Civilinė byla Nr. 2-1804/2011

              Teisminio proceso Nr. 2-55-3-00642-2011-1

              Procesinio sprendimo kategorija: 126.8. (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2011 m. liepos 7 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Virginijos Čekanauskaitės, Danutės Milašienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Nijolės Piškinaitės, teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo pareiškėjo P. R. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutarties, kuria atmestas pareiškėjo P. R. skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Partnerių statybinės medžiagos“ kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais (bylos Nr. 2-4800-798/2011).

              Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I. Ginčo esmė

              Pareiškėjas (BUAB „Partnerių statybinės medžiagos“ kreditorius) pateikė bankroto bylą nagrinėjančiam teismui skundą (kurį pavadino ieškiniu), prašydamas pripažinti negaliojančiais BUAB „Partnerių statybinės medžiagos“ 2011 m. vasario 18 d. kreditorių susirinkimo 10 ir 11 darbotvarkės klausimais priimtus nutarimus. Kreditorių susirinkimo 10 darbotvarkės klausimu (dėl įmonės nekilnojamojo turto vertinimo tvarkos nustatymo) nutarta patvirtinti kreditoriaus AB DnB NORD banko pasiūlymą įmonės nekilnojamojo turto vertinimo tvarką, t. y. įmonės nekilnojamojo turto papildomai nevertinti, vadovautis įkaito turėtojo turimomis naujausiomis turto vertinimo ataskaitomis. Kreditorių susirinkimo 11 darbotvarkės klausimu (dėl įmonės nekilnojamojo turto, įkeisto kreditoriui AB DnB NORD bankui, pardavimo tvarkos ir kainų nustatymo) nutarta patvirtinti kreditoriaus AB DnB NORD banko pasiūlytą įmonės nekilnojamojo turto, įkeisto kreditoriui AB DnB NORD bankui, pardavimo tvarką ir kainas, t. y.: 1) turtą pardavinėti viešose varžytynėse; 2) 5325/16949 dalis kitos paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,6949 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), pardavinėti už 4 350 000 Lt plius PVM; 3) žemės ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir žemės ūkio paskirties sklypą, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pardavinėti kartu, kaip vieną nekilnojamojo turto objektą, už 400 000 Lt plius PVM; 4) ½ dalį (iš 4,26 ha) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalį (iš 3,09 ha) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) pardavinėti kartu, kaip vieną nekilnojamojo turto objektą, už 500 000 Lt plius PVM; ir kt.

