Civilinė byla Nr. e2A-132-553/2024
Teisminio proceso Nr. 2-55-3-01249-2022-7
Procesinio sprendimo kategorijos: 2.1.5.2; 2.1.5.1.2.7; 2.6.10.2.1; 2.6.10.2.2; 2.6.10.5.2.2
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2024 m. kovo 26 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės, Astos Radzevičienės ir Aldonos Tilindienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo G. M. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimo civilinėje byloje pagal ieškovo G. M. ieškinį atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei dėl žalos atlyginimo, trečiasis asmuo, nepareiškiantis savarankiškų reikalavimų, A. K.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Ieškovas G. M. kreipėsi į teismą, prašydamas priteisti iš atsakovės 40 100 Eur turtinę žalą bei bylinėjimosi išlaidas.
2. Nurodė, kad 2015 m. gruodžio 21 d. viešojoje įstaigoje Vilniaus miesto klinikinėje ligoninėje (toliau – Ligoninė) mirė jo ilgametė draugė R. P. Likus dienai iki mirties, t. y. 2015 m. gruodžio 20 d., R. P. sudarė testamentą, kuriuo jai nuosavybės teise priklausiantį butą, esantį, (duomenys neskelbtini), paliko ieškovui. Testamentą patvirtino tą dieną budėjęs Ligoninės gydytojas A. K.
3. Ieškovas paaiškino, kad dėl atsiradusio palikimo priėmimo į notarą nesikreipė, dėl teisinių žinių stokos manė, jog nuosavybės teise R. P. priklausęs turtas jam, kaip testamentiniam įpėdiniui, pereina savaime ir dėl to jokių papildomų veiksmų atlikti nereikia. Tokį įsitikinimą lėmė aplinkybė, kad tiek iki R. P. mirties, tiek ir po jos mirties, jis gyveno testamente nurodytame bute ir juo rūpinosi, prižiūrėjo. Ieškovas nurodė, kad 2018 m. sužinojo, jog mirusiosios palikimą 2016 m. rugpjūčio 11 d. priėmė Lietuvos Respublika. Siekdamas apginti savo pažeistą teisę kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu, tačiau teismas ieškinį atmetė ir nurodė, kad paveldėjimo pagal testamentą teisė į mirusiosios palikimą jo atžvilgiu neatsirado, nes testamentas ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau – CK) 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio ir Ligoninės direktoriaus 2013 m. rugsėjo 12 d. įsakymu Nr. V1-104 patvirtintos Testamentų sudarymo ir jų tvirtinimo ligoninėje tvarkos (toliau – Tvarka) reikalavimų.
4. Ieškovas nurodė, kad teismui atmetus ieškinį, jis prarado teisę į testatorei priklausiusio turto paveldėjimą, kurį, kaip neturintį kitų paveldėtojų, paveldėjo valstybė. Ieškovo teigimu, pirmiau nurodytais Ligoninės ir trečiojo asmens veiksmais dėl šiurkštaus galiojančių teisės aktų reikalavimų pažeidimų jam buvo padaryta turinė žala, kuri prilygintina VĮ Registrų centre nustatytai buto vertei – 40 100 Eur. Kadangi testamentą patvirtinęs gydytojas A. K. yra atsakovės darbuotojas, o CK 6.264 straipsnis nustato, jog samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės, už atsiradusią turtinę žalą yra atsakinga būtent atsakovė.
5. Ieškovas nesutiko su atsakovės ir trečiojo asmens prašymu taikyti ieškinio senatį. Nurodė, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia nepagrįstai siejama su notarės paveldėjimo teisės liudijimo išdavimu, kuriame jis nedalyvavo, apie šį procesą nebuvo informuotas. Aplinkybes, kad ginčo testamentas buvo patvirtintas pažeidžiant įstatymų ir Tvarkos reikalavimus, ieškovas teigė sužinojęs po to, kai susipažino su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimu civilinėje byloje Nr. 2-21104-1097/2019.
II. Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
6. Vilniaus apygardos teismas 2023 m. spalio 30 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė atsakovei iš ieškovo 1 815 Eur bylinėjimosi išlaidų.
7. Teismas nustatė, kad R. P. Ligoninėje buvo hospitalizuota 2015 m. gruodžio 15 d., mirė 2015 m. gruodžio 21 d. Jai esant hospitalizuotai ieškovas savo ranka R. P. vardu sudarė testamentą, kuriame nurodė: „Palieku mano nuosavybėje esantį butą, (duomenys neskelbtini), G. M.“. Teismas nustatė, kad dokumentas nėra pasirašytas, jame padarytas įrašas – „Liudiju“ bei ranka įrašyta data ir laikas – 2015 m. gruodžio 20 d. 16.30 val., taip pat uždėtas spaudas „Gyd. A. K.“, patvirtintas pastarojo parašu.
8. Teismas nustatė, kad ieškovas nėra R. P. giminaitis ir įpėdinis pagal įstatymą, po R. P. mirties ieškovas kaip testamentinis įpėdinis į notarų biurą dėl palikimo priėmimo nesikreipė, jis nuo 2011 m. gyveno R. P. bute ir liko jame gyventi po jos mirties. 2016 m. balandžio mėnesį butas buvo areštuotas antstolės dėl nuo 2016 m. spalio 19 d. susidariusios skolos už butui tiektą šilumos energiją.
9. Teismas nurodė, kad ieškovas 2019 m. gegužės 20 d. kreipėsi į Vilniaus miesto apylinkės teismą su ieškiniu VĮ Turto bankui, prašydamas nustatyti juridinę reikšmę turintį faktą, jog jis priėmė palikimą, atsiradusį po R. P. mirties, pradėdamas jį faktiški valdyti, bei pripažinti negaliojančiu 2016 m. rugpjūčio 11 d. Vilniaus miesto 8-ajame notarų biure išduotą palikimo perėjimo valstybei liudijimą (civilinės bylos Nr. 2-21104-1097/2019). Vilniaus miesto apylinkės teismas 2019 m. spalio 4 d. sprendimu ieškovo ieškinį atmetė, motyvuodamas tuo, kad ieškovo pateiktas testamentas ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko CK 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio ir Tvarkos reikalavimų: testamente nėra testatorės parašo bei nenurodyta priežastis, dėl kurios testatorė negalėjo pati pasirašyti testamento; tvirtinant testamentą nebuvo nustatyta, ar testatorė gali pati pasirašyti testamentą, testamentas neatitinka Tvarkoje nustatytų formos reikalavimų; testamentas nebuvo registruotas ir perduotas saugoti Ligoninėje nustatyta tvarka, nėra žinomi testamento egzempliorių skaičius ir jų buvimo vietos.
