Baudž. bylos Nr. 1A-241-116/2014

                                                                                                  Teisminio proceso Nr. 1-81-1-01080-2013-6                                                                                                  Procesinio sprendimo kategorijos:

(S)

                                                                                                  1.1.6.2.; 1.2.4.8.; 2.4.; 2.4.6.2.2.

ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

N U O S P R E N D I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2014 m. kovo 20 d.

Šiauliai

Šiaulių apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininko Vaclovo Iždono,

kolegijos teisėjų Gražvydo Poškaus, Broniaus Zalagos,

sekretoriaujant Ievai Rimdeikienei,

dalyvaujant prokurorei Dainai Songailienei,

gynėjai advokatei Sofijai Kručienei,

išteisintajam E. K.,

              teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroro Artūro Dževečkos apeliacinį skundą dėl Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nuosprendžio, kuriuo E. K. iš kaltinimo nusikaltimu, numatytu Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau – ir BK) 140 straipsnio 2 dalyje, išteisintas, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

E. K. paskirta smurtą patyrusio asmens apsaugos užtikrinimo priemonė – įpareigojimas laikinai išsikelti iš gyvenamosios vietos, nesiartinti prie smurtą patyrusio asmens, nebendrauti, neieškoti ryšių su juo – panaikinta.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi baudžiamąją bylą, apeliacinį skundą,

n u s t a t ė :

E. K. buvo kaltinamas tuo, kad 2013 m. spalio 16 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu, tyčia rankomis sugriebė savo sugyventinei J. N. už gerklės ir smaugė bei parbloškė ją ant lovos, tuo nukentėjusiajai J. N. sukeldamas fizinį skausmą, t. y. buvo kaltinamas padaręs nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje.

              Radviliškio rajono apylinkės teismas 2013 m. gruodžio 23 d. nuosprendžiu E. K. išteisino, nes nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių.

Apeliaciniu skundu Šiaulių apygardos prokuratūros Šiaulių apylinkės prokuratūros prokuroras A. Dževečka prašo panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nuosprendį, kuriuo E. K. išteisintas  pagal BK 140 straipsnio 2 dalį jo veiksmuose nesant nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių, kaip neteisėtą bei nepagrįstą, ir priimti naują nuosprendį:

E. K. pripažinti kaltu padarius nusikalstamą veiką, numatytą BK 140 straipsnio 2 dalyje, ir skirti jam 45 parų arešto bausmę,

vadovaujantis BK 63 straipsnio 1, 4, 9 dalimis, 65 straipsniu, subendrinti  arešto bausmę iš dalies pridedant prie Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. nuosprendžiu paskirtos laisvės apribojimo bausmės, ir galutinę bausmę paskirti 3 mėnesių 15 parų areštą,

              vadovaujantis BK 641 straipsniu, bausmės laiką sutrumpinti vienu trečdaliu ir galutinę bausmę paskirti 2 mėnesius ir 10 parų arešto.

              Skunde apeliantas nurodo, kad subjektyvus teismo bylos pradėjimo aplinkybių ir tarnybinio policijos budėtojo pranešimo aiškinimas neatitinka faktinių aplinkybių. Atkreipia dėmesį, kad teismas konstatavo, jog pranešimas Šiaulių AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK gautas 2013 m. spalio 16 d. 21.57 val. Pranešimas gautas iš Bendrojo pagalbos centro, kuriame užfiksuotas tą pačią dieną 14.34 val. gautas telefoninis pranešimas bei informacija apie įvykio aplinkybes. Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK pareigūnai, gavę pranešimą, nuvyko į įvykio vietą, kurioje nustatė bylos aplinkybes ir pradėjo ikiteisminį tyrimą pagal J. N. sumušimo faktą. Tuo pačiu pranešimu Bendrasis pagalbos centras, vienu sakiniu, Šiaulių AVPK Radviliškio rajono PK budėtojui nurodė, jog centre fiksuotas telefoninis skambutis iš to paties telefono numerio. Pagal bendrą pagalbos centro reglamentą tik gavus konkretų pranešimą apie įvykį, informacija nedelsiant perduodama specialiosioms tarnyboms pagal kompetenciją, šiuo atveju – policijai. Prokuroro teigimu, esant tokioms aplinkybėms, logiška, kad bendrasis pagalbos centras fiksavo tik telefoninį skambutį 2013 m. spalio 16 d. 14.34 val., tačiau skambinusiam asmeniui nepranešus apie įvykį, bendrasis pagalbos telefonas neturėjo pagrindo informuoti policiją. Apelianto teigimu, taip galėjo nutikti tik J. N. netyčia mobiliuoju telefonu surinkus trumpąjį numerį 112, nesant namuose jokio konflikto. Tuo tarpu kompiuterinė programa, kuria naudojasi Bendrojo pagalbos centro specialistai, gavus pranešimą apie daromą galimai nusikalstamą veiką, pateikia informaciją ir apie ankstesnius to telefono abonento skambučius, todėl prie pranešimo, kuris buvo gautas Šiaulių AVPK (duomenys neskelbtini) rajono PK 2013 m. spalio 16 d. 21.57 val., buvo pateikta informacija apie ankstesnį telefono abonento Nr. (duomenys neskelbtini), kuris priklauso J. N., skambutį, fiksuotą tą pačią dieną 14.34 val. Pareigūnams, atlikusiems ikiteisminį tyrimą, tokia aplinkybė buvo visiškai akivaizdi ir nesusijusi su nusikaltimo padarymo aplinkybėmis, todėl nebuvo aiškinamasi, dėl ko J. N. skambino pirmą kartą į bendrąjį pagalbos telefoną. Prokuroro teigimu, Bendrojo pagalbos centro darbo metodai ir būdai yra vieši, skelbiami viešoje erdvėje, todėl teismas savo iniciatyva arba pareikalaudamas prokuroro papildomos medžiagos galėjo išsiaiškinti minėtą aplinkybę tinkamai, o ne remtis prielaidomis grįsta abejone.  