              Pareiškėjo nuomone, kreditorių susirinkimo 10 darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas užkerta kelią įmonės nekilnojamąjį turtą parduoti už didžiausią, rinkos sąlygas atitinkančią kainą, todėl prieštarauja pagrindiniams bankroto procedūros tikslams ir pažeidžia kreditorių, išskyrus įkaito turėtoją AB DnB NORD banką, teises ir interesus, kreditorių lygiateisiškumo principą. Pirma, siekiant turtą parduoti už maksimaliai įmanomą kainą, bankrutuojančios įmonės turtą, kurį planuojama parduoti iš varžytynių, vertinimą turėtų atlikti visų kreditorių ir pačios įmonės interesais veikiantis bankroto administratorius, o ne vienas iš kreditorių. Paprastai bankrutuojančios įmonės turto kaina ir tvarka nustatoma atsižvelgiant į Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nustatyta tvarka atliktą turto vertinimą. Be to, Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 patvirtintų Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatų 9 punkte numatyta, kad varžytynėse parduodamas turtas turi būti įvertintas vadovaujantis minėtu įstatymu. Vieno iš kreditoriaus užsakyti ir gauti savo vidinėms reikmėms turto vertinimai nepakeičia bankroto administratoriaus atliktų turto vertinimų. Administratoriaus užsakytas turto vertinimas visuomet bus objektyvesnis ir patikimesnis, nes praktikoje dažnai ženkliai skiriasi turto vertė, nustatyta turto įkeitimo banku tikslais, ir turto vertė, nustatyta turto pardavimo tikslais, be to, turto vertinimas bus atliktas prieš pat varžytynes. Atkreiptinas dėmesys, kad bankroto administratorius kreditorių susirinkimo metu siūlė atlikti įmonės turto vertinimą, tokios nuomonės buvo ir pareiškėjas, tačiau šie pasiūlymai buvo atmesti išimtinai AB DnB NORD banko balsais. Antra, hipotekos kreditoriaus AB DnB NORD banko turimos turto vertinimo ataskaitos yra pasenusios, neobjektyvios, atliktos visiškai kitais tikslais. ½ dalies (iš 4,26 ha) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), ir ½ dalies (iš 3,09 ha) žemės sklypo, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini) vertinimas buvo atliktas dar 2009 m. balandžio 16 d., t. y. didžiausio nekilnojamojo turto rinkos krizės nuosmukio sąlygomis, todėl visiškai neatspindi dabartinės šio turto rinkos vertės. Kitų dviejų turto objektų vertinimai atlikti 2011 m. sausio 18 d., todėl nėra labai pasenę, tačiau net dviejų mėnesių laikotarpis gali turėti įtakos turto rinkos vertei. Dėl nesuprantamų priežasčių AB DnB NORD banko užsakytame vertinime 2 žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime vertinti ne atskirai, o tik kaip kartu parduodamas turtinis kompleksas. Tai turi neabejotinos įtakos žemės sklypų vertei (ją mažina). Pabrėžtina, kad visos trys AB DnB NORD banko turimos turto vertės nustatymo ataskaitos neatitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo reikalavimų. Trečia, AB DnB NORD banko kreditoriniai reikalavimai užtikrinti įmonės nekilnojamojo turto hipoteka, todėl banko interesai yra priešingi visų kitų kreditorių ir pačios įmonės interesams, banko balsais priimti sprendimai nevertinti turto kelią pagrįstų įtarimų dėl pateiktose turto vertinimo ataskaitose nustatytos turto vertės objektyvumo ir pagrįstumo. Vienintelis realus būdas bent iš dalies patenkinti kitų kreditorių, kurių reikalavimai nėra užtikrinti hipoteka, reikalavimus yra už kaip įmanoma didesnę kainą parduoti įmonės turtą, įskaitant įkeistą turtą. Tuo tarpu AB DnB NORD banko veiksmai bankroto procese leidžia įtarti, kad jo tikslai yra kitokie. Šis kreditorius gali vienasmeniškai priimti bet kokius sprendimus kreditorių susirinkimuose, nors kiti kreditoriai balsuoti prieš. AB DnB NORD banko kreditoriniai reikalavimai taip pat užtikrinti pareiškėjo ir S. P. laidavimais, todėl bankas, galėdamas skolą išieškoti ne tik iš bankrutavusios įmonės, bet ir iš laiduotojų, galimai siekia pusvelčiui (kaip įmanoma greičiau) parduoti įkeistą turtą. Tokie AB DnB NORD banko veiksmai yra akivaizdžiai neteisėti, neleistini ir jiems turėtų būti užkirstas kelias.

