Administracinė byla Nr. A-386-822/2017
Teisminio proceso Nr. 3-64-3-03032-2015-2
Procesinio sprendimo kategorija 20.2.3.2
(S)
LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. gegužės 2 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono, Irmanto Jarukaičio (kolegijos pirmininkas) ir Skirgailės Žalimienės (pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą dėl Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo T. N. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Šiaulių tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė:
I.
Pareiškėjas T. N. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus (toliau – ir Šiaulių TI) 40 000 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Skunde nurodė, kad Šiaulių TI buvo laikomas laikotarpiu nuo 2012 m. balandžio 30 d. iki 2013 metų perpildytose kamerose, kurios neatitiko higienos reikalavimų. Jose buvo tamsu, drėgna. Gyvenamosiose patalpose nebuvo šilto vandens, galimybė pasinaudoti šiltu vandeniu suteikiama vieną kartą per savaitę. Prausiantis šaltu vandeniu, dėl nepilnaverčio maitinimo nusilpus imuninei, neretai susergama, o susirgus nėra suteikiamas tinkamas gydymas. Sanitarinis mazgas nėra atitvertas nuo gyvenamosios patalpos, nes ši patalpa turi būti priskiriama prie maitinimo patalpos, kadangi tose patalpose įkalintiems asmenims tiekiamas maistas. Dėl to jis patyrė dvasinius išgyvenimus, fizinius nepatogumus.
Nurodė, kad 2014 m. viešai pradėta skelbti, jog Lietuvos įkalinimo įstaigos pažeidinėja kalinamų asmenų teises. Jis apie tokius pažeidimus anksčiau nežinojo, todėl anksčiau negalėjo kreiptis į teismą. Pareiškėjo atžvilgiu teisių pažeidinėjimas yra tęstinis, todėl senaties terminas negali būti taikomas.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime prašė taikyti senaties terminą, pareiškėjo skundą dėl neturtinės žalos atlyginimo atmesti kaip nepagrįstą.
Atsakovas atsiliepime nurodė, kad iš Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. spalio 30 d. pažymos „Dėl T. N. laikymo“ matyti, kad pareiškėjas buvo laikomas įstaigoje periodiškai nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. birželio 14 d.
Paaiškino, kad pareiškėjas Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo laikomas kameroje Nr. 41 su 3–8 asmenimis ir kiekvienam iš jų teko nuo 7,7 iki 2,89 kv.m. Pažymėjo, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje kasdieniai vardiniai kamerose kalinamų suimtųjų (nuteistųjų) sąrašai nedaromi, todėl pateikti tikslius kamerose laikomų kartu su pareiškėju asmenų sąrašus nėra galimybės.
Atsakovas pabrėžė, kad įstaiga veikia 1911 m. pastatytame pastate nuolatinio perpildymo sąlygomis. Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija dėl objektyvių priežasčių ne visuomet turi galimybę užtikrinti vienam asmeniui 3,6 kv.m ploto, bet tokia situacija nėra pastovi ir priklauso ne nuo institucijos kompetencijai priklausančių veiksmų atlikimo ar neatlikimo, įstaiga negali daryti įtakos suimtųjų (nuteistųjų) skaičiui ir nėra atsakinga už nustatyto kalinamųjų asmenų skaičiaus reikalavimo viršijimą, o jų nepriimti neturi teisinio pagrindo. Kai kurios kameros gali būti perpildytos ir vienam asmeniui tenkantis gyvenamosios patalpos plotas ne visada siekia teisės aktuose nustatytos ribos. Esant tokiai situacijai, tardymo izoliatoriaus administracija stengiasi, kad suimtieji ir nuteistieji, kurių laikymo sąlygos ne visiškai atitinka nustatytus reikalavimus, tokiomis sąlygomis būtų laikomi kuo trumpesnį laiką t. y. atsiradus galimybei perkeliami į laisvesnes kameras.
Atsakovas atkreipė dėmesį į asmenų laikymo kardomojo kalinimo įstaigose specifiką: toje pačioje kameroje laikomų asmenų skaičius per tą pačią parą nėra pastovus (dalis kviečiama pas ikiteisminio tyrimo pareigūnus, etapuojama į teismus, areštines, pataisos namus ir atitinkamą laiką nebūna kameroje). Ši aplinkybė (kintantis asmenų skaičius kameroje) turi įtakos vienam asmeniui tenkančios ploto normos kameroje kaitai, nes daliai asmenų išvykus likusiems kameroje asmenims tenka daugiau kameros bendrojo ploto. Todėl net mažiausio ploto kamerose, keičiantis kalinčių asmenų skaičiui per parą, plotas, tenkantis vienam asmeniui, kinta nuo mažesnio už nustatytą iki viršijančio normą.
Pasivaikščiojimo laiku (1 val. per dieną), medicininių apžiūrų metu, prausimosi pirtyje metu asmenys nebūna gyvenamojoje kameroje. Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Pareiškėjo laikymo Šiaulių tardymo izoliatoriuje metu jo laikymo kamerose nebuvo atlikta sąlygų atitikimo higienos reikalavimams patikrinimai.
Šiaulių tardymo izoliatoriaus gyvenamosios kameros yra vėdinamos natūraliu būdu (per langus bei duris). Mikroklimato parametrai kamerose priklauso nuo kamerų įrengimo, jose esančių asmenų skaičiaus ir kitų aplinkybių (tokių, kaip lauko temperatūra, asmenų judėjimas į kamerą ir iš jos ir kt.). Kadangi Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, Higienos normos HN 76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini ir įstaiga negali būti pripažįstama atsakinga dėl nustatomų šių reikalavimų pažeidimų.
Kiekvienam kameroje laikomam asmeniui skiriamas inventorius, kuris yra numatytas teisės aktuose. Įstaigos administracija nuolat reikalauja iš suimtųjų ir nuteistųjų palaikyti tvarką kamerose, už kamerų valymą (tame tarpe ir langų švarą) ir tvarką atsakingi patys nuteistieji bei suimtieji. Valymo inventorius bei priemonės į kameras išduodamos pagal suimtųjų / nuteistųjų prašymus, po valymo užbaigimo grąžinamas atgal į valymo inventoriui laikyti skirtą patalpą. Kiekviename režiminio korpuso aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti.
