Administracinio teisės pažeidimo byla Nr. 2AT-24-139/2016

                                                          Teisminio proceso Nr. 4-69-3-06183-2014-7

                                                          Procesinio sprendimo kategorija

                                                          2.7.4.4

  (S)

LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2016 m. vasario 23 d.

Vilnius

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Rimos Ažubalytės, Aurelijaus Gutausko ir pranešėjo Vladislovo Ranonio,

teismo posėdyje rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo R. Š. administracinio teisės pažeidimo bylą, atnaujintą pagal Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos (toliau – ir Kauno apskrities VPK KPV) viršininko Dano Česnausko prašymą dėl Kauno apygardos teismo 2015 m. sausio 21 d. nutarimo.

Teisėjų kolegija

nustatė:

1. Kauno apskrities VPK KPV Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės R. P. 2014 m. liepos 25 d. nutarimu Nr. 20N-15840497-14 R. Š. pagal Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso (toliau – ir ATPK) 127 straipsnio 2 dalį nubaustas 150 Lt (43 Eur) bauda už tai, kad jis 2014 m. sausio 23 d. 14.20 val. Kaune, (duomenys neskelbtini), vairuodamas automobilį ,,Škoda Fabia“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) važiuodamas 57 km/h greičiu, viršijo leistiną 50 km/h greitį, dėl to prarado techninę galimybę išvengti susidūrimo su R. D. vairuojamu automobiliu ,,Volvo V70“ (valst. Nr. (duomenys neskelbtini) ir techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio, kurio metu buvo apgadinti abu automobiliai, kilimu, taip pažeidė Kelių eismo taisyklių (toliau – ir KET) 9, 106, 109, 111 punktų reikalavimus.

2. Kauno apylinkės teismas 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimu R. Š. skundą atmetė. Šiuo nutarimu teismas taip pat ištaisė klaidą dėl R. Š. netinkamai nurodytų KET punktų reikalavimų pažeidimų, nurodydamas, jog R. Š. pažeidė KET 9, 127, 128 punktų reikalavimus.

3. Kauno apygardos teismas 2015 m. sausio 21 d. nutarimu, patenkinęs R. Š. apeliacinį skundą, panaikino Kauno apylinkės teismo 2014 m. lapkričio 14 d. nutarimą ir priėmė naują nutarimą: Kauno apskrities VPK KPV Administracinės veiklos skyriaus vyresniosios specialistės R. P. 2014 m. liepos 25 d. nutarimą Nr. 20N-15840497-14 panaikino ir administracinio teisės pažeidimo bylą R. Š. nutraukė, jo veiksmuose nesant ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo sudėties. Šis teismas taip pat, nurodęs, kad pirmosios instancijos teismas, taisydamas klaidą dėl R. Š. inkriminuotų KET pažeidimų, vadovavosi ne administracinio teisės pažeidimo padarymo metu galiojusia KET redakcija ir dėl to nurodė netikslius KET punktų numerius, patikslino R. Š. inkriminuotų KET pažeidimų punktų numerius (KET 2012 m. lapkričio 28 d. redakcija, 9, 133, 134 punktai).

4. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų atrankos kolegijos 2015 m. lapkričio 30 d. nutartimi Kauno apskrities VPK KPV viršininko D. Česnausko prašymas atnaujinti praleistą prašymo atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą padavimo terminą patenkintas, praleistas terminas atnaujintas, prašymas priimtas ir R. Š. administracinio teisės pažeidimo byla atnaujinta.

5. Pareiškėjas, vadovaudamasis ATPK 30217, 30221 straipsnių nuostatomis, prašo panaikinti apeliacinės instancijos teismo nutarimą bei palikti galioti pirmosios instancijos teismo ir institucijos nutarimus.

