Civilinė byla Nr. e2-1163-464/2017

Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00752-2017-9

Procesinio sprendimo kategorijos:

3.1.18.2.2..; 3.1.18.3.

(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Dalia Kačinskienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi atsakovės uždarosios akcinės bendrovės „Vilniaus parkai“ ir trečiojo asmens Vilniaus miesto savivaldybės atskiruosius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutarties, kuria buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės civilinėje byloje Nr. e2-4000-580/2017 pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Disona“ ieškinį atsakovei uždarajai akcinei bendrovei „Vilniaus parkai“ dėl nuosavybės teisių į nekilnojamąjį turtą pripažinimo ir įregistravimo arba kompensacijos už nekilnojamojo turto pagerinimą priteisimo, tretieji asmenys byloje – uždaroji akcinė bendrovė „Giransa“ ir Vilniaus miesto savivaldybė,

n u s t a t ė :

1. Ginčo esmė

1. Ieškovė UAB „Disona“ kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti ir įregistruoti ieškovei nuosavybės teises į nekilnojamąjį turtą, esantį (duomenys neskelbtini): 170,79 m2 ploto pastato – kavinės su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais, kurių bendras plotas 425,96 m2; pastatą – stoginę – lauko kavinę, kurių bendras plotas 555,40 m2; kitus inžinierinius statinius – priegrindą, kurios bendras plotas 53 m2; kitus inžinierinius statinius-pėsčiųjų taką, kurių bendras plotas 506 m2; kitus inžinierinius statinius – kiemo aikštelę, kurių bendras plotas 922 m2; netenkinus pirmojo reikalavimo, priteisti iš atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ 385 699,21 Eur kompensaciją už ieškovės investuotas lėšas į šio turto rekonstrukciją / atstatymą; priteisti 6 proc. dydžio procesines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
2. Ieškinio reikalavimų užtikrinimui ieškovė UAB „Disona“ prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones – atsakovei UAB  „Vilniaus parkai“ nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo, kilnojamojo turto, piniginių lėšų ar turtinių teisių, priklausančių atsakovei ir esančių pas atsakovę arba trečiuosius asmenis, areštą, uždraudžiant areštuotu turtu disponuoti, jį apsunkinti ar kitaip suvaržyti, leidžiant iš areštuotų piniginių lėšų atsiskaityti su ieškove, taip pat pavedant ieškovės UAB „Disona“ pasirinktam antstoliui surasti ir aprašyti atsakovės turtą 385 699,21 Eur sumai; įrašą viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo atsakovei į jos vardu registruotą ginčo turtą, esantį adresu (duomenys neskelbtini).
3. Nurodė, kad ieškinys yra tikėtinai pagrįstas, kadangi reikalavimus ieškovė grindžia rašytiniais įrodymais – subnuomos sutartimi, atliktų darbų, pastatų pripažinimo tinkamais naudoti aktais, VĮ Registrų centro išrašais, Vilniaus miesto savivaldybės administracijos raštais bei kitais dokumentais. Ieškovės reikalavimai kyla iš subnuomos sutarties nuostatų, kuri nėra nuginčyta. Be to, ieškovė turi duomenų, jog atsakovė ir jos steigėja bei vienintelė akcininkė – Vilniaus miesto savivaldybė, viešo konkurso būdu ketina perleisti ginčo patalpas tretiesiems asmenims, nepaisant to, kad padidėjęs patalpų plotas nuosavybės teise priklauso ieškovei (subnuomos sutarties 5 punktas) ir ieškovė pagal subnuomos sutarties 3 punktą turi pirmumo teisę į atsakovei priklausančių pirminių patalpų ploto privatizavimą.
4. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė prašė ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Nurodė, kad iki šio ieškinio pareiškimo tarp šalių buvo nagrinėjami teisminiai ginčai pagal UAB „Vilniaus parkai“ ieškinius atsakovėms UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ bei trečiajam asmeniui Vilniaus miesto savivaldybei dėl tų pačių ginčo patalpų, esančių (duomenys neskelbtini). Teismai įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais galutinai išsprendė tarp šios bylos šalių iš tų pačių sutartinių santykių kilusius ginčus. Įsiteisėjusia ir vykdytina Lietuvos apeliacinio teismo 2017-01-19 nutartimi UAB „Disona“ nutarta iškeldinti iš ginčo patalpų. Taigi, įsiteisėjusiais teismų sprendimais nustatyti prejudiciniai faktai pagrindžia pareikšto ieškinio nepagrįstumą. Joks Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimas dėl ginčo patalpų pardavimo nebuvo ir nėra priimtas, o ieškovės minimi 2010 m. ir 2011 m. priimti aktų projektai bei pasitarimų protokolai nepagrindžia realios grėsmės, kad ginčo patalpas ketinama perleisti. Nėra skelbiamas joks viešas konkursas dėl ginčo pastatų pardavimo.

2. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

5. Vilniaus apygardos teismas 2017-05-02 nutartimi ieškovės UAB „Disona“ prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tenkino iš dalies: nutarė padaryti įrašą Nekilnojamojo turto registre dėl atsakovei UAB „Vilniaus parkai“ priklausančių statinių, t. y. pastato – kavinės su pirtimi ir gyvenamaisiais kambariais, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); pastato-stoginės – lauko kavinės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitų inžinierinių statinių – priegrindos, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitų inžinierinių statinių – pėsčiųjų tako, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini); kitų inžinierinių statinių – kiemo aikštelės, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), esančių (duomenys neskelbtini), nuosavybės perleidimo draudimo; kitą ieškovės prašymo dalį atmetė.
6. Teismas, preliminariai įvertinęs ieškovės nurodytas aplinkybes ir jas pagrindžiančius įrodymus – subnuomos sutartį, patalpų priėmimo–perdavimo aktą, 2010-04-27 ketinimų protokolą, atliktų darbų aktus, pastato pripažinimo tinkamu naudoti aktą, 2015-06-15 suderinimo aktą, padarė išvadą, kad ieškovė tikėtinai pagrindė ieškinio reikalavimus.
7. Teismo vertinimu, ieškinio pagrindas ir ieškinyje išdėstytos faktinės aplinkybės patvirtina, kad ieškiniu siekiama atsakovei nuosavybės teise priklausančio nekilnojamojo turto, esančio (duomenys neskelbtini), perleidimo tretiesiems asmenims draudimo, todėl šiuo atveju yra aktualios konservacinės paskirties laikinosios apsaugos priemonės, užtikrinančios padėties, esančios bylos nagrinėjimo metu, stabilumo išsaugojimą.
8. Pažymėjo, kad nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių iki bylos išnagrinėjimo, atsakovė turėtų galimybę turtą perleisti tretiesiems asmenims, o ieškovės prievolinių teisių gynimas būtų apsunkintas ar galimai taptų neįmanomas. Bylos nagrinėjimo metu atsakovėms perleidus turtą tretiesiems asmenims, tretieji asmenys vėliau turėtų būti įtraukti į bylos nagrinėjimą, dėl ko užtęstų bylos nagrinėjimas bei būtų apsunkintas ginčo išsprendimas. Teismas atkreipė dėmesį, kad įrašas viešame registre dėl nuosavybės teisės perleidimo draudimo yra mažiausiai atsakovės teises varžanti laikinoji apsaugos priemonė.             

