Baudžiamoji byla Nr. 1A-199/2011

                                                                                         Procesinio sprendimo kategorijos:

                                                                                         1.2.3.2.3.; 1.2.3.2.6.

 

 

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2011 m. vasario 22 d.

Vilnius

 

 

Lietuvos apeliacinio teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Reginos Gaudutienės,

teisėjų: Albino Bielskio, Jono Algimanto Venckaus,

sekretoriaujant Gabrielei Samaškienei,

dalyvaujant prokurorui Arūnui Vereniui,

gynėjai advokatei Liudmilai Karvelienei,

nuteistajam R. Ž.,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą dėl Kauno apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. lapkričio 12 d. nuosprendžio, kuriuo R. Ž. nuteistas pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – BK) 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus laisvės atėmimu dvylikai metų, bausmę paskiriant atlikti pataisos namuose.

Priteista iš R. Ž. nukentėjusiesiems R. S., N. S., E. S., S. S., T. S., J. K. 1255,93 Lt, tai yra po 209,32 Lt kiekvienam jų, turtinei žalai atlyginti bei 180000 Lt, tai yra po 30000 Lt kiekvienam jų, neturtinei žalai atlyginti.

Iki nuosprendžio įvykdymo paliktas laikinas nuosavybės teisių apribojimas R. Ž. turtui (t. 2, b. l. 74-83).

            Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

 

n u s t a t ė :

 

R. Ž. nuteistas už tai, kad jis tyčia, kankindamas, nužudė savo šeimos narį - bendrai su juo gyvenančią sugyventinę L. S., o būtent:

2010 m. balandžio mėn. 11d., būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, laikotarpyje tarp 10 val. ir 11 val. (duomenys neskelbtini) savivaldybėje, savo gyvenamojo namo kambaryje, tarpusavio konflikto dėl asmeninių  nesutarimų su L. S. metu, T. Ž. tyčia jos dešinę ranką metaliniais antrankiais prirakino prie kojinės siuvimo mašinos, kairės rankos plaštaką prispaudė prie jos galvos kairės ausies srityje, tyčia apvyniojo lipnią juostą L. S. aplink galvą, nejudamai pritvirtindamas jos kairę plaštaką prie galvos, tyčia lipnia juosta užvyniojo L. S. burną ir nosį, užspausdamas jos kvėpavimo takus bei mechaniškai sutrikdydamas L. S. kvėpavimą, dėl ko organizme išsivystė su gyvybe nesuderinamas deguonies trūkumas, sukeldamas nukentėjusiajai vis didėjančias kančias. Tokiu būdu,  kankindamas L. S., ją tyčia nužudė.

Nuteistasis R. Ž. apeliaciniu skundu prašo pakeisti pirmosios instancijos teismo nuosprendį ir priimti teisingą nuosprendį.

Apeliantas skunde nesutinka su teismo nuosprendžiu dėl jo nuteisimo pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus. Pagal apelianto paaiškinimus, dėstomus skunde, 2010 m. balandžio 11 d. ryte jo sugyventinė L. S. ir pas juos tuo metu buvusi R. R. parsinešė alkoholinių gėrimų ir jie visi trise gėrė. R. R. užmigo. Jo sugyventinė tada pradėjo jį barti bjauriais žodžiais. Jis prašė jos taip nesielgti. Tačiau ji keikėsi dar bjauriau. Tada jis, negalėdamas pakęsti tokio jos elgesio, prirakino ją prie siuvimo mašinos kojos ir lipnia juosta užvyniojo jai burną, kad nustotų keiktis. Po to išėjo į lauką parsinešti malkų. Kai grįžo namo, jam R. R. pasakė, jog L. S. bloga. Jis iš karto jai nuėmė lipnią juostą, darė dirbtinį kvėpavimą, tačiau ji neatsigavo. Apelianto įsitikinimu, specialisto išvada, kad jo sugyventinės mirtis įvyko dėl kvėpimo takų užblokavimo, tai yra apvyniojus lipnia juosta, yra netiksli. Jis jai nosies šnervių neužvyniojo, kad ji galėtų kvėpuoti. Ir tai gali patvirtinti liudytoja R. R. Ši matė, kad L. S. nosies šnervės nebuvo užklijuotos lipnia juosta ir iš nosies bėgo skystis. Apeliantas mano, kad esant sunkiam girtumo laipsniui, kuris buvo nustatytas L. S., galėjo sutrikti jos kvėpavimas patekus į kvėpavimo takus vėmalams ir šiuos užblokavus, ir būtent dėl to L. S. mirė. Visa tai rodo, kad jis tyčia nužudyti L. S. nenorėjo, o užklijuodamas jai burną, pasielgė neatsargiai, negalėdamas numatyti, kad jai kvėpavimas gali sutrikti dėl minėtos priežasties. Dėl to jo veika turėjo būti kvalifikuota pagal BK 132 straipsnio 1 dalį.

