Administracinė byla Nr. A-723-858/2016
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-00168-2014-5
Procesinio sprendimo kategorija 33.4
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2016 m. liepos 5 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Irmanto Jarukaičio (pranešėjas), Vaidos Urmonaitės-Maculevičienės (kolegijos pirmininkė) ir Skirgailės Žalimienės, rašytinio proceso ir apeliacine tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gerilitas“ apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gerilitas“ skundą atsakovams Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijai ir Nacionalinei mokėjimo agentūrai prie Žemės ūkio ministerijos dėl sprendimų panaikinimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė (toliau – ir UAB) „Gerilitas“ (toliau – ir pareiškėjas, Bendrovė) pateikė teismui skundą, prašydamas: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Agentūra) 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. BRK-(10.3.8)-2661; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos (toliau – ir Ministerija) 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 3JA-145-128; ir 3) įpareigoti Agentūrą išspręsti klausimą, priimant sprendimą dėl naujo pareiškėjo mokėjimo prašymų pateikimo grafiko suderinimo.
Pareiškėjas nurodė, kad 2011 m. gegužės 20 d. UAB „Gerilita“ su Agentūra sudarė paramos sutartį Nr. 3VK-KE-10-2-003817-PR001 pagal Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) veiklos sritį „Ne žemės ūkio veikla“ (toliau – ir Paramos sutartis) dėl 1 711 328 Lt paramos projektui „Fizinės gerovės užtikrinimo ir maitinimo paslaugų Brizgių k. projektas“ (toliau – ir Projektas) įgyvendinti. 2012 m. liepos 23 d. UAB „Gerilita“ pradėta reorganizavimo procedūra, nuo UAB „Gerilita“ atskiriant naują įmonę UAB „Gerilitas“ (pareiškėją). 2012 m. gruodžio 6 d. valstybės įmonės Registrų centro Juridinių asmenų registre buvo įregistruotas naujas juridinis asmuo – pareiškėjas. UAB „Gerilita“ buvo paliktos visos teisės ir pareigos, išskyrus teises ir pareigas, kylančias iš Paramos sutarties, – pastarosios perduotos pareiškėjui, nes UAB „Gerilita“ nebuvo pajėgi įvykdyti Projektą. Agentūra apie reorganizaciją informuota 2012 m. lapkričio 16 d., ji reorganizacijai pritarė. 2013 m. birželio 5 d. tarp pareiškėjo ir Agentūros buvo sudarytas Susitarimas Nr. 4 dėl Paramos sutarties pakeitimo ir įsipareigojimų perleidimo (toliau – ir Susitarimas Nr. 4).
Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, kad, atlikęs rinkos ekonominę analizę dėl Projekte numatytų teikti paslaugų, 2013 m. rugpjūčio 9 d. jis kreipėsi į Agentūros Kaimo plėtros ir žuvininkystės programų departamento Projektų administravimo skyrių prašydamas pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą į palankesnę Projekto įgyvendinimui. 2013 m. spalio 30 d. Agentūra raštu Nr. BRK-(10.3.8)-8135 sutiko su Projekto įgyvendinimo vietos keitimu iš Brizgų k. Telšių raj. į Rūčkakiemio k. Kaišiadorių raj. nepaisant to, kad buvo praleisti visi, išskyrus paskutinį, ankstesnei Projekto įgyvendinimo vietai derinti mokėjimo prašymų pateikimo terminai.
Pareiškėjas teigė, jog 2013 m. rugsėjo 26 d. taip pat pateikė prašymą Agentūrai išdėstyti Projekto įgyvendinimo terminus nauju grafiku, nes dėl objektyvių priežasčių (vietos pakeitimo) nebuvo fizinių galimybių Projektą įgyvendinti senuoju grafiku. Tačiau 2013 m. lapkričio 6 d. raštu Nr. BRK-(10.3.8)-9262 Agentūra atsisakė prašymą patenkinti ir pareikalavo laikytis senojo grafiko. Pareiškėjas dėl pastarojo rašto 2013 m. lapkričio 18 d. pateikė skundą Ministerijai. 2013 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas pateikė pakartotinį prašymą Agentūrai.
Pareiškėjas paaiškino, jog pagal patvirtintą Projekto įgyvendinimo terminų grafiką pirmasis mokėjimo prašymas turėjo būti pateiktas iki 2013 m. balandžio 14 d., kai Bendrovė dar nebuvo perėmusi sutartinių įsipareigojimų. Pareiškėjas nustatė, jog Agentūra iš esmės toje pačioje situacijoje yra suformavusi praktiką, jog esant analogiškoms aplinkybėms galimas naujų mokėjimo prašymų pateikimo grafiko suderinimas (žr., pvz., Agentūros ir UAB „Techstatus“ susitarimą Nr. 8 „Dėl 2011 m. gegužės 9 d. paramos sutarties Nr. 3VK-KK-10-2-003835-PR001“). Pareiškėjas manė, kad pateiktame pavyzdyje projekto vykdymo pradžia ir eiga buvo faktiškai tapačios pareiškėjo aplinkybėms, bet pirmuoju atveju prašymas suderinti naują mokėjimo prašymų pateikimo grafiką buvo patenkintas (analogiški prašymai patenkinti ir įmonėms UAB „GJ baldai“ bei UAB „Baldų meistras“), o pareiškėjo – ne.
Pareiškėjui nesuprantama, kodėl Agentūra, pritarusi Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimui, o, pareiškėjui pradėjus pasirengimo darbus, gavus statybos leidimą, sudarius sutartį su statybos darbus atliksiančia įmone, sudarius paskolos sutartį ir atlikus kitus veiksmus, dėl neaiškių priežasčių atsisakė pratęsti mokėjimo prašymų pateikimo terminus, savo sprendimą formaliai motyvuodama Paramos sutartimi, kurią pasirašė paraišką pateikusi įmonė UAB „Gerilita“. Pareiškėjas teigė turėjęs pagrįstą lūkestį, kad bus sudarytas naujas grafikas, nes Agentūra pritarė sutartinių įsipareigojimų perėmimui (Susitarimas Nr. 4) jau suėjus terminui pirmajam prašymui pateikti (po 2013 m. balandžio 14 d.). Pareiškėjas atkreipė dėmesį į tai, jog Bendrovė jau patyrė nemažai išlaidų, susijusių su Projekto įgyvendinimu, taip pat kad Projektas pradėtas įgyvendinti aktyviai bendradarbiaujant su Anglininkų kaimo bendruomene, kadangi sėkmingas Projekto įgyvendinimas sukurtų naujų vietų bendruomenės nariams.
Pareiškėjas nurodė, kad 2014 m. gegužės 16 d. iš Ministerijos gavo ginčijamą sprendimą Nr. 3JA-145-128, kuriuo nuspręsta palikti galioti ginčijamą Agentūros 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. BRK-(10.3.8)-2661, kuriuo Agentūra atmetė pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. prašyme išdėstytus argumentus ir neleido įgyvendinti Projekto pagal prašyme nurodytą naują grafiką. Pareiškėjas nesutiko su ginčijamais sprendimais ir manė, kad jie buvo nepagrįsti, prieštaravo Agentūros 2013 m. spalio 30 d. rašte Nr. BRK-(10.3.8)-8135 išdėstytam sprendimui leisti pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą, Agentūros 2013 m. lapkričio 12 d. rašte Nr. KK-(10.6.1E)-2246 išdėstytam sprendimui pritarti rangovo atrinkimo procedūrai, veiksmams analogiškose situacijose, kituose projektuose bei 2013 m. gruodžio 30 d. Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymui Nr. 3D-915 „Dėl Žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymo Nr. 3D-882 „Dėl Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ įgyvendinimo taisyklių (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) patvirtinimo“ pateikimo“ (toliau – ir Įsakymas Nr. 3D-915), todėl yra neteisėti, nelogiški ir naikintini. Pareiškėjo teigimu, visi Agentūros prašomi dokumentai buvo pateikti, nors ir praleidus nurodytus terminus, o vėlavimas įvyko dėl to, kad užtruko statybos leidimo gavimas. Pareiškėjas pastebėjo, kad negalėjo gauti Ministerijos nurodyto 2013 m. balandžio 8 d. rašto Nr. BRK-(10.3.8)-2449, nes paramos gavėjo teises ir pareigas įgijo tik 2013 m. birželio 5 d. Susitarimu Nr. 4. Po šio susitarimo Agentūra tokio prašymo pareiškėjui nepateikė. Pareiškėjas nurodė, kad, vadovaujantis analogiškose situacijose suformuota Agentūros praktika (žr., pvz., paramos sutartį V. L. projektui Nr. 3VĮ-KV-10-1-002478-PR001), termino pateikti dokumentus praleidimas nelaikytinas pakankamu pagrindu nutraukti Paramos sutartį. Be to, pareiškėjo nuomone, Ministerija, nurodydama, kad pareiškėjas nevykdė Paraiškoje numatytų įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais, klaidingai aiškino Įsakymą Nr. 3D-915.
