Administracinė byla Nr. eA-1610-624/2025
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-06682-2024-3
Procesinio sprendimo kategorija 8.3.1
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2025 m. balandžio 16 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Audriaus Bakavecko (kolegijos pirmininkas), Arūno Dirvono (pranešėjas) ir Mildos Vainienės,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. H. (V. H.) apeliacinį skundą dėl Regionų administracinio teismo
2025 m. vasario 3 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. H. skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
1. Pareiškėjas V. H. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Migracijos departamentas) 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimą Nr. 24S249825, kuriuo panaikintas pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (toliau – ir Sprendimas).
2. Skunde nurodomi šie pagrindiniai argumentai ir faktinės aplinkybės:
2.1. Sprendimu Migracijos departamentas nutarė panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje Nr. 760295744, galiojantį iki 2025 m. spalio 9 d., nes duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, ir dėl to, kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje (Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir UTPĮ, Įstatymas) 50 straipsnio 1 d. 2 p., 35 straipsnio 1 d. 2, 5 p.).
2.2. Pareiškėjas yra Baltarusijos pilietis, kuris jau ilgą laiką (nuo 2021 m. pradžios) gyvena ir dirba Lietuvoje. Pareiškėjas nuo 2021 m. pradžios iki dabar dirba lietuviškoje įmonėje
(duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė). Pareiškėjo pareigos – metalinių konstrukcijų montuotojas. Laikotarpiu nuo 2021 m. vasario 1 d. iki 2022 m. pradžios pareiškėjas dirbo minėtoje įmonėje ir teisėtai gyveno Lietuvoje nacionalinės D vizos pagrindu. Nuo 2022 m. sausio 3 d. pareiškėjui buvo išduotas pirmasis leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, galiojęs iki 2024 m. sausio 3 d. Pareiškėjas ir toliau dirbo minėtoje darbovietėje. 2023 m. spalio 6 d. Migracijos departamentas pratęsė (pakeitė) pareiškėjo leidimą laikinai gyventi dar dviem metams: leidimas laikinai gyventi Lietuvoje
Nr. 760295744, galiojantis nuo 2023 m. spalio 9 d. iki 2025 m. spalio 9 d. Visi minėti leidimai laikinai gyventi Lietuvoje pareiškėjui buvo išduoti darbo lietuviškoje Bendrovėje pagrindu.
2.3. Prieš panaikindamas pareiškėjo leidimą laikinai gyventi, Migracijos departamentas nesikreipė nei į patį pareiškėją, nei į pareiškėjo darbdavį, kad patikslintų informaciją, kurią Migracijos departamentas įvertino kaip neva neatitinkančią tikrovės. Taip pat neprašė pareiškėjo pateikti įrodymų, ar jis turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Migracijos departamentas tiesiog priėmė skundžiamą Sprendimą, kuriame padarė išvadas, kad neva duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; ir kad pareiškėjas neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
2.4. Migracijos departamentas nesilaikė Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje numatytos įspėjimo apie galimą leidimo gyventi panaikinimą procedūros. Sprendimas panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi grindžiamas vien tik duomenimis iš Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos (toliau – ir VSDFV) informacinės sistemos. Remdamasis vien tik šiais duomenimis, Migracijos departamentas padarė nepagrįstas išvadas, kad neva pareiškėjas nedirba viso numatyto darbo laiko, ir todėl, anot Migracijos departamento, pareiškėjo deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje – neatitinka tikrovės. Be to, padarė klaidingą išvadą, kad neva pareiškėjas neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas su tokiomis išvadomis nesutinka, kadangi jos buvo padarytos turint tik duomenis iš VSDFV informacinės sistemos ir šiuos duomenis subjektyviai interpretuojant bei nepaprašius jokių paaiškinimų nei iš pareiškėjo, nei iš pareiškėjo darbdavio. Leidimo laikinai gyventi panaikinimo Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu (kuris nurodytas ir skundžiamame Sprendime) tvarką nustato Įstatymo 50 straipsnio 21 dalis Taigi, remiantis nurodytomis Įstatymo teisės normomis, prieš priimdamas Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas turėjo pareigą Įstatymo
50 straipsnio 21 dalyje nustatyta tvarka informuoti pareiškėją apie tai, kad jis turi teisę per 3 mėn. pakeisti darbdavį, ir tik jeigu pareiškėjas po gauto pranešimo nepakeistų darbdavio, tik tuomet galėtų panaikinti leidimą gyventi. To Migracijos departamentas nepadarė. Jeigu Migracijos departamentas būtų laikęsis minėtos tvarkos ir būtų informavęs pareiškėją, pareiškėjas neabejotinai būtų pasinaudojęs galimybe pasikeisti darbdavį ir pareiškėjo leidimas laikinai gyventi Lietuvoje nebūtų panaikintas.
2.5. Pareiškėjas buvo išleidžiamas nemokamų atostogų darbdavio iniciatyva dėl laikinų sunkumų, su kuriais susidūrė pareiškėjo darbdavys. Šios aplinkybės niekaip nepriklausė nuo pareiškėjo. Tiek pareiškėjo deklaruotas, tiek faktinis tikslas buvo ir yra – dirbti Lietuvoje. Kaip matyti iš pareiškėjo darbdavio paaiškinimo, laikotarpiu nuo 2023 m. spalio mėn. iki 2024 m. rugpjūčio mėn. pareiškėjo darbdavys susidūrė su laikinais sunkumais dėl užsakymų, naujų klientų ir, atitinkamai, darbų trūkumo. Taigi minėtu laikotarpiu pareiškėjas keletą kartų darbdavio iniciatyva buvo išleistas nemokamų atostogų dėl su pačiu darbdaviu susijusių priežasčių, kurios niekaip nepriklausė nuo pareiškėjo. Tuo tarpu pareiškėjo darbo sutartyje numatytos darbo sąlygos nebuvo pakeistos, t. y. nei pareiškėjo darbo laiko norma, nei pareiškėjo darbo užmokestis nebuvo sumažintas.
