Baudžiamoji byla Nr. 1A-24-354/2011

                                                                                 (Proceso Nr. 1-75-1-00346-2009-8)

                                                                                 Procesinio sprendimo kategorija 1.1.8.1.,

 (S)

                                                                                 1.1.10.1., 1.2.25.5., 2.1.15.3.3.2., 2.4.6.4.2.

 

                                                                                     

 

   ŠIAULIŲ APYGARDOS TEISMAS

    N U O S P R E N D I S

      LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

                                                                2011 m. sausio 11 d.

                                                                           Šiauliai

 

Šiaulių apygardos teismo baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš  kolegijos pirmininkės Nijolės Matuzevičienės,

teisėjų Virginijos Žindulienės, Zigmo Kavaliausko,

sekretoriaujant Redai Jončienei,

dalyvaujant prokurorui Sigitui Dobiliauskas,

gynėjai advokatei Silvai Balčiūnienei,

išteisintajai G. V.,

nukentėjusiesiems ir civiliniams ieškovams J. L., I. L., E. K. ir jų atstovui advokatui Ričardui Raliui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros prokurorės, nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. L., E. K. ir I. L. apeliacinius skundus dėl Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendžio, kuriuo G. V. išteisinta pagal Lietuvos Respublikos BK 282 str. 1 d., nepadarius veikos, turinčios minėto nusikaltimo požymių.

Nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. L. 7069,10 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo, I. L. 100000 Lt civilinis ieškinys dėl neturtinės žalos atlyginimo ir E. K. 6321,15 Lt civilinis ieškinys dėl turtinės žalos atlyginimo palikti nenagrinėtais.

Kolegija,

nustatė:

 

G. V. buvo kaltinama tuo, kad 2009 m. rugpjūčio 22 d., tiksliai nenustatytą valandą, Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančioje ganykloje, būdama arklio savininke, nevairuodama transporto priemonės, pažeidė Kelių eismo taisyklių 77.2 punkte numatytus reikalavimus, t. y. nepririšo arklio taip, kad jis negalėtų išeiti į kelią, dėl ko 2009 m. rugpjūčio 22 d. apie 22 val. 20 min. arklys išėjo į kelio (duomenys neskelbtini) 19 km važiuojamąją dalį, taip sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį automobilio „Rover 620“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojui J. L., dėl ko automobilis trenkėsi į arklį, ko pasekmėje dėl kaukolės pamato kaulų lūžių, viršutinio ir apatinio žandikaulio lūžių, povoratinklinės kraujosruvos, muštinės žaizdos pakaušyje ir kaktoje, nubrozdinimų veide, krūtinėje, dešiniame žaste ir dešiniame dilbyje, kraujosruvos pakaušyje, kaktoje, abiejose plaštakose, kairėje šlaunyje žuvo automobilio keleivė D. L., o automobilio „Rover 620“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini) vairuotojui J. L. buvo sukeltas fizinis skausmas bei padaryta nedidelė 6000 Lt turtinė žala.

Pakruojo rajono apylinkės prokuratūros prokurorė apeliaciniu skundu prašo panaikinti 2010 m. spalio 22 d. Pakruojo rajono apylinkės teismo išteisinamąjį nuosprendį ir priimti apkaltinamąjį nuosprendį, kuriuo G. V. pripažinti kalta padarius nusikaltimą, numatytą LR BK 282 str. 1 d., ir nuteisti laisvės atėmimu 1 metams. Vadovaujantis LR BK 75 str. l d., 2 d. 7 p., bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms. Taip pat prokurorė prašo priteisti iš G. V. J. L. 7069,10 Lt turtinei žalai atlyginti, I. L. 100000 Lt neturtinei žalai atlyginti, E. K. 6321,15 Lt turtinei žalai atlyginti.

