Administracinė byla Nr. eI3-199-764/2025

Teisminio proceso Nr. 3-61-3-04445-2018-1

Procesinio sprendimo kategorijos: 14.10; 14.16 ; 55.1.3

(S)

REGIONŲ ADMINISTRACINIS TEISMAS

SPRENDIMAS

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2025 m. lapkričio 18 d.

Vilnius

Regionų administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Gitanos Butrimaitės, Egidijos Puzinskaitės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja) ir Eglės Žulytės-Janulionienės,

rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjos S. V. įmonės „Santera“ skundą atsakovui Aplinkos apsaugos departamentui prie Aplinkos ministerijos, trečiajam suinteresuotam asmeniui viešajai įstaigai „Žaliasis taškas“ dėl sprendimo panaikinimo.

Teismas

n u s t a t ė :

Pareiškėja S. V. įmonė „Santera“ kreipėsi į teismą su skundu, prašydama panaikinti Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą Nr. 245 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ ir priteisti bylinėjimosi išlaidas.

Paaiškina, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma gamintoju / importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Kaip numatyta Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 1 dalyje, gamintojams ir importuotojams tenka pareiga inter alia organizuoti ir / ar dalyvauti organizuojant pakuočių atliekų tvarkymą, apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, vykdyti kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas. Pagal Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 5 dalies 2 punktą šios Gamintojų ir importuotojų pareigos, išskyrus savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, gali būti vykdomos tik kolektyviai – per gamintojų ir importuotojų organizaciją. Gamintojų ir importuotojų pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas užtikrinama tokiu būdu - gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2014-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau – ir Organizacija) buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas. Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo Pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2014-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus (toliau – ir Patvirtinimai). Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino Pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasi jais Pareiškėja atitinkamai 2014-2015 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą. Pareiškėja 2018 m. kovo 2 d. gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (toliau – ir Vilniaus RAAD) raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ (toliau – ir Vilniaus RAAD sprendimas) panaikino Organizacijos Įmonei išrašytus Patvirtinimus. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko Įmonės patikrinimą ir persiuntė 2018 m. spalio 4 d. patikrinimo aktą Nr. K-169 (toliau – ir Patikrinimo aktas). Įmonė 2018 m. lapkričio 5 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyriui raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Jose įmonė nurodė, kad Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas. Nepaisant pateiktų pastabų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 245 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo” (toliau – ir Sprendimas), kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 1219 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – ir Mokestis) sumą.

Nurodo, jog Sprendimas yra nepagrįstas ir neteisėtas, kadangi Įmonė yra įvykdžiusi visas teisės aktų nustatytas pareigas, o Sprendimas priimtas vadovaujantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Sprendime nurodoma, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 buvo panaikinti Organizacijos Įmonei išrašyti Patvirtinimai apie metalinės pakuotės sutvarkymą 2014 – 2015 m. mokestiniais laikotarpiais dėl ko kyla mokestinė prievolė. Įmonė yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi Atliekų tvarkymo įstatyme ir Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatyme nustatytą pareigą apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas, taip pat kitas gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas, t. y. sutarties su Organizacija pagrindu pagal į rinką išleidžiamą pakuočių atliekų kiekį yra finansavusi pakuočių atliekų tvarkymą. Taigi, Įmonei tinkamai ir laiku vykdžiusiai pareigas neturi ir negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Įmonei Organizacijos išduoti Patvirtinimai, o anksčiau buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo Organizacijai išduoti dokumentai, įrodantys pakuočių atliekų sutvarkymą, nėra nei Įmonės, nei Organizacijos – Įmonės sutarties kontrahento – neteisėtų veiksmų ar kaltės. Konkrečiu atveju Sprendimu Įmonė įpareigojama antrą kartą sumokėti daug kartų didesnę sumą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina, kas reiškia, jog Įmonei yra skiriama sankcija (kyla atsakomybė) nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiais pagrindais Sprendimas yra neteisėtas iš esmės. Tai, kad nėra Įmonės kaltės dėl susidariusios situacijos pripažįsta ir Vilniaus RAAD (Vilniaus RAAD 2018 m. kovo 28 d. raštas Nr. (38-17)-VR-1.7-2335 Valstybinei mokesčių inspekcijai). Sprendime ir Patikrinimo akte nurodoma, kad dėl Vilniaus RAAD sprendimo Įmonė turėjo įvykdyti mokestinę prievolę – apsiskaičiuoti ir sumokėti Mokestį, tikslinant deklaracijas, tačiau deklaracijų nepatikslino ir Mokesčio nesumokėjo.

Teigia, kad Įmonė 2018 m. vasario 23 d. Vilniaus RAAD raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 buvo informuota, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti Patvirtinimai, taip pat Įmonės buvo prašyta iki 2018 m. balandžio 20 d. apsiskaičiuoti ir susimokėti Mokestį. Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas konkrečiu atveju yra išaiškinęs, kad Vilniaus RAAD sprendimu nėra apskaičiuotas ir nurodomas sumokėti mokestis, todėl tiek Sprendime, tiek ir Patikrinimo akte daromos nepagrįstos ir neteisėtos išvados. Toliau nurodomi argumentai pagrindžia, kad Įmonė pagrįstai netikslino deklaracijos ir nemokėjo Mokesčio, kadangi Įmonės pateikti deklaracijos duomenys pateikimo metu buvo teisingi, atitinkamai ir šiuo metu nėra galutinio ir neginčijamo sprendimo, kuriuo yra panaikinti Patvirtinimai. Kaip buvo minėta, Sprendime nurodoma, kad Vilniaus RAAD sprendimu panaikino Įmonei išduotus Patvirtinimus. Akivaizdu,  kad teisinės valstybės ir teisingumo principams prieštarauja situacija, kai Įmonė Sprendimo pagrindu verčiama sumokėti Mokestį, nors visas savo pareigas yra įvykdžiusi, o Vilniaus RAAD sprendimas ir jį sąlygoję sprendimai yra ginčijami teisme (sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas).