10. Teismas pažymėjo, kad Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimas civilinėje byloje Nr. 2-21104-1097/2019 nagrinėjamu atveju neturi prejudicinės galios, tačiau nurodė neturįs pagrindo kitaip vertinti nurodytoje byloje nustatytų faktinių aplinkybių, jog ieškovo į bylą pateiktas Ligoninėje sudarytas testamentas neatitinka teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
11. Teismas nusprendė, kad nagrinėjamu atveju nėra visų atsakovės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų. Teismas sutiko, kad atsakovė turėjo pareigą supažindinti darbuotojus su Tvarka bei užtikrinti, kad Ligoninėje jos būtų laikomasi, ir šios pareigos tinkamai neįvykdė, tačiau nurodė, jog vien šios aplinkybės savaime neįrodo atsakovės neteisėtų veiksmų. Teismas nurodė, kad, sprendžiant atsakovės atsakomybės taikymo klausimą, būtina nustatyti, ar R. P. užsakė testamento patvirtinimo paslaugą iš atsakovės ir ar egzistavo tokia R. P. valia. Remdamasis bylos duomenimis teismas nusprendė, kad byloje ši aplinkybė nebuvo įrodyta. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nurodytą aplinkybę iš esmės įrodinėjo vien tik pateiktu testamentu, kurį pats savo naudai surašė. Testatorė testamento pati nepasirašė ir tokio jos elgesio priežastys byloje nėra atskleistos. Nors ieškovas teigė, kad R. P. buvo pernelyg nusilpusi pati pasirašyti testamentą, teismas nurodė, jog byloje nėra tokią aplinkybę galinčių patvirtinti duomenų.
12. Teismas nurodė, kad net ir tuo atveju, jeigu atsakovės neteisėti veiksmai būtų konstatuoti, priežastinis ryšys tarp jų ir ieškovui atsiradusios žalos yra pernelyg nutolęs. Teismas nusprendė, kad ieškovas, realizuodamas savo teises, nesielgė kaip atsakingas civilinių materialinių teisinių santykių dalyvis – laiku nesikreipė dėl palikimo priėmimo į notarą, o ieškinys dėl valstybės paveldėjimo nuginčijimo buvo atmestas kaip neįrodytas įsiteisėjusiu teismo sprendimu.
13. Teismas nurodė, kad savarankišką ieškinio atmetimo pagrindą sudaro ir praleistas trejų metų ieškinio senaties terminas. Teismas nusprendė, kad ieškovo teisių pažeidimas, jei toks buvo, atsirado 2015 m. gruodžio 21 d. – testatorės mirties metu, o į bylą pateikti duomenys patvirtina, jog apie tai, kad ginčo butą paveldėjo valstybė ieškovui buvo žinoma dar 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais. Teismas pažymėjo, kad ieškovas nenurodė jokių svarbių priežasčių, kurios sudarytų pagrindą atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą.
III. Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Ieškovas G. M. apeliaciniame skunde prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį patenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Teismas nepaaiškino išvados, kad testamento formos ir jo tvirtinimo procedūros nesilaikymas yra nepakankama sąlyga atsakovės kaltei konstatuoti ir jog tam būtina išsiaiškinti testatorės valią dėl testamento sudarymo, t. y. teismas nenurodė, kaip šios sąlygos susijusios tarpusavyje. Šių svarbių argumentų nepateikimas nurodytą teismo išvadą ir skundžiamą sprendimą daro nesuprantamais ir neleidžia spręsti apie jų pagrįstumą bei teisėtumą.
14.2. Nėra pagrindo teigti, kad testatorės valia atsakovės išduodame testamente, turinčiame esminių formos ir tvirtinimo procedūros pažeidimų, yra reikšminga ir keičianti situaciją, nes laikantis šios pozicijos, jog jos valia dėl paveldėjimo nebuvo išreikšta, arba priešingai, laikant jog ji buvo išreikšta, abiem atvejais šis dokumentas jokių naujų savybių, dėl kurių jį būtų galima traktuoti kitaip, neįgytų, t. y. netaptų nei labiau galiojantis, nei labiau negaliojantis ir jo vertingumas nepasikeistų. Tiek vienu, tiek kitu atveju Ligoninėje patvirtintas testamentas dėl formos ir tvirtinimo procedūros pažeidimų laikytinas teisinių pasekmių nesukuriančiu dokumentu, todėl atsakovei atsiranda civilinė atsakomybė. Taigi, testatorės valios sudaryti testamentą buvimas ar jos nebuvimas neturi įtakos atsakovės civilinei atsakomybei.
14.3. Jeigu teismas laiko, kad testatorės valia testamento tvirtinimo metu nebuvo tinkamai nustatyta, tai suteikia pagrindą teigti, jog jos valios nebuvimas gali būti vertinamas tik kaip dar vienas papildomas testamento trūkumas.
14.4. Atsakovė, kaip ir notarai, šioje srityje privalėjo savo veiklą organizuoti taip, kad įstatymo nustatytą pareigą įvykdytų tinkamai ir nepadarytų žalos tretiesiems asmenims. Be to, atsakovei yra taikomi padidinto atidumo ir rūpestingumo reikalavimai, o tai reiškia, kad atsakovės atsakomybę gali lemti bet koks neatidumas, nerūpestingumas, nedėmesingumas, nepakankamas profesinės pareigos atlikimas ar Ligoninės taisyklių pažeidimas ir pan.
14.5. Teismui atmetus ieškinį, motyvuojant testatorės valios sudaryti testamentą nebuvimu (jos neįrodymu), buvo peržengtos bylos nagrinėjimo ribos, o ieškinys atmestas panaudojant siurprizinę aplinkybę. Ši aplinkybė nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas ir nė viena iš šalių savo procesiniuose dokumentuose ja nesirėmė. Teismas savo iniciatyva ėmėsi jos tyrimo, todėl ji tapo bylos nagrinėjimo objektu.