Skunde nurodoma, kad Kelių eismo taisyklių 77.2 punktas draudžia vadeliotojams, gyvulių ir paukščių varovams, raiteliams, kitiems asmenims pririšti gyvulius taip, kad jie galėtų išeiti į kelią. Apeliantės teigimu, tiek ikiteisminio tyrimo metu, tiek teisminio įrodymų tyrimo metu nustatyta, kad arklio savininkė yra G. V. ir būtent ji eismo įvykio kilimo dieną apie 20 val. savo ganykloje prie namų arklį paliko pririštą prie grandinės su kuolu, tačiau pasirinktas gyvulio pririšimo būdas neužtikrino, kad gyvulys neišeitų į kelią, o įrodymų, kad arklys į kelią išėjo dėl pašalinių asmenų neteisėtų veiksmų, byloje nėra, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, kad automobilio ,,Rover 620“, vairuojamo J. L., susidūrimas kelyje su arkliu nepriklausė nuo kaltinamosios G. V. valios. Be to, skunde teigiama, kad Kelių eismo taisyklių 77.2 punkte ir LR BK 282 str. 1 d. dispozicijoje nėra numatytas reikalavimas įvykio metu kaltininkui būti įvykio vietoje, o G. V., būdama arklio savininkė, nepasirinko tinkamo arklio pririšimo būdo, jį pririšo taip, kad arklys galėjo išsilaisvinti ir išeiti į kelią, tuo pažeidė Kelių eismo taisyklių 77.2 punkto reikalavimus.

Prokurorės nuomone, byloje surinkti įrodymai (kaltinamosios G. V., liudytojų V. V., V. R. parodymai) patvirtina, kad G. V., būdama arklio savininke, nenumatė, kad dėl jos pasirinkto arklio pririšimo būdo arklys galės išsilaisvinti ir išeiti į kelią, bet pagal veikos aplinkybes ir asmenines savybes galėjo ir turėjo numatyti, kad taip gali atsitikti.

Taip pat apeliaciniame skunde nurodoma, kad teismas padarė nepagrįstą išvadą, jog kaltinimas grindžiamas tik specialisto išvados Nr. 11 Š-262(09) 4 punktu, neįvertino, kad teisiamojo posėdžio metu ekspertas E. G. patvirtino savo išvadą ir parodė, kad grėsmė eismo saugumui kilo tuo momentu, kai arklys įžengė į kelio važiuojamąją dalį nuo dešiniojo kelio važiuojamosios dalies pusės. Apeliantės teigimu, nukentėjusiojo J. L. parodymus apie tai, kad arklys tiesiog iššoko prieš akis skersai kelio, patvirtina apžiūros protokolas, iš kurio matyti, kad eismo įvykio metu arklys buvo supančiotomis priekinėmis kojomis ir galėjo tik šuoliuoti. Tokiu būdu, prokurorės nuomone, teismas neįvertino surinktų ir teisiamajame posėdyje ištirtų įrodymų visumos (nukentėjusiojo J. L. parodymų, specialisto išvados, specialisto parodymų teisiamajame posėdyje, kelių eismo įvykio apžiūros protokolo su planu ir fotolentelėmis, apžiūros protokolo su fotolentelėmis) ir nepagrįstai G. V. išteisino.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas J. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį, G. V. pripažinti kalta pagal LR BK 282 str. 1 d. ir iš kaltinamosios priteisti 7069,10 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusysis ir civilinis ieškovas E. K. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį, G. V. pripažinti kalta pagal LR BK 282 str. 1 d. ir iš kaltinamosios priteisti 6321,15 Lt turtinei žalai atlyginti.

Nukentėjusioji ir civilinė ieškovė I. L. apeliaciniu skundu prašo panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. nuosprendį, G. V. pripažinti kalta pagal LR BK 282 str. 1 d. ir iš kaltinamosios priteisti 100000 Lt turtinei žalai atlyginti.

Apeliacinės instancijos teismo posėdyje prokuroras ir nukentėjusieji bei civiliniai ieškovai J. L., E. K., I. L. prašė apeliacinius skundus tenkinti, išteisintoji G. V. ir jos gynėja prašė apeliacinius skundus atmesti.

Prokurorės bei nukentėjusiųjų ir civilinių ieškovų J. L., E. K., I. L. apeliaciniai skundai tenkinami iš dalies.

 

 

Dėl BK 282 str. 1 d. numatytos nusikalstamos veikos

 

BK 282 str. 1 d. numato baudžiamąją atsakomybę tam, kas nevairuodamas transporto priemonės pažeidė transporto eismo tvarkos ar saugumo taisykles, jeigu dėl to žuvo žmogus arba buvo sunkiai sutrikdyta žmogaus sveikata. BK 282 str. 1 d. numatyta nusikaltimo sudėtis yra materiali, todėl kvalifikuojant veiką pagal minėtą Baudžiamojo kodekso specialiosios dalies straipsnį, būtina nustatyti ne tik pavojingą veiką (transporto eismo tvarkos ar saugumo taisyklių pažeidimą), bet ir padarinius (žmogaus žūtį ar sunkų sveikatos sutrikdymą) bei priežastinį ryšį tarp padaryto pažeidimo ir kilusių negatyvių padarinių.

