(S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2026 m. vasario 12 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auteks“ atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutarties atsisakyti priimti ieškinį civilinėje byloje pagal ieškovės uždarosios akcinės bendrovės „Auteks“ ieškinį atsakovams J. K., veikiančiam pavadinimu „J. K. DREAM-VAN“, ir Towarzystwo Ubezpieczen i Reasekuracji „WARTA“ S.A. dėl nuostolių atlyginimo regreso tarka,

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė uždaroji akcinė bendrovė (toliau – UAB) „Auteks“ kreipėsi į teismą su ieškiniu atsakovams J. K. (toliau – atsakovas I), veikiančiam pavadinimu „J. K. DREAM-VAN“, ir Towarzystwo Ubezpieczen i Reasekuracji „WARTA“ S.A. (toliau – atsakovas II), prašydama: 1) pripažinti 2023 m. rugsėjo 7 d. įvykį, kai pagal UAB „Auteks“ 2023 m. rugsėjo 5 d. transporto užsakymą Nr. ATUN-23-2998 „J. K. DREAM-VAN“ autovežiu su priekaba (valst. Nr. (duomenys neskelbtini)) vykdant 6 (šešių) lengvųjų automobilių „Maserati“ pervežimą tarptautiniu maršrutu Torino (Italija) – Zeebrugge (Belgija) dėl kilusio gaisro visas krovinys sudegė, draudžiamuoju ir priteisti ieškovei solidariai iš atsakovų 131 297,01 Eur nuostolių dėl sudegusio automobilių krovinio; 13 057,38 Eur išlaidų už sudegusių automobilių saugojimą ir transportavimą utilizavimui; 630 Eur išlaidų, susijusių su nuostolių išieškojimu ne teismo tvarka; 5 proc. metines procesines palūkanas; bylinėjimosi išlaidas; 2) priteisti ieškovei iš atsakovo I papildomai atlyginti 2 400 Eur nuostolių dėl sudegusio automobilių krovinio (besąlyginės išskaitos dalis).

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

2.       Kauno apygardos teismas 2025 m. lapkričio 18 d. nutartimi ieškovės ieškinį atsisakė priimti, išaiškinęs, kad ieškinys gali būti teikiamas Lenkijos, Italijos arba Belgijos teismams.

3.       Teismas iš pateikto ieškinio nustatė, kad ieškovė (Lietuvos įmonė) ir atsakovai (Lenkijoje registruoti asmenys) – yra Europos Sąjungos valstybių narių rezidentai, todėl gali kilti klausimas dėl Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos (toliau – CMR konvencija) ir 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I bis“) konkurencijos, nustatant iš tarptautinio pervežimo kilusio ginčo teismingumą.

4.       Nurodė, kad Europos Sąjungos Teisingumo Teismas (toliau – ESTT) yra išaiškinęs CMR konvencijos santykį su 2000 m. gruodžio 22 d. Tarybos reglamentu (EB) Nr. 44/2001 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – Reglamentas „Briuselis I“). ESTT 2014 m. rugsėjo 4 d. sprendime byloje Nickel & Goeldner Spedition GmbH prieš UAB „Kintra“, C?157/13, yra išaiškinęs, jog Reglamento „Briuselis I“ 71 straipsnis turi būti aiškinamas taip, kad tuo atveju, kai ginčas patenka ir į šio reglamento, ir į 1956 m. gegužės 19 d. Ženevoje pasirašytos Tarptautinio krovinių vežimo keliais sutarties konvencijos su pakeitimais, padarytais 1978 m. liepos 5 d. Ženevoje pasirašytu protokolu, taikymo sritį, pagal šio reglamento 71 straipsnio 1 dalį valstybė narė gali taikyti šios konvencijos 31 straipsnio 1 punkte nustatytas jurisdikcijos taisykles. Analogiškai turėtų būti vertinamas CMR konvencijos santykis su Reglamentu „Briuselis I bis“, kadangi pastarojo reglamento 71 straipsnis visiškai atitinka Reglamento „Briuselis I“ 71 straipsnio turinį.

