Administracinė byla Nr. A-619-552/2017

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-05055-2015-6

                                          Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. gegužės 24 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laimučio Alechnavičiaus, Ramūno Gadliausko (pranešėjas) ir Dalios Višinskienės (kolegijos pirmininkė),

rašytiniame teismo posėdyje apeliacine tvarka nagrinėdama administracinę bylą pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. I. (V. I.) skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, dėl neturtinės žalos atlyginimo,

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. I. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į Vilniaus apygardos administracinį teismą ir prašė priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir atsakovas, Tarnyba), 10 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (b. l. 1).

Pareiškėjas paaiškino, kad laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. buvo etapuojamas maršrutais iš Alytaus pataisos namų (toliau – Alytaus PN), Lukiškių tardymo izoliatoriaus-kalėjimo (toliau – ir Lukiškių TI-K), Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI), Klaipėdos areštinės ir atgal į Alytaus PN. Pareiškėjas pažymėjo, jog buvo etapuojamas techninių reikalavimų neatitinkančiomis transporto priemonėmis, t. y. automobiliai neturėjo saugos diržų, oro vėdinimo sistemų, daiktų skyriaus. Etapavimo metu nebuvo galimybės pasinaudoti tualetu. Etapavimo metu pareiškėjui taip pat tekdavo liestis prie kitų asmenų (dėl tankaus susėdimo), o tai pareiškėjui keldavo diskomfortą. Etapavimo metu tekdavo su savimi pasiimti visus turimus daiktus, o nesant galimybės pasidėti daiktų atskirai, daiktus tekdavo laikyti ant žemės, todėl daiktai išsipurvindavo, o daiktus laikant ant kelių nuspausdavo kojas. Nurodė, kad etapavimo metu pareiškėjas patyrė tiek emocines, tiek fizines kančias.

Atsakovas Lietuvos valstybės, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į pareiškėjo skundą (b. 1. 6–8) prašė skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Atsakovas paaiškino, kad konvojavimas vykdomas techniškai tvarkingais automobiliais, visuose specialios paskirties automobiliuose yra įrengtos vėdinimo, šildymo, apšvietimo sistemos, įrengti atsarginiai išėjimai. Nurodė, kad asmenų konvojavimas vykdomas vadovaujantis Konvojavimo taisyklėmis, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R–240/1V-246 „Dėl konvojavimo taisyklių patvirtinimo“ (toliau - ir Konvojavimo taisyklės). Visam Viešojo saugumo tarnybos specialiajam transportui yra atlikti Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorijos fizikinių veiksnių tyrimų skyriaus dirbtinės šviesos ir ventiliacijos efektyvumo matavimai dėl automobilių atitikimo Konvojavimo taisyklių 146.4 punkto reikalavimams. Nacionalinės visuomenės sveikatos priežiūros laboratorija patikrinimų metu nenustatė, kad specialios paskirties automobilių kamerose esanti aplinka būtų netinkama konvojuoti asmenis.

Atsakovas pabrėžė, kad besąlygiškai laikosi nuostatų dėl konvojuojamų asmenų skaičiaus atitikimo leidžiamam asmenų skaičiui. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjas dėl nežmoniško elgesio konvojavimo metu į pareigūnus nesikreipė. Atsakovas nurodo, kad nenustačius neteisėtų veiksmų negalimas ir žalos atlyginimas. Prašė taikyti ieškinio senatį laikotarpiui iki 2012 metų spalio mėnesio.

II.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2016 m. sausio 27 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą.

Teismas nustatė, kad ginčas byloje kilo dėl atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos pareigos atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, kurią, pareiškėjo teigimu, jis patyrė dėl netinkamų konvojavimo sąlygų laikotarpiu 2010 m. liepos 9 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d.

Teismas nurodė, kad ieškinio senatis - tai įstatyme nustatytas laikas, per kurį asmuo gali apginti savo pažeistą teisę pareikšdamas ieškinį. Tokio termino nustatymo tikslas - užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir šių santykių dalyvius skatinti operatyviau ginti pažeistas teises. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau - CK) 1.125 straipsnio 8 dalis numato, jog reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo įstatymas numato sutrumpintą trejų metų senaties terminą. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties termino eiga prasideda nuo tos dienos, kai asmuo sužino arba turi sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal bendrąją ieškinio senaties termino eigos pradžios nustatymo taisyklę ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos, o teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Pagal šią teisės nuostatą ieškinio senaties termino eigos pradžia siejama su subjektyviąja aplinkybe (asmens žinojimu ar turėjimu žinoti apie jo teisės pažeidimą), tačiau subjektyviojo kriterijaus negalima suabsoliutinti, nes kiekvienas asmuo turi rūpintis savo teisėmis ir operatyviu jų gynimu, kad nebūtų pažeistas civilinių santykių stabilumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. spalio 22 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-449/2009).