Pažymėtina, kad Vilniaus RAAD sprendimas, kurio pagrindu atliktas patikrinimas ir surašytas Patikrinimo aktas bei priimtas Sprendimas, yra neteisėtas šiais pagrindais: nei Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas, nei Atliekų tvarkymo įstatymas apskritai nereguliuoja kolektyvaus atliekų tvarkymo organizacijos gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų apie pakuočių atliekų sutvarkymą pripažinimo išduotais neteisėtai ar panaikinimo klausimų, nenumato nei tokio sprendimo priėmimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokius sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo subjektų, todėl Vilniaus RAAD sprendimas, kuriuo remiantis priimtas Sprendimas, yra pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o Vilniaus RAAD sprendimui priimti atliktos procedūros peržengia šiai įstaigai suteiktos kompetencijos ribas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams); pagal ratio decidendi panašioje byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas pateikė būtent tokį teisės aiškinimą, kad įstatymo lygmens teisės aktai, reglamentuojantys mokestinius teisinius santykius, nesuteikia regiono aplinkos apsaugos departamentams teisės priimti tokio pobūdžio patvarkymų dėl dokumentų, reikšmingų sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims, o būtent Patvirtinimų panaikinimu Įmonei panaikinama mokestinė lengvata, nesant tam nei įstatyminio pagrindo, nei Vilniaus RAAD įgaliojimų priimti tokio pobūdžio sprendimus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo nuostata (55 punktu), negaliojusia ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu (Įmonei Patvirtinimai buvo išrašyti 2014-2015 m., jų pagrindu Įmonė pateikė mokesčių už aplinkos teršimą deklaracijas už 2014-2015 m. bei pasinaudojo įstatyme numatyta mokesčio už aplinkos teršimą mokestine lengvata, ir tuo metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę regiono aplinkos apsaugos departamentams ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai Įmonės teisę į mokestinę lengvatą), todėl Vilniaus RAAD sprendimas pažeidžia lex retro non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas grubiai pažeidus Įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus . Atitinkamais terminais tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 m. UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų kontrolės, o ne 2015 m. rugsėjo 16 d. (sprendimas Nr. VR-17.5-63) ir 2016 m. rugpjūčio 22 d. (sprendimas Nr. VR-17.5-59)), tokiu būdu praėjus 3-5 metams yra panaikinami Patvirtinimai, buvę Įmonės realizuotos mokestinės lengvatos pagrindu, grubiai pažeidžia teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą); Vilniaus RAAD sprendimas priimtas į procedūras neįtraukus Įmonės ir taip pažeidus procedūras, turėjusias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą ir teisę būti išklausytai prieš priimant su Įmonės interesais susijusį sprendimą (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą);  Vilniaus RAAD sprendimas lemia, kad pareiškėja patirs negrįžtamų neigiamų padarinių, nors tai nulėmusių sprendimų teisėtumas nėra neginčytinas ir neabejotinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams). Atsižvelgiant į minėtą, Sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, nes priimtas nepagrįsto ir neteisėto Vilniaus RAAD sprendimo pagrindu. Kadangi tokiu būdu Įmonė verčiama antrą kartą sumokėti Mokestį, nors įstatymu nustatytas pareigas yra tinkamai įvykdžiusi, Sprendimas yra naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams).

Paaiškina, kad Sprendimas yra neteisėtas, nes priimtas neatsižvelgus į pateiktas pastabas. Mokesčių administravimo įstatymo 132 straipsnio 1 dalyje nustatoma, kad sprendimas dėl patikrinimo akto tvirtinimo priimamas atsižvelgiant į patikrinimo akto medžiagą bei į mokesčių mokėtojo pastabas dėl patikrinimo akto. Konkrečiu atveju iš Sprendimo turinio apskritai nėra aišku ar Atsakovas priimdamas Sprendimą atsižvelgė, jei taip, tai į kurias, Pareiškėjo pastabas arba kodėl į jas neatsižvelgė – nepateikiami jokie argumentai, o tik abstrakčiai nurodoma, kad „įvertinęs Įmonės pateiktas rašytines pastabas bei juos pagrindžiančius įrodymus”. Toks Sprendimas nėra pagrįstas objektyviais duomenimis, todėl turėtų būto vertinamas kaip neteisėtas ir nepagrįstas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams).

Teigia, jog Sprendimas priimtas atlikus neteisėtą patikrinimą. Sprendimu patvirtintame Patikrinimo akte nurodoma, jog buvo atliktas planinis patikrinimas, kurio pagrindas yra 2018 m. ūkio subjektų tikrinimo planas. Vadovaujantis Viešojo administravimo įstatymo 36-4 straipsnio 6 dalimi patvirtintas patikrinimų planas ir jo pakeitimai skelbiami priežiūrą atliekančio subjekto interneto svetainėje arba į planą įtraukti ūkio subjektai informuojami individualiai ne vėliau kaip per 3 darbo dienas po patikrinimų plano patvirtinimo ar jo pakeitimo. 2018 m. ūkio subjektų veikos tikrinimo plane skelbiamame institucijos interneto svetainėje (krd.am.lt) Įmonės patikrinimas nėra nurodytas, todėl patikrinimas per se atliktas nepagrįstai ir pažeidžiant teisės aktų nuostatas. Papildomai pažymėtina, kad vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą kontrolės tvarkos aprašo 2 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regiono aplinkos apsaugos departamentas kiekvienais metais ne vėliau kaip iki kovo 1 d. teisės aktų nustatyta tvarka sudaro Kontroliuojamų objektų patikrinimo planą, į kurį įrašo numatytus patikrinti Mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojus, kas šiuo atveju atlikus patikrinimą Įmonės laiku neįtraukus į sąrašą, taip pat daro atliktą patikrinimą neteisėtu.

Pažymi, kad Sprendimas priimtas vadovaujantis nepagrįstais pažeidimais.  Papildomai pažymėtina, kad Patikrinimo akto išvadose nepagrįstai nurodoma, kad Įmonė pažeidė Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 dalies ir Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 dalies. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 dalies nustatoma, kad gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje nustatoma, kad gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. Pabrėžtina, kad Įmonė teikdama Mokesčio deklaracijas disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą (pastarieji teikiant deklaraciją buvo galiojantys ir teisėti), o kaip buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, panaikinti (kas neva Sprendimu buvo padaryta), atitinkamai panaikinti ir mokesčio lengvatą, kuria Įmonė pasinaudojo. Todėl Patikrinimo akto išvada, kad Įmonė pažeidė Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalies nuostatas yra nepagrįsta ir neteisėta. Todėl Patikrinimo akto išvada, kad Įmonė pažeidė Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalies nuostatas yra nepagrįsta ir neteisėta. Apibendrinant tai, kas išdėstyta, Sprendimas priimtas atlikus neteisėtą patikrinimą yra neteisėtas, todėl naikintinas (Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą).

