2017 m. birželio 2 d.
Šiauliai
Šiaulių apygardos administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Laisvutės Kartanaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Arvydo Martinavičiaus ir Virginijaus Stankevičiaus,
sekretoriaujant Vilmai Šarauskienei,
dalyvaujant pareiškėjui R. S. ir jo atstovui advokatui Mariui Zabitai,
dalyvaujant atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovams Arūnui Kurapkiui ir Vygandui Vilimui,
viešame teismo posėdyje išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 16 d. oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 0617000000182 ir 2017 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 40-IL-345 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ panaikinimo.
Teismas, išnagrinėjęs bylą,
n u s t a t ė:
Pareiškėjas R. S. kreipėsi į Šiaulių apygardos administracinį teismą su skundu prašydamas panaikinti Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 16 d. oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 0617000000182 ir 2017 m. kovo 15 d. nutarimą Nr. 40-IL-345 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“.
Pareiškėjas R. S. skunde (b. l. 1–3) nurodė, kad 2017 m. kovo 15 d. Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (toliau – ir Šiaulių apskrities VPK, Šiaulių AVPK) viršininko pavaduotojas priėmė nutarimą Nr. 40-IL-3435, kuriuo nutarė pareikšti oficialų perspėjimą R. S. 2017 m. kovo 16 d. vykdant nurodytą nutarimą Šiaulių apskrities VPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas pareiškėjui R. S. pareiškė ir įteikė oficialų perspėjimą Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 0617000000182. Oficialiame perspėjime Lietuvos Respublikos įstatymo vardu nurodyta, kad R. S. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms. Todėl, vadovaujantis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškėjo veiksmus vertina kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui. Lietuvos Respublikos įstatymo vardu reikalaujama laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir oficialiai perspėjama, kad jeigu pareiškėjas savo elgesiu tiesiogiai ar netiesiogiai rems organizuotos grupės ar nusikalstamo susivienijimo veiklą arba jiems priklausys, teiks organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui finansinę arba materialinę paramą bei informaciją, naudingą nusikalstamai veiklai plėtoti, rengsis padaryti arba padarys nusikaltimus ar vykdys kitokią neteisėtą veiklą, keliančią didelę žalą valstybės, visuomenės ar asmenų interesams, slėpsis, taip pat nepraneš teisėsaugos institucijoms apie šiuos nusikaltimus ir kitokią organizuotos grupės, nusikalstamo susivienijimo neteisėtą veiklą, jam bus taikomos šio įstatymo numatytos teisinio poveikio priemonės, taip pat įstatymo nustatyta tvarka bus traukiamas administracinėn ar baudžiamojon atsakomybėn. 2017 m. kovo 15 d. Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojo nutarimas Nr. 40-IL-3435 ir 2017 m. kovo 16 d. oficialus perspėjimas Lietuvos Respublikos įstatymo vardu yra neteisėti ir nepagrįsti bei pažeidžiantys Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymą (toliau – ir ONUĮ), Lietuvos Respublikos Konstituciją, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvenciją. Pažymėjo, kad jis nepriklauso jokiai nusikalstamai grupuotei ar struktūrai bei nedaro jokių nusikaltimų. Nors praeityje yra teistas, tačiau teistumai išnykę. 2017 m. kovo 15 d. nutarimas ir 2017 m. kovo 16 d. oficialus perspėjimas jam yra pareikšti dėl pradėto ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) bei pareikštų įtarimų, tai yra visiškai nepagrįsta ir neteisėta, kadangi tokiu būdu yra sunkinama jo procesinė padėtis dar nesant įsiteisėjusiam teismo nuosprendžiui. Pažymėjo, kad subjektai, priėmę nutarimą jam pareikšti oficialų perspėjimą ir jį pareiškę, yra tie patys subjektai, kurie tiria jam inkriminuojamą nusikalstamą veiką. Tokiu būdu gali būti nepagrįstai sudaromos prielaidos pasunkinti jo procesinę padėtį, taikyti procesines prievartos priemones bei pasinaudoti iškreipiant jo asmenį charakterizuojančius duomenis ikiteisminio