              Kreditorių susirinkimo 11 darbotvarkės klausimu priimtas nutarimas, pareiškėjo nuomone, taip pat yra neteisėtas, nes pažeidžia kreditorių interesus ir užkerta kelią maksimaliai patenkinti jų reikalavimus. Pirma, ginčijamu nutarimu nustatytos turto pardavimo kainos neatitinka AB DnB NORD banko pateiktose turto vertinimo ataskaitose nustatytos turto vertės, t. y. bankas vienasmeniškai nustatė turto pardavimo kainas, nesivadovaudamas jokiais objektyviais kriterijais. Pagal AB DnB NORD banko pateiktą 5325/16949 dalies kitos paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,6949 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą šio turto vertė yra 3 200 000 Lt, o ginčijamu nutarimu nuspręsta jį parduoti už 4 350 000 Lt plius PVM kainą. Analogiškai žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime buvo įvertinti 236 000 Lt sumai, o bankas nusprendė juos parduoti už 400 000 Lt plius PVM kainą. Žemės sklypų dalys (duomenys neskelbtini) kaime pagal turto vertinimo ataskaitą 2009 m. balandžio 16 d. buvo vertos 750 000 Lt, o bankas nusprendė sklypus parduoti už daug mažesnę 500 000 Lt plius PVM kainą. Nors kreditorių susirinkimas prieš tai buvo patvirtinęs nekilnojamojo turto pardavimo tvarką (10 darbotvarkės klausimas), kitu nutarimu AB DnB NORD bankas vienasmeniškai nustatė tokias turto pardavimo kainas, kurios dėl vienam bankui žinomi priežasčių jam pasirodė priimtinos ir kurios neturi nieko bendro su turto vertintojo nustatyta turto verte. Antra, kadangi AB DnB NORD bankas nesąžiningai vienasmeniškai priėmė sprendimą neatlikti turto rinkos vertės nustatymo, siekdamas patenkinti savo interesus ir pažeisti kitų kreditorių interesus, šioje byloje turėtų būti paskirta turto vertinimo teismo ekspertizė.

II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė

              Vilniaus apygardos teismas 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi pareiškėjo skundą atmetė. Teismas nustatė, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas (10 darbotvarkės klausimu) priimtas nepažeidžiant ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Teismas nesutiko su pareiškėjo argumentais, kad AB DnB NORD banko užsakymu atliktos turto vertinimo ataskaitos yra pasenusios ir kad turto, kurį planuojama parduoti iš varžytynių, vertinimą turi užsakyti bankroto administratorius. Teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros ir nenumato, kad vertinimas atliekamas bankroto administratoriaus. Turto vertinimo tvarką nustato kreditorių susirinkimas, kas šiuo atveju ir buvo padaryta. Procedūrinių nutarimo priėmimo pažeidimų teismas nenustatė. Be to, teismas pažymėjo, kad turto vertinimai buvo atlikti 2011 m. sausio mėn., todėl atmetė pareiškėjo argumentą, jog turto vertinimo ataskaitos yra pasenusios. Teismas nustatė, kad kitas ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas (11 darbotvarkės klausimu) taip pat priimtas nepažeidžiant ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalies reikalavimų. Nei ĮBĮ, nei Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintas Bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turto pardavimo š varžytynių tvarkos aprašas nenumato turto pradinių pardavimo kainų nustatymo ir patvirtinimo privalomos metodikos. ĮBĮ 23 straipsnio 5 punktas ir minėto aprašo 7 punktas nustato, kad turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas. Teismas pažymėjo, priešingai nei teigia pareiškėjas, ginčijamu nutarimu patvirtintos įkeisto turto pardavimo kainos yra didesnės nei nurodyta vertinimo ataskaitose, todėl padarė išvadą, kad ginčijamas nutarimas nepažeidė kreditorių interesų.

III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į atskirąjį skundą argumentai

              Atskiruoju skundu pareiškėjas prašo Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį panaikinti ir perduoti bylą pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Kreditorių susirinkimo sprendimų formalus procedūrinis teisėtumas negarantuoja, kad šie sprendimai yra teisėti. Kreditorių susirinkimų nutarimų pripažinimo negaliojančiais teisinių pagrindų ĮBĮ nereglamentuoja, todėl taikytina CK 2.82 straipsnio 4 dalis, numatanti juridinio asmens organų sprendimų pripažinimo negaliojančiais teisinius pagrindus. Ginčijami kreditorių susirinkimo nutarimai yra priimti vieno kreditoriaus (įkaito turėtojo) AB DnB NORD banko balsais, todėl teismas privalėjo ypatingai atidžiai įvertinti šio kreditoriaus priimtų sprendimų protingumą, teisingumą, atitikimą bankroto proceso principams. Teismas, tinkamai neįvertindamas ir apkristai nevertindamas ginčijamų nutarimų įtakos kreditorių interesams, jų atitikimo bendriesiems teisės principams, pažeidė CK 2.82 straipsnio 4 dalies normą, todėl skundžiama nutartis yra neteisėta ir nepagrįsta.