Pareiškėja rašytiniuose paaiškinimuose teigia, jog Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino dalį VšĮ „Žaliasis taškas“ Pareiškėjai išrašytuose patvirtinimuose apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-4687-7319 metalinės pakuotės kiekis – 0,613 t; 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-4687-7319 metalinės pakuotės kiekis – 0,107 t. Viso to pasekoje Pareiškėjai 2018 m. spalio 4 d. patikrinimo aktu Nr.K-169 papildomai priskaičiuota sumokėti 1 219 Eur mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį. Šiuo Sprendimu sukuriama situacija, kai Pareiškėja yra verčiama antrą kartą mokėti iš esmės už tą patį, kadangi už 2014–2015 m. laikotarpį už pakuočių atliekų tvarkymo organizavimą jau yra tinkamai sumokėjusi VšĮ „Žaliasis taškas“, o dabar nesant jokios kaltės, neteisėtų veikų ar pažeidimų Pareiškėja yra verčiama sumokėti dar ir taršos mokestį. Pareiškėja neturėjo jokių galimybių patikrinti, ar tos pakuočių atliekos tikrai buvo tvarkomos ir sutvarkytos, ir nesutinka pažeidusi teisės aktus. Pažymėtina, kad Pareiškėja pagal įstatymą neturi teisės pasirinkti atliekų tvarkytojo, ir privalo turėti sutartį su organizacija, šiuo atveju su VšĮ „Žaliasis taškas“, kuri organizavo atliekų tvarkymą. Teismo procesas vyksta nuo 2018 metų, tai yra 7 metai, todėl nuogąstauja, kad už tuos metus bus dar paskaičiuoti ir delspinigiai, kurie sudarys nemenką sumą, papildomai priskaičiuotos sumos atžvilgiu.

Atsakovas Departamentas atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu nesutinka ir prašo jį atmesti kaip nepagrįstą.

Paaiškina, kad pareiškėja įvertinusi savo interesus, teises, pareigas, bei gamintojo ir importuotojo atsakomybę, pasirinko pakuočių gamintojams ir importuotojams nustatytas pareigas vykdyti kolektyviai ir sutartiniais pagrindais pavedė jas vykdyti VšĮ „Žaliasis taškas“ (toliau - ir Organizacija). Pasirinkdama kolektyvų pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo bei finansavimo būdą, Įmonė žinojo apie jai išliekančią pareigą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymu nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių (Įstatymo 7 straipsnio 3 dalis). Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 3422 straipsnio 14 dalis nustato, kad Organizacija privalo vykdyti Organizacijos narių, pavedimo davėjų ir atliekų tvarkytojų (atliekų surinkėjų ir atliekų naudotojų ar eksportuotojų), su kuriais sudarė sutartis dėl gamintojų ar pakuočių atliekų tvarkymo, sutartinių įsipareigojimų vykdymo kontrolę. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 3 dalimi, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-3 59 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“, 56 punktu, Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr.VR-19.3-2 panaikino Organizacijos gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą. Vilniaus apygardos administraciniame teisme nagrinėjama administracinė byla Nr. el-l 82-764/2019 dėl 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr.VR-19.3-2. Atsižvelgiant į tai, Departamentas dėl VšĮ „Žaliasis taškas“ atžvilgiu priimto sprendimo nepasisakys, nes tai nėra šios bylos ginčo objektas. Departamento 2018 m. rugsėjo 13 d. pranešimu Įmonė buvo informuota apie patikrinimą dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014-2015 m. mokestinius laikotarpius. Departamentas, atlikdamas Pareiškėjos mokestinį patikrinimą, vadovavosi oficialiais duomenimis, esančias valstybės registruose, informacinėse sistemose, taip pat duomenimis, pateiktais Vilniaus RAAD (Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 26 straipsnio 2 dalis ir 36straipsnio 3 dalis) ir minimalios ir proporcingos kontrolės naštos principu (Lietuvos Respublikos aplinkos apsaugos valstybinės kontrolės įstatymo 4 straipsnio 2 punktas). Departamentas patikrinimo metu analizavo duomenis: Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 27 d. raštu Nr. (38-19)- VR-1.7-1585 pateiktą informaciją apie sprendimą panaikinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą; Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Aplinkosauginių mokesčių kontrolės informacinės sistemos mokesčio mokėtojo valstybinei mokesčių inspekcijai teiktų deklaracijų, forma FR0524 bei ataskaitų apie organizacijos išduotus dokumentus (patvirtinimus) ir gautus dokumentus. Pagal Pareiškėjos patvirtintus duomenis deklaracijų FR0524 formose, 2014-2015 m. į vidaus rinką išleido apmokestinamąją gaminiais pripildytą metalinę pakuotę ir naudojosi mokestine lengvata, patvirtinta Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalyje. Pareiškėja, elektroniniu būdu pildydama ir teikdama Valstybinei mokesčių inspekcijai deklaracijas, pateikė VšĮ „Žaliasis taškas“ išduotus dokumentus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą ir mokesčio nemokėjo. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugo departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr.VR-19.3-2 panaikino VšĮ „Žaliasis taškas“ Įmonei išrašytus patvirtinimus apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2014 m. patvirtinimo 1414VI0001-4687-7319, metalinės pakuotės kiekis 0,613 t; 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-4687-7319, metalinės pakuotės kiekis - 0,107 t. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr.(38-19)-VR-1.7-14797 informavo Įmonę apie prievolę apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2014—2015 m. mokestinius laikotarpius. Tačiau Pareiškėja iki Departamento vykdyto patikrinimo pradžios, t.y. iki 2018 m. rugsėjo 13 d. deklaracijų Valstybinei mokesčių inspekcijai nepatiksimo ir mokesčio nesumokėjo. Departamento atliekamo patikrinimo metu buvo įvertinti perdirbti (sutvarkyti) pakuotės atliekų kiekiai, atsižvelgiant į 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr.VR-19.3-2 panaikintus metalinės pakuotės sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Tokiu būdu nustatyta, kad Įmonė dalinai įvykdė 2014 m. (20 proc.) Lietuvos Respublikos Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimu Nr. 1546 patvirtintos metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo - perdirbimo užduoties (54 proc.). Todėl pagal Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro 2008 m. liepos 9 d. įsakymu Nr. D1-370/1K-230 patvirtinto Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 punkto reikalavimus patikrinimo metu apskaičiuota privaloma sumokėti mokesčio už į vidaus rinką išleistą apmokestinamosios pakuotės kiekį suma - 1219 Eur. Mokėtino mokesčio dydis paskaičiuotas įvertinus mokesčio sumažinimo koeficientą (koeficientas (dFAK-dDEic) įvertintas atsižvelgiant į 2014-2015 m. mokestinių laikotarpiais įvykdytus metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo - perdirbimo užduoties procentus, Mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimas). Po atlikto mokestinio patikrinimo 2018 m. spalio 4 d. buvo surašytas patikrinimo aktas Nr. K-169 ir įteiktas pareiškėjai. Vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 131 str. 1 d. per 30 dienų nuo patikrinimo akto įteikimo dienos Įmonė pateikė rašytines pastabas, nurodydama, kad nesutinka su 2018 m. spalio 4 d. patikrinimo akto Nr. K-225 išvadomis. Įmonė raštu išdėstė situaciją dėl susiklosčiusių nenumatytų ir nepalankių aplinkybių bei teisminių procesų, pripažinus negaliojančiais pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius patvirtinimus. Neesant įsiteisėjusios teismo nutarties dėl reikalavimų užtikrinimo priemonių taikymo, kuriomis būtų sustabdytas Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento 2018 m. vasario 22 d. sprendimas Nr.VR-19.3-2, Departamentas pagal Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 364 str. 16 d. nuostatas, atliko patikrinimą ir nustatė Įmonei mokestinę prievolę. Pastabų dėl patikrinimo akto teikimo metu Įmonė nepateikė jokių įrodymų ir faktinių duomenų, kurie pagrįstų, kad metalinės pakuotės atliekos būtų sutvarkytos ir įvykdyta metalinės pakuotės atliekų sutvarkymo - perdirbimo užduotis (54 proc.). Todėl atsižvelgiant į išdėstytas aplinkybes ir vadovaujantis Lietuvos Respublikos mokesčių administravimo įstatymo 132 str., 2018 m. spalio 4 d. patikrinimo aktas Nr. K-245 ir mokestinė prievolė už 2014—2015 m. laikotarpius sumoje 1219 Eur patvirtinta 2018 m. lapkričio 14 d. Sprendimu Nr. 245.

