
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2012 m. sausio 19 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Audronės Jarackaitės, Vyto Miliaus ir Nijolės Piškinaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja),
rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo atsakovo uždarosios akcinės bendrovės Swedbank lizingas atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo civilinėje byloje Nr. 2-7169-262/2011 pagal ieškovo uždarosios akcinės bendrovės „Intervid pramogos“ ieškinį atsakovui uždarajai akcinei bendrovei Swedbank lizingas, dalyvaujant trečiajam asmeniui uždarajai akcinei bendrovei „Bomba“ dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo pripažinimo neteisėtu ir negaliojančiu bei lizingo sutarties sąlygų pakeitimo.
Teisėjų kolegija
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
Ieškovas UAB „Intervid pramogos“ kreipėsi į teismą su ieškiniu ir prašė pripažinti neteisėtu ir negaliojančiu tarp atsakovo ir ieškovo 2008 m. rugsėjo 18 d. sudarytos Lizingo sutarties Nr. LT078955 vienašališką nutraukimą prieš terminą bei pakeisti minėtos Lizingo sutarties sąlygas, nustatant ieškovui tokią lizingo įmokų mokėjimo tvarką ir terminus: ieškovas moka atsakovui kas mėnesį iš viso 10 000 Lt dydžio mėnesinę turto išpirkimo ir palūkanų įmoką tol, kol ieškovas padengs iki teismo sprendimo priėmimo ir įsiteisėjimo susidariusį įsiskolinimą atsakovui pagal Lizingo sutartį Nr. LT078955, ieškovui padengus nurodytą įsiskolinimą, ieškovas moka atsakovui kas mėnesį mokėjimo grafikuose, pridėtuose prie Lizingo sutarties Nr. LT078955, nurodyto dydžio turto išpirkimo ir palūkanų įmokas; taip pat prašė iš atsakovo priteisti bylinėjimosi išlaidas.
Ieškovas taip pat prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones: uždrausti atsakovui tiesiogiai ar per kitus asmenis reikalauti ar/ir perimti iš ieškovo ar trečiųjų asmenų pagal ginčijamą Lizingo sutartį naudojamą turtą, areštuojant šį turtą ir paliekant jį naudotis ir valdyti ieškovui; sustabdyti skolos išieškojimą atsakovo naudai pagal ginčijamą Lizingo sutartį. Nurodė, kad bylos nagrinėjimo metu atsakovas gali iškeldinti ieškovą ir ieškovo nuomininkus, užkirsdamas jiems galimybę naudotis turtu ir vykdyti ūkinę veiklą. Pažymėjo, kad atsakovas, perėmęs ginčo turtą, turėtų galimybę parduoti jį tretiesiems asmenims. Dėl to reikėtų pareikšti naują ieškinį atsakovui dėl turto perleidimo tretiesiems asmenims sandorių pripažinimo negaliojančiais ir turto išreikalavimo iš svetimo neteisėto valdymo. Be to, teigė ieškovas, nepritaikius laikinųjų apsaugos priemonių, dėl ginčo turto, naudojamo jo (ieškovo) ūkinėje veikloje, sugrąžinimo gali būti sutrikdyta ieškovo ir kitų asmenų ūkinė veikla, patirti nuostoliai ir dar labiau apsunkinta tiek ieškovo, tiek kitų asmenų padėtis, kuri dėl ekonominio sunkmečio yra sudėtinga. Ieškovas pažymėjo, kad jeigu atsakovas išieškos skolą vienašališkai nutrauktos Lizingo sutarties pagrindu iki teismas priims sprendimą šioje byloje, praktiškai nebus galimybių įgyvendinti ieškovo reikalavimą dėl Lizingo sutarties sąlygų pakeitimo, kuriuo jis (ieškovas) siekia, kad būtų išdėstytos jo skolos atsakovui.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
Vilniaus apygardos teismas 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartimi pritaikė laikinąsias apsaugos priemones: uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su 2008 m. rugsėjo 18 d. Lizingo sutartyje numatytų daiktų valdymo perėmimu bei įpareigojo atsakovą sustabdyti skolos išieškojimą iš ieškovo pagal ginčijamą lizingo sutartį.