              2. Teismas nepagrįstai ir klaidingai konstatavo, kad AB DnB NORD banko turimos turto vertinimo ataskaitos nėra pasenusios. 2001 m. sausio 18 d. buvo atliktas tik trijų iš penkių žemės sklypų įvertinimas. Kitų dviejų žemės sklypų ((duomenys neskelbtini) kaime) įvertinimas buvo atliktas 2009 m. balandžio 16 d.

              3.Teismas padarė tikrovės neatitinkančią išvadą, kad ginčijamu nutarimu (11 darbotvarkės klausimas) nustatytos turto pardavimo kanos yra didesnės nei nustatyta turto vertinimo ataskaitose, todėl, teismo nuomone, smulkiųjų kreditorių interesai nebuvo pažeisti. Žemės sklypų (duomenys neskelbtini) kaime turto ataskaitoje nurodyta vertė yra 750 000 Lt, tačiau nutarta juos parduoti už 500 000 Lt kainą.

              4. Atsižvelgiant į tai, kad teismas ginčo situaciją vertino visiškai formaliai ir nepasisakė dėl didžiosios daugumos pareiškėjo argumentų, nevertino ginčijamų nutarimų atitikimo bankroto proceso principams, bylos esmė buvo visiškai neatskleista.

              5. Teismas pareiškėjo skundą dėl nesuprantamų priežasčių išnagrinėjo rašytinio proceso tvarka, nors pareiškėjas teikė ieškinį bendra ginčo teisenos tvarka. Pagrindinė teismo posėdžio (proceso) forma yra žodinis procesas, o rašytinis procesas galimas tik išimtiniais atvejais. Pagal CPK 153 straipsnio 2 dalį teismas, nustatęs, kad konkrečiu atveju yra pagrindas bylą nagrinėti rašytinio proceso tvarka, privalo apie rašytinį procesą informuoti dalyvaujančius byloje asmenis. Pareiškėjas jokių teismo pranešimų apie bylos nagrinėjimą rašytinio proceso tvarka negavo. Teismas, išnagrinėjęs bylą rašytinio proceso tvarka ir nepranešęs apie tai pareiškėjui, pažeidė CPK 153 straipsnio 2 dalį, o tai yra esminis proceso teisės normų pažeidimas.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą BUAB „Partnerių statybinės medžiagos“ administratorius prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Teismas, visapusiškai ir teisingai įvertinęs bylos medžiagą, nenustatė jokių teisės aktų ar įmonės kreditorių teisių pažeidimų dėl ginčijamų nutarimų.

              2. Apelianto aiškinimas, kad teismas neturėjo teisės nagrinėti bylą rašytinio proceso tvarka, neatitinka bankroto proceso reglamentavimo. Pareigos informuoti apie tokį posėdį įstatymas teismui nenumato. Todėl konstatuoti apelianto nurodytą procesinės teisės normos pažeidimą nėra pagrindo.

              Atsiliepimu į atskirąjį skundą AB DnB NORD bankas prašo skundą atmesti ir Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:

              1. Apeliantas atskirajame skunde nenurodė skundo pagrindo, t. y. atskirasis skundas savo turiniu yra iš esmės perrašytas ieškinys (skundas).

              2. Apeliantas nesutinka su ginčijamu nutarimu nustatytomis turto pardavimo kainomis, nes jos yra per mažos, tačiau nepateikė jokių per mažas pardavimo kainas patvirtinančių įrodymų. Priešingai negu teigia apeliantas, nustatytos turto pardavimo kainos yra netgi didesnės negu nurodytos turto vertinimo ataskaitose. Tai paneigia apelianto prielaidas apie banko siekį „pusvelčiui“ parduoti įkeistą turtą.