Apeliantas skunde nesutinka ir su teismo nukentėjusiesiems priteista neturtinei žalai atlyginti suma. Apelianto įsitikinimu, ji yra aiškiai per didelė, nes jo pajamos yra nedidelės, jis uždirba tik parduodamas dalį pieno (jis turi tik vieną karvę), padėdamas kaimynams atlikti žemės ūkio darbus, L. S. motinystės teisės buvo apribotos, vaikų išlaikymu rūpinosi valstybė, jie su motina negyveno.

Teismo posėdyje apeliacine tvarka nuteistasis ir jo gynėja prašo tenkinti nuteistojo apeliacinį skundą, prokuroras prašo nuteistojo apeliacinį skundą atmesti.

Nuteistojo R. Ž. apeliacinis skundas atmestinas.

Pirmosios instancijos teismas padarė teisingą išvadą, kad R. Ž. nužudė savo šeimos narį – bendrai su juo gyvenančią sugyventinę L. S. tyčia, kankindamas asmeninio konflikto metu, ir tinkamai kvalifikavo jo veiką pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3, 6 punktus. Pirmosios instancijos teismo nustatyti tokie objektyvieji R. S. nusikaltimo sudėties požymiai: L. S. dešinę ranką metaliniais antrankiais prirakino prie kojinės siuvimo mašinos, kairės rankos plaštaką prispaudė prie jos galvos kairės ausies srityje, tyčia apvyniojo lipnią juostą aplink galvą, nejudamai pritvirtindamas jos kairę plaštaką prie galvos, tyčia lipnia juosta užvyniojo burną ir nosį, užspausdamas jos kvėpavimo takus bei mechaniškai sutrikdydamas kvėpavimą, dėl ko organizme išsivystė su gyvybe nesuderinamas deguonies trūkumas, sukeldamas nukentėjusiajai vis didėjančias kančias. R. Ž. apeliaciniame skunde teigiama, kad jis L. S. nosies šnervių neužvyniojo lipnia juosta, kad ji galėtų kvėpuoti, o užklijuodamas jai burną, pasielgė neatsargiai, jis tyčia nužudyti L. S. nenorėjo, esant sunkiam girtumo laipsniui, kuris buvo nustatytas L. S., galėjo sutrikti jos kvėpavimas patekus į kvėpavimo takus vėmalams ir šiuos užblokavus. Šie skunde išdėstyti apelianto argumentai teisingi tik iš dalies – prieš mirtį L. S. buvo valgiusi ir vartojusi alkoholinius gėrimus, kraujyje rastas etilo alkoholio kiekis (3,11 %) gyvai esant prilygtų sunkiam girtumo laipsniui. Šias aplinkybes patvirtina specialisto išvados Nr. M80/10(09) 14.1 punkte nurodyti duomenys (t. 1, b. l. 38). Tačiau specialisto išvados Nr. KM10/10(09) 1 punktas nepatvirtina apelianto prielaidos, jog L. S. mirtis galėjo įvykti patekus vėmalams į kvėpavimo takus ir šiuos užblokavus. Minėtame išvados punkte nurodyta, kad L. S. mirtis – mechaninis uždusimas užspaudus kvėpavimo takus – galėjo įvykti kad ir jos nosies bei burnos sritį užvyniojant izoliacine juosta taip, jog į kvėpavimo takus nepatektų oro (t. 1, b. l. 47). Galiausiai specialistas N. V., apklaustas teisiamajame posėdyje, paaiškino, kad lavono tyrimo metu jokio kvėpavimo takų užblokavimo skrandžio turiniu nerasta, skrandžio turinys rastas tik skrandyje, vėmimo nebuvo, jis, apžiūrėjęs nukentėjusiąją įvykio vietoje vėmimo požymių nerado, medicininiai duomenys: taškinės kraujosruvos, skystas kraujas rodo mechaninį uždusimą ir jo negalėjo sukelti joks vėmimas (t. 2, b. l. 140). Pažymėtina, kad 2010 m. balandžio 11 d. apžiūros protokolo duomenys patvirtina, kad apžiūrint įvykio vietą ir L. S. lavoną dalyvavo ekspertas V. V. (t. 1, b. l. 3, 4). Matyti, kad specialistas V. V. yra reikiamų specialių žinių ir įgūdžių turintis asmuo, jis buvo įvykio vietoje, atliko L. S. objektyvų lavono tyrimą, pateikė išvadas bei paaiškinimus jo kompetencijos klausimais. Specialistas neperžengė jo specialių žinių ribų. Specialisto išvados nekelia abejonių dėl savo pagrįstumo. Apeliantas, nesutikdamas su specialisto išvada dėl nustatytos mirties priežasties, skunde jokių objektyvių duomenų, kurie paneigtų specialisto išvadą, nenurodo, daro prielaidą, kurios nepatvirtina teisiamajame posėdyje ištirti įrodymai. Pažymėtina, kad specialisto išvados, kaip įrodymų šaltinio vertinimas, turi specifiką, kurią lemia tai, kad aplinkybes, turinčias reikšmės bylai išspręsti, nustatė asmuo, turintis specialių žinių. Apeliantas, vertindamas specialisto išvadoje pateiktus duomenis, tokių žinių neturi, o savo nuomonę grindžia prielaidomis bei spėjimais, kurių nepatvirtina teismo ištirti ir įvertinti įrodymai.