Nurodo, kad Mokestinė prievolė - pareiga sumokėti mokestį kyla tik mokesčių mokėtojui, t.y. Pareiškėjai. Mokestinės prievolės dydis negali apspręsti teisinio santykio pobūdžio. Skundžiamu Sprendimu Pareiškėjai neskirta sankcija, nėra taikytas padidintas mokesčio tarifas ar paskaičiuoti delspinigiai, nurodyta sumokėti mokestinę prievolę už 2014 m. laikotarpį. Organizacijos išrašyti patvirtinimai apie sutvarkytas metalinės pakuotės atliekas Pareiškėjai buvo pripažinti negaliojančiais remiantis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo (toliau - Aprašas), patvirtinto Aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. Dl-359, 55 punktu (53 p. redakcija, galiojusi 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr.VR-19.3-2 priėmimo metu), kuris nustato, kad jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai. Taigi, patvirtinimai yra negaliojantys nuo atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais fakto nustatymo. Mokesčio lengvatą, įvykdžius Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduotį, suteikia ne Organizacijos išrašyti patvirtinimai, o dokumentai, įrodantys metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą. Atliekų tvarkymo įstatymo 3425 straipsnio 1-3 dalyse nurodyti tokie dokumentai, jų negaliojimo pagrindai, institucija, įgaliota juos panaikinti. Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsnio 3 dalis nustato, kad gamintojai ir importuotojai privalo Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. Aprašo 3 punkte nurodyta, kad patvirtinimai turi būti pagrįsti galiojančiais dokumentais (t. y. pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais). Tai reiškia, kad panaikinus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, Vyriausybės nustatytos užduotys tampa neįvykdytos, todėl gamintojai/importuotojai privalo apskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo nustatyta tvarka.

Departamentas rašytiniuose paaiškinimuose nurodė, kad vadovaujantis Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo, patvirtinto Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymu Nr. D1-359 „Dėl Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo patvirtinimo“ 54, 55 punktais Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr.VR-19.3-2 panaikino VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išrašytus patvirtinimus apie pakuotės atliekų sutvarkymą, todėl Pareiškėjai kilo pareiga sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis. Šiuo atžvilgiu svarbu pažymėti, kad pripažinus išrašytus neteisėtai atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (UAB „Metrail“ išrašyti dokumentai VšĮ „Žaliasis taškas“), tuo pačiu dokumentai, kurie buvo išduoti įrodančių dokumentų pagrindu (patvirtinimai gamintojams ir (ar) importuotojams) pripažįstami išrašytais neteisėtai (šiuo atveju VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išrašyti dokumentai). Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamentas 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 panaikino dalį VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išrašytuose patvirtinimuose apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio atskirais mokestiniais laikotarpiais: 2014 m. patvirtinimo Nr. 1414VI0001-4687-7319 metalinės pakuotės kiekis – 0,613 t; 2015 m. patvirtinimo Nr. 1514VI0001-4687-7319 metalinės pakuotės kiekis – 0,107 t. Atsižvelgiant į 2025 m. liepos 2 d. LVAT nutarties administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 85 punktą, S. V. įmonei „Santera“ išrašyti patvirtinimai neperskaičiuojami, nes pagal 2018 m. spalio 4 d. patikrinimo aktą Nr. K-169 Pareiškėjai už 2013 metus mokestis už į vidaus rinką išleistą apmokestinamąją pakuotę nebuvo skaičiuojamas (planinis teminis mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamosios (metalinės) pakuotės apskaičiavimo ir deklaravimo teisingumo patikrinimas atliktas už 2014-2015 metus). Pareiškėjai įstatymu nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis kyla iš principo „teršėjas moka“, kuris glaudžiai susijęs su atsakomybės principu, pagal kurį supakuotų gaminių gamintojai ir (ar) importuotojai atsakingi už jų Lietuvos Respublikos vidaus rinkai tiekiamų pakuočių poveikį aplinkai per visą būvio ciklą nuo gamybos iki saugaus atliekų sutvarkymo. Nagrinėjamu atveju metalinės pakuotės atliekos nebuvo faktiškai sutvarkytos (perdirbtos ar panaudotos energijai gauti), todėl S. V. įmonei „Santera“ išlieka pareiga sumokėti 1219 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis.

Trečiasis suinteresuotas asmuo viešoji įstaiga „Žaliasis taškas“ atsiliepime į pareiškėjos skundą nurodo, jog su skundu sutinka ir prašo panaikinti atsakovo Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimą „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ Nr. 245.