tyrimo eigoje ir nagrinėjant baudžiamąją bylą teisminiame procese. Pareiškiant šį oficialų perspėjimą jam nebuvo paaiškinta, kodėl jis yra reiškiamas ir kokius įstatymus jis pažeidžia, o taip pat nebuvo pateiktas ir nutarimas pareikšti tokį perspėjimą, nebuvo suteikta galimybė apsiginti. Be to, nebuvo pateikta (nurodyta) vieša ar slapta surinkta informacija, kuri būtų sudariusi prielaidą jį oficialiai perspėti vadovaujantis ONUĮ 1, 4, 5 straipsniais. Atkreipė dėmesį ir į tai, jog jis nežino, ar jo atžvilgiu yra taikytos operatyvinės priemonės, ar yra įrašytas į operatyvinę įskaitą ir ar ji yra susijusi su jam pareikštu oficialiu perspėjimu, todėl gintis nuo to taip pat negali. Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo paskirtis yra prevencinė, todėl šiuo metu jam pareiškus oficialų perspėjimą, kai jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas, neatitinka šio įstatymo paskirties ir yra papildoma priemonė, pakenksianti jo procesinei padėčiai baudžiamajame procese. Ikiteisminiame tyrime jam yra taikytos kardomosios priemonės, kurios varžo jo teises. Viena iš kardomųjų priemonių yra užstatas, kuriam šis procesas gali turėti tiesioginės įtakos. Suprastų, kad prevencinio poveikio priemonė būtų pareikšta iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo nusikalstamumo užkardymui, tačiau tai visiškai nepriimtina, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ir esant suvaržytoms asmens teisėms ir laisvėms yra tariamai užkardomas nusikalstamumas pasinaudojant kitomis prievartos priemonėmis. Jam nebuvo pateikta nei vieša, nei įslaptinta informacija gintis nuo pareikšto oficialaus perspėjimo ir nebuvo paaiškinta, kokiu pagrindu šis perspėjimas jam apskritai yra reiškiamas. Pažymėjo, jog Europos Žmogaus Teisių Teismas bylose (Pocius prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 35601/04, 2010-07-06; Užukauskas prieš Lietuvą, pareiškimo Nr. 16964/04, 2010-07-06) pažymėjo, jog asmuo turi teisę į gynybą, jam turi būti suteikta teisė gintis tiek nuo viešos, tiek nuo įslaptintos informacijos pagrindu priimtų valstybės institucijų sprendimų. Įslaptintais duomenimis negali būti grindžiamas joks valstybinės institucijos sprendimas, ribojantis asmens laisves ir sukeliantis jam neigiamas pasekmes.
Pareiškėjas R. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad skundą palaiko. Jis nėra susijęs su organizuotomis grupėmis. Nurodė, kad bendrauja telefonu su A. A., kai atvyksta iš kito miesto. Prašo skundą tenkinti.
Pareiškėjo R. S. atstovas advokatas Marius Zabita teismo posėdžio metu nurodė, kad pareiškėjo skundą palaiko. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu iš esmės rėmėsi argumentais, kurie nurodyti pareiškėjo skunde. Nurodė, kad pareiškėjo skunde minimas E. B., tačiau tai techninė klaida, kadangi oficialus perspėjimas pareikštas R. S. Ši klaida įsivėlė dėl to, kad buvo panaudotas tekstas iš kitos administracinės bylos (duomenys neskelbtini), kurioje buvo pripažinta, kad surinkti duomenys nebuvo pakankami asmeniui perspėti. Taip pat nurodė, kad klaida įsivėlė ir nurodant, kad skundžiamas nutarimas yra 2016 m., nutarimas yra 2017 m. Pareiškėjo atstovas teismo posėdžio metu rėmėsi Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo 2004 m. gruodžio 29 d. nutarimu. Nurodė, kad atsakovo prie atsiliepimo pateikti duomenys nesudaro pagrindo pareiškėją oficialiai perspėti Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo nustatyta tvarka, nes tie duomenys neįrodo, jog pareiškėjas priklauso organizuoto nusikalstamumo dariniui, organizuotai grupei ar nusikalstamam susivienijimui. Atsakovo pateiktas 2017 m. kovo 28 d. įtariamojo papildomos apklausos protokolas nieko neįrodo. 2017 m. balandžio 26 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokolas taip pat neįrodo pareiškėjo priklausymo organizuotam dariniui. Įslaptinta informacija neturėtų būti laikoma įrodymu šioje byloje. Mano, kad 2017 m. kovo 15 d. nebuvo duomenų taikyti oficialų perspėjimą. Prašo vadovautis sprendimais administracinėse bylose Nr. I-294-353/2011, Nr. I-684-289/2013. Prašo skundą tenkinti.