5.1. Pareiškėjas nurodo, kad apeliacinės instancijos teismas pažeidė ATPK 248 straipsnio, 256 straipsnio 3 dalies, 257, 284 straipsnių reikalavimus, netinkamai taikė ATPK 127 straipsnio 2 dalies nuostatas, dėl to priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nutarimą. Kartu nurodoma, kad pirmosios instancijos teismas vadovavosi įstatyme nustatyta tvarka surinktais ir nagrinėjimo teisme metu patikrintais, ištirtais įrodymais, nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, išanalizavo ir įvertino jų visumą bei padarė faktines bylos aplinkybes atitinkančias išvadas.

Pareiškėjas teigia, kad apeliacinės instancijos teismo išvada dėl priežastinio ryšio tarp R. Š. veiksmų ir kilusio eismo įvykio nebuvimo nepagrįsta, padaryta netinkamai (formaliai, paviršutiniškai) įvertinus įrodymus, jų nepalyginus tarpusavyje. Pareiškėjas atkreipia dėmesį į tai, kad eismo įvykio ekspertizės metu ekspertas eismo įvykio dalyvių veiksmus vertina techniniu požiūriu, kai tuo tarpu priežastinio ryšio nustatymas ir įrodinėjimas yra teismo, bet ne ekspertų kompetencija, ir vadovavimasis vien tik eksperto išvada gali lemti netinkamą įstatymo taikymą. Be to, žala (padariniai) eismo įvykio metu gali atsirasti dėl kelių asmenų neteisėtų veiksmų, todėl tokiu atveju būtina nustatyti priežastinį ryšį tarp neteisėtos kiekvieno asmens veikos ir atsiradusių pasekmių. Vairuotojo, kuris imasi priemonių išvengti žalos padarymo ar jos padidėjimo kelių eismo situacijoje, kilusioje dėl kito vairuotojo kaltės, galimybė pasielgti kitaip turi būti kruopščiai ištirta; turi būti įvertinta, ar vairuotojo, kuris imasi priemonių išvengti žalos, veiksmai iki atsirandant pavojui, buvo teisėti, t. y. ar jis pats nepažeidė KET, kad jo priemonės išvengti žalos būtų realiai veiksmingos.

5.2. Pareiškėjas pažymi, kad R. D., atlikdamas persirikiavimo manevrą, sudarė kliūtį važiavusiam R. Š. automobiliui, kuri buvo pagrindinė eismo įvykio kilimo sąlyga. R. D. kaltės dėl eismo įvykio neneigė, tačiau jo neteisėti veiksmai ir kaltės konstatavimas neeliminuoja aplinkybės, kad R. Š. veiksmai taip pat turėjo tiesioginės įtakos eismo įvykiui kilti. Pareiškėjo teigimu, pageidautinas vairuotojo elgesys avarinėje situacijoje, vertinant, ar jis buvo saugus, adekvatus susidariusiai situacijai, priimtinas, efektyvus, yra teisės klausimas, į kurį privalo atsakyti teismas. Apeliacinės instancijos teismas turėjo vertinti visas ekspertizės akte padarytas išvadas, o ne tik tas, kurios palankios R. Š., ir ne tik naudodamasis lingvistiniu teisės aiškinimo metodu, taip pat ir liudytojų parodymus, kitą bylos rašytinę medžiagą kaip visumą, kuri, anot pareiškėjo, neleidžia padaryti vienareikšmiškos išvados dėl pažeidimo, numatyto ATPK 127 straipsnio 2 dalyje, R. Š. veiksmuose nebuvimo. Pasak pareiškėjo, dėl eismo įvykio yra kalti abu vairuotojai.

