Civilinė byla Nr. e2-996-881/2021
Teisminio proceso Nr. 2-56-3-00181-2020-0
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.4.3.7.2; 3.4.3.7.4
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2021 m. rugpjūčio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Vilija Mikuckienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus atskirąjį skundą dėl Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 2 d. nutarties, kuria atmestas kreditoriaus Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyriaus skundas dėl bankrutavusios uždarosios akcinės bendrovės „Rokų keramika“ kreditorių susirinkimo nutarimo dalies panaikinimo.
Teismas
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Kauno apygardos teismo 2020 m. balandžio 30 d. nutartimi uždarajai akcinei bendrovei (toliau – UAB) ,,Rokų keramika“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas
V. G.; nutartis įsiteisėjo 2020 m. gegužės 12 d.
2. Kreditorius Valstybinio socialinio draudimo fondo valdybos Kauno skyrius (toliau – VSDFV Kauno skyrius), kurio patvirtinto finansinio reikalavimo suma sudaro 30 014,32 Eur, 2021 m. birželio 8 d. kreipėsi į Kauno apygardos teismą, prašydamas panaikinti bankrutavusios UAB „Rokų keramika“ 2021 m. gegužės 25 d. vykusio kreditorių susirinkimo nutarimo, priimto 2-uoju darbotvarkės klausimu, 2.2 papunktį. Pareiškėjas nurodė, kad kreditorių susirinkimas nepagrįstai nutarė pritarti kreditorės Valstybinės mokesčių inspekcijos prie Lietuvos Respublikos finansų ministerijos (toliau – Valstybinė mokesčių inspekcija) pasiūlytam projektui, t. y. nustatyti, kad iš VSDFV Kauno skyriaus naudai įkeisto turto turėtos bankroto proceso administravimo išlaidos sudaro 4 126,21 Eur bei iš VSDFV Kauno skyriaus naudai įkeisto turto kintamajam atlygiui ir kitoms bankroto proceso administravimo išlaidoms skirti 7 507,61 Eur sumą (iš viso 11 633,82 Eur), o kreditoriui pervestina suma sudaro 18 380,50 Eur (30 014,32 Eur –
11 633,82 Eur).
3. Kreditorius nurodė, kad už skundžiamo nutarimo projektą balsavo kreditoriai, turintys 68,45 proc. balsų. Tuo tarpu VSDFV Kauno skyrius ne tik balsavo už administratoriaus pasiūlytus nutarimų projektus, bet ir nebuvo apskritai informuotas apie Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus alternatyvius nutarimų projektus. VSDFV Kauno skyrius sutinka su administratoriaus skaičiavimais, kadangi pagal Lietuvos Respublikos juridinių asmenų nemokumo įstatymo (toliau – JANĮ) 96 straipsnio 2 dalį, tuo atveju, kai įkeistas turtas parduodamas ar perduodamas už didesnę kainą negu yra įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų ir iš to turto apmokama bankroto proceso administravimo išlaidų suma, šių lėšų likutis skiriamas kintamajam atlygiui už bankroto administravimo proceso rezultatus ir kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi, kadangi Kauno apygardos teismo 2021 m. kovo 30 d. nutartimi buvo patvirtintas VSDFV Kauno skyriaus 30 014,32 Eur hipoteka užtikrintas finansinis reikalavimas, o pardavus turtą buvo gauta 62 259,20 Eur suma, iš šio turto apmokėjus bankroto administravimo išlaidas (62 259,20 Eur ?
4 126,21 Eur – 7 507,61 Eur = 50 625,38 Eur) ir patenkinus 30 014,32 Eur VSDFV Kauno skyriaus finansinį reikalavimą, likusi 20 611,06 Eur (50 625,38 Eur – 30 014,32 Eur =
20 611,06 Eur) suma skiriama kitų kreditorių reikalavimams tenkinti.
