Civilinė byla Nr. e2-67-839/2020
Teisminio proceso Nr. 2-50-3-00903-2019-4
Procesinio sprendimo kategorija:
(S)
2.6.39.2.5.5.; 3.2.3.1.; 3.2.6.1.
UTENOS APYLINKĖS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2020 m. sausio 2 d.
Utena
Utenos apylinkės teismo Utenos rūmų teisėjas Gediminas Karpavičius,
sekretoriaujant Aurelijai Vitkevičienei,
dalyvaujant ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, atstovei advokato padėjėjai Ingridai Varanavičei, atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes Asset Management“ atstovui advokatui V. R.,
viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą Nr. e2-67-839/2020 pagal ieškovės ERGO Insurance SE, Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą ieškinį atsakovei UAB ,,Hermes Asset Management“ dėl išmokėtos draudimo išmokos priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
ieškovė kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama priteisti iš atsakovės 12384,50 EUR išmokėtą draudimo išmoką, 292,23 EUR palūkanų, 6 procentų metines palūkanas nuo priteistos sumos nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo ir visas turėtas bylinėjimosi išlaidas.
Nurodė, kad ieškovė ir atsakovė 2017-08-24 sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį (toliau – Sutartis), kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-04 iki 2017-12-04 buvo apdrausta automobilio „Mercedes Benz 1844L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. 2017-09-16 ir 2017-09-23 įvyko du eismo įvykiai. 2017-09-16 įvykio metu trūkus transporto priemonės „Mercedes Benz 1844L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) hidraulinei žarnai išsiliejo tepalai, 2017-09-23 kilo eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala transporto priemonei „Opel Mokka“, valst. Nr. VSSB3005. Kadangi atsakovė buvo atsakinga už eismo įvykio kilimą, ieškovei Sutarties pagrindu atsirado pareiga išmokėti draudimo išmoką. Ieškovė apskaičiavo ir kompensavo: 475,50 Eur alyvos valymo išlaidas; 10150,04 Eur transporto priemonei „Opel Mokka“ padarytą žalą; 1758,96 Eur administravimo ir kitas išlaidas. Pagal Sutarties nuostatas atsakovas 400,00 Eur dydžio draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2017-09-04, tačiau mokėjimas buvo atliktas 2017-09-29, todėl eismo įvykių kilimo metu atsakovė nebuvo įvykdžiusi savo įsipareigojimų. Atsakovės elgesys, susijęs su netinkamu draudimo sutarčių vykdymu, t.y. draudimo įmokų mokėjimu, yra sistemiškas. Ieškovė ne kartą atsakovei primindavo apie vėluojamas mokėti įmokas, kai kurios draudimo sutartys nesumokėjus draudimo įmokų buvo nutrauktos, todėl atsakovės elgesys, susijęs su 2017-08-24 draudimo sutarties vykdymu, negali būti laikomas vienkartiniu, atsitiktiniu, neapdairiu ir pan. 2018-05-23 ir 2018-10-25 išmokėjusi draudimo išmokas ieškovė įgijo reikalavimo teisę į atsakovę ir ieškinį pareiškė nepraleidusi vienerių metų ieškinio senaties termino, skaičiuojamo nuo pagrindinės prievolės įvykdymo.
Atsakovė pateikė atsiliepimą į ieškinį, kuriame nurodė, kad su ieškiniu nesutinka, nes jis nepagrįstas. Nurodė, kad ieškovės reikalavimams turi būti taikomas sutrumpintas vienerių metų senaties terminas, kuris šiuo atveju yra praleistas. Be to, ieškovė ieškinį grindžia tuo, kad atsakovė iki 2017-09-04 nesumokėjo 400,00 EUR dydžio draudimo įmokos, tačiau atsakovė šią įmoką sumokėjo terminą praleidusi nedaug ir tą mėnesį, kurį ji turėjo būti sumokėta. Ieškovė pati neįvykdė jai nustatytos teisinės pareigos raštu pranešti atsakovei apie draudimo įmokos nesumokėjimą ir informuoti apie konkrečias įstatyme numatytas draudimo įmokos nesumokėjimo pasekmes. Atsakovė pas ieškovę draudžiasi daug transporto priemonių, mokėjimai einamuoju mėnesiu paprastai buvo atliekami vienu kartu už daug draudimo sutarčių ir tokia draudimo sutarčių apmokėjimo praktika tarp šalių buvo įprasta.