Apeliantas taip pat pažymi, kad apklausiamas ikiteisminio tyrimo metu, taip pat teisiamajame posėdyje E. K. patvirtino smurtavęs nukentėjusiosios atžvilgiu, net atsakydamas į prokuroro klausimą nurodė, kad buvo sugriebęs rankomis tokia jėga, nuo kurios, jo manymu, nukentėjusiajai tikrai turėjo skaudėti. Teigia, kad dėl to neteisinga ir subjektyvi teismo išvada, jog kaltinimas E. K. paremtas tik nukentėjusiosios parodymais. Mano, kad nevertinti ikiteisminio tyrimo metu duotų ir teisiamojo posėdžio metu patvirtintų kaltinamojo E. K. parodymų kaip tiesioginio jo kaltės įrodymo teismas neturėjo jokio teisinio pagrindo. Juolab, darant nelogišką prielaidą, kad kaltinamasis prisipažino tik siekdamas švelnesnės bausmės, turint omenyje tai, jog jam neprisipažinus, baudžiamosios atsakomybės jis galėjo iš vis išvengti dėl įrodymų trūkumo.

              Skunde apeliantas taip pat atkreipia dėmesį ir į tai, kad vėlesnėse apklausose nukentėjusiosios J. N. duoti parodymai nė kiek nesiskyrė nuo pirmosios apklausos, o buvo tik patikslinami, kur nukentėjusioji nurodė, kad E. K. vyriška jėga stipriai suėmė ir nubloškė ją ant lovos. Jokių žymių ant kaklo neliko, tik pradžioje buvo paraudimai. Kelias dienas skaudėjo gerklę, sunku buvo nuryti maistą. Prokuroras pažymi ir tai, kad teisėjai uždavus tikslinantį klausimą nukentėjusiajai, pastaroji nurodė, jog policiją galėjo iškviesti jos mama iš jos telefono, gali būti, kad ji (J. N.) surinko telefono numerį ir padavė telefoną mamai. Prokuroro įsitikinimu, minėti parodymai paneigia teismo abejonę, jog nukentėjusioji esant sunkiam girtumo laipsniui gali tiksliai viską prisiminti ir papasakoti. Pasak apelianto, teismas nukentėjusiosios parodymus vertino subjektyviai, ne analizuodamas juos visumoje, o vertindamas tik atskiras frazes, nesilaikydamas BPK 20 straipsnio 5 dalies nuostatų, ir taip pažeidė proceso išsamumo bei nešališkumo principus. Apelianto teigimu, byloje surinktų įrodymų visuma įrodo, kad E. K. stiprus suėmimas nukentėjusiajai rankomis už kaklo bei poveikis fizine jėga į nukentėjusiosios kaklą, parverčiant ją ant lovos, sukėlė nukentėjusiajai fizinį skausmą.