4. Bankrutavusios UAB „Rokų keramika“ nemokumo administratorius V. G. atsiliepimu į skundą prašė jo netenkinti. Nurodė, kad Lietuvos Aukščiausiojo Teismo suformuotoje teisės aiškinimo ir taikymo praktikoje dėl bankroto administravimo išlaidų konstatuota hipotekos kreditoriaus pareiga visais atvejais – ir kai įkeistas turtas parduodamas, ir kai tas turtas neparduotas bei perduodamas įkaito turėtojui – dalyvauti atlyginant bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidas. Ta pati taisyklė, anot administratoriaus, taikytina ir tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą. Tuo tarpu pagal VSDFV Kauno skyriaus pateiktus skaičiavimus, VSDFV Kauno skyriaus finansinį reikalavimą patenkinus 30 014,32 Eur suma, o 20 611,06 Eur skyrus kitų kreditorių reikalavimams tenkinti, VSDFV Kauno skyrius nedalyvautų atlyginant bankrutavusios įmonės administravimo išlaidas, todėl skundas yra nepagrįstas.
5. Kreditorė Valstybinė mokesčių inspekcija atsiliepime prašė netenkinti kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus skundo. Kreditorė nurodė, kad hipotekos kreditorius turi pareigą su kitais kitų eilių kreditoriais proporcingai savo reikalavimo dydžiui ir atsižvelgiant į specifines išlaidas tenkinant konkrečius reikalavimus prisidėti prie administravimo išlaidų. Priešingu atveju, hipotekos kreditoriui tenkančią administravimo išlaidų dalį atlyginus ne iš lėšų šio kreditoriaus reikalavimui patenkinti, o iš reikalavimą viršijančių lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, atitinkama dalimi sumažėtų lėšų likutis, kuris turėtų būti skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi, pagal tokį skirstymą administravimo išlaidos iš esmės būtų atlyginamos iš kitiems kreditoriams tenkančių bendrovės lėšų dalies, o tai pažeistų ne tik teisės aktuose įtvirtintą visų kreditorių pareigą prisidėti prie įmonės administravimo išlaidų atlyginimo, bet ir kreditorių lygiateisiškumo principą, taip pat likusių kreditorių teises. Kreditorė atkreipė dėmesį, kad dalis pareiškėjo hipoteka užtikrinto reikalavimo jau buvo patenkinta iš Garantinio fondo lėšų (2020 m. rugsėjo 14 d. – 18 242,23 Eur bei 2021 m. sausio 22 d. – 693,17 Eur) ir šios lėšos nedalyvavo dengiant administravimo išlaidas.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
6. Kauno apygardos teismas 2021 m. liepos 2 d. nutartimi kreditoriaus skundą atmetė.
7. Teismas kreditorių susirinkimo sušaukimo ir nutarimų priėmimo tvarkos pažeidimų nenustatė. Kreditorius VSDFV Kauno skyrius iš anksto susipažino su 2021 m. gegužės 24 d. UAB „Rokų keramika“ kreditorių susirinkimo darbotvarke ir žinojo, kad 2-uoju darbotvarkės klausimu bus sprendžiama dėl administravimo išlaidų ir kintamojo atlygio tenkinimo iš įkeisto turto. Kreditorius turėjo teisę kreditorių susirinkime dalyvauti tiesiogiai, bet šia teise nepasinaudojo – dėl skundžiamo nutarimo balsavo raštu, todėl nustatyta aplinkybė paneigia kreditoriaus skundo argumentus, susijusius su neinformavimu apie Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktus alternatyvius nutarimų projektus.
8. Teismas konstatavo, kad nors hipotekos kreditorius nemokumo procese likviduojant juridinį asmenį dėl bankroto turi pirmumo teisę į reikalavimo patenkinimą iš įkeisto bankrutavusios įmonės turto, tačiau kartu jis turi lygias su kitais kitų eilių kreditoriais pareigas proporcingai savo reikalavimo dydžiui ir atsižvelgiant į specifines išlaidas tenkinant konkrečius reikalavimus prisidėti prie administravimo išlaidų. Hipotekos kreditoriaus pirmenybės teisė gauti kreditoriaus reikalavimo patenkinimą iš įkeisto turto pardavimu gautų lėšų neatleidžia jo nuo pareigos proporcingai su kitais kreditoriais mokėti administravimo išlaidas. Tokiu būdu yra įgyvendinamas ir JANĮ 3 straipsnio 2 punkte nustatytas kreditorių lygiateisiškumo principas, reiškiantis, kad panašaus pobūdžio reikalavimus turintiems kreditoriams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti nemokumo procese, siekiant savo reikalavimų tenkinimo ir ginant kitas savo teises ir teisėtus interesus.