Pareiškėjas paaiškino, jog šiuo įsakymu projektams, kurių paraiškos pateiktos iki 2011 m. rugsėjo 26 d., įgyvendinimo terminas gali būti pratęstas iki 2015 m. birželio 30 d. Tačiau, pasak pareiškėjo, Agentūra ir Ministerija nepaisė nei šio įsakymo, nei pareiškėjo į Projektą investuotų didelių lėšų (statinių baigtumas viršija 50 proc.) bei logiškai neįvertino objektyvios aplinkybės, kad, Agentūrai pritarus Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimui, nebus įmanoma mokėjimo prašymus pateikti pagal ankstesnei vietai suderintą grafiką. Apibendrinęs savo argumentus pareiškėjas teigė, kad turėjo teisėtą ir pagrįstą lūkestį tikėtis, jog bus suderintas naujas mokėjimo prašymų pateikimo grafikas.
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašė: 1) pareiškėjo skundo dalį dėl Ministerijos 2014 m. gegužės 16 d. sprendimo panaikinimo atmesti; 2) bylą skundo dalyje dėl Agentūros 2014 m. kovo 24 d. rašto panaikinimo nutraukti Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.
Atsiliepime į pareiškėjo skundą paaiškinama, kad 2011 m. gegužės 20 d. UAB „Gerilita“ ir Agentūra sudarė Paramos sutartį. Šioje sutartyje buvo numatyta, kad Projektas turi būti įgyvendintas iki 2012 m. birželio 30 d., kas 2 mėnesius nuo 2011 m. rugsėjo 30 d. iš viso pateikiant Agentūrai šešis mokėjimo prašymus. Po Paramos sutarties sudarymo buvo pasirašyti trys susitarimai dėl Paramos sutarties keitimo, kiekvienu iš jų nukeliant Projekto įgyvendinimo terminą. Paskutinį tokį susitarimą Agentūra ir UAB „Gerlita“ pasirašė 2013 m. gegužės 20 d. (toliau – ir Susitarimas Nr. 3). Pagal pastarąjį susitarimą UAB „Gerilita“ įsipareigojo iki 2013 m. gegužės 14 d. pateikti pirmąjį mokėjimo prašymą, o kitus penkis teikti kas mėnesį (paskutinį – iki 2013 m. spalio 14 d.). 2013 m. birželio 5 d. pasirašius Susitarimą Nr. 4, pareiškėjas perėmė visas UAB „Gerilita“ teises ir įsipareigojimus, kylančius iš Paramos sutarties. Pirmąjį mokėjimo prašymą pareiškėjas Agentūrai pateikė pavėlavęs 60 darbo dienų. Kitų mokėjimo prašymų pareiškėjas Agentūrai iš viso nepateikė.
Agentūra nurodė, kad 2013 m. spalio 1 d. pareiškėjas pateikė 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymą leisti Projekto įgyvendinimą išdėstyti nauju grafiku. Agentūra 2013 m. lapkričio 6 d raštu Nr. BRK-(10.3.8)-9262 informavo pareiškėją apie priimtą sprendimą netenkinti jo prašymo. 2013 m. lapkričio 20 d. pareiškėjas vėl kreipėsi į Agentūrą su pakartotiniu prašymu. 2013 m. gruodžio 3 d. raštu Nr. BRK-(10.3.8)-9959 Agentūra informavo pareiškėją, kad pakartotiniame prašyme nurodytas aplinkybes įvertins priimdama sprendimą, apie kurį praneš atskiru raštu.
Agentūra pažymėjo, kad 2013 m. lapkričio 22 d., siekdama apsaugoti Europos Sąjungos ir Lietuvos Respublikos finansinius interesus bei vykdydama galimų pažeidimų bei nusikalstamų veikų prevenciją administruojant paramą, vadovaudamasi Teisės aktų nuostatų pažeidimų, susijusių su Europos žemės ūkio garantijų fondo, Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai ir Europos žuvininkystės fondo priemonių įgyvendinimu, administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. vasario 5 d. įsakymu Nr. 3D-80 (toliau – ir Pažeidimų administravimo taisyklės), 6 punktu, raštu Nr. BRK-(14.5)-9770 kreipėsi į Finansinių nusikaltimų tyrimų tarnybą prie Lietuvos Respublikos vidaus reikalų ministerijos (toliau – ir FNTT) ir informavo, kad, atliekant įtariamo pažeidimo, susijusio su pareiškėjo įgyvendinamu Projektu, tyrimą, buvo nustatytas galimas nusikalstamos veikos atvejis, t. y. sukčiavimas siekiant gauti paramą. FNTT Kauno apygardos valdyboje buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas Nr. 06-1-11012-13.
Agentūra pastebėjo, kad 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. BRK-(10.3.8)-697 ji informavo pareiškėją apie jam pritaikytą sankciją – nekompensuoti sutartos 1 711 328 Lt sumos ir nutraukti Paramos sutartį dėl nustatytų šios sutarties 17.1 17.13 17.19 ir 17.21 punktų pažeidimų.
Agentūra, vadovaudamosi Paramos sutarties 17.19 ir 17.21 punktais, nurodė, jog pareiškėjas nustatytais terminais neteikė papildomos informacijos: 2013 m. balandžio 8 d. raštu Nr. BRK-(10.3.8)-2449 prašytų pirkimo dokumentų bei 2013 m. rugsėjo 10 d. elektroniniu paštu uab.gerilitas@gmail.com prašytų dokumentų, t. y. dokumentų, kurie buvo reikalingi vertinant mokėjimo prašymą (stendo pirkimo dokumentų, statybos leidimo, raštiško patvirtinimo, kad Projektas įgyvendintas nuosavomis lėšomis arba paskolos sutarties, techninio projekto, statinio techninio projekto skaičiuojamosios dalies ekspertizės išvados, seniūnijos pažymos apie deklaruotas labai mažos įmonės darbuotojų gyvenamąsias vietas).
Agentūra pažymėjo ir tai, kad pareiškėjas jai nepateikė mokėjimo prašymų Paramos sutartyje nustatytais terminais. Pirmasis mokėjimo prašymas Agentūrai buvo pateiktas tik 2013 m. rugpjūčio 7 d. (60-tą darbo dieną, t. y. paskutinę dieną, kuomet mokėjimo prašymas galėjo būti pateiktas pavėluotai). Šiuo vieninteliu iš pareiškėjo gautu mokėjimo prašymu buvo prašoma kompensuoti tik Projekto viešinimo išlaidas (537,55 Lt), nors pagal Paramos sutarties 6.1 punktą buvo numatyta pateikti pirmąjį mokėjimo prašymą ir dėl statybos bei rekonstrukcijos darbų išlaidų kompensavimo (iš viso 279 769 Lt). Agentūra, vadovaudamasi Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos priemonės „Parama verslo kūrimui ir plėtrai“ (veikiančios ar naujai įsteigtos labai mažos įmonės plėtra) įgyvendinimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2010 m. rugsėjo 29 d. įsakymu Nr. 3D-882 (toliau – ir Įgyvendinimo taisyklės), 51, 52 ir 53 punktais, nurodė, kad pareiškėjas prašymų pratęsti mokėjimo prašymų pateikimo terminą Agentūrai nepateikė iki Paramos sutartyje nustatyto termino (2013 m. spalio 14 d.), Projekto neįgyvendino ir neįvykdė įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais ir pasiekimais (sukurti aukšto lygio gyvenimo kokybės gerinimo ir maitinimo paslaugas teikiantį kompleksą kaime, skatinti verslumą ir gerinti gyvenimo kokybę kaimo vietovėje, komplekse teikti maitinimo ir aukštos kokybės sveikatos gerinimo paslaugas). Taigi, Bendrovė nuo Paramos sutarties pasirašymo iki Paramos sutartyje numatyto Projekto įgyvendinimo termino pabaigos (t. y. nuo 2011 m. gegužės 20 d. iki 2013 m. spalio 14 d.) atliko tik vieną investiciją – įsigijo stendą už 827 Lt (iš jų prašė kompensuoti 537 Lt), kai tuo tarpu Paramos sutartyje nurodyta bendra Projekto vertė siekė 2 632 813 Lt.
Agentūros teigimu, pareiškėjas įsipareigojimo įgyvendinti Projektą nustatytais terminais neįvykdė, todėl pareiškėjo atžvilgiu Agentūra nustatė Paramos sutarties 25 punkto pažeidimą ir priėmė sprendimą pareiškėjui paramos neskirti, o Paramos sutartį nutraukti. Apie tai pareiškėjas informuotas 2014 m. sausio 23 d. Agentūros raštu Nr. BRK-(10.3.8)-697. Agentūra pabrėžė, kad šis sprendimas pripažintas teisėtu ir pagrįstu Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 5 d. sprendimu administracinėje byloje Nr. I-6603-208/2014. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo prašymas suderinti naują mokėjimo prašymų pateikimo grafiką, t. y. pakeisti Paramos sutarties sąlygas, negali būti patenkintas. Be to, pagal Įgyvendinimo taisyklių 21 punktą, visa Projekto įgyvendinimo trukmė negali viršyti 36 mėnesių nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos. Šis sprendimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas 2011 m. balandžio 12 d., vėliausias galimas Projekto įgyvendinimo terminas yra 2014 m. balandžio 12 d., todėl patenkinus pareiškėjo prašymą, nurodytas terminas būtų praleistas.