3. Atskirųjų skundų ir atsiliepimų į juos argumentai

9. Atsakovė UAB „Vilniaus parkai“ atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-05-02 nutartį panaikinti ir priimti naują sprendimą – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė preliminariai nepagrindė ieškiniu keliamų reikalavimų. Be to, teismų įsiteisėjusiais procesiniais sprendimais (Vilniaus miesto apylinkės teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. e2-12351-534/2016, Vilniaus apygardos teisme – civilinėse bylose Nr. e2A-65-656/2017 ir Nr. e2-2583-275/2016 (Nr. e2A-50-196/2017) bei Lietuvos Aukščiausiajame Teisme nagrinėtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-676-611/2015) jau yra konstatuota, kad ieškovė valdo ir naudoja ginčo turtą be jokio teisinio pagrindo. Įsiteisėjusiuose teismų procesiniuose sprendimuose minėtose bylose nustatyti faktai, patvirtinantys ieškovės šioje byloje pareikšto ieškinio nepagrįstumą, turi res judicata (teismo galutinai išspręstas klausimas) galią ir jais privaloma vadovautis nagrinėjamoje byloje.
2. Atsakovės atžvilgiu taikytos laikinosios apsaugos priemonės yra neproporcingos, jomis pažeidžiamas šalių pusiausvyros principas, taip pat viešasis interesas, kurio pažeidimas šiuo atveju pasireiškia tuo, kad turtas nėra naudojamas pagal Lietuvos Respublikos valstybės ir savivaldybių turto valdymo, naudojimo ir disponavimo juo įstatyme nustatytus principus, šio turto paskirtį. Ieškovei įvykdžius įsiteisėjusius teismų procesinius sprendimus ir išsikėlus iš ginčo patalpų, esančių Vingio parke, juose būtų vykdoma parko lankytojų interesus tenkinanti veikla, o statinių naudojimas teiktų finansinę naudą tiek UAB „Vilniaus parkai“, tiek Vilniaus miesto savivaldybei.
3. Ieškovė nepagrindė taip pat ir kitos laikinųjų apsaugos priemonių taikymui būtinos sąlygos egzistavimo – grėsmės būsimo teismo sprendimo įvykdymui. Nebuvo priimtas joks Vilniaus miesto savivaldybės sprendimas ginčo statinius parduoti, taip pat nėra skelbiamas joks viešas konkursas dėl jų pardavimo.
10. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atskirajame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2017-05-02 nutarties dalį, kuria byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir priimtą nutartį leista vykdyti skubiai, panaikinti; netenkinus minėto prašymo, panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2017-05-02 nutarties dalį, kuria byloje buvo taikytos laikinosios apsaugos priemonės ir išspręsti klausimą iš esmės – ieškovės prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo atmesti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
1. Ieškovė tikėtinai nepagrindė ieškinio reikalavimų, nes civilinėse bylose, išnagrinėtose tarp tų pačių šalių, dėl tų pačių sutartinių santykių, įsiteisėjusiais teismų procesiniais sprendimais jau yra nustatyti prejudiciniai faktai, kad ieškovė neturi teisinio pagrindo įgyti ginčo statinių nuosavybę t. y. ieškinio reikalavimas pripažinti ir įregistruoti nuosavybės teisę į ginčo nekilnojamąjį turtą yra akivaizdžiai nepagrįstas.
