DOK-647 

                                                                                                Teisminio proceso Nr. 2-44-3-00005-2024-6 

(S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

NUTARTIS

    2025 m. kovo 5 d.

Vilnius

        Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija, susidedanti iš teisėjų Andžej Maciejevski, Antano Simniškio (kolegijos pirmininkas) ir Eglės Zemlytės, 

susipažinusi su 2025 m. vasario 17 d. paduotu atsakovių Z. T. ir D. J. kasaciniu skundu dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo,

n u s t a t ė :

Atsakovės padavė kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. sprendimo peržiūrėjimo civilinėje byloje dėl žemės sklypo, gyvenamojo namo ir kitų statinių, esančių bendrojoje dalinėje nuosavybėje, naudojimosi tvarkos nustatymo.

Vilniaus regiono apylinkės teismas 2024 m. liepos 31 d. sprendimu iš dalies tenkino ieškinį ir nustatė naudojimosi gyvenamuoju namu, pirtimi, tvartu, viraline ir kitais kiemo inžineriniais statiniais – šuliniu ir lauko tualetu tvarką; ieškinio reikalavimus dėl naudojimosi žemės sklypu tvarkos nustatymo atmetė. 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2025 m. sausio 9 d. sprendimu tenkino ieškovės apeliacinį skundą ir atmetė atsakovių apeliacinį skundą, ir priėmė naują sprendimą, kuriuo ieškinį tenkino ir nustatė žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais naudojimosi tvarką pagal 2024 m. balandžio 22 d. UAB „GeoVysa“ parengtą žemės sklypo ir gyvenamojo namo su priklausiniais naudojimo schemą. 

Kasaciniu skundu atsakovės prašo panaikinti visą Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2025 m. sausio 9 d. sprendimą ir dėl bylos dalies dėl naudojimosi tvarkos gyvenamuoju namu, pirtimi, tvartu, viraline, kitais inžineriniais kiemo statiniais – šuliniu ir lauko tualetu palikti galioti Vilniaus regiono apylinkės teismo 2024 m. liepos 31 d. sprendimą; o bylos dalį dėl naudojimosi namų valdos žemės sklypu tvarkos nustatymo perduoti iš naujo nagrinėti apeliacinės instancijos teismui. 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus atrankos kolegija 2025 m. vasario 10 d. nutartimi DOK-360 atsisakė priimti atsakovių pirmą kartą 2025 m. sausio 28 d. paduotą kasacinį skundą dėl to, kad kasaciniame skunde nekeliama tokių teisės klausimų, kurie atitiktų Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 346 straipsnio 2 dalyje nurodytus bylos peržiūrėjimo kasacine tvarka pagrindus. 

Pagal CPK 350 straipsnio 5 dalį asmuo, kurio skundą atsisakoma priimti dėl to, kad jis neatitinka CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų reikalavimų, ištaisęs trūkumus, turi teisę iš naujo paduoti kasacinį skundą, nepažeisdamas CPK 345 straipsnyje nustatyto termino.

        Antrą kartą paduotas atsakovių kasacinis skundas, lyginant su pirmą kartą paduotu kasaciniu skundu, kurį atrankos kolegija, nenustačiusi kasacijos pagrindų, atsisakė priimti, yra iš naujo surašytas, jame pateikti nauji argumentai. Antrą kartą paduotame kasaciniame skunde nurodomi tokie esminiai argumentai: 

1.       Apeliacinės instancijos teismas netinkamai rėmėsi Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos išaiškinimais dėl nekilnojamojo turto naudojimosi tvarkos nustatymo, šią praktiką taikė selektyviai, išimtinai ieškovės naudai, neatsižvelgdamas į atsakovių interesus bei jų pateiktus įrodymus ir nesiekdamas abiem šalims priimtino sprendimo. Apeliacinės instancijos teismas paskyrė ieškovei naudotis žemės sklypo dalyje, pažymėtoje indeksu „A“, ties koordinačių taškais 1-2, vieninteliu įvažiavimu į namų valdos kiemą, kuriuo naudojasi ne tik bendraturčiai, bet ir komunalinės tarnybos, atvykstančios aptarnauti nuotekų šulinio (vietinės kanalizacijos). Toks ieškovės reikalavimas patenkintas nepagrįstai, nes ji objektyviai negali atskirai nuo kitų sklypo bendraturčių naudotis sklypo dalimi, kurioje yra bendrosios dalinės nuosavybės objektai, vienintelis įvažiavimas į namų valdą ir kiemo aikštelė. Byloje nustatytos aplinkybės, t. y. įrengto vandentiekio, vietinės kanalizacijos, nuotekų surinkimo šulinio, vaismedžių sodo, įvažiavimo į sklypą ir kiemo aikštelės vieta, patvirtina tarp bendraturčių susiformavusią stabilią naudojimosi žemės sklypu tvarką, dėl kurios ilgą laiką ginčų nekilo, todėl jos keitimas sukelia daugiau žalos nei naudos – programuojami nauji bendraturčių konfliktai. Teismo patvirtinta naudojimosi žemės sklypu tvarka yra neracionaliai atitrūkusi nuo faktinės situacijos, neatitinka patogumo kriterijų ir neužtikrina protingos šalių interesų pusiausvyros, nes patvirtinus ieškovės pateiktą projektą atsakovės bus priverstos naudotis ieškovei priskirta sklypo dalimi „A“ tiek siekdamos patekti prie esminių bendrosios dalinės nuosavybės objektų (sodo, vandens šulinio, vietinės kanalizacijos, vandentiekio atšakos), tiek norėdamos automobiliu pasiekti joms priskirtą sklypo dalį „B“. Teismo sprendimas atskiram ieškovės naudojimui skirti namų valdos žemės sklypo dalį „A“ yra nemotyvuotas. 