              Skunde taip pat pažymima, kad teisminio įrodymų tyrimo metu tiek kaltinamasis, tiek nukentėjusioji patvirtino, jog kaltinime išdėstytos aplinkybės iš tiesų buvo. Minėti asmenys smurtu aiškinasi santykius jau ne pirmą kartą, paprastai vartojant alkoholį: E. K. teistas Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. spalio 18 d. baudžiamuoju įsakymu pagal BK 140 straipsnio 1 dalį laisvės apribojimu trims mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu 4 mėnesiams, pagal BK 140 straipsnio 1 dalį – laisvės apribojimu penkiems mėnesiams, vadovaujantis LR BK 63 str. 1, 4 dalimis, bausmes subendrinus – laisvės apribojimu 9 mėnesiams, pritaikius BK 641 straipsnį, bausmė sumažinta vienu trečdaliu ir galutinė bausmė paskirta laisvės apribojimas 6 mėnesiams.

              Pasak apelianto, proceso dalyvių parodymai, duoti tiek ikiteisminio tyrimo, tiek ir teisiamojo proceso metu, teismo įvertinti neobjektyviai, padarytos išvados bei nustatytos aplinkybės vertintos neatsižvelgiant į surinktų įrodymų visumą, teismas teisiamojo nekaltumą grindė spėlionėmis ir prielaidomis, o ne byloje surinktų faktinių duomenų visuma. Byloje nenustatyta, kad įrodymai būtų gauti neteisėtais būdais ar nesilaikant baudžiamojo proceso įstatymo nustatytos tvarkos. Jų patikimumas BPK numatytomis priemonėmis patikrintas teismo proceso metu.

              Prokuroro įsitikinimu, teisminio bylos nagrinėjimo metu ištirti ir įvertinti įrodymai patvirtina, kad padarytoje veikoje yra ir objektyvieji, ir subjektyvieji BK 140 straipsnio 2 dalyje numatyto nusikaltimo požymiai. Nurodo, kad teisme ištyrus esmines bylos aplinkybes, įvertinus įrodymus, teismas padarė klaidingą išvadą, jog teisiamasis neįvykdė baudžiamojo įstatymo draudžiamų veiksmų, nors įrodymai, gauti teisėtu būdu, papildė vienas kitą bei sudarė vientisą loginę įrodymų grandinę, leidusią teismui padaryti teisingą išvadą dėl teisiamajam inkriminuotos nusikalstamos veikos. Nukentėjusioji J. N. nuo pat ikiteisminio tyrimo pradžios davė išsamius ir nuoseklius parodymus, detaliai nurodydama nusikalstamos veikos aplinkybes. Nukentėjusiosios parodymai patvirtinti ir kitais objektyviais įrodymais – teisiamojo parodymais, kuriuos jis patvirtino ir teisme. Tačiau, apelianto vertinimu, teismas teisiamojo nekaltumą, nors jis ir prisipažino padaręs jam inkriminuotą nusikalstamą veiką, grindė darydamas prielaidą, kad nukentėjusioji dėl sunkaus girtumo negalėjo suprasti teisiamojo veiksmų, ar dar blogiau – nejusti fizinio skausmo, ir vadovavosi šiuo niekuo nepagrįstu spėjimu, o ne byloje surinktų faktinių duomenų visuma. Pažymi, kad kaltinimai E. K. grindžiami šiais duomenimis: nukentėjusiosios J. N. parodymais, 2013 m. spalio 17 d. asmens apžiūros protokolu, 2013 m. spalio 17 d. įvykio vietos apžiūros protokolu, teisiamojo parodymais, policijos pareigūnų surašytais tarnybiniais pranešimais, alkoholio kiekio matuoklių duomenimis bei kitais byloje esančiais duomenimis.

Teismo posėdyje prokurorė prašė apeliacinį skundą patenkinti, išteisintasis ir jo gynėja prašė prokuroro apeliacinį skundą atmesti.

Skundas tenkinamas iš dalies.

BK 140 straipsnio 1 dalyje numatyta baudžiamoji atsakomybė tam, kas mušdamas ar kitaip smurtaudamas sukėlė žmogui fizinį skausmą arba nežymiai jį sužalojo ar trumpam susargdino.

Pirmosios instancijos teismas E. K. dėl jam pareikšto kaltinimo išteisino padaręs išvadą, jog byloje nesurinkta įrodymų, kad nukentėjusiosios J. N. atžvilgiu buvo naudojamas smurtas, kad jai buvo sukeltas fizinis skausmas, ir iš to seka, kad nepadaryta veika, turinti nusikaltimo ar baudžiamojo nusižengimo požymių. Kolegijos vertinimu, tokia teismo išvada yra nepagrįsta.