Teismas rėmėsi teismų analogiškose bylose suformuota praktika, kurioje pripažįstama, jog sprendžiant ginčus dėl vienašališko lizingo sutarčių nutraukimo tikslinga lizinguojamą turtą palikti ieškovui, kad šis turtas nebūtų perleistas tretiesiems asmenims ir nebūtų apribota bei sutrikdyta ieškovo ūkinė veikla. Priešingu atveju, jei teismo sprendimas bus palankus ieškovui, sprendimo įvykdymas gali pasunkėti arba pasidaryti nebeįmanomas, nes apribojus ieškovo ūkinę veiklą, sumažėtų jo apyvartinės lėšos, būtų apribota ieškovo galimybė atsiskaityti ne tik su atsakovu, bet ir su kitais kreditoriais. Be to, taip galėtų būti pažeisti ir trečiųjų asmenų (nagrinėjamu atveju ieškovo nuomininkų) interesai.
Teismas pažymėjo, kad Lizingo sutarties pagrindu ieškovo valdomo turto nepalikus jam (ieškovui), galėtų susidaryti tokia situacija, kad iki ieškovui palankaus teismo sprendimo priėmimo atsakovas perimtą turtą perleistų tretiesiems asmenims. Dėl to teismo sprendimo įvykdymas iš esmės pasunkėtų arba pasidarytų nebeįmanomas.
Teismas atsižvelgė ir į tai, jog ginčo turtas yra apdraustas, o ieškovas įsipareigoja juo (turtu) rūpinti, todėl, vadovaudamasis protingumo principu, sprendė, kad tikslinga ginčo turto neperduoti atsakovui.
Ieškovas taip pat prašė sustabdyti skolos išieškojimą atsakovo naudai pagal 2008 m. rugsėjo 18 d. Lizingo sutartį. Teismas sprendė, kad nesustabdžius skolos išieškojimo, patenkinus ieškinį teismo sprendimas dėl ieškovo pareikštų reikalavimų būtų beprasmis, o nepatenkinus ieškovo reikalavimų, atsakovas turėtų galimybę išieškoti skolą. Teismas padarė išvadą, kad laikinosios apsaugos priemonės taikymas atitinka proporcingumo bei teisingumo principus.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimo į atskirąjį skundą argumentai
Atskiruoju skundu atsakovas UAB Swedbank lizingas prašo pakeisti Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį ir nustatyti, kad ieškovo reikalavimų užtikrinimui taikomos laikinosios apsaugos priemonės: draudimas atsakovui parduoti, įkeisti bei kitaip perleisti ar suvaržyti ginčo turtą (turtas išvardintas), paskiriant jį (atsakovą) šio turto saugotoju.
Atskirąjį skundą grindžia šiais argumentais:
- Ieškovas nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovas gali perleisti ginčo turtą tretiesiems asmenims ar kitaip jį suvaržyti. Be to, ieškovas nepateikė įrodymų, kad atsakovui atsiėmus ginčo turtą, t. y. patalpas, ieškovas ar kiti tretieji asmenys nebegalės toliau vykdyti veiklos. Taigi ieškovas neįrodė, kad yra pagrindas taikyti laikinąsias apsaugos priemones.
- Vienašališkai nutrauktus lizingo sutartį, ieškovui išnyko juridinis pagrindas valdyti ir naudoti ginčo turtą. Skundžiama nutartimi nepaskyrus turto saugotojo, o tik uždraudus atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su turto perėmimu, atsirado reali grėsmė turtą sugadinti ar naudoti ne pagal paskirtį, ir dėl to sumažės ginčo turto vertė.
- Skundžiama tik nutarties dalis, prašant pakeisti teismo pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, uždraudžiant apeliantui (atsakovui) įkeisti bei kitaip perleisti ar suvaržyti ginčo turtą, paskiriant jį (atsakovą) šio turto saugotoju. Tuo siekiama įrodyti, kad bus galimybė įvykdyti ieškovui palankų teismo sprendimą.
- Teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia teisingumo, šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principus. Draudimas atsakovui atsiimti ginčo turtą suteikia teisę ieškovui naudotis turtu, tačiau nenustato pareigos mokėti atlyginimą už naudojimąsi svetimu turtu. Teismas atsižvelgė tik į ieškovo interesus ir neatsižvelgė į atsakovo jau patirtus ir dėl tokio teismo sprendimo neišvengiamai atsirasiančius nuostolius ateityje.
- Teismų praktikoje pripažįstama, jog buvusiam nuomininkui naudojantis išnuomotu turtu ir po nuomos sutarčių nutraukimo, nuomotojas patiria nuostolius. Į šias aplinkybes teismas privalėjo atsižvelgti, spręsdamas dėl prašymo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kuriomis nuomotojui draudžiama atsiimti išnuomotą turtą. Tuo atveju, jei teismas priimtų atsakovui palankų teismo sprendimą ir ieškinį atmestų, atsakovas atsiimtų gerokai nudėvėtą ir nuvertėjusį turtą. Kadangi ieškovas turi rimtų finansinių sunkumų, atsakovas neturėtų galimybės išsiieškoti patirtų nuostolių.
- Skundžiama nutartis neatitinka Lietuvos apeliacinio teismo naujausios praktikos. Civilinėje byloje Nr. 2-1829/2011 Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad esant ginčui dėl vienašališko lizingo sutarties nutraukimo teisėtumo, reikia atsižvelgti į šalių procesinio lygiateisiškumo, ekonomiškumo ir proporcingumo principus ir taikyti laikinąsias apsaguos priemones – įpareigojimą perduoti daiktus jų savininkui iki bus priimtas teismo sprendimas.
Atsiliepimu į atskirąjį skundą ieškovas prašo nustatyti atsakovui terminą pašalinti skundo trūkumus arba atskirąjį skundą atmesti. Nurodo, kad atsakovo prašymas dėl laikinųjų apsaugos priemonių pakeitimo turi būti nagrinėjamas pirmosios instancijos teisme pagal CPK 148 straipsnio nuostatas. Taip pat nurodo, kad atsakovo skundas turėtų būti atmestas dėl šių motyvų: visi bankai perimtą lizingo sutarties dalyką – turtą, perleidžia tretiesiems asmenims, nes tokio turto valdymas ir priežiūra nėra banko ūkinės veiklos tikslas. Dėl nenaudojamo nekilnojamojo turto patiriami nuostoliai, tačiau atsakovas nepateikė jokių tokį jo elgesį paneigiančių įrodymų. Be to, perdavus turtą saugoti atsakovui, ieškovas ir jo nuomininkai nebegalės naudotis turtu, vykdyti ūkinės veiklos, dėl to bus patirti nuostoliai. Atsakovas nesąžiningai klaidina teismą, teigdamas, jog jam perėmus ginčo turtą, ieškovas turės galimybę naudotis šiuo turtu ir vykdyti ūkinę veiklą. Atsakovas nepagrįstai teigia, jog šis turtas bus nesaugomas ar naudojamas ne pagal paskirtį, dėl ko sumažės jo vertė. Ieškovas įsipareigojo ir toliau visa apimtimi vykdyti įsipareigojimus, susijusius su turto saugojimu, todėl, pritaikius laikinąsias apsaugos priemones, atsakovas nepatirs jokios žalos. Be to, jis (ieškovas) yra apdraudęs Lizingo sutarties turtą ir suinteresuotas juo rūpintis.
Teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės, ieškovo nuomone, atitinka teisingumo, šalių interesų pusiausvyros ir ekonomiškumo principus. Ginčijamos Lizingo sutarties pasirašymo dieną atsakovui sumokėta 62,5 proc. išperkamo turto kainos, o per Lizingo sutarties vykdymo laikotarpį sumokėta 2 106 594,59 Lt turto kainos (sutarties turto kaina - 3 200 000 Lt). Be to, atsakovui sumokėta įvairių įmokų (nekilnojamojo turto mokesčių, lizingo išlaidų, delspinigių bei palūkanų), taigi ginčijamos Lizingo sutarties sudarymas atsakovui iš esmės buvo pelningas ir jokių nuostolių atsakovas patirti negali. Ieškovas pažymėjo, kad atsakovo nurodyta teismų praktika visiškai neatitinka nagrinėjamos bylos faktinių aplinkybių.