Ne rečiau kaip vieną kartą per mėnesį būtina atlikti gyvenamųjų patalpų pagrindinį valymą (sienų, lubų, grindų, langų, palangių, įrenginių, baldų ir kt.). Esant reikalui laisvės atėmimo vietų administracija privalo organizuoti profilaktinį aplinkos kenksmingumo pašalinimą (dezinfekciją, dezinsekciją, deratizaciją). Patalpų deratizacija įstaigoje vykdoma esant poreikiui.
Kamerų remontas Šiaulių tardymo izoliatoriuje atliekamas pagal iš anksto sudarytą planą ir esamus materialinius, finansinius ir darbo resursus, o taip gavus tam skirtas lėšas iš valstybės biudžeto. Suimtieji ir nuteistieji neretai piktybiškai niokoja valstybės turtą, gadina elektros instaliaciją, daužo apšvietimo lemputes, stiklus, klozetus, laužo langus, griauna sieneles, kurios skiria klozetą nuo miegamųjų vietų, ir pan. Visiškai suremontuotose kamerose neretai tenka daryti pakartotinį remontą. Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose langai vėdinimui pritaikyti, kameros yra vėdinamos natūraliu būdu per langus ir tai atitinka Lietuvos higienos normos HN 76:2010 reikalavimus. Atsakovas pažymi, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatas įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma (t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas, nėra galimybės įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, sureguliuoti oro temperatūrą). Apgyvendinti asmenys, kurie reguliariai vėdina, prižiūri ir tvarko savo kameras, neturi problemų dėl atsirandančio pelėsio ar drėgmės gyvenamosiose kamerose.
Visose Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose yra įrengtas veikiantis sanitarinis mazgas. Tualetas nuo likusio kameros ploto yra atskirtas sienele, kuri yra ne žemesnė kaip 1,5 m aukščio. Toks sanitarinio mazgo įrengimas atitinka galiojančių teisės aktų reikalavimus. Visuomenės sveikatos centras ne vieną kartą pasisakė, kad apšvietimo užtikrinimas yra susijęs su pastato rekonstrukcijos darbais, todėl šis reikalavimas Šiaulių tardymo izoliatoriui nėra taikomas.
Pareiškėjo teiginys dėl antisanitarinių kalinimo sąlygų yra labai abstraktus ir nepakankamai detalizuotas. Kartu atkreiptinas dėmesys, kad byloje nėra jokių duomenų, jog pareiškėjas kalinimo metu kokiu nors būdu skundėsi Šiaulių TI administracijai ar kitoms kompetentingoms institucijoms dėl kameros perpildymo ir nepatogumų, susijusių su šiuo faktu, ar kitų jo laikymo sąlygų.
Pareiškėjo pretenzijos atsakovui už šį laikotarpį laikytinos nepagrįstomis ir nesuteikiančiomis pagrindo Šiaulių tardymo izoliatoriaus pareigūnų veiksmus pripažinti neteisėtais. Nenustačius dėl šio laikotarpio Šiaulių tardymo izoliatoriaus neteisėtų veiksmų (vienos iš viešosios atsakomybės sąlygų), pareiškėjo reikalavimas dėl žalos atlyginimo už šį laikotarpį negali būti tenkinamas.
Visi Šiaulių tardymo izoliatoriuje laikomi asmenys yra maitinami visaverčiu maistu pagal Vyriausybės patvirtintas fiziologines mitybos normas. Šis maistas yra subalansuotas iš pagrindinių maisto medžiagų, kurių bendra energetinė vertė atitinka žmogaus fiziologines mitybos paros normą.
Atsakovas pažymėjo, kad suimtieji pasirašytinai supažindinami su jų teisėmis, pareigomis ir draudimais.
Atsakovas taip pat prašė teismo sprendžiant neturtinės žalos priteisimo pareiškėjui klausimą atsižvelgti į tai, kas aukščiau išdėstyta, bei, kad įstaiga pagal galimybes siekė įgyvendinti galiojančius teisės aktus ir nebuvo neigiamo veikimo, nukreipto išimtinai prieš pareiškėjus, pareiškėjų laikymas teisės aktų neatitinkančiomis sąlygomis buvo su pertraukomis ir tik periodinis, neigiamas veikimas buvo mažareikšmis ir nesukėlęs ilgalaikių neigiamų pasekmių.
II.
Šiaulių apygardos administracinis teismas 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu pareiškėjo T. N. skundą tenkino iš dalies – priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. spalio 13 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas, terminą pradedant skaičiuoti nuo pareiškėjo kreipimosi į teismą dienos. Teismas konstatavo, kad pareiškėjas turėjo galimybę ginti savo teises įstatymo nustatytais terminais, todėl atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą nėra pagrindo.