5.       Teismo vertinimu, nustačius, kad ieškinys kildinamas iš tarptautinio krovinio vežimo keliais susitarimo, atitinkančio CMR konvencijos 1 straipsnio 1 dalies reikalavimus, t. y. pagal šį sutarimą krovinys buvo vežamas kelių transporto priemone, krovinio siuntėjas ir gavėjas yra skirtingų valstybių teritorijose ir visos valstybės yra CMR konvencijos narės, darytina išvada, kad iš tarptautinio pervežimo kilusio ginčo teismingumui taikytinos CMR konvencijos normos.

6.       Teismas nurodė, kad CMR konvencijoje jurisdikcijos taisyklės reglamentuotos šios Konvencijos 31 straipsnyje. Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a (pagal atsakovo buveinės vietą) ir b (pagal krovinio priėmimo vežti arba numatytą pristatymo vietą) punktuose nurodyti teismai. Tarp išvardytų jurisdikcijos pagrindų nėra hierarchijos. CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs kompetentingi teismai: ieškovas gali laisvai pasirinkti, kuriame iš nurodytų teismų pareikšti savo reikalavimus. Tai reiškia, kad krovinių vežimo santykių, kuriems taikoma CMR konvencija, dalyviai negali savo susitarimu nustatyti išimtinės jurisdikcijos. Šalys turi teisę sudaryti prorogacinį susitarimą, kuriuo susitaria dėl papildomos jurisdikcijos.

7.       Nors ieškovė nurodė, kad 2023 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu laišku atsakovui I pateiktame 2023 m. rugsėjo 5 d. transporto užsakyme Nr. ATUN-23-2998, kurį atsakovas I priėmė ir pagal kurį vykdė ginčui aktualaus automobilių krovinio pervežimą, buvo įtvirtinta sutartinio teismingumo sąlyga, numatanti, jog tarp šalių kilę ginčai nagrinėjami Kauno apygardos teisme arba Kauno miesto apylinkės teisme, tačiau, teismo vertinimu, ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad šalys buvo faktiškai pasiekusios susitarimą dėl sutartinio teismingumo. Ieškovė tvirtina, kad atsakovas I užsakymą akceptavo ir jį vykdė konkliudentiniais veiksmais, tačiau, teismo pasak teismo, vien šių veiksmų nepakanka konstatuoti, jog buvo pasiektas šalių susitarimas dėl ginčų sutartinio teismingumo. Juolab kad ir Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 32 straipsnio 1 dalis numato, jog šalys gali pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą, tačiau tik rašytiniu šalių susitarimu. Teismas nurodė, kad rašytinis šalių susitarimas nėra pateiktas, o konkliudentinių veiksmų nepakanka konstatuoti šalių pasiektą susitarimą dėl sutartinio teismingumo. Atsižvelgdamas į tai, teismas nesutiko su ieškovės argumentais, kad pagal šalių susitarimą ginčas yra teismingas Lietuvos teismams.

8.       Teismas nustatė, kad atsakovų buveinės vieta yra Lenkija, krovinio priėmimo vežti vieta – Italija, krovinio pristatymo vieta – Belgija. Atsižvelgdamas į tai, teismas priėjo prie išvados, kad Lietuvos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti ginčo dėl atsakovų atsakomybės, todėl tokį ieškinį atsisakė priimti (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas).

III. Atskirojo skundo argumentai

9.       Ieškovė UAB „Auteks“ pateikė atskirąjį skundą, prašydama panaikinti Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą spręsti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