9. Teismas pažymėjo, kad priešingai nei nurodo pareiškėjas, teismų praktikoje labai aiškiai suformuluota taisyklė, kad kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios jo finansinį reikalavimą, todėl hipotekos kreditoriaus reikalavimai gali būti tenkinami tik apmokėjus administravimo išlaidas.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į jį argumentai
10. Atskiruoju skundu kreditorius VSDFV Kauno skyrius prašo panaikinti Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. nutartį ir klausimą išspręsti iš esmės – kreditorės skundą tenkinti. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
10.1. Teismas skundžiamoje nutartyje vadovavosi teismų praktika, suformuota galiojant Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymui (toliau – ĮBĮ), tačiau nuo 2020 m. sausio 1 d. įsigaliojus JANĮ, taikyta teismų praktika tapo neaktualia.
10.2. JANĮ 96 straipsnio 2 dalyje yra nustatyta, kad jeigu įkeistas turtas parduodamas ar perduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų ir iš to turto apmokama bankroto proceso administravimo išlaidų suma, šių lėšų likutis skiriamas kintamajam atlygiui už bankroto administravimo proceso rezultatus ir kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Ši nuostata rodo, kad bankroto administravimo išlaidos yra apmokamos iš turto, tai reiškia – viso turto apimties, o ne dalies atitinkančios kreditoriaus patvirtintą finansinio reikalavimo dydį.
11. Atsiliepime į atskirąjį skundą bankrutavusi UAB „Rokų keramika“, atstovaujama nemokumo administratoriaus, teismo prašo atskirąjį skundą atmesti ir skundžiamą nutartį palikti nepakeistą. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
11.1. Ketvirtasis kreditorių susirinkimas vyko adresu: (duomenys neskelbtini) (pranešimo kopija pridedama) ir VSDFV Kauno skyriaus atstovas galėjo atvykti į kreditorių susirinkimo vietą ir susipažinti su balsavimo raštu biuleteniais.
11.2. Nuo 2021 m. sausio 1 d. įsigaliojusiame JANĮ nėra nustatytas kitoks teisinis reguliavimas atskaitant bankroto proceso administravimo išlaidas iš įkeisto turto nei buvo nustatytas ĮBĮ, todėl šiuo atveju teismų praktikai keistis nėra pagrindo.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
12. Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro atskirojo skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių sprendimo (nutarties) negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320 straipsnio 1 dalis, 338 straipsnis). Apeliacinės instancijos teismas nagrinėja bylą neperžengdamas apeliaciniame (atskirajame) skunde nustatytų ribų, išskyrus atvejus, kai to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų, būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).
13. Apeliacine tvarka nagrinėjamos bylos dalykas yra pirmosios instancijos teismo nutarties, kuria nutarta atmestas kreditoriaus skundas dėl kreditorių surinkimo nutarimo, teisėtumo ir pagrįstumo patikrinimas. Absoliučių skundžiamos nutarties negaliojimo pagrindų, įtvirtintų
CPK 329 straipsnio 2 dalyje, bei pagrindo peržengti atskirajame skunde nustatytas bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas apeliacinės instancijos teismas nenustatė.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
14. CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau.
15. Nagrinėjamu atveju bankrutavusi UAB „Rokų keramika“ kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateikė naują įrodymą – 2021 m. gegužės 10 d. pranešimą bankrutavusios UAB „Rokų keramika“ kreditoriams apie šaukiamą kreditorių susirinkimą. Atsakovė nurodo, kad apeliantė tik atskirajame skunde pažymėjo, jog kreditorių susirinkimai vyko nuotoliniu būdu, todėl tik teikiant atsiliepimą iškilo būtinybė pateikti įrodymą, patvirtinantį priešingas aplinkybes.
