų, kad turimą faktinę informaciją ne pirmą kartą iškraipė ir pateikė taip, jog ieškovas būtų kuo labiau diskredituotas skaitytojų akyse.
8. Nustatydami ieškovui priteistinos neturtinės žalos dydį, teismai nukrypo nuo kasacinio teismo praktikoje suformuluotų kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama vertinant, kokio dydžio neturtinė žala turi būti atlyginama.
9. Teismai pažeidė proceso teisės normas, reglamentuojančias įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą bei sprendimo (nutarties) turiniui keliamus reikalavimus (CPK 185, 331 straipsniai), taip pat nepagrįstai nesirėmė prejudicinę galią turinčiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 13 d. sprendimu, paliktu galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi, reikšmingu vertinant atsakovės elgesį sąžiningumo aspektu.
10. Apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320 straipsnio 1 dalį, reglamentuojančią bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme ribas, nes nenagrinėjo faktinių ir teisinių bylos pagrindų, realiai, o ne formaliai, netikrino, ar teisingas, teisėtas bei pagrįstas pirmosios instancijos teismo sprendimas, tinkamai ir realiai, o ne deklaratyviai, neanalizavo, ar pagal ieškovo pateiktą apeliacinį skundą bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme buvo tinkamai aiškintos ir taikytos materialiosios bei proceso teisės normos, ar nenukrypta nuo kasacinio teismo praktikos.
32. Atsakovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo ieškovo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma, kad teismai nepadarė kasaciniame skunde nurodomų materialiosios ir proceso teisės normų pažeidimų, nenukrypo nuo skunde nurodomos kasacinio teismo praktikos. Teismai tinkamai atribojo žinias nuo nuomonės ir padarė pagrįstą išvadą, kad atsakovė, paskleisdama ieškovo ginčijamus teiginius, elgėsi sąžiningai, paskleisti vertinamojo pobūdžio teiginiai buvo subjektyvi publikacijos autorės nuomonė, kuriai netrūko faktinio pagrindimo, ir kad paskleisti teiginiai atitinka tikrovę bei nežemina ieškovo – viešojo asmens – garbės ir orumo.
33. Trečiasis asmuo atsiliepimų į šalių kasacinius skundus CPK 351 straipsnyje nustatytu terminu ir tvarka nepateikė. 

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl sąvokų „žinia“ ir „nuomonė“ aiškinimo ir atskyrimo nagrinėjant bylas dėl garbės ir orumo pažeidimo

34. CK 2.24 straipsnyje nustatyta, kad asmuo turi teisę reikalauti teismo tvarka paneigti paskleistus duomenis, žeminančius jo garbę ir orumą ir neatitinkančius tikrovės, taip pat atlyginti tokių duomenų paskleidimu jam padarytą turtinę ir neturtinę žalą; preziumuojama, kad paskleisti duomenys neatitinka tikrovės, kol juos paskleidęs asmuo neįrodo priešingai.
35. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje pripažįstama, kad garbė ir orumas pagal CK 2.24 straipsnį ginami nustačius tokių faktų visetą: pirma, žinių paskleidimo faktą, antra, faktą, kad žinios yra apie ieškovą, trečia, faktą, jog paskleistos žinios neatitinka tikrovės, ir, ketvirta, faktą, kad žinios žemina asmens garbę ir orumą (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). Taigi, sprendžiant reikalavimus dėl asmens garbės ir orumo gynimo, pirmiausia turi būti nustatytas žinių paskleidimo faktas, t. y. byloje turi būti nustatyta, kas buvo paskleista – žinia ar nuomonė.
36. Visuomenės informavimo įstatymo (čia ir toliau redakcija, galiojusi ginčo metu) 2 straipsnio 36 dalyje nustatyta, kad nuomonė – visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas požiūris, nusimanymas, nuovoka, supratimas, mintys arba komentarai apie bendro pobūdžio idėjas, faktų ir duomenų, reiškinių ar įvykių vertinimai, išvados ar pastabos apie žinias, susijusias su tikrais įvykiais; nuomonė gali remtis faktais, pagrįstais argumentais ir paprastai ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, tačiau ji turi būti reiškiama sąžiningai ir etiškai, sąmoningai nenuslepiant ir neiškreipiant faktų ir duomenų. Pagal minėto straipsnio 84 dalį, žinia – tai visuomenės informavimo priemonėse skelbiamas faktas arba tikri (teisingi) duomenys (to paties straipsnio).  
37. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad tai, ar konkrečiame teiginyje yra paskelbta žinia, ar išsakyta nuomonė, turi būti sprendžiama vadovaujantis tuo, kad žinia yra informacija apie faktus ir jų duomenis. Faktas – tai tikras, nepramanytas įvykis, dalykas, reiškinys; duomenys – fakto turinį atskleidžianti informacija; žinia – informacija apie faktus ir jų duomenis, t. y. reiškinius, dalykus, savybes, veiksmus, įvykius, grindžiamus tiesa, kurią galima užtikrinti patikrinimo bei įrodymo priemonėmis. Žinia yra laikomas teiginys, kuriuo kas nors tvirtinama, konstatuojama, pasakoma ar pateikiama kaip objektyviai egzistuojantis dalykas. O nuomonė – tai asmens subjektyvus faktų ir duomenų vertinimas. Žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką). 
38. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad, siekiant tinkamai atskirti žinią nuo nuomonės, svarbiausia yra įvertinti pateikiamo straipsnio kontekstą, autoriaus formuluotes, ar jo teikiama informacija yra suprantama kaip neginčytinas faktas, ar kaip jo asmeninis tam tikrų faktinių aplinkybių vertinimas. Žinios ir nuomonės atskyrimas yra fakto klausimas, kuris sprendžiamas tiriant ir vertinant byloje surinktų įrodymų visumą. Vertinant, ar paskleista informacija yra žinia, ar nuomonė, negalima apsiriboti atsietu pažodiniu paskleisto teksto traktavimu, kiekvienu atveju reikia atsižvelgti į teiginio kontekstą, paskelbimo (pasakymo, išspausdinimo ir kt.) aplinkybes ir pan. Darant išvadą dėl paskleistos informacijos pobūdžio būtina atsižvelgti į visą kontekstą, kuriame ji pateikta, informacijos pateikimo konstrukciją, pagal kurią spręstina, ar autorius teikia informaciją apie su asmeniu susijusį faktą ką nors teigdamas, nurodydamas, ar pateikia savo tam tikrų duomenų subjektyvų vertinimą, kaip jis supranta teikiamus duomenis. Nuomones ir faktus galima atskirti nustačius, ar sakiniai suformuluoti kaip teigimas, ar kaip pasiūlymas, dvejonė, abejonė, klausimas, ar dar kitokia forma (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. sausio 27 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-1-219/2015 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
39. EŽTT praktikoje taip pat aiškiai atskiriami fakto konstatavimas (angl. statements of fact) ir vertinamieji teiginiai (angl. value judgments). Faktų buvimas gali būti įrodomas, o vertinamųjų teiginių teisingumo negalima įrodyti. Kai teiginiai yra vertinamojo pobūdžio, jų reiškimo ribos, apribojimo proporcingumas gali priklausyti nuo to, ar turima pakankamai faktų ginčijamam teiginiui pagrįsti, nes vertinamojo pobūdžio teiginys, neturintis faktinio pagrindo, gali peržengti leistinas ribas (žr. EŽTT 2007 m. sausio 9 d. sprendimą byloje Kwiecien prieš Lenkiją, pareiškimo Nr. 51744/99). Taigi žiniai taikomas tiesos kriterijus, jos egzistavimas gali būti patikrinamas įrodymais ir objektyviai nustatomas. Nuomonė turi turėti pakankamą faktinį pagrindą, tačiau ji yra subjektyvi, todėl jai netaikomi tiesos ir tikslumo kriterijai, nuomonės teisingumas nėra įrodinėjamas.
40. Bylą nagrinėję pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai atsakovės ginčijamus teiginius Nr. 5 ir 6, nurodytus šios nutarties 29 punkte, pripažino žinia, o ieškovo ginčijamus teiginius Nr. 1, 2, 3 ir 4, nurodytus šios nutarties 31 punkte, – nuomone. Kasaciniuose skunduose teigiama, kad teismai nepagrįstai, netinkamai taikydami CK 2.24 straipsnio nuostatas ir nukrypdami nuo kasacinio teismo suformuluotų šios teisės normos išaiškinimų, kvalifikavo ginčo teiginius. Atsakovės nuomone, teiginiai Nr. 5 ir 6 turėtų būti kvalifikuojami kaip asmeninė subjektyvi straipsnio autorės nuomonė, kuriai netaikomas tiesos kriterijus. Ieškovo įsitikinimu, teiginiai Nr. 1, 2, 3 ir 4 atitinka įstatyme nustatytą ir kasacinio teismo praktikoje suformuluotą žinios sąvoką.
41. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu įvertinusi skundžiamus procesinius sprendimus, sprendžia, kad bylą nagrinėjusių teismų išvados tiek dėl atsakovės ginčijamų teiginių Nr. 5 ir 6, tiek dėl ieškovo ginčijamų teiginių Nr. 1, 2, 3 ir 4 atitinka pirmiau nurodytą teisinį reguliavimą ir kasacinio teismo praktiką. Teismų išvados dėl nurodytų teiginių kvalifikavimo tinkamai ir išsamiai motyvuotos, padarytos įvertinus visas nagrinėjamam klausimui svarbias aplinkybes ir byloje esančius įrodymus.
42. Teiginiuose Nr. 5 ir 6 nebuvo dvejonių, jie nepateikti kita forma, kuri teiktų pagrindą kvalifikuoti juos kaip nuomonę. Atsakovės paskelbtuose straipsniuose yra pateikta informacija apie faktus, susijusius su ieškovu ir jo veikla, juos teigiant kaip objektyviai egzistuojančius. Tačiau nurodytiems teiginiams paskleisti nebuvo pakankamo faktinio pagrindo, juos paskleisdama atsakovė neįvykdė įstatymo jai nustatytos pareigos įsitikinti skleidžiamos informacijos pagrįstumu ir teisingumu, neskelbti nepatikrintų, faktais neparemtų kaltinimų (Visuomenės informavimo įstatymo 22 straipsnio 8 dalis). Dėl šios priežasties teismai pagrįstai sprendė, kad atsakovė per visuomenės informavimo priemonę pateikė konstatuojamojo pobūdžio tikrovės neatitinkančias žinias (duomenis) apie ieškovą.
43. Teiginiuose Nr. 1, 2, 3 ir 4 pateikta subjektyvi, kritiška straipsnių autorės vertinamojo pobūdžio informacija apie ieškovą ir jo vykdomą veiklą, kurią paskelbti buvo pakankamas faktinis pagrindas. Vien tai, kad ginčijami teiginiai gali būti patikrinami pagal byloje esančius duomenis, taip pat tai, kad konkrečiose ginčytinose frazėse yra daugiau teigiamojo nei svarstomojo pobūdžio informacijos, nesudaro pagrindo teigti, jog buvo pateikta žinia, o ne nuomonė. Atsakovės straipsnių, kuriuose buvo paskelbti minėti teiginiai, kontekstas, autorės formuluotės, teiginių pateikimo aplinkybės, teisėjų kolegijos vertinimu, neleidžia daryti priešingos išvados. 

Dėl viešojo asmens garbės ir orumo gynimo

44. Pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį paskleidęs tikrovės neatitinkančius duomenis asmuo atleidžiamas nuo civilinės atsakomybės, jeigu tokie duomenys yra paskelbti apie viešą asmenį bei jo valstybinę ar visuomeninę veiklą, o juos paskelbęs asmuo įrodo, kad jis veikė sąžiningai siekdamas supažindinti visuomenę su tuo asmeniu ar jo veikla.
45. Taigi viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo, todėl nagrinėjant šios kategorijos bylas būtina nustatyti, ar asmenys, apie kuriuos paskleista ginčijama informacija, yra viešieji. Viešuoju asmeniu ex officio paprastai laikomi asmenys, dėl savo einamų pareigų, veiklos ar visuomeninės padėties nuolat sulaukiantys visuomenės dėmesio ir pagrįstai ją dominantys.
46. Europos Tarybos Parlamentinės Asamblėjos rezoliucijos Nr. 1165 (1998) dėl teisės į privatumą 7 punkte įtvirtinta, kad viešieji asmenys yra asmenys, užimantys pareigas valstybės tarnyboje ir (ar) naudojantys viešuosius išteklius, ir, apskritai, visi tie, kurie atlieka reikšmingą vaidmenį visuomeniniame gyvenime (politikos, ekonomikos, meno, socialinėje, sporto ar bet kurioje kitoje srityje).
47. Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalyje nurodyta, kad viešasis asmuo – valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos ir (ar) asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje, arba kitas fizinis asmuo, jeigu jis turi viešojo administravimo įgaliojimus ar administruoja viešųjų paslaugų teikimą arba jeigu jo nuolatinė veikla turi reikšmės viešiesiems reikalams.
48. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad nors viešajam asmeniui taikoma mažesnė pažeidžiamų teisių apsauga, tačiau jo pakantumo ir tolerancijos skelbiamai informacijai pareiga neeliminuoja duomenis skleidžiančio asmens pareigos veikti sąžiningai, pvz., siekiant informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti. Todėl kai asmuo skelbia duomenis apie viešąjį asmenį turėdamas tikslą jį pažeminti, jam taikoma civilinė atsakomybė (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
49. Kasaciniuose skunduose nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai netinkamai įvertino aplinkybę, kad ieškovas yra politikas, t. y. viešasis asmuo. Atsakovė teigia, kad ieškovas, kuris šiuo atveju pripažintinas viešuoju asmeniu, nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu, kaip privatus asmuo, todėl turi būti pakantus ir tolerantiškas, net jei apie jį skleidžiama agresyvi kritika. O, ieškovo nuomone, jam, tapusiam regioninio lygmens politiku, turi būti taikomos platesnės asmens garbės ir orumo gynimo ribos negu nacionalinio lygmens politikui.
50. Nagrinėjamoje byloje teismai nustatė, kad ginčo metu ieškovas – savivaldybės tarybos narys – yra regioninio lygmens politikas, jis tiek dėl anksčiau ilgą laiką eitų pareigų, tiek dėl aktyviai vykdytos ir tebevykdomos politinės veiklos buvo ir yra žinomas tiek regioniniu, tiek visos valstybės mastu, kelia pagrįstą visuomenės domėjimąsi juo. Dėl šios priežasties teismai ieškovą pripažino viešuoju asmeniu. Teisėjų kolegija, remdamasi teismų nustatytomis aplinkybėmis, sutinka su bylą nagrinėjusių teismų išvada, kad ieškovas laikytinas viešuoju asmeniu. Teismai, spręsdami dėl ieškovo garbės ir orumo gynimo, šią aplinkybę tinkamai įvertino, motyvuotai dėl jos pasisakė ir į ją atsižvelgė.
51. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad, remiantis Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 73 dalimi, savivaldybės pareigūnas pripažintinas viešuoju asmeniu, todėl nepagrįsti yra ieškovo kasacinio skundo argumentai, kad jo, kaip regioninio lygmens politiko, garbės ir orumo gynimo ribos turėtų būti daug platesnės negu nacionalinio lygmens politiko.
52. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad byloje nustatyta, jog atsakovės paskleisti teiginiai Nr. 5 ir 6 neatitinka tikrovės. Paskleisdama šiuos teiginius atsakovė jų nepatikrino, neįsitikino jų tikrumu, todėl, priešingai negu teigiama jos kasaciniame skunde, ji negali būti atleista nuo civilinės atsakomybės pagal CK 2.24 straipsnio 6 dalį. CK 2.24 straipsnio 6 dalies nuostata taikoma tik tada, jeigu nustatomi visi civilinės atsakomybės pagrindai, bet, derinant teisę skleisti informaciją su teise į garbės ir orumo gynimą, konkrečiu atveju gali būti netaikomos civilinės atsakomybės priemonės. Jos gali būti netaikomos, kai: 1) informacija paskleista apie viešojo asmens veiklą; 2) informacijos paskelbimu sąžiningai siekiama informuoti visuomenę apie to asmens veiklą. Nagrinėjamu atveju, atsižvelgiant į paskleistų teiginių Nr. 5 ir 6 turinį (paskleisti duomenys apie neva ieškovo padarytą nusikaltimą ir aplaidų pareigų vykdymą), nėra teisinio pagrindo konstatuoti atsakovės sąžiningą elgesį paskleidžiant šiuos teiginius. Tokie teiginiai taip pat negali būti pripažintini asmens kritika pagal Visuomenės informavimo įstatymo 2 straipsnio 7 dalį.