Ieškinys tenkintinas iš dalies.
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė ERGO Insurance SE, veikianti per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, ir atsakovė UAB „Hermes Asset Management“ 2017-08-24 sudarė Įprastinę transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį, kurios pagrindu laikotarpiu nuo 2017-09-04 iki 2017-12-04 buvo apdrausta automobilio „Mercedes Benz 1844L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) valdytojų civilinė atsakomybė. Draudimo sutartyje šalys susitarė dėl draudimo įmokų dydžio ir mokėjimo tvarkos (Draudimo sutarties 1.5.1 p., 1.5.2 p.). Pagal sutarties nuostatas atsakovė 400,00 EUR dydžio draudimo įmoką turėjo sumokėti iki 2017-09-04. Draudimo įmoka pagal šią draudimo sutartį buvo sumokėta 2017-09-29. 2017-09-16 ir 2017-09-23 Vokietijoje automobilis „Mercedes Benz 1844L“, valst. Nr. (duomenys neskelbtini) pateko į du eismo įvykius. 2017-09-23 įvykio metu trūkus transporto priemonės hidraulinei žarnai išsiliejo tepalai, 2017-09-16 kilo eismo įvykis, kurio metu buvo padaryta žala transporto priemonei „Opel Mokka“, valst. Nr. VSSB3005. Už eismo įvykius atsakinga atsakovės drausta transporto priemonė, todėl ieškovė kompensavo: 475,50 EUR alyvos valymo išlaidas; 10150,04 EUR transporto priemonei „Opel Mokka“ padarytą žalą; 1758,96 EUR administravimo ir kitas išlaidas. 675,50 EUR išmoka sumokėta 2018-05-23, 11 709 EUR išmoka sumokėta 2018-10-25. 2018-08-02 ir 2018-11-30 atsakovei pateiktos pretenzijos dėl išmokų kompensavimo.
Lietuvos Respublikos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo (toliau – TPVCAPDĮ, akto redakcija, galiojusi nuo 2017 01 01 iki 2017 11 29) 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta draudiko, išmokėjusio draudimo išmoką teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas, jeigu draudimo sutartis yra galiojanti. Ar sudaryta sutartis galioja, sprendžiama pagal tai, ar ji nėra niekinė, nuginčyta arba nutraukta. Draudiko teisė reikalauti grąžinti išmokėtas sumas pagal TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalį atsiranda, jeigu draudėjas draudimo sutartyje nustatytu laiku nesumokėjo draudimo įmokos už teikiamą pagal draudimo sutartį draudimo apsaugą ir per tą laikotarpį pagal šią draudimo sutartį apdrausta transporto priemone buvo padaryta žala arba žala buvo padaryta, kai draudėjas buvo atleistas nuo draudimo įmokos mokėjimo pagal TPVCAPDĮ 9 straipsnio 3 dalį. TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje nustatyta teisinė kompensuojamojo pobūdžio sankcija, kuri taikoma įstatymo ir sutarties nustatytas pareigas pažeidusiam draudėjui.
Teismų praktikoje nurodoma, kad draudiko sumokėtų išmokų grąžinimo klausimus taip pat reglamentuoja TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalis. Šioje normoje įtvirtinta nuostata, pakartojanti draudiko teisę reikalauti grąžinti draudimo išmoką, taip pat kitos šią teisę detalizuojančios nuostatos. Pagal TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalį draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį, jei draudėjas nevykdė arba netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas. Šioje nuostatoje pasisakyta apie draudimo sutartyje nustatytų pareigų nevykdymą, todėl ji yra taikoma ir pareigai laiku ir tinkamai mokėti draudimo įmokas. TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje yra pateiktas nebaigtinis kriterijų, į kuriuos atsižvelgiama nustatant grąžinamos sumos dydį, sąrašas. Įstatyme nurodyta, kad draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, priežastinį ryšį su eismo įvykiu, dėl pažeidimo ar pareigų nevykdymo atsiradusios žalos dydį, kitas reikšmingas aplinkybes, taip pat į Vyriausybės nustatytą Žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką.
