Baudžiamoji byla Nr. 2K-7-301/2011 nuasmeninta                                                    Proceso Nr.1-10-1-70189-2007-7                                                                                                                                                           Procesinio sprendimo kategorijos

1.2.18.1; 1.2.14.5.2

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. rugsėjo 27 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Rimanto Baumilo, Aldonos Rakauskienės, Antano Klimavičiaus, Alvydo Pikelio, Armano Abramavičiaus, Dalios Bajerčiūtės ir pranešėjo Gintaro Godos,

              sekretoriaujant Daivai Kučinskienei,

              dalyvaujant prokurorui Gintautui Gudžiūnui,

              nukentėjusiojo I. N. (I. N.) atstovui advokatui Petrui Jucevičiui,

              nuteistojo M. M. gynėjui advokatui Arūnui Abraičiui,

              teismo posėdyje kasacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nukentėjusiojo I. N. (I. N.) ir nuteistojo M. M. kasacinius skundus dėl Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendžio, kuriuo M. M. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 213 straipsnio 2 dalį (dėl I. N.) laisvės atėmimu šešeriems metams septyniems mėnesiams, pagal BK 213 straipsnio 2 dalį (dėl K. Č.) – laisvės atėmimu šešeriems metams šešiems mėnesiams. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirta subendrinta bausmė – laisvės atėmimas septyneriems metams. Pagal BK 182 straipsnio 2 dalį M. M. išteisintas, jam nepadarius veikos, turinčios nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių (Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso (toliau – BPK) 303 straipsnio 5 dalies 1 punktas).

Skundžiama ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartis, kuria nuteistojo M. M. gynėjo ir nukentėjusiojo I. N. apeliaciniai skundai atmesti.

Išplėstinė teisėjų kolegija, išklausiusi teisėjo G. Godos pranešimą, nukentėjusiojo atstovo, prašiusio I. N. skundą patenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, nuteistojo gynėjo, prašiusio nuteistojo skundą patenkinti, o nukentėjusiojo skundą atmesti, prokuroro, prašiusio nukentėjusiojo skundą patenkinti, o nuteistojo skundą atmesti, paaiškinimų,

n u s t a t ė :

M. M. nuteistas už tai, kad pagamino, laikė ir realizavo netikrą didelės vertės vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, t. y. turėdamas tikslą apgaule įgyti teisę į svetimą – I. N. priklausantį turtą – 351 000 Lt, būdamas susitaręs, kad I. N. iš jo pirks duris ir, gavęs iš I. N. už duris 1700 Lt avansą, apgaule įgijęs šio pasitikėjimą, žinodamas, kad jis nėra jam įsiskolinęs, I. N., nesuprantančiam lietuvių kalbos, 2007 metų gegužės mėnesį, Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pateikė pasirašyti neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame I. N., būdamas suklaidintas, įsitikinęs, kad šis dokumentas už kitas suteiktas paslaugas, t. y. už paimtus avansu M. M. 1700 Lt, skirtus durų pagaminimui, ties tekstu „Vardas, Pavardė“ įrašė savo vardą bei pavardę, o ties tekstu „Parašas“ pasirašė; po to jis 2007 m. gegužės mėnesį, tiksliau ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, ikiteisminio tyrimo tiksliau nenustatytu adresu, žinodamas, kad tekstas melagingas, visiškai užpildė I. N. pasirašytą paprastojo vekselio blanką, jame nurodydamas, kad I. N. jam skolingas 351 000 Lt ir iki 2007 m. gegužės 9 d. įsipareigoja grąžinti pinigus; tokiu būdu pagaminęs netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, jį nenustatytoje vietoje laikė iki 2007 m. gegužės 18 d., kai savo paties pagamintą netikrą vertybinį popierių Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pateikė notarei V. Š., kad gautų vykdomąjį įrašą, o gavęs vykdomąjį įrašą iš notarės, 2007 m. gegužės 21 d. Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pateikė jį antstoliui R. K., prašydamas, kad išieškojimas būtų nukreiptas į I. N. priklausantį turtą. Taip M. M. pagamino, laikė ir realizavo netikrą didelės vertės vertybinį popierių - paprastąjį vekselį.

