Civilinė byla Nr. e3K-3-230-684/2016

Teisminio proceso Nr. 2-68-3-04875-2015-1

Procesinio sprendimo kategorija 2.5.8.2

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. balandžio 15 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virgilijaus Grabinsko (kolegijos pirmininkas, pranešėjas), Egidijaus Laužiko ir Vinco Versecko,

teismo posėdyje kasacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Alauša“ kasacinį skundą dėl Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimo ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Grinda“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Alauša“ dėl skolos priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

1. Kasacinėje byloje sprendžiama dėl teisės normų, reglamentuojančių teisę naudotis nuotekų šalinimo tinklais bei rinkti mokestį už šį naudojimą, aiškinimo ir taikymo.
2. Ieškovė UAB „Grinda“ teismo prašė priteisti iš atsakovės UAB „Alauša“ 674,88 Eur (2330,21 Lt) skolos ir 6 proc. procesines palūkanas.
3. Ieškovės reikalavimas grindžiamas tuo, kad atsakovė nuosavybės teise valdo degalinę Vilniuje, Kalvarijų g. 204G, kurios teritorijoje susidarančios paviršinės nuotekos išleidžiamos į bendrus paviršinių nuotekų (lietaus) magistralinius tinklus, nuosavybės teise priklausančius ieškovei. Pagal Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 32 straipsnį ieškovė turi teisę gauti atlyginimą už teikiamas paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugas, todėl atsakovė, neatlygintinai naudojusis šiomis paslaugomis nuo 2014 m. balandžio 1 d. iki lapkričio 30 d., turi sumokėti skolą.

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų procesinių sprendimų esmė

4. Vilniaus miesto apylinkės teismas 2015 m. liepos 10 d. sprendimu ieškinį tenkino – priteisė ieškovei iš atsakovės UAB „Alauša“ 674,88 Eur skolą, 6 proc. procesines palūkanas.
5. Teismas sprendė, kad ieškovė teisėtai vadovaujasi Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 67 „Dėl lietaus kanalizacijos tinklų tobulinimo ir paviršinio vandens valymo Vilniaus mieste“ (toliau – ir Sprendimas Nr. 67) bei šiuo sprendimu patvirtintomis Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklėmis (toliau – ir Taisyklės). Savivaldybių veikla pradėta reglamentuoti Vietos savivaldos pagrindų įstatymu, kuriame viena iš savivaldos institucijų buvo Liaudies deputatų taryba. Tai, kad nurodytus teisės aktus priėmė Vilniaus miesto tarybos Vykdomasis komitetas, kurio teisių ir pareigų perėmėja yra Vilniaus miesto savivaldybė, savaime teisės aktų galiojimo nepanaikina. Tai, kad Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d., 2011 m. lapkričio 23 d., 2013 m. sausio 23 d. sprendimais nustatyti kitokie paviršinio vandens nuotakynės tinklų administravimo principai nei Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 67, savaime neturi įtakos nurodyto sprendimo galiojimui.
6. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad jei asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas. Viešojo administravimo įstatymo 17 straipsnio 2 dalis įstatymų nustatytą viešųjų paslaugų teikimą teritoriniu lygiu reglamentuoja pagal įgaliojimus savivaldybių administravimo subjektai ir teritoriniai valstybinio administravimo subjektai. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas – savarankiška savivaldybės funkcija viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas), todėl savivaldybė privalo pasirūpinti šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimu. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1324 ieškovei pavesta teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūrą ir eksploatavimą, surinkti ir neutralizuoti kenksmingas chemines medžiagas. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-322 savivaldybė įsipareigojo 7 metus pirkti ieškovės atliekamus darbus ir teikiamas paslaugas. Šiais aktais savivaldybė nuotekų tvarkymo organizavimą perdavė ieškovei ir nustatė paslaugų tarifus. Taigi ieškovė turi teisę už teikiamas paslaugas gauti pajamas (Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 23 straipsnio 1 dalis).
7. Vilniaus apygardos teismas, išnagrinėjęs bylą pagal atsakovės apeliacinį skundą, 2015 m. gruodžio 1 d. nutartimi paliko nepakeistą Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą.
8. Apeliacinės instancijos teismas sutiko su pirmosios instancijos teismo byloje padarytomis išvadomis, taip pat atsižvelgė į tai, kad Vilniaus apygardos teismas 2015 m. spalio 20 d. nutartimi tenkino ieškovės reikalavimus išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl analogiško tų pačių šalių ginčo, tik dėl kitu laikotarpiu teiktų paslaugų.