              3. Apeliantas nesutinka su įkeisto turto vertinimais, tačiau nepateikė jokių įrodymų, kurie tuos vertinimus paneigtų. Turto vertinimo ataskaitos atliktos nepriklausomų turto vertintojų, atitinka Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo normas, todėl jos laikytinos teisingomis, kol įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytos.

              4. UAB „Ober-Haus“ turto vertinimai atlikti 2011 m. sausio mėn., todėl nepagrįsti apelianto argumentai, kad nustatytos turto vertės yra pasenusios. Aplinkybė, kad turto vertinimai buvo atlikti įkaito turėtojo užsakymu, negali kelti abejonių dėl vertinimo patikimumo, nes vertinimą atliko nepriklausomi ir kvalifikuoti turto vertintojai. Būtent bankas, kaip hipotekos kreditorius, yra pirmiausia suinteresuotas, kad turtas būtų parduotas operatyviai už didesnę kainą.

              5. Teisės normos nenumato, kad įmonės turto vertinimas užsakomas tik bankroto administratoriaus ir kad tik toks vertinimas laikomas objektyviu.

              6. Dėl neva tai neaktualios 2009 m. balandžio 17 d. turto vertės nustatymo ataskaitos pažymėtina, kad banko Turto vertintojų skyrius 2010 m. gruodžio 15 d. nustatė turto (duomenys neskelbtini) kaime aktualią vertę, t. y. rinkos vertė yra 524 000 Lt, o likvidacinė vertė - 315 000 Lt. Taigi, nuo 2009 m. įkeisto turto vertė sumažėjo. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad šio turto vertė nuo 2009 m. yra padidėjusi.

              7. Apeliantas nepateikė įrodymų, kad minėti bankui įkeisto turto vertinimai būtų klaidingi.

              8. Apeliantas ne pirmą kartą nepagrįstai skundžia kreditorių susirinkimo nutarimus, tokiais veiksmais vilkindamas bankroto procedūras.

              9. Aplinkybė, kad apeliantas kreditorių susirinkimo nutarimus ginčija ieškinio forma, nereiškia, kad byla privalėjo būti išnagrinėta žodinio proceso tvarka. Apeliantas pareikštas ieškinys savo teisine prigimtimi yra skundas bankroto byloje dėl kreditorių susirinkimų pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). Tokie skundai nagrinėjami rašytinio proceso tvarka.

IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

              Byloje kilo ginčas dėl bankrutavusios įmonės kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų, kuriais kreditorių susirinkimas nustatė įmonei priklausančio nekilnojamojo turto vertinimo tvarką, turto pardavimo tvarką ir kainą. Apelianto (vieno iš kreditoriaus) teigimu, ginčijamais kreditorių susirinkimo nutarimais, kuriuos priėmė didžiausią reikalavimą turtintis kreditorius AB DnB NORD bankas, nepagrįstai nutarta papildomai nevertinti parduodamo nekilnojamojo turto ir nustatyta nepagrįstai maža parduodamo nekilnojamojo turto kaina, kas pažeidžia kitų smulkesnių kreditorių teises.

              ĮBĮ suteikia teisę kreditoriams kreiptis į teismą dėl kreditorių susirinkimo priimtų nutarimų ir apskųsti juos įstatymo nustatyta tvarka (ĮBĮ 21 straipsnio 2 dalies 3 punktas, 24 straipsnio 5 dalis). Nagrinėjant skundus dėl kreditorių susirinkimo nutarimų būtina patikrinti, ar tie nutarimai priimti nepažeidžiant įstatymu nustatytos jų priėmimo tvarkos. Kreditorių susirinkimo nutarimas laikomas priimtu, kai už jį atvirai balsavo kreditoriai, kurių teismo patvirtintų reikalavimų suma vertine išraiška sudaro daugiau kaip pusę visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos, išskyrus įstatymo numatytas išimtis (ĮBĮ 24 straipsnio 1 dalis). Vien ta aplinkybė, kad vienas iš kreditorių susirinkime turi daugiau kaip pusę visų kreditorių balsų (nagrinėjamu atveju teismo patvirtintas kreditoriaus AB DnB NORD banko kreditorinis reikalavimas sudaro 82,20 proc. visų kreditorių patvirtintų reikalavimų sumos), dėl ko išimtinai šio kreditoriaus balsai nulemia atitinkamo nutarimo priėmimą, nesudaro pagrindo konstatuoti, kad kreditorių susirinkimo nutarimas dėl to yra neteisėtas. Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad ginčijami nutarimai buvo priimti nepažeidžiant ĮBĮ nustatytos tvarkos ir apeliantas šios teismo išvados neginčija.