Teismas sprendžia, kad ieškovė, būdama draudiku, sąžiningai ir tinkamai vykdė transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutartį ir garantavo dėl šiuo draudimu apdraustos transporto priemonės poveikio eismo įvykio metu nukentėjusių ir patyrusių žalą trečiųjų asmenų nuostolių atlyginimą įstatyme ir sutartyje nustatytos transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo suma. Byloje nustatyta, kad prisiimdama draudimo sutarties pareigas, ieškovė LR CK 6.987 str. pagrindu, priėmė atsakovės pavėluotai sumokėtą draudimo įmoką. Atsakovės pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos priėmimas neriboja ieškovės teisės reikalauti draudimo išmokų grąžinimo LR TPVCAPDĮ 11 str. 7 d. tvarka ir ieškovė nėra saistoma pareigos nepriimti ar grąžinti draudėjo pavėluotai sumokėtos draudimo įmokos dalį, nes iki tol draudimo teisiniai santykiai tarp šalių nebuvo nutrūkę. Draudėjui nemokant draudimo įmokų, draudimo sutartis išlieka galiojanti, jai ir toliau yra teikiamos vairuotojų civilinės atsakomybės draudimo paslaugos, tačiau šiuo atveju, vykdant nenutrauktas draudimo sutartis, draudikui (ieškovei) išliko teisė reikalauti iš atsakovės draudimo įmokų ir kartu išmokų gražinimo. TPVCAPDJ įstatymo 11 str. 7 d., teisinis reglamentavimas leidžia išvengti draudiko interesų pažeidimo ir išieškoti iš draudėjo trečiajam asmeniui išmokėtas išmokas, kurios buvo išmokėtos dėl apdraustojo asmens (draudėjo) padarytos žalos. Teismas sprendžia, kad nėra teisinio pagrindo atmesti ieškinį remiantis vien tuo, kad sumokėta draudimo įmoka buvo priimta.
Teismas atsakovės argumentus, kad ieškovė nepasinaudojo 2004-04-23 nutarimu Nr. N-47 patvirtintomis Standartinių transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo sutarties sąlygomis, kurių 29 punkte numatyta draudiko teisė vienašališkai nutraukti draudimo sutartį, todėl siekia pasipelnyti, atmesdama kitas įstatymo numatytas galimybes apginti savo interesus, vertina kaip nepakankamai pagrįstus. Minėtas 29 p. nustato, kad jei draudėjas draudimo įmokos nesumoka ilgiau negu 1 mėnesį nuo šių sąlygų 27 punkte nustatyto pranešimo gavimo, draudikas turi teisę vienašališkai nutraukti draudimo sutartį. Teismo vertinimu TPVCAPDĮ 7 str. 2 d. prasme, draudikas turi teisę, bet ne pareigą savo iniciatyva nutraukti draudimo sutartį, jei draudėjas sutarties neįvykdo ar netinkamai įvykdo ir jei tai yra esminis sutarties pažeidimas. Nesant imperatyvios pareigos draudikui kitos šalies netinkamai vykdomą draudimo sutartį nutraukti ar taikyti kitas sutarčių nevykdymo pasekmes, ieškovės veiksmai negali būti vertinami kaip neteisėti ar nesąžiningi kitos draudimo sutarties šalies atžvilgiu.
Teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju ieškinio senaties terminas nėra praleistas ir atsakovės argumentai dėl ieškinio senaties termino skaičiavimo nepagrįsti.
Ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą (CK 1.127 straipsnio 1 dalis). Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikoje išaiškinta, kad pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalyje nustatytą reikalavimą ieškinio senaties termino eigos pradžia apibrėžiama ne objektyviu (teisės pažeidimo), o subjektyviu momentu (kada asmuo sužinojo ar turėjo sužinoti apie jo teisės pažeidimą), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistas teises tik žinodamas, kad šios yra pažeistos; teisės pažeidimo ir sužinojimo apie jį momentas gali sutapti, bet gali ir nesutapti, t. y. asmuo apie tai gali sužinoti vėliau, tačiau pastarąją aplinkybę jis turi įrodyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. balandžio 2 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-177/2014).