III. Kasacinių skundų ir atsiliepimų į juos teisiniai argumentai

9. Kasaciniu skundu atsakovė prašo panaikinti Vilniaus miesto apylinkės teismo 2015 m. liepos 10 d. sprendimą ir Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį bei priimti naują sprendimą – ieškinį atmesti ir perskirstyti bylinėjimosi išlaidas. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Pagal Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 punktą taisyklių tvirtinimas yra išimtinė atstovaujamosios vietos savivaldos institucijos – savivaldybės tarybos kompetencija, o pagal 37 punktą kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių teikiamas atlygintinas paslaugas nustatymas įstatymų nurodyta tvarka yra išimtinė savivaldybės tarybos kompetencija. Pirmosios instancijos teismas ir apeliacinės instancijos teismas netinkamai taikė šias Vietos savivaldos įstatymo normas, nes spręsdami dėl UAB „Grinda“ teisės rinkti mokesčius už naudojimąsi lietaus nuotekų tinklais vadovavosi Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto 1990 m. kovo 16 d. sprendimu Nr. 67 ir juo patvirtintomis Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklėmis. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto sprendimai, priimti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos kompetencijai priskirtais klausimais, negali būti laikomi galiojančiais. Apeliacinės instancijos teismas rėmėsi argumentu, kad Taisyklių galiojimą patvirtino savivaldybės administracija, tačiau ši institucija neturi teisės tokį teisės aktą priimti. Vilniaus miesto savivaldybės taryba, kuri turi teisę tvirtinti taisykles Vilniaus mieste ir nustatyti kainas ir tarifus už savivaldybės kontroliuojamų įmonių teikiamas atlygintinas paslaugas, Taisyklių nėra patvirtinusi. Sprendimas Nr. 67 buvo priimtas ne Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos (atstovaujamosios institucijos), o Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto (vykdomosios institucijos). Nėra pagrindo teigti, kad vykdomosios institucijos teisės ir pareigos perėjo atstovaujamajai vietos savivaldos institucijai – Vilniaus miesto savivaldybės tarybai. Be to, 1990 m. kovo 16 d. sprendimas Nr. 67 ir juo patvirtintos Taisyklės negalėjo būti taikomi, nes nėra skelbiami viešai, todėl neturi privalomo norminio teisės akto požymio.
2. Valstybinės kainų ir energetikos kontrolės komisijos 2006 m. gruodžio 21 d. nutarimu Nr. O3-92 patvirtintos Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų nustatymo metodikos bendrosios dalies 1 punkte nurodyta, kad ši metodika netaikoma lietaus nuotekų tvarkymui, o 5 punkte – jog šioje metodikoje neaptarti klausimai sprendžiami vadovaujantis Lietuvos Respublikos įstatymais, Vyriausybės nutarimais ir kitais aktais. Tokiu teisės aktu, nustatančiu paviršinių nuotekų tvarkymo kainą, apeliacinės instancijos teismas laikė lokalinį UAB „Grinda“ teisės aktą – UAB „Grinda“ direktoriaus 2012 m. gruodžio 27 d. įsakymą „Dėl naudojimosi miesto paviršinių nuotekų tinklais ir valymo įrenginiais paslaugų kainų dalinio pakeitimo“ – ir juo vadovaudamasis nustatė priteistino nuostolių (UAB „Grinda“ negautų pajamų) atlyginimo dydį. Nurodytu įsakymu buvo indeksuoti įkainiai, nustatyti Sprendime Nr. 67, nors nei šiame sprendime, nei kituose teisės aktuose UAB „Grinda“ tokia teisė nesuteikta. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. balandžio 11 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A-858-888-11, nurodyta, kad metodikos dėl kokios nors specifinės nuotekų rūšies tvarkymo paslaugų kainų skaičiavimo nebuvimas savaime nereiškia, kad šios specifinės nuotekų rūšies tvarkymo paslaugų kainų skaičiavimas (taip pat ir šio skaičiavimo tvarka) paliekamas viešojo vandens tiekėjo ar atitinkamos savivaldybės tarybos diskrecijai. Be to, pagal Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimą Nr. 1-1324, 2013 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. 1-1018 ir 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimą Nr. 1-322, paviršinių nuotekų tinklų eksploatavimas yra privalomoji paslauga, apmokama iš Vilniaus miesto savivaldybės biudžeto, o ne vartotojų ar kitų asmenų lėšų. Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1324 1.2 punktu UAB „Grinda“ pavesta teikti privalomąją lietaus tinklų priežiūros ir eksploatavimo paslaugą ir patvirtintos Lietaus tinklų priežiūros ir eksploatavimo kainos, pagal kurias su UAB „Grinda“ atsiskaito Vilniaus miesto savivaldybė (sprendimo priedo 2.1–2.19 punktai). Vartotojų ar kitų asmenų pareiga atsiskaityti su UAB „Grinda“ už lietaus tinklų priežiūrą ir eksploatavimą šiame sprendime nėra įtvirtinta. Tokios pat nuostatos – Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendime Nr. 1-322. Taigi priteistų nuostolių dydžio skaičiavimas atliktas remiantis nebegaliojančiais įkainiais, kuriuos savavališkai indeksavo UAB „Grinda“. Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punkte nustatyta, kad viena iš savarankiškųjų (Konstitucijos ir įstatymų nustatytų (priskirtų) savivaldybių funkcijų yra šilumos ir geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo organizavimas. Vietos savivaldos įstatyme nenustatyta galimybė savivaldybėms perduoti administracinių paslaugų funkcijas savivaldybės kontroliuojamoms įmonėms, todėl UAB „Grinda“ neturi teisės nustatyti mokesčio už naudojimąsi paviršiniais lietaus nuotekų tinklais. Be to, apeliacinės instancijos teismas nenurodė, kokiu pagrindu padarė išvadą, kad, UAB „Grinda“ nustatant paviršinių nuotekų tvarkymo kainas, nereikia vadovautis ir Geriamojo vandens ir nuotekų tvarkymo įstatymo 22 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią nuotekų tvarkymo paslaugų kaina turi būti pagrįsta būtinosiomis sąnaudomis, taip pat įstatymo 22 straipsnio 9 dalimi dėl kainų skelbimo vietos spaudoje, jų įsigaliojimo. UAB „Grinda“ direktoriaus įsakymu patvirtintos kainos neatitinka nė vieno iš šių reikalavimų. Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai rėmėsi Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 538V „Dėl mokesčių surinkimo už aplinkos teršimą per lietaus kanalizacijos tinklus“, nes tai ne Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas ir juo nustatomi mokesčiai už aplinkos teršimą, mokėtini Valstybinei mokesčių inspekcijai, o ne savivaldybės nurodytai uždarajai akcinei bendrovei.
3. Apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl apeliacinio skundo motyvų, taip pat dėl pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą remiantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta, kad ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, išankstinio privalomo ginčų sprendimo ne teisme tvarka tarp geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, abonentų ir vartotojų dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, nuotekų transportavimo paslaugų kainų, laikino atjungimo nuo (prijungimo prie) geriamojo vandens tiekimo tinklų paslaugų kainų ir jų taikymo nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija. UAB „Grinda“ dėl šio ginčo į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją nesikreipė.
10. Ieškovė atsiliepimu į kasacinį skundą prašo jį atmesti ir priteisti iš kasatorės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atsiliepime nurodoma:
1. Vadovaujantis principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), akivaizdu, jog 1994 m. liepos 7 d. priimtas Vietos savivaldos įstatymas negali būti taikomas sprendžiant Sprendimo Nr. 67 priėmimo teisėtumo klausimą. Tai, kad aktus priėmė Vilniaus miesto tarybos Vykdomasis komitetas, o ne tuometinė Vilniaus miesto Liaudies deputatų taryba, savaime teisės aktų galiojimo nepanaikina, nes pagal tuometinį reglamentavimą (tuo metu galiojo Vietos savivaldos pagrindų įstatymas) nebuvo imperatyvo, nustatančio, kad nurodytus teisės aktus priimti turi tik Vilniaus miesto Liaudies deputatų taryba. Įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsnyje nustatyta, kad įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Taisyklės nebuvo pripažintos netekusiomis galios.
2. Pirma, Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimu Nr. 1-1324, 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimu Nr. 1-322 ir 2013 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. 1-1018 ieškovei yra pavesta teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo privalomąsias paslaugas bei yra patvirtintos teikiamų paslaugų kainos. Antra, Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimu Nr. 538V ieškovė yra įpareigota rinkti mokesčius už aplinkos teršimą per miesto paviršinių nuotekų tinklus iš visų miesto įmonių ir organizacijų, kurių paviršinės nuotekos patenka į miesto paviršinių nuotekų tinklus, bei sumokėti privalomus mokesčius už taršalus, patenkančius į atvirus telkinius iš visų įmonės eksploatuojamų išleistuvių. Trečia, UAB „Grinda“, eksploatuodama viso Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklus, moka bendrą mokestį už aplinkos teršimą, už visas teršiamas teritorijas, ir jų plotas apskaičiuojamas bendrai, t. y. sudedant visų teritorijų, kurios prijungtos prie magistralinio nuotakyno, plotą. Mokestis už aplinkos teršimą apskaičiuojamas vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą iš stacionarių taršos šaltinių apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, patvirtintu Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230. Savivaldybė privalo pasirūpinti šilumos ir geriamojo vandens tiekimo bei nuotekų tvarkymo organizavimu (Vietos savivaldos įstatymo 6 straipsnio 30 punktas), todėl pirmiau nurodytais sprendimais nuotekų tvarkymo organizavimą perdavė ieškovei, o 2006 m. rugsėjo 20 d. ir 2013 m. lapkričio 23 d. sprendimų priedais nustatė tarifus už šių paslaugų teikimą.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

