Administracinė byla Nr. A-3358-624/2016

Teisminio proceso Nr. 3-62-3-01308-2015-4

Procesinio sprendimo kategorija 15.2.3.2.

(S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2017 m. sausio 3 d.

Vilnius

Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Arūno Dirvono (pranešėjas), Artūro Drigoto (kolegijos pirmininkas) ir Virginijos Volskienės,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo V. J. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Marijampolės pataisos namų, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė:

I.

Pareiškėjas V. J. (toliau – ir pareiškėjas) su skundu kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų (toliau – ir Marijampolės PN), 6 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo (I t., b. l. 4–5).

Paaiškino, kad atskirais laikotarpiais nuo 2013 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. gegužės 16 d., atlikinėdamas laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN, atsisakydavo gyventi paskirtame 17-16 –ame būryje (tos pačios patalpos, toliau – ir 16-as būrys), todėl jam buvo skiriamos drausminės nuobaudos ir jis būdavo patalpinamas į Baudos izoliatoriaus kameras. Nurodė, jog eiti gyventi į 16-ą būrį jis atsisakydavo todėl, kad šiame būryje buvę nuteistieji vertė jį daryti nusikaltimą, t. y. parnešti medikamentų po 2013 m. lapkričio 23 d. vykusio ilgalaikio pasimatymo. Pažymėjo, jog šiame būryje gyveno nuteistasis T. B., kuriam kartu su pareiškėju iškelta baudžiamoji byla, jų pozicijos šioje byloje buvo skirtingos, todėl dėl galimo šio nuteistojo neigiamo poveikio jie negalėjo būti laikomi kartu tame pačiame būryje. Tvirtino, kad gyvenant 16-ame būryje, buvo iškilusi reali grėsmė jo sveikatai ir gyvybei. Apie tai informuodavo pareigūnus, atsisakydavo eiti gyventi į nurodytą būrį, teikdavo prašymus perkelti į kitą būrį, tačiau jo prašymai nebuvo tenkinami, o buvo skiriamos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių. Būnant Baudos izoliatoriuje, iš jo buvo atimta teisė apsipirkti nuteistųjų parduotuvėje, galimybė naudotis buitine technika, televizoriumi, radijo imtuvu, negalėjo susirašinėti, skambinti, nebuvo trumpalaikių ir ilgalaikių pasimatymų, todėl pašlijo santykiai su žmona ir vaikais. Dėl to jautėsi užguitas, palūžęs, pakriko nervai. Kalėdamas Baudos izoliatoriuje negalėjo lankyti norimų programų, į kurias buvo užsirašęs, negalėjo lankyti profesinės mokyklos ir įgyti profesijos, į lauką pasivaikščioti galėjo išeiti tik 1-ai valandai. Taip pat nurodė, kad kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo, nebuvo užtikrinta teisės aktuose reglamentuota vienam asmeniui tenkanti minimali gyvenamojo ploto norma. Tvirtino, kad atsakovo atstovas pateikė klaidingus duomenis apie kamerose įrengtų vietų skaičių, nes kameroje Nr. 14 pareiškėjo kalinimo metu buvo šešios miegamosios vietos, o kameroje Nr. 18 – keturios miegamosios vietos, tačiau buvo laikomi penki asmenys, todėl jis miegojo ant grindų. Sutiko su atsakovo atstovo pateiktais duomenimis apie kameroje Nr. 15 įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių. Nurodė, jog kamerų langai buvo išdaužyti, jose buvo šalta, trūko apšvietimo, nebuvo natūralios apšvietos, karšto vandens, todėl nebuvo sudarytos sąlygos išsiplauti riebaluotus indus, išsiskalbti rūbus. Laikant jį kalinimo sąlygų neatitinkančiose baudos izoliatoriaus kamerose, patyrė didelį psichologinį sukrėtimą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, dvasinį sukrėtimą bei emocinę depresiją, vos neprivedusią iki savižudybės, t. y. patyrė neturtinę žalą.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, atsiliepime į skundą (I t., b. l. 8–12), papildomai pateiktame paaiškinime (II t., b. l. 2–3) su pareiškėjo skundu nesutiko, prašė jį atmesti.

Nurodė, kad pareiškėjas į Marijampolės PN atvyko 2012 m. vasario 23 d. Ginčo laikotarpiu pareiškėjas buvo kalinamas Marijampolės PN baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 14, 15 ir 18, užtikrinant teisės aktuose nustatytą vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą. Pažymėjo, kad Marijampolės pataisos namus nuolat tikrino Marijampolės visuomenės sveikatos centras, tačiau patikrinimo aktuose pažeidimų baudos izoliatoriaus kamerose, kuriose ginčo laikotarpiu kalėjo pareiškėjas, nenustatyta. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais. Baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomiems nuteistiesiems leidžiama skaityti knygas, žurnalus, laikraščius ir kitą literatūrą, jiems leidžiama kasdien vieną valandą pasivaikščioti (Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekso (toliau – ir BVK) 146 str.). Pagal galiojantį teisinį reglamentavimą nuteistieji, laikomi baudos arba drausmės izoliatoriuje ar karceryje, į darbą, bendrojo lavinimo ir specialiąsias profesines mokyklas nevedami. Pareiškėjas prašymų būti izoliuotas nuo kitų nuteistųjų nebuvo pateikęs, jis tik pateikdavo paaiškinimus, kurie yra nenuoseklūs, juose buvo dažnai keičiama pareiškėjo nuomonė dėl pageidavimo būti tam tikrame būryje. Marijampolės PN neturi jokių duomenų dėl pareiškėjo moralinių išgyvenimų bausmės atlikimo metu, dėl buitinių sąlygų sukeltų psichologinių problemų pareiškėjas į Psichologinę tarnybą nesikreipė. Marijampolės PN nuomone, pareiškėjas neįrodė būtinų sąlygų valstybės deliktinei atsakomybei atsirasti – žalos ir priežastinio ryšio tarp jo laikymo sąlygų Marijampolės PN ir padarytos žalos, todėl nėra pagrindo neturtinės žalos atlyginimui.

II.

Kauno apygardos administracinis teismas 2016 m. kovo 1 d. sprendimu pareiškėjo V. J. skundą patenkino iš dalies ir priteisė pareiškėjui iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 3 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo; dėl kitos reikalavimų dalies pareiškėjo skundą atmetė kaip nepagrįstą. Teismas taip pat priteisė iš V. J. ir iš Marijampolės pataisos namų po 12,84 Eur į teismo specialią sąskaitą išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu.

Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad V. J. 2013 m. lapkričio 23 d. ir 26 d., 2013 m. gruodžio 11 d. ir 26 d., 2014 m. sausio 8 d. ir 23 d., 2014 m. vasario 3 d. ir 18 d., 2014 m. balandžio 1 d. ir 16 d., 2014 m. gegužės 1 d. atsisakė atlikti bausmę Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. birželio 12 d. įsakymu jam paskirtame būryje. Šių atsisakymų pagrindu Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 2194, 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 2215, 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 2335, 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 2429, 2014 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 55, 2014 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 157 2014 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 224, 2014 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 348, 2014 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 608, 2014 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 712 ir 2014 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 794 pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto numatytų pareigų nevykdymą. Į bylą pateikti duomenys patvirtino, kad Marijampolės PN Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai, atlikę tarnybinį tyrimą dėl pareiškėjo atsisakymo eiti gyventi į 16-ą būrį aplinkybių, dėl kurių V. J. negalėtų būti paskirtame būryje, nenustatė. Pareiškėjas atsisakymą eiti gyventi į paskirtą būrį motyvavo tuo, jog 2013 m. lapkričio 23 d. turėjo iš ilgalaikio pasimatymo parnešti kitiems nuteistiesiems draudžiamų daiktų, to nepadarius, kilo problemos, todėl jis negali grįžti į 16-ą būrį, vėlesniuose pasiaiškinimuose nurodė, kad atsisakymo eiti gyventi į 16- ą būrį priežastis yra nurodęs anksčiau, minėtame būryje turi problemų, taip pat nurodęs, kad jam yra grasinama susidorojimu, jis jaučiasi nesaugus. Teismo posėdžio metu pareiškėjas nurodė, kad atsisakymo eiti gyventi į 16-ą būrį esminis motyvas buvo tas, kad nuteistasis T. B., kuris privertė jį padaryti nusikalstamą veiką, bei kuriam (kaip ir pareiškėjui) buvo pareikšti įtarimai, o vėliau – kaltinimai baudžiamojoje byloje, buvo laikomas 16-ame būryje, todėl jie negalėjo būti tame pačiame būryje dėl galimo T. B. poveikio pareiškėjui minėtoje baudžiamojoje byloje bei dėl grėsmės pareiškėjo saugumui. Atsakovo atstovo pateikti duomenys patvirtino, kad pareiškėjo atžvilgiu Marijampolės PN 2013 m. lapkričio 23 d. buvo pradėtas ikiteisminis tyrimas dėl nusikaltimo, numatyto pagal Baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalį, padarymo, įtarimai dėl nusikaltimų, numatytų Baudžiamojo kodekso 24 straipsnio 2 dalyje, 260 straipsnio 1 dalyje, padarymo buvo pareikšti ir nuteistajam T. B.. Atsakovo atstovas buvo įpareigotas pateikti duomenis apie T. B. gyvenamąją vietą ginčo laikotarpiu, tačiau šios pareigos neįvykdė, teismo reikalaujamų duomenų nepateikė, todėl, nesant įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytą T. B. gyvenamąją vietą ginčo laikotarpiu, tikėtina jo nurodyta aplinkybe, kad nuteistasis T. B. laikotarpiu nuo 2013 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. atliko laisvės atėmimo bausmę Marijampolės PN 16-ame būryje.

Teismas vadovavosi BVK 112 straipsnio 2 dalies, 70 straipsnio, Pataisos vidaus tvarkos taisyklių, patvirtintų Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2003 m. liepos 2 d. įsakymu Nr. 194 (toliau – ir Taisyklės) 65 punkto, Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio, 2 dalies nuostatomis. Nors analogiška kaip Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje nurodyta, nuostata nėra įtvirtinta BVK 70 straipsnio 2-5 dalyse, tačiau, atsižvelgiant į BVK 70 straipsnio 1 dalyje nustatytus nuteistųjų atskiro ar izoliuoto laikymo pataisos namuose tikslus, daryta išvada, kad laikant nuteistąjį pataisos namuose, jam turi būti užtikrinamas jo saugumas, apsauga nuo kitų nuteistųjų daromos neigiamos įtakos, tame tarpe, nuteistiesiems padarius nusikalstamą veiką ir esant įtariamiems ar kaltinamiems toje pačioje byloje, nesant ikiteisminį tyrimą atliekančio ar jam vadovaujančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytinio sutikimo, turi būti užtikrintas jų laikymas atskirai. Teismas sutiko su atsakovo pozicija, kad pareiškėjas aukščiau nurodytuose paaiškinimuose nepakankamai tiksliai nurodė pataisos namų administracijai konkrečiai ir aiškiai neišdėstė, kad į 16-ą būrį negalėjo eiti gyventi dėl jame tuo metu gyvenusio nuteistojo T. B., kuriam, kaip ir pareiškėjui pareikšti įtarimai (vėliau kaltinimai) toje pačioje baudžiamojoje byloje, kuris kėlė grėsmę jo saugumui bei galėjo daryti poveikį minėtoje baudžiamojoje byloje. Tačiau, atsižvelgiant į tai, kad ikiteisminis tyrimas dėl 2013 m. lapkričio 23 d. padarytos nusikalstamos veikos buvo pradėtas Marijampolės PN pareigūnų, apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos padarymu įtariamus (vėliau kaltinamus) asmenis, esamą priešpriešą tarp jų bei jų gyvenamąsias vietas Marijampolės PN pareigūnai žinojo, todėl skirdami pareiškėją gyventi į 16-tą būrį, kuriame ginčo metu laisvės atėmimo bausmę atliko T. B. – kitas įtariamasis (vėliau kaltinamasis) toje pačioje baudžiamojoje byloje, atsakovo atstovas pažeidė BVK 70 straipsnio 1 dalies nuostatas, reikalaujančias užtikrinti nuteistųjų saugumą, apsaugą nuo neigiamo kitų nuteistųjų poveikio darymo. Taigi, atsakovo atstovo veiksmai, reikalaujant iš pareiškėjo eiti gyventi į 16-tą būrį bei skiriant jam dėl atsisakymo gyventi 16-me būryje drausmines nuobaudas, pripažinti neteisėtais ir nepagrįstais. Pastebėta, kad nors Marijampolės PN direktoriaus nutarimų, kuriais pareiškėjui skirtos nuobaudos už atsisakymą gyventi 16-me būryje, teisėtumas nėra nuginčytas teisės aktų nustatyta tvarka, tačiau, kaip ne kartą yra nurodęs Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas, teisės į žalos atlyginimą atsiradimui, įstatymas nereikalauja, jog neteisėti valstybės valdžios aktai būtų panaikinti ar pripažinti negaliojančiais įstatymų nustatyta tvarka. Kadangi nuteistojo laikymas baudos izoliatoriaus kamerose yra susijęs su BVK bei Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nustatytais nuteistųjų papildomais ribojimais, t. y. jiems ribojami pasimatymai, susirašinėjimas, skambinimas telefonu, naudojimasis televizoriumi, radijo imtuvu, neleidžiama dalyvauti profesinio mokymo programose, lankyti profesinės mokyklos, ribojamas buvimo lauke laikas, todėl, nustačius atsakovo veiksmų neteisėtumą patalpinant pareiškėją į Baudos izoliatorių, pagrįstais pripažinti pareiškėjo nurodyti argumentai dėl aukščiau nurodytų ribojimų jam sukeltos neturtinės žalos.