Atsakovas Šiaulių apskrities vyriausiasis policijos komisariatas atsiliepime (b. l. 15–18) nurodė, kad su pareiškėjo reikalavimais nesutinka ir prašo skundą atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, kad pareiškėjui prevencinė poveikio priemonė – oficialus perspėjimas pritaikytas vadovaujantis ONUĮ nuostatomis, kurios numato oficialaus perspėjimo sąvoką, skyrimo pagrindus bei tvarką. Taikant pareiškėjui oficialų perspėjimą patikrinti ONUĮ 4 straipsnio numatyti prevencinės poveikio priemonės taikymo pagrindai, t. y. ar duomenys (neįslaptinti ir įslaptinti) apie asmenį yra gauti įstatymų nustatyta tvarka, ar gauti duomenys liudija asmens sąsają su organizuotomis grupėmis ar jų nariais bei, ar šie ryšiai leidžia pagrįstai manyti, jog asmuo gali daryti sunkius (labai sunkius) nusikaltimus. Oficialaus perspėjimo skyrimo teisiniame reglamentavime nėra apribojimų, pagal kuriuos ikiteisminius tyrimus atliekantys policijos pareigūnai (skunde įvardijami subjektais, tiriančiais inkriminuojamą nusikalstamą veiką) negalėtų taikyti ONUĮ numatytų prevencinių poveikio priemonių. Prevencines poveikio priemones taiko įgalioti policijos pareigūnai. Šiaulių apskrities VPK KP ONTV pareigūnai įstatymų nustatyta tvarka gavo duomenų apie R. S. ryšius su organizuotomis grupėmis ir jų nariais bei padarė išvadą, jog yra pakankamas pagrindas manyti, kad jis gali vykdyti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, ir būdami įgalioti taikyti oficialų perspėjimą bei jį taikydami pareiškėjui, vadovavosi galiojančiais teisės aktais, prevencinės poveikio priemonės taikymo formos ir tvarkos nepažeidė. Pažymėjo, kad skunde minimo ikiteisminio tyrimo (duomenys neskelbtini) metu surinkti duomenys ir kiti pareiškėjo akcentuojami duomenys apie ankstesnius teistumus yra gauti įstatymo nustatyta tvarka. Šios informacijos turinys asmens charakteristikos neiškreipia, o aiškiai parodo asmens ryšius su organizuotos grupės nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Aptariami duomenys atitinka ONUĮ 4 straipsnyje numatytus prevencinių priemonių, šiuo atveju oficialaus perspėjimo taikymo, pagrindus, dėl to jais remtis yra pagrįsta ir teisėta, o pareiškėjo aiškinimas, kad taip sunkinama jo procesinė padėtis, yra nepagrįstas. Pažymėjo, kad ONUĮ nenumato, jog asmuo, kuriam taikomas oficialus perspėjimas, būtų supažindintas su duomenimis, kurių pagrindu jam yra pritaikyta ši prevencinė poveikio priemonė. ONUĮ numato oficialaus perspėjimo pareiškimo tvarką ir pasekmes, o būtent 6 straipsnio 4 dalyje įtvirtinta, kad oficialus perspėjimas pateikiamas asmeniui susipažinti ir pasirašyti, o 6 straipsnio 5 dalis įpareigoja, kad asmeniui turi būti įteiktas oficialaus perspėjimo nuorašas, bet ne nutarimas asmeniui taikyti prevencinę poveikio priemonę. Remiantis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo (toliau – ir LVAT) praktika (bylos Nr. A63-128/2009, Nr. A525-224/2008), pabrėžtina, kad oficialiame perspėjime, atsižvelgus į operatyvinės veiklos metu (kriminalinės žvalgybos) gautos informacijos slaptą pobūdį ir Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 2 straipsnyje įtvirtintą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, neturi ir negali būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai pareiškėjas su jam taikytu oficialiu perspėjimu buvo supažindintas tinkamai, oficialaus perspėjimo nuorašas jam įteiktas. Pagal ONUĮ oficialus perspėjimas nėra prievartos priemonė ir neriboja perspėjamo asmens laisvių ir teisių. Tai yra ne bausmė, kuri pagal Lietuvos Respublikos Konstituciją gali būti skiriama teismo nuosprendžiu asmeniui už nusikaltimo padarymą, bet prevencinė poveikio priemonė, taikoma siekiant riboti ir mažinti organizuotą nusikalstamumą. Paskyrus šią prevencinę poveikio priemonę asmuo nėra pripažįstamas kaltu padarius nusikaltimą. Kaip jau minėta, R. S. oficialus perspėjimas paskirtas remiantis ONUĮ 4 straipsnyje įtvirtintais prevencinių poveikio priemonių skyrimo pagrindais, t. y. „ne tariamai užkardomas nusikalstamumas“, kaip nurodyta skunde, o kaip jau nurodyta, remiantis įstatymų nustatyta tvarka gautais duomenimis (ne vien duomenimis, kuriais remiantis R. S. įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius labai sunkų nusikaltimą, kuriuos akcentuoja pareiškėjas, bet ir kitais duomenimis, dėl kurių jo atžvilgiu nėra vykdomas baudžiamasis persekiojimas) siekiama neleisti asmeniui padaryti sunkaus (ar labai sunkaus) nusikaltimo ir garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Dėl to skunde išvardinti teiginiai, jog tai „papildoma priemonė, pakenksianti procesinei padėčiai“, kad tai „prievartos