Be to, M. M. nuteistas už tai, kad pagamino, laikė ir realizavo netikrą didelės vertės vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, t. y. turėdamas tikslą apgaulės būdu įgyti teisę į svetimą, K. Č. priklausantį turtą – 150 000 Lt, 2007 metų kovo mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo nenustatytu metu, melagingai prisistatęs pašto darbuotoju, atėjęs pas K. Č. į namus, esančius Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), nurodydamas, kad turi šiam įteikti registruotą laišką, apgaulės būdu įgijęs šio pasitikėjimą, žinodamas, kad K. Č. nėra jam įsiskolinęs, pateikė pasirašyti neužpildytą paprastojo vekselio blanką, kuriame K. Č., būdamas suklaidintas, įsitikinęs, kad šis dokumentas už kitas suteiktas paslaugas, t. y. už įteiktą registruotą laišką, ties tekstu „Vardas, Pavardė“ įrašė savo vardą bei pavardę, o ties tekstu „Parašas“ pasirašė. Po to M. M. 2007 m. kovo 16 d. ikiteisminio tyrimo tiksliai nenustatytoje vietoje, žinodamas, kad tekstas melagingas, visiškai užpildė K. Č. pasirašytą paprastojo vekselio blanką, jame nurodydamas, kad K. Č. jam skolingas 150 000 Lt ir įsipareigoja iki 2007 m. balandžio 17 d. grąžinti pinigus. Taip pagaminęs netikrą vertybinį popierių – paprastąjį vekselį, M. M. jį laikė nenustatytoje vietoje iki 2007 m. balandžio 26 d., kai Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pateikė savo paties pagamintą netikrą vertybinį popierių notarei V. Š., kad gautų vykdomąjį įrašą, o gavęs iš notarės vykdomąjį įrašą, jį 2007 m. balandžio 27 d. Panevėžyje, (duomenys neskelbtini), pateikė antstoliui S. R., prašydamas, kad išieškojimas būtų nukreiptas į K. Č. priklausantį turtą. Taip M. M. pagamino, laikė ir realizavo netikrą didelės vertės vertybinį popierių – paprastąjį vekselį.

Nukentėjusysis I. N. kasaciniame skunde prašo Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti, o Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendį pakeisti – nuteistąjį M. M. nuteisti ir pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, paskiriant griežtesnę subendrintą bausmę.