IV. Apeliacinio teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Atskirasis skundas atmestinas.
Nagrinėjamoje apeliacinėje byloje keliamas teismo nutarties taikyti laikinąsias apsaugos priemones pagrįstumo ir teisėtumo klausimas.
Laikinosiomis apsaugos priemonėmis paprastai siekiama užtikrinti teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, realų įvykdymą (CPK 144 str. 1 d.). Tokių priemonių taikymo pagrindas – tai pagrįstos prielaidos, kad jų nesiėmus, teismo sprendimo įvykdymas bus apsunkintas ar gali pasidaryti nebeįmanomas.
Nagrinėjamoje byloje ieškovas ginčija vienašališką Lizingo sutarties nutraukimą bei prašo pakeisti ginčijamos sutarties sąlygas, t. y. nustatyti ieškinyje nurodytą lizingo įmokų mokėjimo tvarką ir terminus. Skundžiama nutartimi teismas pritaikė dvi laikinąsias apsaugos priemones: 1) uždraudė atsakovui atlikti bet kokius veiksmus, susijusius su ginčijamoje Lizingo sutartyje numatytų daiktų valdymo perėmimu; 2) įpareigojo atsakovą sustabdyti skolos išieškojimą pagal ginčijamą Lizingo sutartį.
Atskiruoju skundu atsakovas prašo pakeisti skundžiama nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, nes, apelianto manymu, ieškovo reikalavimai bus užtikrinti paskyrus atsakovą ginčo turto saugotoju ir uždraudžiant šį turtą parduoti, įkeisti bei kitaip perleisti ar suvaržyti. Teisėjų kolegija su atskirojo skundo argumentais nesutinka.
Iš ieškinio turinio matyti, kad ieškovas siekia atkurti nutrauktus lizingo teisinius santykius ir prašo taikyti laikinąsias apsaugos priemones, kurių esminis tikslas – galimybė netrukdomai ginčo nagrinėjimo metu naudotis Lizingo sutarties turtu. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas tokiose bylose paprastai būna sudėtingas, nes tai lemia lygiaverčių, tačiau priešingų šalių interesų susidūrimas. Viena vertus, lizingo gavėjo įsipareigojimų nevykdymas, esantis pagrindu lizingo davėjui nutraukti lizingo sutartį, paprastai yra sąlygotas ekonominės krizės. Dažnai lizingo sutarties pagrindu gautas turtas yra naudojamas tiesioginėje lizingo gavėjo ūkinėje veikloje. Jo (turto) netekus dėl to, kad lizingo davėjas nutraukė sutartį, minėta ūkinė veikla gali būti sutrikdyta ar net sužlugdyta. Kita vertus, lizingo davėjas, kuriam finansinė nuoma yra jo verslas, nėra suinteresuotas toliau nuomoti turtą lizingo gavėjui, kuris tinkamai nevykdo savo įsipareigojimų. Tokiu atveju lizingo davėjas siekia susigrąžinti turtą ir jį realizuoti, taip išvengiant ar sumažinant dėl lizingo gavėjo netinkamo įsipareigojimų vykdymo patirtus nuostolius. Kaip minėta, šie priešingi interesai yra lygiaverčiai, todėl tokio pobūdžio laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas turėtų būti sprendžiamas užtikrinant protingą jų santykį, kuris priklauso nuo konkrečios bylos aplinkybių viseto.
