Administracinė byla Nr. eAS-658-1047/2024

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-03511-2024-1

        Procesinio sprendimo kategorija 49

 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

NUTARTIS

2024 m. spalio 23 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Ryčio Krasausko, Beatos Martišienės (pranešėja) ir Skirgailės Žalimienės (kolegijos pirmininkė),

 teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą dėl Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutarties administracinėje byloje pagal pareiškėjo (duomenys neskelbtini) skundą atsakovui Migracijos departamentui prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos dėl sprendimo panaikinimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

I.

Pareiškėjas (duomenys neskelbtini) (toliau – ir pareiškėjas) kreipėsi į teismą su skundu, kurį patikslinęs prašė panaikinti Migracijos departamento prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir Migracijos departamentas) 2024 m. birželio 19 d. sprendimą Nr. 24S149383, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvos Respublikoje
(toliau – ir Sprendimas). 

Pirmosios instancijos teismas 2024 m. liepos 19 d. nutartimi priėmė nagrinėti patikslintą pareiškėjo skundą.

Pareiškėjas 2024 m. rugpjūčio 13 d. pateikė prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę – sustabdyti Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjas, grįsdamas reikalavimo užtikrinimo priemonę, atkreipė dėmesį, kad pasikeitęs Lietuvos Respublikos įstatymo „Dėl užsieniečių teisinės padėties“ (toliau – ir Įstatymas) reguliavimas lemia, kad Sprendimo apskundimas nesustabdo jo vykdymo, todėl pareiškėjas yra priverstas palikti Lietuvą. Pareiškėjas pabrėžia, kad dirba Lietuvos statybos įmonėje, kurioje vadovauja penkių asmenų brigadai. Pareiškėjui išvykus, kiti darbininkai nesugebės tinkamai, kokybiškai atlikti jiems pavestų darbų, o naujo brigadininko paieškos užtruks. Todėl pareiškėjo darbdavys neturės galimybės laiku vykdyti įsipareigojimų užsakovams, dėl ko patirs finansinių nuostolių, praras potencialius užsakovus. Taigi, dėl pasikeitusių Įstatymo nuostatų, pareiškėjas, turtintis teisėtą pragyvenimo šaltinį, mokantis mokesčius, nekeliantis grėsmės nacionaliniam saugumui ir oficialiai dirbantis Lietuvoje, yra priverstas nutraukti darbo santykius ir išvykti iš šalies, o Lietuvos įmonė patirs finansinių nuostolių.

II.

Regionų administracinis teismas 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartimi netenkino pareiškėjo prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo.

Pirmosios instancijos teismas, remdamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 70 straipsnio nuostatomis bei atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką, sprendė, kad pareiškėjas nenurodė išskirtinių aplinkybių ir argumentų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala, todėl pareiškėjo prielaidomis pagrįstas prašymas negali būti tenkintas.

Teismo vertinimu, pareiškėjo nurodyti argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos atsiradimą, nes pareiškėjas nepateikė pagrįstų argumentų, kodėl jo nurodoma įmonė neturės galimybės laiku vykdyti įsipareigojimų užsakovams. Be to, deklaratyviai nurodė, kad įmonė neabejotinai patirs ženklių finansinių nuostolių. Aplinkybė, kad pareiškėjas su Lietuvos Respublika turi tam tikrų ekonominių ryšių, pati savaime nepagrindžia būtinybės taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Pareiškėjo hipotetinio pobūdžio argumentai, kad bus apsunkinta įmonės veikla, nesudaro pagrindo šioje bylos stadijoje konstatuoti, jog pareiškėjas patirs neatitaisomą arba sunkiai atitaisomą didelę žalą. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje laikosi pozicijos, kad asmens buvimas ne Lietuvos Respublikoje netrukdo sėkmingai valdyti įmones.

Teismas išaiškino pareiškėjui, kad ši nutartis neužkerta kelio, situacijai pasikeitus, pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

III.

Pareiškėjas atskirajame skunde prašo panaikinti pirmosios instancijos teismo nutartį, taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę bei sustabdyti skundžiamo Sprendimo vykdymą iki teismo sprendimo šioje byloje įsiteisėjimo.

Pareiškėjas nurodo, kad teismo argumentas, jog asmens nebuvimas Lietuvoje netrukdo įmonės veiklai, yra nepagrįstas. Pareiškėjo gaunamas atlyginimas Lietuvoje yra žymiai didesnis, nei vidutinis atlyginimas jo kilmės valstybėje. Pareiškėjas augina 5 vaikus, todėl, pareiškėjui praradus darbą, jo šeima patirs ženklių finansinių nuostolių. Nepritaikius reikalavimo užtikrinimo priemonių, pareiškėjas bus atleistas iš darbo be jokių garantijų ateityje vėl įsidarbinti šioje įmonėje.