2.6. Pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje. Skundžiamame Sprendime Migracijos departamentas padarė dar vieną klaidingą išvadą, t. y. konstatavo, kad neva pareiškėjas neturi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje, todėl nusprendė pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje panaikinti ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto pagrindu. Pagal pareiškėjo banko sąskaitos išrašą matyti, kad pareiškėjas turi pakankamai piniginių lėšų pragyventi Lietuvoje. Tai reiškia, kad ir minėta Migracijos departamento išvada yra klaidinga bei padaryta nepasitikslinus reikšmingų aplinkybių. Kaip žinoma, nuo 2024 m. sausio 1 d. MMA dydis yra 924 Eur bruto arba atitinkamai 708,4 EUR neto. Tuo tarpu, kaip matyti iš pareiškėjo banko sąskaitos išrašo, pareiškėjo sąskaitoje yra 10 999 Eur santaupų,
t. y. gerokai daugiau nei reikalaujama minimali suma metams (708,4 x 12 = 8500,80 Eur). Be to, pareiškėjas vis dar tebedirba pas darbdavį ir kas mėnesį gauna darbo užmokestį. Tai reiškia, kad šiuo atveju neegzistuoja Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto numatytas pagrindas leidimui panaikinti.
3. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į skundą prašė skundą atmesti ir nurodė šiuos pagrindinius argumentus ir faktines aplinkybes:
3.1. Pareiškėjo atžvilgiu Migracijos departamentas, įvertinęs visas reikšmingas aplinkybes priėmė Sprendimą, kuriuo nusprendė pareiškėjui panaikinti leidimą laikinai gyventi, kadangi duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės, o taip pat asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Ginčijamas Sprendimas buvo priimtas vadovaujantis Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies
2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 5 punktu, nustačius aplinkybes, kad pareiškėjui per 10 mėnesių po leidimo laikinai gyventi pakeitimo buvo mokamas mažesnis už minimalią mėnesinę algą darbo užmokestis. Pareiškėjas 2024 m. lapkričio 19 d. kreipėsi į Migracijos departamentą, teikdamas naują prašymą dėl leidimo laikinai gyventi ir (duomenys neskelbtini) (toliau – ir Bendrovė Nr. 2) tarpininkavimo raštą. Pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas sprendimas išduoti leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu. Leidimas laikinai gyventi Nr. 760406040, išduotas 2024 m. gruodžio 2 d. ir galiojantis iki 2026 m. gruodžio 2 d., pareiškėjui įteiktas 2024 m. gruodžio 9 d.
3.2. Įstatymo 50 straipsnio 21 d. aptarti atvejai, kai fizinis ar juridinis asmuo, kviečiantis užsienietį, pateikė tikrovės neatitinkančius duomenis arba suklastotus, neteisėtai įgytus dokumentus arba yra leidimo laikinai gyventi 50 straipsnio 1 dalies 19 punkte panaikinimo pagrindas, susijęs su darbdaviu, arba išbraukiama iš sąrašo laikinojo įdarbinimo įmonė. Nė vieno iš išvardytų pagrindų pareiškėjo atveju nėra, todėl pareiškėjo atveju nėra pagrindo taikyti Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje įtvirtintas nuostatas. Migracijos departamentas neturi pareigos išklausyti užsienietį, prieš priimdamas jo atžvilgiu ginčytiną Sprendimą.
3.3. Nors pareiškėjas mano, kad sprendimas buvo nepagrįstai priimtas vadovaujantis tik VSDFV informacinės sistemos duomenimis, Migracijos departamentas pažymi, kad tai yra duomenys apie pareiškėjo, kaip ir bet kurio kito Lietuvos Respublikoje dirbančio asmens, darbo užmokestį, gauti iš oficialaus ir patikimo šaltinio, todėl Migracijos departamentas šių duomenų tikrumu neturi pagrindo abejoti. Tai, kad pareiškėjas buvo išleistas nemokamų atostogų ir dėl kieno kaltės buvo mokamas darbo užmokestis, mažesnis už minimalią mėnesinę algą, pareiškėjo atžvilgiu priimto Sprendimo negali pakeisti.
3.4. Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti imperatyvūs leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, todėl Migracijos departamentas, nustatęs aplinkybes, dėl kurių leidimas laikinai gyventi panaikinamas, neturi diskrecijos teisės nuspręsti dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo kitaip, nei imperatyviai nurodoma Įstatyme. Aplinkybė, kad pareiškėjas turėjo santaupų pragyvenimui Lietuvoje, pareiškėjo atveju nėra svarbi. Tuo atveju, kai pareiškėjas negauna darbo užmokesčio, už jį taip pat nėra sumokamos su darbo užmokesčiu susiję socialinio draudimo įmokos bei sveikatos draudimo įmokos, asmuo nebeturi socialinių garantijų. Tame tarpe dėl šių aplinkybių Įstatymas numato užsieniečiams skirtingas sąlygas gauti leidimą laikinai gyventi esant skirtingiems leidimo laikinai gyventi išdavimo pagrindams. Ginčijamas Sprendimas savaime neužkerta kelio pareiškėjui teisės aktų nustatyta tvarka kreiptis dėl naujo leidimo laikinai gyventi išdavimo, jei pareiškėjas atitiks vieną iš Įstatyme įtvirtintų leidimo gyventi išdavimo pagrindų ir Įstatymo 26 straipsnyje įtvirtintas leidimo gyventi išdavimo sąlygas. Departamentas atkreipia dėmesį, kad pareiškėjas savo teisėmis pasinaudojo, ir šiuo metu turi galiojantį leidimą laikinai gyventi Lietuvoje.