Kaip matyti iš nukentėjusiosios J. N. parodymų, ji tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisiamajame posėdyje nuosekliai nurodė esmines įvykio aplinkybes. Apklausiama teisiamajame posėdyje J. N. nurodė, kad 2013 m. spalio 16 d. vakarą jos sugyventinis  E. K. grįžo į namus neblaivus. Ji taip pat nebuvo blaivi, nes dienos metu gėrė alkoholį kartu su savo tėvais, sugyventiniui grįžus ir parnešus alkoholio, jie išgėrinėjo kartu. Kai sugyventinis jai pradėjo priekaištauti, ji atsakė, kad jis nėra jos vyras ir neturi jokios teisės nurodinėti, ką jai daryti. Tuomet sugyventinis sugriebė jai už gerklės, vyriška jėga stipriai suėmė ir nubloškė ant lovos. Žymių ant kaklo jai nebuvo, tačiau keletą dienų skaudėjo gerklę, buvo sunku nuryti maistą (75 b. l.). Netikėti minėtais nukentėjusiosios parodymais nėra pagrindo – juos patvirtina ir kiti byloje surinkti įrodymai. Apklausiama kaip liudytoja 2013 m. spalio 17 d., t. y. kitą dieną po įvykio (parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme), J. N. taip pat nurodė, kad 2013 m. spalio 16 d., apie 21 val., tarp jos ir jos sugyventinio E. K. kilo konfliktas, E. K. sugriebė jai ranka už gerklės ir parbloškė ant lovos. Šiais veiksmais E. K. jai sukėlė fizinį skausmą. Sužalojimų ji nepatyrė, į gydymo įstaigas nesikreipė (18 b. l.). Iš esmės analogiškas įvykio aplinkybes  J. N. nurodė ir papildomos apklausos metu. Ji dar kartą patvirtino, kad E. K. buvo trumpam suėmęs ją už kaklo ir parbloškė ant lovos, taip sukėlė jai fizinį skausmą, tačiau sužalojimų nepadarė (19-20 b. l., parodymai ištirti apeliacinės instancijos teisme). Nors, kaip skundžiamame nuosprendyje pažymėjo pirmosios instancijos teismas, J. N. minėtos apklausos metu ir parodė, kad konflikto metu ji buvo neblaivi ir jai susidarė įspūdis, kad E. K. ją smaugė, tačiau kartu ji patikslino, kad sugyventinis ją tik buvo suėmęs už kaklo, oro jai netrūko, kraujosruvos padarytos nebuvo, tačiau jai buvo sukeltas fizinis skausmas. Kolegija atkreipia dėmesį, kad spręsdamas E. K. kaltės klausimą pirmosios instancijos teismas analizavo ir vertino minėtus nukentėjusiosios J. N. parodymus, nors jų teisiamajame posėdyje netyrė. Tai, kad 2013 m. spalio 16 d. apie 21 val. namuose kilus konfliktui E. K. sukėlė jai fizinį skausmą, J. N. nurodė ir savo protokole-pareiškime (6 b. l.). Šiaulių apskrities vyriausiojo policijos komisariato (duomenys neskelbtini) rajono policijos komisariato (duomenys neskelbtini) policijos skyriaus patrulių būrio vyresniojo patrulio A. M. tarnybiniame pranešime užfiksuota, kad atvykus į įvykio vietą, esančią (duomenys neskelbtini), nustatyta, jog  2013 m. spalio 16 d., apie 21.30 val., konflikto metu J. N. sugyventinis E. K. paėmė už gerklės ir pastūmė, dėl to ji nugriuvo ant lovos, jai buvo sukeltas fizinis skausmas, t. y. J. N. patyrė fizinį smurtą (10-12 b. l.).

Nukentėjusiosios parodymus patvirtina ir paties E. K. ikiteisminio tyrimo metu bei teisme duoti parodymai. Apklausiamas kitą dieną po įvykio E. K. nurodė prisipažįstantis, kad 2013 m. spalio 16 d. savo sugyventinei J. N. konflikto metu rankomis sugriebė už gerklės, parbloškė ją ant lovos ir taip jai sukėlė fizinį skausmą. Prisipažino, kad būdamas neblaivus nesusivaldė, panaudojo savo sugyventinės J. N. atžvilgiu fizinį smurtą ir dėl to dabar gailisi (34-35 b. l., parodymai ištirti apygardos teismo posėdyje). Teisiamojo posėdžio metu E. K. kaltu prisipažino visiškai ir nurodė, kad 2013 m. spalio 16 d. grįžęs iš darbo apie 19.30 val., namuose rado sugyventinę, jie kartu gėrė parsineštą alų. Po kurio laiko jis pradėjo sugyventinei priekaištauti, kad ji nesitvarko, girtauja. Sugyventinė jam atsakė, kad jis nėra jos vyras ir negali jai aiškinti kaip gyventi. Įvyko žodinis konfliktas. Tuomet jis sugriebė J. N. už gerklės ir pastūmė į lovą. Nurodė suprantantis, kad sukėlė sugyventinei fizinį skausmą (75 b. l.).