Apylinkės teismas, priimdamas skundžiamą nuosprendį, teisingai pažymėjo, kad kvalifikuojant asmens veiką pagal baudžiamąjį įstatymą, taip pat ir pagal BK 282 str. 1 d., būtina nustatyti visus būtinus atitinkamos nusikalstamos veikos objektyviosios ir subjektyviosios pusės požymius. Iš skundžiamame nuosprendyje išdėstytų argumentų yra aišku, kad pirmosios instancijos teismo sprendimą iš esmės lėmė išvada apie kaltės nebuvimą G. V. veikoje. Teismas nuosprendyje konstatavo, kad eismo įvykis, kurio metu žuvo D. L., kilo ne nuo G. V. valios priklausančių aplinkybių, ir padarė išvadą, kad išteisintosios veikoje nėra nusikaltimo, numatyto BK 282 str. 1 d., sudėties. Kolegija nesutinka su tokiomis pirmosios instancijos teismo išvadomis ir pritaria prokurorės apeliaciniame skunde išdėstytiems argumentams dėl G. V. kaltės.

Nepagrįstai skundžiamame nuosprendyje teigiama, kad kaltinimas G. V. pažeidus Kelių eismo taisyklių (toliau KET) 77.2. p. reikalavimus buvo grįstas tik prielaida. Konkrečiu atveju atkreiptinas dėmesys, kad įvairių rūšių transporto eismo saugumą lemia ne tik asmenys, kurie transportą vairuoja ar su juo dirba, tačiau ir kiti eismo dalyviai, kurie atitinkamai privalo laikytis tam tikrai transporto rūšiai nustatytų taisyklių. Kelių eismo taisyklės nustato eismo keliais tvarką visoje Lietuvos Respublikos teritorijoje. Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2008 m. liepos 16 d. nutarimu Nr. 768 (Žin., 2008, Nr. 88) buvo patvirtinta nauja Kelių eismo taisyklių redakcija (įsigaliojo nuo 2008-09-01), kurios 77.2. p. draudžia vadeliotojams, gyvulių ar paukščių varovams, raiteliams, kitiems asmenims pririšti gyvulius taip, kad jie galėtų išeiti į kelią. Taigi, KET 77.2. p. buvo nustatyti papildomi draudimai ne tik vadeliotojams, gyvulių ar paukščių varovams, raiteliams, bet ir kitiems asmenims, neišskiriant ūkinės paskirties gyvulio (pvz. arklio) savininkų.  

Bylos duomenimis nustatyta, kad G. V. priklausantis arklys 2009 m. rugpjūčio 22 d. tamsiu paros metu išėjo į kelio važiuojamąją dalį, sudarė kliūtį kelių transporto priemonių eismui, dėl ko kilo eismo įvykis, kurio metu žuvo žmogus. Tačiau, apylinkės teismo nuomone, G. V. nepadarė KET 77.2. p. numatyto pažeidimo, nes pastaroji arklio nerišo, jam kojų nepančiojo, nedarė ir nerišo pantuko, o tik perkėlė arklį ganykloje į kitą vietą. Ir šiuo atveju apylinkės teismo išvados aiškiai nepagrįstos. Faktas tas, kad arklys, paliktas nakčiai ganykloje, visgi išėjo į kelio važiuojamąją dalį, vadinasi, jis nebuvo tinkamai pririštas. Ne kas kitas, o savininkas turi rūpintis ir užtikrinti, kad jo gyvulys neišeitų į kelią, todėl atitinkamai turi jį pririšti. Ikiteisminio tyrimo metu ir teisiamajame posėdyje G. V. patvirtino, kad ji įvykio dieną ganykloje, ištraukdama kuolą su grandine ir vėl įsmeigdama kuolą į žemę, perkėlė savo arklį (b. l. 89-90; 172-173). Apklausiama apeliacinės instancijos teisme G. V. taip pat tvirtino, kad prie arklio paskutinė buvo ji ir kaip visada patikrino, kaip arklys pririštas. Išteisintosios įsitikinimu, ji, kaip arklio savininkė, padarė viską – ,,...sutvarkiau kaip priklauso.“ (b. l. 173). Tačiau akivaizdu, jog to nepakako. Iš išteisintosios, liudytojų V. R., V. V. parodymų teisiamajame posėdyje (b. l. 172-173; 175-176) matyti, kad V. V. prieš dvi savaites buvo padaręs naują pantuką, kurį įvykio dienos rytą užnėrė arkliui ant kojos, o tos pačios dienos vakare G. V. perkėlė arklį ganykloje. Taigi, G. V. buvo tas asmuo, kuris paskutinis atliko atitinkamus veiksmus su savo arkliu, prieš paliekant jį nakčiai pririštą ganykloje.