              Teisėjų kolegija pažymi, kad pagal ĮBĮ 33 straipsnio 1 dalies 2 punktą bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės nekilnojamasis bei įkeistas turtas, išskyrus įstatyme numatytus atvejus, parduodamas iš varžytynių Vyriausybės nustatyta tvarka. Apeliantas nepagrįstai remiasi Vyriausybės 1997 m. spalio 1 d. nutarimu Nr. 1074 patvirtintų Bankrutuojančių ir bankrutavusių įmonių turto pardavimo viešose varžytynėse nuostatų 9 punktu, kuriame nustatyta, kad varžytynėse parduodamas turtas turi būti įvertintas vadovaujantis Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymu. Šis nutarimas taikomos tik toms įmonėms, kuriose bankroto procesas pradėtas iki 1997 m. spalio 1 d. Nagrinėjamu atveju taikytinas Vyriausybės 2001 m. liepos 3 d. nutarimu Nr. 831 patvirtintas Bankrutuojančios ar bankrutavusios įmonės turto pardavimo iš varžytynių tvarkos aprašas, kurio 7 punkte nurodyta, kad iš varžytynių parduodamo turto vertinimo tvarką ir pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas.

              Apeliantas teigia, kad ginčijamais kreditorių susirinkimo nutarimais nustatyta turto pardavimo kaina yra nepagrįstai maža, todėl pardavus turtą už tokią kainą būtų iš esmės paneigta kreditorių galimybė kaip įmanoma greičiau ir kuo didesne apimtimi gauti savo reikalavimų patenkinimą iš įmonės turto. Teisėjų kolegija pažymi, kad bankroto proceso metu siekiama sudaryti sąlygas visiems kreditoriams, nepriklausomai nuo to, ar jų reikalavimai užtikrinti įkeitimu (hipoteka), maksimaliai patenkinti savo reikalavimus iš bankrutuojančiai įmonei priklausančio turto. Atsižvelgiant į tai, kad bankroto byla paprastai keliama įmonei, kurios pradelsti įsipareigojimai viršija pusę jos turto vertės, akivaizdu, kad tokiai įmonei priklausančio turto gali neužtekti visų kreditorių reikalavimų patenkinimui. Teisėjų kolegija sutinka su apelianto argumentu, kad bankrutuojančios ir bankrutavusios įmonės turtas turi būti parduodamas kuo didesne kaina. Tačiau kreditorių susirinkimas negali nustatyti nepagrįstai didelės parduodamo turto kainos, nes tokiu atveju įmonės turtas gali būti nerealizuotas arba turto realizavimo procesas gali užsitęsti, kas vilkintų bankroto procedūras. Siekiant nustatyti teisingą įmonės turto pardavimo kainą, teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant pradines jo pardavimo iš varžytynių kainas. Kreditoriams palikta teisė patiems nuspręsti dėl tikslingumo parduotiną iš varžytynių turtą įvertinti pagal Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatyme numatytą tvarką. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas nutarė papildomai parduodamo nekilnojamojo turto nevertinti, o vadovautis hipotekos kreditoriaus AB DnB NORD banko turimomis turto vertinimo ataskaitomis.