Dėl kasatorės pareigos atlyginti už nuotekų surinkimo paslaugą

11. Pagal Vandens įstatymo 31 straipsnio 1 dalį (nutartyje nurodomos ginčo prievolės kilimo metu galiojusios teisės aktų redakcijos) vandens naudotojai ir abonentai turi padengti sąnaudas, patirtas siekiant įgyvendinti vandensaugos tikslus ir teikiant vandens paslaugas, įskaitant sąnaudas aplinkos apsaugai, vadovaujantis principu „teršėjas moka“, Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymu ir aplinkos ministro nustatyta tvarka atlikta ekonomine analize. Pagal aplinkos ministro 2007 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. D1-193 patvirtintą Paviršinių nuotekų tvarkymo reglamento 4 punktą degalinės priskiriamos prie galimai teršiamų teritorijų nepriklausomai nuo jų ploto. Pagal nurodyto reglamento 10 punktą reikalavimai konkretaus objekto paviršinių nuotekų išleidimui į aplinką nustatomi statybos projekte ir (ar) Taršos integruotos prevencijos ir kontrolės leidime, o paviršinių nuotekų išleidimui į kitiems asmenims priklausančius nuotakynus – nuotekų tvarkymo paslaugų pirkimo–pardavimo sutartyje. Jei asmuo nėra pasirašęs viešosios vandens tiekimo sutarties, tačiau jam nuosavybės teise priklausantys arba kitaip teisėtai valdomi ar naudojami geriamojo vandens naudojimo ir nuotekų šalinimo įrenginiai yra prijungti prie viešojo vandens tiekėjo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo infrastruktūros, viešoji vandens tiekimo sutartis laikoma sudaryta pagal Vyriausybės nustatytas viešosios vandens tiekimo sutarties standartines sąlygas (Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 21 straipsnio 5 dalis).
12. Vadovaujantis Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 1 dalimi, savivaldybė yra atsakinga už viešųjų paslaugų teikimą gyventojams, tačiau paprastai pati šių paslaugų neteikia, jas teikia biudžetinės ir viešosios įstaigos, savivaldybės įmonės, akcinės bendrovės ir kiti subjektai. Nuotekų tvarkymo organizavimas yra viena iš savivaldybės funkcijų viešųjų paslaugų tiekimo gyventojams srityje (Vietos savivaldos įstatymo 5 straipsnis, 6 straipsnio 1 dalies 30 punktas). Įstatymas taip pat nustato, kad viešosios paslaugos gyventojams teikiamos teisės aktų nustatyta tvarka atlygintinai ir neatlygintinai (Vietos savivaldos įstatymo 8 straipsnio 4 punktas). Taigi įstatymai ar kiti teisės aktai nustato prievolę sumokėti už kai kurias suteiktas viešąsias paslaugas.
13. Kasatorė ginčija ieškovės teisę rinkti atlyginimą už paslaugas, naudojant lietaus kanalizacijos tinklus. Teismai, spręsdami šį ginčą, vadovavosi 1990 m. kovo 16 d. Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos Vykdomojo komiteto Sprendimu Nr. 67 ir juo patvirtintomis Vilniaus miesto lietaus kanalizacijos eksploatavimo taisyklėmis, tačiau, kasatorės teigimu, teismai netinkamai taikė teisės aktus, reglamentuojančius naudojimąsi paviršinių nuotekų tinklais, ir taip pažeidė Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalies 36 ir 37 punktus.
14. Teisėjų kolegija su šiais kasatorės teiginiais nesutinka. Nors Vietos savivaldos įstatymo 16 straipsnio 2 dalis nustato išimtinę savivaldybės tarybos kompetenciją tvirtinti taisykles (36 punktas) bei nustatyti kainų ir tarifų už savivaldybės kontroliuojamų įmonių teikiamas atlygintinas paslaugas dydį (37 punktas), šios įstatymo nuostatos savaime nepaneigia anksčiau priimto ir galiojusio teisės akto – Sprendimo Nr. 67 – teisėtumo. Vadovaujantis principu lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja), 1994 m. liepos 7 d. priimtas Vietos savivaldos įstatymas negali būti taikomas sprendžiant 1990 m. kovo 16 d. sprendimo Nr. 67 priėmimo teisėtumo klausimą. Šis principas suponuoja išvadą, kad naujas teisės aktas įtvirtino tik būsimų teisės normų nustatymo tvarką, bet nereikalauja visus anksčiau priimtus teisės aktus priimti iš naujo vadovaujantis nauja tvarka. Priimant Sprendimą Nr. 67, galiojo 1990 m. vasario 12 d. Vietos savivaldos pagrindų įstatymas Nr. XI-3676, kuriame taisyklių tvirtinimas nebuvo nustatytas kaip išimtinė Vilniaus miesto Liaudies deputatų tarybos kompetencija, todėl tokį sprendimą turėjo teisę priimti ir Vykdomasis komitetas. Pažymėtina, kad kasatorė neteigia ir byloje nėra duomenų, jog Sprendimas Nr. 67 būtų priimtas neteisėtai.