Iš liudytojos R. R., kurią apeliantas nurodo skunde, parodymų, duotų byloje, matyti, kad ji parodė, jog gėrė, užmigo, jokio konflikto negirdėjo. Pabudusi pamatė L. S. sėdinčią kambaryje ant grindų, veidu į virtuvę. Jos dešinė ranka buvo prirakinta antrankiais prie siuvimo mašinos rėmo, kairė ranka buvo privyniota lipnia juosta prie galvos, lipni juosta buvo apvyniota aplink veidą žemiau nosies ir virš šnervių. Atrodė, kad užvyniota lipni juosta yra įtempta stipriai, buvo net įsirėžusi į veidą. Pašaukta vardu L. S. neatsiliepė, ranka buvo šalta, ant lipnios juostos, kuri buvo užvyniota po nosies šnervėmis, buvo pribėgę nosies išskyrų. Jai pasakius R. Ž., kad L. S. negyva, šis nereagavo. Vėliau atrakino antrankius, žirklėmis nukirpo lipnią juostą, ji klausė jo už ką apvyniojo lipnia juosta L. S., šis jai atsakė, kad ,,mažiau bambėtų“. Ji telefonu pranešė policijai. Vėliau matė, kai R. Ž., padėjęs ant lovos, bandė L. S. daryti dirbtinį kvėpavimą. Dviračiu ji nuvažiavo pas L. S. dukterį ir pasakė apie įvykį (t. 2, b. l. 126-127). Ši liudytoja patvirtino apelianto skunde nurodytą aplinkybę, jog lipni juosta buvo apvyniota virš nosies  šnervių (t. 2, b. l. 127). Tačiau ši aplinkybė neturi reikšmės teisingai išspręstai bylai ir štai dėl ko. Apeliantas, skunde nesutikdamas su nuosprendyje apibūdinta jo kaltės tyčine forma, teigia ši buvusi neatsargi, būtent dėl šios aplinkybės (lipnia juosta apvyniojo L. S. burną, o nosies šnervių neapvyniojo, kad galėtų kvėpuoti). Pirmosios instancijos teismas nustatė R. Ž. kaltės formą, netiesioginę tyčią ir šią apibūdino: R. Ž., apvyniodamas L. S. kvėpavimo organus lipnia ir oro nepraleidžiama juosta, suvokė, jog ši priemonė nepraleidžia oro ir nukentėjusiajai labai apsunkins ar visiškai sustabdys kvėpavimą, tačiau tokius veiksmus jis tyčia atliko, jis suvokė, kad nukentėjusiąją įstumia į jos gyvybei pavojingą padėtį ir, nors tiesiogiai ir nesiekė, tačiau suprato, jog kelia pavojų kito žmogaus gyvybei ir leido tokioms pasekmėms kilti (t. 2, b. l. 156). Tokia kaltės forma numatyta BK 15 straipsnio 3 dalyje, kur pasakyta, kad nusikaltimas yra padarytas netiesiogine tyčia, jeigu jį darydamas asmuo suvokė pavojingą nusikalstamos veikos pobūdį, numatė, kad dėl jo veiksmų ar neveikimo gali atsirasti šiame kodekse numatyti padariniai ir nors jų nenorėjo, bet sąmoningai leido jiems atsirasti. Priešingai nei teigia apeliantas skunde, pirmosios instancijos teismas teisingai nustatė tyčinę jo kaltę. Akivaizdu, kad jo veiksmai nepasižymėjo neatsargumu. R. Ž., metaliniais antrankiais prirakindamas prie kojinės siuvimo mašinos L. S. dešinę ranką, kairės rankos plaštaką stipriai prispausdamas prie jos galvos kairės ausies srityje, apvyniodamas lipnią, oro nepraleidžiančią juostą aplink galvą, nejudamai pritvirtindamas jos kairę plaštaką prie galvos, lipnia juosta užvyniodamas burną ir nosį, kad ir virš šnervių stipriai užspausdamas L. S. kvėpavimo takus, mechaniškai sutrikdydamas kvėpavimą, negalėjo nesuprasti, kad tokiais savo veiksmais kelia pavojų, ji gali uždusti, tačiau sąmoningai leido tokiems padariniams kilti, nors jų nenorėjo – buvo abejingas L. S. mirčiai (paliko ir išėjo iš patalpos, grįžęs nesidomėjo jos būkle, net ir tada, kai R. R. jam pasakė, kad L. S. negyva, tariamą dirbtinį kvėpavimą pradėjo daryti aiškiai negyvai L. S.). Pastarąsias aplinkybes patvirtina R. R. parodymai. Toks nukentėjusiajai gyvybės atėmimo proceso pobūdis objektyviai buvo itin žiaurus ir R. Ž. sąmoningai leido kilti būtent tokiam nužudymo būdui. Nors jis ir neturėjo tokio specialaus tikslo, tačiau suvokė, kad gyvybė nukentėjusiajai bus galimai atimta itin žiauriai, kankinančiai ir jis sąmoningai pasirinko tokį gyvybės atėmimo būdą. Jo veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 6 punktą. Pagal BPK 38 straipsnį L. S., su kuria nuteistasis gyveno neįregistravęs santuokos, yra laikoma R. Ž. šeimos nare. Todėl jo nusikalstama veika tinkamai kvalifikuota pagal BK 129 straipsnio 2 dalies 3 punktą. Savo sprendimą skirti R. Ž. 12 metų laisvės atėmimo bausmę už labai sunkų nusikaltimą teismas išsamiai motyvavo nuosprendžio aprašomojoje dalyje. Jokių naujų pagrindų paskirtai bausmei sušvelninti nagrinėjant bylą apeliacine tvarka nepaaiškėjo, jų taip pat nenurodė apeliantas.