9.1.       Kadangi tiek pagal Lietuvos, tiek pagal Lenkijos materialinę teisę reikalavimai dėl nuostolių atlyginimo ir su tuo susijusios draudimo išmokos priteisimo gali būti reiškiami kartu už žalą atsakingam asmeniui ir civilinės atsakomybės draudikui, taip pat, kad ieškovės pareikštas regresinis reikalavimas atsakovui I dėl nuostolių atlyginimo ir reikalavimas atsakovui II dėl draudimo išmokos priteisimo didžiojoje dalyje turėtų būti vykdomi kartu (solidariai), ieškovė, vadovaudamasi Reglamento „Briuselis I bis“ 13 straipsnio 1 dalimi, 3 dalimi, ieškinį pareiškė abiem atsakovams dviem alternatyviais tarptautinio teismingumo pagrindais: 1) pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, pagal kurią ginčas gali būti perduodamas spręsti konvencijos šalyse dalyvėse esantiems teismams, dėl kurių jurisdikcijos susitarė vežimo sutarties šalys; 2) pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 11 straipsnio 1 dalies b punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje numatytas tarptautinės jurisdikcijos taisykles, nustatančias, kad naudos gavėjas (šiuo atveju – žalą patyrusi ir reikalavimo teisę civilinės atsakomybės draudikui turinti bei galinti tiesiogiai teismine tvarka pareikšti ieškovė) ieškinį draudikui gali pareikšti savo (ieškovės) šalies nuolatinės buveinės vietos teismui. Nepaisant to, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl ieškinio tarptautinio teismingumo, faktiškai pasisakė tik dėl pirmojo alternatyvaus tarptautinio teismingumo pagrindo pagal CMR konvenciją. Be to, teismas tokios išvados priėjo nepagrįstai, nes susitarimo dėl teismingumo nustatymui taikė ne CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalies sąlygą, bet Lietuvos nacionalinėje teisėje (CPK 32 straipsnyje) numatytą reglamentavimą, jog susitarimas dėl teismingumo turi būti sudaromas rašytine forma.

9.2.       CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalis nenumato rašytinės formos reikalavimo ar kad rašytinės formos reikalavimo nesilaikymas lemtų tokio susitarimo negaliojimą. Kadangi Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 1.13 straipsnio 1 dalyje yra įtvirtintas tarptautinių sutarčių viršenybės principas, o Lietuvos Aukščiausiojo Teismo formuojamoje CMR konvencijos taikymo ir aiškinimo praktikoje vienareikšmiškai pripažįstama, kad CMR konvencija turi griežto, specialaus reguliavimo efektą, turėtų būti vadovaujamasi CK 1.71 straipsnio 2 dalyje nustatytu reglamentavimu, jog sandoris, kuriam įstatymai nenustato konkrečios formos, turėtų būti laikomas sudarytu, jeigu iš asmens elgesio matyti jo valia sudaryti sandorį (konkliudentiniais veiksmais).

9.3.       Nei CPK 32 straipsnis, nei kitos Lietuvos nacionalinės teisės normos nenumato reglamentavimo, kad rašytinės formos reikalavimų nesilaikymas darytų susitarimą negaliojančiu vien dėl to, kad jis nebuvo pasirašytas (CK 1.93 straipsnio 1 dalis). Ginčui aktualių automobilių transportavimas buvo vykdomas pagal 2023 m. rugsėjo 5 d. krovinių gabenimo užsakymo Nr. ATUN-23-2998 sąlygas ir ginčo šalys tokiu būdu laikytinos sudariusios susitarimą dėl teismingumo Lietuvos teismuose.

9.4.       Skundžiamoje nutartyje nebuvo pasisakyta dėl galimybės priimti ieškinį nagrinėti antruoju ieškovės nurodytu teisiniu pagrindu, t. y. pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 11 straipsnio 1 dalies b punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje numatytas tarptautinės jurisdikcijos taisykles. Toks procesinis pažeidimas sudaro CPK 329 straipsnio 2 dalies 4 punkte numatytą absoliutų nutarties negaliojimo ir naikinimo pagrindą. Ieškinio priskirtinumas Lietuvos teismams turėtų būti vertinamas iš naujo.

Teismas

k o n s t a t u o j a :

IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

10.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo nutarties negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

11.       Apeliacijos objektą sudaro pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria atsisakyta priimti ieškinį, kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas.

12.       Lietuvos Respublikos Konstitucijos 30 straipsnis ir CPK 5 straipsnis suteikia teisę kiekvienam suinteresuotam asmeniui įstatymo nustatyta tvarka kreiptis į teismą, kad būtų apginta pažeista ar ginčijama jo teisė arba įstatymų saugomas interesas. Kita vertus, teisė kreiptis į teismą nėra absoliuti ir privalo būti įgyvendinama įstatymų nustatyta tvarka, todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, privalo ex officio (pagal pareigas) išsiaiškinti, ar yra asmens teisės kreiptis į teismą prielaidų ir tinkamo įgyvendinimo sąlygų, ar nėra procesinių kliūčių priimti ieškinį (pareiškimą).