Teismas nustatė, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų senaties terminas, pradedant terminą skaičiuoti nuo kreipimosi į teismą dienos, t. y. nuo 2015 m. spalio 20 d. , ir tai reiškia, kad taikant senaties terminą, pareiškėjui neturtinė žala galėtų būti priteistina už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2015 m. spalio 19 d. (trejų metų laikotarpis). Teismas pažymėjo, jog objektyvių priežasčių dėl kurių pareiškėjas galėjo praleisti senaties terminą ir tokiu būdu atsirastų pagrindas spręsti dėl jo (termino) atnaujinimo pareiškėjas nepateikė, todėl klausimas dėl neturtinės žalos priteisimo, nagrinėjamu atveju, galėtų būti sprendžiamas tik už laikotarpį nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2015 m. spalio 19 d. Teismas nustatė, kad pareiškėjas už laikotarpį 2010 m. liepos 9 d. iki 2012 m. spalio 18 d., praleido trejų metų ieškinio senaties terminą, todėl nebeturi teisinio pagrindo į neturtinės žalos atlyginimą.

Teismas vadovavosi Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnio 2 dalimi, CK 6.271 straipsniu, CK 6.250 straipsniu, atkreipė dėmesį į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką ir darė išvadą, kad pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos valdžios institucijos, t. y. Tarnybos, neteisėtus veiksmus (neveikimą), žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp Tarnybos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir, pareiškėjo vertinimu, atsiradusios žalos.

Teismas nurodė, kad Konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą reglamentuoja Lietuvos Respublikos teisingumo ministro ir Vidaus reikalų ministro 2005 m. liepos 29 d. įsakymu Nr. 1R–240/1V–246 patvirtintos Konvojavimo taisyklės.

Teismas rėmėsi, Konvojavimo taisyklių 109 punktu, kuriame nustatyta, kad specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Bendrą pristatytų į Kalėjimų departamentui pavaldžią įstaigą ar teritorinės policijos įstaigos areštinę konvojuojamųjų skaičių konvojaus viršininkas įrašo į konvojaus kelionės žiniaraštį, o pristatytų konvojuojamųjų pavardes ir kitus duomenis surašo į konvojuojamųjų apskaitos žurnalą, praneša apie konvojuojamųjų skaičių ir jų kategorijas Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos ar teritorinės policijos įstaigos areštinės budėtojui, perduoda jam konvojuojamųjų asmens bylas ir kitus dokumentus, taip pat, konvojuojamiesiems matant, perduoda budėtojui jų pinigus ir jiems draudžiamus turėti daiktus bei vertingus daiktus, kurie konvojaus viršininkui buvo perduoti iš atvykusio konvojaus (Konvojavimo taisyklių 142 punktas).

Teismas remdamasis žiniaraščiais, nustatė, kad konvojuojamų asmenų skaičius automobiliuose ne tik neviršijo galimo etapuoti asmenų skaičiaus, tačiau vienu metu buvo etapuojama net mažiau asmenų, nei lesina pagal automobiliuose įrengtas vietas. Taip pat nustatė, kad etapuojamų asmenų skaičius automobiliuose nebuvo viršytas, todėl tai, kad vykstant automobiliu, pareiškėjui sėdint teko su kitais asmenimis liestis klubais, šonais ar pečiais, nepatvirtina pažeidimo padarymo Konvojavimo taisyklių 109 punkto prasme.

Teismas pabrėžė, kad pagrindiniai techniniai reikalavimai būtini specialiajam transportui nurodyti Konvojavimo taisyklių 146 punkte. Konvojavimo taisyklių 146.4 punkte nustatyta, kad privalo būti veikiančios kėbulo, kamerų šildymo sistemos, signalizacijos priemonės, žmonėms evakuoti tinkamos avarinės angos, įrengta vėdinimo sistema, tiekianti ne mažiau kaip 15 m'/h lauko oro vienam asmeniui, kamerų dirbtinis apšvietimas ne mažesnis kaip 50 lx (liuksai). Šių taisyklių 147 punkte nustatyta, jog draudžiama lydėti konvojuojamuosius specialiaisiais automobiliais ar specialiaisiais autobusais, kurie neatitinka šių taisyklių 146 punkte ir Kelių eismo taisyklėse nurodytų reikalavimų.

