Administracinė byla Nr. Iv-1155-554/2010.
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-00745-2010-3.
Procesinio sprendimo kategorija 16.5, 74.
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2010 m. lapkričio 2 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėjas Algis Markevičius,
sekretoriaujant Vaidai Martusevičiūtei,
nedalyvaujant pareiškėjui – E. S. ,
atsakovo – Kauno tardymo izoliatoriaus įgaliotam atstovui,
trečiojo suinteresuoto asmens - Kalėjimų departamento prie LR Teisingumo ministerijos įgaliotam atstovui,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo E. S. prašymą atsakovui Kauno tardymo izoliatoriui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo ir
n u s t a t ė:
Pareiškėjas kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3600,10 Lt.
Pareiškėjas prašyme (b.l. 4-5) nurodė, kad jis dirba Kauno tardymo izoliatoriuje Apsaugos ir priežiūros skyriaus direktoriaus budinčiojo padėjėjo pavaduotoju. Laikotarpiu per 2007 – 2008 metus jam buvo neišmokėta 3600,10 Lt darbo užmokesčio priemokų suma. Ši suma buvo neišmokėta dėl Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nuostatų taikymo, kai priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos ir Tarnybos kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos statuto 42 str. 1 d. Konstitucinis Teismas 2009-12-11 nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatytą ribą, prieštaravo Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus turi teisę gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Atsižvelgiant į tai, jog Konstitucinio teismo pripažinta, kad Valstybės tarnybos įstatymo 23 str. 2 d. nustatyta 70 procentų riba prieštaravo Konstitucijai, jam turėjo būti išmokėtas visas priklausantis darbo užmokestis, netaikant 70 procentų ribos.
Atsakovas – Kauno tardymo izoliatorius atsiliepime į prašymą prašė pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Atsiliepime į prašymą (b.l. 8-11) nurodė, kad atsakovas apskaičiuodamas ir mokėdamas darbo užmokestį pareiškėjui veikė teisėtai - t.y. taip, kaip privalėjo veikti pagal įstatymus. Apskaičiuojant priedų ir priemokų dydžius buvo vadovaujamasi galiojančiais teisės aktais. Kadangi nebuvo pažeista nė vieno teisės akto, atsakovo veiksmuose nėra neteisėtų veiksmų ir kaltės. Prašė daliai pareiškėjo reikalavimų taikyti ieškinio senaties terminą ir atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams dėl Lietuvos valstybės sunkios finansinės padėties.
Pareiškėjas, atsakovo ir trečiojo suinteresuoto asmens įgalioti atstovai į teismo posėdį neatvyko, apie posėdį pranešta tinkamai, todėl byla buvo išnagrinėta jiems nedalyvaujant (ABTĮ 78 str.).
Pareiškėjo prašymas tenkintinas iš dalies.
Pareiškėjas yra statutinis valstybės tarnautojas ir jo reikalavimai kildinami iš valstybės tarnybos teisinių santykių. Pareiškėjas teismo prašo priteisti neišmokėtą priemokų ir priedų dalį viršijančią 70 procentų pareiginės algos. Kaip matyti iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus kalėjimo pažymos, pareiškėjui neišmokėta priedų ir priemokų dalis viršijanti 70 procentų pareiginės algos laikotarpiu nuo 2007-01-01 iki 2008-12-31 sudarė 3600,10 Lt (b.l. 6). Ginčo dėl nesumokėto darbo užmokesčio sumos dydžių tarp proceso šalių iš esmės nėra. Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas yra Kalėjimų departamentui pavaldžios įstaigos – Kauno tardymo izoliatoriaus pareigūnas. Nurodyto pareigūno teisinį statusą, taip pat ir darbo užmokesčio mokėjimo tvarką nustatė Tarnybos Kalėjimų departamente prie LR Teisingumo ministerijos statutas (toliau - Statutas). Statuto 42 straipsnio 1 dalyje (2003-04-29 įstatymo Nr. IX-1545 redakcija, galiojusi iki 2010-01-01) buvo numatyta, kad pareigūnų darbo užmokestį sudaro pareiginė alga, priedai už tarnybos Lietuvos valstybei stažą, turimą pareiginį laipsnį, kvalifikacinę kategoriją, taip pat priemokos. Priedų ir priemokų suma negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Statuto 42 straipsnio 2 dalis numatė, kad Kalėjimų departamento arba jam pavaldžios įstaigos pareigūnų pareiginė alga mokama Valstybės tarnybos įstatymo nustatyta tvarka. Valstybės tarnybos įstatymo (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) VI skyriuje buvo reglamentuota valstybės tarnautojų darbo užmokesčio struktūra, darbo užmokesčio maksimali riba, darbo užmokesčio, priedų ir priemokų skaičiavimo tvarka. Iki 2005 m. gruodžio 21 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje buvo nurodyta, jog statutiniams valstybės tarnautojams šio įstatymo nuostatos taikomos tiek, kiek jų statuso nereglamentavo statutai, išskyrus šio įstatymo nustatytą darbo apmokėjimo tvarką. Nuo 2006 m. birželio 7 d. galiojusios Valstybės tarnybos įstatymo redakcijos 4 straipsnio 2 dalyje numatyta, kad statutiniams valstybės tarnautojams be išlygų taikomos šio Įstatymo VI skyriaus, reglamentuojančio darbo užmokestį, nuostatos. Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog priedų ir priemokų suma valstybės tarnautojui negali viršyti 70 procentų pareiginės algos. Pareiškėjui darbo užmokestis buvo skaičiuojamas, taip pat priedai ir priemokos išmokėtos atsižvelgiant į Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje numatytą priedų ir priemokų ribojimą. Konstitucinis Teismas 2009 m. gruodžio 11 d. nutarimu pripažino, kad Lietuvos Respublikos valstybės tarnybos įstatymo VI skyrius „Darbo užmokestis“ (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) ta apimtimi, kuria jame nebuvo nustatyta teisinio reguliavimo, pagal kurį būtų buvę galima teisingai atlyginti už darbą vidaus tarnybos sistemos pareigūnams, dirbusiems poilsio bei švenčių dienomis, nakties metu, atlikusiems papildomas užduotis viršijant nustatytą darbo trukmę, kai jiems išmokėtinų priedų ir priemokų suma viršijo Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalyje (2002 m. balandžio 23 d. redakcija ir 2007 m. birželio 7 d. redakcija) nustatytą ribą, prieštaravo Lietuvos Respublikos Konstitucijos 48 straipsnio 1 dalies nuostatai, jog kiekvienas žmogus <...> turi teisę <...> gauti teisingą apmokėjimą už darbą bei konstituciniam teisinės valstybės principui. Konstituciniam Teismui konstatavus Valstybės tarnybos įstatymo neatitikimą Konstitucijos nuostatoms, išnyko teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų pagrįsti ne viso darbo užmokesčio mokėjimą pareiškėjui. Konstitucinis Teismas, analizuodamas valstybės pareigą mokėti įstatymų nustatytą darbo užmokestį valstybės tarnautojams, yra nurodęs, kad „asmeniui, kuris atliko pavestą darbą, pagal Konstituciją atsiranda teisė reikalauti, kad jam būtų sumokėtas visas pagal įstatymus ar jais remiantis išleistus kitus teisės aktus priklausantis darbo užmokestis (atlyginimas), taip pat kad jis būtų sumokėtas nustatytu laiku. Ši asmens teisė yra ginama kaip nuosavybės teisė pagal Konstitucijos 23 straipsnio nuostatas (Konstitucinio Teismo 2001 m. liepos 12 d., 2004 m. gruodžio 13 d., 2007 m. kovo 20 d. nutarimai). Konstitucijos 107 straipsnio 1 dalyje taip pat nustatyta, kad Lietuvos Respublikos