13.       Teismingumo taisyklių laikymasis reiškiant ieškinį yra būtinoji teisės kreiptis į teismą teisminės gynybos įgyvendinimo sąlyga (CPK 5 straipsnis), todėl teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, be kita ko, privalo ex officio patikrinti, ar ieškinys yra pareikštas laikantis teismingumo taisyklių, o būtent, ar jis turi jurisdikciją nagrinėti pareikštą ieškinį. Toks patikrinimas teismo iniciatyva atliekamas nepriklausomai nuo sprendžiamo teismingumo klausimo pobūdžio, t. y. nepriklausomai nuo to, ar sprendžiamas nacionalinio ar tarptautinio (egzistuojant užsienio elementui) teismingumo klausimas. Teismo pareiga savo iniciatyva spręsti nacionalinio teismingumo klausimą išplaukia iš CPK 115 ir 137 straipsnių nuostatų, o tarptautinio teismingumo klausimą – expressis verbis (tiesiogiai) iš CPK 782 straipsnio. Teismo pripažinimas, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti pareikštą ieškinį, sukelia atitinkamas procesines teisines pasekmes, kurios priklauso nuo proceso stadijos, kurioje identifikuojamas jurisdikcijos neturėjimas: ieškinys nepriimamas, jeigu teismas, spręsdamas ieškinio priėmimo klausimą, nustato, kad jis neturi jurisdikcijos nagrinėti tokį ieškinį (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas), arba paliekamas nenagrinėtas, jeigu jurisdikcijos neturėjimas identifikuojamas po civilinės bylos iškėlimo (CPK 296 straipsnio 1 dalies 12 punktas, 782 straipsnis).

14.       Tarptautinis civilinių bylų teismingumas (jurisdikcija), priklausomai nuo konkrečioje byloje esančio tarptautinio (užsienio) elemento pobūdžio, nustatomas pagal taikytinus Europos Sąjungos, tarptautinės teisės arba nacionalinės teisės aktus.

15.       Nagrinėjamu atveju ieškovė (Lietuvos Respublikoje registruotas juridinis asmuo) pareiškė ieškinį Lenkijoje registruotiems asmenims – atsakovui I (faktiniam krovinio vežėjui) ir atsakovui II (draudikui), prašydama pripažinti 2023 m. rugsėjo 7 d. įvykį draudžiamuoju ir priteisti solidariai iš abiejų atsakovų (tiek krovinio vežėjo, tiek draudiko) nuostolius dėl sudegusio krovinio. Tiek ieškovė, tiek atsakovai yra Europos Sąjungos valstybių narių rezidentai, todėl, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, teismingumo nustatymo klausimas spręstinas pagal CMR konvencijos ir Reglamento „Briuselis I bis“ nuostatas. Reikalavimas faktiniam vežėjui – atsakovui I – patenka į CMR konvencijos taikymo sritį, savo ruožtu reikalavimas atsakovui II yra susijęs su draudimo teisiniais santykiais, todėl pastarojo reikalavimo teismingumas nustatomas pagal Reglamentą „Briuselis I bis“.

16.       Nustatyta, kad ieškovė UAB „Auteks“ ieškinį atsakovams (tiek faktiniam vežėjui, tiek draudikui) pareiškė dviem alternatyviais tarptautinio teismingumo pagrindais, t. y. pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, įrodinėdama, kad tarp vežimo sutarties šalių buvo sudarytas susitarimas dėl jurisdikcijos, bei pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 11 straipsnio 1 dalies b punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje numatytas tarptautinės jurisdikcijos taisykles.

Dėl teismingumo nustatymo pagal CMR konvenciją

17.       Ginčas nagrinėjamoje byloje visų pirma kilo dėl teismingumo pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį.