Teismas taip pat nustatė, kad 2014 m. vasario 25 d. pareiškėjas buvo pervestas į 1-ą būrį. Pareiškėjas 2014 m. vasario 25 d. atsisakė atlikti bausmę 1-ame būryje, šio atsisakymo priežastimi nurodydamas tai, kad dauguma 1-o būrio nuteistųjų yra nusiteikę prieš, kad jis atlikinėtų bausmę šiame būryje, be to, šiame būryje gali kilti problemų su nuteistaisiais dėl draudžiamų daiktų nešiojimo. Byloje nustatytos faktinės aplinkybės patvirtino, jog Marijampolės PN pataisos namų Vidaus tyrimų skyriuje buvo atliekamas tyrimas dėl pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 1-ame būryje, kurio metu pareiškėjo atsisakymo atlikti bausmę 1-ame būryje aplinkybės nebuvo pripažintos pagrįstomis. Bylos duomenys įrodė, kad pareiškėjui atsisakius eiti gyventi į 1-ą būrį, jis buvo išklausytas, jam suteikta galimybė pasiaiškinti ir atsakingiems Marijampolės PN pareigūnams nurodyti konkrečias priežastis, galimoms priežastims nustatyti buvo apklausti 1-ojo būrio nuteistieji, pareiškėjo nurodytas priežastis vertino Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnai. Pagal administracinėje byloje surinktus duomenis matyti, kad pareiškėjas nenurodė ir neįvardijo konkrečių 1-ojo būrio nuteistųjų, kurie galimai galėjo reikšti nepasitenkinimą dėl jo buvimo 1-ame būryje, be to, jo nurodyta negalėjimo būti 1-ame būryje priežastis – ateityje galimos problemos dėl draudžiamų daiktų perdavimo, nepagrįstos jokiais realiais argumentais bei objektyviais įrodymais. Pažymėta, kad pareiškėjas nei skunde teismui, nei teismo posėdžių metu nekonkretizavo bei nepagrindė atsisakymo eiti gyventi į 1-ą būrį priežasčių. Taigi, įvertinus byloje esamus duomenis, daryta išvada, jog pareiškėjo atsisakymas gyventi paskirtame būryje nebuvo pagrįstas realiomis ir objektyviomis priežastimis, todėl vertintinas kaip nemotyvuotas. Byloje taip pat nenustatyta jokių faktinių duomenų, patvirtinančių, kad 1-ame būryje pareiškėjui būtų daromas koks nors neteisėtas poveikis, kad būtų kilusi grėsmė jo saugumui. Pareiškėjo nurodytos aplinkybės, kad galimai kiti nuteistieji nenorėjo, jog jis atliktų laisvės atėmimo bausmę 1-ame būryje, vertintos kaip subjektyvios prielaidos, neįrodančios negalėjimo atlikti bausmę minėtame būryje, todėl, teismo nuomone, pareiškėjo nurodytos priežastys negali būti pripažintos išimtinėmis ir kliudžiusiomis jam atlikti bausmę Marijampolės pataisos namų 1-ame būryje. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes, daryta išvada, jog pareiškėjas nepagrįstai atsisakė vykdyti administracijos nurodymus atlikti bausmę 1-ame būryje, tuo pažeidė BVK 12 straipsnio 2 dalies, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto reikalavimus, todėl Marijampolės PN direktoriaus 2014 m. vasario 26 d. nutarimu Nr. 396 jam buvo paskirta nuobauda – uždarymas į baudos izoliatorių 14 parų. Teismas atsižvelgė į BVK 10 straipsnio 1 dalies, 5, 11, 12 straipsnių, 110 straipsnio 1 dalies 2 punkto nuostatas. Byloje neginčijamai nustatyta, kad pareiškėjas nepagrįstai atsisakė atlikti bausmę paskirtame būryje, t. y. nevykdė pataisos įstaigos administracijos reikalavimo, todėl jam pagrįstai ir teisėtai buvo paskirta drausminė nuobauda. Pareiškėjas nenurodė jokių kitų skirtos nuobaudos neteisėtumo pagrindų, todėl konstatuota, kad BVK 142 straipsnyje nurodytų nuobaudų skyrimo reikalavimų bei BVK 143 straipsnyje numatytos nuobaudų skyrimo tvarkos pažeidimų nebuvo nustatyta. Įvertinus nustatytų įrodymų visumą, daryta išvada, kad skundžiamas nutarimas yra teisėtas ir pagrįstas, jokių neteisėtų pareigūnų veiksmų, priimant skundžiamą nutarimą nebuvo nustatyta, todėl Marijampolės PN viešoji atsakomybė šia skundo apimtimi negalima.

Dėl kamerų ploto teismas pažymėjo, jog pareiškėjas teismo posėdžio metu nesutiko su atsakovo pateiktais duomenimis apie kameroje Nr. 14 įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių, nurodydamas, kad jo kalėjimo šioje kameroje metu joje buvo įrengtos šešios miegamosios vietos. Taip pat nurodė, kad kameroje Nr. 18 buvo keturios miegamosios vietos, tačiau buvo laikomi penki asmenys, todėl jis turėjo miegoti ant grindų. Teismas įpareigojo Marijampolės PN atstovę pateikti teismui šias aplinkybes paneigiančius įrodymus, t. y. duomenis apie pareiškėjo kalėjimo minėtose kamerose metu gyvenusių asmenų skaičių, tačiau per teismo nustatytą terminą tokie įrodymai nebuvo pateikti, todėl pareiškėjo argumentai dėl kameroje Nr. 14 jo kalėjimo šioje kameroje metu įrengtų gyvenamųjų vietų bei kameroje Nr. 18 gyvenusių asmenų skaičiaus liko nepaneigti. Pareiškėjo nurodytais duomenimis atlikus atitinkamus aritmetinius skaičiavimus, matyti, kad kameroje Nr. 14 pareiškėjo kalėjimo joje metu vienam nuteistajam teko 3,4 kv. m, kameroje Nr. 18 – 2,4 kv. m gyvenamojo ploto. Teismas, įvertinęs teisinį reglamentavimą ir faktinius bylos duomenis, darė išvadą, kad pareiškėjo kalinimo Marijampolės pataisos namų Baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 14 ir Nr. 18 metu nebuvo užtikrinta Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklių 111.2. punkte reglamentuota vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.