3.5. Ginčijamame Sprendime nebuvo apsiribota vien tik nuorodomis į teisės aktų nuostatas, faktinės aplinkybės aptartos pakankamai aiškiai, nustatytos ne pavienės aplinkybės, o juridinių faktų visetas, jos susietos su taikomomis teisės normomis, todėl ginčijamas Sprendimas atitinka Įstatymo, Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo, kitų teisės aktų ir teismų praktikos suformuluotus reikalavimus, t. y. priimtas nešališkai ir objektyviai, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, motyvų išdėstymas yra adekvatus, aiškus ir pakankamas. Įvertinus aplinkybes, kad pareiškėjas pasinaudojo Įstatymo jam suteiktomis teisėmis ir 2024 m. gruodžio 2 d. pareiškėjui yra išduotas leidimas laikinai gyventi, galiojantis iki 2026 m. gruodžio 2 d., Migracijos departamento vertinimu, šis teisminis ginčas neturi tikslo.
II.
4. Regionų administracinis teismas 2025 m. vasario 3 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
5. Teismas nustatė šias bylos aplinkybes:
5.1. Pareiškėjas yra Baltarusijos Respublikos pilietis. Pagal Bendrovės ir pareiškėjo
2021 m. sausio 29 d. darbo sutartį (toliau – ir Darbo sutartis) matyti, jog pareiškėjas nuo
2021 m. vasario 1 d. dirbo bendrovėje apdailininku, numatytas mokėti darbo užmokestis – 650 Eur. Pagal Bendrovės ir pareiškėjo 2022 m. gruodžio 31 d. sudarytą papildomą sutartį Nr. 1 prie darbo sutarties Nr. 47 pareiškėjui nuo 2023 m. sausio 1 d. turėjo būti mokamas 970 Eur darbo užmokestis.
5.2. Pareiškėjas 2023 m. rugsėjo 24 d. pateikė Migracijos departamentui prašymą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi darbo Bendrovėje pagrindu. Pareiškėjas pateiktame prašyme nurodė, jog dirba Bendrovėje nuo 2022 m. vasario 1 d. metalinių konstrukcijų montuotoju, ir kad jo pragyvenimo lėšos yra darbo sutarties pagrindu gaunamos pajamos – 850 eurų.
5.3. Migracijos departamentas 2023 m. spalio 6 d. sprendimu pakeitė pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkto ir 44 straipsnio 1 dalies 2 punkto nustatytu pagrindu (leidimas laikinai gyventi išduodamas užsieniečiui, kuris ketina dirbti Lietuvos Respublikoje) darbui Bendrovėje. Pareiškėjui 2023 m. spalio 9 d. išduotas leidimas laikinai gyventi Nr. 760295744, galiojantis iki 2025 m. spalio 9 d.
5.4. Migracijos departamentas Sprendimu panaikino pareiškėjo leidimą laikinai gyventi
Nr. 760295744, galiojantį iki 2025 m. spalio 9 d., nes: duomenys, kuriuos asmuo pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės; asmuo neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Sprendime nurodyta, kad asmeniui leidimas laikinai gyventi išduotas darbo Lietuvos Respublikoje pagrindu, tačiau asmeniui, po leidimo laikinai gyventi pakeitimo darbui Bendrovėje, tik vieną kartą buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą asmens prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte, kad 10 mėnesių mokamas darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, kas reiškia, kad asmuo Bendrovėje nedirba viso numatyto darbo laiko, ir yra pagrindas konstatuoti, kad asmens deklaruojamas tikslas – dirbti Lietuvos Respublikoje pagal Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktą ir 44 straipsnio nuostatas – neatitinka tikrovės. Atsižvelgus į Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinės sistemos duomenis, t. y., kad asmeniui nuo 2024 m. sausio mėn. iki šiol yra mokamas darbo užmokestis, kurio dydis nesiekia 1 MMA, ir jokių kitokių gaunamų reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
6. Teismas rėmėsi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 44 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 62 straipsnio 4 dalimi, 26 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 ir 14 punktais,
50 straipsnio 1 dalies 2 punktu, 35 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Leidimų laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiams išdavimo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministro 2005 m. spalio 12 d. įsakymu Nr. 1V-329 (toliau – Tvarkos aprašas), 8.3 papunkčiu, Europos Žmogaus Teisių Teismo (toliau – ir EŽTT), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika.