Tiek G. V., tiek jos vyras liudytojas V. V. teisiamajame posėdyje kėlė versiją, kad arklys pats negalėjo išsilaisvinti. Pastarųjų aiškinimu, kažkas atsegė (atrišo) pantuką (virvelę) nuo arklio kojos ir mėgino arklį pavogti (b. l. 175-176). Tačiau, byloje nėra jokių objektyvių duomenų, pagrindžiančių minėtą versiją. Iš kelių eismo įvykio vietos apžiūros protokolo (b. l. 8-12), kritusio arklio lavono, virvės ir grandinės apžiūros protokolo (b. l. 23-26) matyti, kad V. V. arklys buvo tik supančiotomis priekinėmis kojomis, ant arklio jokie pakinktai uždėti nebuvo, o ganykloje likusi grandinė su pririšta virve buvo pritvirtinta prie į žemę įsmeigto metalinio kuolo. Iš prie protokolų pridėtų nuotraukų nematyti, kad virvė (kitaip išteisintosios vadinama – pantuku) būtų nupjauta. Ir pati V. V. viso baudžiamojo proceso metu tvirtino, kad pantukas buvo atsegtas (b. l. 173). Be to, išteisintoji teigė, kad arklys ,,...nelabai prisileisdavo svetimus žmonės, todėl nebūtų galėję kojų atpančioti.“. Tokiu būdu kyla klausimas, ar galėjo kažkas, kaip tvirtina V. V. ir liudytojas V. V., atsegti pantuką nuo arklio kojų ir tikėtis pagrobti – nusivesti arklį, nenaudodamas jokių pakinktų ar kitų priemonių, kad suvaldyti svetimą gyvulį. Savo manymą apie pasikėsinimą pagrobti arklį V. V. grindė ir tuo, kad pastarasis niekada nebuvo nusitraukęs ir pabėgęs, tačiau apeliacinės instancijos teisme pripažino, kad ankščiau taip pat buvo bandyta arklį pavogti, tačiau šis ištrūko ir, išteisintosios teigimu, ,,...atlėkė prie vyro...“. Iš šiuo atveju kyla klausimas, iš ko išteisintoji sprendžia, kad arklį kažkas kėsinosi pavogti. Kolegijos nuomone, V. V. manymas apie pasikartojančius pasikėsinimus pagrobti arklį yra subjektyvus, jokiais faktiniais duomenimis nepagrįstas įsitikinimas, kad pririštas arklys negali pats ištrūkti. Tokį manymą apibūdina ir tai, kad ankstesnis pasikėsinimas pagrobti arklį, kaip teigė išteisintoji, niekaip neįtakojo gyvulio savininkų elgesio – arklys toliau buvo paliekamas pririštas lauke – ganykloje.  

G. V. versiją apie trečiųjų asmenų kėsinimąsi betarpiškai prieš nagrinėjamą įvykį pagrobti jos arklį paneigia ne tik aptarti faktiniai bylos duomenys, bet ir nukentėjusiojo J. L. parodymai viso baudžiamojo proceso metu, kai jis neužsiminė apie jokį arklį vedantį ar genantį žmogų (žmones), tik nurodė, kad prasilenkė su priešais atvažiuojančiu automobiliu ir staiga pamatė skersai kelio einantį arklį, kuris ėjo į kairę kelio pusę, kad jis (J. L.) mėgino išvengti susidūrimo, stabdė automobilį, suko į kairę, tačiau susidūrimo išvengti nepavyko ir automobilio dešine puse trenkėsi į arklį (b. l. 45; 173-175).  