16. Atsižvelgiant į tai, kad apeliantė iš tiesų skunde, kurį pateikė pirmosios instancijos teismui, nenurodė argumentų dėl vykusio kreditorių susirinkimo formos, sutiktina, kad įrodymo patiekimo būtinybė iškilo tik po atskirojo skundo pateikimo. Kita vertus, sprendžiant dėl bankrutavusios UAB „Rokų keramika“ pateikto įrodymo priėmimo, apeliacinės instancijos teismas atsižvelgia į tai, kad ginčo dalykas yra susijęs su įmonės bankroto byla. Taigi kilęs ginčas susijęs su viešuoju interesu ir tokio pobūdžio bylose teismas, rinkdamas ir vertindamas įrodymus, turi būti aktyvus. Atsižvelgdamas į tai, apeliacinės instancijos teismas priima atsakovės kartu su atsiliepimu į atskirąjį skundą pateiktą įrodymą – 2021 m. gegužės 10 d. pranešimą. Pažymėtina, kad šis įrodymas apeliantei turi būti žinomas, nes apeliantė, kaip ir kiti atsakovės kreditoriai, buvo informuota apie šaukiamą kreditorių susirinkimą.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo priėmimo tvarkos
17. Apeliantas nurodo, kad jam nebuvo sudaryta galimybė susipažinti su Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktu alternatyviu nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu projektu. Apeliantas taip pat skunde atkreipia dėmesį į tai, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2020 m. lapkričio 4 d. nutarimu Nr. 1226 „Dėl karantino Lietuvos Respublikos teritorijoje paskelbimo“ buvo nustatyta karantino režimo trukmė – nuo 2020 m. lapkričio 7 d. 00:00 val. iki 2021 m. birželio 30 d.
24:00 val., todėl kreditorių susirinkimai vyko nuotoliniu būdu.
18. Pagal JANĮ 45 straipsnio 1 dalį kreditorių susirinkime turi teisę dalyvauti ir balsuoti kreditorių susirinkimo dieną esantys juridinio asmens kreditoriai, kurių reikalavimus patvirtino teismas. Nustatyta teisė garantuoja kreditoriams galimybę dalyvauti tvarkant bankrutuojančios įmonės reikalus, taip pat užtikrina galimybę ginti savo interesus. Tokia kreditoriui suteikta teisė reiškia ne tik tai, kad ši teisė įgyvendinama kiekvieno kreditoriaus nuožiūra, bet ir tai, jog turi būti laikomasi šiame įstatyme nustatytų procedūrų, nepažeidžiant bankrutuojančios įmonės ir jos kreditorių teisių. JANĮ 51 straipsnio 3 ir 4 dalyse expressis verbis (tiesiogiai) nustatyta, kad kreditoriai turi teisę balsuoti iš anksto raštu arba elektroninių ryšių priemonėmis; įstatyme nėra numatyta ribojimų kreditorių susirinkime balsuoti iš anksto raštu. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, esminis aspektas yra ne susirinkimo organizavimo forma, o tai, ar kreditoriai buvo tinkamai apie jį informuoti ir turėjo galimybę laiku ir tinkamai išreikšti savo nuomonę, prašymus ir pastabas tiek dėl jo organizavimo, tiek dėl svarstomų klausimų. Priešingai nei nurodo apeliantas, jam buvo sudarytos sąlygos ne tik balsuoti raštu, tačiau ir fiziškai atvykti bei dalyvauti kreditorių susirinkime, kurio metų būtų galėjęs susipažinti ir su kitos kreditorės – Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktu nutarimo projektu. Bankroto administratorius teismui pateikė
2021 m. gegužės 10 d. pranešimą, kuris buvo siųstas bendrovės kreditoriams. Iš pranešimo turinio matyti, kad susirinkimas vyko adresu: (duomenys neskelbtini), o apie tai, jog susirinkimas vyks nuotoliniu būdu, pranešime nėra žsimenama. Atsižvelgiant į tai, pritartina pirmosios instancijos teismo išvadai, kad apeliantas pats, žinodamas apie realiai vyksiantį kreditorių susirinkimą, į jį neatvyko, ir dėl savo veiksmų nesusipažino su Valstybinės mokesčių inspekcijos pateiktu siūlymu.