14.6. Byloje yra pakankamai įrodymų, sudarančių pagrindą išvadai dėl testatorės valios palikti butą ieškovui. Byloje paaiškinimus nurodytu klausimu davė mirusios R. P. pažįstama D. M., kuri patvirtino, kad R. P. jai buvo minėjusi apie ketinimą savo butą po mirties palikti ieškovui. Teismas šio liudijimo nepagrįstai neįvertino, nors ši liudytoja yra vienintelis bylos baigtimi nesuinteresuotas asmuo, be to, jos paaiškinimai visiškai atitiko kitus bylos duomenis – testamentą, trečiojo asmens A. K. paaiškinimus, duotus Vilniaus miesto apylinkės teismo civilinėje byloje Nr. 2-21104-1097/2019.
14.7. Dėl liudytojos D. M. paaiškinimų teismas sprendime nepasisakė, nors bylos nagrinėjimą dėl jos apklausos atidėjo, nepaisant to, jog ieškovas prieštaravo dėl šios liudytojos apklausos.
14.8. Teismas neįvertino aplinkybės, kad byloje nėra įrodymų, kurių pagrindu būtų galima daryti išvadą, jog testatorė neturėjo ketinimo po savo mirties palikti butą ieškovui.
14.9. Sprendimo 36 punkte teismas nurodė, kad neturi pagrindo nesutikti su ieškovo argumentais, jog atsakovė turėjo pareigą supažindinti darbuotojus su Tvarka bei užtikrinti, kad Ligoninėje jos būtų laikomasi, tačiau šios pareigos tinkamai neįvykdė. Nepaisant to, sprendimo 45 punkte teismas nurodė, kad nėra pagrindo konstatuoti atsakovės veiksmų neteisėtumą, nes byloje neįrodyta, jog atsakovė pažeidė teisės normas. Taigi, teismas tuo pačiu klausimu padarė skirtingas, viena kitai prieštaraujančias išvadas.
14.10. Teismas apie priežastinio ryšio nuo neigiamų pasekmių nutolimą sprendė ne pagal Ligoninės darbuotojo veiksmų turinį ir jų rezultatą, o pagal ieškovo veiksmus, disponuojant gydytojo patvirtintu testamentu. Taigi, teismas išvadą dėl priežastinio ryšio padarė, remdamasis ne tomis aplinkybėmis, kuriomis privalėjo remtis.
14.11. Tarp Ligoninės darbuotojo, patvirtinusio testamentą, veiksmų ir ieškovui atsiradusių neigiamų padarinių egzistuoja tiesioginis, glaudus faktinis ir teisinis priežastinis ryšys, kuris sudaro teisinį pagrindą atsakovės civilinei atsakomybei kilti.
14.12. Teismas nesvarstė ir neanalizavo klausimo, kada ieškovui tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą. Teismas laikė, kad ieškinio senatis prasidėjo R. P. mirties dieną. Taigi, teismas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią nusprendė ne remdamasis įstatyme įtvirtintu subjektyviuoju sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu, o vadovaudamasis ieškinyje pateikto reikalavimo pobūdžiu, t. y. aplinkybe, kurios įstatymas nenumato.
14.13. Tik konstatavus konkretų teisės pažeidimą, atsiranda teisinis pagrindas spręsti klausimą dėl termino, per kurį pažeidimą patyręs asmuo gali ginti savo teises, taikymo – spręsti klausimą dėl ieškinio senaties (ne)buvimo bei jo pradžios momento. Nustačius, kad teisės pažeidimas nebuvo padarytas, klausimas dėl ieškinio senaties taikymo nekyla, nes nesant pažeidimo, gynimasis nuo jo negalimas. Teismas, atmetęs ieškinį kaip nepagrįstą ir dar pritaikęs ieškinio senaties terminą, sukūrė tokią situaciją, kai to paties ieškinio atmetimui pritaikė vienas kitą paneigiančius teisinius pagrindus. Toks sprendimas yra aiškiai prieštaringas ir tokia situacija juridiškai nėra galima, todėl sprendimas, kaip prieštaraujantis teisiniam reguliavimui bei paneigiantis teisinio tikrumo bei apibrėžtumo principus, naikintinas ir priimtinas naujas sprendimas.
15. Atsakovė Ligoninė atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Teismas sprendime aiškiai nurodė, jog ieškovo teisių pažeidimas, jeigu toks buvo, atsirado jau 2015 m. gruodžio 21 d., o ieškovas apie jį neabejotinai žinojo 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais. Atsižvelgiant į tai, skundo argumentas, kad teismas nenustatė ieškovo teisių pažeidimo momento, atmestinas kaip nepagrįstas.
15.2. Ieškovas bylos nagrinėjimo metu nereiškė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nenurodė svarbių šio termino atnaujinimo priežasčių.
15.3. Ieškovas byloje turėjo įrodyti, kad kreipėsi į Ligoninės administraciją dėl testatorės R. P. valios įforminti testamentą. Teismas skundžiamame sprendime konstatavo, kad ieškovas neįrodė, jog testatorė buvo išreiškusi valią dėl testamento patvirtinimo. Byloje nustatyta ir tai, kad testamentas buvo surašytas ne pačios testatorės, o ieškovo, jog testamentas neatitiko įstatymo reikalavimų. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kurie patvirtintų, kad R. P. išreiškė valią butą palikti ieškovui. Pastarasis negalėjo paaiškinti, kokiomis aplinkybėmis buvo parengtas testamentas, šio dokumento rengimo nematė nei trečiasis asmuo, nei liudytojai.
15.4. Atsakovė byloje įrodinėjo, kad ieškovas nebuvo pateikęs jai prašymo, jog gydytojai pagal Tvarkos nuostatas parengtų R. P. testamentą. Byloje buvo pateikta ne Ligoninės patvirtinta testamento forma, o ieškovo ranka surašytas testamentas. Atsakovė negali būti atsakinga už pacientų ir (ar) jų artimųjų savarankiškai parengtus ir pasirašomus dokumentus (testamentus). Ieškovas nesikreipė į atsakovę dėl R. P. testamento patvirtinimo, todėl skundo argumentai, kad byloje nebuvo nagrinėjamas klausimas, ar pastaroji išreiškė valią tvirtinti testamentą Ligoninėje, atmestini kaip nepagrįsti.