Pažymėtina ir tai, kad praėjus maždaug pusei mėnesio po įvykio (2009-09-17), G. V. kreipėsi į policiją dėl pasikėsinimo pagrobti jos arklį, būtent, tą, kuris 2009 m. rugpjūčio 22 d. išėjo į kelią. Pradėti ikiteisminį tyrimą pagal G. V. pareiškimą dėl pasikėsinimo pagrobti arklį buvo atsisakyta du kartus (b. l. 27; 28-29; 120-121). Patikslinus įvykio aplinkybes ir nenustačius, kad padaryta veika, turinti nusikalstamos veikos požymių, 2009 m. gruodžio 2 d. nutarimu buvo atsisakyta pradėti ikiteisminį tyrimą ir šio sprendimo išteisintoji nebeskundė. Taigi, byloje nėra jokių duomenų, iš kurių būtų galima spręsti, kad G. V. arklys į kelią išėjo dėl kitų asmenų neteisėtų veiksmų.

Kolegija atkreipia dėmesį, kad KET gali būti pažeidžiamos tiek veikimu, tiek neveikimu. Jau buvo minėta, kad KET esmė yra ne tik sureguliuoti kelių transporto eismą ir užtikrinti jo saugumą, bet ir nustatyti žmonių elgesį, kuris būtų suderintas su minėtos transporto rūšies eismo saugumu. Kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo teiginiu, kad tuo metu, kai G. V. arklys išėjo į kelią, pastaroji niekaip neįtakojo arklio elgesio, nes tuo metu prie jo nebuvo. Jau minėtas KET 77.2. p. reglamentuoja atitinkamą draudimą ne tik asmenims, kurie eismo įvykio metu tiesiogiai įtakoja gyvūno elgesį (vadeliotoja, varo gyvulius ar paukščius, joja raiti), bet ir tiems, kurie nuolat ar laikinai augina, veisia gyvūnus maistui, kailiams, vaistams ir kitai produkcijai gauti, namams saugoti, darbo ar kitiems tikslams. Vadinasi tai, kad išteisintoji įvykio metu arklio nevedė, nevadeliojo ir pan., nepaneigia G. V., kaip arklio savininkės, pareigos laikytis KET IX dalyje numatytų papildomų draudimų.

BK 282 str. 1 d. yra numatyta atsakomybė už neatsargų nusikaltimą (BK 282 str. 2 d.), kas reiškia, kad jis padaromas dėl nusikalstamo pasitikėjimo arba nusikalstamo nerūpestingumo (BK 16 str. 1 d.). Visuma surinktų ir anksčiau jau aptartų įrodymų leidžia daryti išvadą, kad nagrinėjamu atveju G. V. nenumatė, kad jos arklys gali išsilaisvinti, išeiti į kelią, dėl ko gali kilti eismo įvykis ar net žūti žmogus, tačiau pagal veikos aplinkybes ir savo asmenines savybes, kaip ir kiekvienas tokią gyvenimišką patirtį turintis žmogus, galėjo ir turėjo tai numatyti, nes ir pati minėjo, jog ankščiau arklys jau buvo ištrūkęs. Taigi, būtent dėl nusikalstamai nerūpestingos G. V. veikos arklys išėjo į kelią. Būdama arklio savininkė, G. V. privalėjo būti dėmesingesnė visuomenės interesams ir visais reikalingais būdais, vadovaudamasi visuotinai priimtinomis protingumo ir apdairumo taisyklėmis, užtikrinti, kad gyvūno laikymas, auginimas nekels grėsmės kelių transporto eismo saugumui.  

Teisiamajame posėdyje apklaustas ekspertas E. G. (b. l. 176-177) patvirtino savo tyrimo išvadas (b. l. 40-44) apie tai, kad G. V. arklio išėjimas į kelią techniniu požiūriu buvo pagrindine sąlyga eismo įvykiui, kurio metu žuvo D. L., kilti. Specialisto išvadoje Nr. M 509/09(04) konstatuota, kad aptariamo eismo įvykio metu D. L. patirti sužalojimai – kaukolės pamato kaulų lūžis, buvo jos mirties priežastis (b. l. 35-37).