15. Vadovaujantis įstatymo „Dėl Lietuvos Respublikos Konstitucijos įsigaliojimo tvarkos“ 2 straipsniu, įstatymai, kiti teisiniai aktai ar jų dalys, galioję Lietuvos Respublikos teritorijoje iki Lietuvos Respublikos Konstitucijos priėmimo, galioja tiek, kiek jie neprieštarauja Konstitucijai ir šiam įstatymui, ir galios tol, kol nebus pripažinti netekusiais galios ar suderinti su Konstitucijos nuostatomis. Kadangi Sprendimas Nr. 67 nebuvo pripažintas netekusiu galios, todėl tiek, kiek jis neprieštarauja Konstitucijai ir kitiems įstatymams, yra galiojantis. Be to, faktas, kad norminį aktą pagal savo kompetenciją ir nustatyta tvarka priėmusi institucija vėliau buvo reorganizuota ar likviduota, savaime nėra pagrindas visus jos priimtus aktus laikyti negaliojančiais.
16. Nagrinėjamoje byloje teisėjų kolegija, įvertinusi kasatorės įvardytas taikytino Sprendimo Nr. 67 ir juo patvirtintų Taisyklių ydingumo priežastis, atsižvelgdama į pirmiau išdėstytus argumentus, nenustatė pagrindo abejoti jų atitiktimi įstatymui ar Vyriausybės norminiam teisės aktui.
17. UAB „Grinda“ teisė rinkti aptartą atlyginimą už nuotekų šalinimo paslaugas iš vartotojų ar kitų asmenų, kurie valdo aplinkos taršos objektus ir naudojasi miesto nuotekų šalinimo tinklais, kyla iš: 1) Vilniaus miesto valdybos 2001 m. kovo 29 d. sprendimo Nr. 538V, kuriuo UAB „Magistralė“, vėliau Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2002 m. kovo 27 d. sprendimu prijungta prie UAB „Grinda“ (UAB „Grinda“ yra UAB „Magistralė“ teisių perėmėja), įpareigota rinkti mokesčius už aplinkos teršimą per miesto paviršinių nuotekų tinklus iš visų miesto įmonių ir organizacijų, kurių paviršinės nuotekos patenka į miesto paviršinių nuotekų tinklus; 2) Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2006 m. rugsėjo 20 d. sprendimo Nr. 1-1324 pavesti UAB „Grinda“ teikti lietaus nuotekų tinklų priežiūros ir eksploatavimo paslaugas; 3) bei Vilniaus miesto savivaldybės tarybos 2011 m. lapkričio 23 d. sprendimo Nr. 1-322, kuriuo nuspręsta septynerius metus pirkti UAB „Grinda“ atliekamus darbus ir teikiamas paslaugas. Išvardyti sprendimai yra galiojantys ir jie suteikia teisę ieškovei rinkti atlyginimą už naudojimąsi miesto nuotekų šalinimo tinklais, taigi ir reikšti ieškinius jo nemokantiems asmenims.
18. Byloje nustatyta, kad kasatorė nuosavybės teise valdo degalinę ir naudojasi ieškovės valdomais Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklais, tačiau duomenų apie atsiskaitymą už šią paslaugą nepateikta. Kasatorė savo atsisakymą mokėti ieškovės reikalaujamą atlyginimą, be kitų argumentų, motyvuoja ir tuo, jog pagal galiojančius Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimus lietaus nuotekų eksploatavimas finansuojamas ne iš vartotojų, o iš savivaldybių biudžeto. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į analizuotas teisės aktų nuostatas, šį argumentą vertina kaip nepagrįstą ir pritaria bylą nagrinėjusių teismų padarytai išvadai, kad nuotekų šalinimas, jas išleidžiant į kitam asmeniui priklausančius įrenginius, nėra nemokama paslauga.
19. Apibendrindama teisėjų kolegija nurodo, jog, nepaisant to, kad kasatorė nėra sudariusi sutarties su UAB „Grinda“ dėl nuotekų šalinimo (priėmimo į nuotekų tinklus), aplinkybė, kad ji valdo degalinę ir naudojasi Vilniaus miesto lietaus nuotekų tinklais, sukuria jai prievolę atlyginimą už lietaus nuotekų nuleidimą į kito asmens valdomus tinklus.