Dėl neturtinės žalos dydžio bylose dėl garbės ir orumo gynimo

53. Įstatyme įtvirtinta, kad asmuo, kurio teisė į garbę ir orumą pažeista, turi teisę į padarytos turtinės ir neturtinės žalos atlyginimą (CK 2.24 straipsnis). Nagrinėjamoje byloje ieškovas prašė priteisti iš atsakovės 10 000 Eur neturtinei žalai atlyginti, teismai priteisė ieškovui 1000 Eur neturtinės žalos, padarytos paskleidus teiginį Nr. 5, atlyginimo.
54. Neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijai – neturtinės žalos padarymo padariniai, žalą padariusio asmens kaltė, jo turtinė padėtis, padarytos turtinės žalos dydis ir kitos turinčios reikšmės bylai aplinkybės – įtvirtinti CK 6.250 straipsnyje. Teismo funkcija – remiantis šiais kriterijais kiek įmanoma teisingiau kompensuoti nukentėjusio asmens patirtą dvasinį skausmą, kitus neigiamus išgyvenimus.
55. Bylose dėl asmens garbės ir orumo gynimo neturtinės žalos atlyginimo priteisimas priklauso nuo paskleistų žinių pobūdžio, paplitimo, paskleidusiojo tikslų, kaltės laipsnio ir kitų aplinkybių, taip pat turi būti atsižvelgta, ar paskleisti duomenys yra apie privatų ar viešąjį asmenį. EŽTT praktikoje akcentuojama, kad nepakankamos kompensacijos, kaip ir pernelyg didelės, priteisimas gali sukelti pagarbos materialinėms Europos Žmogaus Teisių Konvencijos teisėms (privatumo, nuosavybės, saviraiškos laisvės) problemas. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo ne kartą pažymėta, kad svarbiausiu viešojo asmens garbės ir orumo gynimo būdu laikytinas garbę ir orumą žeminančių, tikrovės neatitinkančių žinių paneigimas, o neturtinės žalos dydis negali turėti dominuojančio vaidmens; priteisiama neturtinė žala gali būti minimali ar artima minimaliai, net ir tuo atveju, kai pažeidimai gana skaudūs; akcentuojama, kad viešasis asmuo, būdamas labiau pastebimas, turi galimybę pasisakyti viešai, gali pats ir per visuomenės informavimo priemones paneigti paskelbtas žinias (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 7 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-97/2011 ir joje nurodytą kasacinio teismo praktiką).
56. Be to, kasacinio teismo praktikoje pažymėta, kad teismai, nustatydami neturtinės žalos dydį, turi vadovautis ne tik teisės normose ir teismų praktikoje suformuluotais neturtinės žalos dydžio kriterijais, bet ir atsižvelgti į teismų analogiškose bylose priteistus žalos dydžius (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. liepos 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014 ir joje nurodyta kasacinio teismo praktika).
57. Teisėjų kolegija sprendžia, kad bylą nagrinėję teismai, nustatydami neturtinės žalos atlyginimą, tinkamai taikė CK 6.250 straipsnio nuostatas, motyvavo priteistą neturtinės žalos dydį, atsižvelgė į pirmiau nurodytus kriterijus, taip pat į paskelbtų duomenų pobūdį, paskelbimo vietą, į tai, kad informacija buvo paskleista žiniasklaidoje apie viešąjį asmenį, taip pat į sukeltus padarinius ieškovui. Teisėjų kolegija sutinka su pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų išvada, kad ieškovo moralinei nuoskaudai dėl teiginio Nr. 5 paskleidimo atlyginti ir išlaikant saviraiškos laisvės pusiausvyrą, taip pat neatgrasant nuo naudojimosi saviraiškos laisve, teisingas ir pakankamas neturtinės žalos atlyginimas yra 1000 Eur (CK 6.250 straipsnio 2 dalis). Nurodytas neturtinės žalos dydis nenukrypsta nuo analogiškose bylose priteistų žalos dydžių (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2015 m. gegužės 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-260-695/2015; 2016 m. kovo 10 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-141-690/2016; kt.).
58. Teisėjų kolegija, remdamasi šios nutarties 55 punkte nurodyta teismų praktika, sutinka su teismų išvada, kad teiginio Nr. 6 paneigimas yra pakankama satisfakcija, atlyginanti paskleidus šį teiginį ieškovui padarytą neturtinę žalą.