18.       CMR konvencijoje jurisdikcijos taisyklės reglamentuotos šios konvencijos 31 straipsnyje. Pagal šio straipsnio 1 dalies nuostatas į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti šie teismai: 1) šalių susitarimu pasirinktas teismas; 2) atsakovo gyvenamosios vietos (buveinės) teismas (a punktas); 3) krovinio priėmimo vežti vietos valstybės teismas (b punktas); 4) krovinio pristatymo vietos valstybės teismas (b punktas).

19.       Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, pažymėta, kad į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančius ginčus turi teisę nagrinėti dviejų kategorijų teismai. Pirma, šalies CMR konvencijos dalyvės teismai, kuriuos bendru susitarimu nurodo sutarties šalys, antra – 31 straipsnio 1 dalies a (pagal atsakovo buveinės vietą) ir b (pagal krovinio priėmimo vežti arba numatytą pristatymo vietą) punktuose nurodyti teismai. CMR konvencijos komentare ir doktrinoje nurodoma, kad tik minėti teismai turi jurisdikciją nagrinėti į CMR konvencijos taikymo sritį patenkančias bylas, tačiau šalių susitarimas neturi viršenybės kitų nuostatoje nurodytų teismų atžvilgiu ir nepaneigia jų jurisdikcijos nagrinėti ginčus. Vien tik tarptautinėje krovinių vežimo sutartyje nurodytas šalių susitarimas neapriboja konvencijos šalių teismų jurisdikcijos kitais CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintais pagrindais, t. y. šalių susitarimas neapriboja kitų teismų, galinčių bylą nagrinėti pagal CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalį, galimybių (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. sausio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-75-916/2017, 16–17 punktai; 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, 58 punktas).

20.       Taigi CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatytas tiek sutartinis teismingumas, tiek ir teismingumas pagal aplinkybes, nurodytas 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose. Tarp išvardytų jurisdikcijos pagrindų nėra hierarchijos. CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalyje nustatyti alternatyvūs kompetentingi teismai: ieškovas gali laisvai pasirinkti, kuriame iš nurodytų teismų pareikšti savo reikalavimus. Tai reiškia, kad krovinių vežimo santykių, kuriems taikoma CMR konvencija, dalyviai negali savo susitarimu nustatyti išimtinės jurisdikcijos. Šalys turi teisę sudaryti prorogacinį susitarimą, kuriuo susitaria dėl papildomos jurisdikcijos (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2021 m. spalio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-258-943/2021, 59 punktas).

21.       Nagrinėjamu atveju apeliantė įrodinėja, kad tarp vežimo sutarties šalių buvo sudarytas susitarimas dėl teismingumo, t. y. UAB „Auteks“ 2023 m. rugsėjo 6 d. elektroniniu laišku pateikė atsakovui I 2023 m. rugsėjo 5 d. krovinių gabenimo užsakymą Nr. ATUN-23-2998, kuriame, be kita ko, buvo nurodyta sutartinio teismingumo sąlyga, numatanti, jog tarp šalių kilę ginčai bus nagrinėjami Kauno apygardos teisme arba Kauno miesto apylinkės teisme. Nors, apeliantės teigimu, paminėto užsakymo atsakovas I nepasirašė, tačiau jį priėmė ir pagal jį vykdė automobilių krovinio pervežimą, todėl laikytina, kad ginčo šalys konkliudentiniais veiksmais sudarė susitarimą dėl teismingumo Lietuvos teismuose.

22.       Apeliacinės instancijos teismas sutinka su apeliante, kad CMR konvencijos 31 straipsnio 1 dalis, nustatanti jurisdikcijos taisykles, neįtvirtina konkrečios formos reikalavimų šalių susitarimui dėl teismingumo. Tokia pozicija atsispindi ir CMR konvencijos komentare, kurio 241 paragrafe nurodyta, jog CMR konvencija nenumato nuostatų dėl jurisdikciją nustatančio susitarimo formos. Susitarimo formos vertinimas paliekamas nacionalinės teisės aktams (žr. https://unece.org/fileadmin/DAM/trans/doc/2006/sc1cmr/commentary.pdf). Atsižvelgiant į tai, pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl formos reikalavimo susitarimui dėl teismingumo, priešingai nei teigia apeliantė, pagrįstai vadovavosi CPK 32 straipsnio 1 dalimi, kuri aiškiai nustato, kad šalys gali rašytiniu tarpusavio susitarimu pakeisti teritorinį tos bylos teismingumą.