15.5. Ieškovas pats parengė testamentą, o atsakovė ir jos gydytojai šiame procese nedalyvavo. Atsakovė ir jos gydytojai pacientams ir (ar) jų artimiesiems neteikia teisinių konsultacijų dėl jų pačių parengtų dokumentų, tame tarpe ir testamentų atitikimo atsakovės vidaus teisės aktų reikalavimams.
15.6. Atsižvelgiant į tai, kad ieškovas pats parengė testamentą, jis turi prisiimti visą su tuo susijusią riziką. Atsakovė negali būti atsakinga už kitų asmenų nerūpestingumą ir aplaidumą, todėl jos veiksmai nenulėmė žalos ieškovui atsiradimo. Net ir konstatavus atsakovės neteisėtus veiksmus nesupažindinant trečiojo asmens kaip darbuotojo su testamentų tvirtinimo procedūra, ieškovui žala nebūtų atsiradusi, jeigu jis pats, būdamas apdairus ir rūpestingas asmuo, žinodamas, kad jo su testatore nesieja šeimos ir (ar) giminystės ryšiai, jog pastaroji neturi artimųjų, kurie galėtų paveldėti jos butą, remiantis bendrojo pobūdžio pareiga elgtis atidžiai ir rūpestingai, klausimą dėl buto paveldėjimo būtų išsprendęs iki R. P. atsiduriant Ligoninėje arba jai jau atsidūrus joje, kreipiantis į atsakovę dėl testamento parengimo pagal Ligoninės nustatytą tvarką.
16. Trečiasis asmuo A. K. atsiliepime į apeliacinį skundą prašo skundą atmesti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas tokiais argumentais:
16.1. Atsakovas ir trečiasis asmuo procesiniuose dokumentuose prašė atmesti ieškinio reikalavimus, nes ieškovas yra praleidęs trejų metų ieškinio senaties terminą žalos atlyginimui. Todėl skundo argumentai dėl teismo nepagrįstai išspręsto ieškinio senaties termino taikymo klausimo atmestini.
16.2. Bylos duomenys patvirtino, kad apie buto nuosavybės perėjimą valstybei ieškovui buvo žinoma dar 2016 m. lapkričio mėnesį, tačiau ieškinį jis pareiškė tik 2022 m. rugsėjo 30 d. Ieškovas nereiškė prašymo atnaujinti praleistą ieškinio senaties terminą ir nenurodė svarbių priežasčių, dėl kurių nurodytas terminas galėtų būti atnaujintas.
16.3. Skundžiamu sprendimu pagrįstai konstatuota, kad ieškovas neįrodė atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygų, todėl ieškinys teisėtai atmestas. Ieškovas neįrodė Ligoninės neteisėtų veiksmų. Teismas pagrįstai nusprendė, kad vien aplinkybės, jog testamento forma ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko CK reikalavimų, savaime nenulemia atsakovės atsakomybės. R. P. nebuvo išreiškusi valios testamentu palikti butą ieškovui, todėl jos atžvilgiu Ligoninė neatliko neteisėtų veiksmų.
16.4. Teismas sprendime pagrįstai nurodė, kad ieškovas daugiau nei keturis metus nerealizavo savo tariamos teisės paveldėti pagal testamentą, nes nesikreipė į notarą dėl palikimo priėmimo, nors ši teisė vadovaujantis CK nuostatomis turi būti realizuota per tris mėnesius nuo palikimo atsiradimo dienos. Taigi, jeigu ieškovui ir buvo padaryta kokia nors žala, tik jo paties neveikimas sukėlė jos atsiradimą. Ieškovas pats pasirinko galimai savo pažeistas teises ginti pasyviai ir neatliko įstatymuose nustatytų būtinų palikimo priėmimo veiksmų, todėl atsakovė savo veiksmais negalėjo jam padaryti žalos.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindas bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
Dėl ginčo faktinių aplinkybių ir apeliacijos ribų
18. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas atsakovės – Ligoninės – deliktinės atsakomybės taikymo klausimas dėl testamento patvirtinimo procedūros netinkamo atlikimo. Ieškovas įrodinėjo, kad dėl Ligoninės darbuotojo gydytojo A. K. 2015 m. gruodžio 20 d. netinkamai patvirtinto Ligoninėje buvusios jo ilgametės draugės testamento šiuo dokumentu jam paliktas nekilnojamasis turtas – butas, atiteko valstybei. Įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo sprendimu buvo atsisakyta pripažinti palikimo perėjimo valstybei liudijimą negaliojančiu – konstatuota, kad ieškovo paveldėjimo pagal testamentą teisė į mirusiosios palikimą neatsirado, nes testamentas ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko CK 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio ir Tvarkos reikalavimų. Dėl Ligoninės ir jos darbuotojo neteisėtų veiksmų tvirtinant testamentą ieškovas reikalavo atlyginti jam kilusią žalą – priteisti viešajame registre nurodytą buto vertę – 40 100 Eur.
19. Pirmosios instancijos teismas ieškinį atmetė, nenustatęs Ligoninės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų, be to, konstatavo ieškovą praleidus sutrumpintą trejų metų ieškinio senaties terminą reikalavimui dėl žalos atlyginimo pareikšti.
20. Nesutikimą su skundžiamu sprendimu ieškovas apeliaciniame skunde iš esmės grindžia materialiosios teisės normų pažeidimu, bylos nagrinėjimo ribų peržengimu, nevisapusišku ir netinkamu įrodymų vertinimu.
Dėl ieškinio senaties termino kaip savarankiško ieškinio atmetimo pagrindo
21. Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nurodyta, kad sutrumpintas trejų metų ieškinio senaties terminas taikomas reikalavimams dėl padarytos žalos atlyginimo.
22. Pagal CK 1.127 straipsnio 1 dalį, ieškinio senaties terminas prasideda nuo teisės į ieškinį atsiradimo dienos. Teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Šios taisyklės išimtis nustato šis kodeksas ir kiti Lietuvos Respublikos įstatymai.
23. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad ieškinio senaties termino eigos pradžia įstatymo siejama ne su teisės pažeidimu (objektyvusis momentas), bet su asmens sužinojimu ar turėjimu sužinoti apie savo teisės pažeidimą (subjektyvusis momentas), nes asmuo gali įgyvendinti teisę ginti savo pažeistą teisę tik žinodamas, kad ši pažeista. Teismas, siekdamas tinkamai nustatyti ieškinio senaties termino pradžią, visų pirma turi nustatyti teisės pažeidimo momentą, kuris yra pradinis etapas, nustatant konkrečią ieškinio senaties eigos pradžios datą pagal subjektyvųjį momentą. Sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu laikytina diena, kada asmuo faktiškai suvokia, kad jo teisė ar įstatymo saugomas interesas yra pažeisti. Kai asmuo nurodo, kad apie savo teisės pažeidimą sužinojo ne pažeidimo dieną, o vėliau, teismas turi įvertinti, ar šis apie savo pažeistą teisę sužinojo ne vėliau, negu analogiškoje situacijoje turėjo sužinoti apdairiai ir rūpestingai su savo teisėmis besielgiantis asmuo. Be to, teismas turi atsižvelgti į teisės pažeidimo nustatymo sudėtingumą, atsakovo veiksmų ar neveikimo įtaką ieškovo subjektyviam susiklosčiusios situacijos vertinimui, kitas konkrečiu atveju reikšmingas aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. rugpjūčio 1 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-317/2008).
24. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas neįvertino aplinkybės, kada jam tapo žinoma apie jo teisių pažeidimą, nes nusprendė, jog ieškinio senatis prasidėjo 2015 m. gruodžio 21 d., t. y. R. P. mirties dieną. Apelianto teigimu, teismas apie ieškinio senaties termino eigos pradžią sprendė, remdamasis ne subjektyviuoju sužinojimo apie teisės pažeidimą momentu, o vadovaudamasis ieškinyje nurodyto reikalavimo pobūdžiu, todėl pažeidė ieškinio senaties termino taikymą reglamentuojančias CK normas.
25. Teisėjų kolegija, viena vertus, atmeta kaip nepagrįstą skundo argumentą, kad teismas, spręsdamas ieškinio senaties termino eigos pradžios klausimą, pažeidė CK 1.127 straipsnio 1 dalį. Kaip minėta, nurodyta teisės norma nustato, kad teisė į ieškinį atsiranda nuo tos dienos, kurią asmuo sužinojo arba turėjo sužinoti apie savo teisės pažeidimą. Skundžiamame sprendime teismas nurodė, kad apelianto teisių pažeidimas, jei toks buvo, atsirado R. P. mirties metu – 2015 m. gruodžio 21 d., jog 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais apeliantui buvo žinoma, kad R. P. butą paveldėjo valstybė. Taigi, priešingai nei skunde teigia apeliantas, teismas ieškinio senaties terminą pradžią siejo ne su teisės pažeidimo atsiradimu (objektyviuoju momentu), bet su apelianto sužinojimu apie savo teisės pažeidimą (subjektyviuoju momentu).
26. Kita vertus, kolegija nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad ieškinio senaties terminas šio ginčo atveju prasidėjo 2016 m. spalio – lapkričio mėnesiais. Apeliantas nurodė, kad jam apie buto nuosavybės teisės perėjimą valstybei tapo žinoma 2016 m. rudenį, dėl to jis Vilniaus miesto apylinkės teisme 2019 m. gegužės 20 d. pateikė ieškinį atsakovei VĮ Turto bankui dėl juridinę reikšmę turinčio fakto nustatymo ir palikimo perėjimo valstybei liudijimo pripažinimo negaliojančiu (civilinės bylos Nr. 2-21104-1097/2019). Ši aplinkybė patvirtina, kad apeliantas, sužinojęs apie tai, jog butas, kurį jis manė valdantis nuosavybės teise 2015 m. gruodžio 20 d. testamento pagrindu, perėjo valstybės nuosavybėn, inicijavo teisminį procesą prieš valstybę, siekdamas, kad palikimo perėjimo valstybei liudijimas būtų pripažintas negaliojančiu ir nurodyto testamento pagrindu būtų patvirtintas juridinę reikšmę turintis faktas – palikimo (buto) priėmimas faktiniu valdymu. Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimu nurodyti ieškovo reikalavimai buvo atmesti. Teismas šiuo sprendimu konstatavo, kad apelianto pateiktas 2015 m. gruodžio 20 d. testamentas ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko CK 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio ir Tvarkos reikalavimų.
27. Teisėjų kolegijos nuomone, apeliantas 2016 m. rudenį nežinojo, kad Ligoninėje patvirtintas testamentas yra negaliojantis dokumentas. Priešingu atveju, jis, tikėtina, nebūtų iniciavęs nurodyto teisminio proceso ir siekęs, kad negaliojančio dokumento pagrindu būtų patvirtintas juridinę reikšmę turintis faktas bei panaikintas palikimo perėjimo valstybei liudijimas. Dėl to, apelianto sužinojimo apie jo galimai pažeistą teisę momentas sietinas su Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimo įsiteisėjimu – 2019 m. lapkričio 4 d. (CPK 179 straipsnio 3 dalis). Apelianto ieškinys šioje byloje teismui pateiktas 2022 m. spalio 3 d., todėl, priešingai nei konstatavo pirmosios instancijos teismas, CK 1.125 straipsnio 9 dalyje nustatytas trejų metų ieškinio senaties terminas nebuvo praleistas. Taigi, teismas apelianto ieškinį CK 1.131 straipsnio 1 dalies pagrindu atmetė nepagrįstai.
28. Nepagrįsta pirmosios instancijos teismo išvada dėl ieškinio termino pradžios momento lėmė netinkamą materialiosios teisės normos – CK 1.131 straipsnio 1 dalies, pritaikymą. Ši aplinkybė nelemia skundžiamo teismo sprendimo panaikinimo pagrindo, nes teismas, nepaisant išvados dėl praleisto ieškinio senaties termino, pasisakė dėl ginčo esmės, todėl toliau šioje nutartyje bus vertinamas teismo motyvų, kuriais buvo sprendžiama dėl atsakovės deliktinės atsakomybės taikymo sąlygų, teisėtumas ir pagrįstumas.
