Administracinė byla Nr. I-683-428/2017
Teisminio proceso Nr. 3-62-3-02395-2016-2
Procesinio sprendimo kategorijos: 20.2.3.2; 37.2; 55.1.1
(S)
KAUNO APYGARDOS ADMINISTRACINIS TEISMAS
S P R E N D I M A S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2017 m. kovo 27 d.
Kaunas
Kauno apygardos administracinio teismo teisėja Jolanta Medvedevienė,
sekretoriaujant Laurai Mukaitei,
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo V. K. skundą atsakovui Lietuvos valstybei, atstovaujamai Kauno tardymo izoliatoriaus, dėl neturtinės žalos atlyginimo priteisimo.
Teismas
n u s t a t ė :
Pareiškėjas V. K. skundu kreipėsi į Kauno apygardos administracinį teismą, prašydamas priteisti iš atsakovo 2 000 Eur neturtinės žalos atlyginimo.
Pareiškėjas skunde (b. l. 4-16) nurodė, kad Kauno tardymo izoliatoriuje buvo laikomas laikotarpyje nuo 2016-08-30 iki 2016-09-12 perpildytoje kameroje. Pareiškėjas nurodo, jog kameroje, kurioje buvo laikomas pareiškėjas buvo dvi lovos (gultai) dviejų aukštų, trys spintelės, stalas, du suoliukai, sanitarinis mazgas, kurie užimdavo didelę dalį kameros ploto. Tualetas buvo atviras, atskirtas tik plona skardine sienele, sklido nemalonūs kvapai. Indai buvo sulankstyti, kiauri. Pasivaikščiojimo kiemai buvo per maži, rūbus skalbdavo kameroje, džiovindavo virš tualeto ant virvių, nebuvo šilto vandens, o į dušą vesdavo tik vieną kartą per savaitę 15 minučių. Kamerose šalta, ventiliacija neveikė, drėgna, tamsu. Maitinimas buvo netinkamas, porcijos mažos. Taip pat nebuvo suteikta galimybė žiūrėti televizorių, nes įsijungti televizorių buvo sudaryta tik vienam asmeniui. Pareiškėjui prasidėjo depresija, kreipėsi į psichologus, gydytojus, nes prasidėjo galvos skausmai, raumenų traukimas, trūkčiojo akis, nebuvo skirtas tinkamas gydymas ir neatliko jokių tyrimų. Be to, kamerose kartu su pareiškėjo buvo kalinami ir asmenys sergantys ŽIV. Pareigūnai taip pat elgėsi netinkamai, kėlė tarp nuteistųjų provokacijas. Tokiais veiksmais atsakovas žemino pareiškėjo orumą, kankino, pareiškėjas patyrė neturtinę žalą, dvasinius išgyvenimus, nepatogumus, emocinį sukrėtimą, depresiją.
Atsakovo atstovas atsiliepime į skundą (b. l. 19-25) nurodė, kad su pareiškėjo skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Nurodė, jog pareiškėjui visą kalinimo laikotarpį teko nuo 3,78 iki 5,03 kv. m ploto. Be to, kameroje yra kintantis nuteistųjų skaičius. Sanitarinis mazgas įrengtas vadovaujantis teisės aktais. Pareiškėjas nurodo, jog kamerose buvo šalta, tačiau jis kalėjo rugpjūčio- rugsėjo mėnesiais šiltuoju metų laikotarpiu. Pareiškėjas nesiskundė dėl kamerų higieninių sąlygų nei administracijai, nei Kauno visuomenės sveikatos centrui. Įrengti sanitarinius mazgus atskirose patalpose Kauno TI reikalinga atlikti pastato ir patalpų rekonstrukcijos darbus, todėl reikalavimas įrengti atskirose patalpose sanitarinius mazgus yra netaikomas. Sanitariniai mazgai turi atskirą nuo gyvenamųjų patalpų oro šalinimo sistemą, užtikrinančią tinkamą kamerų oro kokybę. Sanitarinis mazgas atskirtas nuo kameros 2,1 m aukščio atitvarais. Kamerose įrengti standartiniai skaidraus stiklo langai bei vakarais ir rytais įjungiamas dirbtinis apšvietimas. Taip pat paprašius nuteistiesiems įjungiamas dirbtinis apšvietimas ir dienos metu. Pareiškėjas dėl kameros apšvietimo jokių prašymų neteikė administracijai. Pareiškėjui buvo užtikrinta teisės pasivaikščioti vieną valanda kieme kaip tai numato teisės aktai. Taip pat nuteistiesiems sudarytos galimybės sportuoti, mankštintis. Pareiškėjui taip pat buvo užtikrinta galimybė maudytis vieną kartą per savaitę 15 min. duše. Pareiškėjas visą laikotarpį kalėjo kameroje Nr. 170, kuri ventiliuojama per atidaromą langą, o iš sanitarinio mazgo- mechaninė ventiliacija. Pareiškėjas prašymo gyventi su nerūkančiais arba perkelti į kitą kamerą administracijai nepateikė. Taip pat atsakovas nurodė, jog nėra duomenų, jog pareiškėjas buvo laikomas su ŽIV užsikrėtusiais asmenimis, tokių skundų administracijai pareiškėjas nėra pateikęs. Pirminis psichologinis vertinimas vyksta ne nuteistojo iniciatyva, o vykdant teisės aktus, todėl pareiškėjo teiginiai, jog jis kreipėsi į psichologą atmestini.
