Civilinė byla Nr. e2A-1739-945/2019
Teisminio proceso Nr. 2-28-3-01101-2019-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 1.3.2.9.5; 3.3.1.18.2
(S)
Kauno apygardos teismas
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2019 m. lapkričio 26 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko (kolegijos pirmininko, pranešėjo), Nijolios Indreikienės ir Izoldos Nėnienės,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės butų ūkis“ apeliacinį skundą dėl Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Marijampolės butų ūkis“ ieškinį atsakovei D. U. dėl darbo ginčo išnagrinėjimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I. Ginčo esmė
1. Ieškovė ieškiniu (e. b. l. 1–3) prašė pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Ieškovė nurodė, kad atsakovė 2015 m. gegužės 29 d. darbo sutarties pagrindu ėjo (duomenys neskelbtini) pareigas. 2019 m. sausio 7 d. atsakovei įteiktas įspėjimas dėl darbo sutarties nutraukimo pagal Lietuvos Respublikos darbo kodekso (toliau – DK) 59 straipsnį nuo 2019 m. sausio 11 d. Įspėjime nurodyta priežastis: elgesys, kuriantis įtampą tarp bendrovės darbuotojų, kuris neigiamai veikia darbinę aplinką. Pasibaigus įspėjimo terminui darbo santykiai buvo nutraukti, atsakovei išmokėta šešių mėnesių vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinė išmoka. Atsakovė kreipėsi į Lietuvos Respublikos valstybinės darbo inspekcijos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos Kauno teritorinio skyriaus Darbo ginčų komisiją (toliau – Darbo ginčų komisija) su prašymu jos atleidimą pripažinti neteisėtu ir grąžinti į buvusį darbą bei priteisti vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą. Darbo ginčų komisija 2019 m. kovo 12 d. sprendimu atsakovės prašymą tenkino. Ieškinyje nurodoma, kad ieškovė nėra išlaikoma iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, todėl nėra kliūčių DK 59 straipsniui taikyti. Su darbuotojos elgesiu susijusios priežastys yra tinkamas pagrindas nutraukti darbo santykius darbdavio valia, išmokant darbuotojai įstatyme nustatyto dydžio išeitinę išmoką.
2. Atsakovė atsiliepimu (e. b. l. 58–60) prašė ieškinį atmesti ir nurodė, kad darbdavio įvardintą darbo sutarties nutraukimo priežastį – įtampos kėlimą, pasirašytinai paneigė didelė dalis įmonės darbuotojų. Tikroji darbo sutarties nutraukimo priežastis – atsakovės atsisakymas susimažinti darbo užmokestį. 2018 m. lapkričio mėn. ieškovės direktorius žodžiu pranešė apie savo sprendimą sumažinti (duomenys neskelbtini) pareigybės darbo užmokestį 300 Eur, motyvuodamas tuo, kad, jo manymu, atsakovei mokamas darbo užmokestis yra per didelis. Direktoriui atsakovė siūlė kompromisinius sprendimus: padidinti darbo krūvį ar mažinti darbo užmokestį ne 300 Eur, o 150 Eur, tačiau direktorius su pasiūlymais nesutiko. Atsakovei pasidomėjus, kas direktorių netenkina jos darbe – darbo krūvis, kokybė ar amžius, direktorius atsakė, kad viskas jį tenkina, atsakovė dirba gerai, jokių priekaištų jai, kaip darbuotojai, neturi, tik per didelis jos darbo užmokesčio dydis. Direktorius pareikalavo pateikti konkretų atsakymą, ar atsakovė sutinka gauti sumažintą darbo užmokestį ir dirbti toliau. Atsakovei paprašius pasiūlymą dėl darbo užmokesčio sumažinimo įforminti raštu pagal DK 45 straipsnio reikalavimus (įteikiant įspėjimą ir nurodant sumažinimo priežastis), tą padaryti direktorius kategoriškai atsisakė. Darbo sutarties nutraukimą atsakovė nurodė vertinanti kaip susidorojimą. Be to, ieškovė pasinaudoti DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu darbo sutarties nutraukimo pagrindu neturėjo galimybės, nes ši įmonė yra išlaikoma iš biudžeto.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
3. Marijampolės apylinkės teismas 2019 m. birželio 26 d. sprendimu (e. b. l. 112–117) ieškinį atmetė, pripažino atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir grąžino atsakovę į (duomenys neskelbtini) pareigas, priteisė iš ieškovės 5,22 Eur teismo išlaidų atlyginimą valstybei.
4. Teismas sprendė, kad nutraukti darbo sutartį DK 59 straipsnio 1 dalies pagrindu ieškovė neturi teisės. DK 59 straipsnio 1 dalyje aiškiai įtvirtinta nuostata, kokie darbdaviai negali taikyti nurodytame straipsnyje įvardinto darbo sutarties nutraukimo pagrindo. Ieškovė yra Marijampolės savivaldybės įsteigta ir valdoma (kontroliuojama) uždaroji akcinė bendrovė, kurioje 66 procentai akcijų nuosavybės teise priklauso Marijampolės savivaldybei ir 34 procentai akcijų – UAB „Aukštaitijos būstas“. Visuotiniame akcininkų susirinkime Marijampolės savivaldybės valdomos akcijos suteikia 2/3 balsų. Sutinkamai su Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 dalimi, savivaldybės valdoma įmonė – savivaldybės įmonė, veikianti pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybės įmonių įstatymą, taip pat akcinė bendrovė ir uždaroji akcinė bendrovė, kurių vienai ar kelioms savivaldybėms nuosavybės teise priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip ½ balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Ieškovė atitinka nurodytas sąlygas, yra išlaikoma iš biudžeto, todėl jai taikomas draudimas nutraukti su darbuotojais darbo sutartis DK 59 straipsnio pagrindu.
5. Teismas taip pat sprendė, kad ieškovė neįrodė atleidimo iš darbo priežasties pagrįstumo, nes nepateikė nei vieno konkretaus atsakovės elgesio, dėl kurio realiai kilo įtampa kolektyve, pavyzdžio. Atsakovės iniciatyva apklausti liudytojai patvirtino, kad atsakovė darbe elgėsi mandagiai, jokių nusiskundimų dėl netinkamo darbinių pareigų vykdymo ar konfliktų nei su darbuotojais, nei su klientais liudytojai nenurodė. 22 bendrovės darbuotojai pasirašytinai patvirtino, kad įspėjime apie atleidimą iš darbo nurodyta darbo santykių nutraukimo priežastis neatitinka tikrovės. Ieškovės iniciatyva apklausti liudytojai R. Č., V. Č., E. A., D. Ž. taip pat pasirašė atsakovės pateiktame sąraše, tačiau posėdžio metu teigė, jog gailisi šio savo poelgio. Tokį pozicijos pasikeitimą teismas vertino kaip sąlygotą priklausomybės nuo darbdavio ir šių liudytojų parodymų nevertino. Liudytojas D. L. įvardijo vieną konkretų atvejį, kurį teismas įvertino kaip dviejų asmenų asmeninį konfliktą, neturėjusį įtakos kolektyvo darbinei aplinkai.