 Kolegija atkreipia dėmesį, kad specialisto tyrimo metu nebuvo nustatytas tikslus automobilio ,,Rover 620“, vairuojamo nukentėjusiojo J. L., greitis prieš atsitrenkimą į arklį, nes nebuvo stabdymo žymių. Tačiau kolegija neturi pagrindo abejoti nukentėjusiojo J. L. parodymais, kad jis važiavo ne didesniu nei leistinu – 90 km/h greičiu. Specialistas tyrimu nustatė, kad susidūrimo su arkliu momentu automobilio ,,Rover 620“ greitis buvo didesnis nei 68 km/h, kas iš esmės patvirtina nukentėjusiojo J. L. parodymus, jog jis, prasilenkdamas su priešais atvažiuojančiu automobiliu, sulėtino greitį ir staiga pamatęs ant kelio arklį, atliko atitinkamus veiksmus – ,,...mečiausi į kairę kelio pusę, stabdžiau, bandžiau apvažiuoti, priešais pamačiau stulpą ir automobilis sustojo“ (b. l. 173-174). Todėl kolegija remiasi specialisto išvada, kad automobilio ,,Rover 620“ vairuotojas J. L., važiuodamas 90 km/h greičiu su įjungtomis artimosiomis ar tolimosiomis šviesomis, neturėjo techninės galimybės išvengti susidūrimo su į kelią išėjusiu arkliu, net ir laiku stabdydamas automobilį, jei arklį būtų pastebėjęs likus 91 m iki susidūrimo vietos.

Įvertinusi visumą ištirtų ir aptartų įrodymų, kolegija daro išvadą, kad būtent dėl G. V. padaryto KET pažeidimo kilo BK 282 str. 1 d. dispozicijoje numatyti negatyvūs padariniai – žmogaus žūtis. Kolegijos nuomone, G. V. kaltė neatsargiai sukėlus minėtus padarinius ir priežastinis ryšys tarp jos veikos ir kilusių pasekmių yra įrodyti. Nustačius visus nusikaltimo, numatyto BK 282 str. 1 d., sudėties požymius, konstatuojama, kad:

G. V. 2009 m. rugpjūčio 22 d., tiksliai nenustatytą valandą, Pakruojo rajone, (duomenys neskelbtini) kaime esančioje ganykloje, būdama arklio savininke, nevairuodama transporto priemonės, pažeidė Kelių eismo taisyklių 77.2. punkte numatytą reikalavimą, t. y. nepririšo arklio taip, kad šis negalėtų išeiti į kelią, dėl ko 2009 m. rugpjūčio 22 d. apie 22 val. 20 min. arklys išėjo į kelio (duomenys neskelbtini) 19 km važiuojamąją dalį, taip sudarydamas sunkiai pastebimą kliūtį automobilio „Rover 620“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojui J. L., dėl ko automobilis trenkėsi į arklį, ko pasekmėje dėl kaukolės pamato kaulų lūžio žuvo automobilio keleivė D. L., o automobilio „Rover 620“, valstybinis numeris (duomenys neskelbtini), vairuotojui J. L. buvo sukeltas fizinis skausmas bei padaryta nedidelė 6000 Lt turtinė žala.

Remiantis tuo, kas išdėstyta, skundžiamas nuosprendis naikinamas ir priimamas naujas – apkaltinamasis nuosprendis, kuriuo G. V. pripažįstama kalta padariusi nusikalstamą veiką, numatytą BK 282 str. 1 d. (BPK 329 str. 2 p.).

 

Dėl bausmės G. V.

 

Skiriant G. V. bausmę, kolegija atsižvelgia į padaryto nusikaltimo pavojingumo laipsnį, kaltės formą ir rūšį (padarė vieną neatsargų nusikaltimą dėl nusikalstamo nerūpestingumo), į kaltininkės asmenybę (ankščiau teismo neteista, nebausta administracine tvarka, neigiamai jos asmenį charakterizuojančių duomenų byloje nėra (b. l. 96; 97; 102), į tai, kad jos atsakomybę sunkinančių ir (ar) lengvinančių aplinkybių nenustatyta. Be to, kolegija, siekdama tinkamai individualizuoti bausmę, atkreipia dėmesį į dėl G. V. nusikalstamo elgesio kilusius daugiau nei minimalius BK 282 str. 1 d. dispozicijoje numatytus neigiamus padarinius – žmogaus žūtį, kas savaime lemia griežtesnės bausmės rūšies parinkimą. Tokiu būdu, įvertinus visumą bausmės skyrimui reikšmingų aplinkybių, atsižvelgus į nustatytas nusikaltimo padarymo aplinkybes ir atsiradusius padarinius, kolegija sprendžia, kad G. V. skirtina griežčiausia BK 282 str. 1 d. sankcijoje numatyta bausmė – laisvės atėmimas, tačiau nustatant mažesnę jos trukmę, nei apeliaciniu skundu prašo prokurorė.