2. Ieškovė neįrodė realios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui. Teismas nepagrįstai ir neteisingai nurodė, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2011-03-29 sprendimu leido viešo konkurso būdu parduoti ginčo objektą. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad Vilniaus miesto savivaldybės taryba būtų pritarusi ginčo turto pardavimui, kadangi toks sprendimas nebuvo priimtas, taip pat nėra ir nebuvo skelbiamas joks viešas konkursas dėl ginčo statinių pardavimo. Aplinkybė, kad turtas yra pas atsakovę, šiuo atveju jokios grėsmės teismo sprendimo įvykdymui nekelia, kadangi net ir siekdama parduoti ginčo turtą atsakovė turėtų gauti Vilniaus miesto savivaldybės tarybos leidimą. Be to, aplinkybė, kad 2011 m. sprendimas dėl leidimo ginčo turtą parduoti nebuvo priimtas, patvirtina, jog Vilniaus miesto savivaldybė turto perleidimui nepritarė ir šiuo metu tokio ketinimo neturi.
3. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės akivaizdžiai pažeidžia bylos šalių interesų pusiausvyrą, viešąjį interesą, teisingumo ir proporcingumo principus bei neatitinka jų taikymo paskirties. Pagrįstai manytina, kad ieškovė tokiomis laikinosiomis apsaugos priemonėmis siekia nepagrįstai suvaržyti bei apsunkinti įsiteisėjusios Lietuvos apeliacinio teismo 2017-01-19 nutarties, kuria nutarta iškeldinti ieškovę iš patalpų ir statinių, kurių nuosavybės teisės šioje byloje ji nepagrįstai siekia, vykdymą, užkirsti kelią UAB „Vilniaus parkai“ ginčo pastatus naudoti pagal jų paskirtį, tenkinat viešąjį interesą bei gaunant finansinę naudą.
11. Trečiasis asmuo Vilniaus miesto savivaldybė atsiliepime į atsakovės UAB „Vilniaus parkai“ atskirąjį skundą prašo jos bei atsakovės atskiruosius skundus tenkinti. Nurodo, kad sutinka su atsakovės atskirajame skunde išdėstytais argumentais.
12. Ieškovė UAB „Disona“ atsiliepime į atsakovės bei trečiojo asmens atskiruosius skundus prašo atskiruosius skundus atmesti, priteisti ieškovei jos turėtas bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais atsikirtimais:
1. Nei vienoje iš atsakovės bei trečiojo asmens atskiruosiuose skunduose nurodomų bylų nebuvo sprendžiamas patalpų priklausomumo nuosavybės teise ieškovei ar atsakovei klausimas. Minėtose bylose buvo nagrinėjami nuomos mokesčio už naudojimąsi padidintu patalpų plotu priteisimo, nepagrįsto praturtėjimo pagrindu sutaupytų lėšų, naudojantis padidėjusiu patalpų plotu, priteisimo bei iškeldinimo iš padidėjusio patalpų ploto reikalavimai. Teismai, spręsdami aptariamas bylas, vadovavosi Nekilnojamojo turto registro, kuriame padidėjusio patalpų ploto savininku vis dar nurodyta atsakovė, duomenimis, tačiau nei vienoje iš jų nebuvo keliamas klausimas dėl tokio įrašo pagrįstumo / pakeitimo bei reikalavimas dėl padidėjusio patalpų ploto pripažinimo ieškovės nuosavybe.
2. Ieškovė pateikė pakankamus įrodymus, patvirtinančius tikėtiną grėsmę, kad atsakovė ir jos steigėja bei vienintelė akcininkė – Vilniaus miesto savivaldybė, gali perleisti ginčo patalpas tretiesiems asmenims t. y. Vilniaus miesto savivaldybės administracijos bei Vilniaus miesto tarybos dokumentacija, pagal kurią 2010-2011 m. buvo pradėtos procedūros dėl ginčo patalpų pardavimo viešo konkurso metu. Be to, viešoje erdvėje yra talpinama informacija, kad 2016-04-01 buvo priimtas Vilniaus miesto savivaldybės tarybos sprendimo dėl atsakovės likvidavimo, kurio procese, be kita ko, privalėtų būti vykdomas ir viso atsakovės turto perleidimas, projektas. Ginčo turto perleidimo grėsmę papildomai patvirtina ir atskiruosiuose skunduose nurodomi argumentai, kad laikinosios apsaugos priemonės užkerta kelią tenkinti viešąjį interesą, kad patalpose būtų vykdoma lankytojų interesus tenkinanti veikla bei trukdoma įgyvendinti teismų priimtus sprendimus dėl ieškovės iškeldinimo. Taikytos laikinosios apsaugos priemonės – įrašas dėl disponavimo draudimo Nekilnojamojo turto registre, yra mažiausiai ribojančios atsakovės teises bei proporcingos.