Agentūra nurodė, kad pareiškėjas 2014 m. vasario 4 d. jai pateikė paaiškinimus, kuriais prašė nenutraukti Paramos sutarties ir pritarti naujam mokėjimo prašymų pateikimo grafikui. Agentūra ginčijamu 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. Nr. BRK-(10.3.8)-2661 pareiškėjui nurodė, kad jo pateikti paaiškinimai nesudaro pagrindo keisti 2014 m. sausio 23 d. sprendimą Nr. BRK-(10.3.8)-697, kuriuo Paramos sutartis nutraukta, ir todėl yra atmestini.
Agentūra pastebėjo, kad ABTĮ 33 straipsnio 1 dalis numato 1 mėnesio terminą skundui dėl viešojo administravimo subjekto priimto administracinio akto pateikti. Pareiškėjas ginčijamą Agentūros 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. BRK-(10.3.8)-2661 apskundė tik 2014 m. birželio 5 d. pateiktu skundu ir teismo neprašė atnaujinti skundo padavimo terminą, todėl byla šioje dalyje turėtų būti nutraukta ABTĮ 101 straipsnio 6 punkto pagrindu.
Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašė pareiškėjo skundą atmesti.
Ministerija paaiškino, kad 2013 m. lapkričio 18 d. gavo pareiškėjo skundą dėl Agentūros veiksmų, kuriame buvo prašoma įpareigoti Agentūrą suderinti naują mokėjimo prašymų pateikimo grafiką. Ministerija taip pat gavo 2013 m. lapkričio 25 d. Agentūros raštą Nr. BRK-(14.5)-9801, kuriame pateikta informacija apie pareiškėjo padarytą pažeidimą ir siūlymas Ministerijai pritarti Agentūros sprendimui pareiškėjui taikyti sankciją – nutraukti Paramos sutartį ir neskirti Paramos sutartyje nurodytos 1 711 328 Lt dydžio paramos. Pagal Pažeidimų administravimo taisyklių 11 punktą, Ministerijos pažeidimų kontrolierius, gavęs iš Agentūros su pažeidimu susijusią medžiagą ir atlikęs tyrimą pateikia pažymą apie pažeidimą Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro įsakymu sudarytai komisijai (toliau – ir Komisija).
Ministerija nurodė, kad 2014 m. sausio 15 d. raštu Nr. 3JA-339-18 ji informavo pareiškėją apie tai, kad Komisijai 2013 m. gruodžio 19 d. svarstant pažeidimo klausimą buvo nagrinėjamos ir pareiškėjo skunde nurodytos aplinkybės. Komisija, atsižvelgusi į tai, kad pareiškėjo Paramos sutartyje nustatytas Projekto įgyvendinimo terminas pasibaigęs, kad pavėluotai pateiktas tik vienas iš šešių mokėjimo prašymų, o jame prašoma kompensuoti tik už įsigytą stendą, kad Projekto vykdymo trukmė – 36 mėnesiai, kurie pasibaigs 2014 m. balandį, kad iki šiol statybos darbai faktiškai neįvykdyti ir kad buvo žiemos laikotarpis, nusprendusi, jog nerealu įgyvendinti nustatytus darbus per likusį laiką, ir įvertinusi pareiškėjo padarytus teisės aktų pažeidimus, nepatenkino pareiškėjo prašymo įpareigoti Agentūrą suderinti naują mokėjimo prašymų pateikimo grafiką bei pritarė Agentūros sprendimui neskirti Paramos sutartyje nurodytos 1 711 328 Lt dydžio paramos ir nutraukti Paramos sutartį. Ministerija informavo pareiškėją, kad Agentūra dėl jo priims individualų teisės aktą ir jį apie tai informuos.
Ministerija nesutiko su pareiškėjo reikalavimu panaikinti Ministerijos ir Agentūros sprendimus. Ministerijos nuomone, Agentūra ginčijamu 2014 m. kovo 24 d. sprendimu Nr. BRK-(10.3.8)-2661 pareiškėjo atžvilgiu priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, todėl jo naikinti nėra teisinio pagrindo. Ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad Agentūros prašomų dokumentų ir papildomos informacijos nepateikimas nustatytais terminais nėra vienintelis pažeidimas, kurio pagrindu buvo priimtas sprendimas nutraukti Paramos sutartį.
Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjo teiginys, jog, 2013 m. spalio 30 d. raštu Nr. BRK-(10.3.8)-8135 sutikdama su Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimu, Agentūra sukūrė lūkestį, kad bus sudarytas naujas mokėjimo prašymų pateikimo grafikas, buvo nepagrįstas, nes tame pačiame rašte Agentūra pareiškėjui priminė apie įsipareigojimą šiuos prašymus pateikti laiku ir kad, nesilaikant nustatytų terminų, pareiškėjui gali būti taikomos sankcijos.
Ministerija prieštaravo ir pareiškėjo argumentui, jog ji, kaip ir Agentūra, neatsižvelgė į Įsakymą Nr. 3D-915. Ministerija paaiškino, kad klausimas dėl pareiškėjo Paramos sutarties nutraukimo buvo sprendžiamas Komisijos 2013 m. gruodžio 18 d. vykusiame posėdyje. Taigi, Komisijos sprendimas buvo priimtas dar iki šio įsakymo įsigaliojimo. Pažeidimų administravimo taisyklės Agentūrai nesuteikia teisės priimti priešingą nei Komisijos sprendimą. Be to, Agentūrai šiuo įsakymu suteikta teisė pratęsti Projekto įgyvendinimo terminą nėra absoliuti, nes termino pratęsimas galimas tik įvertinus visas projekto įgyvendinimo priežastis.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2015 m. gegužės 13 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas, apžvelgęs šalių išdėstytas aplinkybes, nutarė, kad pirmiausia būtina įvertinti ginčijamų sprendimų, kurie laikytini viešojo administravimo aktais, atitiktį Lietuvos Respublikos viešo administravimo įstatymo (toliau – ir VAĮ) 8 straipsnio 1 dalyje nurodytiems teisėtumo ir pagrįstumo kriterijams.
Teismas nustatė, kad ginčijamas Agentūros 2014 m. kovo 24 d. sprendimas Nr. BRK-(10.3.8)-2661 priimtas išnagrinėjus pareiškėjo 2014 m. vasario 4 d. paaiškinimus, kuriais pareiškėjas, nesutikdamas su Agentūros 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. BRK-(10.3.8)-697, prašė nenutraukti Paramos sutarties bei pritarti naujam mokėjimo prašymų pateikimo grafikui. Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas ir anksčiau siekė pakeisti Paramos sutarties sąlygas keičiant mokėjimo prašymų pateikimo grafiką. Šiuo klausimu priimtų Agentūros ir Ministerijos sprendimų (2013 m. gruodžio 4 d. sprendimas Nr. 3JA-286-189 ir 2014 m. sausio 15 d. sprendimas Nr. 3JA-339-18) teisėtumas jau buvo patvirtintas teismų (žr. Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. I-6603-208/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-344-143/2015). Šiuose teismo sprendimuose konstatuota, kad teisinis reglamentavimas suteikia pirmenybę paramos gavėjo galbūt padaryto (esant tam tikrai informacijai) pažeidimo tyrimui. Todėl visi kiti, tam tikrą sąsają su galbūt padarytu pažeidimu turintys Projekto įgyvendinimo klausimai (tuo pačiu ir pareiškėjo prašymai pakeisti mokėjimo prašymų pateikimo grafiką) gali būti sprendžiami tik pasibaigus minėtam tyrimui. Šiame kontekste pažymėta, kad pareiškėjo teisės į paminėtos paramos teikimą klausimas (atlikus nurodytą tyrimą) buvo išspręstas Agentūros 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. BRK-(10.3.8)-697. Šiuo sprendimu Agentūra, gavusi Ministerijos 2013 m. gruodžio 13 d. pritarimą Nr. 2D-(6552)3.23) ir vadovaudamasi Paramos sutarties 30 punktu, nutraukė Paramos sutartį. Sprendimą nutraukti Paramos sutartį Agentūra grindė nustatytais Paramos sutarties 17.1, 17.13, 17.19 ir 17.21 punktų, Lietuvos kaimo plėtros 2007–2013 metų programos administravimo taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministro 2007 m. balandžio 6 d. įsakymu Nr. 3D-153 (toliau – ir Administravimo taisyklės), 108 punkto bei Įgyvendinimo taisyklių 51 punkto pažeidimais.