              Apelianto teigimu, objektyviu ir patikimu turto įvertinimu gali būti pripažintas tik bankroto administratoriaus užsakytas turto vertinimas. Minėta, kad teisės aktai nenustato privalomos turto įvertinimo procedūros prieš tvirtinant pradines jo pardavimo iš varžytynių kainas. Be to, pradinę turto pardavimo kainą tvirtina kreditorių susirinkimas tiek tuo atveju, kai turto vertė buvo nustatinėjama turto vertintojo, tiek ir tuo atveju, kai parduodamas turtas įkainojamas nekviečiant turto vertintojo jo vertei nustatyti. Taigi, net ir turto vertintojo nustatyta turto vertė yra neprivaloma kreditorių susirinkimui, priimant sprendimą dėl pradinės turto pardavimo kainos patvirtinimo. Todėl nereikėtų pernelyg sureikšminti to, kieno prašymu (užsakymu) yra atliktas turto vertinimas, t. y. bankroto administratoriaus ar vieno iš kreditoriaus. Nagrinėjamu atveju hipotekos kreditoriaus AB DnB NORD banko turimos turto vertinimo ataskaitos atliktos nepriklausomų ir kvalifikuotų turto vertintojų. Byloje nėra duomenų, kad šios ataskaitos neatitiktų Turto ir verslo vertinimo pagrindų įstatymo nuostatų, todėl jos laikytinos teisingomis, kol įstatymų nustatyta tvarka nėra nuginčytos arba nepateikta kitų įrodymų, patvirtinančių, kad šiomis ataskaitomis nustatyta turto vertė neatitinka realios turto rinkos vertės. Byloje tokių įrodymų nepateikta. Kreditorių susirinkimo sprendimas papildomai nevertinti iš varžytynių parduodamo turto, o vadovautis hipotekos kreditoriaus turimomis turto vertinimo ataskaitomis, atitinka ekonomiškumo principą. Tokiu būdu yra taupomos įmonės administravimui skirtos lėšos. Teisėjų kolegijos vertinimu, nėra pagrindo daryti išvados, kad ginčijamas kreditorių susirinkimo nutarimas papildomai nevertinti iš varžytynių parduodamo nekilnojamojo turto (10 darbotvarkės klausimas) yra neteisėtas.