6. Teismas nustatė, kad atsakovė gavo šešių mėnesių jos vidutinio mėnesinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką (7 455,75 Eur), iš darbo atsakovė atleista 2019 m. sausio 11 d., teismo sprendimas priimtas 2019 m. birželio 26 d., priverstinės pravaikštos laikotarpis – 5 mėn. 15 d., t. y. atsakovės gauta išmoka apima atsakovės priverstinės pravaikštos laiką, todėl, darbo sutarties nutraukimą pripažinęs neteisėtu ir grąžinęs ieškovę į darbą, išmokos už priverstinės pravaikštos laiką nepriteisė.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai
7. Apeliaciniu skundu (e. b. l. 123–123) ieškovė prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – atsakovės atleidimą iš darbo pripažinti teisėtu, o, tuo atveju, jeigu šis ieškovės reikalavimas būtų atmestas, atsakovės į darbą negrąžinti, priteisti iš atsakovės bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
7.1. Pirmosios instancijos teismas sutapatino dvi skirtingas sąvokas – savivaldybės įmonė ir savivaldybės valdoma įmonė. Ieškovė yra pelno siekiantis juridinis asmuo, kurios 66 proc. akcijų nuosavybės teise priklauso Marijampolės savivaldybei ir suteikia jai daugiau kaip ½ balsų visuotiniame akcininkų susirinkime, todėl atsakovė yra savivaldybės valdoma įmonė, kaip tai apibrėžta Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintoje savivaldybės valdomos įmonės sąvokoje, bet ne savivaldybės įmonė, kaip tai reglamentuota Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 straipsnio 2 ir 3 dalyse. Ieškovė nevykdo veiklos, kuria tenkinami viešieji interesai, todėl nėra teisinio pagrindo išplėsti DK 59 straipsnio 1 dalyje įvardintų juridinių asmenų, kuriems draudžiama nutraukti darbo sutartis aptariamu pagrindu, sąrašą, papildomai įtraukiant ir savivaldybės valdomas įmones.
7.2. Darbdavio sprendimas atleisti darbuotoją pagal DK 59 straipsnio 1 dalį nėra siejamas su objektyvaus pobūdžio atleidimo priežastimis (tam taikytinas DK 57 straipsnis), kurias būtina objektyviai įrodyti, t. y. darbdaviui suteikti teisiniai instrumentai dėl savo esme subjektyvių priežasčių, su kuriomis dalis tos įmonės darbuotojų gali ir nesutikti, nutraukti darbo santykius, su darbdavio manymu netinkamu darbuotoju, kuris dėl savo charakterio, asmeninių savybių, elgesio, kuriančio įtampą tarp darbuotojų, yra netinkamas vykdyti pavestas pareigas. Atsakovė pateikė dalies įmonės darbuotojų rašytinį patvirtinimą, kad atleidimo priežastis – netinkamas atsakovės elgesys ir įtampos kėlimas – neatitinka tikrovės, tačiau bendrovės direktorius, remdamasis DK normomis, teismų formuojama praktika bei kitų įmonės darbuotojų pateikta informacija ir savo paties patirtimi, turėjo teisę priimti subjektyvų sprendimą ir elgtis taip, kaip jam atrodo tinkamiausia užtikrinant kitų darbuotojų ir kartu visos įmonės efektyvų darbą.
7.3. Pirmosios instancijos teismas nepagrįstai netaikė DK 218 straipsnio 4 dalyje įtvirtinto instituto. Sprendimas grąžinti atsakovę į darbą išbalansuos gerus esamus darbuotojų kolektyvo santykius, neigiamai paveiks darbinę aplinką, sukels psichologinį diskomfortą. Atsakovei grįžus į darbą negalima tikėtis normalių darbinių santykių su kolegomis, kurie teisminio proceso metu apie ją pasisakė neigiamai. Taip pat atsakovei bus sudarytos nepalankios sąlygos dirbti, kadangi tarp atsakovės ir D. L. yra kilęs tiesioginis asmeninio pobūdžio konfliktas. Šio konflikto negalima neutralizuoti dėl tiesioginio pavaldumo, kadangi D. L. būtų tiesioginiu atsakovės vadovu. Be to, 2019 m. sausio 21 d. sutarties su Užimtumo tarnyba prie Lietuvos Respublikos socialinės ir darbo apsaugos ministerijos pagrindu į (duomenys neskelbtini) pareigas priimta kita darbuotoja.
8. Atsakovė atsiliepimu į apeliacinį skundą (e. b. l. 134–136) prašo Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti iš ieškovės vidutinį darbo užmokestį už priverstinę pravaikštą nuo 2019 m. liepos 12 d. (suėjus 6 mėn. nuo atleidimo iš darbo) iki teismo sprendimo įvykdymo dienos. Atsakovė nurodė sutinkanti su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškovė dėl specifinio savo statuso neturėjo teisės taikyti DK 59 straipsnio. Pirmosios instancijos teismas, ištyręs ir įvertinęs byloje surinktus įrodymus, konstatavo, kad ieškovė neįrodė atleidimo iš darbo priežasties pagrįstumo, nes nepateikė nei vieno konkretaus tokio pobūdžio elgesio, dėl kurio realiai kilo įtampa kolektyve, pavyzdžio, todėl priežasties atsakovę atleisti iš darbo nebuvo. Tikroji darbo sutarties nutraukimo priežastis yra atsakovės nesutikimas su direktoriaus reikalavimu 300 Eur sumažinti darbo užmokestį. Atleidimas iš darbo yra darbdavio susidorojimas su jo valiai nepaklususia darbuotoja. Argumentas, kad D. L. bus tiesioginiu atsakovės vadovu, nesudaro jokios įtakos tolimesniam atsakovės darbui, nes su juo, kaip ir su kitais kolegomis, darbo santykiai dalykiški ir draugiški. Išsakyti argumentus dėl DK 218 straipsnio 4 dalies taikymo ieškovė turėjo galimybę teikdama ieškinį, tačiau bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme to nepadarė. Apeliacinės instancijos teismas negali nagrinėti reikalavimų, kurių nenagrinėjo ir neišsprendė pirmosios instancijos teismas. Naujo darbuotojo priėmimas nėra priežastis negrąžinti neteisėtai atleisto darbuotojo į darbą. DK 60 straipsnis numato, kad darbo sutartis privalo būti nutraukta be įspėjimo į darbą grąžinus darbuotoją, į kurio vietą buvo priimtas atleidžiamas darbuotojas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Dėl bylos nagrinėjimo ribų ir naujų įrodymų prijungimo
9. Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame skunde nustatytų ribų. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Šioje civilinėje byloje absoliučių skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo negaliojimo pagrindų nenustatyta, todėl apeliacinės instancijos teismas pagal apeliacinio skundo teisiškai reikšmingus argumentus tikrina skundžiamo teismo sprendimo teisėtumą ir pagrįstumą.