Teismas pastebėjo, kad pareiškėjas, nesutikdamas su konstatuotais pažeidimais, paaiškinimuose nurodė, jog 2013 m. balandžio 8 d. raštu pareikalautų dokumentų pateikti negalėjo ir neturėjo pareigos, nes apie tokį reikalavimą nežinojo (įsipareigojimus iš UAB „Gerilita“ perėmė tik 2013 m. birželio 5 d.) ir tokių dokumentų neturėjo. Pareiškėjas nurodė vėliau tokių dokumentų laiku nepateikęs dėl užsitęsusios statybos leidimo gavimo procedūros. Dėl mokėjimo prašymų nepateikimo grafikuose nustatytais terminais pareiškėjas vėlgi nurodė, kad pažeidimus padarė ne Bendrovė, o UAB „Gerilita“. Dėl Paramos sutartyje nurodyto projekto įgyvendinimo termino (iki 2013 m. spalio 14 d.) pažeidimo pareiškėjas nurodė, jog toks pažeidimas vertintinas kaip formalus, nes Agentūra visą laiką buvo informuojama apie Projekto įgyvendinimą ir jo eigą, o Agentūra, sutikdama su Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimu, sukūrė pagrįstą tikėjimą, jog terminai Projekto įgyvendinimui bus pratęsti. Ginčijamu sprendimu Agentūra padarė išvadą, kad pareiškėjas nepateikė aplinkybių, kurios paneigtų konstatuotus pažeidimus. Pareiškėjas šių aplinkybių nepateikė ir teismui, todėl teismas nusprendė, kad Paramos sutartis nutraukta pagrįstai.
Teismas padarė išvadą, kad iš esmės visi pareiškėjo argumentai dėl padarytų pažeidimų yra paremti vieninteliu argumentu – teisėtų lūkesčių principu. Pareiškėjas rėmėsi aplinkybe, kad Agentūra jam leido pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą ir tuo sukūrė pagrindą tikėtis, kad bus pratęstas ir Projekto įgyvendinimo galutinis terminas bei mokėjimo prašymų pateikimo terminai. Vertinant šį pareiškėjo argumentą būtina pažymėti, kad Susitarimu Nr. 4 pareiškėjas įsipareigojo perimti visas teises ir įsipareigojimus, kylančius iš Paramos sutarties, tęsti sutarties vykdymą ir prisiimti visą atsakomybę už tinkamą įsipareigojimų įvykdymą joje nustatytomis sąlygomis. Tuo pačiu susitarimu pareiškėjas patvirtino, kad yra susipažinęs su Paramos sutartimi, kad jam žinomos ir suprantamos visos sutarties nuostatos ir iš jų kylanti atsakomybė. Taigi, pasirašydamas Susitarimą Nr. 4, pareiškėjas patvirtino, kad yra pasirengęs įgyvendinti Projektą Paramos sutartyje nustatytomis sąlygomis ir terminais. Tuo pačiu pareiškėjas patvirtino prisiėmęs riziką dėl atsakomybės, jeigu negalės įgyvendinti Projekto per nustatytus terminus. Teismas pastebėjo, kad nei Paramos sutarties sąlygose, nei teisės aktuose nėra įtvirtinta Agentūros pareiga leidus pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą pratęsti ir galutinį Projekto įgyvendinimo terminą. Atsižvelgęs į nustatytas aplinkybes, teismas nusprendė, kad ginčijamas Agentūros sprendimas visiškai atitinka VAĮ 8 straipsnio 1 dalies reikalavimus, todėl nėra pagrindo jį panaikinti.
Vertindamas antrąjį ginčijamą aktą, teismas nurodė, kad Ministerija, išnagrinėjusi pareiškėjo 2014 m. balandžio 11 d. skunde išdėstytus argumentus, kurie ši esmės sutapo su Agentūrai adresuotais argumentais, padarė pagrįstą išvadą, kad, pareiškėjui įgijus paramos gavėjo statusą, jam perėjo ne tik UAB „Gerilita“ teisės, bet ir pareigos. Ginčijamame 2014 m. gegužės 16 d. sprendime Nr. 3JA-145-128 Ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad Agentūros prašomų dokumentų ir papildomos informacijos nepateikimas nustatytais terminais nėra vienintelis pažeidimas, kurio pagrindu buvo priimtas sprendimas nutraukti Paramos sutartį. Be to, pareiškėjas, 2013 m. rugpjūčio 9 d. prašydamas leisti pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą, Agentūrai kartu nepateikė ir prašymo pratęsti mokėjimo prašymų pateikimo terminus. Ministerija pažymėjo, kad Agentūra, sutikdama su vietos pakeitimu, priminė pareiškėjui ir apie iš Paramos sutarties kilusius įsipareigojimus pateikti mokėjimo prašymus bei apie galimybę taikyti sankcijas dėl pavėluotai pateiktų mokėjimo prašymų. Taigi, Ministerija pagrįstai teigė, jog pareiškėjas neturėjo pagrindo tikėtis, kad bus pakeistas mokėjimo prašymų pateikimo ir Projekto įgyvendinimo grafikas. Teismas padarė išvadą, kad ir ginčijamas Ministerijos sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas, todėl pareiškėjo reikalavimas panaikinti šį sprendimą atmestinas.
Dėl pareiškėjo argumento, kad nagrinėjamu atveju netinkamai taikytas Įsakymas Nr. 3D-215, teismas sutiko su Ministerijos pozicija, kad Paramos sutarties nutraukimo klausimas buvo svarstomas ir siūlymas nutraukti sutartį buvo patvirtintas dar iki įsigaliojant šiam teisės aktui. Be to, teisė pakeisti Projekto įgyvendinimo terminą nėra absoliuti.
Dėl įpareigojimo Agentūrai išspręsti klausimą priimant sprendimą dėl naujo pareiškėjo mokėjimo prašymų pateikimo grafikų suderinimo teismas nustatė, kad tarp šalių pasirašyta Paramos sutartis buvo nutraukta Agentūros 2014 m. sausio 23 d. sprendimu Nr. BRK-(10.3.8)-697. Tai, kad pareiškėjas neprašo panaikinti pastarojo sprendimo, suponuoja, kad Paramos sutartis nutraukta teisėtai ir pagrįstai, todėl pareiškėjo reikalavimas, susijęs su negaliojančios sutarties modifikavimu keičiant jos sąlygas, atmestinas.
III.
Pareiškėjas uždaroji akcinė bendrovė „Gerilitas“ apeliaciniu skundu prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, patenkinantį jo skundą.
Pareiškėjas mano, kad nurodyti kiti teismų sprendimai (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. I-6603-208/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas administracinėje byloje Nr. A-344-143/2015), kuriais patvirtintas dėl Paramos sutarties sąlygų pakeitimo priimtų Agentūros ir Ministerijos teisės aktų teisėtumas, šiai bylai neturi prejudicinės galios, todėl juose nustatyti faktai neturi būti laikomi prejudiciniais faktais. Pareiškėjo teigimu, šie faktai neatitinka ABTĮ 58 straipsnio 2 dalyje 3 punkte įtvirtintos prielaidos, kad pirmesnėje byloje nustatyti faktai pripažintini prejudiciniais tik tada, kai jie toje byloje buvo įrodinėjimo dalykas ar bent jo dalis; svarbu, kad nustatomas faktas būtų reikšmingas abejose bylose. Pareiškėjas pažymi, kad minėtame Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo sprendime vertintas galbūt dėl Ministerijos neveikimo atsiradęs pareiškėjo teisių pažeidimas, o nagrinėjamu atveju ginčijamas Paramos sutarties su pareiškėju nutraukimo teisėtumas.
Pareiškėjas nesutinka su teismo teiginiu, kad vien todėl, jog Agentūra, sutikdama su vietos pakeitimu, priminė pareiškėjui ir apie iš Paramos sutarties kilusius įsipareigojimus pateikti mokėjimo prašymus bei apie galimybę taikyti sankcijas dėl pavėluotai pateiktų mokėjimo prašymų, pareiškėjui negalėjo kilti teisėtas lūkestis, kad Agentūra sutiks nustatyti naują mokėjimo prašymų pateikimo grafiką. Toks pažeidimo vertinimas laikytinas formaliu ir neturinčiu esminės reikšmės tam, kad Paramos sutartis būtų pripažinta nutraukta pagrįstai. Pareiškėjas, gaudamas leidimą pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą, pagrįstai tikėjosi, jog Agentūra, suprasdama, kad reikės daugiau laiko Projekto įgyvendinimui, sutiks suderinti naują Projekto įgyvendinimo grafiką ir pratęs mokėjimo prašymų pateikimo terminus, kas yra įprasta Agentūros praktika įgyvendinant kitus projektus.
Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Konstitucinis Teismas (toliau – ir Konstitucinis Teismas) yra išaiškinęs, jog viešojo administravimo institucijos savo veikloje privalo užtikrinti teisėtų lūkesčių ir teisinio tikrumo principų laikymąsi. Analogiškos pozicijos laikosi ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismas, pirmą kartą teisėtų lūkesčių principą paminėjęs 1978 m. gegužės 3 d. byloje A. Topfer & Co. GmbH prieš Europos Komisiją, bylos Nr. C-112/77.