Teismas taip pat rėmėsi Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2010 m. kovo 30 d. įsakymu Nr. V-241 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 76:2010 „Laisvės atėmimo vietos: bendrieji sveikatos saugos reikalavimai“ (toliau – Higienos norma) 6 punktu. Pareiškėjas skunde nurodė, kad kamerų langai buvo išdaužyti, jose buvo šalta, nebuvo karšto vandens, todėl nebuvo sudaryta sąlygų išsiplauti riebaluotus indus, išsiskalbti rūbus, netinkamas dirbtinis apšvietimas, nebuvo natūralios apšvietos. Kadangi pagal Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo formuojamą praktiką, pareiga paneigti pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, todėl laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais. Atsakovo atstovo į bylą pateikti Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktų duomenys patvirtino, kad Marijampolės PN Baudos izoliatoriaus kameros Nr. 14 ir Nr. 18 buvo tikrintos Marijampolės visuomenės sveikatos centro specialistų, minėtų patikrinimų metu nustatyta, kad gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, tai atitinka Higienos normos 24 punkto reikalavimus, atlikti Baudos izoliatoriaus kamerų Nr. 14 ir Nr. 18 fizikiniai matavimai, kurių metu šių kamerų santykinės oro drėgmės, oro temperatūros bei dirbtinės ir natūralios apšvietos neatitiktis Higienos normos 22 ir 26 punktų reikalavimams nebuvo nustatyta, todėl atmesti pareiškėjo nurodyti argumentai dėl kamerų Nr. 14 ir 18 netinkamos oro temperatūros ir apšvietos. Atsakovo atstovas nepateikė teismui jokių duomenų apie kameros Nr. 15 atitiktį higienos normų reikalavimams, todėl pareiškėjo nurodyti teiginiai dėl netinkamos minėtos gyvenamosios patalpos apšvietos ir temperatūros liko nepaneigti. Teismas atsižvelgė į Higienos normos HN 76:2010 27 punktą, jame nėra reglamentuota, kad Baudos izoliatoriaus kamerose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema, todėl pareiškėjo argumentai dėl karšto vandens nebuvimo laikyti nepagrįstais.

Į bylą pateikti duomenys apie pareiškėjo sveikatą patvirtino, kad ginčui aktualiu laikotarpiu pareiškėjas į Marijampolės PN Sveikatos priežiūros tarnybos specialistus yra kreipęsis dėl fizinės sveikatos sutrikimų, tačiau tokio pobūdžio ligomis serga ir laisvėje esantys asmenys, todėl, teismo nuomone, sieti juos su netinkamomis kalinimo sąlygomis Marijampolės PN nėra jokio pagrindo. Marijampolės pataisos namų Psichologinės tarnybos 2015 m. liepos 30 d. pažyma Nr. 55/04-404 patvirtino, kad pareiškėjas dėl psichinės sveikatos sutrikimų, kuriuos galėjo sukelti netinkamos gyvenimo sąlygos, nėra kreipęsis. Įvertinus nurodytus argumentus, spręsta, kad byloje nėra jokių įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo fizinei sveikatai, jo emocinei, psichinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.

Tačiau teismui nekilo abejonių, kad dėl aukščiau nurodytų netinkamų kalinimo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose pareiškėjas patyrė tam tikrų nepatogumų, išgyvenimų, papildomą diskomfortą, teisės aktais garantuotos minimalios gyvenimo kokybės pablogėjimą, kurių jis nebūtų patyręs, jei būtų buvęs laikomas teisės aktų nustatytomis sąlygomis, t. y. V. J. patyrė neturtinę (moralinę) žalą. Teismas rėmėsi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – ir CK) 6.250 straipsniu. Atsižvelgiant į byloje nustatytus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus – neteisėtą pareiškėjo laikymą Baudos izoliatoriaus kamerose, su tuo susijusius pareiškėjo teisių ribojimus, nustatytus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos bei kameros Nr. 15 higienos reikalavimų pažeidimus, įvertinant nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, atsižvelgiant į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydis įvertintas 3 000 Eur ir ši suma priteistina iš atsakovo. Dėl kitos reikalavimų dalies skundas atmestas kaip nepagrįstas, remiantis aukščiau išdėstytais argumentais.

Į 2015 m. lapkričio 2 d. 9.00 val. teismo posėdį buvo kviesti ir liudytojais apklausi Marijampolės PN darbuotojai, kurie pateikė teismui prašymą atlyginti išlaidas, susijusias su jų dalyvavimu teismo posėdyje. Kauno apygardos administracinis teismas 2015 m. lapkričio 3 d. nutartimis tenkino liudytojų prašymus dėl išlaidų, susijusių su bylos nagrinėjimu, išmokėjimo administracinėje byloje. Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo skundas buvo patenkintas 1/2 dalimi, todėl iš pareiškėjo ir Marijampolės pataisos namų priteista į teismo specialiąją sąskaitą po 12,84 Eur liudytojams išmokėtų transporto išlaidų.

III.

Atsakovas Lietuvos valstybė, atstovaujama Marijampolės PN, apeliaciniame skunde prašo panaikinti Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą, o pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą (II t., b. l. 69–71).

Apeliaciniame skunde nurodo, kad pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, tik skunde nurodė, jog jis per visą drausminių nuobaudų atlikimo baudos izoliatoriuje laikotarpį buvo laikomas perpildytose kamerose. Atsakovas teismui buvo pateikęs informaciją apie kamerų, kuriose kalėjo pareiškėjas, plotus, jose įrengtų gyvenamų vietų skaičių, pateikė baudos izoliatoriaus kamerų schemą. Mano, kad teismas galėjo atsakovo paprašyti pateikti papildomų įrodymų, kadangi ir pats atsakovas visada deklaravo, kad, teismui paprašius, pateiks visus reikalingus dokumentus. Su apeliaciniu skundu pateikia nuteistųjų talpinimo į kameras baudos izoliatoriuje ir kamerų tipo patalpose registracijos žurnalų kopijas pareiškėjo skundo laikotarpiu.

Su apeliaciniu skundu atsakovas taip pat pridėjo Kriminalinės žvalgybos skyriaus pateiktą motyvuotą paaiškinimą bei dokumentus, kuriuose išdėsto skyrimo į 16-ą būrį motyvus.

Pareiškėjas dėl patalpų atitikimo higienos normoms (dėl apšvietimo) galėjo kreiptis į tikrinimo prievolę turinčią instituciją, Visuomenės sveikatos centrą. Natūralios apšvietos ir oro judėjimo greičio pagerinimas Marijampolės PN baudos izoliatoriuje susijęs su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais. Be to, net ir pripažinus tai, kad baudos izoliatoriaus kameros apšvietimas nebuvo pakankamas, nėra pagrindo pripažinti, kad pareiškėjas buvo laikomas nežmoniškomis, žiauriomis ir antisanitarinėmis sąlygomis. Byloje nėra duomenų, kad dėl to pareiškėjui būtų pablogėjusi sveikata. Nors pareiškėjas skundėsi, kad baudos izoliatoriuje buvo išdaužyti langai, atsakovas informavo apie atliktus remonto darbus.

Pabrėžia, kad nagrinėjamu atveju pareiškėjas pažeidžiant reikalavimą dėl minimalaus ploto vienam asmeniui buvo laikomas tik 7 paras, plotas buvo nežymiai mažesnis (tik 0,2 kv. m).