priemonė“, yra nepagrįsti. Be to, Europos Žmogaus Teisių Teismas byloje Raimondo prieš Italiją ir Labita prieš Italiją pažymėjo, jog asmenims, įtariamiems priklausymu mafijai, yra teisėta taikyti prevencines priemones, įskaitant specialiąją priežiūrą, nes šių prevencinių priemonių paskirtis – nusikaltimų prevencija; [...] surinkti įrodymai, nors ir nepakankami apkaltinamajam nuosprendžiui priimti, gali patvirtinti pagrįstus būgštavimus, kad šie asmenys gali daryti nusikaltimus ateityje. Taikant oficialų perspėjimą pareiškėjui buvo vadovaujamasi įslaptintais duomenimis, todėl atsižvelgtina į Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumų išaiškinimus vertinant įslaptintus duomenis, kurie šiuo atveju nėra vieninteliai duomenys (2014-10-08 LVAT sprendimas Nr. A-492-1448-14). Surinkti duomenys pagrįstai liudija, kad pareiškėjui oficialus perspėjimas buvo pareikštas ne be pagrindo, kad jau pareiškėjui pareiškiant ginčijamą oficialų perspėjimą buvo duomenų, jog jis linkęs daryti nusikaltimus ir jo atžvilgiu buvo būtina taikyti prevencinę priemonę siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves.
Atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato atstovai Arūnas Kurapkis ir Vygandas Vilimas teismo posėdžio metu nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka bei prašo jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsakovo atstovas Arūnas Kurapkis teismo posėdžio metu iš esmės rėmėsi argumentais, kurie nurodyti atsiliepime. Įslaptina informacija, kuri pateikta tik teismui susipažinti, yra tik papildoma medžiaga. Kadangi įslaptintų dokumentų aktualumas nėra išnykęs, jie nebuvo išslaptinti. Nurodė, kad įstatymas nenustato laiko, per kurį reikia pareikšti oficialų perspėjimą. Nurodė, kad vadovaujasi LVAT 2014 m. spalio 8 d. sprendimu byloje Nr. A492-1448/2014. Be to, atsakovo atstovas Vygandas Vilimas dėl pareiškėjo atstovo argumentų, kad duomenys gauti po oficialaus perspėjimo taikymo, nurodė, jog duomenys buvo gauti 2016 m. pabaigoje, o tik išslaptinti buvo vėliau.
Pareiškėjo R. S. skundas netenkintinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 16 d. oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 0617000000182 ir 2017 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 40-IL-345 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ teisėtumo bei pagrįstumo.
Ginčo teisinius santykius reglamentuoja Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas (redakcija, galiojanti nuo 2003 m. gegužės 1 d., toliau – Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymas, Įstatymas, ONUĮ), kuris nustato organizuoto nusikalstamumo užkardymo priemones, jų taikymo principus, pagrindus, skyrimo tvarką (1 straipsnis). Oficialus perspėjimas yra prevencinė poveikio priemonė, kuri gali būti taikoma esant šio įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams (3 str.). Pagal Įstatymo 4 straipsnį (2003 m. balandžio 3 d. įstatymo Nr. IX-1486 redakcija), šio įstatymo 3 straipsnyje numatytos prevencinės poveikio priemonės gali būti taikomos asmenims, jei iš įstatymų nustatyta tvarka gautų duomenų apie šių asmenų ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus ir prevencines poveikio priemones reikia taikyti siekiant garantuoti visuomenės bei valstybės saugumą, užtikrinti viešąją tvarką, asmenų teises ir laisves. Įstatymo 5 straipsnyje yra pateikta oficialaus perspėjimo sąvoka, pagal kurią oficialus perspėjimas – tai įgalioto policijos pareigūno rašytinis reikalavimas asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų ir supažindinimas su galimomis teisinėmis pasekmėmis.
ONUĮ 6 straipsnio 1 dalis nurodo, kad policijos vadovas arba pavaduojantis policijos pareigūnas, atsižvelgdamas į šio įstatymo 4 straipsnyje nurodytus duomenis, įgalioja policijos pareigūną pareikšti asmeniui oficialų perspėjimą. Kaip matyti iš bylos medžiagos, Šiaulių apskrities VPK viršininko pavaduotojas Ramūnas Sarapas 2017 m. kovo 15 d. įgaliojo Šiaulių apskrities VPK Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyriausiąjį tyrėją Vygandą Vilimą pareikšti R. S. oficialų perspėjimą (b. l. 23). Minėto straipsnio 3 dalis numato, kad sprendimas dėl oficialaus perspėjimo taikymo asmeniui įforminamas raštišku nutarimu, nutarimą patvirtina policijos įstaigos vadovas. Nutarimas taikyti pareiškėjui oficialų perspėjimą patvirtintas Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojo (b. l. 21). Pareiškėjas su oficialiu perspėjimu susipažino bei jo nuorašą gavo 2017 m. kovo 16 d., patvirtindamas tai savo parašu (b. l. 4). ONUĮ 6 straipsnio 5 dalis numato pareigą įteikti asmeniui tik oficialaus perspėjimo nuorašą.