Nagrinėjamu atveju apeliacinės instancijos teismui pateiktoje bylos medžiagoje esantys duomenys leidžia daryti prielaidą, kad ieškovas savo įsipareigojimų pagal ginčo Lizingo sutartį negalėjo vykdyti dėl priežasčių, kurias sąlygojo ekonominė krizė. Ginčo turtas (administracinės patalpos) iš esmės yra naudojamos tiesioginėje ieškovo ūkinėje veikloje. Nustatyta, kad dalis šių patalpų nuomojama UAB „Bomba“, kurios finansinė padėtis pastaruoju metu labai pablogėjo, todėl, dėl minėtų priežasčių yra pagrindas teigti, kad apeliantui perėmus ginčo turto valdymą, ieškovo veikla galėtų būti sutrikdyta. Pripažinus, kad Lizingo sutartis nutraukta neteisėtai, tikėtina, jog ieškovas gali neturėti galimybių toliau ją (Lizingo sutartį) vykdyti. Šios faktinės aplinkybės leidžia daryti išvadą, kad egzistuoja grėsmė dėl būsimo teismo sprendimo (jei ieškinys bus patenkintas) įvykdymo. Pirmosios instancijos teismas pagrįstai uždraudė atsakovui perimti ginčo turto valdymą, todėl tenkinti atskirojo skundo jame nurodytais motyvais, nėra pagrindo. Apeliantas nepateikė duomenų, kad ieškovas nevykdo ūkinės veiklos, žaloja ginčo turtą, mažina jo vertę, ar, kad egzistuoja reali grėsmė, kad ginčo turtas bus sugadintas, naudojamas ne pagal paskirtį.
Teisėjų kolegija taip pat nesutinka su apelianto argumentais, kad skundžiama nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės pažeidžia teisingumo, šalių interesų pusiausvyros, ekonomiškumo principus. Laikinųjų apsaugos priemonių taikymas kiekvienu atveju suvaržo asmens, kurio atžvilgiu jos taikomos, teises. Ekonomiškumo principas iš esmės reiškia draudimą bet kuriomis tiek turtinio, tiek neturtinio pobūdžio priemonėmis taikyti didesnius suvaržymus, nei absoliučiai būtina siekiant užtikrinti būsimo teismo sprendimo, kuris gali būti palankus ieškovui, įvykdymą. Taigi teismas turi parinkti tokias laikinąsias apsaugos priemones, kurios, užtikrindamos teismo sprendimo įvykdymą, kuo mažiau suvaržytų atsakovo interesus. Apeliantas nurodo, kad teismas neatsižvelgė į atsakovo interesus bei į tai, kad dėl pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių jis neišvengiamai patirs nuostolius. Teisėjų kolegija pažymi, kad atsakovas, remdamasis CPK 146 straipsniu, gali kreiptis į pirmosios instancijos teismą ir prašyti imtis priemonių užtikrinti nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimą.
Apeliantas nurodo, kad pirmosios instancijos teismas nukrypo nuo Lietuvos apeliacinio teismo formuojamos praktikos. Precedento galią turi tik tokie ankstesni teismų sprendimai, kurie buvo sukurti analogiškose bylose. Apelianto nurodomose Lietuvos apeliacinio teismo nagrinėtose civilinėse bylose (Nr. 2-149/2011, 2-134/2010) nebuvo ginčijamas lizingo sutarčių vienašališkas nutraukimas. Apelianto cituojamos civilinės bylos Nr. 2-1829/2011 faktinės aplinkybės taip pat nesutampa su nagrinėjamos bylos faktinėmis aplinkybėmis.
Dėl kitos teismo nutarties dalies pritaikyti laikinąsias apsaugos priemones – įpareigojimo sustabdyti skolos išieškojimą iš ieškovo pagal ginčijamą Lizingo sutartį, atskirojo skundo nėra.
Remiantis išdėstytais argumentais, darytina išvada, kad skundžiama pirmosios instancijos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių, yra pagrįsta ir teisėta ir ją naikinti ar keisti nėra pagrindo.
Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Vilniaus apygardos teismo 2011 m. rugsėjo 27 d. nutartį palikti nepakeistą.
Teisėjai Audronė Jarackaitė
Vytas Milius
Nijolė Piškinaitė