Visuma aptartų G. V. asmenį apibūdinančių duomenų ir pats kaltininkės nusikalstamo elgesio pobūdis leidžia daryti išvadą, kad baudžiamasis įstatymas buvo pažeistas atsitiktinai, susiklosčius nepalankiai situacijai, todėl yra pakankamas pagrindas manyti, kad bausmės tikslai (BK 41 str. 2 d.) bus pasiekti be realaus bausmės atlikimo. Tokiu būdu tikslinga G. V. paskirtos bausmės vykdymą atidėti prokurorės skunde įvardytam minimaliam terminui (1 metams; BK 75 str. 1 d.), skiriant BK 75 str. 2 d. 7 p. numatytą įpareigojimą.

 

Dėl civilinių ieškinių

 

BPK 109 str. numato, kad asmuo dėl nusikalstamos veikos patyręs turtinės arba neturtinės žalos, turi teisę baudžiamajame procese pareikšti įtariamajam ar kaltinamajam arba už įtariamojo ar kaltinamojo veikas materialiai atsakingiems asmenims civilinį ieškinį, kurį teismas nagrinėja kartu su baudžiamąja byla. Civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje gali pareikšti tiek fiziniai, tiek juridiniai asmenys, kuriems nusikalstama veika padaryta tiesiogiai turtinės ar neturtinės žalos.

Iš baudžiamosios bylos medžiagos matyti, kad nukentėjusieji J. L., I. L. ir E. K. (b. l. 47; 61; 73) dėl nusikalstamų G. V. veiksmų patyrė turtinės ir neturtinės žalos (b. l. 51; 67; 78) ir dėl to pareiškė civilinius ieškinius.  Iš byloje esančių civilinių ieškinių matyti, kad J. L. prašė atlyginti 7069,10 Lt turtinės žalos (b. l. 50), I. L. prašė atlyginti 100000 Lt žalą (b. l. 66), o E. K. prašė priteisti 3000 Lt turtinės žalos ir po 400 Lt kas mėnesį žuvusiosios nepilnametės dukros I. L. išlaikymui (b. l. 74).

BPK 113 str. numatyta, kad civilinis ieškinys, pareikštas baudžiamojoje byloje, įrodinėjamas pagal šio Kodekso nuostatas. Kai nagrinėjant civilinį ieškinį baudžiamojoje byloje kyla klausimų, kurių sprendimo BPK nereglamentuoja, taikomos atitinkamos civilinio proceso normos, jeigu jos neprieštarauja baudžiamojo proceso normoms.

Apeliacinės instancijos teisme civilinis ieškovas J. L. sumažino prašomos priteisti turtinės žalos sumą, kadangi negali pagrįsti automobilio įvertinimo išlaidų, tačiau prašė atlyginti patirtą žalą dėl nepataisomai sugadinto automobilio (6000 Lt), automobilio gabenimo ir saugojimo, išlaidas automobilio kurui, vykstant į policiją. Kolegijai nekelia abejonių J. L. nurodyta sugadinto automobilio rinkos vertė, o automobilio gabenimo, saugojimo išlaidos bei išlaidos dyzeliniam kurui yra įrodytos byloje esančiais dokumentais (719,10 Lt; b. l. 48-49). Todėl visa pagrįsta J. L. patirta turtinė žala priteisiama iš kaltininkės G. V..

Iš bylos duomenų yra aišku, kad žuvusiosios D. L. palaidojimu rūpinosi jos brolis E. K. ir, be abejonės, dėl to taip pat patyrė turtinės žalos. Civilinis ieškovas E. K. apeliacinės instancijos teisme patvirtino, kad gavo 1040 Lt laidojimo pašalpą, prašė mažinti civilinį ieškinį pinigų suma, išleista alkoholiui. Taigi, iš byloje esančių laidojimo išlaidas pagrindžiančių dokumentų matyti, kad E. K. už mirusiosios gabenimą 2009-08-24 sumokėjo 200 Lt, už gedulingus pietus 2009-08-26 – 1882,20 Lt, tarp jų 395,50 Lt už alkoholinius gėrimus (1882,2-395,5=1486,70 Lt), už paminklą bei jo sumontavimą 2010-03-12 – 3900 Lt. Visas šias išlaidas, išskyrus išlaidas, turėtas alkoholiniams gėrimams, kolegija pripažįsta pagrįstomis, įrodytomis byloje esančiais dokumentais (b. l. 75-77). Kolegijos nuomone, išlaidos maistui ir alkoholiui pagal 2009-08-24 kasos kvitą (238,96 Lt), išlaidos degalams pagal 2010-03-25 kasos kvitą (99,99 Lt) dėl paminėtų datų nėra susijusios nei su žuvusiosios palaidojimu, nei su paminklo pastatymu. Taip pat iš pagrįstos bendros E. K. patirtos turtinės žalos sumos (200+1486,7+3900=5586,70 Lt) būtina išskaityti valstybės gautą laidojimo pašalpą (1040 Lt; CK 6.290 str. 1 d.), o likusią neatlygintą žalą (5586,70-1040=4546,70 Lt) priteisti iš G. V..