Byloje nustatyta, kad Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vygandas Vilimas 2017 m. kovo 15 d. nutarimu Nr. 40-IL-3435, vadovaudamasis Lietuvos Respublikos organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 3, 4 straipsniais, atsižvelgdamas į įstatymų nustatyta tvarka gautus duomenis apie Lietuvos Respublikos pilietį R. S., nutarė taikyti R. S. prevencinę poveikio priemonę – oficialų perspėjimą, nutarimą patvirtino Šiaulių AVPK viršininko pavaduotojas (b. l. 21). Vykdant minėtą nutarimą, Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato Kriminalinės policijos organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas Vygandas Vilimas, nurodydamas, kad R. S. veiksmai varžo kitų žmonių teises ir laisves, būtinas demokratinėje visuomenėje, sudarydami palankias sąlygas atsirasti ir plėtotis organizuoto nusikalstamumo socialinėms bei ekonominėms prielaidoms, vadovaudamasis Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 1, 4, 5 straipsniais, pareiškė R. S. oficialų perspėjimą, kadangi jo veiksmai vertinti kaip keliantys grėsmę visuomenės saugumui. Pareiškėjas ginčija šių aktų teisėtumą ir pagrįstumą.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išnagrinėtose bylose (Nr. A143-405/2013, Nr. A143-863/2013), aiškinant Įstatymo 4 straipsnio taikymą, pažymima, kad šios teisės normos taikymas siejamas su joje nurodytos informacijos (duomenų) turėjimu bei su aplinkybe, kad ši informacija (duomenys) buvo gauta įstatymų nustatyta tvarka. Todėl, taikant šį straipsnį, kiekvienu konkrečiu atveju teismas turi patikrinti pateiktus įrodymus jų leistinumo aspektu. Be to, pagal svarstomą teisės normą nėra būtina, kad nurodytos informacijos surinkimas būtų nukreiptas konkrečiai į minėto oficialaus perspėjimo gavėją. Tokia informacija gali būti renkama ir gauta dėl aplinkybių, nebūtinai tiesiogiai susijusių su oficialų perspėjimą gavusiu asmeniu. Tačiau šios informacijos turinys turi aiškiai parodyti, kad asmuo turi ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais ir kad dėl tokių ryšių bei paties asmens elgesio (užfiksuotų veiksmų) yra pakankamas pagrindas manyti, jog šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus. Atsižvelgiant į informacijos slaptą pobūdį, pastarųjų aplinkybių aiškinimas sietinas su ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumais. ABTĮ 56 straipsnio 3 dalis nustato, kad faktiniai duomenys, sudarantys valstybės ar tarnybos paslaptį, paprastai negali būti įrodymai administracinėje byloje, iki jie bus išslaptinti įstatymų nustatyta tvarka. Pasisakant dėl ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies aiškinimo, pažymėtina, kad Konstitucinis Teismas, spręsdamas ABTĮ 56 straipsnio 3 dalies (iki 2016 m. liepos 1 d. ABTĮ 57 straipsnio 3 dalis) atitikimo Konstitucijai klausimą, 2007 m. gegužės 15 d. nutarime, be kita ko, nurodė, kad joks teismo sprendimas negali būti grindžiamas šalims (vienai iš jų) vien valstybės paslaptį sudarančia (ar kita įslaptinta) informacija. Iš esmės tokios pačios nuostatos yra laikomasi Europos Žmogaus Teisių Teismo praktikoje, pagal kurią asmens (pareiškėjo) neturėjimas priėjimo prie įslaptintų dokumentų, kurie buvo panaudoti kaip vieninteliai įrodymai, Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnyje įtvirtinto teisingo bylos nagrinėjimo principo taikymo požiūriu gali būti laikomas šio straipsnio pažeidimu (Europos Žmogaus Teisių Teismo sprendimai 2007-11-27 Meral prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 33446/02, 32-39 p.; 2009-04-21 Miran prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 43980/04, 9-18 p.; 2009-04-21 Topal prieš Turkiją, pareiškimo Nr. 3055/04, 12-15 p.; 2008-12-16 Gulijev prieš Lietuvą, pareiškimas Nr. 10425/03).