5.2.1. Prašyme nurodoma, kad KET reikalauja, jog vairuotojas turi sulėtinti greitį ir prireikus sustoti, jeigu to reikia dėl susidariusių aplinkybių, ypač kai blogas matomumas; atsiradus kliūčiai ar iškilus grėsmei eismo saugumui, sulėtinti greitį, net visiškai sustabdyti transporto priemonę arba apvažiuoti kliūtį nesukeldamas pavojaus kitiems eismo dalyviams. Ekspertizės akte konstatuota, kad dėl vairuotojo R. Š. veiksmų – važiavimo 57 km/h greičiu, t. y. leistino 50 km/h greičio viršijimas, ir kilo eismo įvykis, todėl, pasak pareiškėjo, R. Š. veiksmai, taip pat kaip ir R. D., buvo tiesioginiu priežastiniu ryšiu susiję su padariniais (eismo įvykiu). R. Š. taip pat pažeidė KET reikalavimus, dėl to, KET reikalavimus pažeidus ir R. D., ir įvyko eismo įvykis. Jeigu R. Š. būtų važiavęs leistinu 50 km/h greičiu ir laiku stabdęs, būtų turėjęs techninę galimybę išvengti susidūrimo, nes 32,5 m atstumas, kuriuo pradiniu grėsmės eismo saugumui kilimo momentu R. Š., važiuodamas 57 km/h greičiu, buvo iki susidūrimo vietos, yra didesnis už 29,3 m atstumą, reikalingą važiuojant 50 km/h greičiu, sustabdyti buvusioje kelio eismo situacijoje. Važiuojant 50 km/h greičiu esamoje situacijoje R. Š. būtų sustojęs likus 2 m atstumui iki kliūties, t. y. R. D. vairuojamo automobilio. Taigi, nesant kaltų (nors ir ne tyčinių) R. Š. veiksmų, eismo įvykio būtų išvengta, neatsižvelgiant į R. D. padarytus KET pažeidimus, vadinasi, priežastinio ryšio pobūdis yra būtinasis, t. y. padarinių kilimo sąlyga buvo ne vien R. D. veiksmai, bet taip pat ir R. Š. veiksmai. Jei R. Š. būtų paisęs KET reikalavimų ir elgęsis taip, kaip privalėjo elgtis padidinto pavojaus šaltinio valdytojas, būtų išvengta susidūrimo.

5.2.2. Pareiškėjas nurodo ir tai, kad nors šios eksperto išvados, kaip ir kitos, yra tikėtinos, tačiau tai ekspertizės išvadų tikrumo, patikimumo, objektyvumo savaime nepaneigia, nes ekspertizė buvo atlikta pagal įvykio vietoje užfiksuotus objektyvius duomenis. Tai, kad eksperto nurodytos galimos faktinės aplinkybės konstatuotos remiantis rodiklių vidurkiais, pasak pareiškėjo, neeliminuoja rodiklių tikslumo, jų patikimumo ir paties fakto buvimo. Rodikliai nustatomi remiantis byloje esančių faktinių duomenų visuma, t. y. įvykio vietoje padarytais matavimais ir nuotraukomis, kitais reikšmingais duomenimis bei proceso dalyvių parodymais, rašytine bylos medžiaga. Duomenų apie padarytus proceso pažeidimus fiksuojant, renkant duomenis byloje, ar esant pažeidimą fiksavusių, atlikusių tyrimą ir nagrinėjusių bylą pareigūnų, ekspertų suinteresuotumo bylos baigtimi nėra. Pareigūnas pažymi ir tai, kad apeliacinės instancijos teismo išvados prieštaringos, nes šis teismas nurodęs, kad ekspertizės išvados pagrįstos ne objektyviai nustatytais duomenimis, o prielaidomis, savo išvadą dėl R. Š. kaltės dėl pažeidimo jo veiksmuose nebuvimo grindė išskirtinai vienu įrodymu – ekspertizės akto išvada.