Pareiškėjo skundas dalyje paliktinas nenagrinėtinu, o kitoje dalyje atmestinas.
Nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl neturtinės žalos atlyginimo, kurią pareiškėjas kildina iš to, kad jam būnant Kauno tardymo izoliatoriuje nebuvo užtikrinta jo teisė į kalinimą tinkamomis sąlygomis, t.y. jis buvo kalinamas perpildytose kamerose, kameros neatitiko higienos reikalavimų.
Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau – ir ABTĮ) 17 straipsnio 1 dalies 3 punkte numatyta, kad administraciniai teismai sprendžia bylas ir dėl žalos, atsiradusios dėl viešojo administravimo subjektų neteisėtų veiksmų, atlyginimo (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso (toliau- Civilinis kodeksas, CK) 6.271 straipsnis). Valstybės ir savivaldybės pareiga atlyginti žalą (viešoji atsakomybė) pagal CK 6.271 straipsnio nuostatas kyla dėl valstybės ir savivaldybės valdžios institucijų neteisėtų aktų nepriklausomai nuo konkretaus valstybės tarnautojo ar kito valstybės valdžios institucijos darbuotojo kaltės. Civilinei atsakomybei atsirasti paprastai yra būtinos keturios sąlygos: 1) neteisėti veiksmai (CK 6.246 straipsnis); 2) priežastinis ryšys tarp neteisėtų veiksmų ir žalos (CK 6.247 straipsnis); 3) teisės pažeidėjo kaltė (CK 6.248 straipsnis); 4) teisės pažeidimu padaryta žala (CK 6.249 straipsnis), tačiau CK 6.271 straipsnyje numatyta viešoji atsakomybė atsiranda esant trims sąlygoms: neteisėtiems veiksmams ar neveikimui, žalai ir priežastiniam ryšiui tarp neteisėtų veiksmų (neveikimo) ir žalos. Reikalavimas dėl žalos atlyginimo (tiek turtinės, tiek neturtinės) gali būti patenkinamas nustačius visumą viešosios atsakomybės sąlygų: pareiškėjo nurodytos institucijos (nagrinėjamu atveju – Kauno TI) neteisėtus veiksmus, žalos pareiškėjui padarymo faktą ir priežastinį ryšį tarp institucijos neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Nenustačius bent vienos iš minimų trijų viešosios atsakomybės sąlygų, valstybei pagal CK 6.271 straipsnį nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą. Todėl, sprendžiant pareiškėjo skundo pagrįstumo klausimą, būtina nustatyti, ar Kauno TI arba jo pareigūnai (deliktinę atsakomybę reglamentuojančių normų taikymo prasme) veikė neteisėtai arba neveikė taip, kaip turėjo veikti, taip pat nustatyti ir tai, kad toks veikimas arba neveikimas tiesiogiai sąlygojo pareiškėjo nurodytos žalos atsiradimą. Pažymėtina, kad sprendžiant institucijos (jos pareigūnų) veikos neteisėtumo klausimą kiekvienu konkrečiu atveju būtina nustatyti, kokios institucijos veiklą reglamentuojančios teisės normos buvo pažeistos ir kaip šie pažeidimai pasireiškė.
Pareiškėjas buvo laikomas Kauno tardymo izoliatoriuje laikotarpyje nuo 2016-08-30 iki 2016-09-20 (b. l. 27).