įstatymas (ar jo dalis) arba kitas Seimo aktas (ar jo dalis), Respublikos Prezidento aktas, Vyriausybės aktas (ar jo dalis) negali būti taikomi nuo tos dienos, kai oficialiai paskelbiamas Konstitucinio Teismo sprendimas, kad atitinkamas aktas (ar jo dalis) prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijai. Pagal Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalį neturi būti vykdomi sprendimai, pagrįsti teisės aktais, kurie pripažinti prieštaraujančiais Konstitucijai ar įstatymams, jeigu tokie sprendimai nebuvo įvykdyti iki atitinkamo Konstitucinio Teismo nutarimo įsigaliojimo. Ginčuose dėl nesumokėto darbo užmokesčio „sprendimo įvykdymu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme reikėtų laikyti situaciją, kai asmuo yra praradęs galimybę įsiterpti ir per teismą reikalauti koreguoti tuos teisinius santykius, kurie susiklostė iki teisės normos, reglamentavusios minėtus santykius, pripažinimo neteisėta. Būtent iki to momento, kada teisė pareikšti prašymą teisme gali būti įgyvendinta, negali būti laikoma, kad valstybės tarnautojo atžvilgiu atsiradusi darbo užmokesčio nepriemoka yra laikoma „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo, formuojančio vienodą administracinių teismų praktiką taikant įstatymus, išplėstinės teisėjų kolegijos nutartyse administracinėse bylose Nr. A12-219/2004, Nr. A1-638/2005 išdėstytos nuostatos, jog ginčuose dėl darbo užmokesčio nepriemokų priteisimo ginčo šalių teisiniai santykiai nėra pasibaigę, taikomos ir nagrinėjamoje administracinėje byloje. Iš to seka, kad nagrinėjamoje byloje atsakovo atsisakymas mokėti pareiškėjui nesumokėtą darbo užmokestį negali būti pripažintas teisėtu. Tarnybos teisiniai santykiai pagal savo pobūdį ir teisinę prigimtį yra dvišaliai, nes pagal juos valstybės tarnautojas yra įpareigotas tinkamai atlikti įstatymuose ir pareigybių aprašyme nurodytas funkcijas, o darbdavys privalo mokėti darbo užmokestį ir teikti kitas įstatymuose numatytas socialines garantijas. Darbdavys nagrinėjamoje byloje yra Kauno tardymo izoliatorius, o ne valstybė plačiąja prasme, todėl konstatuojama, kad pareiškėjo reikalavimas pareikštas tinkamam atsakovui. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl atsakovo tinkamumo ginčo teisiniame santykyje išdėstė 2005-12-21 ir 2010-06-07 nutartyse išplėstinės teisėjų kolegijos išnagrinėtose administracinėse bylose A1-638/2005 ir A662 – 1735-2010 (ABTĮ 13 str., 20 str.).
Bylos duomenys patvirtina, kad pareiškėjas atliko savo kaip valstybės tarnautojo pareigas, tačiau jam nebuvo sumokėtas pagal įstatymą priklausantis darbo užmokestis. Konstatuota, kad pareiškėjui priklausančios darbo užmokesčio dalies nesumokėjimas negali būti laikomas „įvykdytu sprendimu“ Konstitucinio Teismo įstatymo 72 straipsnio 4 dalies prasme, nes pareiškėjas yra išsaugojęs galimybę ginti šiuo nesumokėjimu pažeistas savo teises teismine tvarka. Nagrinėjant šią administracinę bylą po Konstitucinio Teismo 2009-12-11 nutarimo priėmimo iš Lietuvos Respublikos taikytinų teisės aktų sistemos 2008-12-09 Valstybės tarnybos įstatymo 4, 10, 16, 16-1, 17,23, 26, 41, 42 straipsnių pakeitimo ir papildymo įstatymu yra pašalinta Valstybės tarnybos įstatymo 23 straipsnio 2 dalies norma, prieštaraujanti Konstitucijai. Sprendimas dėl pareiškėjo prašymo turi būti priimamas vadovaujantis sprendimo priėmimo dieną galiojančiomis teisės normomis. Teisinis pagrindas, kuriuo atsakovas galėtų grįsti Valstybės tarnybos įstatyme nustatyto darbo užmokesčio nemokėjimą pareiškėjui šiuo metu yra išnykęs.