Tais atvejais, kai ieškinio dalykas yra iš regresinių prievolių atsirandantys reikalavimai, ieškinio senaties terminas prasideda nuo pagrindinės prievolės įvykdymo momento (CK 1.127 straipsnio 4 dalis). Tai reiškia, kad tiek kreditorius, tiek skolininkas turi žinoti apie pagrindinę prievolę ir jos įvykdymo terminus.
Kasacinis teismas, pirmiau nurodytas nuostatas aiškindamas civilinėje byloje, kurioje draudimo bendrovė, išmokėjusi draudimo išmoką, regreso tvarka siekė išieškoti dalį išmokėtos draudimo išmokos iš draudėjo, yra konstatavęs, kad situacijoje, kai draudikas reiškia ieškinį draudėjui dėl dalies draudimo išmokos grąžinimo pagal privalomojo transporto priemonės valdytojų civilinės atsakomybės draudimo sutartį, kai draudimo išmoką išmokėjo draudiko korespondentas kitoje valstybėje, nes toje kitoje valstybėje įvyko žalą sukėlęs eismo įvykis, ieškinio senaties termino pradžia turi būti laikomas tas momentas, kai draudikas atliko mokėjimą savo korespondentui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-499/2012). Tokios pozicijos dėl ieškinio senaties termino pradžios, kai reiškiamas regresinis reikalavimas priteisti draudimo išmoką, sumokėtą dėl užsienio valstybėje įvykusio eismo įvykio, skaičiavimo (nuo draudimo išmokos išmokėjimo) laikytasi ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. gegužės 9 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-292/2014.
Kasacinis teismas taip pat yra nustatęs, kad kai reikalavimas yra reiškiamas Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo įstatymo 22 straipsnio 1 dalies pagrindu, toks reikalavimas yra kildinamas iš Transporto priemonių valdytojų civilinės atsakomybės privalomojo draudimo teisinių santykių, tai suponuoja, kad šiems reikalavimams taikytinas sutrumpintas vienerių metų ieškinio senaties terminas (Civilinio kodekso 1.125 straipsnio 7 dalis) (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. rugsėjo 30 d. nutartį, priimtą byloje UADB „Ergo Lietuva“ v. V. B. ir G. B., bylos Nr. 3K-3-382/2009).
Iš bylos duomenų matyti, kad ieškovė pirmą 675,50 EUR išmokos dalį sumokėjo 2018-05-23, 11 709 EUR išmoka sumokėta 2018-10-25. Į teismą ieškovė kreipėsi 2019-05-23, todėl vienerių metų terminas nėra praleistas.
Ginčo dėl sudarytos bei įsigaliojusios draudimo sutarties, dėl nustatytos draudimo įmokos bei prašomos priteisti sumos (žalos) dydžio iš esmės nėra. Teismo vertinimu, nurodytos turtinės žalos dydis pagal byloje pateiktus įrodymus yra pakankamai pagrįstas ir patvirtina padarytos žalos faktą, pobūdį bei dydį. Iš nelaimingo atsitikimo su alyva pažymos matyti, kad ji patvirtinta vairuotojo parašu, patirtos išlaidos valymui apskaičiuotos pagal išsiliejusios alyvos, faktinius darbo laiko ir sunaudotų medžiagų kiekius. Įvykis dėl kito automobilio apgadinimo patvirtintas policijos pažyma, eksperto aktais, sąskaitomis dėl automobilio remonto kaštų, kompensacijų ir išlaidų aprašymais bei sąskaitomis už paslaugų teikimą. Objektyvių įrodymų, kurie leistų teigti, jog išlaidos tarpininkams, administravimui yra nepagrįstos ar per didelės, nėra pateikta, todėl nėra pagrindo šias laikyti nepagrįstomis ir nebūtinomis (CPK 178, 185 str.). Juolab, kaip nurodė šalių atstovai, jų turimomis žiniomis apie autoįvykius nebuvo pranešta laiku ir tinkamai, taigi tikėtina, kad apie įvykius ieškovė sužinojo tik iš užsienio žalų reguliavimo partnerių. Ko pasekoje draudikas negalėjo tiesiogiai dalyvauti nustatant žalos dydį ar avarijos aplinkybes, negalėjo imtis priemonių sumokėti reikalaujamą draudimo išmoką betarpiškai bendraudamas su nukentėjusiais asmenimis ir iškart po eismo įvykio, todėl atsirado papildomos žalos sureguliavimo išlaidos, sudarančios išmokėtos draudimo išmokos sumos dalį.