Paaiškina, kad suinteresuotas asmuo yra organizacija, turinti pakuočių atliekų tvarkymo organizavimo licenciją ir Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Atliekų tvarkymo įstatymas) bei Lietuvos Respublikos pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo (toliau – Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymas) nustatyta tvarka kolektyviai organizuojanti gamintojų ir importuotojų pakuočių atliekų tvarkymą. Suinteresuotas asmuo yra pelno nesiekiantis juridinis asmuo, kurio pagrindinis veiklos tikslas – tenkinti viešuosius interesus vykdant visuomenei naudingą veiklą aplinkos apsaugos srityje, organizuojant tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius. Suinteresuotas asmuo vadovaudamasis Atliekų tvarkymo įstatymo 3422 straipsniu įgyvendina gamintojams ir importuotojams (Suinteresuoto asmens dalyviams arba sutartiniais pagrindais pavedusiems organizuoti pakuočių atliekų tvarkymą ir vykdyti visas ar dalį Atliekų tvarkymo įstatymo nustatytų pareigų, bet netapusiems Suinteresuoto asmens dalyviais) (toliau – Gamintojai ir importuotojai) nustatytą pareigą organizuoti tvarkymą atliekų, kurios susidarė naudojant Gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai verslo tikslais supakuotus gaminius.  Suinteresuotas asmuo su Gamintojais ir importuotojais sudaro sutartis „Dėl apmokestinamosios pakuotės atliekų tvarkymo organizavimo“, kuriomis pastarieji paveda vykdyti jiems Atliekų tvarkymo įstatyme nustatytas pareigas. Atitinkama sutartis buvo sudaryta ir su Pareiškėja. Suinteresuotas asmuo įgyvendindamas prisiimtas pareigas privalo pasitelkti Aplinkos apsaugos agentūros į Turinčių teisę išrašyti gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą įtrauktus atliekų tvarkytojus (toliau – Tvarkytojai).  Pasibaigus kalendoriniams metams Tvarkytojai Suinteresuotam asmeniui išrašo pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus (toliau – Įrodantys dokumentai), kuriuos Suinteresuotas asmuo paskirsto Gamintojams ir importuotojams išrašydamas patvirtinimus apie pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – Patvirtinimai). Suinteresuoto asmens išrašyti Patvirtinimai vadovaujantis Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 straipsniu, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo (toliau – Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymas) 5 straipsnio 6 dalimi, Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą apmokestinamųjų gaminių atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašu, Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašu (toliau – Aprašas), sudaro sąlygas Gamintojams ir importuotojams įvykdyti Vyriausybės nustatytas atliekų tvarkymo užduotis ir taip būti atleistiems nuo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis (toliau – Mokestis).  Skundžiamo sprendimo priėmimą sąlygojo neteisėtai priimtas Vilniaus RAAD sprendimas, kuriuo buvo panaikinta dalis Pareiškėjai išduotuose Patvirtinimuose nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio. AAD Skundžiamame sprendime nurodo, jog Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 23 d. raštu Nr. (38-19)-VR-1.7-1497 informavo Pareiškėją apie vykdytą Organizacijos patikrinimą ir jo metu nustatytus pažeidimus, dėl ko Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Pareiškėjai Organizacijos išrašyti Patvirtinimai apie metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius. Tuo pačiu Vilniaus RAAD raštu Pareiškėja buvo informuota apie prievolę apsiskaičiuoti ir sumokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius, tačiau to nepadarė ir taip pažeidė Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d., Mokesčio už aplinkos trešimą įstatymo 4 str. 3 p., 5 str. 6 d., 8 str. 2 ir 4 p. Taip Skundžiamu sprendimu AAD patvirtino patikrinimo aktą (toliau – Pareiškėjos patikrinimo aktas) ir nustatė mokėtiną 1219 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

Teigia, jog Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas. Skundžiamame sprendime nepagrįstai nurodoma, jog pareiškėja iki patikrinimo pradžios, neįvertinusi Vilniaus RAAD sprendimu panaikintos dalies Patvirtinimuose nurodyto sutvarkyto metalinės pakuotės atliekų kiekio, nepatikslino mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis už 2013-2015 m. mokestinius laikotarpius ir tokiu būdu pažeidė Pakuočių ir pakuočių atliekų tvarkymo įstatymo 7 str. 3 d., Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 4 str. 3 p., 5 str. 6 d., 8 str. 2 d. ir 4 p. reikalavimus. Pareiškėjai, tinkamai ir laiku vykdžiusiai visas pareigas, negali kilti iš to neigiamos pasekmės, inter alia pareiga sumokėti Mokestį. Šiuo atveju pirmiausia Vilniaus RAAD sprendimu, o vėliau Skundžiamu sprendimu pareiškėja yra įpareigojama antrą kartą mokėti daug kartų didesnę sumą už tų pačių pakuotės atliekų tvarkymą nei jau sumokėta faktinio atliekų tvarkymo kaina Organizacijai, nors dėl to, kad Vilniaus RAAD sprendimu buvo panaikinti Organizacijos išduoti patvirtinimai, o prieš tai buvo panaikinti atitinkamai atliekų tvarkytojo UAB „Metrail“ išduoti Įrodantys dokumentai, nėra nei pareiškėjos, nei Organizacijos kaltės. Organizacija įprastinėmis sutarčių vykdymo kontrolės priemonėmis neturėjo jokių galimybių pastebėti UAB „Metrail“ daromų teisės pažeidimų ar net nusikalstamų schemų. Būtent Aplinkos ministerijos institucijos yra atsakingos tiek už atliekų tvarkytojų įtraukimą į turinčių teisę išduoti atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus atliekų tvarkytojų sąrašą, tiek už periodinę (kasmetinę) paties atliekų tvarkytojo ir jo išduotų įrodančių dokumentų išdavimo kontrolę, todėl Organizacija, tiek skelbdama konkursą tvarkytojui parinkti, tiek sudarydama sutartį, tiek sutarties vykdymo metu neturėjo jokių prielaidų nepasitikėti valstybės institucijų patikrintu ir periodiškai tikrinamu atliekų tvarkytoju. Taigi, Vilniaus RAAD sprendimu ir Skundžiamu sprendimu pareiškėjai yra skiriama sankcija (kyla atsakomybe), nesant jos kaltės, o pagal bendrąjį teisės principą nėra ir negali būti atsakomybės be kaltės (nulla poena sine culpa), todėl vien šiuo pagrindu Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas.

Nurodo, kad Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas, kadangi priimtas vadovaujantis netesėtu Vilniaus RAAD sprendimu. Atliekų tvarkymo įstatymas apskritai nenumatė Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išduotų patvirtinimų pripažinimo negaliojančiais ar panaikinimo tvarkos, kadangi įstatyme nėra nei Patvirtinimų panaikinimo pagrindų, nei procedūrų, nei tokio pobūdžio sprendimus galinčių priimti viešojo administravimo institucijų, todėl Vilniaus RAAD sprendime Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai teisiniu pagrindu nurodytas Aprašo 55 punktas, numatytas nesant tam įstatyminio pagrindo. Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, neatitinka mokestinius teisinius santykius (mokesčio lengvatos taikymą / panaikinimą) reguliuojančiam teisės aktui keliamų teisės akto rūšies ir hierarchijos reikalavimų, todėl jame numatytas Patvirtinimų pripažinimas išduotais neteisėtai negalimas kaip pažeidžiantis įstatymo viršenybės (teisėtumo) principą, o atlikdamas Organizacijos patikrinimą tikslu panaikinti Patvirtinimus – t. y. dokumentus, reikšmingus sprendžiant dėl apmokestinimo tvarkos išimties taikymo tretiesiems asmenims – Gamintojams ir importuotojams - Vilniaus RAAD peržengė jam įstatymų suteiktas kompetencijos ribas, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 2 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priėmė nekompetentingas viešojo administravimo subjektas.