Skunde kasatorius nurodo, kad 2010 m. sausio 4 d. jis pateikė Vilniaus apygardos teismui prašymą papildyti kaltinimą nuteistajam inkriminuojant dar ir BK 182 straipsnio 2 dalį, pagal kurią pirmosios instancijos teismas M. M. išteisino, nepateikdamas dėl savo sprendimų konkrečių argumentų, tik pažymėdamas, kad netikrų ar suklastotų vertybinių popierių pagaminimu, laikymu arba realizavimu kėsinamasi ne tik į normalią vertybinių popierių apyvartą, bet ir į asmenų materialius interesus. Šią savo išvadą tesimas motyvavo Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarimo Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ 8 punktu, nors šio punkto antroje pastraipoje aiškiai nurodyta, kad „asmuo, kuris, turėdamas tikslą apgauti konkretų asmenį ir taip užvaldyti tam asmeniui nuosavybės teise priklausantį ar jam patikėtą konkretų turtą ar įgyti teisę į tokį turtą, kaip atsiskaitymo priemonę panaudojo netikrus pinigus ar vertybinius popierius ir tokiu būdu paleido juos apyvarton, atsako pagal BK 274 ir 327 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį“. Šių straipsnių sutaptis, kasatoriaus įsitikinimu, atitinka 2000 m. BK 182 ir 213 straipsniuose numatytų nusikaltimų sutaptį. Iš pirmosios instancijos teisme nustatytų faktinių bylos aplinkybių, kasatoriaus teigimu, matyti, kad nuteistasis M. M. turėjo tikslą apgaulės būdu iš konkretaus asmens (nukentėjusiojo I. N.) įgyti teisę į svetimą turtą: iš pradžių įgijo nukentėjusiojo pasitikėjimą, nes tarėsi su juo dėl durų užsakymo bei pagaminimo ir gavo 1700 Lt avansą, tada, žinodamas, kad nukentėjusysis jam nėra skolingas, be to, suvokdamas, kad šis nemoka lietuvių kalbos ir juo pasitiki, davė jam pasirašyti tuščiame blanke, nurodydamas, kad neva reikia pasirašyti už tai, jog davė avansą. Vėliau nuteistasis užpildė šį nukentėjusiojo pasirašytą vekselį, įrašydamas į jį tikrovės neatitinkančią informaciją, kad nukentėjusysis jam skolingas 351 000 Lt, ir taip įgijo teisę į nukentėjusiojo turtą. M. M. pateikė šį vekselį notarei, kad ji išduotų vykdomąjį įrašą, ir su juo kreipėsi į antstolį, prašydamas nukreipti išieškojimą pagal turimą vekselį į nukentėjusiojo turtą. M. M. turto neužvaldė tik todėl, kad Vilniaus m. apylinkės prokuratūra priėmė nutarimą taikyti nukentėjusiajam laikinąjį nuosavybės teisių apribojimą. Visos šios aplinkybės, nukentėjusiojo įsitikinimu, rodo, kad M. M. veikoje yra baigto kvalifikuoto sukčiavimo nusikaltimo sudėties požymiai. Vis dėlto teismas į šias aplinkybes neatsižvelgė, savo sprendimo dėl M. M. išteisinimo pagal BK 182 straipsnio 2 dalį tinkamai nemotyvavo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavo, kad nėra teisinio pagrindo nuteistojo M. M. veiką papildomai kvalifikuoti pagal BK 182 straipsnio 2 dalį, ir nurodė, kad BK 182 straipsnyje numatytos nusikalstamos veikos objektu laikoma kiekvieno konkretaus fizinio ar juridinio asmens turtinių santykių visuma, kurią sudaro konkretaus asmens turima nuosavybė ir turtinės teisės bei turtinio pobūdžio prievolės, kurias šis asmuo privalo įvykdyti, tačiau teismas šios aplinkybės neįžvelgė vertindamas nuteistojo neteisėtus veiksmus, kuriais šis, turėdamas tikslą apgaulės būdu užvaldyti nukentėjusiojo turtą, realizavo savo iš anksto suplanuotą ir organizuotą sumanymą. Kasatoriaus manymu, teismai turėjo pripažinti, kad buvo pažeisti keli baudžiamojo įstatymo saugomi teisiniai gėriai, nurodyti BK 182 ir 213 straipsniuose. Apeliacinės instancijos teismas, be kita ko, nurodė, kad minėto Senato nutarimo 8 punkto antra pastraipa galima remtis tik nustačius, jog vertybinis popierius apyvarton buvo paleistas panaudojant jį kaip atsiskaitymo priemonę, o tai, kad M. M. kreipėsi į notarę dėl vykdomojo įrašo, o su šiuo – į antstolį, nelaikytina netikro vertybinio popieriaus paleidimu apyvarton. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas paleidimą apyvarton yra apibrėžęs kaip bent vieno netikro piniginio ženklo (pinigo) perdavimą kitam asmeniui (kasacinė nutartis Nr. 2K-11/2003). Šiuo atveju, kasatoriaus manymu, reikia daryti skirtumą tarp oficialiai apyvartoje esančių pinigų ir vertybinių popierių, būtent paprastųjų vekselių, kurių paskirtis yra neadekvati pinigų paskirčiai. Pinigai yra tik priemonė civiliniams teisiniams santykiams tarp neidentifikuotų subjektų rato plėtotis, o vertybiniai popieriai – paprastieji vekseliai – iš esmės atspindi teisinius santykius, susiklostančius tarp kelių konkrečių asmenų, iš kurių vienas sandoriu įsipareigoja sumokėti tam tikrą pinigų sumą, niekuomet šios pinigų sumos nesumokės šiam asmeniui esant tokio vertybinio popieriaus padirbimo ar suklastojimo atvejais, nes joks asmuo nesutiks kažkam mokėti pinigų, kurių jis nėra įsipareigojęs perduoti kaltininkui ar kitam asmeniui. Dėl to vienintelis būdas realizuoti paprastąjį vekselį yra kreipimasis į atitinkamas institucijas, kurios netikro vertybinio popieriaus įgyvendinimą užtikrintų prievartos būdu. Kasatoriaus įsitikinimu, šiuo atveju paleidimo apyvarton samprata turėtų būti vertinama vienodai tiek apyvartoje esančių pinigų, tiek vertybinių popierių atžvilgiu – kaip minėtų dalykų perdavimas bent vienam trečiajam asmeniui, o tai M. M. ir padarė, pradėdamas vykdymo procesą. Kodėl nuteistojo kreipimasis į notarą bei antstolį nebuvo vertinamas kaip netikro vertybinio popieriaus paleidimas apyvarton, teismas nepasisakė, t. y. tokios savo išvados nemotyvavo.