Atsižvelgiant į ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo ypatumus, šios kategorijos bylose buvo pateikti išaiškinimai dėl šio straipsnio taikymo: 1) nustatyti, ar tokie (įslaptinti) įrodymai yra vieninteliai įrodymai, patvirtinantys (galintys patvirtinti) reikšmingas faktines bylos aplinkybes, kurioms esant pareiškėjui galėjo būti pareikštas Įstatymo 3 ir 4 straipsniuose numatytas oficialus perspėjimas. Tai nustatęs, teismas, vadovaudamasis šiomis taisyklėmis, turi motyvuotai atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme ir pripažinti oficialų perspėjimą nepagrįstu; 2) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai yra patikimi ir pakankami tam, kad būtų galima daryti išvadą apie pareiškėjui pareikšto oficialaus perspėjimo pagrįstumą Įstatymo 4 straipsnio taikymo prasme. Tokiu atveju teismas, laikydamasis pakankamumo (užtektinumo) kriterijaus ir vadovaudamasis ABTĮ 57 straipsnio 3 dalyje nurodyta bendro pobūdžio nuostata, kad valstybės ar tarnybos paslaptį sudarantys faktiniai duomenys (įrodymai) paprastai negali būti laikomi įrodymais administracinėje byloje, taip pat turi atsisakyti laikyti įslaptintus įrodymus leistinais įrodymais ABTĮ 57 straipsnio 3 dalies taikymo prasme; 3) nustatyti, ar byloje esantys neįslaptinti įrodymai leidžia daryti pakankamai pagrįstą prielaidą apie Įstatymo 4 straipsnyje nurodytus pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, tačiau jų nepakanka padaryti vienareikšmišką išvadą dėl būtinumo taikyti pareiškėjui šią prevencinę poveikio priemonę. Tokiais atvejais teismas turi motyvuotai pripažinti įslaptintą informaciją leistinu įrodymu administracinėje byloje ir ją įvertinti kartu su kitais (neįslaptintais) byloje esančiais įrodymais pagal įrodymų administracinėje byloje įvertinimo taisykles, nustatytas ABTĮ 57 straipsnio 6 dalyje. Aiškindamas Organizuoto nusikalstamumo užkardymo įstatymo 5 straipsnio taikymą, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra pažymėjęs, kad, atsižvelgiant į aukščiau pateiktą aiškinimą dėl informacijos slaptumo, šio įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat šio (5 str.) konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir šių veiksmų teisinė kvalifikacija (Nr. A525-224/2008, Nr. A662-1387/2009, Nr. A756-162/2010).
Įvertinęs, ar oficialus perspėjimas pareiškėjui paskirtas esant Įstatymo 4 straipsnyje numatytiems pagrindams, teismas sprendžia, jog šiuo atveju vykdant teisingumą turi būti remiamasi valstybės paslaptį sudarančia informacija, todėl susipažinus su atsakovo atstovo teismo posėdyje pateikta kriminalinės žvalgybos informacija, kuria remiantis pareiškėjui buvo taikytas oficialus perspėjimas, ši medžiaga vertintina kaip leistinas bei priimtinas įrodymas (ABTĮ 56 straipsnio 6 dalis), patvirtinantis pareiškėjo ryšius su organizuotomis grupėmis, jų nariais ir leidžiantis daryti išvadą, jog šis asmuo gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus, kad oficialus perspėjimas paskirtas pagrįstai, o medžiaga surinkta įstatymų nustatyta tvarka.