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje E. K. patvirtino, kad žodinio konflikto metu, ranka sugriebė už gerklės J. N. ir perbloškė ją ant lovos. Esant tokioms aplinkybėms, pritariama prokuroro skundo teiginiui, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog kaltinimai E. K. pareikšti remiantis tik J. N. parodymais, kurių nepatvirtina jokia kita bylos medžiaga.

Kaip jau minėta, E. K. buvo kaltinamas savo sugyventinei fizinį skausmą sukėlęs sugriebęs jai už gerklės, smaugdamas bei parblokšdamas ant lovos. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nenustatyta, jog E. K. nukentėjusiąją būtų smaugęs, ši aplinkybė iš kaltinimo šalinama.

Įvertinusi byloje esančių ir teismo ištirtų įrodymų visumą, kolegija daro išvadą, kad:

E. K. 2013 m. spalio 16 d., apie 21 val., (duomenys neskelbtini), savo namuose, būdamas apsvaigęs nuo alkoholio, ir tai turėjo įtakos nusikalstamos veikos padarymui, asmeninio konflikto metu tyčia rankomis sugriebė savo sugyventinei J. N. už gerklės, parbloškė ją ant lovos, taip nukentėjusiajai J. N. sukėlė fizinį skausmą.

Kadangi byloje įrodyta, jog E. K. smurtaudamas fizinį skausmą sukėlė savo sugyventinei, konstatuojama, kad E. K. veika J. N. atžvilgiu atitinka nusikalstamos veikos, numatytos BK 140 straipsnio 2 dalyje, požymius.

Esant nustatytoms aplinkybėms, pirmosios instancijos teismo nuosprendyje akcentuotos aplinkybės, kad iš policijos budinčiojo užpildytos pranešimo formos matyti, jog 2013 m. spalio 16 d. 21.57 val. paskambinusi pranešėja paprašė pareigūnų pagalbos, nurodė, jog dukros sugyventinis vėl smurtauja, puola pranešėjos vyrą, grasina nužudyti, pirmas pranešimas buvo 14.34 val., kai kaltinamasis dar buvo darbe, E. K. kaltės padarius BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytą nusikalstamą veiką, nepaneigia. Kolegijos vertinimu, E. K. kaltės nepaneigia ir kitos skundžiamame nuosprendyje nurodytos aplinkybės, kad nukentėjusioji teisiamajame posėdyje nurodė, jog pati iškvietė policiją, o bylos duomenimis, policijos pareigūnams skambino pastarosios motina, taip pat tai, kad įvykio metu nukentėjusioji buvo neblaivi, kaltinamajam nustatytas mažesnis girtumas nei pastarajai, apžiūros metu ant  J. N. kūno sužalojimų nerasta. Kaip jau minėta, teisiamajame posėdyje nukentėjusioji neneigė, kad buvo išgėrusi, paaiškino, kad galėjo būti, jog ji pati surinko policijos telefono numerį ir padavė telefoną savo mamai. Netikėti nukentėjusiosios parodymais vien dėl to, kad nukentėjusioji įvykio metu buvo neblaivi, nėra pagrindo – ji visų apklausų metu iš esmės analogiškai nurodė įvykio aplinkybes, be to, jos parodymus patvirtina kiti byloje surinkti įrodymai, įskaitant ir paties E. K. parodymus. Akivaizdu, kad E. K. ir ikiteisminio tyrimo metu, ir teisme savo kaltę pripažino visiškai, jo ir nukentėjusiosios parodymai iš esmės sutampa, todėl vien tai, kad tarnybiniame protokole užfiksuota, jog E. K. aiškino, kad sugyventinės nemušė, nėra pagrindas išvadai, jog R. K. prisipažinimas „greičiau buvo sąlygotas švelnesnės atsakomybės dėl veikos pripažinimo, nei neigimo“.