Pareiškėjo sveikatos sutrikimai būtent dėl kalinimo sąlygų Marijampolės PN nenustatyti, byloje nėra dokumentų, kad pareiškėjas dėl pažeidimų būtų kreipęsis medicininės ar psichologinės pagalbos. Pareiškėjas nepateikė jokių įrodymų, kad jam padaryta esminė neturtinė žala, kurią reikėtų įvertinti pinigais.

Pareiškėjas V. J. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą, o atsakovo apeliacinį skundą atmesti.

Pažymi, kad pirmosios instancijos teismas buvo atidėjęs teismo posėdį, kad būtų surinkti įrodymai dėl gyvenamojo ploto, bet atsakovas nepateikė jokių įrodymų, paneigiančių pareiškėjo nurodytas aplinkybes. Su apeliaciniu skundu pateikti įrodymai yra neatitinkantys faktinių aplinkybių. Atsakovui buvo suteiktos visos galimybės pateikti visus dokumentus bei įrodymus pirmosios instancijos teismui.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a:

IV.

Ši administracinė byla apeliacinės instancijos teisme išnagrinėta vadovaujantis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo redakcijos, galiojusios iki 2016 m. liepos 1 d., nustatyta tvarka (2016 m. birželio 2 d. Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo Nr. VIII-1029 pakeitimo įstatymo Nr. XII-2399 8 str. 2 d.).

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl neturtinės žalos, atsiradusios pareiškėjui už atsisakymą gyventi 16-ame būryje, jo teigimu, neteisėtai skiriant nuobaudas – patalpinamą į baudos izoliatoriaus kameras, kuriose laikymo sąlygos neatitiko teisės aktų reikalavimų, atlyginimo.

Pirmosios instancijos teismas, atsižvelgęs į byloje nustatytus atsakovo atstovo neteisėtus veiksmus – neteisėtą pareiškėjo laikymą baudos izoliatoriaus kamerose, su tuo susijusius pareiškėjo teisių ribojimus, nustatytus vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos kamerose Nr. 14 ir Nr. 18 trūkumus bei higienos reikalavimų pažeidimus kameroje Nr. 15, įvertinęs nustatytų pažeidimų trukmę, jų pobūdį, nesant tiesioginių bei pakankamų duomenų apie nustatytų pažeidimų įtaką pareiškėjo sveikatos būklei, atsižvelgęs į šiuo metu Lietuvoje egzistuojančias ekonomines darbo užmokesčio bei pragyvenimo sąlygas, pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydį įvertino 3 000 Eur ir šią sumą priteisė iš atsakovo. Atsakovas, nesutikdamas su tokiu teismo sprendimu, padavė apeliacinį skundą.

CK 6.271 straipsnio 1 dalis nustato, jog žalą, atsiradusią dėl valstybės valdžios institucijų neteisėtų aktų, privalo atlyginti valstybė iš valstybės biudžeto nepaisydama konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Nenustačius bent vienos iš minėtų sąlygų, valstybei ar savivaldybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla prievolė atlyginti žalą. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad pareiškėjo skundas dėl neturtinės žalos atlyginimo galėjo būti tenkinamas nustačius neteisėtus Marijampolės pataisos namų administracijos veiksmus (neveikimą), neturtinės žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp minėtos institucijos neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir atsiradusios neturtinės žalos.

Byloje nustatyta, kad V. J. 2013 m. lapkričio 23 d. ir 26 d., 2013 m. gruodžio 11 d. ir 26 d., 2014 m. sausio 8 d. ir 23 d., 2014 m. vasario 3 d. ir 18 d., 2014 m. balandžio 1 d. ir 16 d., 2014 m. gegužės 1 d. atsisakė atlikti bausmę jam paskirtame 16-ame būryje. Šių atsisakymų pagrindu Marijampolės PN direktoriaus 2013 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 2194, 2013 m. lapkričio 27 d. nutarimu Nr. 2215, 2013 m. gruodžio 12 d. nutarimu Nr. 2335, 2013 m. gruodžio 27 d. nutarimu Nr. 2429, 2014 m. sausio 9 d. nutarimu Nr. 55, 2014 m. sausio 24 d. nutarimu Nr. 157 2014 m. vasario 4 d. nutarimu Nr. 224, 2014 m. vasario 19 d. nutarimu Nr. 348, 2014 m. balandžio 2 d. nutarimu Nr. 608, 2014 m. balandžio 17 d. nutarimu Nr. 712 ir 2014 m. gegužės 2 d. nutarimu Nr. 794 (I t., b. l. 84, 89, 92, 96, 100, 104, 108, 111, 122, 126, 130) pareiškėjui buvo skirtos drausminės nuobaudos – uždarymas į baudos izoliatorių už BVK 110 straipsnio 1 dalies 1 punkto ir 2 punkto numatytų pareigų nevykdymą. Pareiškėjas, atsisakydamas gyventi jam paskirtame 16 būryje, surašydavo pasiaiškinimą, kuriame nurodydavo apibendrintas atsisakymo priežastis: dažniausiai nurodydavo, kad atsisako gyventi 16-ame būryje dėl problemų, tam tikrais atvejais – kadangi jam grasina susidorojimu, jis yra mušamas bei reketuojamas (I t., b. l. 86, 94, 98, 102, 106, 109, 113, 124, 128, 132, 148). Jau teismo posėdžio metu pirmosios instancijos teisme pareiškėjas nurodė, jog atsisakymo eiti gyventi į 16-ą būrį esminis motyvas buvo tas, kad nuteistasis T. B., kuris jį privertė padaryti nusikalstamą veiką bei kuriam (kaip ir pareiškėjui) buvo pareikšti įtarimai, o vėliau – kaltinimai baudžiamojoje byloje (I t., b. l. 164–168), buvo laikomas 16-ame būryje, todėl jie negalėjo būti tame pačiame būryje dėl galimo T. B. poveikio pareiškėjui minėtoje baudžiamojoje byloje bei dėl grėsmės jo saugumui.