10. Kaip matyti iš apeliacinio skundo turinio, ieškovė skundu prašo ne tik pripažinti atsakovės atleidimą iš darbo teisėtu, bet ir suformulavo naują reikalavimą tuo atveju, jeigu pagrindinis ieškinio reikalavimas būtų atmestas, taikyti DK 218 straipsnio 4 dalį ir ieškovės į darbą negrąžinti, kadangi į jos vietą yra priimta nauja darbuotoja, be to, darbuotojas, su kuriuo labiausiai konfliktavo atsakovė (D. L.), yra paskirtas į vadovaujančias pareigas ir grąžinta į darbą atsakovė būtų jam tiesiogiai pavaldi. Šioms aplinkybėms pagrįsti ieškovė su apeliaciniu skundu pateikė naujus įrodymus – 2019 m. sausio 21 d. įdarbinimo subsidijuojant įgyvendinimo ir finansavimo sutartį (e. b. l. 128–130) bei 2019 m. balandžio 3 d. įsakymą dėl D. L. perkėlimo į naujas pareigas (e. b. l. 131).
11. Vadovaujantis CPK 314 straipsniu, apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Teisėjų kolegija pažymi, kad su apeliaciniu skundu pateiktais dokumentais ieškovė disponavo bylos nagrinėjimo metu, tačiau nei šių dokumentų, nei argumentų, su kuriais siejamas jų pateikimas į bylą, pirmosios instancijos teismui neteikė, todėl aptariamus įrodymus priimti ir vertinti apeliaciniame procese nėra pagrindo (CPK 314 straipsnis). Teisėjų kolegija papildomai pažymi, kad DK 218 straipsnio 4 dalyje yra įvardinti keli darbuotojo negrąžinimo į darbą jo atleidimą pripažinus neteisėtu pagrindai. Dalies priežasčių (ekonominės, technologinės, organizacinės ar panašios priežastys, taip pat galimai sudarytos nepalankios sąlygos dirbti) vertinimas yra teismo prerogatyva, kadangi teismas privalo nuspręsti, kurią normą – DK 218 straipsnio 2 dalį ar 218 straipsnio 4 dalį – taikyti, tačiau dalis priežasčių yra sąlygotos aktyvių darbdavio veiksmų, t. y. darbuotojas į darbą gali būti negrąžintas dėl to, kad to prašo darbdavys. Toks teisinis reglamentavimas aiškintinas kaip reiškiantis, kad darbdavys bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme turi suformuluoti prašymą nepalankios bylos baigties atveju negrąžinti darbuotojo į darbą, kad darbuotojas galėtų į tokį prašymą atsikirsti, prašymas būtų išnagrinėtas iš esmės ir pirmosios instancijos teismas galėtų pasisakyti dėl tokio prašymo pagrįstumo. Atsakovės pozicija, kad toks prašymas buvo pareikštas tik apeliaciniame skunde, todėl negali būti vertinamas, atitinka Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. lapkričio 7 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. e3K-3-327-701/2019 pateiktą DK 218 straipsnio 4 dalies aiškinimo taisyklę. Nagrinėjamu atveju, nei po to, kai Darbo ginčų komisija pripažino atsakovės atleidimą iš darbo neteisėtu ir ją grąžino į darbą (e. b. l. 12–16), nei teikdama ieškinį, nei bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu prašymo negrąžinti atsakovės į darbą tuo atveju, jeigu atleidimas bus pripažintas neteisėtu, ieškovė nepareiškė, todėl jis negali būti reiškiamas ir vėlesnėse proceso stadijose.
Dėl DK 59 straipsnio taikymo savivaldybės kontroliuojamos bendrovės darbuotojams
12. Kaip matyti iš į bylą surinktų rašytinių įrodymų, atsakovė dirbo (duomenys neskelbtini) 2015 m. gegužės 29 d. darbo sutarties (e. b. l. 6–10) pagrindu. Iš darbo atsakovė atleista 2019 m. sausio 11 d. pagal DK 59 straipsnio 1 dalį (e. b. l. 17), t. y. darbdavio valia. DK 59 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad šiuo pagrindu negali būti nutraukiamos darbo sutartys su darbuotojais, dirbančiais valstybės ar savivaldybės institucijose ar įstaigose, išlaikomose iš valstybės ar savivaldybės biudžeto, Valstybinio socialinio draudimo fondo biudžeto ar iš kitų valstybės įsteigtų fondų lėšų, valstybės ar savivaldybės įmonėse, viešosiose įstaigose, kurių savininkė yra valstybė ar savivaldybė, ir Lietuvos banke. Aiškindamas šią normą pirmosios instancijos teismas nurodė, kad, nors ieškovės teisinė forma yra uždaroji akcinė bendrovė, 66 proc. ieškovės akcijų valdo Marijampolės savivaldybė, todėl ieškovė atitinka Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje įtvirtintą savivaldybės valdomos įmonės sampratą ir jai taikomas DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas. Teisėjų kolegija tokią išvadą vertina kaip nepagrįstą, sąlygotą netinkamo teisinio reglamentavimo aiškinimo.
13. DK 59 straipsnio 1 dalyje išvardintus subjektus, kuriems taikomas draudimas nutraukti darbo sutartį su darbuotojais darbdavio valia, iš esmės būtų galima suskirstyti į dvi grupes. Pirma grupė – viešaisiais pinigais finansuojami, iš valstybės, savivaldybės ar Sodros biudžeto išlaikomi subjektai – valstybės ar savivaldybės institucijos ar įstaigos. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčo dėl to, kad ieškovė yra verslo subjektas, kurio veikla yra finansuojama ne savivaldybės biudžeto lėšomis, bet iš bendrovės veiklos gaunamomis pajamomis.