23.       Nagrinėjamu atveju rašytinis abiejų šalių – ieškovės ir atsakovo I (faktinio krovinio vežėjo) – susitarimas dėl teismingumo nebuvo sudarytas. Minėta, kad atsakovas I pagal ieškovės elektroniniu paštu atsiųstą 2023 m. rugsėjo 5 d. užsakymą įsipareigojo 2023 m. rugsėjo 6 d. pateikti į numatytą krovinio pasikrovimo vietą aktualaus krovinio pervežimui tinkantį autovežį su priekaba, priimti iš krovinio faktinio siuntėjo automobilius, pristatyti juos į iškrovimo vietą bei perduoti gavėjui, o ieškovė už atliktą krovinio pervežimą įsipareigojo sumokėti užsakyme nurodytą užmokestį. Paminėtame užsakyme, be duomenų apie užsakovą, vežėją, krovinio aprašymą, apmokėjimą ir pan., nurodyta, kad jei vykdant sutartį tarp šalių kyla ginčai ir derybos neduoda teigiamų rezultatų, šalys perduoda ginčus nagrinėti atitinkamam Kauno miesto teismui arba Kauno miesto apylinkės teismui. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, toks tik ieškovės pasirašytas ir elektroniniu paštu atsakovui I išsiųstas užsakymas, kuris nors ir buvo priimtas bei vykdytas, vis tik nepatvirtina, kad šalys sudarė prorogacinį susitarimą dėl bylos teismingumo, aiškiai ir konkrečiai sutardamos, kurios valstybės teismuose bus nagrinėjami jų ginčai. Priešingai nei įrodinėja apeliantė, tai, kad atsakovas I akceptavo ir vykdė užsakymą dėl krovinio gabenimo, nepakanka konstatuoti, jog tokiais veiksmais buvo pasiektas aiškus abipusis šalių susitarimas dėl sutartinio teismingumo. Ieškovė nepateikė įrodymų, patvirtinančių, kad atsakovui I iš anksto, iki išsiunčiant krovinio gabenimo užsakymą buvo tinkamai atskleista sąlyga dėl prorogacijos, sudarytos sąlygos su ja susipažinti ir sutikimui išreikšti.

24.       Atsižvelgiant į tai, pripažįstama pagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada, kad nebuvo įrodytas šalių – ieškovės ir atsakovo I (faktinės vežėjos) susitarimas dėl ginčo teismingumo Lietuvos teismams.

25.       Apibendrindamas tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas pagrįstai konstatavo jurisdikcijos neturėjimą pagal CMR Konvencijos 31 straipsnio 1 dalies a ir b punktus ir teisingai nurodė, jog ieškovė, grįsdama ginčo teismingumą CMR Konvencijos nuostatomis, turėtų kreiptis į atsakovės I buveinės vietos (Lenkija), krovinio priėmimo vežti vietos (Italija) arba krovinio pristatymo vietos (Belgija) teismus.

Dėl teismingumo nustatymo pagal Reglamentą „Briuselis I bis“

26.       Minėta, kad ieškovė UAB „Auteks“ ieškinį pareiškė ne tik faktiniam krovinio vežėjui – atsakovui I, bet ir draudikui – atsakovui II, be kita ko, prašydama pripažinti įvykį draudžiamuoju. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas yra išaiškinęs, kad CMR konvencija nereglamentuoja vežėjų atsakomybės draudimo santykių šalių teisių ir pareigų, todėl kilus ginčui dėl įvykio pripažinimo draudžiamuoju ir draudimo išmokos išmokėjimo turi būti vadovaujamasi draudimo teisinius santykius reglamentuojančių teisės aktų bei konkrečios draudimo sutarties nuostatomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. gruodžio 18 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-461-378/2017).