Taisyklių 65 punkte (2008 m. spalio 21 d. įsakymo Nr. 1R-401 redakcija) numatyta, kad skirstant nuteistuosius į būrius, skyrius, kameras atsižvelgiama į jų neigiamos įtakos kitiems nuteistiesiems riziką, sveikatos būklę, amžių, gebėjimus užsiimti darbine veikla, kitas asmenines savybes, pataisos įstaigos psichologinės tarnybos rekomendacijas ir laikantis Lietuvos Respublikos bausmių vykdymo kodekse nustatytų nuteistųjų izoliuoto laikymo reikalavimų. BVK (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2014 m. spalio 4 d.) 70 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog nuteistųjų atskiro arba izoliuoto laikymo pataisos įstaigose tikslas yra: 1) atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems; 2) palengvinti nuteistųjų socialinę reabilitaciją; 3) padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą; 4) padėti užtikrinti, kad būtų laikomasi pataisos įstaigų saugumo ir valdymo reikalavimų. BVK 70 straipsnio 2–5 dalyse numatytos asmenų grupės, kurios pataisos įstaigose turi būti laikomos atskirai. Pažymėtina, kad Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje (redakcija, galiojusi nuo 2013 m. sausio 1 d. iki 2015 m. rugsėjo 1 d.) yra įtvirtinta, jog įtariamieji arba kaltinamieji, įtariami arba kaltinami toje pačioje byloje, arba proceso dalyviai toje pačioje byloje laikomi atskirai. Ikiteisminiam tyrimui vadovaujančio ar jį atliekančio prokuroro arba teismo, kurio žinioje yra byla, rašytiniu sutikimu tardymo izoliatoriaus administracija tokius asmenis gali laikyti kartu. Nors tokia asmenų grupė, kuri yra numatyta Suėmimo vykdymo įstatymo 10 straipsnio 2 dalyje, nėra įvardinta BVK normose dėl asmenų, kurie pataisos įstaigose turi būti laikomi izoliuotai vieni nuo kitų, tačiau bet kokiu atveju nuteistieji turi būti skirstomi atsižvelgiant į BVK 70 straipsnio 1 dalyje išvardintus tikslus, be kita ko, atskirti nuteistuosius, kurie dėl padarytų nusikaltimų pobūdžio ar asmeninių savybių gali daryti neigiamą įtaką kitiems nuteistiesiems bei padėti užtikrinti nuteistųjų priežiūrą ir jų saugumą. Atsižvelgiant į tai, kas nurodyta, pirmosios instancijos teismas padarė pagrįstą išvadą, jog nuteistiesiems, laikomiems pataisos namuose, padarius nusikalstamą veiką ir esant įtariamiems ar kaltinamiems toje pačioje byloje, turi būti užtikrinamas jų laikymas atskirai.

Iš nagrinėjamos administracinės bylos ir baudžiamosios bylos Nr. 1-82-564/2015 duomenų matyti, kad veika, dėl kurios buvo įtariami (vėliau kaltinami) pareiškėjas ir T. B., su kuriuo pareiškėjas nenorėjo būti laikomas viename būryje, buvo padaryta būtent Marijampolės PN. Pranešimą prokurorui apie pradėtą ikiteisminį tyrimą surašė Marijampolės PN pareigūnas (baudžiamosios bylos Nr. 1-82-564/2015 I t., b. l. 1). Nors T. B. šioje baudžiamojoje byloje pranešimas apie įtarimą surašytas 2014 m. balandžio 29 d. (baudžiamosios bylos Nr. 1-82-564/2015 I t., b. l. 113), tačiau dar 2013 m. lapkričio 27 d., apklausiant V. J., jis, duodamas parodymus Marijampolės PN Vidaus tyrimų skyriaus pareigūnui, jau buvo nurodęs aplinkybes ir dėl T. B. dalyvavimo darant nusikalstamą veiką (baudžiamosios bylos Nr. 1-82-564/2015 I t., b. l. 63). Taigi, apie nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes, jos padarymu įtariamus (vėliau kaltinamus) asmenis, esamą priešpriešą tarp jų parodymų Marijampolės PN administracijai turėjo būti žinoma. Žinodama apie susidariusią situaciją ir siekdama užtikrinti nuteistųjų saugumą, apsaugą nuo neigiamo kitų nuteistųjų poveikio darymo, Marijampolės PN administracija turėjo veikti taip, kad pareiškėjas ir T. B., abu įtariami (vėliau kaltinami) toje pačioje baudžiamojoje byloje, nebūtų laikomi tame pačiame būryje. Marijampolės PN 2016 m. lapkričio 9 d. rašte Nr. 9/07-15089 informavo, jog T. B. nuo 2013 m. lapkričio 23 d. iki 2014 m. gegužės 16 d. bausmę atliko 16 būryje, etapu išvykęs nebuvo, todėl Marijampolės PN veiksmai, nurodant ir pareiškėjui gyventi 16-tame būryje, o pareiškėjui atsisakius tai daryti, skiriant jam nuobaudas – uždarymą į baudos izoliatorių, pripažintini nepagrįstais.

Dėl pareiškėjo skundo argumentų dėl netinkamų laikymo sąlygų baudos izoliatoriaus kamerose, atkreiptinas dėmesys į įrodinėjimo ypatumus viešosios deliktinės atsakomybės, kilusios dėl nepriimtinų kalinimo sąlygų, bylose, kurie ne kartą akcentuoti tiek nacionalinių teismų, tiek Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje: Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad pareiškėjas, pateikęs reikalavimą atlyginti neturtinę žalą, kilusią dėl netinkamų kalinimo sąlygų, yra saistomas pareigos nurodyti reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes (2014 m. vasario 27 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A822-81/2014). Atsižvelgus į kalinamų asmenų ribotas galimybes rinkti įrodymus, paprastai iš pareiškėjo reikalaujama nurodyti tik pagrįstai detalizuotą kalinimo sąlygų apibūdinimą (2013 m. vasario 8 d. nutartis administracinėje byloje Nr. AS602-84/2013). Pareiškėjui aiškiai nurodžius reikšmingas kalinimo sąlygas apibūdinančias aplinkybes, pareiga pateikti reikiamus dokumentus ir kitus įrodymus apie tam tikrų reikalavimų, susijusių su sveikos ir saugios kalinimo aplinkos užtikrinimu, tenka atsakovui, t. y. laisvės atėmimo vietos administracijai (2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A442-1346/2013; 2013 m. rugsėjo 30 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A858-977/2013 ir kt.). Laisvės atėmimo įstaigai nesugebėjus paneigti pareiškėjo teiginių, susijusių su kalinimo ploto dydžiu ar kitais kalinimo sąlygų pažeidimais, jie laikomi nustatytais (žr., pvz., 2013 m. lapkričio 18 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A261-1802/2013).

Pareiškėjas teigė ir atsakovas patvirtino, kad V. J. kalėjo baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 15, Nr. 14 ir Nr. 18. Pareiškėjas teigė, kad kameroje Nr. 15 buvo 4 gyvenamosios vietos; kameroje Nr. 14 jo kalėjimo metu buvo 6 gyvenamosios vietos; kameroje Nr. 18 buvo 4 gyvenamosios vietos (lovos), tačiau šioje kameroje jis apie 10 dienų buvo laikomas kartu su kitais keturiais nuteistaisiais, todėl turėjo miegoti ant tik čiužinio. Pažymėtina, kad nei skunde, nei 2015 m. lapkričio 2 d. vykusiame pirmosios instancijos teismo posėdyje pareiškėjas neteigė, kad kameroje Nr. 18 laikytų asmenų skaičius viršijo čia įrengtų gyvenamųjų vietų skaičių – tai nurodė tik 2016 m. sausio 11 d. teismo posėdyje, be to, šis paaiškinimas yra prieštaringas, todėl negali būti laikomas įrodytu: nors pareiškėjas teigė, kad šioje kameroje buvo laikomas pakankamai trumpą laiką – apie 10 dienų, kada miegojo ant čiužinio, atsakovo pateiktais duomenimis čia jis buvo laikomas 29 dienas (I t., b. l. 8–9).  Pirmosios instancijos teismas buvo įpareigojęs atsakovą pateikti papildomų įrodymų, patvirtinančių ar paneigiančių pareiškėjo teiginius dėl gyvenamųjų vietų skaičiaus kamerose Nr. 14 ir Nr. 18; kiek buvo vietų ir kiek nuteistųjų buvo laikoma (I t., b. l. 170–171). Atsakovas per nustatytą terminą šių duomenų nepateikė. Tik kartu su apeliaciniu skundu atsakovas pateikė dokumentus, kurie, jo teigimu, paneigia pirmosios instancijos teismo gyvenamojo ploto, tekusio pareiškėjui, skaičiavimus.