Dėl ginčų, kylančių dėl nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, nagrinėjimo tvarkos

20. Kasatorė teigia, kad apeliacinės instancijos teismas nepasisakė dėl pagrindo palikti ieškinį nenagrinėtą remiantis Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 37 straipsnio 1 dalimi, kurioje nustatyta išankstinio privalomo ginčų sprendimo ne teisme tvarka.
21. Geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo įstatymo 37 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ginčus, kylančius iš sutartinių santykių, išankstinio privalomo ginčų sprendimo ne teisme tvarka tarp geriamojo vandens tiekėjų ir nuotekų tvarkytojų, abonentų ir vartotojų dėl geriamojo vandens tiekimo ir nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, paviršinių nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, nuotekų transportavimo paslaugų kainų, laikino atjungimo nuo (prijungimo prie) geriamojo vandens tiekimo tinklų paslaugų kainų ir jų taikymo nagrinėja Valstybinė kainų ir energetikos kontrolės komisija.
22. Teisėjų kolegija pažymi, kad UAB „Grinda“ kreipėsi į teismą dėl skolos priteisimo, o ne dėl nuotekų tvarkymo paslaugų kainų, todėl prieš tai neprivalėjo išankstinio privalomo ginčų sprendimo ne teisme tvarka kreiptis į Valstybinę kainų ir energetikos kontrolės komisiją. Tokios tvarkos turėtų laikytis kasatorė, keldama šioje byloje formuluojamus klausimus, susijusius su nustatytų kainų pagrįstumu, nustatymo tvarka ir dydžiu. Teisėjų kolegija nurodo, kad šie klausimai nėra nagrinėjamos bylos dalykas.