Byloje pateikta Šiaulių tardymo izoliatoriaus Apsaugos ir priežiūros skyriaus 2015 m. spalio 30 d. pažyma Nr. 60/09-36059 „Dėl T. N. laikymo“, iš kurios matyti, kad pareiškėjas periodiškai Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2013 m. birželio 14 d. (182 dienas). Pareiškėjas nurodytu laiku buvo laikomas 150 dienų nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos, 19 dienų buvo laikomas, kai pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma ir 13 dienų kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma, todėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija iš dalies pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas iš dalies neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254. Patikrinimo akte konstatuota, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais, priėmimo-paskirstymo skyriuje laikino sulaikymo kamerose visų kamerų patalpos, sanitariniai įrenginiai išvalyti, priėmimo-paskirstymo skyriuje kabinos tvarkingos, išvalytos, visur pateikta informacija, kad rūkyti draudžiama. Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 konstatuota, kad įstaigoje gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus ir natūralios traukos kanalais. Šiaulių tardymo izoliatoriaus Ūkio skyriaus 2015 m. spalio 30 d. pažymoje Nr.62/08-1043 „Apie laikymo sąlygas Šiaulių tardymo izoliatoriuje” nurodoma, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus pastatų kompleksas yra įtrauktas į Lietuvos Respublikos nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą, todėl kai kurių nuolat nustatomų trūkumų pašalinti neįmanoma, t. y. neįmanoma padidinti natūralios apšvietos, įrengti papildomą ventiliacijos sistemą ir padidinti oro judėjimo greitį bei sumažinti santykinę drėgmę, efektyviai sureguliuoti oro temperatūrą gyvenamosiose kamerose, kadangi nėra galimybės padidinti langų angas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikos, nagrinėjant bylas dėl bausmių vykdymo ir kardomojo suėmimo institucijų, įstaigų ir pareigūnų veiksmų ir sprendimų viešojo administravimo srityje, apibendrinimo 39 punkte nustatyta, kad tinkamas laisvės atėmimo vietų apšvietimas, galimybė gauti natūralios šviesos ir oro – svarbūs teisės į sveiką ir saugią gyvenamąją aplinką įgyvendinimo aspektai. Higienos normos HN 76:2010 24 punkte įtvirtinta, kad laisvės atėmimo įstaigų gyvenamosios patalpos turi būti vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ar kondicionavimo sistema. Tuo metu gyvenamosios kalinimo patalpos apšvietimo reikalavimus nustato higienos normos HN 76:2010 22 ir 23 punktai. Pagal šiuose punktuose įtvirtintas nuostatas, gyvenamosiose patalpose turi būti skaidraus stiklo langai. Natūralaus apšvietimo koeficientas turi būti 0,5 %. Mažiausia gyvenamųjų patalpų dirbtinė apšvieta turi būti 200 lx. Tuo metu gyvenamosiose patalpose įrengta dirbtinė naktinė apšvieta turi būti ne mažesnė kaip 10 lx ir ne didesnė kaip 20 lx. 40 punkte numatyta, kad administracinių teismų praktikoje ne kartą konstatuota, kad higienos normų, susijusių su tinkamu kalinimo patalpos vėdinimu ir apšvietimu, pažeidimai gali būti veiksniai, prisidedantys prie kalinimo sąlygų bloginimo. Paprastai šis aspektas vertinamas kitų kalinimo sąlygų kontekste.
Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas, būtų buvę nustatyti aukščiau minimi HN 76:2010 pažeidimai Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu, nėra.
Atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254. Patikrinimo akte konstatuota, kad įstaigos patalpų valymo planas yra. Bendro naudojimo patalpas valo suimtieji iš ūkio skyriaus. Apgyvendinimo patalpas valymo priemonėmis valosi patys jose laikomi asmenys. Suimtiesiems apgyvendinimo patalpų valymui išduodama kalcinuota soda. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė. Apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ 1 % dezinfekcinis tirpalas. Tirpalai gaminami kasdien. Darbuotoja saugos duomenų lapus, naudojimo instrukcijas turi. Objekto kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, jame atžymos apie patalpų valymą yra. Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus patvirtinta pagrindinio valymo vykdymo tvarka yra. Įstaigoje profilaktinis aplinkos nukenksminimas atliekamas. Vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas. Dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos žurnalas yra. Kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodoma, kad įstaigos pagrindinis patalpų valymo grafikas patvirtintas Šiaulių tardymo izoliatoriaus direktoriaus įsakymu 2011 m. gruodžio mėn. Bendro naudojimo patalpas valo suimtieji iš ūkio skyriaus. Apgyvendinimo patalpas valymo priemonėmis valosi patys jose laikomi asmenys. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė. Apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ 1 % dezinfekcinis tirpalas. Tirpalai gaminami kasdien. Darbuotoja saugos duomenų lapus, naudojimo instrukcijas turi. Objekto kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, jame atžymos apie patalpų, apgyvendinimo kamerų valymą yra. Įstaigoje profilaktinis aplinkos nukenksminimas atliekamas. Vykdomas mechaninis ir cheminis apdorojimas. Dezinfekcijos, dezinsekcijos, deratizacijos žurnalas yra. Kamerose deratizacija atliekama mechaniniu būdu. Gyvenamąsias patalpas valosi patys suimtieji; valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus. Suimtiesiems apgyvendinimo kamerų valymui yra skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcinuota soda. Apgyvendinimo kamerų, patalpų valymui yra skiriami plastmasiniai dubenys. Pagal suimtųjų prašymą atskirai pateikiamas valymo inventorius (šluotos, skudurai). Kiekviename aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Valymo inventorius jose yra. Apgyvendinimo patalpas su valymo priemonėmis valosi patys jose laikomi asmenys. Suimtiesiems apgyvendinimo patalpų valymui išduodama kalcinuota soda. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė. Apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ 1 % dezinfekcinis tirpalas. Tirpalai gaminami kasdien. Darbuotoja saugos duomenų lapus, naudojimo instrukcijas turi. Objekto kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, jame atžymos apie patalpų valymą yra.
Rašytinių įrodymų, patvirtinančių, kad Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimų metu Šiaulių tardymo izoliatoriaus kamerose (ar kitose patalpose) būtų buvę nustatyti HN 76:2010 pažeidimai dėl valymo priemonių, dezinsekcijos, dezinfekcijos, deratizacijos atlikimo, nėra.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2012 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-254 konstatuota, kad apgyvendinimo kameroms, patalpų valymui yra skiriami plastmasiniai dubenys. Pagal suimtųjų prašymą atskirai pateikiamas valymo inventorius (šluotos, skudurai). Kiekviename aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Valymo inventorius jose yra. Apgyvendinimo patalpas valymo priemonėmis valosi patys jose laikomi asmenys. Suimtiesiems apgyvendinimo patalpų valymui išduodama kalcinuota soda. Kamerose valymo inventorius nelaikomas. Kasdieninį patalpų valymą dezinfekcinėmis priemonėmis atlieka tik įstaigos darbuotoja-dezinfektorė. Apgyvendinimo patalpų dezinfekcijai naudojamas „Sokrena“ 1 % dezinfekcinis tirpalas. Tirpalai gaminami kasdien. Darbuotoja saugos duomenų lapus, naudojimo instrukcijas turi. Objekto kasdieninio valymo kontrolės žurnalas yra, jame atžymos apie patalpų valymą yra.