ABTĮ 138 straipsnio 3 dalis nustato, jeigu apeliacinės instancijos teismas pripažino, jog būtina, gali būti pakartotinai arba papildomai tiriami pirmosios instancijos teisme ištirti įrodymai. Teismas taip pat gali tirti įrodymus, kuriuos pirmosios instancijos teismas atsisakė tirti. Nauji įrodymai, kurie nebuvo pateikti pirmosios instancijos teisme, tiriami tiktai tuo atveju, jeigu teismas pripažįsta pagrįstomis priežastis, dėl kurių tai nebuvo padaryta ankščiau, arba kai naujų įrodymų būtinybė iškilo vėliau. Kadangi nei vienos iš ABTĮ 138 straipsnio 3 dalyje nurodytų aplinkybių dėl atsakovo su apeliaciniu skundu pateiktų naujų įrodymų nėra, šie tik bylos nagrinėjimo apeliacinės instancijos teisme metu pateikti dokumentai nevertinami. Atsakovui nepaneigus pareiškėjo nurodytų teiginių, kad jo buvimo baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 18 ir 14 laikotarpiu čia laikytiems asmenims tenkantis plotas neatitiko nustatytų reikalavimų, t. y. kad kameros buvo perpildytos, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija iš esmės sutinka su pirmosios instancijos teismo vertinimu, kad pareiškėjo kalinimo baudos izoliatoriaus kamerose Nr. 14 ir Nr. 18 metu nebuvo užtikrinta Taisyklių 111.2 punkte reglamentuota 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio minimalaus gyvenamojo ploto norma.   

Pareiškėjas taip pat teigė, kad baudos izoliatoriaus kamerose buvo netinkama temperatūra, apšvietimas, langai išdaužyti. Atsakovas, paneigdamas šiuos pareiškėjo teiginius, į bylą pateikė Marijampolės visuomenės sveikatos centro patikrinimo aktus (I t., b. l. 15–33), kurie priimti, be kita ko, patikrinus ir baudos izoliatoriaus kameras Nr. 14, Nr. 15, Nr. 18, tačiau pareiškėjo nurodytų pažeidimų nenustatyta. Taigi, šie pareiškėjo teiginiai atsakovo buvo paneigti. Dėl pareiškėjo nusiskundimo, kad kamerose nebuvo karšto vandens, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad šiuo aspektu pažeidimas nenustatytinas, kadangi HN 76:2010 27 punkte nėra reglamentuota, kad baudos izoliatoriaus kamerose turi būti įrengta karšto vandens tiekimo sistema.

Nors pareiškėjas teigė, kad neturtinė žala jam kilo ir dėl perkėlimo gyventi į 1-ą būrį, tačiau nenurodė argumentų, dėl ko nurodymas gyventi šiame būryje būtų buvęs neteisėtas, taip pat, kuo būtent remiantis jam šiuo aspektu atsirado žala, pirmosios instancijos teismas pagrįstai nusprendė, jog Marijampolės PN viešoji atsakomybė šia skundo apimtimi negalima.

Dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos atlyginimo būdo ir priteistinos lėšų sumos dydžio, visų pirma, pažymėtina, kad pagal Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.250 straipsnio 1 dalį, neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinti pinigais. Šio straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad teismas, nustatydamas neturtinės žalos dydį, atsižvelgia į jos pasekmes, šią žalą padariusio asmens kaltę, jo turtinę padėtį, padarytos turtinės žalos dydį bei kitas turinčias reikšmės bylai aplinkybes, taip pat į sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijus.

Neturtinės žalos dydį pagrindžiančių kriterijų sąrašas nėra baigtinis, kiekvienu konkrečiu atveju pažeidžiama skirtinga įstatymo saugoma teisinė vertybė ir neturtinė žala patiriama individualiai, todėl teismas turėtų spręsti dėl materialios kompensacijos už patirtą neturtinę žalą būdo ir (ar) dydžio, aiškindamasis ir vertindamas individualias bylai svarbias neturtinės žalos padarymo aplinkybes ir kitus faktus, reikšmingus nustatant tokio pobūdžio žalos dydį, atsižvelgdamas į įstatyme bei teismų praktikoje įtvirtintus ir teismo šiuo konkrečiu atveju reikšmingais pripažintus kriterijus. Neturtinės žalos dydį nustato teismas, atsižvelgdamas į CK 6.250 straipsnio 2 dalyje įtvirtintus žalos dydžiui nustatyti reikšmingus kriterijus, taip pat į kitus kriterijus, kuriuos teismas pripažįsta svarbiais. Sprendžiant dėl neturtinės žalos dydžio taip pat atsižvelgtina ir į tokias reikšmingas bendro pobūdžio aplinkybes kaip bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį bei bendruosius teisės principus. Akcentuotina, jog neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Teisingas žalos atlyginimas reiškia ir tai, kad sprendžiant ginčus dėl žalos atlyginimo teismo turi būti nustatytas tikrasis žalos dydis; kai priteisiamas mažesnis už tikruosius nuostolius žalos atlyginimas, lieka iš dalies neapgintos nukentėjusio asmens teisės, o kai priteisiamas žalos atlyginimas viršija tikruosius nuostolius, nukentėjęs asmuo nepagrįstai praturtėja skolininko sąskaita – abiem atvejais teisingumo principas yra pažeidžiamas. Taigi neturtinės žalos atlyginimo instituto paskirtis – teisingai kompensuoti patirtą dvasinį skausmą, neigiamus išgyvenimus, nepatogumus ir kt. Teismo pareiga yra nustatyti teisingą kompensaciją už patirtus neturtinio pobūdžio išgyvenimus, praradimus, parenkant tokią piniginę satisfakciją, kuri kiek galima teisingiau kompensuotų nukentėjusiojo neturtinėms vertybėms padarytą žalą (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. liepos 8 d. nutartį civilinėje byloje Nr. 3K-3-357/2008).