Atsakovas Migracijos departamentas atsiliepime į pareiškėjo atskirąjį skundą su juo nesutinka.

Atsakovas pakartoja ginčui aktualų teisinį reguliavimą, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktiką bei pažymi, kad pareiškėjas neatitinka reikalavimo užtikrinimo priemonės sąlygų, jis nepagrindė skundo reikalavimo pagrįstumo ir neįrodė, kokia jam bus padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Taip pat tai, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas. Be to, teisės aktų normos, kurių pagrindu buvo priimtas ginčijamas Sprendimas, yra imperatyvios

Teisėjų kolegija

konstatuoja:

IV.

Nagrinėjamu atveju atskiruoju skundu skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria teismas netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Pareiškėjas prašė sustabdyti Sprendimo, kuriuo pareiškėjui buvo panaikintas leidimas laikinai gyventi Lietuvoje, vykdymą, iki teismo sprendimo nagrinėjamoje byloje įsiteisėjimo.

Pirmosios instancijos teismas skundžiamoje nutartyje nurodė, kad pareiškėjas neįrodė neatitaisomos arba sunkiai atitaisomos didelės žalos, kuri galėtų kilti netaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės.

Pareiškėjas, nesutikdamas su šiuo pirmosios instancijos teismo vertinimu, atskirajame skunde pažymi, kad augina 5 vaikus, jo gaunamas atlyginimas Lietuvoje yra didesnis nei vidutinis jo kilmės valstybėje, o be pareiškėjo įmonė, kurioje jis dirba, negalės tinkamai funkcionuoti.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ABTĮ 70 straipsnio 1 dalį teismas arba teisėjas proceso dalyvių motyvuotu prašymu arba savo iniciatyva gali imtis priemonių reikalavimui užtikrinti; reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą ir nesiėmus užtikrinimo priemonių gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala; jeigu yra šioje dalyje nurodyti pagrindai, reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos ir tais atvejais, kai būtina laikinai sureguliuoti padėtį, susijusią su ginčytinais teisiniais santykiais.

Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti: 1) draudimas atlikti tam tikrus veiksmus;
2) išieškojimo pagal vykdomąjį dokumentą sustabdymas; 3) ginčijamo individualaus teisės akto, taip pat ir suteikiančio kitam asmeniui (ne pareiškėjui) subjektines teises, galiojimo laikinas sustabdymas; 4) kitos teismo ar teisėjo taikomos priemonės (ABTĮ 70 str. 3 d.).

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje pažymėta, jog teismas, spręsdamas dėl ABTĮ 70 straipsnio 3 dalyje nurodytų reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymo, turi nustatyti, kad yra reali grėsmė, jog netaikius šių reikalavimo užtikrinimo priemonių, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Reikalavimo užtikrinimo priemonės gali būti taikomos, jei yra prima facie (liet. iš pirmo žvilgsnio) argumentų dėl skundžiamo akto galiojimo ir dėl to, kad administracinio akto vykdymas sukels didelę žalą, kurios atitaisymas (kompensavimas) būtų sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. spalio 5 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS-899-575/2016). Reikalavimo užtikrinimo priemonių taikymas pagal nustatytas aplinkybes turi būti adekvatus siekiamam tikslui, nepažeisti proporcingumo ir proceso šalių interesų pusiausvyros principų bei viešojo intereso (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2010 m. rugsėjo 20 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS858-602/2010). Asmenys, prašantys taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, privalo nurodyti aplinkybes, sudarančias reikalavimo užtikrinimo pagrindą, ir pateikti šias aplinkybes patvirtinančius įrodymus (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2019 m. rugpjūčio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-564-556/2019).

Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties turinį, pareiškėjo argumentus bei byloje nustatytas aplinkybes, pritaria pirmosios instancijos teismo išvadai, kad pareiškėjas, kuriam tenka pareiga pagrįsti reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo būtinybę, nepagrindė, jog šioje bylos nagrinėjimo stadijoje egzistuoja pagrindas taikyti pareiškėjo prašomą reikalavimo užtikrinimo priemonę ir šios priemonės taikymas atitiktų šalių interesų pusiausvyrą bei viešąjį interesą.