7. Teismas atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas skunde neginčija aplinkybės, jog Bendrovė jam nemokėjo viso sutarto mokėti darbo užmokesčio, nurodo, kad buvo suteikiamos nemokamos atostogos. Nemokamų atostogų faktą laikotarpiu nuo 2023 m. spalio mėn. iki 2024 m. rugpjūčio mėn. patvirtina ir pareiškėjo į bylą pateiktas Bendrovės paaiškinimas. Teismas pažymėjo, kad šios aplinkybės patvirtina, kad pareiškėjas pakankamai ilgą laiko tarpą (apie 10 mėn.) neatitiko Įstatymo nustatytų reikalavimų užsieniečiui, gyvenančiam Lietuvoje leidimo laikinai gyventi pagrindu, neatitiko ir tų sąlygų, kuriomis jam buvo išduotas leidimas laikinai gyventi – faktiškai nedirbo visą nustatytą darbo laiką, negavo prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodyto darbo užmokesčio. Teismas taip pat akcentavo, kad pareiškėjo į bylą pateiktoje su Bendrovė sudarytoje papildomoje sutartyje, kuria pakeista pareiškėjo su Bendrove sudaryta darbo sutartis, nurodyta, kad pareiškėjo darbo užmokestis nuo 2023 m. sausio 1 d. yra 970 Eur, tačiau pareiškėjo prašyme pakeisti leidimą gyventi, pateiktame 2023 m. rugsėjo 24 d., dėl neaiškių priežasčių nurodomas 850 Eur darbo užmokestis, taip pat nurodoma, kad pareiškėjas Bendrovėje dirba nuo 2022 m. vasario 1 d., nors darbo sutartis sudaryta 2021 m. sausio 29 d. ir darbo pradžia nustatyta 2021 m. vasario 1 d.
8. Teismas vertino, kad pareiškėjas, įsipareigojęs dirbti Bendrovėje ir gauti prašyme išduoti leidimą laikinai gyventi nurodytą darbo užmokestį, bei tuo pagrindu gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, pasikeitus šioms aplinkybėms, turėjo pareigą apie tai informuoti Migracijos departamentą (Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis). Pareiškėjas apie nemokamą darbo užmokestį ir suteiktas nemokamas atostogas Migracijos departamento neinformavo. Objektyvių priežasčių, dėl kurių to negalėjo padaryti, pareiškėjas nenurodė.
9. Teismas, pasisakydamas dėl pareiškėjo pateiktų įrodymų, kad jis turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvos Respublikoje, pažymėjo, kad 2023 m. rugsėjo 24 d. prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi pareiškėjas buvo nurodęs, kad pragyvenimo lėšų šaltinis yra 850 Eur darbo užmokestis, gaunamas iš Bendrovės, todėl, teismo vertinimu, papildomų lėšų turėjimas asmeninėje banko sąskaitoje niekaip nekeičia ginčo Sprendime padarytos išvados, jog pareiškėjas neatitinka sąlygų, numatytų leidimui laikinai gyventi gauti darbo pagrindu, o tuo pačiu ir tai, kad jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Teismas taip pat nurodė, kad pateiktas banko sąskaitos išrašas patvirtina, tik kad pareiškėjas nurodytą sumą turėjo
2024 m. lapkričio 19 d., o ne 2023 m. lapkričio mėn. ir 2024 m. sausio – rugsėjo mėn. Teismas taip pat pažymėjo, kad nurodyta suma galėjo būti tik laikinai pervesta į pareiškėjo sąskaitą, pavyzdžiui, pasiskolinus ar pan.
10. Pasisakydamas dėl pareiškėjo skundo teiginių, kad deklaruotas ir faktinis tikslas buvo dirbti, teismas pažymėjo, jog ginčo Sprendime nustatyta, kad 2023 m. lapkričio mėn., 2024 m. sausio – rugsėjo mėn. (iš viso 10 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (436,5 – 630,5 Eur). Teismo vertinimu, 10 mėnesių laikotarpis negaunant net MMA, laikytinas pakankamai ilgu, sprendžiant, ar pareiškėjo tikrasis siekis buvo dirbti Lietuvoje. Be to, pats pareiškėjas nesikreipė į Departamentą, nurodydamas, kad darbdavys 10 mėnesių nemoka minimalaus darbo užmokesčio, taip pat pareiškėjas nesikreipė ir į kitas institucijas, siekdamas užginčyti Bendrovės veiksmus, kito darbo neieškojo.
11. Teismas sprendė, kad Sprendimas yra pakankamai argumentuotas ir pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais), Migracijos departamentas atliko išsamų, individualų pareiškėjo vertinimą, t. y. įvertino visas reikšmingas aplinkybes. Teismas vertino, jog ginčijamas Sprendimas atitinka Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir VAĮ) 10 straipsnio 5 dalies nuostatas, taip pat 3 straipsnio 5 ir 9 punktuose įtvirtintus viešojo administravimo išsamumo ir objektyvumo principų reikalavimus. Teismas priėjo prie išvados, kad Migracijos departamentas iš esmės teisingai taikė teisės normas, išsamiai išnagrinėjo faktines bylos aplinkybes, priėmė pagrįstą ir teisėtą Sprendimą.
III.
12. Pareiškėjas apeliaciniame skunde prašo panaikinti Regionų administracinio teismo
2025 m. vasario 3 d. sprendimą ir pareiškėjo skundą tenkinti.