14. Antra grupė – tai specialios formos juridiniai asmenys, kurie gali būti išlaikomi ir ne iš biudžeto lėšų (veiklą finansuoti iš jos gaunamomis pajamomis), tačiau jų paskirtis yra tenkinti viešuosius poreikius – valstybės ir savivaldybių įmonės bei viešosios įstaigos. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių įmonių įstatymo 2 straipsnio 1–3 dalimis, valstybės ir savivaldybės įmonės yra nurodytų subjektų įsteigti ar jiems perduoti juridiniai asmenys, kurių tikslas – teikti viešąsias paslaugas, gaminti produkciją ir vykdyti kitą veiklą siekiant tenkinti viešuosius interesus. Lietuvos Respublikos viešųjų įstaigų įstatymo 2 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad viešoji įstaiga – tai pelno nesiekiantis ribotos civilinės atsakomybės viešasis juridinis asmuo, kurio tikslas ? tenkinti viešuosius interesus vykdant švietimo, mokymo ir mokslinę, kultūrinę, sveikatos priežiūros, aplinkos apsaugos, sporto plėtojimo, socialinės ar teisinės pagalbos teikimo, taip pat kitokią visuomenei naudingą veiklą. Kitaip tariant, valstybės ir savivaldybių įmonės, viešosios įstaigos yra ne tik specialios formos, lyginant su akcinėmis bendrovėmis, juridiniai asmenys, kurių veiklą reglamentuoja specialūs įstatymai, bet ir privalo atitikti specialius kriterijus, susijusius su veiklos tikslais ir pobūdžiu. Dėl nurodytos teisinio reglamentavimo specifikos tapatinti savivaldybės įmonės ir uždarosios akcinės bendrovės, kurios viena iš akcininkių yra savivaldybė, nėra pagrindo.
15. Šie du skirtingų teisinių formų juridiniai asmenys yra aiškiai atskirti ir pirmosios instancijos teismo cituojamoje savivaldybės valdomos įmonės sąvokoje, pateikiamoje Lietuvos Respublikos vietos savivaldos įstatymo 3 straipsnio 6 dalyje. Įstatymų leidėjas nurodo, kad yra dviejų rūšių savivaldybės valdomos įmonės: pirma, tai pagal specialų įstatymą įsteigtos savivaldybės įmonės; antra, tai akcinės bendrovės ir uždarosios akcinės bendrovės, kuriose savivaldybės valdomos akcijos suteikia daugiau kaip ½ dalį balsų visuotiniame akcininkų susirinkime. Kitaip tariant, savivaldybės valdomos įmonės sąvoka yra daug platesnė už savivaldybės įmonės sąvoką. Šiuo aspektu reikšminga teisėjų kolegija pripažįsta aplinkybę, kad tarp specialių subjektų, kuriems taikomas DK 59 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas ribojimas, nėra minimos savivaldybės valdomos akcinės bendrovės, ar kitos savivaldybės valdomos įmonės, neatitinkančios savivaldybės įmonės teisinės formos. Aiškinti šią normą plečiamai, kaip sąlygojančią draudimo taikymą ir kitokiu tikslu veikiančiam, kitokios teisinės formos juridiniam asmeniui, pirmosios instancijos teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Toks pats aptariamos teisės normos aiškinimas prieštarautų ir besiformuojančiai teismų praktikai (žr., pvz., Vilniaus apygardos teismo 2018 m. gegužės 17 d. nutartį civilinėje byloje Nr. e2A-1674-910/2018, 2019 m. balandžio 5 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 2A-1379-852/2019).
Dėl pagrindų taikyti DK 59 straipsnį egzistavimo
16. Vadovaujantis DK 59 straipsnio 1 dalimi, darbdavys turi teisę nutraukti darbo sutartį su darbuotoju dėl priežasčių, nenurodytų DK 57 straipsnio 1 dalyje, įspėjęs darbuotoją prieš 3 darbo dienas ir sumokėjęs ne mažesnę kaip šešių mėnesių jo vidutinio darbo užmokesčio dydžio išeitinę išmoką. DK 59 straipsnio 2 dalyje taip pat nurodoma, kad aptariamu pagrindu darbo sutartis negali būti nutraukta dėl dalyvavimo byloje prieš darbdavį, kaltinamą teisės pažeidimais, taip pat dėl kreipimosi į administracinius organus dėl lyties, šeiminės padėties, amžiaus bei kitais diskriminaciniais pagrindais. Įvertinusi tokį teisinį reglamentavimą nagrinėjamos bylos kontekste teisėjų kolegija pažymi keletą reikšmingų aplinkybių:
16.1. Byloje nėra ginčo dėl to, kad darbdavys įvykdė procedūrinius DK 59 straipsnio reikalavimus, t. y. įstatyme nustatyta tvarka įspėjo atsakovę apie darbo sutarties nutraukimą (e. b. l. 11) ir po darbo sutarties nutraukimo išmokėjo atsakovei jai priklausiusią išeitinę išmoką.
16.2. Byloje nebuvo įrodinėjamas DK 59 straipsnio 2 dalyje įtvirtintų priežasčių, su kuriomis negali būti siejamas darbo sutarties nutraukimas darbdavio valia, egzistavimas. Atsakove neįrodinėjo dalyvavimo byloje prieš darbdavį fakto, kuris galėtų sąlygoti sprendimą atleisti ją iš darbo. Sisteminis DK 59 straipsnio 2 dalies, 26 straipsnio 5 dalies nuostatų aiškinimas atskleidžia, kad tik darbuotojai įvykdžius pareigą nurodyti aplinkybes, leidžiančias daryti prielaidą, jog darbuotoja patyrė diskriminaciją, darbdaviui tektų pareiga įrodyti, kad atliekant ginčijamą veiksmą (nutraukiant darbo sutartį DK 59 straipsnio pagrindu) diskriminacijos nebuvo. Nagrinėjamu atveju atsakovė ne tik neįvardijo jokios aplinkybės, susijusios su galima diskriminacija, bet, priešingai, teikdama paaiškinimus teismo posėdžio metu akcentavo neišgirdusi iš ieškovės vadovo jokių pastabų, gavusi neigiamą atsakymą į klausimą, ar atsakovė darbui netinka dėl savo amžiaus (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 5 min. 15 sek. iki 9 min. 35 sek.).
16.3. Atsakovė teismo posėdžio metu taip pat pripažino negavusi jokių pastabų dėl savo darbo funkcijų vykdymo (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 5 min. 15 sek. iki 9 min. 35 sek.). Kad atsakovė darbo funkcijas iš esmės atlikdavo gerai, dėl darbo funkcijų vykdymo atsakovei nebuvo reiškiamos pretenzijos, patvirtino ir ieškovės direktorius (2019 m. gegužės 22 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas: nuo 2 min. 5 sek. iki 16 min. 20 sek.). Šie duomenys atskleidžia, kad darbo sutarties nutraukimas nebuvo siejamas ir su DK 57 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais darbo sutarties nutraukimo pagrindais.