Šiaulių visuomenės sveiktos centro 2013 m. liepos 9 d. akte Nr. EP-224 nurodoma, kad kamerose valymo inventorius nelaikomas, gyvenamąsias patalpas valosi patys suimtieji; valymo inventorius išduodamas pagal asmenų prašymus. Suimtiesiems apgyvendinimo kamerų valymui yra skiriami šepečiai, skudurai, plastmasiniai dubenys ir kalcinuota soda. Kiekviename aukšte yra skirta spintelė valymo inventoriui laikyti. Valymo inventorius (skudurai, šepečiai, dubenys) jose yra.
Atsižvelgiant į šiuos duomenis negalima konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo netinkamai įgyvendinimas HN 76:2010 58 punktas.
Šiaulių tardymo izoliatoriuje dėl pastato statuso (Šiaulių TI pastatų kompleksas yra įtrauktas į LR nekilnojamųjų kultūros vertybių sąrašą) negali būti atliekami rekonstrukcijos ar kapitalinio remonto darbai, todėl higienos normos HN76:2010 reikalavimai, susiję su šiais darbais, netaikytini.
Atsakovas pateikė fotonuotraukas, kad sanitarinis mazgas kameroje Nr. 41, kurioje pareiškėjas buvo, atitvertas nuo gyvenamosios patalpos sienele ir lengvai valoma danga. Kitų įrodymų dėl netinkamų sanitarinių mazgų kamerose, kuriose buvo pareiškėjas, byloje nėra, todėl konstatuoti, kad buvo pažeisti higienos normos HN 76:2010 21 punkto reikalavimai, nėra pagrindo.
Atsakovas pateikė 2012 m. liepos 9 d. Šiaulių visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktą Nr. EP-254. Patikrinimo akte konstatuota, kad prausimosi-švarinimo patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais. Dušo patalpose atliktas einamasis remontas – perdažytos durys, vamzdynas, pakeisti dušo rageliai, patalpose pelėsių nėra. Daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) nenaudojami. Kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu. Dušinių, prausyklų valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena” 1 % ir „Mikrobac forte 1,5 %“. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurių metu atliekama patalpos dezinfekcija. Dušo ir jo prieigų kasdienio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracija vykdoma.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodoma, kad prausimosi-švarinimo patalpose yra 2 dušinės su 8 dušo rageliais. Dušinėse ištraukiamoji ventiliacija neveikianti. Patalpose pelėsių nėra. Daugkartinio naudojimo prausimosi reikmenys (dubenys, vonelės) nenaudojami. Kiekvienas asmuo naudojasi individualiomis plaušinėmis, rankšluosčiu, muilu. Tarp suimtųjų maudymosi yra 30 min. intervalas, kurių metu atliekama patalpos dezinfekcija. Dušinių, prausyklių valymui ir dezinfekcijai naudojamas dezinfekcinis tirpalas „Sokrena“ 1% ir „Microbac forte” 1,5%. Dušo ir jo prieigų kasdieninio ir generalinio valymo kontrolės žurnalas yra, registracijos įrašai apie valymą yra.
Atsižvelgiant į tai, negalima konstatuoti, kad Šiaulių tardymo izoliatorius netinkamai užtikrino Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ 68 punkte numatytą pareiškėjo teisę prausti kūną ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę.
Šiaulių visuomenės sveikatos centro 2013 m. liepos 9 d. patikrinimo akte Nr. EP-224 nurodoma, kad laisvės atėmimo vietoje laikomi asmenys maitinami vadovaujantis Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2006 m. gegužės 2 d. įsakymo Nr.2/07-117 „Dėl Asmenų, laikomų kardomojo kalinimo laisvės atėmimo vietose, maitinimo organizavimo taisyklių patvirtinimo“ 6 punktu, pagal valgiaraščius, sudarytus asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose. Taisyklės parengtos vadovaujantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodeksu, Fiziologinėmis mitybos normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2002 m. sausio 9 d. nutarimu Nr.14, Skiriamais maisto produktų vidutiniais paros kiekiais ir paros maitinimo išlaidų normomis asmenims, laikomiems kardomojo kalinimo ir laisvės atėmimo vietose, patvirtintomis Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2006 m. balandžio 26 d. įsakymu Nr.1R-144. Maitinimas organizuojamas 3 kartus per dieną.
Iš atsakovo pateiktų dokumentų matyti, kad Šiaulių valstybinė maisto ir veterinarijos tarnyba Šiaulių tardymo izoliatoriui yra išdavusi 2012 m. sausio 20 d. Maisto tvarkymo subjekto patvirtinimo pažymėjimą ir Šiaulių tardymo izoliatorius turi teisę verstis maisto tvarkymu. Iš byloje esančių Šiaulių valstybinės maisto ir veterinarijos tarnybos Maisto tvarkymo subjekto patikrinimo aktų matyti, kad patiekalai Šiaulių tardymo izoliatoriuje negaminami, atvežami sandariuose termosuose paruošti ir prie kamerų išdalijami kalinamųjų, juos prižiūrint pareigūnams. Taigi, pareiškėjo argumentas, kad maistas tiekiamas tiesiai į kameras, o tai pažeidžia higienos normas, yra nepagrįstas. Taip pat nepagrįstas pareiškėjo skundo teiginys, kad tiekiamas maitinimas yra nepilnavertis.
Konstatuotina, kad iš turimų rašytinių įrodymų negalima spręsti, kad dienos maisto davinio praktinė energetinė vertė buvo deficitinė, mažesnė nei 2298 kcal per parą, jog Šiaulių tardymo izoliatorius neužtikrino, kad būtų laikomasi nacionaliniais teisės aktais nustatytų vidutinių fiziologinių maisto energetinių normų.