Be to, pareiškėjas 2016 m. birželio 7 d. apeliacinės instancijos teismui pateikė Kauno apylinkės teismo 2015 m. gruodžio 4 d. nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. 1-1323-408/2015, kuriuo Bendrovės direktorė ir susiję asmenys išteisinti kaip, be kita ko, nepadarę Agentūros FNTT nurodytos nusikalstamos veikos.
Atsakovas Nacionalinė mokėjimo agentūra prie Žemės ūkio ministerijos prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Agentūra savo poziciją grindžia argumentais, išdėstytais atsiliepime į skundą. Agentūra papildomai nurodo, kad, vadovaujantis Susitarimu Nr. 4, pareiškėja yra atsakinga už visų dokumentų pateikimą. 2013 m. rugsėjo 26 d. kreipdamasis į Agentūrą dėl Projekto įgyvendinimo nauju grafiku pareiškėjas prisiėmė riziką, kad jo prašymas gali būti nepatenkintas. Europos Sąjungos Teisingumo Teismas yra ne kartą pažymėjęs, jog, sprendžiant dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo, institucijos turi būti suteikusios asmenims konkrečias garantijas, dėl kurių neįvykdymo gali atsirasti tam tikrų teisinių pasekmių (žr., pvz., 2004 m. sausio 6 d. sprendimą byloje Mulder ir kiti prieš Tarybą ir Komisiją, bylos Nr. C-104/89; 1995 m. gegužės 10 d. sprendimą byloje Lefebvre ir kiti prieš Komisiją, bylos Nr. T-571/93). Agentūra tokių garantijų nesuteikė, tad pareiškėjas negalėjo turėti jokių pagrįstų ir teisėtų lūkesčių. Agentūra taip pat atkreipia dėmesį į tai, kad Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6603-208/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A-344-143/2015 patvirtintas Ministerijos 2014 m. sausio 15 d. sprendimas, kuriuo Ministerija informavo pareiškėją, kad pritaria Agentūros siūlymui taikyti pareiškėjui sankciją – neskirti paramos ir nutraukti Paramos sutartį. Agentūros manymu, ši situacija jokių konkrečių garantijų nesuteikia.
Atsakovas Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerija prašo atmesti pareiškėjo apeliacinį skundą.
Ministerija savo poziciją grindžia argumentais, išdėstytais atsiliepime į skundą. Ministerija pakartotinai pažymi, kad aplinkybė, jog Agentūra sutiko pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą, pareiškėjui nesuteikia pagrindo tikėtis, kad ji patvirtins ir naują mokėjimo prašymų pateikimo grafiką. Ministerija atkreipė dėmesį į tai, kad pareiškėjas savo prašyme pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą apie grafiko pakeitimą neužsiminė. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo teiginys, kad Agentūra, suprasdama, jog reikės papildomo laiko Projektui įgyvendinti, ir pritardama Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimui, kai pareiškėjas buvo praleidęs visus, išskyrus vieną, mokėjimo prašymo pateikimo terminus pagal ankstesnį grafiką, iš esmės pritarė ir terminų Projektui įgyvendinti pratęsimui, yra nepagrįstas ir neteisingas.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl pareiškėjo UAB „Gerilitas“ prašymo: 1) panaikinti Nacionalinės mokėjimo agentūros prie Žemės ūkio ministerijos 2014 m. kovo 24 d. sprendimą Nr. BRK-(10.3.8)-2661; 2) panaikinti Lietuvos Respublikos žemės ūkio ministerijos 2014 m. gegužės 16 d. sprendimą Nr. 3JA-145-128; ir 3) įpareigoti Agentūrą išspręsti ginčijamą klausimą, priimant sprendimą dėl naujo pareiškėjo mokėjimo prašymų pateikimo grafiko suderinimo.
Pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs administracinę bylą, pareiškėjo skundą atmetė.
Pareiškėjas pateiktu apeliaciniu skundu nesutinka su priimtu pirmosios instancijos teismo sprendimu, pažymėdamas, kad teismas klaidingai vadovavosi kitose administracinėse bylose nustatytais faktais ir neteisingai įvertino pareiškėjo teisėtus lūkesčius.
Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, patikrinusi bylą teisės taikymo ir įrodymų vertinimo aspektu (ABTĮ 136 str.), atsižvelgusi į byloje pateiktų duomenų visumą, išnagrinėjusi pareiškėjo apeliacinio skundo argumentus ir byloje surinktus įrodymus, aplinkybių, sudarančių pagrindą keisti ar naikinti ginčijamą pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė ir neturi pagrindo nesutikti su pirmosios instancijos teismo nustatytomis aplinkybėmis bei jų vertinimu.
Pasisakydama dėl priimto pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėjų kolegija, visų pirma atkreipia dėmesį, jog pareiškėjas teismine tvarka buvo kėlęs Projekto mokėjimo prašymų pateikimo grafiko suderinimo klausimą (Vilniaus apygardos administracinio teismo 2014 m. gegužės 15 d. sprendimas byloje Nr. I-6603-208/2014 ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2015 m. kovo 24 d. sprendimas (administracinė byla Nr. A-344-143/2015). Minėtoje byloje nagrinėtas pareiškėjo skundas dėl Ministerijos delsimo išspręsti 2013 m. lapkričio 18 d. pateiktą jo skundą dėl Agentūros 2013 m. lapkričio 6 d. rašto Nr. BRK-(10.3.8)-9262, kuriuo pastaroji atsisakė patenkinti pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. prašymą išdėstyti Projekto įgyvendinimo terminus nauju grafiku. Pažymėtina, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas 2015 m. kovo 24 d. sprendime nurodė, jog Pažeidimų administravimo taisyklėse nustatytas teisinis reglamentavimas suponuoja suteikti pirmenybę paramos gavėjo galbūt padaryto (esant tam tikrai informacijai) pažeidimo tyrimui, todėl visi kiti, tam tikrą sąsają su galbūt padarytu pažeidimu turintys Projekto įgyvendinimo klausimai (tuo pačiu ir pareiškėjo 2013 m. rugsėjo 26 d. prašyme iškeltas klausimas), galėjo būti sprendžiami tik pasibaigus minėtam tyrimui. Taigi minėtame LVAT sprendime nebuvo iš esmės pasisakyta dėl atsakovų atsisakymo suderinti minėtą grafiką teisėtumo ar pagrįstumo.
Teisėjų kolegija nustatė, kad 2011 m. gegužės 20 d. UAB „Gerilita“ ir NMA pasirašė Paramos sutartį (I t., b. l. 87-96). Šia sutartimi numatyta, kad parama UAB „Gerilita“ suteikiama tik jei ji Projektą įvykdys iki 2012 m. birželio 30 d. (5.1 p.) ir jei Paramos sutarties 3 skyriuje nustatytais terminais Agentūrai pateiks mokėjimo prašymus ir kitus dokumentus (5.3 p.). 2013 m. gegužės 20 d. Susitarimu Nr. 3 (I t., b. l. 101-102) Projekto pabaiga nukelta į 2013 m. spalio 14 d. Paramos sutarties 4.4 punkte nustatyta, kad paramos gavėjui (pareiškėjui) kompensuojamos tik tos investicijos, kurios yra laikomos tinkamomis finansuoti vadovaujantis Įgyvendinimo taisyklėmis. Įgyvendinimo taisyklių 21 punkte įtvirtinta, kad projekto įgyvendinimo trukmė negali viršyti 36 mėnesių nuo sprendimo skirti paramą priėmimo dienos. NMA nurodė, o Bendrovė neginčijo, kad šis sprendimas pareiškėjo atžvilgiu buvo priimtas 2011 m. balandžio 12 d., todėl vėliausias galimas Projekto įgyvendinimo terminas ‑ 2014 m. balandžio 12 d. Teisėjų kolegija mano, kad apdairus ir rūpestingas paramos gavėjas, siekiantis tinkamai įvykdyti šią sutartį, susipažino (turėjo susipažinti) su Įgyvendinimo taisyklėmis ir kitais aktualiais teisės aktais, kurie, be kita ko, buvo nurodyti pačioje Paramos sutartyje. Taigi, negalima teigti, kad UAB „Gerilita“, o vėliau –pareiškėjas, apie 36 mėnesių terminą nežinojo ir negalėjo į jį atsižvelgti organizuodamas Projekto įgyvendinimą, inter alia prašydamas pratęsti Projekto įgyvendinimo terminus.
Pareiškėjas nurodė, kad 2012 m. gruodžio 6 d. Bendrovė buvo įregistruota Juridinių asmenų registre kaip naujas juridinis asmuo. Bendrovė sukurta po struktūrinių pertvarkymų, apie kuriuos NMA buvo informuota 2012 m. lapkričio 16 d. Pareiškėjas ir NMA 2013 m. birželio 5 d. pasirašė Susitarimą Nr. 4 (I t., b. l. 103-104), kuriuo pareiškėjas įsipareigojo perimti visas UAB „Gerilita“ teises ir įsipareigojimus, kylančius iš Paramos sutarties.