Taigi teismas sprendžia, jog nagrinėjamu atveju yra nustatytos visos atsakovės civilinės atsakomybės sąlygos, tarp jų ir patirtos žalos dydis.
Pagal kasacinio teismo suformuotą praktiką, TPVCAPDĮ 11 straipsnio 7 dalyje įtvirtinta draudiko teisė reikalauti iš draudėjo grąžinti dėl padarytos žalos draudiko išmokėtas sumas nėra absoliuti, bet santykinė, aiškinama ir taikoma kartu su TPVCAPDĮ 22 straipsnio 2 dalyje įtvirtintais grąžinamos sumos dydžio nustatymo kriterijais, taip pat kitais kriterijais, kuriuos pagal bylos aplinkybes reikšmingais pripažins teismas. Nurodytoje TPVCAPDĮ 22 straipsnio normoje, inter alia, nustatyta, kad jei draudėjas nevykdė ar netinkamai vykdė draudimo sutartyje nustatytas pareigas, draudikas turi teisę reikalauti, kad draudėjas grąžintų išmokėtą sumą ar jos dalį. Draudiko reikalaujamos grąžinti sumos dydis nustatomas atsižvelgiant į nustatytų pareigų pažeidimą, reikšmingas aplinkybes ir į Lietuvos Respublikos Vyriausybės nustatytą žalos nustatymo ir išmokų mokėjimo tvarką. Grąžinamos sumos dydžio nustatymui gali turėti įtakos nesumokėtos sumos dydis, praleisto termino trukmė, termino praleidimo priežastys ir kitos aplinkybės (žr. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2012 m. lapkričio 21 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 3K-3-524/2012).
Teismo nuomone, sprendžiant dėl grąžintinos sumos dydžio svarbu atsižvelgti į šias aplinkybes: nagrinėjamu atveju draudimo įmokos sumokėjimas vėlavo 24 dienas, kas nėra itin trumpas laikotarpis lyginant su draudimo sutarties terminu 3 mėn., be to, atsižvelgtina į tai, kad draudimo sutartis sudaryta 2017-08-24 ir atsakovei jau nuo sutarties sudarymo turėjo pakankamai laiko atlikti įmoką. Atsakovės nurodytos įmokos nesumokėjimo priežastys, t. y. iš esmės siekis kuo mažesniais kaštais atlikti įmokas, jog darbuotojui nereikėtų kasdien ar nuolat kontroliuoti įmokų mokėjimą, nėra pakankamai objektyvi priežastis nesilaikyti sutartinių įsipareigojimų. Iš byloje šalių pateiktų duomenų apie anksčiau sudarytas draudimo sutartis ir draudimo įmokų mokėjimą matyti, kad laikotarpiu nuo 2013-02-18 iki 2017-07-17 sudaryta daugiau nei 100 draudimo sutarčių, o įmokų vėlavimas buvo gan įprastas ir vėlavimo laikotarpiai yra nuo 15 iki 55 dienų. 2017 m. yra 7 sutartys, kuriose draudimo įmokos nesumokėtos. Atsakovės pateikti duomenys apie draudimo įmokų mokėjimą patvirtina, kad atsakovė dažniausiai įmokas mokėdavo vienu metu pagal kelias ar keliolika sudarytų draudimo sutarčių. Ieškovė šių aplinkybių neneigė, tačiau jos pateikti duomenys apie pranešimus dėl nesumokėtų draudimo įmokų, draudimo sutarčių nutraukimo, informacija apie nesumokėtas draudimo įmokas neleidžia konstatuoti, jog ieškovei draudimo įmokų vėlavimas buvo visiškai priimtinas ir tinkamas. Nors byloje nėra pakankamai duomenų, pagrindžiančių teiginius apie minėtų pranešimų siuntimą, tačiau atsižvelgiant į tai, kad atsakovė draudimo sutartyje yra nurodžiusi įmonės elektroninį paštą, todėl visiškai tikėtina, kad automatizuotu būdu pranešimai