Teismas nustatė, kad byloje pateikti ventiliacijos efektyvumo matavimo tyrimai patvirtino, jog automobiliuose įrengta vėdinimo sistema atitinka Konvojavimo taisyklėse nustatytą normatyvą, t. y. ne mažesnį kaip 15 m3/h lauko oro vienam asmeniui,  todėl šiuo aspektu pareiškėjo dėstomi argumentai (dėl ventiliacijos, oro trūkumo) laikytini nepagrįstais.

Teismas darė išvadą, kad nenustačius būtinųjų Civilinio kodekso 6.271 str. nustatytų valstybės civilinės atsakomybės už žalą, atsiradusių dėl valdžios institucijų neteisėtų veiksmų, sąlygų, pareiškėjo skundas dėl žalos priteisimo iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Viešojo saugumo tarnybos atmestinas kaip nepagrįstas.

III.

Pareiškėjas V. I. apeliaciniu skundu prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir jo skundą tenkinti.

Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo jo (pareiškėjo) bylos. Pareiškėjo teigimu, automobiliuose, nebuvo saugos diržų, ventiliavimo, automobilio kabinose būdavo talpinami 43–47 asmenys su savo asmeniniais daiktais, draudžiant kalbėtis tarpusavyje. Pareiškėjo manymu, konvojavimo laikotarpiu buvo pažeistos jo (pareiškėjo) teisės.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos, atsiliepimu į apeliacinį skundą prašo pirmosios instancijos teismo sprendimą palikti nepakeistą ir apeliacinį skundą atmesti.

Atsakovo nuomone, pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Nuo 2016 m. liepos 1 d. įsigaliojo naujos redakcijos Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymas Nr. XII-2399). Vadovaudamasi minėto įstatymo 8 straipsnio 2 dalimi, kuris nustato šio įstatymo įgyvendinimo tvarką, teisėjų kolegija išnagrinėjo bylą apeliacine tvarka, atsižvelgdama į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo, galiojusio iki 2016 m. liepos 1 d., nustatytas procesines taisykles.

Ginčas šioje administracinėje byloje kilo dėl neturtinės žalos, pareiškėjo teigimu, atsiradusios dėl neteisėtų Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos veiksmų, neužtikrinant tinkamų pareiškėjo konvojavimo sąlygų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu pareiškėjo skundą atmetė, kaip nepagrįstą, be kita ko, konstatavęs, kad pareiškėjas į teismą dėl neturtinės žalos atlyginimo kreipėsi praleidęs 3 metų ieškinio senaties terminą.

Pareiškėjas apeliaciniu skundu iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu, teigdamas, jog pirmosios instancijos teismas išsamiai neišnagrinėjo visų bylos aplinkybių ir neatsižvelgė į jo pateiktus aktus.

Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises, pareikšdamas ieškinį. Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 8 dalis nustato, kad reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo taikomas sutrumpintas 3 metų ieškinio senaties terminas.

Kartu, Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad, jeigu teismas pripažįsta, jog ieškinio senaties terminas praleistas dėl svarbios priežasties, pažeistoji teisė turi būti ginama, o praleistas ieškinio senaties terminas atnaujinamas. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad klausimą, ar konkrečios ieškinio senaties termino praleidimo priežastys yra svarbios ir sudaro pagrindą jį atnaujinti, teismas turi spręsti, vadovaudamasis teisingumo, protingumo ir sąžiningumo principais, atsižvelgdamas į ieškinio senaties termino trukmę (bendrasis ar sutrumpintas), ginčo esmę, šalių elgesį, ieškinio senaties teisinio instituto esmę ir paskirtį bei į kitas reikšmingas bylos aplinkybes (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2009 m. rugsėjo 24 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A822-1037/2009).

Pareiškėjas siekia neturtinės žalos atlyginimo už jo etapavimą netinkamomis sąlygomis laikotarpiu nuo 2010 m. liepos 9 d. iki 2014 m. lapkričio 7 d. Tačiau skundą teismui pareiškėjas pateikė tik 2015 m. spalio 20 d. (b. l. 1). Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalies nuostatas ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Pažymėtina, kad ieškinio senatį prašė taikyti atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos.

Taigi, įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija konstatuoja, kad byloje nėra duomenų, sudarančių pagrindą išvadai, jog pareiškėjas, siekdamas apginti savo teises, iki ieškinio senaties termino pabaigos negalėjo kreiptis į teismą dėl objektyvių, nuo jo valios nepriklausančių priežasčių. Atsižvelgiant į tai, pripažintina, kad nagrinėjamu atveju, nesant įrodymų dėl ieškinio senaties termino atnaujinimui svarbių aplinkybių buvimo, nėra pagrindo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos priteisimo.