Nuteistasis M. M. kasaciniame skunde prašo Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį panaikinti, bylą nutraukti.

Skunde nuteistasis nurodo, kad BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytų veiksmų nepadarė, kad jis nuteistas nepagrįstai. Nuteistojo turėti vekseliai atitinka Paprastųjų ir įsakomųjų vekselių įstatyme numatytus reikalavimus, juos nuteistasis nusipirko AB „Lietuvos bankas“, jų neklastojo ir nepagamino, šiuos vekselius nukentėjusieji išdavė savo valia, juos tinkamai pasirašė, o tai, kaip jie suprato, už ką išduodami šie vekseliai, yra ginčo objektas, nesusijęs su nuteistajam inkriminuotu nusikaltimu. Anot nuteistojo, nėra jokių įrodymų, kad jis suklastojo minėtus vekselius – teismai nepagrįstai nustatė, kad M. M. įsigijo ne patį vertybinį popierių, o tik jo blanką, kurį pateikė pasirašyti apgaule suklaidintiems asmenims, o užpildė pats, įrašydamas tikrovės neatitinkančią informaciją, ir taip šiuos vekselius pagamino. Šią teismo išvadą visiškai paneigia Lietuvos teismo ekspertizės centro specialisto 2007 m. lapkričio 5 ir 14 d. išvados, kuriose nustatyta, kad į vekselius duomenis savo ranka įrašė nukentėjusieji. Nukentėjusiųjų pasirašymas suklydus ar apgaulės paveiktiems visiškai neturi reikšmės kvalifikuojant M. M. veiką pagal BK 213 straipsnio 2 dalį. Liudytojų parodymais, kasatoriaus įsitikinimu, šioje byloje išvis negalima buvo remtis, nes jie apie vekselio pasirašymo aplinkybes neturi jokios informacijos. Abu nukentėjusieji matė blankus, ant kurių pasirašė, o šie yra su vandens ženklais ir nei savo išvaizda, nei forma nė kiek nepanašūs nei į avansinę sutartį, nei į pašto šaknelę. Pirmosios instancijos teismas nepaisė Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 2003 m. birželio 20 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso kodekso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ išaiškinimo, o apeliacinės instancijos teismas šių trūkumų nepašalino. Nuteistojo įsitikinimu, jis pagal BK 213 straipsnio 2 dalį nuteistas remiantis vien prielaidomis, nes netikrų vertybinių popierių pagaminimo faktas grindžiamas išimtinai nukentėjusiųjų parodymais ir prokuroro interpretacijomis, tačiau nepasisakyta, kodėl šie vertybiniai popieriai netikri. Todėl pažeisti BPK 20 straipsnio 1 dalies 5 punkto reikalavimai.