5.2.3. Pareiškėjas, sutikdamas su pirmosios instancijos teismo išvadomis dėl R. Š. kaltės, taip pat nurodo, kad R. Š. neabejotinai galėjo, turėdamas techninę galimybę, išvengti eismo įvykio, tačiau jis, būdamas jaunas ir nedidelę vairavimo patirtį turintis eismo dalyvis, ribotai ir subjektyviai gali įvertinti, kokiu greičiu jis tiksliai važiavo. Pareiškėjas atkreipia dėmesį ir į tai, kad R. Š. apeliaciniame skunde buvo pateiktos naujos aplinkybės, netirtos nei įvykio tyrimo institucijoje, nei bylos nagrinėjimo teisme metu, t. y. tai, kad įvykio vietoje apsisukimo manevrą daryti draudžia horizontalusis kelio ženklinimas dviguba ištisine linija; iš karto už susikirtimo su (duomenys neskelbtini) g. į (duomenys neskelbtini) tilto pusę yra nurodomasis kelio ženklas Nr. 507 „Eismo kryptys sankryžoje“, nurodantis, kad iš pirmosios eismo juostos leidžiama važiuoti tiesiai ir į dešinę, o iš antrosios – tik tiesiai, tačiau, pareiškėjo manymu, tai niekaip nesusiję su R. Š. veiksmų įtaka dėl eismo įvykio kilimo. Apeliacinės instancijos teismas konstatavęs, kad pirmosios instancijos teismo sprendimas nepagrįstas, nutarime nepagrįstai pasisakė dėl įrodymų vertinimo, kurie net nebuvo rinkti, patikrinti, tirti ir vertinti pirmosios instancijos teisme.

5.3. Prašyme taip pat teigiama, kad apeliacinės instancijos teismas nevertino, nors privalėjo, R. Š. nutarimą priėmusios pareigūnės R. P. parodymų tikrumo, patikimumo. Liudytoja R. P. teismo posėdžio metu parodė, kad buvo įpareigota priimti nutarimą, vadovaudamasi ekspertizės aktu, tačiau, kaip nurodo pareiškėjas, pareigūnai, atlikdami savo tarnybines pareigas, vadovaudamiesi įstatymais, nepriklausomai, savarankiškai sprendžia, kokius veiksmus reikalinga atlikti pakankamam pažeidimo padarymo įrodymui ir teisingam bylos išsprendimui. Be to, duomenų, kad pareigūnai būtų suinteresuoti R. Š. bylos baigtimi, būtų su juo susiję kokiais nors ryšiais, turėtų tikslą kenkti, veikti priešingai jo interesams, nėra; nebuvo atlikta tyrimų, gauta skundų, pareiškimų, pranešimų dėl suinteresuotumo bylos baigtimi, poveikio, priimant sprendimą, darymo ar kitų, teisingą objektyvų sprendimą galinčių paveikti aplinkybių, neteisėtų veiksmų ir pan.

6. Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko D. Česnausko prašymas atmestinas.

Dėl ATPK 127 straipsnio 2 dalies taikymo

7. R. Š. Kauno apskrities VPK KPV nutarimu buvo pripažintas kaltu padaręs ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą administracinį teisės pažeidimą, t. y. už tai, kad dėl jo padarytų KET pažeidimų jo vairuojamas automobilis susidūrė su R. D. vairuojamu automobiliu ir dėl to buvo apgadinti abu automobiliai. Pirmosios instancijos teismo nutarimu R. Š. skundas atmestas.

7.1. Apeliacinės instancijos teismo nutarimu, patenkinus R. Š. apeliacinį skundą, Kauno apskrities VPK KPV ir pirmosios instancijos teismo nutarimai panaikinti ir administracinio teisės pažeidimo byla nutraukta, R. Š. veiksmuose nesant ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatyto pažeidimo sudėties. Šis teismas tokį sprendimą motyvavo tuo, kad įrodymų visuma, taip pat ir ekspertizės akto išvados patvirtina, jog būtent kito vairuotojo R. D. veiksmai (KET pažeidimai) buvo pagrindinė priežastis šiam eismo įvykiui kilti, jis dėl to buvo nubaustas Kauno apskrities VPK KPV nutarimu, o ekspertizės akte padaryta tikėtina išvada dėl R. Š. veiksmų neduoda pagrindo daryti neabejotinos išvados dėl priežastinio ryšio tarp jo veiksmų ir padarinių buvimo.