Dėl pareigos motyvuoti teismo sprendimą (nutartį)

23. Kasatorė nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė CPK 320, 331 straipsnius, nes sutikdamas su pirmosios instancijos teismo sprendimo motyvais ir išvadomis, nepasisakė dėl visų apeliacinio skundo argumentų ir nenurodė, kodėl juos atmeta.
24. Teismo pareiga motyvuoti sprendimą (nutartį) nustatyta CPK 270 straipsnio 4 dalies 4 punkte. Teismo sprendimo motyvavimo svarbą yra pabrėžęs ir Europos Žmogaus Teisių Teismas, nurodęs, kad sprendimo motyvavimas yra būtinas, norint parodyti, kad bylos šalys buvo išklausytos ir teisingumas įvykdytas atidžiai (žr. 2001 m. rugsėjo 27 d. sprendimą byloje Hirvisaari prieš Suomiją, pareiškimo Nr. 4968/99, par. 30). Tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje Van de Hurk prieš Nyderlandus, pareiškimo Nr. 288, p. 20, par. 61).
25. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą absoliučiu sprendimo ar nutarties negaliojimo pagrindu laikomas visiškas motyvų nebuvimas. Teismo sprendimo (nutarties) nepakankamas motyvavimas nėra jo absoliutus negaliojimo pagrindas pagal CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktą. Tuo atveju, kai teismo sprendimo (nutarties) motyvai yra neišsamūs, šis pažeidimas gali būti pripažintas esminiu pagal CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktą, jeigu sprendimo (nutarties) motyvuojamojoje dalyje neatsakyta į pagrindinius (esminius) bylos faktinius ir teisinius aspektus, ir dėl to byla galėjo būti išspręsta neteisingai (žr., pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus išplėstinės teisėjų kolegijos 2008 m. kovo 14 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Generalinis prokuroras v. Lietuvių katalikų mokytojų sąjunga ir kt., bylos Nr. 3K-7-38/2008; kt.).
26. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismo procesinis sprendimas atitinka nurodytus Europos Žmogaus Teisių Teismo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus, nes teismas nutartyje vertino reikšmingas ginčo teisingam išnagrinėjimui bylos aplinkybes ir iš esmės priėmė teisingą sprendimą. Tai, kad kasatorė nesutinka su teismų padarytomis išvadomis, nėra pagrindas pripažinti teismų procesinių sprendimų nemotyvuotais ir konstatuoti bylą nagrinėjusio teismo procesinio sprendimo absoliutų negaliojimo pagrindą (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas, CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas).
27. Teisėjų kolegija, remdamasi išdėstytais argumentais, konstatuoja, kad kasacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti apeliacinės instancijos teismo nutartį.

Dėl bylinėjimosi išlaidų

28. Pagal CPK 98 straipsnio 1 dalies nuostatą, šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, teismas priteisia iš antrosios šalies išlaidas už advokato ar advokato padėjėjo, dalyvavusių nagrinėjant bylą, pagalbą, taip pat už pagalbą rengiant procesinius dokumentus ir teikiant konsultacijas. Netenkinus kasacinio skundo, kasatorės patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlyginamos.
29. Ieškovė atsiliepime prašė priteisti bylinėjimosi išlaidų atlyginimą, tačiau šias išlaidas patvirtinančių įrodymų nepateikė, todėl jai bylinėjimosi išlaidos nepriteisiamos (CPK 93 straipsnio 1, 3 dalys, 98 straipsnis).

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 359 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 362 straipsnio 1 dalimi,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2015 m. gruodžio 1 d. nutartį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

Teisėjai                                                                      Virgilijus Grabinskas

                                                                      Egidijus Laužikas

Vincas Verseckas