13. Pareiškėjas apeliaciniame skunde pakartoja bylos aplinkybes bei pirmosios instancijos teismo sprendimo nepagrįstumą ir neteisėtumą grindžia šiais argumentais:
13.1. Pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ir aiškino Įstatymo 50 straipsnio 21 dalį, todėl priėmė nepagrįstą ir neteisingą sprendimą. Tiek savo skunde, teiktame pirmosios instancijos teismui, tiek teismo posėdyje pirmosios instancijos teisme, pareiškėjas laikėsi pozicijos, kad, prieš priimdamas Sprendimą panaikinti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Lietuvoje, Migracijos departamentas turėjo pareigą UTPĮ 50 straipsnio 21 dalyje nustatyta tvarka informuoti pareiškėją apie tai, kad jis (pareiškėjas) turi teisę per 3 mėn. pakeisti darbdavį, ir tik jeigu pareiškėjas po gauto pranešimo nepakeistų darbdavio, tik tuomet galėtų panaikinti pareiškėjo leidimą gyventi. Būtent buvęs pareiškėjo darbdavys, o ne pats pareiškėjas pateikė Migracijos departamentui tikrovės neatitinkančią informaciją: neužtikrino pareiškėjui visos darbo laiko normos ir nemokėjo pareiškėjui įsipareigoto mokėti dydžio atlyginimo. Todėl Migracijos departamentas, gavęs informaciją apie pareiškėjui mokamą mažesnį nei įsipareigota atlyginimą bei apie tai, kad nėra užtikrinama visa darbo laiko norma, turėjo pareigą taikyti Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje įtvirtintą procedūrą – pasiūlyti pareiškėjui per tris mėnesius pasikeisti darbdavį, ir tik tuo atveju, jeigu pareiškėjas per tris mėnesius to nepadarytų, tik tuomet priimti sprendimą panaikinti pareiškėjo leidimą laikinai gyventi Lietuvoje. Kaip matyti iš bylos medžiagoje esančio buvusio pareiškėjo darbdavio (duomenys neskelbtini) Migracijos departamentui teikto tarpininkavimo rašto, būtent pareiškėjo darbdavys įsipareigojo užtikrinti, kad pareiškėjui visą darbo sutarties laikotarpį bus mokamas 1100 EUR dydžio mėnesinis darbo užmokestis.
13.2. Pareiškėjas pateikė į bylą įrodymus, patvirtinančius, kad pareiškėjas turi pakankamai santaupų, kurių užtenka, kad pareiškėjas atitiktų Įstatymo reikalavimus dėl pragyvenimo lėšų turėjimo. Kartu su skundu pirmosios instancijos teismui pareiškėjas pateikė savo banko sąskaitos išrašą, iš kurio matyti, kad pareiškėjo banko sąskaitoje yra beveik 11 tūkst. Eur. Todėl, nepaisant to, kad pareiškėjo pragyvenimo lėšos Migracijos departamento sprendime nurodytu laikotarpiu buvo nepilnai iš darbo užmokesčio, tačiau pareiškėjas visą laiką atitiko Įstatymo reikalavimą dėl pragyvenimo lėšų turėjimo. Pagal Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktą, kuris numato reikalavimus leidimo gyventi išdavimui, užsienietis, siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvoje, turi pagrįsti, kad jis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Todėl vien ta aplinkybė, kad tam tikrą laikotarpį pareiškėjas negavo pakankamai reguliarių pajamų, kurių užtektų pragyventi Lietuvoje, nesudaro pagrindo taikyti Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punkto ir naikinti pareiškėjo turėtą leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, jeigu pareiškėjas turi pakankamai lėšų iš savo santaupų (ką šiuo atveju pareiškėjas pagrindė).
13.3. Pirmosios instancijos teismo išvada dėl to, kad pareiškėjas tariamai pažeidė savo pareigą informuoti Migracijos departamentą apie pasikeitusius duomenis, yra nepagrįsta. Įstatymo 40 straipsnio 5 dalis nereglamentuoja atvejų, kada užsienietis turi pranešti Migracijos departamentui apie pasikeitusius duomenis. Šiuos atvejus numato Įstatymo 36 straipsnio 1 dalis, tačiau ir šioje nuostatoje nėra numatyta, kad užsienietis turi informuoti Migracijos departamentą apie tai, kad jam mokamas mažesnis nei nustatyta darbo užmokestis ir / ar kad jam darbdavys neužtikrina visos darbo laiko normos. Šiuo metu visi užsieniečio pranešimai apie pasikeitusius duomenis Migracijos departamentui teikiami tik per MIGRIS sistemą, pildant specialias elektronines anketas, ir MIGRIS sistemoje nėra galimybės pateikti informacijos apie pasikeitimus, susijusius su darbo užmokesčiu arba darbo laiko norma.
13.4. Pareiškėjo teisė būti išklausytam buvo pažeista – pareiškėjui nebuvo sudaryta galimybė pateikti savo motyvuotų paaiškinimų. Atitinkamai, Migracijos departamentas, nepasitikslinęs aplinkybių nei pas pareiškėją, nei pas pareiškėjo darbdavį, padarė nepagrįstas išvadas ir priėmė neteisėtą bei nepagrįstą sprendimą. Jei prieš priimdamas savo sprendimą Migracijos departamentas būtų kreipęsis į pareiškėją ir / ar pareiškėjo darbdavį dėl paaiškinimų pateikimo (ką Migracijos departamentas dažnai daro spręsdamas dėl leidimo gyventi išdavimo arba pakeitimo), pareiškėjas neabejotinai būtų pateikęs Migracijos departamentui įrodymus apie tai, kad pareiškėjas turi pakankamai lėšų pragyventi Lietuvoje.
14. Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti. Atsakovas atsiliepime į apeliacinį skundą nurodo:
14.1. Pareiškėjui leidimas laikinai gyventi buvo išduotas darbo pagrindu, o ne kitais pagrindais, taigi, ketinant dirbti Lietuvoje, ir šiuo atveju Įstatymas numato pareiškėjui atitikti reikalavimą gauti darbo užmokestį. Tuo atveju, kai užsieniečiui išduodamas leidimas laikinai gyventi kitais pagrindais, jis turi atitikti kitas Įstatymo 26 straipsnyje numatytas sąlygas, nei išdavus leidimą laikinai gyventi ketinant dirbti Lietuvoje. Taigi, pareiškėjas nepagrįstai grindžia savo skundą šiuo argumentu, o pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog aplinkybė, kad nuo 2024 m. sausio mėn. iki bylos nagrinėjimo teisme mokamas darbo užmokestis, kurio dydis nesiekia minimalios mėnesinės algos ir jokių kitokių reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje, asmuo negauna (prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo nurodė, kad pragyvenimo lėšos – darbo užmokestis), yra pagrindas konstatuoti, kad asmuo neturi pakankamai pragyvenimo lėšų Lietuvos Respublikoje.