galėjo būti siunčiami atsakovei. Iš byloje ieškovės pateiktų priminimų apie nesumokėtų draudimo įmokų vėlavimą matyti, kad ne anksčiau kaip po 10 dienų vėlavimo būdavo siunčiami pranešimai dėl įmokų vėlavimo, tačiau duomenų, jog toks pranešimas iki 2017-09-29 buvo išsiųstas ir dėl įmokos vėlavimo pagal 2017-08-24 sudarytą Sutartį, nėra pateikta, todėl sutiktina, kad atsakovė pagrįstai galėjo tikėtis, kad net neatsiskaičius laiku pagal draudimo sutartį, draudimo apsauga galioja. Kita vertus, atsakovė taip pat tinkamai nesilaikė sutartinių įsipareigojimų, kurių tinkamas vykdymas ieškovei svarbus, nes draudiko interesas laiku gauti finansines įplaukas iš draudėjų, taip garantuojant draudikų stabilią finansinę būklę, užtikrinančią efektyvią draudimo apsaugos teikimą.
Taigi, teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju tiek ieškovė, tiek ir atsakovė nevisiškai tinkamai laikėsi šalių bendradarbiavimo ir sutartinių įsipareigojimų vykdymo principų. Taip pat svarbu atsižvelgti į tai, kad draudimo išmoka (12384,50 EUR) daug kartų viršija draudimo įmokos dydį (400 EUR). Nustatant ieškovei grąžintinos sumos dydį svarbu yra ir tai, kad ginčo šalys yra juridiniai asmenys, vienam jų (ieškovui) draudimas yra įprasta komercinė veikla ir jam, kaip profesionaliam verslininkui, keliami aukštesni nei vidutiniai atidumo, rūpestingumo, profesionalumo standartai, o kitam (atsakovei) – bendrovės pagrindinė veikla yra transporto paslaugos, krovinių vežimas keliais, įskaitant tarptautinį krovinių gabenimą, ir kt. Ginčo šalims yra (turi būti) žinomi šios rūšies draudimo tikslas ir ypatumai, galimi teisiniai padariniai ir atsakomybė, jeigu nesilaikoma (pažeidžiamos) įstatymo ar konkrečios sutarties nuostatos (neprieštaraujančios imperatyviosioms įstatymo nuostatoms). Pripažinus, kad draudėjo pareigos nevykdymas sumokėti draudimo įmoką nekeičia draudiko pareigos patirti visus draudiminio įvykio, įvykusio draudimo įmokos nesumokėjimo laikotarpiu, kaštus, būtų sudarytos sąlygos piktnaudžiavimui, tai neskatintų draudėjo laikytis draudimo sutarties ir apskritai mokėti draudimo įmokas.
Esant tokioms aplinkybėms, teismo vertinimu 25 proc. išmokos grąžinimas būtų proporcingas ir adekvatus atsakovės atsakomybės už padarytą draudimo sutarties pažeidimą rezultatas ir atitiktų šių draudimo teisinių santykių dalyvių interesų pusiausvyrą.
CK 6.37 str. 2 d. nustato, kad skolininkas taip pat privalo mokėti įstatymų nustatyto dydžio palūkanas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme iki teismo sprendimo visiško įvykdymo. CK 6.210 str. 2 d. nustatyta, jog terminą įvykdyti piniginę prievolę praleidęs skolininkas privalo mokėti 6 procentų dydžio metines palūkanas už sumą, kurią mokėti praleistas terminas, jeigu sutartis nenustato kitokio palūkanų dydžio, todėl iš atsakovės priteistinos 6 procentų dydžio metinės palūkanos už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme, t.y. nuo 2019-05-30, iki teismo sprendimo visiško įvykdymo.
Remiantis nurodytais motyvais ieškinys tenkintinas iš dalies.