Teigia, jog Vilniaus RAAD sprendimas priimtas vadovaujantis teisės aktu, negaliojusiu ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu, todėl pažeidžia lex tero non agit bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus: Organizacijos Gamintojams ir importuotojams išrašytų Patvirtinimų pripažinimo išrašytais neteisėtai teisiniu pagrindu nurodomas Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktas negalėjo būti apskritai taikomas, kadangi mokesčio lengvatų taikymo / netaikymo pagrindai gali būti nustatyti tik įstatymu, o įstatymuose nesant nei įstatyminių Patvirtinimų panaikinimo pagrindų, nei tokius sprendimus priimi kompetentingų institucijų, Vilniaus RAAD sprendimas vien dėl šios priežasties negalėjo būti priimtas.  Tačiau net ir neatsižvelgiant į šį aiškų įstatymo viršenybės principo pažeidimą, Vilniaus RAAD sprendimo teisiniu pagrindu nurodyta Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punkto nuostata negalėjo būti taikoma dėl tos priežasties, kad Patvirtinimų panaikinimas nebuvo numatytas ginčo pagrindu tapusių teisinių santykių metu.Kaip minėta, Organizacijos Patvirtinimai buvo išrašyti 2013-2015 m., o jų pagrindu Gamintojai ir importuotojai, tame tarpe ir Pareiškėja, pateikė mokesčių už aplinkos teršimą deklaracijas už 2013-2015 m. bei pasinaudojo įstatyme numatyta mokesčio už aplinkos teršimą mokestine lengvata. Šių teisinių santykių (Patvirtinimų išrašymo bei Gamintojų ir importuotojų įgytos teisės į mokestinę lengvatą atsiradimo) – atitinkamai 2013, 2014 ir 2015 m. – metu nebuvo jokios teisės aktų nuostatos, suteikiančios teisę Vilniaus RAAD ar bet kuriai kitai institucijai panaikinti Patvirtinimus ir atitinkamai Gamintojų ir importuotojų teisę į mokestinę lengvatą.Vilniaus RAAD sprendimas pagal jame nurodytą teisinį pagrindą, negaliojusį ginčo teisinių santykių atsiradimo metu, vėlesniu pakeitimu neleistinai įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, tuo pažeidė lex retro non agit principą bei teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl ir šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas yra naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams.

Paaiškina, kad Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, taip pažeidžiant teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus. Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktas negalėjo būti taikomas Vilniaus RAAD sprendimo priėmimui dėl jo esminio prieštaravimo įstatymams bei fundamentaliems teisės principams, tačiau pastarasis sprendimas buvo priimtas dar grubiai pažeidus ir Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus. Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) IX skyriuje „Dokumentų išrašymo kontrolė“ nustatyta Įrodančių dokumentų panaikinimo tvarka, terminai ir su tuo susijusios teisinės pasekmės, inter alia Patvirtinimų panaikinimas (dėl ankstesniuose atsiliepimo punktuose nurodytų priežasčių, manome, kad pastarasis negalėjo būti nei nustatytas, nei taikomas). Šiame skyriuje numatyta Įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolė susideda iš tokių etapų: pirma, RAAD kasmet iki rugsėjo 1 d. patikrina dokumentus išduodančius atliekų surinkėjus, naudotojus (perdirbėjus), eksportuotojus ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojus, kaip laikomasi Aprašo nustatytų reikalavimų (54 punktas); antra, jei atliekų surinkėjai, naudotojai (perdirbėjai), eksportuotojai ir (ar) mišrių komunalinių atliekų apdorotojai išrašė dokumentus pažeisdami bent vieną iš Aprašo 12, 13, 19, 20, 26, 27, 33, 34, 40, 41, 46, 47, 51, 52 punktuose nurodytų reikalavimų, laikoma, kad dokumentai ir patvirtinimai, įskaitant išrašytus remiantis pažeidžiant minėtus reikalavimus išrašytais dokumentais, išrašyti neteisėtai (55 punktas); trečia, tokius sprendimus priima RAAD (56 punktas); ketvirta, RAAD informuoja apie priimtus sprendimus suinteresuotus asmenis (59 punktas). Taigi, RAAD privalėjo vykdyti tvarkytojo UAB „Metrail“ kontrolę taip: pirma, iki 2013 m. rugsėjo 1 d. turėjo patikrinti UAB „Metrail“; antra, tik tokiais terminais nustatęs pažeidimus, turėjo teisę panaikinti jo išduotus Įrodančius dokumentus; trečia, tokiu atveju sužinojusi apie atitinkamą sprendimą Organizacija dar būtų turėjusi galimybių įsigyti atliekų tvarkymo paslaugas iš kitų tvarkytojų ir nei Organizacijai, nei Pareiškėjai apskritai nebūtų kilę jokių neigiamų pasekmių. Akivaizdu, kad tuo pačiu Aplinkos apsaugos agentūra turėjo spręsti klausimą dėl UAB „Metrail“ įspėjimo apie galimą jos išbraukimą iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o pažeidimų nepašalinus ir išbraukimo iš Atliekų tvarkytojų sąrašo, o tokiu atveju Organizacija nebebūtų įsigijusi šio Tvarkytojo paslaugų 2014-2015 m. Taigi, pagal nurodytą teisinį reguliavimą Vilniaus RAAD 2013 m. Įrodančių dokumentų teisėtumo kontrolę turėjo teisę atlikti tik iki 2013 m. rugsėjo 1 d., ir tik tada nustačius pažeidimus galėjo panaikinti Įrodančius dokumentus, o pagal Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018 m. sausio 1 d.) 55 punktą (mūsų dėl jau nurodytų priežasčių laikomą neteisėtu ir netaikytinu, kiek tai susiję su Patvirtinimų panaikinimu) panaikinti ir išduotus Patvirtinimus, jei tokie Įrodančių dokumentų pagrindu buvo išrašyti. Atitinkamais terminais 2014 ir 2015 m. tai turėjo būti padaryta ir dėl 2014-2015 m. UAB „Metrail“ išduotų Įrodančių dokumentų kontrolės. Taigi, Organizacijos išduoti Patvirtinimai už 2013 m. Vilniaus RAAD sprendimu panaikinti praėjus beveik 5 metams, už 2014 m. – beveik 4 metams, o už 2015 m. – beveik 3 metams, tokiu būdu ne tik grubiai pažeidžiant Aprašo (redakcija, galiojusi iki 2018-01-01) IX skyriuje Atsakovui nustatytas pareigas, tačiau sukeliant Organizacijai ir Pareiškėjai nepagrįstai didelę žalą, kuri nebūtų kilusi, jei Vilniaus RAAD savo pareigas būtų atlikęs tinkamai ir laiku.Vilniaus RAAD sprendimas buvo priimtas grubiai pažeidus Aprašo IX skyriuje numatytą tvarką ir terminus, tuo įsiterpė į jau pasibaigusius teisinius santykius, pažeidė teisėtų lūkesčių teisinės apsaugos ir teisinio tikrumo principus, todėl vien šiais pagrindais Vilniaus RAAD sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip neteisėtas iš esmės, tai yra savo turiniu prieštaraujantis aukštesnės galios teisės aktams bei Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu kaip neteisėtas dėl to, kad jį priimant buvo pažeistos pagrindinės procedūros, ypač taisyklės, turėjusios užtikrinti objektyvų visų aplinkybių įvertinimą ir sprendimo pagrįstumą.