16.4. Aiškindama DK 59 straipsnio nuostatas, teisėjų kolegija pažymi, kad reformuojant darbo santykių teisinį reglamentavimą ir, be kitų pokyčių, susijusių su darbo santykių pabaiga, numatant naują darbo sutarties nutraukimo pagrindą – darbo sutarties nutraukimą darbdavio valia, įstatymo projekto aiškinamajame rašte (2015 m. gegužės 28 d.) buvo akcentuojama, jog Lietuvoje darbo sutarties nutraukimo reglamentavimas lyginant su kitomis Europos Sąjungos valstybėmis yra itin griežtas, įstatyme yra pateiktas itin ribotas darbo santykių nutraukimo darbdavio iniciatyva, nesant darbuotojo kaltės, pagrindų sąrašas, dėl ko darbdaviui yra sunku prisitaikyti prie kintančių rinkos sąlygų, darbo sutarties nutraukimas tampa sudėtinga, brangia, ilgai trunkančia procedūra. Dėl nurodytos priežasties 2017 m. liepos 1 d. įsigaliojusios redakcijos DK buvo išplėstos galimybės darbdaviui inicijuoti darbo sutarties nutraukimą. DK 59 straipsniu darbdaviui suteikta galimybė brangiai (sumokant 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinę išmoką, kai didžiausia galima išmoka darbo sutartį nutraukiant kitais pagrindais – 2 mėnesių vidutinis darbo užmokestis (DK 57 straipsnio 8 dalis)), tačiau daug paprastesne tvarka (įspėjus vos prieš tris darbo dienas) nutraukti darbo santykius. Kartu pažymėtina, kad DK 59 straipsnyje ne tik neįvardinti atvejai, kada teisės norma gali būti taikoma (ar bent jau pavyzdinis tokių atvejų sąrašas), bet ir, kaip minėta sprendimo 12–15 punktuose, apribotos galimybės vadovaujantis šia norma darbo santykius nutraukti viešojo sektoriaus, viešaisiais pinigais finansuojamiems darbdaviams. Toks ribojimas, kartu su straipsnio pavadinime vartojama sąvoka „darbdavio valia“ aiškintini kaip reiškiantys, kad norma siekiama sudaryti darbdavio (verslo subjekto) vadovui galimybę surinkti jo poreikius ir supratimą apie darnų kolektyvą, siekiantį bendrų tikslų, atitinkančią komandą. Iš šį darbo sutarties nutraukimo pagrindą taikančio darbdavio įstatymų leidėjas nereikalauja objektyvaus darbo tvarkos pažeidimo nustatymo, kaip numatyta DK 58 straipsnyje, ar objektyvių aplinkybių, sąlygotų darbuotojo gebėjimo vykdyti darbo funkcijas ar susiklosčiusios organizacinio pobūdžio informacijos. Darbdaviui nusprendus, kad darbuotojas neatitinka darbdavio poreikių, jis gali priimti valinį sprendimą nutraukti darbo santykius. Toks reglamentavimas, kaip minėta sprendimo 16.2 punkte, sąlygoja darbdavio pareigą nuginčyti darbuotojo nurodomą galimą darbuotojo diskriminavimą įstatyme nustatytais pagrindais, tačiau negali būti vertinamas kaip susiaurinantis DK 59 straipsnio taikymo galimybes tokia apimtimi, kad darbdavys privalėtų įrodyti ne tik savo subjektyvią valią pripažinti darbuotoją netinkamu, bet ir darbuotojo elgesio pavyzdžius, kurie sąlygotų objektyvią išvadą, kad tolimesni darbo santykiai yra negalimi. Priešinga išvada lemtų įrodinėjimo standarto, atitinkančio DK 58 straipsnio nuostatas, kai darbo santykiai nutraukiami dėl darbuotojo kaltės, taikymą, kas neatitiktų darbo sutarties nutraukimo darbdavio valia instituto tikslų.
16.5. Kartu teisėjų kolegija pažymi, kad darbuotojo teisių apsauga DK 59 straipsnio taikymo atveju užtikrinama ir nustatant darbdaviui didelę išlaidų ir darbuotojo gaunamos kompensacijos nutraukiant darbo sutartį šiuo pagrindu sumą. Viena vertus, 6 mėnesių vidutinio darbo užmokesčio išeitinės išmokos suma yra skirta tam, kad darbdavys nepiktnaudžiautų jam suteikta teise ir įvertintų, ar aptariamas susiklosčiusios situacijos sprendimas, net ir įvertinus su tuo susijusias sąnaudas, atitinka darbdavio interesus. Kita vertus, tokio pobūdžio mokestis už didesnį lankstumą ir darbdavio teisės priimti vienašališkus sprendimus išplėtimą sąlygoja darbo santykių šalių interesų pusiausvyros užtikrinimą, kadangi darbdavys gali tęsti veiklą be jam neįtinkančio darbuotojo, o darbuotojas gauna pajamų pusei metų į priekį bei galimybę per tą laiką susirasti kitą darbą, kuriame galėtų save tinkamai realizuoti.
16.6. Apibendrindama sprendimo 16.1–16.5 punktuose nurodytas aplinkybes teisėjų kolegija sprendžia, kad DK 59 straipsniu kuriamas teisinis reglamentavimas negali būti vertinamas kaip įpareigojantis darbdavį įvardinti ir vėliau objektyviai įrodyti darbuotojo elgesio neteisėtumą ar netinkamumą, kaip darbo santykių nutraukimo priežastį. Darbuotojai neteikiant duomenų apie galimą jos diskriminavimą, nesant kitų įstatyme įtvirtintų kliūčių taikyti aptariamą darbo sutarties nutraukimo pagrindą, darbdavio įvardinta darbo santykių nutraukimo priežastis tegali būti vertinama subjektyvios darbdavio vadovo valios nutraukti darbo santykius susiformavimo kontekste.
16.7. Nagrinėjamu atveju atsakovei teiktame įspėjime (e. b. l. 11) nurodyta, kad sprendimas nutraukti darbo santykius su atsakove buvo priimtas darbdaviui laikantis pozicijos, kad atsakovė kuria įtampą tarp bendrovės darbuotojų, kas neigiamai veikia darbinę aplinką. Bylos nagrinėjimo metu ieškovės direktorius paaiškino 2018 m. balandžio mėn. tapęs ieškovės vadovu (e. b. l. 5), po paskyrimo į pareigas kalbėjęsis su darbuotojais, kurių nemaža dalis išskyrė netinkamą atsakovės elgesį ir požiūrį. Vėliau bendraudamas su atsakove vadovas įsitikino, kad atsakovės elgesys ir charakterio bruožai direktoriaus netenkina. Atsakovę jis įvardijo kaip garbėtrošką, egoistišką, įžūlią asmenybę, replikuojančią dėl duodamų užduočių, kitų darbuotojų darbo ar klientų, naudojančią ir keiksmažodžius kitų darbuotojų atžvilgiu, kas sąlygoja susiskaldymą kolektyve. Vadovas nurodė nematantis atsakovės savo komandoje, pabrėžė, kad jos elgesys nepadeda siekti bendrų tikslų (2019 m. gegužės 22 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas: nuo 2 min. 5 sek. iki 16 min. 20 sek.; 2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 2 min. 10 sek. iki 4 min. 50 sek.). Nurodytos aplinkybės vertintinos kaip nuosekliai atskleidžiančios jo poziciją dėl valios nutraukti darbo santykius su atsakove susiformavimo.