Dėl įrodymų vertinimo ir įrodinėjimo taisyklių aiškinimo ir taikymo

59. Ieškovo kasaciniame skunde nurodoma, kad bylą nagrinėję teismai nepagrįstai netyrė visų byloje esančių įrodymų, kitų kasatoriaus nurodytų faktų, neįvertino įrodymų pagal byloje nustatytas aplinkybes.
60. Pagal CPK 176 straipsnio 1 dalį faktą galima pripažinti įrodytu, jeigu byloje esančių įrodymų pagrindu susiformuoja teismo įsitikinimas to fakto buvimu. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, formuodamas teismų praktiką dėl CPK normų, reglamentuojančių įrodinėjimą ir įrodymų vertinimą, aiškinimo ir taikymo, ne kartą yra pažymėjęs, kad įrodymų vertinimas pagal CPK 185 straipsnį reiškia, jog bet kokios ginčui išspręsti reikšmingos informacijos įrodomąją vertę nustato teismas pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku ir objektyviu aplinkybių, kurios buvo įrodinėjamos proceso metu, išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymais. Įrodymų vertinimas civilinėje byloje grindžiamas taisykle, kad tam tikrų faktinių aplinkybių buvimą teismas konstatuoja tada, kai jam nekyla abejonių dėl tų aplinkybių egzistavimo (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. kovo 14 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-106/2011; kt.).
61. Teisėjų kolegija, teisės taikymo aspektu patikrinusi skundžiamus procesinius sprendimus, nurodytų proceso teisės normų pažeidimo nenustatė. Teismai išvadas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų (ne) pagrįstumo motyvavo išsamiai, tinkamai įvertinę visus byloje esančius įrodymus ir jų visumą, jokiems įrodymams, tarp jų ir žurnalisto etikos inspektoriaus 2015 m. vasario 5 d. sprendimui Nr. SPR-10, nesuteikę prioriteto prieš kitus įrodymus.
62. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad asmens, kuris mano, kad jo garbė ir orumas buvo pažeisti publikacijos, kreipimasis į žurnalistų etikos inspektorių nėra privaloma ikiteisminė ginčo nagrinėjimo procedūra (pagal CK 2.24 straipsnio 4 dalį privaloma procedūra yra tik kreiptis į visuomenės informavimo priemonę dėl paskleistų duomenų paneigimo), sprendžia, kad žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas neturi oficialaus rašytinio įrodymo statuso, teismas tokį sprendimą turi vertinti kartu su visais kitais įrodymais. Tokią pat išvadą patvirtina ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2004 m. lapkričio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-600/2004, kurioje nurodyta, kad žurnalistų etikos inspektoriaus sprendimas neturi prejudicinės galios ir turi būti vertinamas kartu su kitais įrodymais, nes tai tik sprendimu įforminta inspektoriaus išvada.
63. Pasisakydama dėl ieškovo kasacinio skundo argumento, kad teismai nepagrįstai nesirėmė prejudicinę galią turinčiu Kėdainių rajono apylinkės teismo 2010 m. birželio 13 d. sprendimu, paliktu galioti Panevėžio apygardos teismo 2010 m. spalio 21 d. nutartimi, reikšmingu vertinant atsakovės elgesį sąžiningumo aspektu, teisėjų kolegija pažymi, kad vien aplinkybė, jog minėtas sprendimas nebuvo tiesiogiai nurodytas teismų motyvuose, nereiškia, kad jis nebuvo įvertintas. Aplinkybę, kad teismai atsižvelgė į nurodytu sprendimu konstatuotą atsakovės nesąžiningą elgesį paskleidžiant kitus, toje byloje ginčijamus, teiginius, patvirtina tai, kad teismai, spręsdami dėl šioje byloje atsakovės elgesio sąžiningumo aspektu, tenkino ieškinio reikalavimus dėl teiginių Nr. 5 ir 6 paneigimo.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

64. Atsakovė kasaciniame skunde teigia, kad pirmosios instancijos teismas, nepriteisdamas šalims proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai jų patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo, pažeidė CPK 93 straipsnio nuostatas.