Pabrėžtina, kad tik slapti duomenys, kaip vieninteliai kaltinantys įrodymai, įvertinus Europos Žmogaus Teisių Teismo formuojamą praktiką, negali nulemti oficialaus perspėjimo taikymo. Tačiau ginčo atveju pareikšto oficialaus perspėjimo teisėtumas įrodytas ne tik įslaptinta medžiaga, bet ir kitais neįslaptintais viešais duomenimis, su kuriais susipažinti pareiškėjui nebuvo jokių procesinių kliūčių ir kurių pagrindu taip pat galima patikimai vertinti pareiškėjo veiksmus, kaip keliančius grėsmę visuomenės saugumui, spręsti apie jo ryšius su asmenimis, susijusiais su nusikalstama veikla, o būtent pareiškėjui buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamas veikas, numatytas Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 3 dalyje (labai sunkus nusikaltimas), 199 straipsnio 3 dalyje (sunkus nusikaltimas), 253 straipsnio 1 dalyje (apysunkis nusikaltimas), kad veikdamas bendrininkų grupėje kartu su S. B., V. B. bei kitais ikiteisminio tyrimo metu nenustatytais asmenimis, 2017 metų vasario mėnesį, tiksliai ikiteisminio tyrimo metu nenustatytu laiku, Olandijos Karalystėje neteisėtai įgijo, kaip įtariama, labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų, kurias paslėpė automobilio (duomenys neskelbtini), priekaboje (duomenys neskelbtini), įrengtoje ertmėje-slėptuvėje ir neteisėtai gabeno į Lietuvos Respubliką. 2017-02-22 apie 13.20 val. S. B., vairuodamas automobilį (duomenys neskelbtini) su priekaba (duomenys neskelbtini) per Lietuvos Respublikos valstybės sieną Valstybės sienos apsaugos Lazdijų rinktinės Kalvarijos užkardą, esančią Salaperaugio k., Kalvarijos sav., nepateikė muitinės kontrolei ir tokiu būdu per Lietuvos Respublikos sieną neteisėtai gabeno, kaip įtariama, labai didelį kiekį narkotinių ar psichotropinių medžiagų iki 2017-02-22 16.40 val., kol kratos metu policijos pareigūnai rado ir paėmė labai didelį kiekį, kaip įtariama, narkotinių ar psichotropinių medžiagų; kad ikiteisminio tyrimo metu nenustatytą laiką iki 2017 m. vasario 22 d. 20.35 val. savo gyvenamojoje vietoje neteisėtai neturėdamas leidimo laikė, kaip įtariama, 22 vienetus šaudmenų, kol kratos metu šiuos šaudmenis rado ir paėmė policijos pareigūnai (b. l. 55). Be to, 2017 m. balandžio 26 d. kriminalinės žvalgybos veiksmų atlikimo protokole (duomenys neskelbtini) nurodyta, kad kontroliuojant telefoninius pokalbius iš jų galima suprasti, kad R. S. tarpininkauja A. A. įsigyjant psichotropines medžiagas iš G. C. (b. l. 27–28). Pareiškėjas R. S. teismo posėdžio metu nurodė, kad bendrauja telefonu su A. A., kai atvyksta iš kito miesto. Taip pat iš Universalios prevencinių priemonių taikymo registro ataskaitos matyti, kad G. C., be kita ko, dalyvauja kriminalinėje organizacijoje (b. l. 60). A. A. buvo įteiktas pranešimas apie įtarimą padarius nusikalstamą veiką, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 260 straipsnio 1 dalyje, kad „neteisėtai disponavo psichotropinėmis medžiagomis turėdamas tikslą jas platinti, t. y. veikdamas bendrai su R. P. <...>“. Oficialūs perspėjimai pareiškėjui R. S. taikyti keturis kartus, teismo įpareigojimai – penkis kartus (b. l. 64). Šiaulių AVPK Kriminalinės policijos Organizuoto nusikalstamumo tyrimo valdybos 3-ojo skyriaus vyriausiasis tyrėjas 2017 m. kovo 15 d. tarnybiniame pranešime nurodė, kad įstatymų nustatyta tvarka yra gauta duomenų apie R. S. ryšius su organizuotomis grupėmis, nusikalstamais susivienijimais ar jų nariais, yra pakankamas pagrindas manyti, kad šie asmenys gali daryti sunkius ar labai sunkius nusikaltimus (b. l. 25). Be to, ir kita atsakovo pateikta vieša informacija – Įtariamųjų, kaltinamųjų ir nuteistųjų registro ir jo archyvo duomenų išrašas apie fizinį asmenį (b. l. 29–33, 35–42, 43–48), Universali prevencinių priemonių taikymo registro ataskaita (b. l. 65) sudaro pagrindą konstatuoti, kad atsakovas nutarimo skirti oficialų perspėjimą priėmimo metu disponavo informacija apie pareiškėjo ryšius, suteikiančius pagrindą taikyti ONUĮ numatytą prevencinę priemonę. Aptarti duomenys apie asmenų ryšius bei įtarimus dėl daromų nusikalstamų veikų, taikytų priemonių nusikalstamų veikų užkardymui apimtis nagrinėjamu atveju sukuria pakankamas prielaidas byloje sprendžiant dėl prevencinio pobūdžio priemonių taikymo pareiškėjui pagrįstumo pripažinti įslaptintą informaciją leistina įrodinėjimo priemone ir ja remtis. Įslaptinta medžiaga buvo pateikta teisėjų kolegijai susipažinti. Įslaptinta medžiaga yra ne vienintelė, lemianti imperatyvaus pobūdžio padarinių – reikalavimo asmeniui būtinai laikytis Lietuvos Respublikos Konstitucijos ir įstatymų, nevaržyti kitų žmonių teisių ir laisvių, nedaryti teisės pažeidimų – atsiradimą. Teisėjų kolegijos vertinta įslaptinta medžiaga nagrinėjamu atveju laikytina kaip papildoma medžiaga, papildanti faktinius duomenis apie pareiškėją ir padedanti visiškai užtikrinti teisingumą.