16.8. Pirmosios instancijos teismas atmesdamas ieškinį akcentavo, kad darbdavys neįrodė jo nurodomos darbo sutarties nutraukimo priežasties realumo. Kaip minėta sprendimo 16.4 punkte, tokią išvadą nulėmė netinkamo įrodinėjimo pareigos standarto nustatymas. Darbdavys neprivalo įrodyti, kad šalių ir liudytojų įvardintomis aplinkybėmis kiekvienas objektyvus vadovas būtų atsakovės elgesį įvertinęs kaip netinkamą ir priėmęs sprendimą atleisti atsakovę iš darbo. Darbo sutarties nutraukimo pagal DK 59 straipsnį teisėtumui patvirtinti pakanka duomenų, kad konkretus įmonės vadovas įvertino atsakovę kaip neatitinkančią darbdavio poreikių ir priėmė valinį sprendimą nutraukti su atsakove darbo santykius. Dėl nurodytos priežasties nei atsakovės į bylą pateikti dalies įmonės darbuotojų parašai kitoje įspėjimo dėl atsakovės atleidimo iš darbo lapo pusėje su nuoroda, kad atsakovė įtampos nekelia (e. b. l. 39–40), nei atsakovės iniciatyva apklaustų liudytojų D. K., R. I. ir D. Ž. parodymai (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 58 min. 40 sek. iki 1 val. 18 min. 20 sek.), kad jokių neigiamo atsakovės elgesio atvejų jie nėra pastebėję, patys savaime negali būti vertinami kaip paneigiantys darbo sutarties nutraukimo teisėtumą.
16.9. Išanalizavusi į bylą surinktus įrodymus, susijusius su darbdavio nurodytos darbo sutarties nutraukimo priežasties vertinimu, teisėjų kolegija reikšmingomis pripažįsta keletą aplinkybių. Pirma, subjektyvi dalies įmonės darbuotojų pozicija dėl atsakovės elgesio ir charakterio savybių nebūtinai privalo sutapti su įmonės vadovo, kuriam įstatymas suteikia teisę priimti valinį sprendimą, pozicija. Antra, kaip matyti iš ieškovės vadovo paaiškinimų (2019 m. gegužės 22 d. parengiamojo teismo posėdžio garso įrašas: nuo 2 min. 5 sek. iki 16 min. 20 sek.; 2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 2 min. 10 sek. iki 4 min. 50 sek.), jis akcentavo po paskyrimo kolektyve radęs susiskaldymą į grupes bei išsiaiškinęs, kad atsakovė savo elgesiu prie tokio susiskaldymo buvo prisidėjusi. Teisėjų kolegija pažymi, kad aplinkybę dėl kolektyvo susiskaldymo patvirtino iš esmės visi liudytojai, net ir tie, kurie buvo apklausti atsakovės iniciatyva, šios aplinkybės neginčijo ir pati atsakovė. Liudytoja D. Ž., dirbanti buhaltere, akcentavo matydavusi daug jai nepriimtinų dalykų, tačiau į juos stengdavosi nesikišti, pabrėžė, kad dar vadovaujant ankstesniam direktoriui atsakovė liudytoją buvo apkaltinusi tuo, jog liudytoja atsakovę skundžia direktoriui (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 10 min. 50 sek. iki 16 min. 10 sek.). Liudytojas D. L., dirbantis administravimo paslaugų grupės vadovu, akcentavo, kad atsakovė laikė save aukštesne už vadybininkus (būtent šią pareigybę atsakovei dar dirbant užėmė liudytojas), elgdavosi įžūliai, vartodavo necenzūrinius žodžius, kartą, dar dirbant ankstesniam vadovui, įžeidė liudytoją nederamais išsireiškimais. Dėl atsakovės elgesio jam buvo skundusis įmonės buhalterė. Liudytojas nurodė, kad po atsakovės atleidimo kolektyvas tapo vieningesnis, visi kartu geria kavą, nebeliko skirstymo į „apatinius ir viršutinius“ (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 17 min. 10 sek. iki 22 min. 55 sek.). Liudytojui D. L. nurodžius aplinkybę, kad atsakovė jį įžeidinėjo, replikuodama pati atsakovė nurodė, kad konfliktas vyko dar dirbant ankstesniam vadovui, kuris taip pat norėjo atleisti atsakovę iš darbo, kai liudytojas vadovui teikė neteisingus duomenis apie atsakovę. Atsakovė nurodė vėliau liudytojo atsiprašiusi (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 22 min. 55 sek. iki 23 min. 58 sek.). Liudytoja R. Č., dirbanti pastatų administravimo vadybininke, akcentavo jai nepatikusius dalykus ignoruodavusi, tačiau pažymėjo atsakovės „atžagarumą“ kolektyvo atžvilgiu, kolegų skundus dėl jos elgesio. Liudytoja akcentavo, kad atsakovės konfliktas su liudytoju D. L. buvo aptarinėjamas keletui darbuotojų kartu su vadovu grįžtant iš renginio Kaune, atsakovę apibūdinant kaip netinkamai besielgiantį asmenį. Liudytojos vertinimu, po atsakovės atleidimo nebeliko intrigų, nusistovėjo „taika ir ramybė“, nors prie ankstesnio vadovo kolektyvas buvo susiskaldęs, pagal tai, kur gerdavo kavą darbo metu, darbuotojai buvo skirstomi į „apatinius ir viršutinius“. Liudytoja įvardijo atvejį, kai vienai vyresnio amžiaus kolegei atsakovė dalyvaujant liudytojai pasakė, kad minėta darbuotoja yra nereikalinga, geriau eitų anūkų auginti (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 25 min. 10 sek. iki 34 min. 10 sek.). Liudytojos R. Č. apklausos metu atsakovė kelis kartus įsiterpė bandydama išdėstyti savo poziciją. Išgirdusi liudytojos paaiškinimą apie atsakovės pasiūlymą bendradarbei eiti auginti anūkų, atsakovė pertraukdama liudytojos parodymus replikavo, kad „gal buvo už ką“ (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 27 min. 20 sek. iki 27 min. 30 sek.). Aplinkybes, susijusias su kolektyvo susiskaldymu, intrigomis, įžeidžiančiu, nedalykišku, nepagarbiu elgesiu, patvirtino ir liudytojais apklausti techninės priežiūros padalinio vadovas V. Č. (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 35 min. 15 sek. iki 44 min. 20 sek.), direktoriaus pavaduotojas D. J. (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 45 min. 20 sek. iki 52 min. 40 sek.), buhalterė E. A. (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 53 min. 35 sek. iki 57 min. 20 sek.). Net ir atsakovės iniciatyva liudytoju apklaustas energetikas R. I., nors ir nurodęs, kad negali nieko blogo apie atsakovę pasakyti, pažymėjo, jog kolektyvas buvo susiskaldęs, nors dėl to, liudytojo vertinimu, labiau kaltinti reikėtų vadovus, o ne eilinius darbuotojus (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 58 min. 40 sek. iki 1 val. 2 min. 20 sek.). Vertindama atsakovės charakterį kita jos iniciatyva kviesta liudytoja D. Ž. išreiškė poziciją, kad atsakovė buvo ne įžūli, bet drąsi, garsiai išreiškianti savo nuomonę, kas aplinkiniams gali nepatikti. Liudytoja patvirtino, kad jos skyriuje anksčiau dirbo keli darbuotojai, kurie skųsdavosi atsakove, tačiau pati liudytoja apie atsakovę negali pasakyti nieko blogo (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 12 min. 50 sek. iki 1 val. 18 min. 20 sek.). Liudytoja D. K., dirbanti vyr. buhaltere, nurodžiusi, kad jos santykiai su atsakove neapsiriboja darbu, jog jos bendraudavo dar iki atsakovei įsidarbinant įmonėje, pažymėjo nepastebėjusi netinkamo atsakovės elgesio, akcentavo daugiausiai bendravusi su atsakovė, todėl nejautusi įtampos ir susiskaldymo, pabrėžė, kad gal kada nors ir yra buvę netinkamo jos elgesio pavyzdžių (pvz., konfliktas su D. L.), tačiau liudytoja nemananti, kad dėl to atsakovė reikėjo atleisti iš darbo.