Teismui teikdamas skundus, pareiškėjas ne kartą nurodė, jog, pagal mokėjimo prašymų pateikimo terminų grafiką, nustatytą Susitarimu Nr. 3, pirmasis mokėjimo prašymas turėjo būti pateiktas iki 2013 m. balandžio 14 d., t. y. iki Bendrovei perimant UAB „Gerilita“ įsipareigojimus pagal Paramos sutartį, todėl jis nėra atsakingas už jo nepateikimą laiku. Teismas pastebi, kad, pagal Susitarimą Nr. 3, pirmasis prašymas iš tiesų turėjo būti pateiktas iki 2013 m. gegužės 14 d. Pirmasis mokėjimo prašymas buvo vienintelis prašymas, kurį pareiškėjas pateikė Agentūrai, nors ir pavėlavęs 60 darbo dienų (2013 m. rugpjūčio 7 d.) bei nepadaręs visų numatytų investicijų. Pareiškėjas atkreipė teismo dėmesį ir į 2013 m. balandžio 8 d. Agentūros raštą Nr. BRK-(10.3.8)-2449, kuriuo UAB „Gerilita“ nurodyta pateikti atitinkamus dokumentus ir kurio neįvykdymas yra vienas iš ginčijamų NMA ir Ministerijos sprendimų motyvų. 2013 m. gegužės 14 d. pareiškėjas pateikė dalį minėtu Agentūros raštu prašytų dokumentų, todėl darytina išvada, jog jis su šiuo raštu yra susipažinęs. Pareiškėjas nurodė, kad dokumentų pateikimo terminas praleistas ne dėl jo kaltės, kadangi šis raštas buvo pateiktas UAB „Gerilita“, o, po Susitarimo Nr. 4 sudarymo, Agentūra šio rašto pakartotinai nepateikė pareiškėjui. Pareiškėjas taip pat paminėjo, kad Agentūros ir Ministerijos nustatyti pažeidimai laikytini formaliais ir atsiradusiais pagal su UAB „Gerilita“, o ne su pareiškėju sudarytą Paramos sutartį.
Teisėjų kolegija pažymi, kad, pasirašydamas Susitarimą Nr. 4, pareiškėjas patvirtino susipažinęs su Paramos sutartimi ir iš jos nuostatų kylančia atsakomybe (3 p.), vadinasi, jis žinojo (turėjo žinoti) kokiais terminais ir dėl kokių išlaidų UAB „Gerilita“ buvo įsipareigojusi pateikti mokėjimo prašymus, kokiais terminais ir kokią papildomą informaciją Agentūra nurodė pateikti (Paramos sutarties 17.21 p. numatytas įsipareigojimas) ir, atitinkamai, kokius įsipareigojimus Bendrovė perėmė Susitarimu Nr. 4. Kolegija nurodo, kad UAB „Gerilita“ sprendimas atlikti struktūrinius pertvarkymus, sukurti Bendrovę ir jai perduoti visas su Paramos sutartimi susijusias teises ir pareigas buvo priimtas laisva UAB „Gerilita“ valia, o Agentūros pritarimas šiems veiksmams nagrinėjamu atveju nėra laikytinas reikšmingu. Nei Agentūra, nei Ministerija nėra ir negali būti laikomos atsakingomis, jeigu UAB „Gerilita“ pareiškėjui neperdavė ar neperdavė laiku visos su Paramos sutartimi susijusios informacijos arba jeigu pareiškėjas tinkamai su šia informacija nesusipažino. Teismui nepateikti duomenys, kad Susitarimo Nr. 4 sudarymo metu pareiškėjas nurodė NMA negalėsiąs nustatytais terminais įvykdyti prisiimtų įsipareigojimų ar prašęs pakeisti Paramos sutarties sąlygas, vadinasi, pareiškėjas su šiais įsipareigojimais ir jų įgyvendinimo tvarka sutiko. Dėl šių priežasčių teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo argumentus dėl iki Susitarimo Nr. 4 sudarymo pagal Paramos sutartį atsiradusių įsipareigojimų. Be to, teisėjų kolegija pažymi, kad tuo atveju, jei pareiškėjui kilo abejonės dėl tam tikrų Agentūros prašomų dokumentų aktualumo, jis šias abejones turėjo išsakyti Agentūrai, o ne tiesiog šių dokumentų nepateikti.
Vertindama kitų pareiškėjo skundo argumentų pagrįstumą, teisėjų kolegija pažymi, kad 2013 m. rugpjūčio 1 d. pareiškėjas ir S. ir L. P. sudarė panaudos sutartį Nr. 01/08/2013 (I t., b. l. 23-24), pagal kurią pastarieji Bendrovei suteikė teisę 10 metų neatlygintinai valdyti ir naudotis sutartyje nurodytais pastatais, 1,5884 ha sklypu bei kitais inžineriniais statiniais (toliau – ir Poilsio namai), be kita ko, Poilsio namus rekonstruoti, užbaigti pradėtus statybos darbus. Pagal nurodytos sutarties 2 punktą, teisė naudotis namais pareiškėjui perduota siekiant įgyvendinti Projektą. 2013 m. spalio 30 d. pareiškėjas sudarė rangos sutartį su UAB „Kupe travel“, kuria rangovas įsipareigojo atlikti statybos darbus iki 2014 m. gegužės 20 d. Teismui nepateikti duomenys, kad iki minėtos panaudos sutarties sudarymo Projektas buvo realiai pradėtas vykdyti.
2013 m. rugpjūčio 9 d. pareiškėjas kreipėsi į Agentūrą prašydamas pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą. 2013 m. rugsėjo 30 d. NMA pareiškėjui nurodė, kad ji sutinka, jog būtų pakeista Projekto įgyvendinimo vieta (I t., b. l. 9). Šiame rašte Agentūra taip pat priminė pareiškėjui, kad jis praleido antrojo, trečiojo, ketvirtojo ir penktojo mokėjimo prašymų pateikimo terminus bei per nurodytus terminus nepateikė prašymo mokėjimo prašymų pateikimo terminus pratęsti. Agentūra pažymėjo, kad pareiškėjas dar gali mokėjimo prašymus pateikti pavėluotai per 60 darbo dienų nuo atitinkamų prašymų pateikimo datų, tačiau tokiu atveju gali būti taikomos sankcijos. Teisėjų kolegija mano, kad šio rašto turinys yra pakankamai aiškus, nedviprasmiškas ir nesuteikia pagrindo pareiškėjui tikėtis, kad mokėjimo prašymų pateikimo terminai gali būti ir bus pratęsti.
2016 m. birželio 7 d. pareiškėjas teismui pateikė rašytinius paaiškinimus, kuriuose nurodė, kad Bendrovės padaryti pažeidimai, kuriais motyvuotas ginčijamas NMA 2014 m. kovo 24 d. sprendimas, t. y. papildomos informacijos ir mokėjimo prašymų nepateikimas nustatytais terminais, Projekto įgyvendinimo grafiko ir kitų su Projektu susijusių įsipareigojimų nesilaikymas, didžiąja dalimi buvo sąlygoti Agentūros veiksmų (neveikimo). Pareiškėjas pažymi, jog Bendrovė prašymą pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą NMA pateikė 2013 m. rugpjūčio 9 dieną, o Agentūros atsakymą (leidimą) gavo tik 2013 m. rugsėjo 30 d. (NMA rašte klaidingai nurodyta 2013 m. spalio 30 d.). Agentūra pareiškėjo prašymą nagrinėjo beveik du mėnesius ir dėl to pareiškėjas negalėjo visiškai pasiruošti Projekto įgyvendinimui bei parengti mokėjimo prašymų. Teisėjų kolegija nurodo, kad Administravimo taisyklių (prašymo pateikimo metu galiojusi redakcija) II skirsnyje yra nustatyta projektų ir paramos sutarties pakeitimo tvarka. Administravimo taisyklių 196.2 punkte numatyta, kad tuo atveju, jei prašoma pakeisti projektą nekeičiant Paramos sutarties, Agentūra apie savo sprendimą privalo informuoti paramos gavėją per 5 darbo dienas nuo sprendimo įforminimo apie tai raštu. Nei šis, nei kiti teisės aktai, nei Paramos sutartis nenustato, per kiek laiko šis sprendimas turi būti priimtas. Teisėjų kolegija taip pat akcentuoja, kad 2013 m. rugsėjo 10 d. elektroniniu laišku Agentūra pareiškėjo prašė iki 2013 m. rugsėjo 24 d. pateikti dokumentus, reikalingus jo prašymui įvertinti, tačiau, nors, pareiškėjo teigimu, jis daugumą šių dokumentų turėjo dar rugsėjį, pareiškėjas juos pateikė NMA tik 2013 m. lapkričio 18 d. (II t., b. l. 2). Atsižvelgusi į minėtus faktus ir tai, kad, pagal Administravimo taisyklių 195 punktą, Agentūra turi įvertinti, ar, atlikus siūlomą pakeitimą, Projektas duos didesnę naudą ir bus efektyviau pasiekti Projekto tikslai, įvertinti aplinkybes, kurių paramos gavėjas negalėjo numatyti teikdamas paramos paraišką, ir aplinkybes, nepriklausančias nuo paramos gavėjo, bei palyginusi laikotarpį, per kurį Agentūra priėmė sprendimą (36 darbo dienos), su kitais Administravimo taisyklėse nustatytais terminais (pvz., 118 punkte numatytu 30 darbo dienų terminu įvertinti pateiktą mokėjimo prašymą), teisėjų kolegija konstatuoja, kad NMA sprendimo priėmimo laikotarpis negali būti pripažintas neprotingai ilgu, todėl kolegija atmeta šį pareiškėjo argumentą.