14.2. Dėl pareiškėjo teisės būti išklausytam pažymėtina, kad proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, kad pareiškėjo teisės būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjas turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
15. Byloje nagrinėjamas ginčas dėl Migracijos departamento 2024 m. lapkričio 7 d. sprendimo Nr. 24S249825, kuriuo panaikintas pareiškėjui išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, teisėtumo ir pagrįstumo.
16. Pirmosios instancijos teismas pareiškėjo skundą atmetė konstatavęs, kad ginčijamas Migracijos departamento sprendimas yra priimtas nustačius ginčui reikšmingas aplinkybes, tinkamai aiškinus ir taikius ginčo santykius reglamentuojančias teisės normas.
17. Pareiškėjas, nesutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimu, pateikė apeliacinį skundą.
18. Apeliacinės instancijos teismas, patikrinęs pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą (Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 140 str. 1 ir 2 d.), nors ir nepritaria šio teismo motyvams dėl vieno iš pagrindų panaikinti leidimą laikinai gyventi (jog duomenys, kuriuos pareiškėjas pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitinka tikrovės) buvimo, nemano esant pagrindą tenkinti pareiškėjo skundą: Įstatymo 50 straipsnyje įtvirtinti savarankiški leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagrindai, o nustatęs bent vieną šių pagrindų, atsakovas turi pareigą panaikinti išduotą leidimą laikinai gyventi (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2142-463/2024).
19. Bylos duomenimis, 2023 m. spalio 6 d. Migracijos departamentas priėmė sprendimą pakeisti pareiškėjui leidimą laikinai gyventi Įstatymo 40 straipsnio 1 dalies 4 punkte ir 44 straipsnio
1 dalyje 2 punkte nustatytu pagrindu, t. y. kaip užsieniečiui, kuris Lietuvos Respublikoje ketina toliau dirbti įmonėje pagal neterminuotą darbo sutartį ir atitinka Įstatymo 40 straipsnio 44 straipsnio 2 dalies a-c punktuose aptartas sąlygas. Teikiant prašymą dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, buvo nurodyta, kad pareiškėjo mėnesinis darbo užmokestis Bendrovėje sudaro 850 Eur. Pažymėtina, kad priešingai nei nurodoma apeliaciniame skunde, byloje nėra pateiktas Bendrovės tarpininkavimo raštas, kuriame būtų nurodyta, jog Bendrovė įsipareigoja mokėti pareiškėjui 1100 Eur darbo užmokestį, tokia darbo užmokesčio suma nėra nurodyta ir pateiktoje darbo sutartyje.
20. Migracijos departamento duomenimis (nurodyti ginčijame Sprendime ir atsiliepime į skundą), kurių pareiškėjas neginčija, patikrinus duomenis apie pareiškėją Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos informacinėje sistemoje, nustatyta, kad po leidimo laikinai gyventi pakeitimo darbui Bendrovėje, pareiškėjui tik 2023 m. gruodžio mėn. buvo išmokėtas darbo užmokestis, atitinkantis nurodytą prašyme dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo ir Bendrovės tarpininkavimo rašte (918,47 Eur), o 2023 m. lapkričio mėn., 2024 m. sausio – rugsėjo mėn. (iš viso 10 mėn.) pareiškėjui buvo mokamas atlyginimas, mažesnis nei Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatyta MMA (436,5 – 630,5 Eur).
21. Įstatymo 26 straipsnio 1 dalies 3 punktas nustato, kad viena iš leidimo laikinai gyventi išdavimo sąlygų – užsienietis turi pakankamai lėšų ir (ar) gauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje. Tvarkos aprašo 8.3 punktas nustato, kad užsieniečio turimas pragyvenimo lėšų dydis vertinamas atsižvelgiant į Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro nustatytą pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydį, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi. Užsieniečio turimų pragyvenimo lėšų turi pakakti visam prašomo leidimo laikinai gyventi galiojimo laikotarpiui, o jeigu leidimas išduodamas ar keičiamas ilgesniam nei vieneri metai terminui – bent vieneriems metams.
22. Ginčijamo sprendimo priėmimo metu galiojusios redakcijos Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktas nustatė, kad leidimas gyventi užsieniečiui panaikinamas, jeigu paaiškėja, kad yra šio Įstatymo 35 straipsnio 1 dalyje nustatyti pagrindai, o Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktas – kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neturi pakankamai lėšų ir (ar) negauna reguliarių pajamų, kurių pakanka pragyventi Lietuvos Respublikoje.
23. Pragyvenimo lėšų dydis, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi vieną kalendorinį mėnesį Lietuvos Respublikoje užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, –
1 MMA (Lietuvos Respublikos socialinės apsaugos ir darbo ministro 2007 m. sausio 29 d. įsakymo
Nr. A1-22 „Dėl pragyvenimo Lietuvos Respublikoje lėšų dydžio, kuris gali būti laikomas pakankamu pragyventi Lietuvos Respublikoje, užsieniečiui, prašančiam išduoti leidimą gyventi, nustatymo“
1.3 p.). Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2022 m. spalio 7 d. nutarimo Nr. 1014 Nr. „Dėl 2023 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktu patvirtinta, kad 2023 metais (nuo
2023 m. sausio 1 d. iki 2023 m. gruodžio 31 d.) taikoma MMA – 840 Eur. Pagal Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2023 m. birželio 28 d. nutarimo Nr. 516 „Dėl 2024 metais taikomo minimaliojo darbo užmokesčio“ 1 punktą, 2024 metais taikoma MMA – 924 Eur.