16.10. Nors pirmosios instancijos teismas skundžiamu sprendimu nurodė nesivadovausiantis ieškovės iniciatyva kviestų liudytojų parodymais dėl jų priklausomybės nuo ieškovės, teisėjų kolegija pažymi, kad šių liudytojų nurodytų konkrečių netinkamo atsakovės elgesio pavyzdžių pati atsakovė neginčijo, juos patvirtino ir atsakovės iniciatyva apklausti liudytojai. Atsakovė pripažino konflikto su liudytoju D. L. faktą. Nors pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad konfliktas įvyko tarp dviejų asmenų, visų apklaustų liudytojų parodymų visuma leidžia spręsti, kad kolektyvui, o kartu ir esamam vadovui, apie šį konfliktą buvo žinoma. Kartu pažymėtina, kad liudytojo įvardinta įžeidžiančio, vulgaraus turinio atsakovės reakcija yra nepriimtina darbiniuose santykiuose, nesuderinama su dalykine atmosfera, negalinti neturėti įtakos šių asmenų tolimesniems santykiams. Be to, pačios atsakovės nuoroda, kad ji taip reagavo į galimai liudytojo apie atsakovę buvusiam vadovui, kuris taip pat ketino atsakovę atleisti iš darbo, teiktą galimai tikrovės neatitinkančią informaciją, patvirtina nagrinėjamoje byloje ieškovės vadovo nurodytas aplinkybes dėl tokių ieškovės charakterio savybių kaip įžūlumas, arogancija, savęs iškėlimas virš kitų. Kad atsakovė yra nepakanti kritikai, nepripažįstanti savo elgesio spragų, patvirtina ir jos replikos ieškovės vadovui ir liudytojams teismo posėdžio metu. Kaip minėta sprendimo 16.9 punkte, atsakovė ne tik neginčijo R. Č. nurodytos aplinkybės, kad atsakovė kartą vienai vyresnio amžiaus kolegei siūlė eiti auginti anūkų, bet ir replikavo, kad toks įžeidžiančio, galimai diskriminacinio dėl asmens amžiaus pobūdžio pasisakymas buvo pagrįstas. Tokia atsakovės pozicija parodo, kad ji nevertina kaip netinkamo savo nedalykiško elgesio, kurį aplinkiniai pagrįstai gali vertinti kaip įžeidžiantį jų ar jų kolegų atžvilgiu. Be to, kaip minėta sprendimo 16.9 punkte, tiek atsakovės reiškiamą nuomonę įvairiais klausimais, tiek aplinkybę, kad atsakovės elgesys kai kuriems bendradarbiams nepatikdavo, patvirtino ir pačios atsakovės iniciatyva kviesta liudytoja D. Ž.. Šias aplinkybes pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą be pagrindo ignoravo.
16.11. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad kiekvienas asmuo bendradarbio elgesį gali vertinti skirtingai, tačiau aplinkybė, kad bent keli įmonės darbuotojai buvo nepatenkinti atsakovės elgesiu ir apie tai buvo žinoma atsakovės vadovui, vadovaujantis sprendimo 16.1–16.5 punktuose pateiktu išaiškinimu, sukūrė sąlygas vadovui, siekiant darnos kolektyve, priimti sprendimą nutraukti darbo santykius su atsakove DK 59 straipsnio pagrindu. Vien aplinkybė, kad dalis įmonės darbuotojų atsakovės prašymu dar iki jos atleidimo iš darbo patvirtino nemanantys, jog atsakovė kelia įtampą darbe, nėra pakankamas pagrindas spręsti, kad atsakovės atleidimas buvo neteisėtas. Kaip minėta sprendimo 16.9 punkte, iš esmės visi byloje apklausti liudytojai patvirtino faktą, kad kolektyvas buvo susiskaldęs, jog atsakovė aktyviai dalyvaudavo pokalbiuose prie kavos, kurie vykdavo antrajame įmonės buveinės pastato aukšte esančioje specialioje patalpoje, kuria dalis įmonės darbuotojų, kurių darbo vietos buvo pirmame aukšte, nesunaudodavo ir pagal tai įmonės darbuotojai buvo savotiškai skirstomi į „apatinius ir viršutinius“, kad pati atsakovė pripažino, jog kai kurie įmonės darbuotojai dėl jos skųsdavosi ankstesniam įmonės vadovui, kuris taip pat nebuvo patenkintas atsakovės elgesiu, kad atsakovės reakcija į tokių bendradarbių veiksmus būdavo neadekvati, leidžia spręsti, jog su dalimi darbuotojų atsakovė sutardavo gerai ir jų atžvilgiu galimai elgdavosi tinkamai, tačiau egzistavo ir tokių darbuotojų, su kuriais atsakovės darbo santykiai buvo įtempti. Tokiais duomenimis disponuodamas įmonės vadovas turėjo teisę priimti valinį sprendimą inicijuoti darbo sutarties su atsakove nutraukimą DK 59 straipsnio pagrindu.