Susipažinus su pareiškėjo asmens sveikatos istorijos įrašais, darytina išvada, kad asmens sveikatos istorijoje nėra įrašų, iš kurių būtų matyti, kad pareiškėjas būtų kreipęsis dėl regėjimo sutrikimų, akių ligų. Iš pateiktos asmens sveikatos istorijos nuorašo matyti, kad jokių įrašų dėl dvasinių išgyvenimų, ką akcentavo pareiškėjas savo skunde, nėra užfiksuota. Įvertinus pareiškėjo asmens sveikatos istoriją, negalima konstatuoti, kad dėl Šiaulių tardymo izoliatoriaus sąlygų pareiškėjas patyrė nurodytus nepatogumus.
III.
Pareiškėjas T. N. su Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimu nesutinka. Apeliaciniame skunde prašo paminėtą pirmosios instancijos teismo sprendimą panaikinti ir priimti naują sprendimą – pareiškėjo skundą tenkinti.
Pažymi, jog pirmosios instancijos teismas neteisingai apskaičiavo laikotarpį, kurį pareiškėjas buvo kalinamas nežmoniškomis sąlygomis, šis laikotarpis buvo ilgesnis. Pareiškėjas skunde prašė skaičiuojant šį laikotarpį taikyti gyvenamojo ploto normą, atskaičiavus baldus, europietišką standartą (4 kv. m. minimalią gyvenamojo ploto normą vienam asmeniui), tačiau pirmosios instancijos teismas vis tiek taikė 3,6 kv. m. gyvenamojo ploto, įskaitant baldus, normą. Pareiškėjas neprašė remtis Lietuvos teise, nes ji prieštarauja EŽTT praktikai.
Pareiškėjas nesutinka su visais argumentais, kuriuos atmetė pirmosios instancijos teismas, kadangi toks atmetimas yra nemotyvuotas.
Pareiškėjas nurodo, jog pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio ir jis atitinkamai remiasi EŽTT sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją.
Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Šiaulių tardymo izoliatoriaus, atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą prašo apeliacinį skundą atmesti.
Atsiliepime į apeliacinį skundą nurodoma, jog pateiktas apeliacinis skundas iš esmės grindžiamas bylos nagrinėjimo metu nustatytų aplinkybių subjektyviu interpretavimu.
Atsakovas remiasi nurodo, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas priimtas išsamiai ir visapusiškai ištyrus ir įvertinus bylos nagrinėjimo metu nustatytas aplinkybes. Šiaulių TI ėmėsi visų įmanomų veiksmų, kad pareiškėjui būtų užtikrintos kuo palankesnės kalėjimo sąlygos ir neišskyrė jo iš kitų įstaigoje laikomų asmenų, aplinkybių, jog kalinimo sąlygos iš esmės pakenkė jo sveikatai, nenustatyta.
Pažymi, jog nors pareiškėjas tvirtina, kad jis buvo kalinamas antisanitarinėmis sąlygomis, tačiau šių teiginių jis nedetalizuoja. Tuo tarpu Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, jog pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes. Šiuo atveju pareiškėjas nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių, išgyvenimų, taip pat priežastinio ryšio tarp jo nurodytų pažeidimų ir jam padarytos neturtinės žalos, nepateikė duomenų apie savo sveikatos būklę, kitas fizines bei psichines savybes, kurios galėtų būti reikšmingos įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ir laipsnio klausimo sprendimui.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a:
IV.
Teisėjų kolegija pažymi, kad byla išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymu, galiojusiu iki 2016 m. liepos 1 d. (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 straipsnio 2 dalis).
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos, kurią pareiškėjas kildina iš neteisėtų Šiaulių tardymo izoliatoriaus veiksmų, neužtikrinant jam tinkamų kalinimo sąlygų laikotarpiu nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2013 m. birželio 14 d., atlyginimo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjo reikalavimui dėl neturtinės žalos atlyginimo nuo 2012 m. gegužės 4 d. iki 2012 m. spalio 13 d. atsakovo prašymu yra taikytinas trejų metų ieškinio senaties terminas. Pareiškėjo skundą tenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 200 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde iš esmės nesutinka su pirmosios instancijos teismo priteista neturtinės žalos atlyginimo suma.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste pažymėtina, jog pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą siejo su neteisėtais valdžios institucijų veiksmais. Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, kad žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai. Sprendžiant dėl atitinkamos valstybės valdžios institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo (CK 6.271 str. prasme), kiekvienu atveju yra būtina nustatyti, kokios konkrečios teisės normos, kurios reglamentuoja skundžiamos institucijos veiklą, buvo pažeistos, kaip būtent šie pažeidimai pasireiškė asmens, teigiančio, kad jis dėl tokių veiksmų (neveikimo) patyrė žalą, atžvilgiu, taip pat tai, ar atitinkamos pasekmės (jei jos nustatomos) atsirado būtent dėl tų valstybės institucijų, pareigūnų neteisėtų veiksmų.
Pažymėtina, jog ginčui spręsti aktualiame Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2010 m. gegužės 11 d. įsakymo Nr. V-124 „Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančio vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3.1 punkte yra numatyta, kad vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Pareiškėjas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai nesirėmė vienam asmeniui tenkančiu minimaliu gyvenamojo ploto norma kalinimo įstaigoje – 4 kv. m, t. y. europietišku standartu, tačiau jis nenurodo, iš kur kildina šį standartą, nepagrindžia jo taikymo šioje byloje. Teisėjų kolegijos vertinimu, pirmosios instancijos teismas pagrįstai vadovavosi būtent Įsakyme numatytu teisiniu reguliavimu.
Remiantis EŽTT ir Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, įrodinėjimo našta dėl kalinimo sąlygų atitikties teisės aktų reikalavimams (veiksmų teisėtumo) tenka institucijai, kurios veiksmų neteisėtumu skundžiamasi (žr. EŽTT 2012 m. sausio 10 d. sprendimą Ananyev ir kiti prieš Rusiją, Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugsėjo 23 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1251/2013). Atitinkamai, šiuo atveju įrodyti, kad ginčui aktualiu laikotarpiu Šiaulių tardymo izoliatoriuje buvo užtikrintas nurodytas vienam asmeniui turintis tekti plotas, turi atsakovas.