2013 m. rugsėjo 26 d. pareiškėjas Agentūrai pateikė prašymą pritarti jo pasiūlytam naujam Projekto įgyvendinimo grafikui (I t., b. l. 110), pagal kurį nuo 2013 m. spalio 31 d. iki 2014 m. liepos 30 d. pareiškėjas būtų įsipareigojęs NMA pateikti 6 mokėjimo prašymus. NMA 2013 m. lapkričio 6 d. raštu (I t., b. l. 111) atsisakė šį pareiškėjo prašymą patenkinti. Agentūra pastebėjo, kad nuo Paramos sutarties pasirašymo praėjo 28 mėnesiai, bet statybos darbams kompensuoti nebuvo pateiktas nė vienas mokėjimo prašymas (nebuvo atliktos net tinkamos procedūros statybos darbams). Agentūra pabrėžė, kad pareiškėjas pirmąjį mokėjimo prašymą pateikė pavėluotai ir tik dėl mažos dalies numatytų išlaidų, o kitų prašymų nepateikė išvis. Agentūra dar kartą nurodė, kad pareiškėjas pavėlavo iki nurodytų datų pateikti ir prašymus pratęsti antrojo, trečiojo, ketvirtojo ir penktojo mokėjimo prašymų pateikimo terminus bei tris kartus praleido terminą mokėjimo prašymus pateikti pavėluotai. Pareiškėjas šių aplinkybių neneigė.
Minėtame rašte Agentūra taip pat atkreipė pareiškėjo dėmesį į Įgyvendinimo taisyklių nuostatas, atkartojančias Paramos sutarties sąlygas, kuriose numatyta, kad mokėjimų prašymai gali būti pateikti pavėlavus 60 darbo dienų (51 p.), bet vėliau jie nepriimami (52 p.), išskyrus atvejus, kai dėl pateisinamų priežasčių norima pratęsti mokėjimo prašymo teikimo terminus ir prašymas pateikiamas iki Paramos sutartyje nustatyto termino pabaigos (53 p.). Agentūros vertinimu, pareiškėjo prašymas nebuvo pagrįstas tokiomis priežastimis. Agentūra kartu nurodė, kad pareiškėjas dar gali pavėluoti pateikti ketvirtąjį, penktąjį ir šeštąjį mokėjimo prašymus, bet jam gali būti taikomos sankcijos (kompensacijos sumažinimas). Pareiškėjas dėl šio sprendimo 2013 m. lapkričio 18 d. pateikė skundą Ministerijai, o 2013 m. lapkričio 20 d. su tuo pačiu prašymu kreipėsi į NMA pakartotinai.
2013 m. lapkričio 25 d. Agentūra informavo Ministeriją apie NMA nustatytą pareiškėjo pažeidimą ir 2013 m. gruodžio 16 d. Komisijai pateikė siūlymą pritarti Agentūros sprendimui pareiškėjui taikyti sankciją – nekompensuoti Paramos sutartyje nurodytos sumos ir Paramos sutartį nutraukti. Savo sprendimą NMA motyvavo tuo, kad pareiškėjas nustatytais terminais nepateikė papildomos informacijos ir pirmojo mokėjimo prašymo, o kitų penkių prašymų nepateikė išvis, nesilaikė Projekto įgyvendinimo grafiko (neįvykdė Projekto iki Paramos sutartyje nustatyto termino (2013 m. spalio 14 d.) bei neįvykdė kitų įsipareigojimų, susijusių su Projekto rezultatais. Pareiškėjas šių aplinkybių bylos nagrinėjimo metu nepaneigė. Komisija 2013 m. gruodžio 19 d. vykusiame posėdyje pritarė Agentūros sprendimui pareiškėjui taikyti sankcijas.
Agentūra 2014 m. sausio 23 d. raštu Nr. BRK-(10.3.8)-697 informavo pareiškėją apie savo sprendimą nutraukti Paramos sutartį ir jam neskirti 1 711 328 Lt paramos. Pagal Paramos sutarties 26-29 punktuose nustatytą šios sutarties nutraukimo tvarką, pareiškėjas turėjo teisę per 10 darbo dienų nuo Agentūros sprendimo nutraukti Paramos sutartį gavimo dienos pateikti Agentūrai motyvuotus paaiškinimus, papildomą informaciją ir dokumentus. Pareiškėjas tokius paaiškinimus pateikė 2014 m. vasario 4 d. (I t., b. l. 123-126). Pareiškėjas nurodė, kad, sudarius Susitarimą Nr. 4, jis nedelsiant ėmėsi Projekto įgyvendinimo: išanalizavo situaciją Projekte numatytų teikti paslaugų rinkoje, įgijo panaudos teisę į Poilsio namus ir kreipėsi į NMA su prašymais pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą bei mokėjimo prašymų pateikimo terminus išdėstyti nauju grafiku. Pareiškėjo teigimu, Agentūra, sutikdama leisti pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą, puikiai suprato, kad pareiškėjui sukūrė lūkestį, jog jo prašymas dėl naujo grafiko taip pat bus patenkintas, nes, dėl Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimo, buvo fiziškai neįmanoma Projektą įgyvendinti senuoju grafiku. Tačiau NMA, dėl jam nesuprantamų priežasčių, atsisakė pratęsti Projekto įgyvendinimo terminą. Pareiškėjas manė, kad Agentūra, planuodama nesutikti su prašymu pratęsti mokėjimo prašymų pateikimo terminus, turėjo nepatenkinti ir prašymo pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą. Pareiškėjas taip pat pažymėjo, kad Agentūra klaidingai nurodė, jog pareiškėjas nepateikė prašymų dėl antrojo, trečiojo, ketvirtojo ir penktojo mokėjimo prašymų pateikimo terminų pratęsimo – pareiškėjas tai padarė 2013 m. rugsėjo 26 d. ir 2013 m. lapkričio 20 d. prašymais, kurių Agentūra nepatenkino.
Agentūra ginčijamu 2014 m. kovo 24 d. raštu Nr. BRK-(10.3.8)-2661 atmetė pareiškėjo paaiškinimus kaip nepatvirtinančius, jog pareiškėjas laikėsi Paramos sutartyje ir teisės aktuose nustatytų reikalavimų. Atsižvelgusi į tai, kad Paramos sutartis laikoma nutraukta po to, kai Agentūra priima sprendimą atmesti Pareiškėjo pateiktus paaiškinimus (Paramos sutarties 29 p.), teisėjų kolegija konstatuoja, kad Agentūra Paramos sutartį nutraukė laikydamasi Paramos sutartyje nustatytos procedūros.
2014 m. gegužės 16 d. Ministerija ginčijamu raštu Nr. 3JA-145-128 atsisakė patenkinti pareiškėjo 2014 m. balandžio 11 d. skundą dėl ginčijamo Agentūros sprendimo (II t., b. l. 9-12). Ginčijamame rašte Ministerija pažymėjo, kad pareiškėjo prašymas taikyti 2013 m. gruodžio 30 d. priimtą Įsakymą Nr. 3D-915, pagal kurį projektams, kurių paraiškos pateiktos šio įsakymo įsigaliojimo dienos, įgyvendinimo terminas gali būti pratęstas iki 2015 m. birželio 30 d., negali būti patenkintas, nes Agentūra nusprendė taikyti sankcijas pareiškėjui, o Komisija šiam sprendimui pritarė dar iki Įsakymo Nr. 3D-915 įsigaliojimo. Be to, ši Agentūros teisė nėra absoliuti ir sprendimas pratęsti Projekto įgyvendinimo terminą pagal pareiškėjo prašymą gali būti priimtas tik įvertinus Projekto įgyvendinimo termino pratęsimo priežastis. Teisėjų kolegija pritaria šiai Ministerijos pozicijai ir konstatuoja, kad pareiškėjo nurodytos priežastys (subjektyvus sprendimas pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą) nelaikytinos pakankamai pagrįstomis tam, kad Projekto įgyvendinimo terminai būtų pratęsti.