Kalėjimų departamento direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 ,,Dėl didžiausio tardymo izoliatoriuje ir areštinėje leidžiamų laikyti asmenų skaičiaus ir minimalaus ploto, tenkančiam vienam asmeniui, tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje nustatymo“ 1.3 p. nustatyta, kad iki Laisvės atėmimo vietų modernizavimo strategijos įgyvendinimo priemonių 2009–2017 metų plane numatytų priemonių įgyvendinimo, vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas tardymo izoliatoriaus ir areštinės kameroje negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m. Minėtoje teisės normoje nurodytas vienam asmeniui tenkantis gyvenamasis plotas nėra įvardijamas kaip neužstatytas kameros plotas, todėl laikytina, kad teisės aktais nustatytas vienam asmeniui tenkantis minimalus plotas negali būti mažesnis kaip 3,6 kv. m viso bendro kameros ploto.
Atsakovo atstovo pateiktos 2017-02-27 pažymos Nr. 11-909 duomenys apie pareiškėjo laikymo sąlygas Kauno TI ( b. l. 27) patvirtina, kad pareiškėjas visą vertinamąjį laikotarpį buvo kalinamas kameroje Nr. 170, kurioje reglamentuotas reikalavimas dėl 3,6 kv. m vienam asmeniui tenkančio gyvenamojo ploto normos buvo užtikrintas ginčo laikotarpiu.
Pagal minėtus duomenis nustatyta, jog pareiškėjui ginčo laikotarpiu Kalėjimų departamento prie LR teisingumo ministerijos direktoriaus 2010-05-11 įsakymo Nr. V-124 1.3.1 punkte nurodyta, minimali ploto norma, t.y. 3,6 kv. m, buvo užtikrinta. Todėl pareiškėjo argumentai, jog jis buvo kalinamas kamerose, kuriose jam teko mažesnė, nei įstatymuose numatyta minimali ploto norma, yra nepagrįsti.
Pareiškėjas prašomą priteisti neturtinę žalą sieja su aplinkybe, kad didelę dalį kamerų gyvenamojo ploto užėmė baldai bei kiti įrenginiai, dėl ko pareiškėjui trūko laisvos erdvės, negalėjo judėti. Teismas akcentuoja, kad pagal Įsakymo 1.3.1 punktą, skaičiuojant vienam asmeniui tenkančią minimalią gyvenamojo ploto normą – 3,6 kv. m – neišskaičiuojamas patalpose esančių baldų plotas. Pastebėtina, kad į baldų ir kitų įrenginių užimamą plotą turi būti atsižvelgiama, kuomet yra konstatuojamas gyvenamojo ploto normos pažeidimo faktas. Tokios pozicijos laikosi Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas formuodamas vienodą administracinių teismų praktiką (žr. pvz., LVAT 2014 m. rugsėjo 18 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A575-1200/2014, 2014 m. spalio 30 d. nutartį administracinėje byloje Nr. A-575-1731/2014). Nagrinėjamu atveju konstatuota, kad minimali gyvenamojo ploto norma pareiškėjo atžvilgiu nebuvo pažeista, bylos duomenimis, pareiškėjui ginčo laikotarpiu kamerose teko ne mažiau kaip 3,78 kv. m gyvenamojo ploto, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas reikalavimą grindė aplinkybėmis, kad pasivaikščiojimų kiemeliai buvo maži.
Suėmimo vykdymo įstatymo 29 straipsnyje nustatyta, kad suimtieji turi teisę kasdien ne mažiau kaip vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pagal Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 92 punktą, pasivaikščioti vienu metu vedami visi vienoje kameroje esantys suimtieji. Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2010 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. 1-114 patvirtintos Suimtųjų ir nuteistųjų išvedimo pasivaikščioti gryname ore ir kiemų, kuriuose įrengta sportinė įranga tvarkos aprašo (b. l. 52-54) 13 punkte nustatyta, kad suimtiesiems ir nuteistiesiems suteikiama teisė kasdien vieną valandą pasivaikščioti gryname ore. Pareiškėjas neneigia, kad buvo vedamas pasivaikščioti ne mažiau kaip vieną valandą per parą, todėl neteisėtų atsakovo veiksmų, suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti gryname ore vieną valandą per dieną, nenustatyta. Akcentuotina tai, kad teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų ir nenustato vienam asmeniui tenkančio pasivaikščiojimo kiemelio ploto normos. Atsakovo atstovas atsiliepime pateikė duomenis apie Kauno tardymo izoliatoriuje įrengtus pasivaikščiojimų kiemelius – įstaigoje įrengta 16 pasivaikščiojimo kiemelių, kurių plotas nuo 11,08 kv. m iki 17,43 kv. m, dvejuose kiemeliuose įrengta sporto įranga. Teismas neturi pagrindo abejoti atsakovo į bylą pateiktais duomenimis, minėtas aplinkybes patvirtina į bylą pateiktos foto nuotraukos (b. l. 55,58). Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, daroma išvada, kad teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę pasivaikščioti bei į tai, jog teisės aktai nereglamentuoja pasivaikščiojimo kiemelių plotų, todėl pareiškėjo argumentai atmestini.