Pirmosios instancijos teismas šiuo atveju pagrįstai nustatė, kad pareiškėjas bylai aktualiu laikotarpiu nuo 2012 m. spalio 14 d. iki 2013 m. birželio 14 d. Šiaulių TI praleido 182 dienas. Remiantis bylos duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas nurodytu laikotarpiu 150 dienų buvo laikomas nepažeidžiant nustatytos vienam asmeniui, esančiam laisvės atėmimo ir kardomojo kalinimo įstaigoje, kameros ploto normos; 19 dienų pareiškėjui galimai teko mažesnis kalinimo kameros plotas nei nustatyta norma (pareiškėjui teko nuo 3,3 iki 2,8 kv. m kameros ploto) ir 13 dienų kalinimo kameros plotas svyravo tarp leistino ir galimai mažesnio nei nustatyta norma (pareiškėjui teko nuo 4,62 iki 3,3 kv. m kameros ploto). Todėl konstatuotina, kad Šiaulių tardymo izoliatoriaus administracija pažeidė pareiškėjo subjektinę teisę būti kalinamam kameroje, kurioje jam tektų ne mažiau nei 3,6 kv. m kameros ploto, t. y. atsakovas neveikė taip, kaip pagal įstatymus ši institucija ar jos darbuotojai privalėjo veikti.
Dėl pareiškėjo prašymo atsižvelgti į kameroje esančio inventoriaus užimamą plotą teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, jog, vadovaujantis naujausia EŽTT praktika (žr., pvz., 2016 m. spalio 20 d. sprendimą byloje Muršic prieš Kroatiją (pareiškimo Nr. 7334/13)), sprendžiant, ar konkrečiu atveju kilo Konvencijos 3 straipsnio pažeidimo prezumpcija, t. y. ar vienam asmeniui teko mažiau nei 3 kv. m gyvenamojo ploto, iš bendro kameros ploto turėtų būti atimtas kameroje esančio sanitarinio mazgo plotas, tačiau plotas, užstatytas baldais, yra įskaičiuotinas į bendrą kameros plotą (žr., pvz., 2017 m. kovo 7 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1351-624/2017, 2017 m. kovo 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-702-756/2017). Tuo tarpu nacionaliniai teisės aktai (Įsakymas Nr. V-124) neįtvirtina reikalavimo vertinant, ar vienam asmeniui buvo užtikrinta minimalaus kameros ploto norma – 3,6 kv. m, – atsižvelgti į kameroje esančio sanitarinio mazgo ir kitų įrenginių užimamą plotą. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad, nustačius teisės aktuose įtvirtinto minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimą ir sprendžiant dėl neturtinės žalos atlyginimo bei vertinant asmeniui realiai tenkantį asmeninės erdvės plotą, atsižvelgtina į plotą, skirtą baldams ir kitiems įrenginiams, tačiau tai savaime nesuponuoja, kad, nesant minimalaus vienam asmeniui turinčio tekti ploto reikalavimo pažeidimo, iš kameros ploto turėtų būti atimtas kameros įrenginių užimamas plotas (žr., pvz., EŽTT 2009 m. liepos 30 d. sprendimą byloje Pitalev prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 34393/03); 2010 m. balandžio 8 d. sprendimą byloje Lutokhin prieš Rusiją (pareiškimo Nr. 12008/03); 2012 m. gegužės 31 d. sprendimą byloje Grzywaczewski prieš Lenkiją (pareiškimo Nr. 18364/06), Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. birželio 29 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-1686-502/2016, 2017 m. kovo 14 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-477-662/2017). Vadinasi, baldų ir kitų įrenginių užimamas kameros plotas yra reikšmingas vertinant pareiškėjo patirtos neturtinės žalos dydį, bet ne konstatuojant atsakovo padarytus teisės pažeidimus.
Nagrinėjamoje byloje pareiškėjas neturtinės žalos atsiradimą siejo su tuo, kad sanitarinis mazgas nebuvo tinkamai atitvertas nuo likusio kameros ploto, be to, kameroje nebuvo unitazo.
Teisėjų kolegija, bylą nagrinėjanti apeliacine tvarka, pažymi, kad HN 76:2010 (2010 m. kovo 30 d. įsakymo Nr. V-241 redakcija) 21 punkte įtvirtinta, jog pataisos namų kamerų tipo, karantino (izoliavimo) patalpų, baudos ir drausmės izoliatorių, kalėjimo, tardymo izoliatoriaus, areštinių kamerų, ilgalaikių ir trumpalaikių pasimatymų kambarių atskirose patalpose turi būti įrengtas sanitarinis mazgas; sanitariniame mazge turi būti įrengta šalto vandens tiekimo sistema; sanitariniame mazge turi būti unitazas, praustuvė, veidrodis, tualeto reikmenų spintelė (lentynėlė); sanitarinis mazgas turi turėti atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą.
Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių, patvirtintų Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176, 14.5 punkte nurodyta, kad sanitarinio mazgo patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto.
Teisėjų kolegija pabrėžia, kad, vadovaujantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktika, suimtųjų (nuteistųjų) privatumui užtikrinti nepakanka tik atskirti sanitarinį mazgą sienele nuo likusio kameros ploto, kadangi suimtieji (nuteistieji) besinaudojant tualetu gali būti matomi iš įėjimo į sanitarinį mazgą pusės. Tam, kad suimtiesiems (nuteistiesiems) būtų tinkamai garantuotas jų privatumas, įėjimas į sanitarinį mazgą turi būti uždengtas (įrengiant duris arba kitu būdu) (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. sausio 21 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-257-442/2016, 2016 m. lapkričio 9 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-2567-662/2016).
Byloje nėra objektyvių, nurodytas aplinkybes pagrindžiančių duomenų, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, sanitarinis mazgas buvo atskirtas nuo bendros kameros erdvės ne tik sienele, bet ir durimis ar užuolaidomis.