              Nukentėjusiojo I. N. kasacinis skundas tenkintinas iš dalies, nuteistojo M. M. kasacinis skundas atmestinas.

Dėl nukentėjusiojo I. N. kasacinio skundo

              M. M. nuteistas už dviejų nusikalstamų veikų, kvalifikuotų pagal BK 213 straipsnio 2 dalį, padarymą. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą, pagrįstai pripažino, kad M. M. panaudojo apgaulę ir įgijo teisę į svetimą didelės vertės turtą. Nustatyta, kad M. M. pateikė lietuvių kalbos nemokančiam nukentėjusiajam I. N. pasirašyti ir įrašyti tam tikrus duomenis į paprastojo vekselio blanką, nukentėjusiajam manant, jog taip įforminamas avansas, perduotas už užsakytas duris, pats įrašė 351 000 Lt sumą, kurią neva skolingas jam nukentėjusysis, ir vekselį pateikė notarui, kuris suklaidintas išdavė vykdomąjį dokumentą, o šį – antstoliui, siekiant pradėti išieškojimą pagal vykdomąjį dokumentą. Faktinės aplinkybės dėl veikos prieš kitą nukentėjusįjį – K. Č. – padarymo taip pat nustatytos tinkamai išanalizavus ir įvertinus visus byloje surinktus įrodymus kaip visumą. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai pagrįstai nustatė, kad M. M. panaudojo apgaulę, t. y. prisistatęs pašto darbuotoju ir neva atnešęs registruotą laišką K. Č., pateikė jam pasirašyti ir įrašyti tam tikrus duomenis į paprastojo vekselio blanką, nukentėjusiajam manant, jog taip forminamas registruoto laiško gavimas, pats vėliau įrašė į paprastojo vekselio blanką duomenis, jog neva K. Č. jam skolingas 150 000 Lt sumą, vekselį pateikė notarui, kuris suklaidintas išdavė vykdomąjį dokumentą – taigi M. M. neteisėtai, panaudodamas apgaulę, įgijo teisę į svetimą turtą.

              Pagal BK 2 straipsnio 4 dalį pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo sudėtį. Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai šioje byloje, spręsdami dėl M. M. padarytų nusikalstamų veikų kvalifikavimo, neatkreipė dėmesio į teisinius gėrius, kuriems šiomis veikomis daroma žala ar keliama tokios žalos atsiradimo grėsmė.

              BK XXXII skyriuje numatytų nusikalstamų veikų sudėčių rūšinis objektas – valstybės finansų sistema. BK 213 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties tiesioginis objektas – normali pinigų ir vertybinių popierių apyvarta. Papildomas objektas gali būti valstybės, ūkio subjektų ar fizinių asmenų materialiniai interesai. Baudžiamoji atsakomybė pagal BK 213 straipsnį kyla tada, kai padarant bent vieną iš šio straipsnio dispozicijoje numatytų veikų yra pažeidžiama finansų sistema. Iš nagrinėjamoje byloje nustatytų aplinkybių yra akivaizdu, kad M. M. tyčia buvo nukreipta į nukentėjusiųjų apgaulę, o paprastieji vekseliai buvo panaudoti kaip nukentėjusiųjų apgaulės priemonė. Savo veiksmais M. M. nesiekė pakenkti valstybės finansų sistemai ir objektyviai to padaryti negalėjo. Atkreiptinas dėmesys į tai, kad pagal 1999 m. rugsėjo 13 d. Lietuvos Respublikos Vyriausybės nutarimu patvirtintas Vekselių naudojimo taisykles Lietuvos banko platinami vekselių blankai yra rekomenduojami, bet ne privalomi, tai reiškia, kad valstybė nesiekia griežtai reguliuoti vekselių apyvartos. Paprastojo vekselio atsiradimo apyvartoje conditio sine qua non yra vienas konkretus sandoris, kuriuo vekselio davėjas įsipareigoja sumokėti vekselio turėtojui vekselyje įrašytą sumą. Paprasto vekselio surašymas nesukelia jokių finansinių prievolių nei privatiems tretiesiems asmenims, nei valstybės institucijoms, taigi atitinkamai ir netikro paprastojo vekselio pateikimas apmokėti jokios grėsmės valstybės finansų sistemai sukelti negali.