Pareiškėjas neturtinę žalą grindžia aplinkybėmis, kad duše prausimuisi skiriama tik 15 minučių per savaitę.
Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2009 m. birželio 1 d. įsakymu Nr.1R-172 patvirtintų Tardymo izoliatorių vidaus tvarkos taisyklių 107 punktą, ne rečiau kaip kartą per savaitę suimtiesiems suteikiama galimybė pasinaudoti dušu. Higienos normos HN 134:2015 44 punkte numatyta, jog laisvės atėmimo vietose laikomiems asmenims turi būti sudaryta galimybė ne rečiau kaip vieną kartą per savaitę nusiprausti duše. Pagal Kauno tardymo izoliatoriaus direktoriaus 2013 m. rugsėjo 17 d. įsakymu Nr. 1-209 patvirtinto Suimtųjų ir nuteistųjų naudojimosi dušu tvarkos aprašo 13, 14 punktus, kiekvienam suimtajam ir nuteistajam suteikiama galimybė 10 min. pasinaudoti dušu ir, esant atitinkamoms sąlygoms, t. y. kai nuteistųjų ir suimtųjų skaičius didesnis, naudojimosi dušu terminas gali būti pratęstas 10 min. (b. l. 40-41). Byloje nenustatyta, kad atsakovo atstovas būtų pažeidęs paminėtą teisinį reglamentavimą. Byloje taip pat nėra duomenų, kad pareiškėjas būtų kreipęsis į įstaigos administraciją dėl prausimosi laiko prailginimo, ar dėl to, kad jis nespėjo nusiprausti, todėl suteikti jam ilgesnį prausimosi laiką atsakovo atstovas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Teismui nėra pateikta objektyvių duomenų, jog atsakovas savo veiksmais ar neveikimu būtų pažeidęs pareiškėjo teises ar teisėtus interesus suteikiant pareiškėjui galimybę nusiprausti, todėl pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini.
Pareiškėjas skunde nurodė, kad kameroje, kurioje jis kalėjo, buvo šalta, drėgna bei buvo netinkama ventiliacija, tačiau į bylą nepateikė jokių savo argumentus pagrindžiančių įrodymų. Atsakovo į bylą pateiktos kameros lango foto lentelės (b. l. 33, 35) patvirtina, kad ventiliacijos orlaidės kamerose yra ir jos gali būti uždarytos arba atidarytos. Pažymėtina ir tai, kad Lietuvos Respublikos sveikatos apsaugos ministro 2015-08-03 įsakymu Nr. V-908 patvirtintos Lietuvos higienos normos HN 134:2015 „Laisvės atėmimo vietų ir teritorinių policijos įstaigų areštinių sveikatos saugos reikalavimai“ patvirtinimo“ (toliau tekste – Higienos norma HN 134:2015) (įsigaliojusi nuo 2015 m. lapkričio 1 d.) 17 punkte reglamentuota, jog turi būti sudaryta galimybė išvėdinti gyvenamąsias patalpas, gyvenamosios patalpos vėdinamos per langus, išskyrus patalpas, kuriose veikia mechaninė patalpų vėdinimo ir kondicionavimo sistema. Taip pat, pateiktoje nuotraukoje matyti, kad kameroje šviesa sklinda nuo lango ir nuo šviesos šaltinių pritvirtintų prie lubų, tad pareiškėjo argumentai, kad patalpose trūko oro ir šviesos yra atmestini. Kadangi pareiškėjas skunde nurodo, jog kameroje buvo šalta, teismo vertinimu, kadangi ginčo laikotarpis yra šiltuoju metu laiku, pareiškėjo argumentai dėl šalčio kameroje yra atmestini, kaip nepagrįsti. Dėl pareiškėjo nurodytų aplinkybių jog patalpoje buvo drėgna, pagal byloje pateiktus duomenis – Suimtųjų ir nuteistųjų kamerų tvarkymo kuriose patys gyvena, tvarkos aprašą, asmenys esantys kameroje yra patys atsakingi už joje palaikomą švarą ir tvarką. Byloje nėra duomenų jog pareiškėjas būtų skundęsis jog kameroje yra drėgmė, prašęs priemonių šiam nepatogumui spręsti, todėl pareiškėjo argumentai jog kameroje buvo drėgna yra deklaratyvaus pobūdžio, todėl atmestini kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas patirtą neturtinę žalą kildina taip pat iš to, jog kamerose nebuvo šilto vandens. Dėl šilto vandens tiekimo kamerose pastebėtina, kad pagal Lietuvos higienos normos HN 134:2015 18 punktą numatyta, kad karštas vanduo turi būti tiekiamas į dušo, skalbyklos, kirpyklos, ilgalaikių pasimatymo kambarių patalpas. Kadangi teisės aktai nenumato reikalavimo kamerose įrengti šilto vandens tiekimo sistemą, teismas neturi pagrindo nustatyti pareiškėjo laikymo sąlygų pažeidimą ir šiuo aspektu.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog sanitarinis mazgas buvo atviras ir atskirtas tik plona skardine sienele bei iš jo sklido smarvė, buvo netinkama ventiliacija.