2.       Apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas namų valdos žemės sklypo naudojimosi tvarkos nustatymo klausimą, turėjo išsamiai įvertinti ne tik ieškovės siūlomą variantą, bet ir atsakovių pateiktą alternatyvų sklypo naudojimosi tvarkos projektą. Atsakovių pasiūlytas projektas yra optimalus, nes jame kompleksiškai įvertinti visi svarbūs aspektai – jis minimaliai nukrypsta nuo istoriškai susiklosčiusios faktinės naudojimosi tvarkos ir užtikrina racionalų bei patogų sklypo naudojimą visoms šalims, įskaitant tinkamą prieigą prie visų bendrosios nuosavybės ir bendro naudojimo objektų. 

3.       Apeliacinės instancijos teismas nepagrįstai atsisakė vertinti atsakovių pateiktą alternatyvų namų valdos žemės sklypo naudojimosi tvarkos variantą, motyvuodamas tuo, kad atsakovės nepateikė priešieškinio nustatyti naudojimosi tvarką. Tačiau taip teismas nukrypo nuo kasacinio teismo praktikos, kuri nurodo paisyti visų bendrosios dalinės nuosavybės dalyvių interesų. Teismas neatsižvelgė į tai, kad tokiose bylose nagrinėjimo dalykas yra bendra naudojimosi nekilnojamuoju daiktu tvarka, o ne konkretaus vienos šalies pateikto plano patvirtinimas. Toks atsisakymas vertinti atsakovių pasiūlymą nepagrįstai apribojo šalies atsikirtimo teisę, pažeidė procesinį lygiateisiškumą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. vasario 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-79/2012) ir lėmė nevisapusišką bylos aplinkybių išnagrinėjimą. Dėl to teismas pažeidė rungimosi ir šalių lygiateisiškumo principus (CPK 12, 17 straipsniai) bei nepagrįstai apribojo galimybę ištirti visus šalių siūlomus naudojimosi tvarkos variantus.

4.       Apeliacinės instancijos teismas paskyrė ieškovei naudotis izoliuotas nuo atsakovėms paskirtų namo patalpas. Tačiau teismas neatsižvelgė į nusistovėjusią patalpų naudojimosi tvarką pagal 2003 m. šalių sudarytą susitarimą dėl namo patalpų naudojimosi tvarkos, taip pat neatsižvelgė į patalpų esmines savybes, paskirtį ir statybos techninius reglamentus (toliau – ir STR). Teismas neįvertino fakto, kad ieškovė neprašė nei atidalijimo iš bendrosios dalinės nuosavybės, nei dvibučio gyvenamojo namo suformavimo, taip pat neparengė tam reikalingo projekto. Kadangi ieškovė siekia statiniu naudotis kaip vienbučiu gyvenamuoju namu, toks naudojimas privalo atitikti Statybos techninio reglamento STR 2.02.09:2005 „Vienbučiai ir dvibučiai gyvenamieji pastatai“ 10 punkto reikalavimus – visiems bendraturčiams turi būti sudarytos sąlygos poilsiui, miegui, higienai, valgio gaminimui bei kitai būtinai veiklai. Dėl šių priežasčių vienbučio gyvenamojo namo naudojimosi tvarkos nustatymas, siekiant pilnai izoliuoti bendraturčius, yra iš esmės neįmanomas, nes tai neleistų užtikrinti visų STR keliamų reikalavimų ir namas negalėtų būti naudojamas pagal jo tikslinę paskirtį. Teismas pažeidė idealiosios ir realiosios dalies atitikimo principą: pirma, ieškovei skirta 2,46 kv. m didesnė namo dalis nei ji valdo nuosavybės teise, nesprendžiant kompensavimo klausimo, nors šis plotas yra reikšmingas (jame būtų galima įrengti WC patalpą); antra, bendraturtėms buvo priskirtos skirtingo vertingumo dalys: ieškovė gavo du gyvenamuosius kambarius (1-5 ir 1-7), o atsakovėms teko pereinama patalpa-virtuvė (1-3) ir vienas gyvenamasis kambarys (1-4); trečia, teismas nemotyvuotai nukrypo nuo 2003 m. susitarimo pagrindu nusistovėjusio faktinio naudojimosi; ketvirta, naujai nustatyta tvarka atsakovės prarado anksčiau turėtas izoliuotus gyvenamuosius kambarius (patalpas 1-4 ir 1-7), dėl to visos bylos šalys neteko iki tol buvusių tinkamų sąlygų poilsiui, miegui, higienai, maisto gaminimui bei kitai būtinai veiklai. 