Apeliacinės instancijos teisme civilinė ieškovė I. L. logiškai ir aiškiai pakomentavo civiliniame ieškinyje ir savo apeliaciniame skunde atsiradusią klaidą, nurodydama, kad jos pareikštas civilinis ieškinys yra ne dėl turtinės, o dėl neturtinės žalos, kurią ji patyrė netekusi motinos, su kuria kartu gyveno ir palaikė artimus ryšius.

Pagal CK 6.250 str. neturtinė žala yra asmens fizinis skausmas, dvasiniai išgyvenimai, nepatogumai, dvasinis sukrėtimas, emocinė depresija, pažeminimas, reputacijos pablogėjimas, bendravimo galimybių sumažėjimas ir kita, teismo įvertinta pinigais. Šis įstatymas nenustato atlygintinos neturtinės žalos minimumo ar maksimumo, ją įvertinti palikta teismui.

Kolegijai nekyla abejonių, kad dėl tragiškos ir netikėtos motinos žūties I. L., kuriai tik prieš 4 mėnesius suėjo 18 metų (b. l. 65), patyrė eilę negatyvių išgyvenimų, kurie sudaro neturtinės žalos turinį. Taigi, yra aišku, kad I. L. patyrė neturtinę žalą. Kolegija, spręsdama priteistinos neturtinės žalos dydžio klausimą, atsižvelgia į konkretaus nusikaltimo pobūdį, specifines nusikalstamos veikos padarymo aplinkybes (kaltininkė pati nevairavo transporto priemonės, eismo įvykio metu G. V. betarpiškai nevaldė arklio, pastarasis pats išsilaisvino ir išėjo į kelią), į nusikaltimą padariusio asmens netyčinę kaltės formą, pasireiškusią mažiau pavojingu būdu – nusikalstamu nerūpestingumu, ir daro išvadą, kad prašoma priteisti neturtinės žalos atlyginimo suma yra aiškiai per didelė. Teisingumo, protingumo, proporcingumo ir sąžiningumo principų laikymasis, taikant bei aiškinant teisės normas, susijusias su neturtine žala ir jos dydžio nustatymu, leidžia teismui atsižvelgti į konkrečios situacijos ypatumus, užtikrinti skirtingų interesų pusiausvyrą. Todėl kolegija, įvertinusi visumą neturtinės žalos klausimo išsprendimui reikšmingų aplinkybių, taip pat atsižvelgusi ir į priteisiamos turtinės žalos dydį, sprendžia, kad I. L. apeliaciniu skundu prašoma priteisti neturtinės žalos suma turi būti sumažinta iki 10000 Lt.

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos BPK 326 str. 4 d., kolegija,

nusprendžia:

 

panaikinti Pakruojo rajono apylinkės teismo 2010 m. spalio 22 d. išteisinamąjį nuosprendį ir priimti naują nuosprendį:

G. V. pripažinti kalta pagal Lietuvos Respublikos BK 282 str. 1 d. ir nuteisti laisvės atėmimu 6 mėnesiams.

Vadovaujantis Lietuvos Respublikos BK 75 str. 1 d., 2 d. 7 p., paskirtos bausmės vykdymą atidėti 1 metams, įpareigojant be institucijos, prižiūrinčios bausmės vykdymo atidėjimą, sutikimo neišvykti iš gyvenamosios vietos ilgiau kaip septynioms paroms.

Iš G. V. nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui J. L. priteisti 6719,10 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajam ir civiliniam ieškovui E. K. priteisti 4546,70 Lt turtinei žalai atlyginti, nukentėjusiajai ir civilinei ieškovei I. L. priteisti 10000 Lt neturtinės žalos atlyginimą.

 

 

Kolegijos pirmininkė                                                                                   Nijolė Matuzevičienė

                     

Teisėjai                                                                                                        Virginija Žindulienė

 

                                                                                                                     Zigmas Kavaliauskas