19. Taigi, apeliacinės instancijos teismas nenustatė, kad būtų padaryti esminiai procedūriniai pažeidimai organizuojant 2021 m. gegužės 25 d. bankrutavusios UAB „Rokų keramika“ kreditorių susirinkimą ar priimant nutarimus. Nei apeliantui, nei kitiems kreditoriams nebuvo apribotos galimybės dalyvauti ir išsakyti savo poziciją kreditorių susirinkimo metu svarstytais darbotvarkės klausimais.
Dėl kreditorių susirinkimo nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu, 2.2 papunkčiu teisėtumo ir pagrįstumo
20. Apeliantas nesutinka su 2-uoju darbotvarkės klausimu priimta bankrutavusios UAB „Rokų keramika“ 2021 m. gegužės 25 d. nutarimo dalimi (2.2 papunktis), kuria nutarta iš VSDFV Kauno skyriaus naudai įkeisto turto bankroto proceso administravimo išlaidoms skirti 11 633,82 Eur, o kreditoriaus 30 014,32 Eur dydžio reikalavimą padengti 18 380,50 Eur suma. Apeliantė neginčija administravimo išlaidų dydžio, tačiau teigia, kad šios išlaidos turi būti išskaičiuotos nuo apelianto naudai įkeisto turto pardavimo vertės, o ne nuo apelianto turimo finansinio reikalavimo dydžio. Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas, spręsdamas dėl nutarimo 2-uoju darbotvarkės klausimu, nepagrįstai vadovavosi teismų praktika, kuri suformuota dar iki JANĮ įsigaliojimo. Apelianto teigimu, remiantis šiuo metu galiojančia JANĮ 96 straipsnio 2 dalimi, tuo atveju, kai įkeistas turtas parduodamas ar perduodamas už didesnę kainą negu yra įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų ir iš to turto apmokama bankroto proceso administravimo išlaidų suma, šių lėšų likutis skiriamas kintamajam atlygiui už bankroto administravimo proceso rezultatus ir kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Jo nuomone, pagal galiojantį reglamentavimą, bankroto administravimo išlaidos yra apmokamos iš turto, tai reiškia – viso turto apimties, o ne dalies atitinkančios kreditoriaus patvirtintą finansinio reikalavimo dydį.
21. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad vien tai, jog pirmosios instancijos teismas vadovavosi dar iki JANĮ įsigaliojimo (2020 m. sausio 1 d.) suformuota teismų praktika, savaime nepagrindžia skundžiamos nutarties neteisėtumo. Suformuota teismų praktika nemokumo srityje galėtų būti netaikoma tik tada, kai JANĮ nustatytas visiškai naujas atskirų nemokumo procedūrų teisinis reglamentavimas, kurio aiškinimas būtų nesuderinamas su anksčiau suformuota teismų praktika. Teismų praktikos, suformuotos iki šio įstatymo įsigaliojimo, tęstinumas ir vienodumas, kyla iš teisės į teisingą bylos nagrinėjimą garantijų, nuoseklios konstitucinės teisės doktrinos, todėl turi būti užtikrintas. Atsižvelgiant į tai, nagrinėjamu atveju, reikia įvertinti, ar iki JANĮ įsigaliojimo suformuota praktika yra suderinama su šiuo metu JANĮ įtvirtintomis nuostatomis.
22. Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl dar iki JANĮ įsigaliojimo tesimų praktikoje plėtojamos taisyklės – kad, tais atvejais, kai, pardavus hipoteka įkeistą turtą, gaunama didesnė suma nei įkaito turėtojo finansinis reikalavimas, t. y. administravimo išlaidos išskaičiuojamos iš jam tenkančios dalies, o ne iš sumos, viršijančios finansinį reikalavimą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2013 m. kovo 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-176/2013). Pagal anksčiau galiojusį ĮBĮ 34 straipsnį, jeigu įkeistas turtas parduodamas ar perduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų suma, šių lėšų likutis skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti ĮBĮ 35 straipsnio tvarka. Teismų praktikoje buvo išaiškinta, kad hipotekos kreditoriui tenkančią administravimo išlaidų dalį atlyginus ne iš lėšų šio kreditoriaus reikalavimui patenkinti, o iš reikalavimą viršijančių lėšų, gautų iš įkeisto turto pardavimo, atitinkama dalimi sumažėtų lėšų likutis, kuris pagal ĮBĮ 34 straipsnio nuostatą turėtų būti skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Taigi, pagal tokį skirstymą administravimo išlaidos iš esmės būtų atlyginamos iš kitiems kreditoriams tenkančių bendrovės lėšų dalies, o tai pažeistų ne tik ĮBĮ įtvirtintą visų kreditorių pareigą prisidėti prie įmonės administravimo išlaidų atlyginimo, bet ir kreditorių lygiateisiškumo principą, taip pat likusių kreditorių teises (Lietuvos apeliacinio teismo 2019 m. spalio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e2-1277-407/2019). Apelianto cituojamoje JANĮ 96 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad jeigu įkeistas turtas parduodamas ar perduodamas už didesnę kainą negu įkeitimu ir (arba) hipoteka užtikrintų reikalavimų ir iš to turto apmokama bankroto proceso administravimo išlaidų suma, šių lėšų likutis skiriamas kintamajam atlygiui už bankroto administravimo proceso rezultatus ir kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, tiek ĮBĮ 34 straipsnio, tiek minėtos JANĮ 96 straipsnio 2 dalies esmė ir tikslas yra iš esmės tas pats – užtikrinti, kad lėšų likutis būtų skiriamas kitų kreditorių reikalavimams tenkinti. Vien tai, kad JANĮ 96 straipsnio 2 dalis detalizuoja kam gali būti panaudojamos likusios lėšos, papildomai nurodant, jog lėšų likutis skiriamas kintamajam atlygiui už bankroto administravimo proceso rezultatus, nereiškia, jog išnyksta JANĮ 93 straipsnio
1 dalyje nustatyta kiekvieno kreditoriaus pareiga prisidėti prie bankrutuojančios įmonės administravimo išlaidų apmokėjimo, nepriklausomai nuo reikalavimų tenkinimo eilės. Pažymėtina, kad ir dabar galiojančiame JANĮ 3 straipsnio 2 punkte yra nustatytas kreditorių lygiateisiškumo principas, reiškiantis, kad panašaus pobūdžio reikalavimus turintiems kreditoriams suteikiamos lygios galimybės dalyvauti nemokumo procese, siekiant savo reikalavimų tenkinimo ir ginant kitas savo teises ir teisėtus interesus, įgyvendinimą (Lietuvos apeliacinio teismo 2020 m. balandžio 21 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2-724-585/2020). Atsižvelgiant į tai, apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nėra pagrindo manyti, kad galima nukrypti nuo ankstesnės, dar iki JANĮ įsigaliojimo, teismų išplėtotos praktikos. Naujai įsigaliojęs JANĮ taip pat įtvirtina kreditorių lygiateisiškumą, o apelianto skunde pateikiamas
JANĮ 96 straipsnio 2 dalies vertinimas, iš esmės pažeistų šį principą. Kadangi teisinis reguliavimas ir ginčui taikytini principai nagrinėjamu klausimu iš esmės nepasikeitė, laikytina, kad ir įsigaliojus JANĮ anksčiau teismų praktikoje taikyta taisyklė, susijusi su hipotekos kreditoriaus reikalavimų tenkinimu, yra aktuali bei taikytina skirstant kreditoriams mokėtinas sumas. Atsižvelgiant į byloje nustatytas aplinkybes bei nurodytus argumentus, daroma išvada, kad pirmosios instancijos teismas teisingai sprendė, jog bankrutavusios UAB „Rokų keramika“ nemokumo administratorė pagrįstai išskyrė hipotekos kreditoriaus reikalavimą (apeliantės) ir hipotekos kreditoriaus reikalavimą viršijančią sumą, bei atsižvelgus į minėtą paskirstymą, tinkamai apskaičiavo apeliantei mokėtiną sumą.
23. Atsižvelgdamas į nustatytas aplinkybes ir nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas sprendžia, kad nėra pagrindo naikinti ar keisti pagrįstą ir teisėtą Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. nutartį, todėl ji paliekama nepakeista (CPK 337 straipsnio 1 dalies 1 punktas).
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apygardos teismo 2021 m. liepos 5 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėja Vilija Mikuckienė