Pirmosios instancijos teismas tinkamai vadovavosi civilinės teisės normomis, reglamentuojančiomis neturtinės žalos turinį ir jos dydžio nustatymo kriterijus, taip pat nebuvo pažeisti BPK reikalavimai. Teismas nuosprendyje pažymėjo, kad visi šeši nukentėjusieji (vaikai) buvo pareiškę 1000000 litų ieškinį patirtai neturtinei žalai atlyginti. Šis ieškinys savo dydžiu teismo pripažintas nepagrįstu, nemotyvuotu ir mažintinu. Sumažindamas pareikštą civilinį ieškinį neturtinei žalai atlyginti iki 180 000 Lt, priteisdamas kiekvienam žymėjo, kad nukentėjusieji palaikė ryšį su motina L. S. retsykiais, ji nebuvo labai artima, visi jie pilnamečiai, su motina negyveno, L. S. motinos teisės buvo apribotos. Teismas taip pat pažymėjo, jos atsižvelgia į R. Ž. interesus, jo materialinę padėtį, sąžiningumo, protingumo ir teisingumo kriterijus. Matyti, kad teismas į apeliaciniame skunde nurodytus kriterijus pilnai atsižvelgė. Nėra jokio pagrindo teismo priteistos neturtinės žalos dydį sumažinti.

Nenustačius teismo nuosprendžio keitimo ar naikinimo pagrindų, apeliacinis skundas atmestinas, o teismo sprendimas, neperžengiant apeliacinio skundo ribų, pripažintinas teisėtu.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

 

n u t a r i a:

 

Nuteistojo R. Ž. apeliacinį skundą atmesti.

 

 

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                     Regina Gaudutienė                                                   

 

Teisėjai                                                                          Albinas Bielskis

 

                                                                                      Jonas Algimantas Venckus