5.       Dėl naudojimosi ūkiniais pastatais ir kiemo statiniais tvarkos nustatymo – pirmosios instancijos teismas sprendimu pagrįstai patvirtino atsakovių pasiūlytą tvarką, kad statiniais šalys naudosis bendrai. Apeliacinės instancijos teismas, nepateikdamas pirmosios instancijos teismo sprendimo panaikinimo motyvų, sprendimu panaikino pirmosios instancijos teismo sprendimo dalį dėl kiemo statinių naudojimo ir priėmė visiškai identišką sprendimą. Toks apeliacinės instancijos teismo sprendimas prieštarauja CPK 270 straipsnio 4 dalyje įtvirtintiems reikalavimams. Todėl apeliacinės instancijos teismo sprendimas šioje dalyje turėtų būti naikinamas dėl absoliutaus negaliojimo pagrindo – sprendimo motyvų nebuvimo (CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punktas). 

Atrankos kolegija pažymi, kad nors antrą kartą atsakovių pateiktame kasaciniame skunde išdėstyti nauji ar papildyti teisiniai nesutikimo su teismų priimtais procesiniais sprendimais argumentai, tačiau jie nesudaro pagrindo kitaip spręsti dėl kasacinio skundo priimtinumo, nei jau buvo išspręsta atrankos kolegijos 2025 m. vasario 10 d. nutartimi. Pagal galiojantį civilinio proceso įstatymą kasacija yra išimtinė teismų sprendimų (nutarčių) teisėtumo kontrolės forma, galima tik tais atvejais, kai yra vienas iš CPK 346 straipsnio 2 dalyje nustatytų kasacijos pagrindų (CPK 346 straipsnio 1 dalis). Kasacijos pagrindas yra ne bet koks, o tik esminis teisės normų pažeidimas, dėl kurio priimtas sprendimas turės esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui (CPK 346 straipsnio 2 dalies 1 punktas). Įvertinusi antrą kartą pateikto kasacinio skundo ir bylą nagrinėjusių teismų procesinių sprendimų argumentus, atrankos kolegija nusprendžia, jog ir šiame kasaciniame skunde nurodoma problematika dėl, atsakovių manymu, padarytų teisės normų pažeidimų, kurie galėjo turėti įtakos neteisėto apeliacinės instancijos teismo sprendimo priėmimui, nepatvirtina, kad kasacinio teismo išvados šioje byloje turės esminę reikšmę vienodam teisės aiškinimui ir taikymui, t. y. kad kasacinis skundas yra aktualus formuojamai teismų praktikai. Dėl to atrankos kolegija nusprendžia, kad kasacinis skundas negali būti priimtas.

Kasacinį skundą atsisakytina priimti nenustačius CPK 346 straipsnyje įtvirtintų kasacijos pagrindų (CPK 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktai). Atrankos kolegija 2025 m. vasario 10 d. nutartimi nutarė grąžinti atsakovei 2025 m. sausio 28 d. sumokėtą 110 Eur žyminį mokestį, todėl iš naujo žyminio mokesčio grąžinimo klausimas nespręstinas.

Atrankos kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 346 straipsniu, 347 straipsnio 1 dalies 3 punktu, 350 straipsnio 2 dalies 3, 4 punktais ir 4 dalimi,

n u t a r i a :

Kasacinį skundą atsisakyti priimti ir grąžinti jį padavusiam asmeniui.

Ši nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Teisėjai                                                                                      Andžej Maciejevski 

                                                                                                   Antanas Simniškis 

        Eglė Zemlytė