Civilinio kodekso 1.131 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad ieškinio senaties termino pabaiga iki ieškinio pareiškimo yra pagrindas ieškinį atmesti. Pirmosios instancijos teismas, nustatęs, kad pareiškėjas padavė skundą ieškinio senaties terminui pasibaigus ir nėra svarbių priežasčių ieškinio senaties terminui atnaujinti, pagrįstai taikė ieškinio senatį laikotarpiui iki 2012 m. spalio 19 d. ir dalį pareiškėjo skundo reikalavimų atmetė vien šiuo pagrindu.

Pasisakydama dėl pareiškėjo konvojavimo sąlygų nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2015 m. spalio 19 d., teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad valstybės civilinė atsakomybė atsiranda tada, kai valdžios institucijų darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus šios institucijos ar jų darbuotojai privalėjo veikti. Šioje byloje pareiškėjo reikalavimas dėl neturtinės žalos atlyginimo gali būti tenkinamas nustačius jo nurodytos institucijos – Viešojo saugumo tarnybos prie Vidaus reikalų ministerijos – neteisėtus veiksmus, neturtinės žalos padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Pažymėtina, kad neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui privalu nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba, nors ir vykdė šias funkcijas, veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme, kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, reglamentuojančios skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos. Nustačius neteisėtus valstybės institucijos veiksmus, būtina įvertinti, kaip šie pažeidimai pasireiškė asmeniui, teigiančiam, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, ir ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų (pareigūnų) neteisėtų veiksmų.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčo laikotarpiu, t. y. nuo 2012 m. spalio 19 d. iki 2015 m. spalio 19 d. pareiškėjas buvo konvojuotas maršrutais Vilnius-Alytus-Vilnius, Vilnius-Klaipėda-Vilnius, Vilnius-Vilniaus pataisos namai-Vilnius (b. l. 36–81). Jis buvo vežamas automobiliais: MAZ valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (techninės  apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) b. l. 92),  MAZ valst. Nr. (duomenys neskelbtini),  MAZ valst. Nr. (duomenys neskelbtini)(techninės  apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) b. l. 96), MAZ valst. Nr. VVV 097  (techninės  apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita)  b. l. 100), M. B. valst. Nr. (duomenys neskelbtini), VW valst. Nr. (duomenys neskelbtini) (techninės apžiūros rezultatų kortelė (ataskaita) b. l. 102).

Įvertinusi administracinėje byloje esančius rašytinius įrodymus, teisėjų kolegija neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo argumentais dėl konvojavimo automobilių tinkamumo nuteistųjų ir suimtųjų asmenų pervežimui bei pareiškėjo konvojavimo sąlygų. Viešojo saugumo tarnyba prie Vidaus reikalų ministerijos pateikė atsakingų institucijų išduotus dokumentus, kurie patvirtina visų pareiškėjo konvojavimui naudotų specialiųjų transporto priemonių tinkamumą ir jų atitikimą saugumo bei kitiems techniniams reikalavimams (b. l. 83–133). Papildomai patikrinusi nurodytus dokumentus ir kelionių žiniaraščius, teisėjų kolegija sprendžia, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai įvertinęs bylos įrodymus, pagrįstai pripažino, jog automobiliuose konvojuojamųjų asmenų skaičius nebuvo didesnis nei automobiliuose nustatytas galimas konvojuojamųjų skaičius, t. y. dviem arba trimis specialiaisiais automobiliais etapuojant nuteistuosius jų bendras (dviejuose ar trejuose automobiliuose) skaičius neviršijo galimą vežti nuteistųjų skaičių. Taip pat pareiškėjas ginčo laikotarpiu buvo konvojuojamas techniškai tvarkingu ir patikrintu specialiuoju transportu, t. y. transportu, kurio techninė ir higienos reikalavimų patikra buvo atlikta. Pabrėžtina, kad į patikros turinį patenka ir pareiškėjo nurodomi reikalavimai dėl ventiliacijos ir temperatūros sąlygų. Konvojavimo taisyklių 146 punktas reikalavimo specialiuosiuose automobiliuose įrengti saugos diržus nenustato.