Kalėjimų departamento prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos direktoriaus 2009 m. liepos 10 d. įsakymu Nr. V-176 patvirtintų Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklių (akto redakcija, galiojanti nuo 2009 m. liepos 17 d.) 1 punktas numato, kad Tardymo izoliatorių įrengimo ir eksploatavimo taisyklės (toliau – ir Taisyklės) nustato tardymo izoliatorių, tardymo izoliatorių gyvenamųjų, pasimatymų patalpų, pasivaikščiojimo gryname ore kiemų įrengimo ir eksploatavimo reikalavimus, o pagal 2 punktą šios Taisyklės taikomos naujai statomiems, rekonstruojamiems ar kapitaliai remontuojamiems tardymo izoliatoriams. Veikiantiems tardymo izoliatoriams taikomi tik tie šių Taisyklių reikalavimai, kurie nesusiję su pastato ar patalpų rekonstrukcijos darbais.
Taisyklių 14.5. numatyta, kad tardymo izoliatoriaus kameroje turi būti sanitarinio mazgo patalpa. Ši patalpa turi būti atitverta nuo likusio kameros ploto ne žemesne kaip 1,5 metro aukščio pertvara ir padengta lengvai valoma, drėgmei ir dezinfekcijos medžiagoms atsparia danga. Esant galimybių, sanitarinis mazgas turi būti visiškai izoliuotas nuo likusio kameros ploto. Kameroje įrengiamas praustuvas.
Byloje esantys įrodymai patvirtina, kad tardymo izoliatoriaus kameros sanitarinio mazgo patalpa yra atskirta nuo gyvenamosios patalpos 2,1 m. aukščio atitvarais, joje įrengtas unitazas bei ši patalpa turi atskirą nuo gyvenamosios patalpos oro šalinimo sistemą (b. l. 36-39), todėl pareiškėjo teiginiai dėl netinkamų sanitarinio mazgo įrengimo esant minėtam teisiniam reglamentavimui atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas neturtinę žalą kildina iš to, jog tekdavo plauti ir džiovinti rūbus kameroje.
Atsakovo atstovas pateikė Suimtųjų ir nuteistųjų viršutinės aprangos skalbimo ir cheminio valymo paslaugos teikimo tvarkos aprašą (b. l. 50-51), kuriame numatyta, kad nuteistieji ir suimtieji turi teisę kartą per savaitę pasinaudoti skalbimo paslaugomis. Be to, iš pateiktų fotonuotraukų matyti, kad kamerų sanitariniuose mazguose yra įrengtos skalbinių džiovyklos (b .l. 36). Teismas taip pat pabrėžia, kad pareiškėjas tik konstatavo ir deklaratyviai paminėjo, kad skalbdavo kameroje ir joje džiovindavo rūbus, bet visiškai nepagrindė šių faktinių aplinkybių tiesioginio priežastinio ryšio su jo nurodytomis subjektyviomis pasekmėmis. Atsižvelgus į išdėstytas aplinkybes, pareiškėjo argumentai šioje dalyje atmestini, kaip nepagrįsti.
Pareiškėjas skunde taip pat tvirtino, kad Kauno TI pareigūnų elgesys buvo netinkamas, tyčiniais veiksmais buvo sudaromos konfliktinės situacijos, provokacijos tarp kalinamųjų asmenų.
Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog hipotetinio pobūdžio svarstymų teismas neturi nagrinėti, nes tai nėra susieta su efektyvia pažeistų teisių gynyba (Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2013 m. rugpjūčio 29 d. nutartis administracinėje byloje Nr. A602-1105/2013). Pareiškėjo nurodytos aplinkybės yra hipotetinio pobūdžio, nes jis nenurodė, kokie konkretūs pareigūnai, kokiais veiksmais sudarė konfliktines situacijas, provokavo nuteistuosius, nenurodė konkretaus su pareiškėjo teisių pažeidimu susijusio atvejo, todėl bendro pobūdžio, abstraktūs, faktinėmis aplinkybėmis ir įrodymais nepagrįsti pareiškėjo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti atsakovo veiksmų neteisėtumą.