Nurodo, kad Vilniaus RAAD sprendimas yra neteisėtas, kadangi jį priimant nebuvo užtikrintas visų suinteresuotų asmenų įtraukimas į administracinę procedūrą (patikrinimą) ir dėl to grubiai pažeidžiantis pareiškėjos teisę būti išklausyta prieš priimant su jos interesais susijusį sprendimą: Vilniaus RAAD sprendimas, į kuro priėmimo procedūrą neįtraukta pareiškėja ir kiti Gamintojai ir importuotojai, kuriems Organizacijos išduoti Patvirtinimai yra pripažįstami išduotais neteisėtai, negali būti laikomas priimtu laikantis įstatymų ir teismų praktikos suformuluotų procedūrinių reikalavimų, todėl ir pagal procedūras, turinčias užtikrinti suinteresuotų asmenų įtraukimą, yra grubiai pažeidžiantis į patikrinimą neįtrauktų trečiųjų asmenų teisę būti išklausytiems prieš priimant su jų interesais susijusį sprendimą, todėl vien šiais pagrindais Skundžiamas sprendimas naikintinas Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 3 punkto pagrindu ir Administracinių bylų teisenos įstatymo 91 straipsnio 1 dalies 1 punkto pagrindu kaip nepagrįstas (prieštaraujantis) objektyviais duomenims ir taip pažeidžiantis imperatyvią Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 8 straipsnio 1 dalies nuostatą.

Pažymi, jog Skundžiamas sprendimas yra nepagrįstas teisės normomis. Skundžiamame sprendime nurodoma, jog vadovaujantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 9 str. 1 d. bei Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo, patvirtinto 2008 m. liepos 9 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministro ir Lietuvos Respublikos finansų ministro įsakymu Nr. D1-370/1K-230, 7 p. nuostatomis apskaičiuota nesumokėta mokėtino mokesčio už taršą metalinės pakuotės atliekomis dalis yra 1219 Eur. Mokesčio už aplinkos teršimą 9 str. 1 d. nesuteikia teisės Aplinkos ministerijai (ar jos įgaliotai institucijai) nustatyti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos panaikinimo tvarką ir panaikinti mokesčio už aplinkos teršimą lengvatos.Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. redakcija, numatanti, kaip apskaičiuojamas mokėtinas  mokestis už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis, kai panaikinami mokesčio mokėtojui išrašyti dokumentai ir (ar) patvirtinimai, įsigaliojo tik 2018 m. balandžio 13 d., tad tokio teisinio reglamentavimo nebuvo ne tik mokestiniais laikotarpiais, už kuriuos prašoma sumokėti Mokestį, bet ir tuomet, kai buvo panaikinti Organizacijos išduoti Patvirtinimai. Tai leidžia daryti išvadą, jog panaikinti Patvirtinimai buvo išrašyti tokiu metu, kai nei įstatyminės, nei poįstatyminės teisės normos nenumatė Gamintojų ir importuotojų pareigos mokėti Mokestį, kai pasinaudojus mokestine lengvata, panaikinami trečiojo asmens išrašyti dokumentai. Pareiškėja teikdama Mokesčio deklaracijas 2014 - 2016 m. už 2013 - 2015 m. mokestinius laikotarpius disponavo visais dokumentais, patvirtinančiais pakuotės atliekų sutvarkymą, o kaip jau buvo minėta, įstatyme nėra nustatyta galimybė panaikinti mokesčio lengvatą patvirtinančius dokumentus, kuriais buvo pasinaudota, atitinkamai panaikinant mokesčio lengvatą, kuria buvo pasinaudota. Taigi, Skundžiamu sprendimu nepagrįstai konstatuojama, kad Pareiškėja netinkamai vykdė savo pareigas, kadangi visos pareigos buvo įvykdytos laiku, o Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 str. 6 p., 8 str. 2 d. ir 4 d., 9 str. 1 d. ar Lietuvos Respublikos mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis apskaičiavimo ir mokėjimo tvarkos aprašo 7 p. nesukuria pagrindo Pareiškėjai mokėti mokesčio už aplinkos teršimą už 2013-2015 m. mokestinį laikotarpį. Skundžiamas sprendimas yra neteisėtas ir nepagrįstas teisės normomis, Pareiškėja yra tinkamai ir laiku įvykdžiusi visas teisės aktų jai nustatytas pareigas, o pats Skundžiamas sprendimas yra priimtas remiantis neteisėtu Vilniaus RAAD sprendimu.

Teismas

konstatuoja:

Nagrinėjamu atveju ginčas kilo dėl Aplinkos apsaugos departamento prie Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 14 d. sprendimo Nr. 245 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ teisėtumo ir pagrįstumo.

Byloje nustatyta, kad pareiškėja yra juridinis asmuo, tiekiantis Lietuvos vidaus rinkai supakuotus gaminius ir pagal Lietuvos Respublikos įstatymus laikoma gamintoju / importuotoju, kuriam iš atliekų tvarkymo srityje taikomo principo „teršėjas moka“ kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas. Pareiškėja, vykdydama įstatymų gamintojams ir importuotojams numatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas, 2014-2015 m. kolektyvaus pakuočių atliekų tvarkymo organizacijai VšĮ „Žaliasis taškas“ buvo pavedusi vykdyti pareiškėjai nustatytas pakuočių atliekų tvarkymo pareigas.