7.2. Pareiškėjo prašyme iš esmės keliamas klausimas dėl apeliacinės instancijos teismo atlikto įrodymų – būtent ekspertizės akto išvadų – vertinimo ir teigiama, kad ne tik R. D., kuris kitu nutarimu buvo nubaustas, bet ir R. Š. veiksmai buvo būtina padarinių (eismo įvykio ir automobilių apgadinimo) kilimo sąlyga.

8. Asmuo traukiamas administracinėn atsakomybėn tik tada, kai byloje esančių įrodymų pagrindu yra konstatuota jam inkriminuojamo administracinio teisės pažeidimo sudėtis. Kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų. Duomenų, kuriais remiantis tik galima manyti, kad teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie asmens kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Asmens kaltė gali būti konstatuota, kai, ištyrus proceso metu surinktus įrodymus, nelieka jokios protingos abejonės, kad traukiamas atsakomybėn asmuo padarė veiką, už kurią turi būti skiriama nuobauda. Sprendžiant asmens administracinės atsakomybės klausimą, būtina vadovautis Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio 1 dalyje įtvirtintu nekaltumo prezumpcijos principu ir iš jo išplaukiančiu in dubio pro reo principu, pagal kurį visos abejonės bei neaiškumai, kurie negali būti pašalinti, aiškintini traukiamo administracinėn atsakomybėn asmens naudai.

8.1. Pagal ATPK 256 straipsnio nuostatas įrodymai administracinio teisės pažeidimo byloje yra bet kurie faktiniai duomenys, kuriais remdamiesi organai (pareigūnai) įstatymo numatyta tvarka nustato, ar yra padarytas administracinis teisės pažeidimas, ar jo nėra, ar dėl jo padarymo tas asmuo kaltas, ir kitokias aplinkybes, turinčias reikšmės bylai teisingai išspręsti. Teismas įvertina įrodymus pagal vidinį savo įsitikinimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu visų bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu ir teisine sąmone (ATPK 257 straipsnis). Be to, konstatuoti tam tikro fakto buvimą ar nebuvimą galima tik remiantis byloje surinktų įrodymų visuma, o ne atskirais įrodymais.

9. Teisėjų kolegija, patikrinusi bylą pagal pareiškėjo prašyme nurodytus argumentus, sutinka su apeliacinės instancijos teismo išvada, kad nagrinėjamu atveju negalima teigti, jog R. Š. pažeidė KET 9, 133, 134 punktų reikalavimus ir padarė ATPK 127 straipsnio 2 dalyje numatytą pažeidimą. Priimdamas ginčijamą nutarimą, šis teismas visapusiškai ir objektyviai išanalizavo byloje surinktus įrodymus, nutarime nuosekliai išdėstė, kuriais įrodymais grindžiamos teismo išvados, ir padarė faktines aplinkybes atitinkančias išvadas.