24. Kadangi pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi pakeitimo, nurodė, kad jo pragyvenimo lėšų – 850 Eur – Lietuvos Respublikoje šaltinis yra pagal darbo sutartį gaunamas darbo užmokestis, atsakovas, nustatęs, kad pareiškėjui mokamas darbo užmokestis 10 mėnesių buvo mažesnis ne 1 MMA, turėjo pakankamą pagrindą konstatuoti, kad pareiškėjas neturi lėšų, kurios gali būti laikomos pakankamomis pragyventi Lietuvos Respublikoje, ir priimti sprendimą panaikinti jam išduotą laikinai leidimą pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 punktą.
25. Pažymėtina, kad pareiškėjo procesiniuose nurodytos aplinkybės, kad pareiškėjas darbo sutartyje sutarto užmokesčio negavo dėl neapmokamų atostogų, į kurias buvo išleidžiamas darbdavio iniciatyva, banko sąskaitoje turėjo pakankamai lėšų pragyventi šalyje, nėra reikšmingos: pareiškėjas, kreipdamasis dėl leidimo laikinai gyventi, nurodė, pragyvenimo lėšų šaltinis Lietuvos Respublikoje – reguliariai gaunamos pajamos (darbo užmokestis pagal darbo sutartį), be to, leidimas laikinai gyventi šalyje jam pakeistas dėl ketinimo toliau dirbti pagal darbo sutartį konkrečioje įmonėje, todėl kitos galimai pareiškėjo turėtos lėšos, kurių nei gavimo šaltinis, nei įgijimo laikotarpis (duomenų, kad pareiškėjas jas turėjo 2024 m. sausio – spalio mėn.) nėra nurodytas, nėra reikšmingos; Lietuvos Respublikos darbo kodeksas nenumato darbdavio teisės suteikti darbuotojui nemokamų atostogų be jo valios. Nagrinėjamu atveju nustatyta, kad darbo užmokestis, mažesnis nei MMA, pareiškėjui buvo mokamas bent 10 mėnesių, šiuo laikotarpių pareiškėjas nesikreipė į jokias institucijas dėl galimai jo, kaip darbuotojo, pažeidžiamų teisių, todėl vertintina, jog pareiškėjas sutiko būti išleidžiamas nemokamų atostogų. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje yra išaiškinta, jog nepaneigiant asmens teisės į nemokamas atostogas, reikšminga aplinkybe pripažintina tai, jog užsienietis, gavęs leidimą laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, visą šio leidimo galiojimo laikotarpį privalo atitikti imperatyvias sąlygas, kurių pagrindu buvo išduotas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 22 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2476-821/2022;
2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1141-525/2024; kt.).
26. Tačiau apeliacinės instancijos teismas nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad Sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas dalyje dėl leidimo laikinai gyventi panaikinimo pagal Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punktą, t. y. dėl duomenų, kuriuos jis pateikė norėdamas gauti leidimą laikinai gyventi, neatitikimo tikrovei: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje dėl Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkto ir 35 straipsnio 1 dalies
2 punkto aiškinimo ir taikymo aiškinama, kad prieš priimdamas sprendimą šiuo pagrindu, atsakovas įrodinėjimo naštos pasiskirstymo prasme pirmiausia turi pareigą surinkti faktinius duomenis, patvirtinančius, jog, siekdamas gauti leidimą gyventi Lietuvos Respublikoje, užsienietis pateikė duomenis, kurie aiškiai neatitiko tikrovės, o pastarasis neatitikimas paaiškėjo vėliau, pavyzdžiui, atsakovui pateikiant įrodymus, jog jau teikiant duomenis apie numatomą mokėti mėnesinį darbo užmokestį buvo pakankamai akivaizdu, kad numatytas mokėti darbo užmokestis realiai negalės būti mokamas ir iš esmės yra (buvo) siekiama suklaidinti valstybės institucijas, siekiant apgaule gauti leidimą gyventi (žr., pvz., 2023 m. spalio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-2288-556/2023; 2024 m. liepos 10 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. eA-1815-502/2024; 2024 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2051-463/2024). Tačiau atsakovas Sprendime nenurodė duomenų, iš kurių būtų galima daryti pagrįstą išvadą, kad jau pareiškėjui siekiant pakeisti leidimą laikinai gyventi, buvo pakankamai akivaizdu, jog jam nebus mokamas prašyme pakeisti leidimą laikinai gyventi bei Bendrovės tarpininkavimo rašte nurodytas darbo užmokestis. Pagal naujausią Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojama praktiką, atsakovui patikrinimo metu surinkus duomenis, kad pareiškėjas, kuriam mokamas mažesnis nei prašyme ir tarpininkavimo rašte nurodytas mokėtinas mėnesinis darbo užmokestis, neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu Įstatyme nustatytu pagrindu, ginčo santykiams taikytinas Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte, o ne 2 punkte įtvirtintas teisinis reguliavimas (žr., pvz., 2024 m. lapkričio 6 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-2417-415/2024). Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 14 punkte nustatyta, kad išduoti ar pakeisti leidimą gyventi užsieniečiui atsisakoma, jeigu jis neatitinka sąlygų, kurios nustatytos leidimui gyventi gauti konkrečiu šiame Įstatyme nustatytu pagrindu. Atsižvelgiant į išdėstytą, iš skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo ir ginčijamo Sprendimo šalintini motyvai dėl pagrindo panaikinti pareiškėjui pakeistą leidimo laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje, nustatyto Įstatymo 50 straipsnio 1 dalies 2 punkte ir Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 2 punkte, buvimo.