Teisėjų kolegija pažymi, kad atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (žr. Lietuvos vyriausiojo administracinio 2013 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka laisvės atėmimo vietos administracijai (žr. 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013, 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A858-977/2013; 2013 m. balandžio 25 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A525-197/2013). Kadangi įrodyti aplinkybes kada pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos, pareiga tenka atsakovui, todėl šios aplinkybės aiškintinos pareiškėjo naudai. Konstatuotina, kad pareiškėjo teisė į privatumą naudojantis sanitariniu mazgu buvo pažeista.
Pareiškėjas apeliaciniame skunde taip pat teigia, kad pirmosios instancijos teismas nemotyvavo savo sprendimo. Šiuo aspektu akcentuotina, jog Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ, bylai aktuali įstatymo redakcija, galiojusi iki 2016 m. liepos 1 d.) 86 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad administracinis teismas priimdamas sprendimą įvertina teismo posėdyje ištirtus įrodymus, konstatuoja, kurios aplinkybės, turinčios bylai esminės reikšmės, yra nustatytos ir kurios nenustatytos, kuris įstatymas turi būti taikomas byloje ir ar skundas yra tenkintinas. Teismo sprendime turi būti atsakyta į visus pareiškėjo pareikštus pagrindinius reikalavimus (ABTĮ 86 str. 3 d.). Teismo sprendimo motyvavimo svarbą taip pat pabrėžia EŽTT, nurodęs, kad teismas privalo pateikti sprendimo motyvus, kad sudarytų galimybę bylos šalims efektyviai pasinaudoti teise į apeliaciją, tačiau teismo pareiga pagrįsti priimtą spendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. EŽTT 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą Van de Hurk prieš Nyderlandus). Šiuo atveju pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs pareiškėjo skundą, priėmė sprendimą, kuriame aiškiai nurodė nustatytas teisiškai reikšmingas bylai išspręsti aplinkybes, teisinį reglamentavimą, argumentus, pateikė vertinimą dėl kitų neteisėtų veiksmų, kurių konstatavimas ir kitų sąlygų buvimas lemtų deliktinės atsakomybės kilimą, todėl teigti, kad sprendimas yra nemotyvuotas, nėra teisinio ir faktinio pagrindo.
Pareiškėjas iš esmės remiasi abstrakčiu teiginiu, jo visiškai nedetalizuodamas, nenurodydamas, kokios teismo išvados, kuriais aspektais laikytinos nepagrįstomis, neginčija kitų atskirų neteisėtų veiksmų vertinimo. Taigi teismo sprendimas yra motyvuotas ir tai nesudarė pareiškėjui kliūčių pasinaudoti teise į apeliaciją, reiškiant nesutikimą su priimtu teismo sprendimu, siekiant nurodyti, kodėl atitinkamos teismo išvados yra nepagrįstos. Tačiau teisėjų kolegija, atsižvelgusi į pareiškėjo skundą, administracinės bylos medžiagą, dar kartą pažymi, jog pareiškėjas apeliaciniame skunde pirmosios instancijos teismo išvadų dėl kitų jo nurodytų neteisėtų veiksmų iš esmės plačiau neginčija, manydamas, kad teismas tam tikrus neteisėtus veiksmus galimai vertino netinkamai. Atitinkamai, teisėjų kolegija kitais aspektais sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu ir šios argumentacijos papildomai nekartoja (žr. EŽTT 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimą byloje Helle prieš Suomiją).
Atsižvelgusi į konstatuotus neteisėtus atsakovo veiksmus, be kita ko, pažeidimus susijusius su tinkamų kalinimo sąlygų neužtikrinimu, teisėjų kolegija daro išvadą, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog pareiškėjas kalėdamas tokiomis sąlygomis patyrė esminių nepatogumų ir dvasinių kančių, kurios viršijo įprastus kalinimo sąlygojamos suvaržymus. Atitinkamai, vertintina, kad šiuo aspektu egzistuoja visos valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems nurodytiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.). Teisėjų kolegija šiame kontekste pažymi, kad tokia išvada daroma atsižvelgus į tai, jog šios kategorijos bylose nėra būtina iš pareiškėjo reikalauti pateikti įrodymus, patvirtinančius patirtą žalą ir kančias, nes atsižvelgiant į EŽTT praktiką panašiose bylose, toks formalus įrodinėjimo naštos perkėlimas iš daugelio asmenų atimtų galimybę gauti teisingą atlyginimą už kalinimą neatitinkančiomis reikalavimų sąlygomis, be to, tai yra susiję ir su pačios žalos, už kurios patyrimą yra prašoma atlyginti ir kompensuoti, prigimtimi. Atitinkamai, atsižvelgus į nurodytas aplinkybes vertintina, kad šiuo aspektu pirmosios instancijos teismas pagrįstai nurodė, jog egzistuoja valstybės civilinės atsakomybės sąlygos: neteisėti institucijos veiksmai – kalinimas pažeidžiant teisės aktais numatytą vienam asmeniui skiriamą plotą, esant kitiems neteisėtiems veiksmams, žala – pareiškėjas dėl to patyrė esminių nepatogumų ir kančių, tiesioginis priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir patirtos žalos (CK 6.271 str.).
Kiek tai susiję su pareiškėjo apeliacinio skundo argumentais, kad pirmosios instancijos teismas nepaaiškino, kodėl atsisakė vadovautis EŽTT praktika dėl neturtinės žalos atlyginimo dydžio, dėl pareiškėjui priteistos žalos dydžio, teisėjų kolegija pabrėžia, jog pagal šioje teismo nutartyje nurodytą subsidiarumo doktriną pirminė atsakomybė už Konvencijos nuostatų efektyvų įgyvendinimą ir taikymą tenka nacionalinėms institucijoms, o pareiškimų į EŽTT sistema yra tik subsidiari nacionalinėms žmogaus teisių apsaugos sistemoms ir pirmiausiai yra vadovaujamasi vidaus teise (žr. EŽTT 2006 m. kovo 29 d. sprendimą Cocchiarella prieš Italiją).