10. Nagrinėjamu atveju pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispoziciją asmuo gali būti patrauktas administracinėn atsakomybėn tik nustačius, jog jis pažeidė Kelių eismo taisykles ir šis (-ie) taisyklių pažeidimas (-ai) nulėmė kitiems asmenims priklausančių transporto priemonių sugadinimą (apgadinimą), t. y. turi būti nustatytas Kelių eismo taisyklių pažeidimas bei tiesioginis priežastinis ryšys tarp Kelių eismo taisyklių pažeidimo ir ATPK 127 straipsnio 2 dalies dispozicijoje nurodytų pasekmių. Kaip matyti iš teismų nustatytų aplinkybių, R. Š. ir R. D. tiek savo paaiškinimuose policijos pareigūnams, tiek apklausti pirmosios instancijos teisme pateikė iš esmės prieštaringas eismo įvykio kilimo versijas (R. Š. – jog R. D., rikiuodamasis iš pirmosios juostos į antrąją, nedavė kelio jo automobiliui, važiavusiam antrąja kelio eismo juosta, ir taip jam sudarė kliūtį; R. D. – jog po to, kai jis persirikiavo iš pirmosios eismo juostos į antrąją ir stabtelėjęs ketino apsisukti, iš galo atlėkė R. Š. vairuojama mašina ir į jį atsitrenkė). Taip pat byloje siekiant išsiaiškinti nagrinėjamo eismo įvykio kilimo mechanizmą bei tai, kurio vairuotojo veiksmai techniniu požiūriu buvo tiesioginė priežastis jam kilti, buvo atlikta ekspertizė, iš kurios akto matyti, jog Lietuvos teismo ekspertizės centro Techninių ekspertizių skyriaus vyriausiasis ekspertas V. Venckus aiškiai ir nedviprasmiškai nurodė, jog nagrinėjamu atveju ,,Volvo V70“ vairuotojo R. D. veiksmai (rikiuodamasis iš pirmosios eismo juostos į antrąją, nedavė kelio ir sudarė kliūtį antrąja eismo juosta iš paskos važiavusiam automobiliui ,,Škoda Fabia“) techniniu požiūriu lėmė eismo įvykio kilimą. Ekspertizės išvadoje, be kita ko, taip pat teigiama, jog yra tikėtina, kad automobilio ,,Škoda Fabia“ vairuotojo R. Š. veiksmai (dėl leistino 50 km/h greičio viršijimo 7 km/h jis prarado techninę galimybę išvengti susidūrimo su automobiliu ,,Volvo V70“) techniniu požiūriu turėjo priežastinį ryšį su šio eismo įvykio kilimu. Pirmosios instancijos teismo posėdyje apklaustas ekspertas V. Venckus šias išvadas patvirtino ir papildomai paaiškino, kad išvada dėl R. Š. veiksmų yra tikėtina, nes negalima tiksliai nustatyti, kokiu greičiu važiavo R. Š. automobilis, nustatytas tik tikėtinas automobilio greitis. Šiame kontekste teisėjų kolegija pažymi, kad pagal eismo įvykių ekspertizės išvadų skalę kategoriška išvada formuluojama, kai atsakymas į klausimą grindžiamas objektyviais duomenimis (įvykio vietoje užfiksuotais pėdsakais, transporto priemonių ir eismo įvykio vietoje užfiksuotomis nuotraukomis, techninėmis transporto priemonių charakteristikomis) ir jų visuma pakankama duoti vienintelę išvadą; tikėtina išvada formuluojama tada, kai tyrimui pateiktoje medžiagoje objektyvių duomenų visumos nepakanka vienareikšmiškai atsakyti į klausimą, tačiau ji neprieštarauja jokiems objektyviems duomenims. Taigi, nagrinėjamu atveju teisėjų kolegija neturi pagrindo abejoti minėtame ekspertizės akte pateiktomis tiek kategoriška, tiek tikėtina išvadomis. Eksperto pateikta išvada dėl R. Š. veiksmų yra tik tikėtina, nes nėra galimybės nustatyti tikslaus R. Š. automobilio greičio, ir tai visų kitų įrodymų kontekste neleidžia vienareikšmiškai teigti, jog aptariamo eismo įvykio pasekmės atsirado dėl R. Š. veiksmų. Be to, kaip nurodyta pirmiau minėtame ekspertizės akte, automobilio ,,Škoda Fabia“ vairuotojas R. Š., bandydamas išvengti susidūrimo, intensyviai stabdė ir nežymiai suko į kairę, o tai įrodo, jog būtent automobilio ,,Škoda Fabia“ vairuotojas nagrinėjamoje situacijoje ėmėsi priemonių išvengti automobilių susidūrimo, kaip to reikalauja KET 9, 134 punktų nuostatos. Teisėjų kolegija atkreipia dėmesį ir į tai, kad, kaip matyti iš eksperto išvados, net jei ir tikėtina, kad R. Š. viršijo toje vietoje leistiną greičio ribą (50 km/h), tačiau greičio viršijimas nebuvo žymus (7 km/h), pats savaime itin pavojingas ir sukeliantis avarinę situaciją. Automobilių susidūrimas įvyko pirmiausia dėl to, kad R. D., nedavęs kelio gretima juosta važiavusiam R. Š. automobiliui, rikiavosi į antrąją eismo juostą, taip sudarydamas kliūtį R. Š. automobiliui. Vadinasi, R. D. automobiliui praleidus gretima juosta važiuojantį R. Š. automobilį ir tik tada rikiuojantis į antrąją eismo juostą, susidūrimas galėjo ir neįvykti. Taigi, akivaizdu, kad ne R. Š. veiksmai lėmė eismo įvykį ir automobilių susidūrimą. Pažymėtina ir tai, kad R. Š. galbūt padarytas pažeidimas (greičio viršijimas) šiuo atveju neturi reikšmės, nes jo veiksmai, kaip nustatyta, nelėmė eismo įvykio, nebuvo pagrindinė jo priežastis. Nagrinėjamu atveju ekspertizės akte pateikta tikėtina išvada dėl R. Š. veiksmų, kuria remiantis tik galima daryti prielaidą, jog teisės pažeidimas galėjo būti padarytas, nepakanka išvadoms apie R. Š. kaltumą padaryti ir administracinei nuobaudai skirti. Kaip minėta, kaltu dėl administracinio teisės pažeidimo padarymo asmuo gali būti pripažintas tik surinkus pakankamai neabejotinų to asmens kaltės įrodymų, todėl apeliacinės instancijos teismas, įvertinęs visus byloje esančius duomenis, pagrįstai padarė išvadą, jog byloje surinktų įrodymų visuma nepatvirtina R. Š. veiksmus buvus tiesioginiu priežastiniu ryšiu susijus su eismo įvykio pasekmėmis ir dėl to, nesant priežastinio ryšio, nėra ir R. Š. inkriminuoto administracinio teisės pažeidimo sudėties.