Pareiškėjo reikalavimui dėl neišmokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje yra nustatytas 3 metų senaties terminas. Pareiškėjas į teismą gindamas savo pažeistas teises dėl negauto darbo užmokesčio dalies priteisimo kreipėsi 2010 m. birželio 30 d. (b. l. 4-5) ir praleido Darbo kodekso 27 straipsnio 2 dalyje nustatytą 3 metų senaties terminą pareikšti reikalavimui dėl nesumokėtos darbo užmokesčio dalies priteisimo už 2007 metų sausio - gegužės mėnesius ir iki 2007 m. birželio 30 d. Pagal Civilinio kodekso 1.126 straipsnio 2 dalį ieškinio senatį teismas taiko tik tuo atveju, kai ginčo šalis reikalauja. Atsakovas prašė taikyti Darbo kodekso 27 str. 2 d. nustatytą senaties terminą (b.l. 8-12). Nustatytų faktinių ir teisinių aplinkybių pagrindu konstatuojama, jog pareiškėjo prašymas dėl priteisimo negauto darbo užmokesčio pagrįstas, tačiau tenkintinas iš dalies – priteistina 3155,72 Lt neišmokėto darbo užmokesčio suma už laikotarpį nuo 2007-06-30 iki 2008-12-31, nes toks priteisimas neprieštarauja Darbo kodekso 298 straipsnio nuostatai, kad valstybės tarnautojui priklausantis darbo užmokestis ir kitos su darbo santykiais susijusios sumos priteisimos ne daugiau kaip už trejus metus, o toks apribojimas nustatomas trejais kalendoriniais metais yra imperatyvus (ABTĮ 88 str. 4 p.). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, formuojantis vienodą administracinių teismų praktiką, būtent tokią poziciją dėl darbo užmokesčio ir kitų su darbo santykiais susijusių sumų priteisimo išdėstė 2010-02-20 nutartyje administracinėje byloje A756 - 1571/2010 (ABTĮ 13 str., 20 str., Teismų įstatymo 33 str. 4 d.).
Atsakovas taip pat prašė atidėti teismo sprendimo vykdymą 1 metams. Atsižvelgiant į tai, kad yra ypatingai svarbu, jog teismų praktika iš esmės analogiškose bylose būtų formuojama vieninga linkme (priešingu atveju kiltų pavojus pažeisti konstitucinį visų asmenų lygybės įstatymui ir teismui principą), pažymėtina, kad Lietuvos apeliacinis teismas 2009 m. kovo 9 d. nutartimi, priimtoje civilinėje byloje Nr. 2A-202/2009 dėl nesumokėto atlyginimo priteisimo, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartimis Nr. A756 – 56/2010, A143 – 63/2010 dėl neišmokėto darbo užmokesčio priteisimo,visuotinai žinomos aplinkybės apie sunkią atsakovo – Lietuvos valstybės – turtinę padėtį pagrindu nusprendė atidėti sprendimo įvykdymą 1 metų laikotarpiui. Toks sprendimo vykdymo atidėjimas ir jo pagrindimas yra taip pat aktualūs nagrinėjamai bylai. Todėl, vadovaujantis ABTĮ 4 straipsnio 6 dalimi ir Civilinio proceso kodekso 284 straipsnio 1 dalimi (pagal šias procesinės teisės normas, teismas turi teisę dalyvaujančiųjų byloje asmenų prašymu ar savo iniciatyva, atsižvelgdamas į turtinę abiejų šalių padėtį ir kitas aplinkybes, sprendimo vykdymą atidėti ar išdėstyti), sprendimo vykdymas atidėtinas 1 metų laikotarpiui (Teismų įstatymo 33 str.).
Vadovaudamasis Administracinių bylų teisenos įstatymo 85 – 87 str., 88 str. 1 p., 4 p. teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo prašymą patenkinti iš dalies.
Priteisti pareiškėjui E. S. iš atsakovo Kauno tardymo izoliatoriaus neišmokėtą darbo užmokesčio dalį – 3155,72 Lt (tris tūkstančius vieną šimtą penkiasdešimt penkis litus 72 ct).
Sprendimo vykdymą atidėti 1 (vienerių) metų laikotarpiui.
Likusioje dalyje pareiškėjo prašymą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per 14 dienų nuo jo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacinius skundu Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėjas Algis Markevičius