              M. M., panaudodamas apgaulę ir neteisėtai įgydamas reikalavimo teisę pagal du paprastuosius vekselius suklaidintų notarų išduotus vykdomuosius raštus į didelės vertės nukentėjusiųjų I. N. ir K. Č. turtą, tiesiogiai kėsinosi į jų nuosavybę. Tad šioje byloje konstatavus, kad M. M. savo veikomis nesikėsino į normalią vertybinių popierių apyvartą, o kėsinosi į konkrečių asmenų nuosavybę, jo veikos perkvalifikuotinos iš BK 213 straipsnio 2 dalies (veika nukentėjusiojo I. N. atžvilgiu) į BK 182 straipsnio 2 dalį, iš BK 213 straipsnio 2 dalies (veika nukentėjusiojo K. Č. atžvilgiu) į BK 182 straipsnio 2 dalį. Visi 182 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodyti požymiai (apgaulė, siekiant įgyti svetimą didelės vertės turtą) pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimais yra nustatyti, veikos kvalifikavimo klausimas pagal BK 182 straipsnio 2 dalį proceso metu buvo keliamas, todėl veikos perkvalifikavimas jokių procesinių problemų nekelia, juolab kad veika perkvalifikuojama pagal baudžiamąjį įstatymą, numatantį lengvesnį nusikaltimą, nekeičiant jokių byloje nustatytų faktinių aplinkybių.

              Išplėstinė teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad pirmosios ir apeliacinės instancijos teismai kvalifikavimo klausimą sprendė sureikšmindami Lietuvos Aukščiausiojo Teismo senato 1998 m. gruodžio 22 d. nutarime Nr. 19 „Dėl teismų praktikos sukčiavimo ir turto pasisavinimo arba iššvaistymo baudžiamosiose bylose“ pateiktus išaiškinimus. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas jau yra paaiškinęs, kad „Betarpiškai remtis senato nutarimais nėra įstatyminio pagrindo, nes jie nėra bylų nagrinėjimo teisės šaltinis. Pagal Teismų įstatymo 33 straipsnio 4 dalį precedento reikšmę turi  teismų sprendimai konkrečiose bylose“ (kasacinė nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-575/2010). Toks aiškinimas atitinka konstitucinę doktriną (Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2006 m. kovo 28 d. ir 2007 m. spalio 24 d. nutarimai), pagal kurią „...teismų precedentai yra teisės šaltiniai – auctoritate rationis; rėmimasis precedentais yra vienodos (nuoseklios, neprieštaringos) teismų praktikos kartu ir Konstitucijoje įtvirtinto teisingumo principo įgyvendinimo sąlyga“, o teismų praktika gali būti formuojama tik teismams patiems sprendžiant bylas.

              Išplėstinė teisėjų kolegija, sutikdama su pirmosios instancijos teismo atliktu BK 54 straipsnio 2 dalyje numatytų aplinkybių vertinimu, skiriant M. M. bausmę už dvi veikas, numatytas BK 213 straipsnio 2 dalyje, vadovaudamasi BK 54 straipsnio 1 dalimi, skiria bausmę pagal BK 182 straipsnio 2 dalies sankciją. Už BK 182 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos padarymą gali būti skiriama nuo trijų mėnesių iki aštuonerių metų laisvės atėmimo bausmė. Tad už veikos, numatytos BK 182 straipsnio 2 dalyje (veika nukentėjusiojo I. N. atžvilgiu), padarymą nuteistajam M. M. skirtina ketverių metų ir dviejų mėnesių, už BK 182 straipsnio 2 dalyje (veika nukentėjusiojo K. Č. atžvilgiu) numatytos veikos padarymą skirtina ketverių metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimo bausmė. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtos bausmės subendrintinos dalinio bausmių sudėjimo būdu, skiriant galutinę subendrintą ketverių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