29. Be to, teisėjų kolegija nesutinka su apelianto pozicija, kad ieškinio senaties taikymas galimas tik tuo atveju, jeigu teismas konstatuoja, jog buvo padarytas materialiosios teisės pažeidimas. Ieškinio senaties instituto paskirtis – užtikrinti teisinių santykių stabilumą ir apibrėžtumą. Kasacinio teismo praktikoje dėl šio instituto normų taikymo ir aiškinimo pažymėta, kad ieškinio senaties termino pasibaigimas, reiškia tai, jog kreditorius praranda teisę reikalauti įvykdyti prievolę teismine tvarka (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-51-701/2018, 35 punktas). Taigi, ieškinio senatis yra viena iš materialinio teisinio santykio šalies gynimosi priemonių, kuri, kaip minėta, yra savarankiškas pagrindas ieškinį atmesti (CK 1.131 straipsnio 1 dalis), todėl teismas turi pareigą spręsti dėl šio pagrindo egzistavimo, jeigu materialiojo teisinio santykio šalis juo ginasi nuo pareikšto reikalavimo (CK 1.126 straipsnio 2 dalis, CPK 270 straipsnis). Dėl to, kad pirmosios instancijos teismas, išnagrinėjęs ginčą iš esmės ir konstatavęs, jog apelianto materialioji teisė ginčo atveju nebuvo pažeista, pasisakė ir dėl jo teisės inicijuoti prieš atsakovę teisminį procesą dėl šios teisės pažeidimo, nei materialiosios, nei proceso teisės normos nebuvo pažeistos.
Dėl atsakovės deliktinės atsakomybės (ne) taikymo
30. Kiekvienas asmuo turi pareigą laikytis tokio elgesio taisyklių, kad savo veiksmais (veikimu, neveikimu) nepadarytų kitam asmeniui žalos (CK 6.263 straipsnio 1 dalis). Civilinės atsakomybės taikymas būtent ir yra grindžiamas asmeninės atsakomybės principu, reiškiančiu, kad žalą privalo atlyginti tas asmuo, kuris ją savo veiksmais (veikimu, neveikimu) padarė (CK 6.246 straipsnio 1 dalis, 6.263 straipsnio 2 dalis). Kita vertus, ši (asmeninės atsakomybės) taisyklė nėra absoliuti – įstatymai nustato atvejus, kai žalą privalo atlyginti asmuo, kuris tos žalos nepadarė, bet yra atsakingas už žalą padariusio asmens veiksmus. Tokiais veiksmais kyla netiesioginė civilinė atsakomybė (CK 6.246 straipsnio 2 dalis, 6.263 straipsnio 3 dalis).
31. Vienas netiesioginės civilinės atsakomybės atvejų yra reglamentuotas CK 6.264 straipsnyje. Šio straipsnio pirmoji dalis nustato, kad samdantis darbuotojus asmuo privalo atlyginti žalą, atsiradusią dėl jo darbuotojų, einančių savo darbines (tarnybines) pareigas, kaltės. Pagal aptariamo straipsnio antrąją dalį darbuotojais laikomi asmenys, atliekantys darbą darbo sutarties arba civilinės sutarties pagrindu, jeigu jie veikia atitinkamo juridinio ar fizinio asmens nurodymu ir jo kontroliuojami.
32. Kasacinio teismo praktika patvirtina, kad darbdavio civilinei atsakomybei pagal CK 6.264 straipsnį kilti yra būtinos ne tik bendrosios civilinės atsakomybės sąlygos – neteisėti veiksmai, kaltė, žala, priežastinis neteisėtų veiksmų ir žalos ryšys, bet ir papildomos sąlygos: turi egzistuoti darbdavio ir darbuotojo darbo ar civilinė sutartis, kurios pagrindu veikiama atitinkamo asmens nurodymu ir jam kontroliuojant, taip pat žala turi būti padaryta einant darbo (tarnybines) pareigas (pvz., Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. liepos 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-385/2013; 2015 m. spalio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-328-248/2015; 2016 m. gruodžio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-568-611/2016, 28 punktas).
33. Nagrinėjamu atveju byloje nekilo ginčo, kad trečiasis asmuo A. K., 2015 m. gruodžio 20 d. savo parašu patvirtinęs apelianto surašytą testamentą, buvo Ligoninės darbuotojas, ėjęs gydytojo pareigas. Tačiau, vertindamas kitas atsakovės deliktinės atsakomybės sąlygas, pirmosios instancijos teismas nusprendė, kad apeliantas neįrodė neteisėtų atsakovės veiksmų ir priežastinio ryšio sąlygų.
34. Apeliantas skunde nurodo, kad teismas, pripažinęs, jog testamento forma ir jo patvirtinimo procedūra neatitiko CK, Tvarkos reikalavimų, nusprendė, jog ši aplinkybė nepatvirtina neteisėtų atsakovės veiksmų, nes byloje nebuvo įrodyta, kad testatorė siekė pasinaudoti atsakovės teikiama testamento patvirtinimo paslauga. Apeliantas pažymi, kad teismas nepaaiškino, kaip nurodytos aplinkybės koreliuoja tarpusavyje ir kodėl testatorės valia dėl testamento sudarymo yra reikšminga vertinant atsakovės veiksmų teisėtumą.
35. Teisėjų kolegija sutinka su apeliantu, kad nurodytų aplinkybių koreliacija teismo nebuvo detalizuota. Kita vertus, tai nelemia skundžiamo sprendimo panaikinimo pagrindo, nes tiesioginė jų koreliacija egzistuoja.