16.12. Bylos nagrinėjimo metu atsakovė taip pat akcentavo, kad tikroji darbo sutarties nutraukimo su ja priežastimi buvo ne netinkamas atsakovės elgesys, bet naujojo įmonės vadovo siekis sumažinti atsakovės darbo užmokestį. Atsakovė akcentavo, kad jos darbo užmokestis po mokesčių sudarė apie 760 Eur, darbdavys siūlė pakeisti darbo sąlygas darbo užmokestį sumažinant 300 Eur, tačiau toks pasiūlymas atsakovės netenkino, be to, atleidus atsakovę iš darbo naujai priimtai darbuotojai mokama apie 400 Eur po mokesčių darbo užmokestis (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 5 min. 15 sek. iki 9 min. 35 sek.). Reaguodamas į šiuos atsakovės argumentus atsakovės vadovas pripažino, kad atsakovei buvo siūloma sutikti su darbo užmokesčio sumažinimu, tačiau, jai su pasiūlymu nesutikus, daugiau šis klausimas nebuvo keliamas. Vadovas pažymėjo, kad ne viena atsakovė nesutiko susimažinti darbo užmokesčio, vadovas nurodė pageidavęs sumažinti darbo užmokestį dar bent 8 įmonės darbuotojams, tačiau, šiems nesutikus, iš darbo jų neatleido (2019 m. birželio 6 d. teismo posėdžio garso įrašas: nuo 1 val. 20 min. 35 sek. iki 1 val. 23 min. 40 sek.).
16.13. Įvertinusi šalių argumentus dėl galimai kito, nei nurodyta įspėjime dėl atleidimo iš darbo, darbo sutarties nutraukimo pagrindo, teisėjų kolegija pažymi keletą aplinkybių. Pirma, atsakovės nurodomas ryšys tarp naujai paskirto vadovo siekio koreguoti darbuotojams mokamus darbo užmokesčius ir atsakovės atleidimo iš darbo vertintinas kaip prielaida, spėjimas dėl to, kas galėjo nulemti darbdavio valios susiformavimą. Antra, net ir pasitvirtinusi prielaida, kad darbdavio siekis nutraukti darbo sutartį su atsakovė galėjo būti iš dalies nulemtas ir siekio sutaupyti dalį darbo užmokesčio fondo lėšų, neleistų spręsti, kad darbdavys veikė prieš atsakovę, kaip asmenį (ją diskriminavo ar siekė su ja susidoroti), kadangi, kaip patvirtino pati atsakovė, į jos vietą priimtai naujai darbuotojai mokamas mažesnis darbo užmokestis. Trečia, nors, kaip teisingai nurodė atsakovė, darbuotojo atsisakymas dirbti už mažesnį darbo užmokestį, vadovaujantis DK 45 straipsnio 2 dalimi, nėra pagrindas inicijuoti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą pagal DK 57 straipsnį, nagrinėjamu atveju darbdavys ir netaikė DK 57 straipsnio, o atsakovę iš darbo atleido platesnę diskrecijos teisę darbdaviui suteikiančiu DK 59 straipsnio pagrindu. Apibendrindama nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija sprendžia, kad net ir tuo atveju, jeigu tikrąja atsakovės atleidimo iš darbo priežastimi būtų įvardintas darbdavio siekis (duomenys neskelbtini) pareigas užimančiam darbuotojui mokėti mažesnį darbo užmokestį (nagrinėjamu atveju daryti tokią išvadą nėra pagrindo, kadangi egzistavo sąlygos darbdaviui DK 59 straipsnio taikymo ribose konstatuoti netinkamą atsakovės elgesį, kaip pagrindą inicijuoti darbo sutarties nutraukimą), įstatymas nedraudžia darbdaviui išreikšti valią nebetęsti darbo santykių su darbuotoju darbdavio netenkinančiomis darbo sąlygomis tokius santykius nutraukiant DK 59 straipsnio pagrindu.
17. Apibendrindama sprendimo 16 straipsnyje nurodytų aplinkybių visumą teisėjų kolegija konstatuoja, kad, nesant imperatyvių kliūčių taikyti DK 59 straipsnį, darbdavys turėjo pagrindą susidaryti nuomonę dėl netinkamos atmosferos kolektyve ir priimti valinį sprendimą tokią situaciją išspręsti nutraukiant darbo sutartį su atsakove, kurią subjektyviai vertino kaip kolektyvo vienybės trikdymo šaltinį. Be to, DK 59 straipsnis suteikia darbdaviui plačias diskrecijos teises inicijuoti darbo sutarties su darbuotoju nutraukimą, todėl, nenustačius diskriminacijos fakto, vien aplinkybė, kad darbo sutarties nutraukimą galėjo lemti ne netinkamas atsakovės elgesys, bet jos nesutikimas pakeisti darbo sutarties sąlygas (sumažinti darbo užmokestį), net ir jai pasitvirtinus negalėtų sąlygoti darbo sutarties nutraukimo neteisėtumo.
Dėl procesinės bylos baigties
18. Pripažinusi, kad pirmosios instancijos teismas netinkamai taikė ginčo santykiui aktualią teisės normą – DK 59 straipsnį, teisėjų kolegija sprendžia, jog darbo sutarties su atsakove nutraukimas neteisėtu buvo pripažintas nesant tam jokio teisinio pagrindo. Ši aplinkybė pripažintina pagrindu apeliaciniam skundui patenkinti, pirmosios instancijos teismo sprendimui panaikinti ir, klausimą išsprendus iš esmės, ieškinį patenkinti. Teisėjų kolegija taip pat pažymi, kad, vadovaujantis DK 231 straipsnio 7 dalimi, įsiteisėjus apeliacinės instancijos teismo sprendimui, netenka galios 2019 m. kovo 12 d. darbo ginčų komisijos sprendimas (e. b. l. 12–16).
19. Ieškinį patenkinus iš atsakovės ieškovei priteisiamas atsakovės turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas – po 75 Eur žyminio mokesčio, sumokėto pateikiant ieškinį (e. b. l. 4) ir apeliacinį skundą (e. b. l. 127).
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 2 punktu,
n u s p r e n d ž i a :
Apeliacinį skundą patenkinti.
Marijampolės apylinkės teismo 2019 m. birželio 26 d. sprendimą panaikinti.
Priimti naują sprendimą.
Ieškinį tenkinti.
Pripažinti teisėtu atsakovės D. U., gim. (duomenys neskelbtini), atleidimą iš darbo uždarojoje akcinėje bendrovėje „Marijampolės butų ūkis“, juridinio asmens kodas 151005356, Lietuvos Respublikos darbo kodekso 59 straipsnio pagrindu 2019 m. sausio 11 d.
Priteisti ieškovei uždarajai akcinei bendrovei „Marijampolės butų ūkis“, juridinio asmens kodas 151005356, iš atsakovės D. U., gim. (duomenys neskelbtini), 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme atlyginimą ir 75 Eur (septyniasdešimt penkių eurų) bylinėjimosi išlaidų bylą nagrinėjant apeliacinės instancijos teisme atlyginimą
Sprendimas įsiteisėja nuo jo priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Nijolia Indreikienė
Izolda Nėnienė