Ieškinį patenkinus iš dalies (tenkinta 25 proc.) spręstina dėl atitinkamai tenkintų ir atmestų reikalavimų daliai priteistinų bylinėjimosi išlaidų (LR CPK 93 str. 1 d.).
Ieškovė yra sumokėjusi 285 EUR žyminį mokestį, pateikė dokumentus, jog patyrė iš viso 300 EUR atstovavimo ir teisinės pagalbos išlaidų bei sumokėjo 135,58 EUR už vertimo paslaugas. Taigi ieškovės naudai iš atsakovės priteistina 71,25 EUR žyminio mokesčio, 75 EUR atstovavimo ir teisinės pagalbos išlaidų bei 135,58 EUR išlaidų už vertimo paslaugas, nes faktinių dokumentų vertimo išlaidų nėra pagrindo sieti su atmestų reikalavimų dalimi.
Atsakovė pateikė dokumentus, jog patyrė iš viso 3200 EUR atstovavimo ir teisinės pagalbos išlaidų.
LR CPK 93 str. 1 d. nurodyta, kad šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, jos turėtas bylinėjimosi išlaidas teismas priteisia iš antrosios šalies. Pagal minėto straipsnio 2 d. teismas gali nukrypti nuo šio straipsnio 1 dalyje nustatytų bylinėjimosi išlaidų paskirstymo taisyklių, atsižvelgdamas į tai, ar šalių procesinis elgesys buvo tinkamas, ir įvertindamas priežastis, dėl kurių susidarė bylinėjimosi išlaidos. Šalies procesinis elgesys laikomas tinkamu, jeigu ji sąžiningai naudojosi procesinėmis teisėmis ir sąžiningai atliko procesines pareigas. Bylos duomenimis konstatuoti nesąžiningą atsakovės elgesį nėra pagrindo. Be to, atsakovės atstovavimo išlaidas teisinei pagalbai iš dalies lėmė ir ieškovės elgesys, kai nepateikus visų dokumentų vertimo teko atidėti teismo posėdį. Taigi atsakovės naudai proporcingai atmestų reikalavimų daliai priteistina jos patirtų bylinėjimosi išlaidų dalis (2400 EUR).
Patirtos išlaidos teisinei pagalbai pagrįstos dokumentais, sumos neviršija nustatytų rekomenduojamų dydžių, todėl priteistinos. Ieškovės ir atsakovės atstovai rengė ieškinį, atsiliepimą, dubliką, tripliką, atstovavo posėdžiuose, kurių bendra posėdžių trukmė daugiau nei 3 val. Pagal pateiktus dokumentus ieškovo išlaidos už teisinę pagalbą neviršija Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004-04-02 įsakymu Nr.1R-85 patvirtintų „Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio“ 8.2., 8.3., 8.19. p. numatytų maksimalių dydžių, atsižvelgiant į tai, kad vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių) nuo 2018 m. IV ketvirčio iki 2019 II ketvirčio kilo nuo 970,3 EUR iki 1289 EUR.
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 259, 260, 282 straipsniais,
n u s p r e n d ž i a:
ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovės ERGO Insurance SE (juridinio asmens kodas 10017013), Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, kodas juridinių asmenų registre 302912288, naudai iš atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes Asset Management“, kodas juridinių asmenų registre 302482242, 3169,18 EUR, 6 procentų dydžio metines palūkanas už priteistą 3169,18 EUR sumą, skaičiuojant nuo bylos iškėlimo teisme dienos, t. y. nuo 2019-05-30, iki visiško teismo sprendimo įvykdymo, 281,83 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti atsakovės uždarosios akcinės bendrovės ,,Hermes Asset Management“, kodas juridinių asmenų registre 302482242, naudai iš ieškovės ERGO Insurance SE (juridinio asmens kodas 10017013), Lietuvoje veikiančios per ERGO Insurance SE Lietuvos filialą, kodas juridinių asmenų registre 302912288, 2400 EUR bylinėjimosi išlaidų.
Likusioje dalyje ieškinį atmesti.
Sprendimas per 30 dienų nuo jo priėmimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Panevėžio apygardos teismui, skundą paduodant per Utenos rajono apylinkės teismą.
Teisėjas Gediminas Karpavičius