Teisėja

k o n s t a t u o j a :

4. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

Dėl tikėtino ieškinio pagrįstumo

13. Pagal CPK 144 straipsnio 1 dalies nuostatas teismas dalyvaujančių byloje ar kitų suinteresuotų asmenų prašymu gali taikyti laikinąsias apsaugos priemones, jeigu šie asmenys tikėtinai pagrindžia savo ieškinio reikalavimą ir jeigu nesiėmus šių priemonių teismo sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tada, jei nustatomos abi CPK 144 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos sąlygos.
14. Teismas, spręsdamas procesinį laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimą, visų pirma preliminariai turi įvertinti pareikštus reikalavimus ir pateiktus įrodymus bei įsitikinti, kad, bylą išnagrinėjus iš esmės, galėtų būti priimtas ieškovui palankus teismo sprendimas. Tačiau tikėtinas ieškinio pagrįstumas laikinųjų apsaugos priemonių instituto taikymo kontekste nėra tapatus ieškinio pagrįstumo įvertinimui, kai šis klausimas yra išsprendžiamas CPK nustatyta tvarka, įgyvendinus visas įrodinėjimo ir įrodymų vertinimo procedūras. Tik nustačius visas bylai reikšmingas aplinkybes ir jas teisiškai kvalifikavus (t. y. išnagrinėjus kilusį ginčą iš esmės) bus atsakyta į klausimą, ar ieškovo materialinis teisinis reikalavimas yra pagrįstas, jei taip, kokia apimtimi, ar jo teisės pažeidžiamos, ar jos turi būti apgintos teismo tvarka, jei taip, kokiu būdu ar forma.
15. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pažymima, jog teismo atliekamas prima facie (iš pirmo žvilgsnio) ieškinio įvertinimas leidžia teismui atsisakyti taikyti ar, atitinkamai, panaikinti taikytas laikinąsias apsaugos priemones dėl tikėtino ieškinio nepagrįstumo tik tais atvejais, kai ieškovo reiškiamas reikalavimas yra akivaizdžiai nepagrįstas, pavyzdžiui, kai ieškovas pasirinko neleistiną ar aiškiai neįmanomą savo civilinių teisių gynybos būdą arba prašoma taikyti laikinąsias apsaugos priemones užtikrinant reikalavimą, kuris iš viso nėra pagrįstas ieškinyje nurodytomis faktinėmis aplinkybėmis, t. y. tik tuomet, kai jau ieškinio priėmimo stadijoje galima daryti prielaidą, kad reiškiamas reikalavimas negalės būti tenkinamas dėl gana akivaizdaus šio reikalavimo nepagrįstumo (Lietuvos apeliacinio teismo 2015-06-16 nutartis civilinėje byloje Nr. 2-827-370/2015; 2017-01-05 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-8-464/2017).
16. Apeliantės – tiek atsakovė, tiek trečiasis asmuo – preliminarų ieškovės dalies ieškinio, t. y. reikalavimo dėl ginčo turto nuosavybės pripažinimo ieškovei ir jo įregistravimo ieškovės vardu, nepagrįstumą sieja su kitomis teismų jau išnagrinėtomis bylomis ir jose konstatuotomis aplinkybėmis bei faktais (Vilniaus apygardos teisme apeliacine tvarka išnagrinėta byla Nr. e2A-65-656/2017, Lietuvos apeliaciniame teisme apeliacine tvarka išnagrinėta byla Nr. e2A-50-196/2017 bei Lietuvos Aukščiausiajame Teisme kasacine tvarka išnagrinėta byla Nr. 3K-3-676-611/2015), kuriose, pasak apeliantų, jau buvo konstatuota, kad ieškovė valdo ir naudoja ginčo turtą be jokio teisinio pagrindo. Tokie atskirųjų skundų argumentai neteikia pagrindo kitokioms išvadoms dėl ieškinio prima facie pagrįstumo padaryti, nei padarė pirmosios instancijos teismas.
17. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad nei vienoje iš apeliančių nurodytų bylų konkrečiai nebuvo sprendžiamas ginčo objektu tapusio turto nuosavybės pripažinimo ieškovei klausimas, nes nebuvo pasirinktas toks civilinių teisių gynimo būdas – ieškinys dėl pripažinimo (CK 1.138 str. 1 p.). Vilniaus apygardos teismas 2017-04-07 nutartimi apeliacine tvarka išnagrinėjo tarp UAB „Vilniaus parkai“ ir UAB „Disona“ bei UAB „Giransa“ kilusį ginčą dėl UAB „Disona“ bei UAB „Giransa“ iškeldinimo iš savavališkai užimtų patalpų, esančių (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. e2A-65-656/2017). Lietuvos apeliacinis teismas 2017-01-19 nutartimi apeliacine tvarka išnagrinėjo tarp tų pačių šalių kilusį ginčą dėl nepagrįstai įgytų lėšų priteisimo, UAB „Disona“ bei UAB „Giransa“ naudojantis ginčo patalpomis, esančiomis (duomenys neskelbtini) (civilinė byla Nr. e2A-50-196/2017). Lietuvos Aukščiausiasis Teismas 2015-12-18 nutartimi kasacine tvarka išnagrinėjo tarp tų pačių šalių kilusį ginčą dėl nuomos ir subnuomos sutarčių nutraukimo ir nuomos mokesčio priteisimo (civilinė byla Nr. 3K-3-676-611/2015). Be to, Vilniaus apygardos teismo 2017-04-07 nutartyje civilinėje byloje Nr. e2A-65-656/2017 teismui pasisakant, kad UAB „Disona“ ir UAB „Giransa“ neįgijo jokių nuosavybės teisių į ginčo statinius, buvo aiškiai akcentuojama ir tai, kad ginčas dėl turto nuosavybės teisės registracijos ir kt. šioje byloje nebuvo kilęs (aptariamos Vilniaus apygardos teismo nutarties 52 punktas). Kitu atveju teismas neabejotinai būtų atsisakęs priimti nagrinėti ieškovės ieškinį dėl nuosavybės į ginčo objektą jai pripažinimo, konstatavęs ginčo tapatumą anksčiau išnagrinėtoms byloms.
18. Vadinasi, nurodyti procesiniai teismų sprendimai, priešingai nei teigia apeliantės, neturi res judicata galios (CPK 18 str., 279 str. 4 d.), laikinųjų apsaugos priemonių taikymo tikslu pagal prima facie doktriną preliminariai įvertinant nagrinėjamoje byloje pareikštą reikalavimą. Ieškovės reikalavimas, koks jis yra pareikštas šioje byloje, materialiniu teisiniu aspektu yra galimas, todėl apeliančių skundų argumentai, kad ieškovės ieškinys yra tikėtinai nepagrįstas, atmestini. Šiuo konkrečiu atveju, nevertinant iš esmės įrodymų, negalima spręsti dėl pareikštų ieškinio reikalavimų akivaizdaus nepagrįstumo ar dėl pirmiau nustatytų prejudicinių faktų taikymo. Kaip jau minėta, teismas gali netaikyti laikinųjų apsaugos priemonių tuo pagrindu, kad ieškinys preliminariai nepagrįstas., tik tuomet, jei yra reiškiamas akivaizdžiai nepagrįstas materialinis teisinis reikalavimas, tačiau tokia aplinkybė šioje byloje nebuvo nustatyta.