Neturtinės žalos atlyginimas pinigais priteisiamas, jeigu konkrečiu atveju nustatoma, kad teisės pažeidimo pripažinimo nepakanka pažeistai teisei apginti (žr., pvz., EŽTT 2003 m. lapkričio 6 d. sprendimą byloje Meilus prieš Lietuvą, 53161/99). Analogiška praktika nuosekliai formuojama (ABTĮ 13 str. 1 d., 20 str. 3 d.) ir Lietuvos vyriausiajame administraciniame teisme (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008 m. balandžio 16 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A444-619/2008; 2010 m. spalio 15 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-1240/2011; 2012 m. sausio 26 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A756-143/2012 ir kt.). Pažymėtina, jog Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo praktikoje aiškinama, kad asmuo, kuris yra kalinamas netinkamomis sąlygomis, paprastai patiria neturtinę žalą, kaip ji yra apibrėžta CK 6.250 straipsnio 1 dalyje (pvz., administracinės bylos Nr. A143-1966/2008, A502-734/2009, Nr. A756-122/2010, Nr. A502-913/2011, Nr. A143-2844/2012, Nr. A444-343/2013 ir kt.). Ši aplinkybė taip pat konstatuota ir Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje (žr. pvz., 2008 m. lapkričio 18 d. sprendimas byloje S. prieš Lietuvą, 871/02).

Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismas sutinka su pirmosios instancijos teismo parinktu neturtinės žalos atlyginimo būdu, t. y. lėšų priteisimu, kadangi padarytų pažeidimų pripažinimas nėra pakankamas pažeistai teisei apginti, tačiau pasigenda argumentų, kuo pagrįstas pirmosios instancijos teismo priteistos sumos neturinei žalai atlyginti dydis.

Laikant pareiškėją baudos izoliatoriuje, jis dėl to patyrė tam tikrus papildomus ribojimus: baudos arba drausmės izoliatoriuose ir karceriuose laikomi nuteistieji neturi teisės gauti pasimatymų, smulkiųjų paketų su spauda, įsigyti maisto produktų ir būtiniausių reikmenų, siųsti laiškų, taip pat paskambinti telefonu. Jiems neleidžiama naudotis stalo žaidimais, televizoriais, kompiuteriais, vaizdo leistuvais ir garso grotuvais, kompiuterinių žaidimų aparatais, radijo imtuvais bei kitais Pataisos įstaigų vidaus tvarkos taisyklėse nurodytais daiktais (BVK 146 str. 1 d. (2010 m. sausio 14 d. įstatymo Nr. XI-643 redakcija)). Taigi, dėl atsakovo atstovo veiksmų, kuriais pareiškėjui už atsisakymą gyventi 16-tame būryje nepagrįstai buvo skirtos nuobaudos – patalpinimas į baudos izoliatorių, pareiškėjas patyrė tam tikrą neturtinę žalą. Tačiau taip pat pažymėtina, jog nors Marijampolės PN administracijai turėjo būti žinoma apie tai, kad V. J. ir T. B. buvo įtariami toje pačioje baudžiamojoje byloje, todėl siekiant išvengti neigiamos tarpusavio įtakos, jie neturėjo būti laikomi tame pačiame būryje, sprendžiant dėl pareiškėjui padarytos neturtinės žalos dydžio, vertintinas ir pareiškėjo elgesys: iš Kalėjimų departamento į bylą pateiktų pareiškėjo 2013 m. lapkričio 15 d. ir 2014 m. sausio 20 d. skundų matyti, kad aplinkybių, susijusių su T. B. dalyvavimu nusikalstamos veikos organizavime ir padaryme, pareiškėjas nenurodė savo skunduose Kalėjimų departamentui, juos (skundus) grindė apibendrintais teiginiais, kad turi problemų su kitais nuteistaisiais; pareiškėjas taip pat nesinaudojo savo teise apskųsti Marijampolės PN direktoriaus nutarimus, kuriais pareiškėjui skirtos nuobaudos už atsisakymą gyventi  16-ame būryje, teismui, nors, įvertinus, kad skundą  Kalėjimų departamentui pateikė, tai padaryti jis galėjo; nagrinėjamoje byloje skundas dėl žalos atlyginimo pareikštas praėjus daugiau nei metams nuo Marijampolės PN direktoriaus nutarimų, su kuriais siejamas žalos atsiradimas, priėmimo ir įvykdymo, todėl, įvertinus, kad, be pareiškėjo paaiškinimo, byloje nėra kitų įrodymų, patvirtinančių jo nurodytas aplinkybes dėl neturtinės žalos dydžio, galima manyti, kad realiai pareiškėjo patirta žala nėra tokia, kokią jis teigia paryręs.               

Atsižvelgus į pažeidimų mastą, laikotarpį, kuriuo už atsisakymą gyventi 16-tame būryje pareiškėjas nepagrįstai buvo patalpinimas į baudos izoliatoriaus kameras, taip pat laikotarpį, kuriuo dėl kamerose laikytų asmenų skaičiaus kalinimo sąlygos neatitiko teisės aktais nustatytų reikalavimų, bendrą šalies ekonominę situaciją, pragyvenimo lygį (minimalios mėnesinės algos, pensijų ir kitų socialinių išmokų dydžius, valstybės skolinius įsipareigojimus ir pan.) (Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2012 m. gruodžio 19 d. nutarimu Nr. 1543 patvirtinta 1 000 Lt minimali mėnesinė alga), teismų analogiškose bylose priteistus neturtinės žalos atlyginimo dydžius (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2016 m. kovo 14 d. sprendimą administracinėje byloje Nr. A-1061-624/2016, 2016 m. vasario 17 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-542-146/2016; 2016 m. vasario 8 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-482-756/2016), vadovaujantis sąžiningumo, teisingumo ir protingumo kriterijais, atsižvelgus į neteisėtais veiksmais pažeistos vertybės pobūdį, tai, kad nėra duomenų, jog dėl pažeidimų pareiškėjo sveikata buvo sutrikdyta, kitus minėtus teismų praktikoje įtvirtintus neturtinės žalos dydžio nustatymo kriterijus, darytina išvada, kad nagrinėjamu atveju yra pagrindas mažinti pirmosios instancijos teismo pareiškėjui priteistą sumą neturtinės žalos atlyginimui iki 1 400 Eur; laikytina, jog tokia suma pagrįsta ir adekvati dėl padarytų pažeidimų pareiškėjo patirtoms neigiamoms pasekmėms kompensuoti.

Remdamasi tuo, kas nurodyta, teisėjų kolegija sprendžia, kad pareiškėjo apeliacinis skundas tenkinamas iš dalies, pirmosios instancijos teismo sprendimas keistinas, priteisiant pareiškėjui iš Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 400 Eur neturtinei žalai atlyginti.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos 140 straipsnio 1 dalies 3 punktu, teisėjų kolegija

n u t a r i a :

Atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, apeliacinį skundą tenkinti iš dalies.

Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą pakeisti ir priteisti pareiškėjui V. J. iš atsakovo Lietuvos valstybės, atstovaujamos Marijampolės pataisos namų, 1 400 Eur (vieną tūkstantį keturis šimtus eurų) neturtinei žalai atlyginti.

Kitoje dalyje Kauno apygardos administracinio teismo 2016 m. kovo 1 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Nutartis neskundžiama.