65. Pagal CPK 93 straipsnio 1, 2 dalyse įtvirtintas bendrąsias bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisykles šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies, nors ši ir būtų atleista nuo bylinėjimosi išlaidų mokėjimo į valstybės biudžetą; jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, šiame straipsnyje nurodytos išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai atmestų ieškinio reikalavimo daliai.
66. CPK 93 straipsnio 4 dalyke nustatyta, kad teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1, 2 ir 3 dalyse nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos.
67. CPK normose nenustatyta bylinėjimosi išlaidų paskirstymo byloje dėl neturtinės žalos atlyginimo išimčių, todėl teismas, spręsdamas šį klausimą, turi vadovautis bendrosiomis taisyklėmis.
68. EŽTT 2013 m. liepos 18 d. sprendime byloje Klauz prieš Kroatiją, pareiškimo Nr. 28963/10, konstatavo teisės į teisminę gynybą pažeidimą, nes kitos šalies patirtų atstovavimo išlaidų prisidėjimo prie paties pareiškėjo atstovavimo išlaidų efektas buvo toks, kad jis prarado beveik visą jam priteistą kompensaciją: tenkinus ieškinį dėl neturtinės žalos priteisimo, pareiškėjas buvo įpareigotas padengti kitos šalies atstovavimo išlaidas, ir galutinė jo gauta suma buvo sumažinta dėl priteistų bylinėjimosi išlaidų, nepaisant fakto, kad teismai vieningai buvo nusprendę, jog jis turi teisę į kompensaciją dėl patirtos neturtinės žalos. 
69. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2014 m. liepos 4 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-371/2014, atsižvelgdamas į tai, kad buvo visiškai tenkintas ieškovo reikalavimas pripažinti jo dalykinės reputacijos pažeidimą, o reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkintas iš dalies, į CPK 93 straipsnio 4 dalyje nustatytą galimybę nukrypti nuo bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, EŽTT praktiką, siekį užtikrinti ieškovo teisę į teisminę gynybą, sprendė, kad yra pagrindas bylinėjimosi išlaidų tarp kasatoriaus ir ieškovo neskirstyti pagal tenkintų ir atmestų reikalavimų dalį ir palikti šalims jų turėtas išlaidas.
70. Nagrinėjamoje byloje tiek ieškovo reikalavimas pripažinti jo asmens garbės ir orumo pažeidimo, tiek reikalavimas priteisti neturtinės žalos atlyginimą tenkinti iš dalies. Teisėjų kolegija, įvertinusi ieškovui priteistinos neturtinės žalos ir šalių prašomų atlyginti bylinėjimosi išlaidų dydžius, atsižvelgdama į šios nutarties 68 ir 69 punktuose nurodytą praktiką, sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai paliko šalims jų patirtas bylinėjimosi išlaidas.
71. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinių skundų argumentai nesudaro teisinio pagrindo keisti ar naikinti apeliacinės instancijos teismo nutartį (CPK 346 straipsnis, 359 straipsnio 3 dalis).

Dėl kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimo

72. Šalys kasaciniuose skunduose prašė priteisti joms kasaciniame teisme patirtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, pateikė dokumentus, patvirtinančius šių išlaidų dydį. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad abiejų šalių kasaciniai skundai netenkintini, taip pat vadovaudamasi argumentais, nurodytais šios nutarties 68–70 punktuose, sprendžia, kad šalims jų kasaciniame teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.
73. Pagal Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. rugsėjo 23 d. pažymą kasacinis teismas turėjo 5,34 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu (CPK 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Netenkinus kasacinių skundų, šios bylinėjimosi išlaidos valstybei turėtų būti priteistinos iš abiejų kasatorių lygiomis dalimis, t. y. po 2,67 Eur (CPK 79 straipsnis, 88 straipsnio 1 dalies 3 punktas, 92, 96 straipsniai). Tačiau kadangi iš kasatorių priteistina suma yra mažesnė negu minimali valstybei priteistina bylinėjimosi išlaidų suma – 3 Eur, nustatyta teisingumo ministro ir finansų ministro 2011 m. lapkričio 7 d. įsakymu Nr. 1R-261/1K-355 (redakcija, galiojanti nuo 2015 m. sausio 1 d.), tai kasacinio teismo patirtų išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, atlyginimas iš kasatorių nepriteistinas.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Palikti Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2016 m. vasario 9 d. nutartį nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Alė Bukavinienė

                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Donatas Šernas