Pareiškėjas nurodo, jog maitinimas buvo netinkamas, mažos porcijos, indai sulankstyti, kiauri, negalėdavo kameroje žiūrėti televizoriaus bei buvo kalinamas su asmenimis sergančiais ŽIV. Pareiškėjas tik deklaratyviai ir nekonkrečiai nurodė aplinkybes, kurios, jo manymu, duoda pagrindą reikalauti neturtinės žalos atlyginimo, tačiau visiškai nepagrindė ir neindividualizavo subjektyvių neigiamų pasekmių (išgyvenimų), taip pat ir priežastinio ryšio. LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2008 m. balandžio 16 d. sprendime administracinėje byloje Nr. A444-619/2008 pabrėžė, kad įrodinėjant neturtinę žalą ypatingą reikšmę įgyja įrodomieji faktai, t. y. tokie faktai, kurie yra pakankamas pagrindas logine seka daryti išvadą, kad egzistuoja kitas – materialiojo teisinio pobūdžio faktas (nagrinėjamu atveju – neturtinės žalos padarymo faktas). Pareiškėjui tik įrodžius tokius faktus, kurie neabejotinai turėtų sąlygoti neigiamą poveikį nukentėjusiajam asmeniui (neigiamus fizinius ar dvasinius išgyvenimus), gali būti konstatuotas ir neturtinės žalos padarymo faktas. Tokių duomenų pareiškėjas teismui nepateikė. Todėl darytina išvadą, kad minėti pareiškėjo skundo argumentai yra grindžiami deklaratyvaus pobūdžio teiginiais ir tik subjektyvia pareiškėjo nuomone, kurios nepatvirtina jokie objektyvūs ir neginčijami įrodymai, todėl šie argumentai negali būti vertinami kaip pakankami neturtinės žalos, kuri gali būti įvertinta pinigais, konstatavimui. Dėl paminėtų priežasčių ir dėl to, kad šiuo metu pareiškėjo nurodytų aplinkybių nustatyti negalima bei dėl to, jog pareiškėjas dėl minėtų aplinkybių skundų nei administracijai, nei kitoms institucijoms neteikė, neindividualizavo šių pažeidimų teismui, todėl tokios aplinkybės atmestinos kaip deklaratyvios ir nepagrįstos.
Pareiškėjas padarytą neturtinę žalą kildino ir iš atsakovo veiksmų, nesuteikiant jam tinkamų gydymo paslaugų.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymą administraciniai teismai sprendžia administracines bylas dėl ginčų, kylančių iš administracinių teisinių santykių, kurie atsiranda inter alia valstybės institucijoms atliekant viešąjį administravimą, ir nesprendžia bylų dėl ginčų, kylančių iš kitokių, ne administracinių, teisinių santykių (ABTĮ 3 straipsnio 1 dalis).
Šiuo atveju pareikštas reikalavimas atlyginti pareiškėjui neturtinę žalą, padarytą iš esmės nesuteikiant pareiškėjui tinkamos asmens sveikatos priežiūros pagalbos. Asmens sveikatos priežiūros paslaugų teikimas yra civilinės teisės reguliavimo dalykas (Civilinio kodekso Šeštosios knygos XXXV skyrius) ir negali būti laikomas nei viešuoju, nei vidaus administravimu. Ginčai, kylantys tarp paciento ir asmens sveikatos priežiūros įstaigos dėl sveikatos priežiūros paslaugų teikimo ar neteikimo, būdami civilinio teisinio pobūdžio, yra teismingi bendrosios kompetencijos teismui (žr., pvz., LVAT 2014-03-26 nutartį administracinėje byloje Nr. AS492-376/2014). Specialiosios teisėjų kolegijos byloms rūšinio teismingumo bendrosios kompetencijos ar administraciniam teismui klausimams spręsti praktikoje, sprendžiant klausimus dėl ginčų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu bei reikalavimų atlyginti žalą dėl netinkamo sveikatos priežiūros paslaugų teikimo teismingumo, laikomasi nuostatos, kad sveikatos priežiūros įstaiga, turinti viešosios įstaigos statusą, pati savaime nėra viešojo administravimo subjektas, todėl ginčai dėl jos veiksmų, susijusių su sveikatos priežiūros paslaugų teikimu, nagrinėtini bendrosios kompetencijos teisme (žr. Specialiosios teisėjų kolegijos 2006-10-09 nutartį byloje T-77/2006, 2009-09-23 nutartį byloje Nr. T-69/2009, 2013-11-26 nutartį byloje T-110/2013).