27.       Nagrinėjamu atveju reikalavimui, kildinamam iš draudimo teisinių santykių, taip pat ir teismingumo nustatymui taikytinos Reglamento „Briuselis I bis“ nuostatos. Pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 11 straipsnio nuostatas, draudikui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys gali būti pareikštas valstybės narės, kurioje yra jo nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta, teismuose (a punktas) arba jeigu ieškinius pareiškia draudėjas, apdraustasis arba naudos gavėjas – kitoje valstybėje narėje ieškovo nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose (b punktas). Taigi, vadovaujantis aptartu Reglamento „Briuselis I bis“ 11 straipsnyje įtvirtintu alternatyviu teismingumu, ieškovė savo galimai pažeistas teises gali ginti tiek draudiko buveinės vietos teismuose, tiek savo nuolatinės buveinės teisme, nes ji, kaip naudos gavėja, turi teisę rinktis kuriame teisme reikšti tiesioginius reikalavimus civilinę atsakomybę apdraudusio draudiko atžvilgiu. Be to, tokiu būdu užtikrinama ieškovės, kuri gali būti silpnesnė šalis, nei draudikas, apsauga. Reglamento „Briuselis I bis“ 13 straipsnio 1 dalis nustato, kad atsakomybės draudimo atvejais, kai žalą patyręs asmuo pareiškia ieškinį apdraustajam (šiuo atveju – atsakovui I), draudikas (atsakovas II) taip pat gali būti įtrauktas į procesą, jeigu tai leidžiama pagal teismo vietos teisę.

28.       Minėta, kad ieškovės ieškinys buvo pareikštas dviem alternatyviais tarptautinio teismingumo pagrindais, t. y. ne tik pagal CMR konvenciją, bet ir pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 11 straipsnio 1 dalies b punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje numatytas tarptautinės jurisdikcijos taisykles, nustatančias, jog naudos gavėjas (šiuo atveju – žalą patyrusi ir reikalavimo teisę civilinės atsakomybės draudikui reiškianti ieškovė) ieškinį draudikui (atsakovei II) gali pareikšti savo (ieškovės) šalies nuolatinės buveinės vietos teismui. Pirmosios instancijos teismas, spręsdamas ieškinio teismingumo klausimą, pasisakė tik dėl tarptautinio teismingumo vežėjui pagal CMR konvenciją, tačiau nevertino ir nepasisakė dėl tarptautinio teismingumo draudikui pagal Reglamentą „Briuselis I bis“.

29.       Minėta, kad bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). CPK 327 straipsnio 1 dalis nustato, kad apeliacinės instancijos teismas panaikina apskųstą teismo sprendimą ir perduoda bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo, jeigu nustatomi CPK 329 straipsnio 2 ir 3 dalyse nurodyti absoliutūs sprendimo negaliojimo pagrindai (1 punktas) arba neatskleista bylos esmė ir pagal byloje pateiktus įrodymus bylos negalima išnagrinėti iš esmės apeliacinės instancijos teisme (2 punktas). Jeigu pirmosios instancijos teismas išsprendė ne visus byloje pareikštus reikalavimus, apeliacinės instancijos teismas gali neišspręstų reikalavimų dalyje grąžinti bylą pirmosios instancijos teismui (CPK 327 straipsnio 2 dalis, 338 straipsnis).

30.       Pažymėtina, kad apeliacinės instancijos teismas neturi teisės tirti ir vertinti to, ko neišnagrinėjo pirmosios instancijos teismas. Atsižvelgiant į tai, kad pirmosios instancijos teismas nevertino ir nepasisakė dėl teismingumo nustatymo pagal Reglamento „Briuselis I bis“ 11 straipsnio 1 dalies b punkte ir 13 straipsnio 2 dalyje numatytas tarptautinės jurisdikcijos taisykles, kurias ieškovė prašė taikyti, skundžiama nutartis naikintina ir ieškovės UAB „Auteks“ ieškinio priėmimo klausimas grąžinamas pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 3 punktu,

n u t a r i a :

Kauno apygardos teismo 2025 m. lapkričio 18 d. nutartį panaikinti ir perduoti ieškinio priėmimo klausimą pirmosios instancijos teismui spręsti iš naujo.

Teisėja                Rasa Gudžiūnienė