Taigi tiek slaptų, sudarančių valstybės paslaptį, tiek neslaptų, iš viešųjų šaltinių gautų, įrodymų visuma sudaro objektyvų pagrindą daryti išvadą, kad atsakovo Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 15 d. nutarimas Nr. 40-IL-3435 dėl prevencinių poveikio priemonių taikymo priimtas teisėtai, o oficialus perspėjimas pareiškėjui R. S. paskirtas pagrįstai. Šiuo atveju nėra jokio pagrindo teigti, kad buvo pažeistos Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijos 6 straipsnio ar Lietuvos Respublikos Konstitucijos 31 straipsnio nuostatos. Pareiškėjo skundžiamas nutarimas ir oficialus perspėjimas nepažeidžia specialiais norminiais aktais nustatytos asmens ir visuomenės interesų pusiausvyros.
Teisėjų kolegijos vertinimu, aiškinant Įstatymo 5 straipsnio taikymą, atsižvelgiant į Įstatymo 2 straipsnyje nurodytą įtikinėjimo bei prievartos derinimo principą, taip pat į 5 straipsnio konstrukciją, darytina išvada, kad oficialiame perspėjime neturi (ir negali) būti nurodyti konkretūs nusikalstami susivienijimai, jų nariai, įspėjamojo asmens veiksmai, dėl kurių jis įspėjamas, ir tokių veiksmų teisinė kvalifikacija. Atsižvelgiant į tai, pareiškėjo nurodyti motyvai, jog pareiškiant oficialų perspėjimą jam nebuvo paaiškinta, kodėl jis yra reiškiamas ir kokius įstatymus jis pažeidžia, o taip pat nebuvo pateiktas ir nutarimas pareikšti tokį perspėjimą, nebuvo suteikta galimybė apsiginti, nebuvo pateikta (nurodyta) vieša ar slapta surinkta informacija, kuri būtų sudariusi prielaidą jį oficialiai perspėti vadovaujantis ONUĮ 1, 4, 5 straipsniais, atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad „oficialus perspėjimas kai jo atžvilgiu yra pradėtas ikiteisminis tyrimas neatitinka šio įstatymo paskirties ir yra papildoma priemonė, pakenksianti jo procesinei padėčiai baudžiamajame procese. Be kita ko, ikiteisminiame tyrime jam yra taikytos kardomosios priemonės, kurios ir taip varžo jo teises. Viena iš kardomųjų priemonių yra užstatas, kuriam šis procesas gali turėti tiesioginės įtakos. Supranta, kad prevencinio poveikio priemonė būtų pareikšta iki ikiteisminio tyrimo pradėjimo nusikalstamumo užkardymui, tačiau tai visiškai nepriimtina, kad pradėjus ikiteisminį tyrimą ir esant suvaržytoms asmens teisėms ir laisvėms yra tariamai užkardomas nusikalstamumas pasinaudojant kitomis prievartos priemonėmis“. Teismas atkreipia pareiškėjo dėmesį, kad Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso reglamentuotų kardomųjų priemonių ir ONUĮ reglamentuoto oficialaus perspėjimo skyrimo pagrindai bei tikslai skirtingi. Oficialus perspėjimas yra ne represinė, bet prevencinė priemonė, kuria pareiškėjo teisių ar laisvių nesiekiama suvaržyti, o tik įspėti jį nedaryti teisės pažeidimų.
Įvertinus byloje išdėstytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, pareiškėjo skundas atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).
Teismas pažymi, kad teismo pareiga pagrįsti priimtą sprendimą neturėtų būti suprantama, kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą (žr. Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimą byloje van de Hurk v. Netherlands). Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra ne kartą pažymėjęs, kad teismas neprivalo pasisakyti dėl kiekvieno byloje pateikto argumento, o vertindamas įrodymus teismas gali daryti jais pagrįstas apibendrinančias motyvuotas išvadas (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. rugsėjo 12 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-2685/2011).
Teismas, remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84 straipsniu, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132 straipsniu, 133 straipsniu,
n u s p r e n d ž i a:
Pareiškėjo R. S. skundą atsakovui Šiaulių apskrities vyriausiajam policijos komisariatui dėl Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato 2017 m. kovo 16 d. oficialaus perspėjimo Lietuvos Respublikos įstatymo vardu Nr. 0617000000182 ir 2017 m. kovo 15 d. nutarimo Nr. 40-IL-345 „Dėl prevencinio poveikio priemonių taikymo“ panaikinimo atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo sprendimo paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui tiesiogiai arba per sprendimą priėmusį teismą.
Teisėjai Laisvutė Kartanaitė
Arvydas Martinavičius
Virginijus Stankevičius