Pacientų teisių ir žalos sveikatai atlyginimo įstatymo 24 straipsnyje nustatyta, jog turtinė ir neturtinė žala, padaryta pažeidžiant nustatytas pacientų teises, atlyginama šio įstatymo ir Civilinio kodekso nustatyta tvarka (1 dalis); pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą ir norintys gauti jos atlyginimą, su pareiškimu privalo kreiptis į Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisiją, veikiančią prie Sveikatos apsaugos ministerijos (2 dalis); Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisija yra privaloma ikiteisminė institucija ginčams dėl pacientų teisių pažeidimo fakto ir tuo padarytos žalos dydžio nustatymo nagrinėti (3 dalis). Vadovaujantis minėto įstatymo 24 straipsnio 8 dalimi, pacientas ar kiti asmenys, turintys teisę į šio straipsnio 1 dalyje nurodytos žalos atlyginimą, ir (ar) sveikatos priežiūros įstaiga, nesutikdami su Pacientų sveikatai padarytos žalos nustatymo komisijos sprendimu, per 30 dienų nuo sprendimo priėmimo dienos, o sprendimo priėmimo metu nedalyvavę asmenys, – per 30 dienų nuo tos dienos, kai jie sužinojo apie sprendimą, turi teisę Civilinio proceso kodekso nustatyta tvarka kreiptis į teismą dėl ginčo tarp sveikatos priežiūros įstaigos ir pareiškimą pateikusio asmens nagrinėjimo iš esmės.
Pagal Administracinių bylų teisenos įstatymo (toliau- ABTĮ) 105 straipsnio 1 punktą teismas skundą palieka nenagrinėtą, jeigu suinteresuotas asmuo, kreipęsis į teismą, nesilaikė tos kategorijos byloms nustatytos išankstinio bylos nagrinėjimo ne per teismą tvarkos ir dar galima šia tvarka pasinaudoti.
Atsižvelgiant į nurodytus argumentus, darytina išvada, kad pareiškėjas nepasinaudojo privaloma išankstinio ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka ir dar galima šia tvarka pasinaudoti. Todėl teismas pareiškėjo skundą apimtimi dėl reikalavimo priteisti iš atsakovo neturtinės žalos atlyginimą dėl netinkamai suteiktų asmens sveikatos priežiūros paslaugų palieka nenagrinėtą.
Teismas pažymi, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra nurodęs, kad įstatyminis reikalavimas (atsakyti į visus pareikštus pagrindinius reikalavimus) visgi nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvių rašytinį ar teismo posėdyje žodžiu pateiktą argumentą (žr., pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2012-01-23 nutartį administracinėje byloje Nr. A146-115/2012, 2014-02-18. nutartį administracinėje byloje Nr. A146-135/2014). Tai, kad, pareiškėjas nurodo eilę pažeidimų, teismas neįpareigotas spręsti ir aptarti juos kiekvieną detaliai. ABTĮ nuostatos nereikalauja, kad sprendime būtų nurodyti visi pareiškėjo procesiniuose dokumentuose nurodyti argumentai ir pateikti įrodymai, perteiktas šių įrodymų turinys. Sprendžiant dėl neturtinės žalos priteisimo vertintina įrodymų visuma susijusi su skundo dalyku. Taigi likusieji tiek pareiškėjo, tiek ir atsakovo argumentai laikytini pertekliniais, neturintys juridinės reikšmės kilusio ginčo išsprendimui, todėl detaliau nedėstytini ir neanalizuotini. Be to, Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas ir Europos Žmogaus Teisių Teismo formuoja praktiką, kad pareigos nurodyti priimto sprendimo motyvus apimtis gali skirtis priklausomai nuo sprendimo prigimties ir turi būti analizuojama konkrečių bylos aplinkybių kontekste (žr. pvz., Europos Žmogaus Teisių Teismo 1994 m. balandžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 16034/90 Van de Hurk v Netherlands, 1997 m. gruodžio 19 d. sprendimas byloje Nr. 20772/92 Helle v Finland, 1999 m. sausio 21 d. sprendimas byloje Nr. 30544/96 Garcia Ruiz v Spain ir kt.). Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo jurisprudencijoje aiškinant ABTĮ normas (ABTĮ 15 str. 1 d., 21 str.) taip pat ne kartą buvo imperatyviai pažymėta, kad įstatymo reikalavimas motyvuoti teismo sprendimą nereiškia įpareigojimo teismui atsakyti į kiekvieną proceso dalyvio argumentą (žr. pvz., Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2008-12-05 nutartis administracinėje byloje Nr. P444 -196/2008, 2009-07-24 nutartis administracinėje byloje Nr. P756-151/2009, 2009-11-06. nutartis administracinėje byloje Nr. P525-194/2009, 2013-02-11 nutartis administracinėje byloje Nr. A146-216/2013 ir kt.).