Kartu apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija atkreipia dėmesį, kad Lietuvos Aukščiausiasis Teismas ne kartą yra pažymėjęs, jog baudžiamoji teisė nėra formali teisė. Ji nustato atsakomybę tik už pavojingas veikas, o ne formalius pažeidimus (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. balandžio 27 d. nutartis baudžiamojoje byloje Nr. 2K-263/2010), todėl kiekvienu konkrečiu atveju būtina atsižvelgti į visų veikos požymių – objektyviųjų ir subjektyviųjų – išraišką konkrečiame nusikaltime.

Pagal baudžiamąjį įstatymą nusikaltimą padaręs asmuo gali būti teismo atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jeigu dėl padarytos žalos dydžio, nusikaltimo dalyko ar kitų nusikaltimo požymių ypatumų veika pripažįstama mažareikšme (BK 37 straipsnis). Taigi pagal šį BK straipsnį kaltininkas gali būti atleistas nuo baudžiamosios atsakomybės, jei jo padarytoje veikoje yra visi konkretaus nusikaltimo sudėties požymiai, tačiau šie požymiai (ar kai kurie iš jų) egzistuoja tik formaliai. Formuojama teismų praktika patvirtina, kad nusikaltimą galima pripažinti mažareikšmiu tada, kai padaryta veika atitinka visus baudžiamajame įstatyme nurodytus nusikaltimo sudėties požymius, tačiau dėl kažkurių iš jų ypatumo, teismas padaro išvadą, kad veikos pavojingumas nėra didelis ir nėra tokio laipsnio, dėl kurio būtų tikslinga kaltininką už padarytą nusikaltimą traukti baudžiamojon atsakomybėn ir bausti įstatymo sankcijoje nustatyta bausme. Sprendžiant klausimą dėl nusikaltimo mažareikšmiškumo, atsižvelgiama tiek į veikos objektyviuosius (kokios baudžiamojo įstatymo saugomos vertybės pažeistos ir jų pažeidimo laipsnis, veikos padarymo ypatumai, nusikaltimo dalykas ir jo ypatumai, kilę padariniai, nusikaltimo padarymo būdas, laikas, vieta), tiek subjektyviuosius požymius (apibrėžta ar neapibrėžta tyčia, tyčios kryptingumas, tikslai, motyvai). Ar nusikaltimas laikytinas mažareikšmiu, remdamasis byloje nustatytomis aplinkybėmis kiekvienu konkrečiu atveju sprendžia teismas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo  nutartys baudžiamosiose  bylose Nr. 2K-364/2013, Nr. 2K-154/2013).

Kolegija, įvertinusi tai, kad E. K. nukentėjusiosios nesmaugė, tik rankomis sugriebė savo sugyventinei J. N. už gerklės, šiais veiksmais liekamųjų reiškinių nukentėjusiosios sveikatai nesukėlė, pati nukentėjusioji nuosekliai teigė, kad jai buvo sukeltas tik fizinis skausmas, sužalojimų ji nepatyrė (tai patvirtina ir asmens apžiūros protokole užfiksuoti duomenys, 22-23 b. l.) ir į gydymo įstaigas nesikreipė, teisiamajame posėdyje nurodė, kad E. K. atleido, daro išvadą, kad nors E. K. veiksmai ir atitinka BK 140 straipsnio 2 dalyje numatytos nusikalstamos veikos sudėties požymius, tačiau padaryta veika nesiekia tokio pavojingumo laipsnio, kad galėtų būti vertinama kaip nusikalstama. Dėl to E. K. nuo baudžiamosios atsakomybės atleistinas dėl nusikalstamos veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamoji byla jo atžvilgiu nutrauktina (BK 37 straipsnis).

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 2 dalies 1 punktu, 327 straipsnio 1 dalies 2 punktu,

n u s p r e n d ž i a:

              Panaikinti Radviliškio rajono apylinkės teismo 2013 m. gruodžio 23 d. nuosprendį dėl E. K. išteisinimo pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalį ir, pripažinus E. K. kaltu padarius nusikaltimą, numatytą Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 140 straipsnio 2 dalyje, vadovaujantis Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso 37 straipsniu, atleisti jį nuo baudžiamosios atsakomybės dėl veikos mažareikšmiškumo ir baudžiamąją bylą jo atžvilgiu nutraukti.

Kolegijos pirmininkas                                                                                                              Vaclovas Iždonas

Teisėjai                                                                                                                              Gražvydas Poškus

                                                                                                                                            Bronius Zalaga