27. Pasisakydama dėl pareiškėjo argumentų, kad Migracijos departamentas, pažeisdamas Įstatymo 50 str. 21 dalies nuostatas, neįspėjo apie pradėtą leidimo gyventi panaikinimo procedūrą, taip pat pažeidė jo teisę būti išklausytam, teisėjų kolegija pažymi, kad: viena vertus, nagrinėjamu atveju atsakovo pradėta procedūra nepatenka į Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje (2024 m. birželio 20 d. įstatymo Nr. XIV-2784 redakcija) aptartas (procedūra pradėta dėl duomenų, kuriuos pateikė pareiškėjas, norėdamas gauti leidimą gyventi, neatitinka tikrovės, o ne Bendrovė; Įstatymo 50 straipsnio 21 dalyje nėra reikalavimo įspėti dėl procedūros, pradėtos pagal 50 straipsnio 1 dalies 2 punktą ir
Įstatymo 35 straipsnio 1 dalies 5 arba 14 punktus pradėjimą); kita vertus, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2017 m. spalio 16 d. nutartyje administracinėje byloje Nr. eA-4702-858/2017 nurodyta, kad gero administravimo principas apima ir teisę būti išklausytam, tačiau ši teisė nėra savitikslė. Viena vertus, ja siekiama užtikrinti asmens teisę pateikti viešojo administravimo subjektui visą, jo manymu, reikšmingą informaciją ir taip užtikrinti savo teisių gynybą. Kita vertus, ja siekiama užtikrinti, kad prieš priimdamas individualų sprendimą, viešojo administravimo subjektas būtų nustatęs visas reikšmingas faktines aplinkybes, būtinas tokiam sprendimui priimti, kadangi priešingu atveju kiltų abejonė dėl tokio sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Europos Sąjungos pagrindinių teisių chartijoje (toliau – ir Chartija) apibrėžiant gero administravimo principo turinį taip pat nurodoma „teisė būti išklausytam“, kuri reiškia, jog kiekvienas asmuo turi būti išklausytas prieš taikant bet kokią individualią jam nepalankią priemonę (Chartijos 41 str. 2 d. a p.) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. rugsėjo 11 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A438-1102/2014). Pagal Europos Sąjungos Teisingumo Teismo praktiką teisės į gynybą principas, kuris taikomas ne tik tais atvejais, kai asmeniui gresia sankcijos, bet ir tada, kai gali būti priimamas sprendimas, kuriuo asmens interesai būtų paveikiami neigiamai, reikalauja, kad sprendimų, kuriais reikšmingai paveikiami asmens interesai, adresatas turėtų galimybę veiksmingai išreikšti savo nuomonę (žr., pvz., Europos Sąjungos Teisingumo Teismo 2002 m. gruodžio 12 d. sprendimą byloje Nr. C-395/00). Gero administravimo principas įpareigoja viešojo administravimo institucijas suteikti asmenims, kurių klausimai svarstomi, veiksmingą galimybę pasisakyti (žr., pvz. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A261-214/2014). Gero administravimo principas reiškia, kad veiksminga suinteresuoto asmens teisė teikti argumentus ir įrodymus turi būti įgyvendinama prieš viešojo administravimo subjektui priimant administracinį aktą, ir jam turi būti suteikta pakankamai laiko pasirengti pateikti argumentus ar įrodymus dėl tokio akto (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. kovo 27 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A502-727/2014). Vis dėlto aptariama asmens teisė būti informuotam ir išklausytam nėra absoliuti. Pavyzdžiui, apklausa gali būti akivaizdžiai nebūtina dėl nagrinėjamos situacijos ypatumų (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-3052-525/2019). Proceso operatyvumo ir ekonomiškumo principai suponuoja, jog pareiškėjų teisių būti išklausytam tikslų aspektu vertinant bendrąją ginčo teisiniuose santykiuose susiklosčiusią situaciją, kai pareiškėjai turi galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme, teikti tuos argumentus pagrindžiančius įrodymus ir savo teisėmis teisme aktyviai naudojasi, nėra pagrindo pripažinti, kad teisė būti išklausytam dėl kokių nors ypatingų aplinkybių turėtų būti be išlygų įgyvendinta būtent administracinių procedūrų metu, o to nepadarius, ginčijamas sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2021 m. birželio 16 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-3159-415/2021; 2023 m. gegužės 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-1667-520/2023). Nagrinėjamu atveju, pažymėtina, kad pareiškėjas turėjo galimybę visus savo argumentus dėl atsakovo priimto Sprendimo pagrįstumo ir teisėtumo išdėstyti teisme.
28. Dėl pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodytų argumentų, susijusių su ginčijamo Sprendimo reikšme sprendžiant dėl leidimo nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje išdavimo, teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjo suinteresuotumas ateityje gauti leidimą nuolat gyventi Lietuvos Respublikoje neturi teisinės reikšmės vertinant skundžiamo Sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
29. Atsižvelgiant į tai, kad galutinis procesinis sprendimas byloje priimtas ne pareiškėjo naudai, pareiškėjo prašymas dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo netenkinamas (ABTĮ 40 str. 1 d.).
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 144 straipsnio
1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo V. H. (V. H.) apeliacinį skundą atmesti.
Regionų administracinio teismo 2025 m. vasario 3 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai
Audrius Bakaveckas
Arūnas Dirvonas
Milda Vainienė