Pagal minėtą subsidiarumo doktriną, pareiga užtikrinti žmogaus teises, jų laikymąsi, pirmiausiai tenka valstybių nacionalinėms institucijoms, joms yra suteikiama pakankamai plati diskrecija šioje srityje. Teismui, kaip nacionalinei ginčą nagrinėjančiai institucijai, yra palikta pirmiausiai teisė įvertinti įvardinamus asmenų teisių pažeidimus, esant jiems konstatuotiems, priteisti pagal įtvirtintą teisinį reguliavimą žalos dydį, kompensuojantį patirtą žalą, be kita ko, tai darydamas jis turi atsižvelgti į nacionaliniame reguliavime įtvirtintus tokios žalos dydžio nustatymo kriterijus. Tai pagrindžia ir EŽTT išaiškinimai, kad visų pirma nacionaliniai teismai privalo aiškinti ir taikyti vidaus teisę (žr. EŽTT 1998 m. vasario 19 d. sprendimą Edificaciones March Gallego S.A. prieš Ispaniją). Šiuo atveju EŽTT neformuoja jokių bendrų, išsamių atlygintinų sumų kriterijų ir nenustato fiksuoto žalos atlyginimo dydžio, kuriais turėtų vadovautis bendrai visų valstybių nacionaliniai teismai, pirminė žalos dydžio įvertinimo teisė yra paliekama nacionaliniams teismams. Toks požiūris susijęs su aplinkybe, kad priteisiama būtent neturtinė žala, kurią lemia asmens patirti išgyvenimai, o jie paprastai būna labai individualūs, tokia priteisiama žala yra siekiama kompensuoti patirtą neturtinę žalą. Nurodyti išaiškinimai, be kita ko, lemia, kad priteisdamas konkrečią neturtinę žalą teismas turi atsižvelgti į nacionalinėje teisėje įtvirtintus žalos nustatymo kriterijus. Šiuo atveju CK 6.250 straipsnio 2 dalyje konkrečiai nurodyta, jog teismas atsižvelgia į žalos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.
Apibendrindama išvardintų nuostatų visumą teisėjų kolegija pažymi, kad kiekvienas žalos dėl nepriimtinomis kalinimo sąlygomis atlyginimo atvejis yra individualus ir turi būti atsižvelgta į visumą faktinių aplinkybių, esančių konkrečioje administracinėje byloje. Taigi atlygintinos neturtinės žalos dydžio nustatymas yra būtent nacionalinio teismo prerogatyva ir teismas priteisdamas konkretų neturtinės žalos dydį turi pareigą atsižvelgti į įvardintus kriterijus, į tai, kad būtent priteistina neturtinė žala kompensuotų asmens patirtą žalą.
Nagrinėjamos administracinės bylos kontekste teisėjų kolegija, konkrečiai įvertinusi administracinėje byloje pareiškėjo subjektinės teisės pažeidimo mastą ir trukmę, atsižvelgusi į Lietuvoje pažeidimo metu buvusias valstybės ekonomines darbo užmokesčio ir gyvenimo lygio sąlygas (pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.), į tuo metu nustatytą minimalią mėnesinę algą, taip pat į kitų bylų, kuriose ginamos panašios vertybės, formuojamą praktiką dėl neturtinės žalos atlygintino dydžio, vadovaudamasi teisingumo, protingumo principais, laiko, kad pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis gali būti įvertintas 350 Eur.
Nagrinėjamu atveju pareiškėjas skunde ir apeliaciniame skunde prašė, kad jam būtų priteistas 40 000 Eur neturtinės žalos atlyginimas, tačiau nei skunde, nei apeliaciniame skunde nenurodė tokio pobūdžio kriterijų ar aplinkybių, kurios leistų daryti išvadą, jog pareiškėjui turėjo būti priteista būtent tokio dydžio neturtinė žala.
Padidinti pareiškėjui priteistiną neturtinės žalos atlyginimo sumą nesudaro pagrindo ir tai, kad pareiškėjas apeliaciniame skunde remiasi EŽTT 2013 m. balandžio 25 d. sprendimu byloje Canali prieš Prancūziją. Šiuo aspektu pažymėtina, jog nagrinėjamos bylos bei bylos Canali prieš Prancūziją faktinės aplinkybės iš esmės skiriasi. Nagrinėjamoje byloje pareiškėjo atžvilgiu buvo nustatytas minimalaus kalinimo ploto neužtikrinimas ir yra vertinama būtent konkreti pareiškėjo situacija, jo patirti nurodomi išgyvenimai. Be to, kaip jau buvo minėta, priteisiant neturtinės žalos atlyginimą atsižvelgiama į konkrečių individualią situaciją, neteisėtų veiksmų buvimą, konkrečius asmens patirtus išgyvenimus ir EŽTT neformuoja, nepateikia jokių bendrų ir fiksuotų sumų kriterijų, kuriais turėtų privalomai vadovautis Konvencijos valstybių nacionaliniai teismai. Atsižvelgiant į nurodytus išaiškinimus darytina išvada, kad šis pareiškėjo įvardinamas EŽTT sprendimas savaime nagrinėjamu atveju nėra aktualus ir nėra pagrindo juo besąlygiškai remtis sprendžiant dėl pareiškėjui priteistinos neturtinės žalos dydžio.
Remdamasi išdėstytais argumentais, atsižvelgdama į aptartų faktinių ir teisinių aplinkybių visumą, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 350 Eur neturtinei žalai atlyginti.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija
n u t a r i a:
Pareiškėjo T. N. apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.
Šiaulių apygardos administracinio teismo 2015 m. gruodžio 10 d. sprendimą pakeisti ir išdėstyti jį taip.
Priteisti pareiškėjui T. N. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Šiaulių tardymo izoliatoriaus, 350 Eur (tris šimtus penkiasdešimt eurų) neturtinei žalai atlyginti.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai Arūnas Dirvonas
Irmantas Jarukaitis
Skirgailė Žalimienė