Pažymėtina, kad pagal administracinių teismų praktiką, gali būti teikiami tik tokie prašymai dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo, kurie yra tiesiogiai susiję su teismo priimtais nagrinėti reikalavimais (pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2018 m. liepos 17 d. nutartis administracinėje byloje Nr. eAS-516-525/2018). Administracinėje byloje gali būti taikomos tik tokios reikalavimo užtikrinimo priemonės, kurios yra reikalingos tam, jog būtų užtikrintas byloje pareikštas konkretus reikalavimas.

Nagrinėjamo ginčo dalykas byloje yra Sprendimo, kuriuo atsakovas panaikino pareiškėjui išduotą leidimą laikinai gyventi, teisėtumas ir pagrįstumas, o galimos žalos atsiradimas iš dalies siejamas ne su skundžiamu atsakovo Sprendimu, o galimu pareiškėjo išsiuntimu iš Lietuvos Respublikos. Pareiškėjas nepateikė duomenų, kad kompetentinga institucija yra priėmusi sprendimą išsiųsti pareiškėją iš Lietuvos Respublikos, dėl ko nėra pagrindo vertinti, kad prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymas dėl aptariamų argumentų yra būtinas (šiuo aspektu žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2024 m. sausio 31 d. nutartį administracinėje byloje
Nr. eAS-66-556/2024).

Kartu pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje ne kartą nurodyta, jog vien tik galima neigiama ginčijamo akto įtaka pareiškėjo finansinei padėčiai paprastai nelaikytina ypatinga (išskirtine) aplinkybe, sudarančia pagrindą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę (žr., pvz., 2023 m. lapkričio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-705-556/2023). Teisėjų kolegijos vertinimu, pareiškėjas nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių, kurios patvirtintų, jog, nepritaikius jo prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės, jam ar visuomenės saugomiems interesams gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Prielaida, kad pareiškėjas gali patirti tam tikrų neigiamų (finansinių) pasekmių, savaime nėra pagrindas taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones, jeigu pareiškėjas neįrodo, kad tokių neigiamų pasekmių pašalinimas būtų neįmanomas ar sudėtingas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2023 m. rugpjūčio 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eAS-435-525/2023).

Nagrinėjamu atveju pareiškėjo prašyme taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę ir atskirajame skunde nurodyti teiginiai, kuriais jis grindžia prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę, be kita ko, kad jo darbdaviui bus sunku pakeisti pareiškėją, kad įmonė gali prarasti potencialius klientus, taip pat kad pareiškėjo gaunamas atlyginimas yra didesnis nei vidutinis atlyginimas jo kilmės valstybėje ir kad pareiškėjas vėliau negalės įsidarbinti toje pačioje įmonėje Lietuvoje ir patirs ženklių finansinių nuostolių, yra bendro pobūdžio ir nukreipti į ateitį, nepatvirtinti jokiais objektyviais duomenimis ar įrodymais, vertinant prašymo dėl reikalavimo užtikrinimo priemonės taikymo aspektu. Nors pareiškėjas nurodė neigiamas pasekmes, kurios jam gali kilti, tačiau nenurodė jokių išskirtinių aplinkybių bei nepateikė aktualių įrodymų, kurie patvirtintų, jog nepritaikius prašomos reikalavimo užtikrinimo priemonės iki bus išnagrinėta byla, gali būti padaryta neatitaisoma arba sunkiai atitaisoma didelė žala. Pareiškėjo pateikti įrodymai (be kita ko, jo darbdavio raštas ir vaikų gimimo liudijimai), nepaneigia išdėstytų išvadų.

Kiti pareiškėjo atskirajame skunde nurodyti argumentai nesuponuoja kitokio nustatytų aplinkybių vertinimo, todėl plačiau dėl jų nepasisakoma.

Pažymėtina, kad reikalavimas gali būti užtikrinamas bet kurioje proceso stadijoje, jeigu proceso dalyvis tikėtinai pagrindžia reikalavimo pagrįstumą. Taigi, pasikeitus aplinkybėms, pareiškėjas turi teisę pakartotinai pateikti motyvuotą ir įrodymais pagrįstą prašymą taikyti reikalavimo užtikrinimo priemones.

Apibendrindama išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, tinkamai taikydamas ABTĮ normas, pagrįstai ir teisėtai netenkino pareiškėjo prašymo taikyti reikalavimo užtikrinimo priemonę. Todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista, o pareiškėjo atskirasis skundas atmetamas.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 154 straipsnio 1 punktu, teisėjų kolegija

nutaria:

Pareiškėjo (duomenys neskelbtini) atskirąjį skundą atmesti.

Regionų administracinio teismo 2024 m. rugpjūčio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.

Teisėjai                                Rytis Krasauskas

                                        Beata Martišienė

                                        Skirgailė Žalimienė