Dėl grėsmės teismo sprendimo įvykdymui ir šalių interesų pusiausvyros

19. Naujausioje ir aktualiausioje Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pasisakoma, jog egzistuojančią realią grėsmę būsimo teismo sprendimo įvykdymui privalo įrodyti asmuo, prašantis taikyti laikinąsias apsaugos priemones. Šis klausimas gali būti teisingai išspręstas tik individualiai įvertinus kiekvienos situacijos faktines aplinkybes. Kiekvienu konkrečiu atveju turi būti atsižvelgiama į aplinkybių visumą, nesuteikiant išskirtinės reikšmės tik tam tikroms pavienėms aplinkybėms. Laikinosios apsaugos priemonės gali būti taikomos tik tuomet, kai, be kita ko, esama duomenų ir apie atsakovo nesąžiningumą, pavyzdžiui, ketinimus / galimybę paslėpti, perleisti, įkeisti turimą turtą ar kitaip jį apsunkinti (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-01-12 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-46-464/2017; 2017-03-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-351-302/2017; 2017-04-06 nutartis civilinėje  byloje Nr. e2-629-302/2017).
20. Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliančių atskirųjų skundų argumentais toje dalyje, kurioje teigiama, kad byloje nėra faktinių, aktualių duomenų apie atsakovės, kurios turtui taikytos laikinosios apsaugos priemonės, realius ketinimus šiuo metu perleisti ginčo turtą ir taip apsunkinti ar padaryti neįmanomą teismo sprendimo šioje byloje įvykdymą. Kita vertus, būtinybę taikyti atitinkamus ribojimus teisminio ginčo objektams (konkrečiam turtui) ne visada lemia poreikis eliminuoti galimybę atsakovui pakeisti savo turtinę padėtį, perleidžiant / kitaip apsunkinant jam priklausantį turtą, bet ir poreikis išsaugoti patį ginčo objektą nepakitusiu. Tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje pripažįstama tik kaip prevencinė priemonė, užtikrinanti ginčo šalių status quo (faktinės arba teisinės padėties išsaugojimą) ir nesukelianti didelių suvaržymų asmeniui, kurio atžvilgiu ji yra taikoma (Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-02 nutartis civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017).
21. Nagrinėjamoje byloje tokį poreikį pagrindžia ieškinio dalykas – reikalavimas pripažinti ir įregistruoti ieškovei nuosavybės teises į ginčo objektus (konkretų turtą). Todėl pirmosios instancijos teismas skundžiama nutartimi pagrįstai taikė laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas perleisti nuosavybę į ginčo turtą tretiesiems asmenims, t. y. užkirsdamas kelią situacijos pokyčiams ar naujų ginčo objektu tapusio turto savininkų atsiradimui. Šiuo aspektu svarbu atkreipti dėmesį ir į pirmosios instancijos teismo taikytų laikinųjų apsaugos priemonių pobūdį – įrašo viešame registre apie draudimą perleisti nuosavybės teises į ginčo turtą padarymą. Lietuvos apeliacinio teismo praktikoje akcentuojama, kad tokio pobūdžio laikinoji apsaugos priemonė, priešingai nei atskiruosiuose skunduose įrodinėja apeliantės, netrukdo savininkui įgyvendinti turimo ginčo nekilnojamojo turto naudojimo ir valdymo teisių (žr. jau nurodytą Lietuvos apeliacinio teismo 2017-02-02 nutartį civilinėje byloje Nr. e2-118-516/2017), nagrinėjamu atveju – vykdyti parko lankytojų interesus tenkinančios veiklos ar gauti pajamų iš šio turto naudojimo, taip pat tokia laikinoji apsaugos priemonė niekaip neapsunkina įsiteisėjusių teismų procesinių sprendimų, priimtų kitose bylose, vykdymo.
22. Jeigu atsakovė, kaip deklaruojama jos atskirajame skunde, iš tikrųjų nesiekia ir neketina ginčo nekilnojamojo turto šiuo metu perleisti, aptariama laikinoji apsaugos priemonė objektyviai niekaip nepažeidžia ir negali pažeisti jos interesų ir (ar) neproporcingai suvaržyti atsakovės teisių. Ir atvirkščiai, atsakovės siekis panaikinti tokio pobūdžio laikinąją apsaugos priemonę, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tik papildomai pagrindžia pirmosios instancijos teismo poziciją, kad grėsmė ieškovei galbūt palankaus teismo sprendimo įvykdymui nėra visiškai eliminuota.
23. Šioje nutartyje aptartos aplinkybės patvirtina skundžiamos pirmosios instancijos teismo nutarties dalies teisėtumą bei pagrįstumą, kuris atsakovės bei trečiojo asmens atskiraisiais skundais paneigtas nebuvo, todėl skundžiama pirmosios instancijos teismo nutartis paliekama nepakeista.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Vilniaus apygardos teismo 2017 m. gegužės 2 d. nutartį palikti nepakeistą.

Teisėja                            Dalia Kačinskienė