36. Byloje neginčijamos aplinkybės, nustatytos įsiteisėjusiu Vilniaus miesto apylinkės teismo 2019 m. spalio 4 d. sprendimu, kad 2015 m. gruodžio 20 d. trečiojo asmens parašu patvirtinto testamento forma ir tvirtinimo procedūra neatitiko CK 5.28 straipsnio 6 dalies, 5.29 straipsnio ir Tvarkos reikalavimų. Vienas iš nurodytame teismo sprendime konstatuotų neatitikimų buvo tai, kad testamentą surašė ne pati testatorė, o apeliantas. Be to, testamente nėra ir testatorės parašo. CK 5.29 straipsnis nustato, kad jeigu testatorius pats negali pasirašyti testamento, jo prašymu testamentą gali už jį pasirašyti notaro ar kito turinčio teisę patvirtinti testamentą pareigūno ir ne mažiau kaip dviejų liudytojų akivaizdoje kitas veiksnus asmuo, kuris nėra įpėdinis pagal testamentą, kartu nurodydamas priežastį, dėl kurios testatorius negalėjo pats pasirašyti testamento. Liudytojai taip pat turi pasirašyti testamente. Taigi, ginčo testamentas neatitiko nė vienos CK 5.29 straipsnyje nustatytos sąlygos ir, be to, buvo surašytas paties testamente nurodyto įpėdinio – apelianto. Egzistuojant tokioms aplinkybėms, t. y. pateikus ne pačios testatorės pasirašytą testamentą, pirmosios instancijos teismas turėjo pagrindą vertinti, ar bylos duomenys įrodo pastarosios išreikštą norą patvirtinti jos paskutinę valią CK 5.28 straipsnio 6 dalyje nustatyta tvarka. Apeliantui neįrodžius, kad būtent R. P. siekė ne jos pačios surašyto testamento patvirtinimo Ligoninėje, atsakovei nekilo pareiga atsakyti už tai, kad testamento forma ir patvirtinimo procedūra neatitiko teisės aktų reikalavimų. Kitaip tariant, Ligoninė neturi pareigos atsakyti už netinkamą paskutinės valios (testamento) patvirtinimą, jei neįrodyta, kad testatoriaus prašymas patvirtinti testamentą buvo pareikštas. Dėl nurodyto atmestini kaip nepagrįsti skundo argumentai, kad teismas aptariamai aplinkybei suteikė perteklinę reikšmę ir jog ši aplinkybė neturi įtakos atsakovės civilinei atsakomybei.
37. Apelianto teigimu, net ir vertinant, kad testatorės valia testamento tvirtinimo metu nebuvo tinkamai nustatyta, tai pripažintina tik dar vienu papildomu testamento trūkumu, t. y. ne tik formos ir tvirtinimo procedūros pažeidimu, bet ir turinio trūkumu, kuris įrodo, jog atsakovės aplaidumas buvo tokio masto, kad tvirtinant ginčo testamentą buvo nesilaikyta visų teisės aktuose nustatytų reikalavimų.
38. Teisėjų kolegija su tokia apelianto pozicija nesutinka. Civiliniame procese galiojantis rungimosi principas nustato įrodinėjimo pareigą tam, kas teigia, t. y. ieškovui ieškinio faktinį pagrindą, atsakovui – atsikirtimų faktinį pagrindą (CPK 12, 178 straipsniai). Apeliantui teigiant, kad R. P. kreipėsi į atsakovę, jog ši patvirtintų ginčo testamentą, o pastaroji nesilaikė teisės aktuose nustatytos testamento formai ir patvirtinimo procedūrai keliamų reikalavimų, būtent jis, be kita ko, ir turėjo įrodyti testatorės siekį ir norą patvirtinti ginčo testamentą. Byloje nėra įrodymų, kad R. P. kreipėsi į atsakovę dėl testamento patvirtinimo ir išreiškė valią dėl turto palikimo. Bylos duomenimis nustatyta tik tai, kad ginčo testamentas buvo surašytas paties apelianto, patvirtintas tik Ligoninėje budėjusio gydytojo, apie R. P. testamento patvirtinimą nėra jokių įrašų Ligoninės archyve, šis dokumentas taip pat neperduotas notarui, kaip tai nustato CK 5.28 straipsnio 7 dalis. Be to, apeliantas nesikreipė į notarą dėl testamentu palikto turto priėmimo (CK 5.50 straipsnis). Tokių faktinių aplinkybių kontekste vien apelianto teiginiai R. P. valios Ligoninėje patvirtinti ginčo testamentą neįrodo (CPK 185 straipsnis).
39. Atmestinas skundo argumentas dėl siurprizinio teismo sprendimo priėmimo, kuris apelianto motyvuojamas tuo, kad testatorės valios sudaryti testamentą aplinkybė nebuvo bylos nagrinėjimo dalykas – nei viena iš šalių savo procesiniuose dokumentuose ja nesirėmė.
40. Priešingai nei nurodo apeliantas, R. P. valia sudaryti testamentą Ligoninėje buvo bylos nagrinėjimo dalykas, dėl kurio tiek apeliantas, tiek jo atstovė 2023 m. vasario 13 d. vykusiame teismo posėdyje teikė paaiškinimus bei atsakinėjo į atsakovės atstovo bei teismo klausimus. Nurodyto teismo posėdžio metu, be kita ko, buvo klausiama, kokie bylos įrodymai patvirtina R. P. valią sudaryti testamentą ir juo savo turtą palikti apeliantui. Apelianto atsakovė, atsakydama į šį atsakovo atstovo užduotą klausimą, kurį patikslinto teismas, nurodė, jog tokių įrodymų, išskyrus ginčo testamentą, byloje nėra. Be to, teismas šio posėdžio metu pasiūlė apelianto atstovei apsispręsti dėl bylos medžiagos papildymo duomenimis, kurie galėtų patvirtinti aptariamą aplinkybę, šių duomenų suradimo ir (ar) pateikimo į bylą (2023 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:09 val.). Pažymėtina ir tai, kad bylos nagrinėjimas nurodytame teismo posėdyje buvo atidėtas, sudarant galimybę apeliantui surasti ir pateikti įrodymus, jog R. P. išreiškė valią dėl testamento Ligoninėje sudarymo (surasti su R. P. Ligoninės palatoje buvusius asmenis, kurie galėtų paliudyti aptariamą aplinkybę, nes apeliantas, duodamas paaiškinimus, teigė, kad tokių asmenų buvo, ir (ar) pateikti kitus duomenis) (2023 m. vasario 13 d. teismo posėdžio garso įrašas nuo 01:43 val.).
41. Pažymėtina ir tai, kad viena vertus, apeliantas skunde teigia, jog aplinkybės dėl testatorės valios sudaryti testamentą būnant Ligoninėje vertinimas išeina už šio ginčo nagrinėjimo ribų, kita vertus, nurodo, kad šią aplinkybę patvirtina liudytojos D. M., R. P. pažįstamos, paaiškinimai, jog R. P. buvo minėjusi apie ketinimą jai priklausantį butą po savo mirties palikti apeliantui. Teisėjų kolegijos nuomone, nurodytos liudytojos paaiškinimai neįrodo R. P. valios sudaryti ir Ligoninėje patvirtinti ginčo testamentą. Net ir vertinant, kad R. P. planavo palikti apeliantui savo būstą, nes pastarasis ja rūpinosi, o ji neturėjo artimų giminaičių ir apie tokį savo ketinimą užsiminė pažįstamai D. M., ši aplinkybė, vertinant ją su kitomis byloje nustatytomis aplinkybėmis (žr. šios nutarties 24, 26 punktus), nesudarė pakankamo pagrindo teismo įsitikinimui susiformuoti apie R. P. valią Ligoninėje patvirtinti testamentą (CPK 185 straipsnis).