Teisėjų kolegijos nuomone, šioje byloje vertinant pirmosios instancijos teismo sprendimo pagrįstumą ir teisėtumą bei atsižvelgiant į apeliaciniame skunde išdėstytus argumentus dėl teisėtų lūkesčių principo pažeidimo pareiškėjo atžvilgiu, atkreiptinas dėmesys į Konstitucinio Teismo išaiškinimus, kad neatsiejami teisinės valstybės principo elementai yra teisėtų lūkesčių apsauga, teisinis tikrumas ir teisinis saugumas. Šie principai inter alia suponuoja tai, kad valstybė privalo vykdyti prisiimtus įsipareigojimus asmeniui. Neužtikrinus asmens teisėtų lūkesčių apsaugos, teisinio tikrumo ir teisinio saugumo, nebūtų užtikrintas asmens pasitikėjimas valstybe ir teise (žr., pvz., Konstitucinio Teismo 2000 m. vasario 23 d., 2001 m. liepos 12 d., 2002 m. lapkričio 25 d., 2003 m. sausio 24 d. ir 2003 m. kovo 4 d. nutarimus). Šie teisiniai principai suponuoja valstybės pareigą užtikrinti teisinio reguliavimo tikrumą ir stabilumą, apsaugoti asmenų teises, gerbti teisėtus interesus ir teisėtus lūkesčius. Įstatymais nustačius asmenims tam tikrą teisę, tos teisės suteikimo pagrindus, sąlygas ir tvarką, valstybei kyla pareiga santykiuose laikytis teisėtų lūkesčių apsaugos ir teisinio tikrumo konstitucinių principų. Šie principai taip pat reiškia įgytų teisių apsaugą, t. y. asmenys turi teisę pagrįstai tikėtis, kad jų pagal galiojančius teisės aktus įgytos teisės bus išlaikytos nustatytą laiką ir galės būti realiai įgyvendinamos (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 22 d. nutartį administracinėje byloje A143-1660/2014).
Sprendžiant dėl ar byloje vertinamu atveju galėjo susiformuoti pareiškėjo nurodytas teisėtas lūkestis, būtina įvertinti tris pagrindinius aspektus, galinčius nulemti tokių lūkesčių susiformavimą ir jų apsaugą – tai teisės nuostatos, kurių pagrindu susiformuoja teisėti lūkesčiai, subjektų elgesys, kuris patvirtina siekius įgyti tam tikras materialiąsias teises, bei atitinkami kompetentingų subjektų sprendimai ir/ar veiksmai (administraciniai aktai) (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2014 m. gruodžio 17 d. nutartį administracinėje byloje A492-1711/2014).
Pirmąja teisėtų lūkesčių atsiradimo sąlyga yra pozityviosios teisės nuostatų egzistavimas, kurių pagrindu asmuo gali įgyti konkrečias materialiąsias teises (nagrinėjamu atveju – teisę reikalauti, kad būtų suderintas naujas mokėjimo prašymų pateikimo grafikas). Šiuo aspektu pažymėtina, kad UAB „Gerilita“, vadovaudamasi Įgyvendinimo taisyklėmis, su NMA sudarė Paramos sutartį ir įsipareigojo sutartomis sąlygomis įgyvendinti Projektą, o NMA – jai skirti paramą, kaip tai numatyta 2005 m. rugsėjo 20 d. Tarybos reglamente (EB) Nr. 1698/2005 dėl Europos žemės ūkio fondo kaimo plėtrai (EŽŪFKP) paramos kaimo plėtrai. Pareiškėjas Susitarimu Nr. 4 perėmė visas UAB „Gerilita“ teises ir įsipareigojimus, kylančius iš Paramos sutarties, bei įgijo paramos gavėjo statusą. Pareiškėjo teisė į paramą yra susieta su Paramos sutartyje nustatytomis sąlygomis, t. y. Projekto įvykdymu nustatytu terminu (5.1 p.) bei mokėjimo prašymų ir kitų dokumentų pateikimu Agentūrai Paramos sutarties 3 skyriuje nustatytais terminais (5.3 p.).
Nagrinėjamu atveju atkreiptinas dėmesys į Administravimo taisyklių 191, 192 ir 193 punktus, pagal kuriuos pareiškėjas, manydamas, jog yra būtina keisti tam tikras Projekto ar Paramos sutarties sąlygas, įskaitant sąlygas, susijusias su Projekto įgyvendinimo terminais, turi teisę pateikti atitinkamą prašymą Agentūrai, o Agentūra privalo šį prašymą įvertinti. Tačiau, pagal šių taisyklių 194 ir 195 punktus, Agentūra, įvertinusi pareiškėjo prašymą, gali jį atmesti ir, nustačiusi tam tikras sąlygas, svarstyti klausimą dėl paramos nutraukimo.
Taigi, įvertinus minėtas teisės aktų nuostatas ir Susitarimo Nr. 4 turinį darytina išvada, kad jos savaime pareiškėjui nesukūrė teisėtų lūkesčių, jog jo prašymas dėl naujo mokėjimo prašymų pateikimo grafiko bus besąlygiškai patenkintas.
Antroji sąlyga yra paties pareiškėjo veiksmai, kuriais jis patvirtina siekį įgyti materialiąsias teises įstatyme numatytu būdu. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo siekis gauti paramą akivaizdus iš veiksmų, atliktų siekiant įgyvendinti Projektą, bet šiuo atveju svarbu įvertinti, ar šie veiksmai yra pakankami. Vadovaujantis teismui pateiktais duomenimis, Projektas iš esmės nebuvo vykdomas daugiau nei dvejus metus. Pareiškėjas, praėjus dviem mėnesiams nuo teisės į paramą įgijimo ir likus dviem mėnesiams iki Projekto pabaigos, kreipėsi į NMA prašydamas pakeisti Projekto įgyvendinimo sąlygas – Projekto įgyvendinimo vietą, o vėliau ir suderinti naują mokėjimo prašymų pateikimo terminų grafiką. Teisėjų kolegija pastebi, kad pareiškėjas prašymus pakeisti mokėjimo prašymų teikimo terminus pateikė suėjus keturiems iš likusių penkių Paramos sutartyje nustatytų terminų prašymams pratęsti mokėjimo prašymų teikimo terminus pateikti.
Pasisakydama dėl trečiojo aspekto (atitinkamų kompetentingų subjektų sprendimų ir/ar veiksmų (administracinių aktų), teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėjas žinojo apie prisiimtų įsipareigojimų turinį, įsipareigojimų perėmimo metu Agentūrai nenurodė siekio Projekto sąlygas pakeisti, nors iškart ėmėsi naujos Projekto įgyvendinimo vietos paieškos (paslaugų rinkos analizės) ir pradėjo įgyvendinti Projektą (panaudos teise įsigijo Poilsio namus ir įsigijo reklaminį stendą) naujoje vietoje iki prašymo pakeisti Projekto įgyvendinimo vietą pateikimo, bei nevykdė Paramos sutartimi prisiimtų įsipareigojimų, nurodytų anksčiau, t. y. pažeidė Paramos sutarties sąlygas. Pareiškėjo pateikti pavyzdžiai nepatvirtino, kad Agentūra buvo suformavusi praktiką, pagal kurią, esant tokioms aplinkybėms, įmonių prašymai pratęsti projekto įgyvendinimo terminus yra visuomet patenkinami. Be to, NMA 2013 m. rugsėjo 30 d. rašte aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė bei 2013 m. lapkričio 6 d. rašte pakartojo, kad pareiškėjas praleido terminus pateikti prašymus pratęsti mokėjimo prašymų pateikimo terminus, todėl negalima teigti, kad pareiškėjui kilo teisėtas lūkestis, jog Agentūra pasielgs priešingai.
Vadovaujantis byloje pateiktais įrodymais darytina išvada, Agentūra jokiais raštais ar kitokiu elgesiu neparodė, kad ji sutiks patenkinti pareiškėjo prašymą. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad vien tai, jog Agentūra sutiko su Projekto įgyvendinimo vietos pakeitimu, savaime leidžia teigti, kad ji sutiks ir su mokėjimo prašymų pateikimo terminų pakeitimu, atmestinas.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į pirmiau aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija konstatuoja, kad atmesdamas pareiškėjo skundą pirmosios instancijos teismas tinkamai nustatė faktines aplinkybes, materialinės ir proceso teisės normas taikė iš esmės teisingai, priėmė pagrįstą ir teisėtą sprendimą, kurį naikinti remiantis pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais nėra pagrindo. Dėl šių priežasčių pareiškėjo apeliacinis skundas atmetamas, o pirmosios instancijos teismo sprendimas paliekamas nepakeistas.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (2000 m. rugsėjo 19 d. teisės akto Nr. VIII-1927 redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
pareiškėjo uždarosios akcinės bendrovės „Gerilitas“ apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2015 m. gegužės 11 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Irmantas Jarukaitis
Vaida Urmonaitė-Maculevičienė
Skirgailė Žalimienė