Dėl nuteistojo M. M. kasacinio skundo

              Pagal BPK 376 straipsnio 1 dalį, nagrinėdamas kasacinę bylą, teismas teisės taikymo aspektu patikrina priimtus nuosprendžius ir nutartis, dėl kurių paduotas skundas. Vadinasi, jis faktinių bylos aplinkybių iš naujo nenustato, įrodymų iš naujo nevertina.

              Kasatorius skunde teigia, kad išduotieji vekseliai atitinka Įsakomųjų ir paprastųjų vekselių įstatyme numatytus reikalavimus, šiuos vekselius nukentėjusieji išdavė savo valia, o kaip jie suprato, už ką šie vekseliai išduodami, yra ginčo objektas, nesusijęs su jam inkriminuoto nusikaltimo padarymu. Šis kasaciniame skunde pateikiamas argumentas nepagrįstas – tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai nustatė apgaulės panaudojimo tiek dėl I. N., tiek dėl K. Č. faktą, siekiant įgyti reikalavimo teisę į didelės vertės jų turtą, tačiau klysdami dėl visuomeninių teisinių santykių, kuriems kilo žalos grėsmė, pobūdžio, apgaulės panaudojimo fakto (BK 182 straipsnio 2 dalies vienas iš būtinųjų objektyviųjų požymių) to tinkamai teisiškai neįvertino. Pabrėžtina ir tai, kad teismai aiškinosi dėl pateiktų nuteistojo M. M. versijų apie sandorius su nukentėjusiaisiais tikrumo, tačiau, įvertinę visus įrodymus byloje, priėjo prie išvados apie tokių sandorių nebuvimą. Taigi teisėto pagrindo atsirasti reikalavimo teisei į nukentėjusiųjų, dėl teismų atskleistų aplinkybių nesupratusių, jog pasirašo tuščius paprastųjų vekselių blankus, turtą M. M. neturėjo.

              Savo kasacinį skundą M. M. motyvuoja ir teismų atliktu neva nepatikimų įrodymų vertinimu, tačiau tokių argumentų, minėta, analizė nėra kasacinės instancijos teismo nagrinėjimo dalykas, juolab kad tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas faktines bylos aplinkybes, vertino surinktų byloje įrodymų patikimumą ir tikrumą.

              Išplėstinė teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 382 straipsnio 6 punktu,

nutaria:

              Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendį ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutartį pakeisti. Perkvalifikuoti M. M. nusikalstamą veiką iš BK 213 straipsnio 2 dalies (veika nukentėjusiojo I. N. atžvilgiu) į BK 182 straipsnio 2 dalį, skiriant ketverių metų ir dviejų mėnesių laisvės atėmimą, iš BK 213 straipsnio 2 dalies (veika nukentėjusiojo K. Č. atžvilgiu) į BK 182 straipsnio 2 dalį, skiriant ketverių metų ir vieno mėnesio laisvės atėmimą. Vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4 dalimis, paskirtas bausmes subendrinti dalinio bausmių sudėjimo būdu ir nustatyti galutinę subendrintą ketverių metų ir septynių mėnesių laisvės atėmimo bausmę.

              Kitą Vilniaus apygardos teismo 2010 m. gegužės 19 d. nuosprendžio ir Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. gruodžio 27 d. nutarties dalį palikti nepakeistą.

Teisėjai                                                                                    Rimantas Baumilas

              Aldona Rakauskienė

              Antanas Klimavičius

              Alvydas Pikelis

              Armanas Abramavičius

              Dalia Bajerčiūtė

              Gintaras Goda