Kaip jau minėta, atsakovo pateiktos automobilių, kuriais buvo konvojuojamas pareiškėjas, techninės apžiūros rezultatų kortelės (ataskaitos) bei automobilių transporto priemonių registracijos liudijimų nuorašai patvirtina visų naudotų specialiųjų automobilių tinkamumą žmonių pervežimui ir jų atitikimą saugumo ir kitiems techniniams reikalavimams. Apeliantas nustatytas aplinkybes paneigiančių duomenų nepateikė. Teisėjų kolegija pažymi, kad pateikdamas skundą pirmosios instancijos teismui bei atsiliepimą į atsakovo atsiliepimą, pareiškėjas nenurodė tokių aplinkybių kaip viršytas leistinas asmenų skaičius konvojavimo laikotarpiu automobiliuose. Taigi, pareiškėjo argumentai, susiję su automobilių, kuriais jis buvo konvojuojamas, netinkamumu žmonėms vežti, yra pagrįsti ne objektyviais duomenimis, o subjektyviu pareiškėjo įsitikinimu apie tinkamas konvojavimo sąlygas. Pareiškėjas kitų naujų aplinkybių, kurių nebūtų įvertinęs pirmosios instancijos teismas, arba argumentų, sudarančių pagrindą pirmosios instancijos teismo nustatytas aplinkybes vertinti iš naujo, iš esmės nepateikė.

Pažymėtina, kad konvojuojamų sulaikytųjų, suimtųjų ir nuteistųjų teises ir pareigas, taip pat konvojaus pareigūnų veiklos ir darbo organizavimo ypatumus, šaunamųjų ginklų, fizinės ir kitokios prievartos panaudojimą vykdant minėtų asmenų konvojavimą pėsčiomis, specialiuoju transportu ar kitomis transporto priemonėmis į paskirties punktus ir užtikrinant ginkluotą jų apsaugą nustato Konvojavimo taisyklės. Pagal šių taisyklių 109 punktą, specialiajame transporte konvojuojamųjų skaičius negali būti didesnis nei yra sėdimų bei gulimų vietų. Pareiškėjo skunde nurodytas bendro pobūdžio teiginys, kad trūkdavo vietos, yra nepagrįstas, nes pagal administracinėje byloje pateiktus kelionės žiniaraščius bei su jais susijusius dokumentus, pareiškėjo konvojavimo atvejais asmenų, tuo metu vykusių specialiaisiais automobiliais, skaičius niekada neviršijo šiuose automobiliuose numatytų sėdimų vietų skaičiaus.

Apeliacinės instancijos teismas neturi pagrindo abejoti pirmosios instancijos teismo surinktais bei patikrintais įrodymais. Apeliantas šias aplinkybes paneigiančių dokumentų nepateikė, be to, administracinėje byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas dėl konvojavimo sąlygų raštu ar žodžiu būtų teikęs skundus Tarnybai ar konvojavimą vykdžiusiems pareigūnams. Konvojavimo taisyklių 137 punkte įtvirtinta, kad konvojaus viršininkas ar pareigūnai, tikrinantys konvojų, gavę iš konvojuojamųjų skundus, kuriuos konvojuojamieji pateikė žodžiu ar raštu, privalo vietoje imtis priemonių teisėtiems konvojuojamųjų prašymams patenkinti. Jeigu konvojaus viršininkas vietoje negali patenkinti prašymo ir išnagrinėti skundo, tai jį kartu su savo tarnybiniu pranešimu turi perduoti įstaigos, į kurią konvojuojamas konvojuojamasis, administracijai. Įrašus apie gautus skundus, jų turinį ir panaudotas priemones jiems spręsti konvojaus viršininkas daro konvojaus kelionės žiniaraštyje ir informuoja konvojų paskyrusį pareigūną. Kelionės žiniaraščiuose yra grafos, kuriose pažymimi tikrinančių konvojaus tarnybą asmenų įrašai bei įvykiai konvojavimo metu ir priimti sprendimai. Nei viename iš administracinėje byloje esančių kelionės žiniaraščių nėra įrašų apie pareiškėjo teiktus skundus ar prašymus.

Įvertinusi byloje nustatytas aplinkybes, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad jis buvo konvojuotas netinkamomis sąlygomis. Nesant neteisėtų valstybės institucijos veiksmų, nėra pagrindo konstatuoti, kad pareiškėjas patyrė neturtinę žalą.

Pirmosios instancijos teismas nustatė visas bylai reikšmingas aplinkybes, bylą ištyrė išsamiai, materialinės teisės normas taikė tinkamai, procesinės teisės normų nepažeidė, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio apeliaciniame skunde nurodyti argumentai nesudaro pagrindo naikinti ar keisti. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimas paliekamas nepakeistas, o pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Pareiškėjo V. I. (V. I.) apeliacinį skundą atmesti.

Vilniaus apygardos administracinio teismo 2016 m. sausio 27 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.