11. Pareiškėjo argumentai, kad apeliacinės instancijos teismas, priimdamas nutarimą, vertino R. Š. kartu su apeliaciniu skundu pateiktus naujus įrodymus ir nevertino liudytojos R. P. parodymų tikrumo, patikimumo, nepagrįsti, prieštarauja apeliacinės instancijos teismo nutarimo aprašomosios (motyvuojamosios) dalies turiniui, nes, priešingai, šis teismas nutarime pasisakė dėl liudytojos parodymų ir juos įvertino, o savo išvadas grindė įstatyme nustatyta tvarka surinktais, patikrintais ir ištirtais įrodymais.

12. Įvertinusi tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliacinės instancijos teismas, laikydamasis ATPK 256, 257 straipsniuose nustatytų reikalavimų, išsamiai ištyrė visas bylos aplinkybes, tinkamai, pagal vidinį įsitikimą, pagrįstą visapusišku, pilnutiniu ir objektyviu bylos aplinkybių visumos išnagrinėjimu, vadovaudamasis įstatymu, įvertino byloje esančius įrodymus ir, R. Š. nutraukdamas administracinio teisės pažeidimo bylos teiseną pagal ATPK 127 straipsnio 2 dalį, teisingai aiškino ir taikė materialiosios bei proceso teisės normas. Dėl to naikinti apeliacinės instancijos teismo sprendimą ir palikti galioti pirmosios instancijos teismo nutarimą, kaip to prašo pareiškėjas, nėra teisinio pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių teisės pažeidimų kodekso 30221 straipsnio 14 dalies 1 punktu,

n u t a r i a :

Atmesti Kauno apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kelių policijos valdybos viršininko Dano Česnausko prašymą atnaujinti administracinio teisės pažeidimo bylą.

Teisėjai                                                                                                                                     Rima Ažubalytė

                                                                                                                   Aurelijus Gutauskas

                   Vladislovas Ranonis