              Teisėjų kolega atmeta apelianto argumentą, kad ginčijamu nutarimu, priimtu 11 darbotvarkės klausimu, patvirtintos nepagrįstai mažos pradinės turto pardavimo iš varžytinių kainos. Nagrinėjamu atveju kreditorių susirinkimas, tvirtindamas turto pardavimo kainas, vadovavosi turimomis turto vertinimo ataskaitomis. Ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu patvirtintos iš varžytynių parduodamo turto kainos net gi viršija turto vertintojų nustatytą turto rinkos vertę, todėl teisėjų kolegija neturi pagrindo išvadai, kad ginčijamu nutarimu patvirtintos parduodamo turto kainos yra nepagrįstai mažos. Aplinkybė, kad patvirtintos turto pardavimo kainos yra didesnės negu nustatyta turto vertintojų, paneigia apelianto argumentą, kad hipotekos kreditorius AB DnB NORD bankas siekia pusvelčiui išparduoti įmonės turtą ir taip pažeisti kitų kreditorių teises ir teisėtus interesus. Pagal kreditoriaus AB DnB NORD banko pateiktą 5325/16949 dalies kitos paskirties žemės sklypo, kurio bendras plotas 1,6949 ha, unikalus Nr. (duomenys neskelbtini), (duomenys neskelbtini), vertinimo ataskaitą šio turto vertė yra 3 200 000 Lt, o ginčijamu nutarimu nuspręsta jį parduoti už 4 350 000 Lt plius PVM kainą. Ši vertinimo ataskaita atlikta 2011 m. sausio mėn., todėl yra aktuali. Pagal VĮ Registrų centro duomenis viso žemės sklypo vidutinė rinkos vertė yra 7 221 000 Lt. Kadangi parduodamo sklypo dalis procentine išraiška sudaro 31,42 proc., šios sklypo dalies vertė pagal VĮ Registrų centro duomenis galėtų būti apie 2 268 838 Lt, t. y. ne didesnė negu nustatė kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu. Žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime buvo įvertinti 236 000 Lt sumai, o ginčijamu kreditorių susirinkimo nutarimu juos nutarta parduoti už 400 000 Lt plius PVM kainą. Ši vertinimo ataskaita atlikta 2011 m. sausio mėn., todėl yra aktuali. Pagal VĮ Registrų centro duomenis šių žemės sklypų vidutinė rinkos bendra vertė, vertinant juos atskirai, yra 301 000 Lt, t. y. ne didesnė negu nustatė kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu. Žemės sklypai (duomenys neskelbtini) kaime pagal turto vertinimo ataskaitą 2009 m. balandžio 16 d. buvo įvertinti 750 000 Lt, o kreditorių susirinkimas nusprendė sklypų dalis (po ½ dalį) parduoti už 500 000 Lt plius PVM kainą. Atkreiptinas dėmesys, kad šių žemės sklypų vertė buvo nustatyta 2009 m. balandžio mėn., t. y. tuo metu, kai nekilnojamojo turto kainos smarkiai krito, todėl 2009 m. balandžio mėn. ataskaita, kuri buvo atlikta iš esmės nekilnojamojo turto krizės pradžioje, kai kainos dar mažėjo, negalima besąlygiškai vadovautis. Byloje yra pateikta AB DnB NORD banko Turto vertinimo skyriaus turto vertės nustatymo pažyma, iš kurios matyti, kad šių žemės sklypų vertė 2010 m. gruodžio mėn. buvo 524 000 Lt (b. l. 118). VĮ Registrų centro duomenimis, žemės sklypų vidutinė rinkos vertė yra 292 000 Lt, t. y. ne didesnė negu nustatė kreditorių susirinkimas ginčijamu nutarimu. Be to, teisėjų kolegija atkreipia dėmesį į tai, kad iš varžytynių parduodamos tik ½ dalys minėtų žemės sklypų, todėl nėra pagrindo teigti, kad ginčijamu nutarimu patvirtintos per mažos šių žemės sklypų dalių kainos.

              Apeliantas nepagrįstai teigia, kad pirmosios instancijos teismas bylą turėjo nagrinėti žodinio proceso tvarka. Apelianto pareikštas procesinis dokumentas, kurį apeliantas pavadino ieškiniu, savo teisine prigimtimi yra skundas bankroto byloje dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais (ĮBĮ 24 straipsnio 5 dalis). ĮBĮ imperatyviai nenumato, kad klausimas dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais turi būti nagrinėjamas žodinio proceso tvarka. Taigi, nagrinėjamu atveju rašytinio proceso tvarka sprendžiant klausimą dėl kreditorių susirinkimo nutarimų panaikinimo, byloje dalyvaujantys asmenys nėra kviečiami į teismo posėdį ir jame nedalyvauja (Lietuvos apeliacinio teismo 2010 m. lapkričio 11 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-1559/2010). Apie rašytinį procesą dalyvaujantys byloje asmenys yra informuojami pranešimais, išskyrus atvejus, kai CPK nenumato, kad būtų informuojama apie procesinių veiksmų atlikimą (CPK 133 straipsnio 3 dalis, 153 straipsnio 2 dalis). Skundžiama nutartis dėl kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais buvo priimta rašytinio proceso tvarka. Pagal nurodytą teisinį reglamentavimą pareigos informuoti bylos šalis apie tokį posėdį įstatymas teismui nenumato, todėl konstatuoti apelianto nurodytą procesinės teisės normos pažeidimą nėra pagrindo.

              Atsižvelgdama į išdėstytus argumentus, teisėjų kolegija sprendžia, kad skundžiama teismo nutartis yra pagrįsta ir teisėta, todėl naikinti ją atskirajame skunde nurodytais motyvais pagrindo nėra.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 punktu,

n u t a r i a :

              Vilniaus apygardos teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį palikti nepakeistą.