42. Aptariamų apelianto skundo argumentų kontekste aktuali kasacinio teismo praktika dėl įrodinėjimo standarto, kurioje pažymėta, kad civiliniame procese taikomas pagrįsto įsitikinimo standartas, kuris reikalauja, jog teisėjas būtų pagrįstai ir asmeniškai įsitikinęs dėl bylos faktinių aplinkybių. Pagrįstas įsitikinimas formuoja vidinį teisėjo tikrumą dėl bylos faktų. Šis standartas nereikalauja pašalinti visas abejones dėl bylos faktinių aplinkybių – teisėjas privalo turėti tokio laipsnio tikrumą, kuris tik pašalina esmines abejones, abejonių visiškai nepanaikindamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2024 m. vasario 8 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-9-1075/2024).
43. Skunde taip pat kvestionuojama teismo išvada, kad net tuo atveju, jeigu būtų konstatuota, jog atsakovė nepakankamai rūpestingai ir atidžiai vykdė jai priskirtas administracines funkcijas, tai nelemtų apelianto prašomos atlyginti žalos atsiradimo dėl pernelyg nutolusio priežastinio ryšio tarp atsakovės veiksmų ir apeliantui kilusios žalos sąlygos. Apeliantas pažymi, kad teismas, nurodęs, jog jis nesielgė kaip atsakingas civilinių materialinių teisinių santykių dalyvis, apie priežastinį ryšį nusprendė pagal jo veiksmus, disponuojant ginčo testamentu, nors turėjo vertinti netinkamai savo pareigas atlikusios asmens (Ligoninės gydytojo) veiksmus.
44. Teisėjų kolegija atmeta šį skundo argumentą kaip nepagrįstą. CK 6.247 straipsnis nustato, kad atlyginami tik tie nuostoliai, kurie susiję su veiksmais (veikimu, neveikimu), nulėmusiais skolininko civilinę atsakomybę tokiu būdu, kad nuostoliai pagal jų ir civilinės atsakomybės prigimtį gali būti laikomi skolininko veiksmų (veikimo, neveikimo) rezultatu. CK 6.282 straipsnio 1 dalis reglamentuoja, kad tuo atveju, kai paties nukentėjusio asmens didelis neatsargumas padėjo žalai atsirasti ar padidėti, tai atsižvelgiant į nukentėjusio asmens kaltės dydį (o kai yra žalos padariusio asmens kaltės, – ir į jo kaltės dydį) žalos atlyginimas, jeigu įstatymai nenustato ko kita, gali būti sumažintas arba reikalavimas atlyginti žalą gali būti atmestas. Nurodytų teisės normų sisteminis, lingvistinis aiškinimas patvirtina, kad sprendžiant dėl priežastinio ryšio, t. y. nuostolių (žalos) atsiradimo pagrindo, gali būti įvertinama ir nukentėjusiojo asmens didelio neatsargumo įtaka nuostolių (žalos) atsiradimui. Todėl tai, kad vertindamas prielaidą, kuri šioje byloje nebuvo įrodyta, jog atsakovė veikė neteisėtai tvirtinant ginčo testamentą, teismas atsižvelgė ir į nukentėjusio asmens – apelianto, elgesį, nelemia aptariamos teismo išvados neteisėtumo ir nepagrįstumo.
45. Dėl esminių ieškovo skundo argumentų pasisakyta, kiti neturi reikšmės skundžiamo teismo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo įvertinimui. Kasacinio teismo praktikoje laikomasi pozicijos, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, o apeliacinės instancijos teismas, atmesdamas apeliacinį skundą, gali tiesiog pritarti žemesnės instancijos teismo priimto sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 24 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-380-690/2018, 2022 m. birželio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-180-403/2022).
Dėl procesinės bylos baigties ir bylinėjimosi išlaidų
46. Teisėjų kolegija, apibendrindama išdėstytus argumentus, konstatuoja, kad, nepaisant to, jog netinkamai nustatė ieškinio senaties termino pradžios momentą, todėl nepagrįstai ieškinį atmetė praleisto ieškinio senaties termino pagrindu, pirmosios instancijos teismas tinkamai aiškino ir pritaikė deliktinę atsakomybę reglamentuojančias materialiosios teisės normas, nepažeidė ginčo nagrinėjimo ribas bei įrodymų vertinimą reglamentuojančių proceso teisės normų, todėl priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą dėl ginčo esmės, kurio keisti ar naikinti apeliaciniame skunde nurodytais argumentais nėra pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
47. Atmetus ieškovo apeliacinį skundą, atsakovė ir trečiasis asmuo įgijo teisę į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis).
48. Atsakovė pateikė duomenis, kad apeliacinės instancijos teisme patyrė 798,60 Eur atsiliepimo į skundą parengimo išlaidų. Šios išlaidos yra pagrįstos, neviršija Rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio, patvirtintose Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 ir Lietuvos advokatų tarybos 2004 m. kovo 26 d. nutarimu (toliau – Rekomendacijos), nustatyto maksimalaus rekomenduojamo priteisti tokių išlaidų dydžio (Rekomendacijų 8.11 punktas), todėl priteisiamos.
49. Trečiasis asmuo atsiliepime į ieškovo apeliacinį skundą prašė priteisti bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidas, tačiau iki bylos nagrinėjimo iš esmės pabaigos nepateikė prašymo su išlaidų paskaičiavimu ir pagrindimu, todėl prašymas netenkinamas (CPK 98 straipsnio 1 dalis, 302 straipsnis).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu, 331 straipsniu,
n u t a r i a:
Vilniaus apygardos teismo 2023 m. spalio 30 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Priteisti atsakovei viešajai įstaigai Vilniaus miesto klinikinei ligoninei (juridinio asmens kodas 302692454) iš ieškovo G. M. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 798,60 Eur (septynis šimtus devyniasdešimt aštuonis eurus ir šešiasdešimt centų) bylinėjimosi apeliacinės instancijos teisme išlaidų.
Teisėjos Rasa Gudžiūnienė
Asta Radzevičienė
Aldona Tilindienė