Iš bylos duomenų matyti, kad pareiškėjui atvykus į Kauno tardymo izoliatorių buvo atliktas pagal teisės aktus pirminis psichologinis vertinimas (b. l. 18 ). Taip pat buvo vieną kartą apžiūrėtas Sveikatos priežiūros tarnybos specialisto dėl galvos skausmo, akies raumens trūkčiojimo (b. l. 28-32). Gavęs atsiliepimą į skundą, pareiškėjas prieštaravimų dėl atsakovo atstovo pateiktų duomenų apie jo sveikatos būklę neginčijo, todėl tikėtina atsakovo atstovo atsiliepime į skundą nurodytomis aplinkybėmis, jog pareiškėjo kreipimasis į Kauno TI Sveikatos priežiūros tarnybos gydytoją nebuvo sąlygotas kalinimo sąlygų Kauno TI.
Įvertinus byloje esamus duomenis, darytina išvada, kad nėra įrodymų apie netinkamų kalinimo sąlygų poveikį pareiškėjo psichinei ar fizinei būklei, kurios galėtų būti reikšmingos sprendžiant įkalinimo sąlygų neigiamo poveikio jam masto, intensyvumo, pobūdžio ar laipsnio klausimą.
Konstatuotina, kad pagrindinis viešosios atsakomybės elementas – neteisėti veiksmai, kurių buvimas arba nebuvimas iš esmės lemia, ar tikslinga byloje vertinti likusias sąlygas. Veiksmų neteisėtumas (kaip būtinoji viešosios atsakomybės sąlyga) siejamas su valstybės ar savivaldybės aktų prieštaravimu įstatyme numatytoms valdžios institucijų pareigoms. CK 6.271 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad valstybės valdžios institucijų neteisėtas aktas reiškia bet kokį valdžios institucijos ar jos darbuotojų veiksmą (veikimą, neveikimą), kuris tiesiogiai daro įtaką asmenų teisėms, laisvėms ir interesams (valstybės ar savivaldybės institucijų priimami teisės ar individualūs aktai, administraciniai aktai, fiziniai aktai ir t. t., išskyrus teismo nuosprendžius, sprendimus ir nutartis) (žr. LVAT nutartis administracinėje byloje Nr. A556-1840/2012). Neteisėtumo CK 6.271 straipsnio prasme konstatavimui reikia nustatyti, kad valdžios institucijos darbuotojai neveikė taip, kaip pagal įstatymus privalėjo veikti, neįvykdė jiems teisės aktais priskirtų funkcijų arba nors ir vykdė šias funkcijas, tačiau veikė nepateisinamai aplaidžiai, pažeisdami bendro pobūdžio pareigą elgtis atidžiai ir rūpestingai.
Įvertinus aukščiau nurodytų aplinkybių bei jas patvirtinančių įrodymų visetą, darytina išvada, kad pareiškėjas neįrodė būtinų civilinės atsakomybės atsiradimo sąlygų – jo nurodytos neturtinės žalos atsiradimo fakto, taip pat valstybinės valdžios institucijos (Kauno tardymo izoliatoriaus) ar jos darbuotojų neteisėtos veikos (neveikimo). Nenustačius žalos atsiradimo fakto bei atsakovo atstovų neteisėtų veiksmų (neveikimo), valstybei pagal CK 6.271 str. nekyla turtinė prievolė atlyginti žalą, todėl nėra jokio teisinio pagrindo pareiškėjo naudai priteisti neturtinės žalos atlyginimą iš valstybės, atstovaujamos Kauno tardymo izoliatoriaus.
Vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 85-87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 105 straipsnio 1 dalimi teismas
n u s p r e n d ž i a :
Pareiškėjo skundą, dėl netinkamų sveikatos priežiūros paslaugų sukeltos neturtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą.
Pareiškėjo skundą atmesti kaip nepagrįstą.
Sprendimas per vieną mėnesį nuo paskelbimo apeliacine tvarka gali būti skundžiamas Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, apeliacinį skundą paduodant tiesiogiai apeliacinės instancijos teismui arba per Kauno apygardos administracinį teismą.
Teisėja Jolanta Medvedevienė