Organizacija, vykdydama sutartinius įsipareigojimus, organizavo Pareiškėjos pakuočių atliekų tvarkymą 2014-2015 m. ir išdavė pareiškėjai metalinės pakuotės atliekų sutvarkymą patvirtinančius dokumentus. Šie Organizacijos išduoti Patvirtinimai, remiantis Mokesčio už aplinkos teršimą įstatymo 5 straipsnio 6 dalimi, patvirtino pareiškėjos teisę į mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis lengvatą, todėl remdamasi jais pareiškėja atitinkamai 2014-2015 m. realizavo savo teisę į mokestinę lengvatą.

Pareiškėja 2018 m. kovo 2 d. gavo 2018 m. vasario 23 d. Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento raštą Nr. (38-19)-VR-1.7-1497, kuriuo buvo informuota, kad Vilniaus RAAD 2018 m. vasario 22 d. sprendimu Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ panaikino Organizacijos Įmonei išrašytus Patvirtinimus.

Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyris atliko Įmonės patikrinimą ir persiuntė 2018 m. spalio 4 d. patikrinimo aktą Nr. K-169.

Įmonė 2018 m. lapkričio 5 d. Aplinkos apsaugos departamento prie Aplinkos ministerijos Apskaitos ir mokesčių kontrolės skyriaus Kauno apskaitos ir mokesčių kontrolės poskyriui raštu pateikė pastabas dėl Patikrinimo akto. Jose įmonė nurodė, kad Patikrinimo aktas yra neteisėtas ir nepagrįstas.

Nepaisant pateiktų pastabų, Aplinkos apsaugos departamentas prie Aplinkos ministerijos 2018 m. lapkričio 14 d. priėmė sprendimą Nr. 245 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“, kuriuo patvirtino Patikrinimo aktą ir nustatė mokėtiną 1219 Eur mokesčio už aplinkos teršimą pakuotės atliekomis sumą.

Vilniaus apygardos administracinis teismas 2023 m. spalio 5 d. sprendimu atmetė VšĮ „Žaliasis taškas“ skundą dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“.

LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025 panaikino Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ dalį dėl 3,1592 proc. atliekų kiekio, nurodyto patvirtinimuose, kurie gamintojams ir (ar) importuotojams buvo išrašyti UAB „Metrail“ išduotų įrodančių dokumentų (2013 m. rugpjūčio 22 d. Nr. 1314VI0002-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 4 d. Nr. 1314VI0003-4994-4687, 2013 m. rugsėjo 10 d. Nr. 1314VI0004-4994-4687, 2013 m. spalio 5 d. Nr. 1314VI0006-4994-4687, 2013 m. spalio 17 d. Nr. 1314VI0007-4994-4687, 2013 m. spalio 22 d. Nr. 1314VI0009-4994-4687, 2013 m. spalio 28 d. Nr. 1314VI0010-4994-4687, 2013 m. lapkričio 15 d. Nr. 1314VI0011-4994-4687, 2013 m. gruodžio 4 d. Nr. 1314V10015-4994-4687 ir 2013 m. gruodžio 31 d. Nr. 1314VI0021-4994-4687) pagrindu. Kitą Vilniaus apygardos administracinio teismo 2023 m. spalio 5 d. sprendimo dalį dėl Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos Vilniaus regiono aplinkos apsaugos departamento (teisių ir pareigų perėmėjas – Departamentas) 2018 m. vasario 22 d. sprendimo Nr. VR-19.3-2 „Dėl patikrinimo akto tvirtinimo“ paliko nepakeistą.

Atsakovas, atsižvelgdamas į LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutartį administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, 2025 m. rugsėjo 16 d. teismui pateikė duomenis, kad po Departamento atlikto perskaičiavimo pareiškėjai išlieka pareiga sumokėti 1219 Eur mokestį už aplinkos teršimą metalinės pakuotės atliekomis.

Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas, redakcija galiojo iki 2018 m. birželio 21 d. Aprašas priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 3425 straipsnio 1 dalimi. 2017 m. spalio 10 d. įsakymu Nr. D1-833 (TAR, 2017, Nr. 2017-16092) nustatyta, kad 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir patvirtinimai apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą išrašomi, ataskaitos apie išrašytus 2017 metų laikotarpio gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą teikiamos pagal iki įsakymo Nr. D1-833 įsigaliojimo galiojančią tvarką. 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymu Nr. D1-971 (TAR, 2018, Nr. 2018-18671) nustatyta, kad įsakymo Nr. D1-971 1 punkto nuostatos taikomos išrašant 2018 metų laikotarpio ir vėlesnių laikotarpių gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus ir patvirtinimus apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.

2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 2 straipsnio 30 dalyje sąvoka „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apibrėžiama kaip „Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, patvirtinantys gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą.“ Pastebėtina, kad PPATĮ 2 straipsnio 11 dalyje (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1893 redakcija) ginčui aktualiu laikotarpiu analogiškai buvo apibrėžiama ir sąvoka „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“. Taigi įstatymų leidėjas toje pačioje sąvokoje (ją apibrėždamas) vartoja tiek žodį „įrodantys“, tiek žodį „patvirtinantys“.

Šiame kontekste aktualūs LVAT išplėstinės teisėjų kolegijos 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateikti išaiškinimai dėl „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvokos teisinio turinio. Nors pastarojoje byloje buvo tirtas vėlesnės redakcijos Aprašo 53 ir 54 punktų (Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. lapkričio 20 d. įsakymo Nr. D1-971 redakcija) nuostatų, reglamentuojančių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų ir jų pagrindu išrašytų patvirtinimų gamintojams bei importuotojams pripažinimą išrašytais neteisėtais ir negaliojančiais, teisėtumas, esminės įstatymų normos, kuriomis vadovavosi teismas atskleisdamas „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“ sąvoką, išliko nepakitusios.

LVAT išplėstinė teisėjų kolegija 2019 m. balandžio 3 d. sprendime administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pažymėjo, kad „gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ bei „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ yra specialiosios ATĮ bei PPATĮ vartojamos sąvokos, todėl jas vertinti reikia sistemiškai kartu su kitomis šių įstatymų nuostatomis. Analizuojant šias sąvokas taip pat būtina atsižvelgti į nurodytų įstatymų tikslus ir jais reglamentuojamų teisinių santykių visumą, įtvirtinto teisinio reguliavimo nuoseklumą. Atitinkamai įvertinusi minėtas aplinkybes, taip pat atsižvelgusi į Lietuvos Respublikos Konstitucinio Teismo ir Europos Sąjungos Teisingumo Teismo jurisprudenciją, išplėstinė teisėjų kolegija nustatė, kad ginčui aktualius teisinius santykius reglamentuojančiuose įstatymuose (ATĮ, PPATĮ, MUATĮ) žodžiai „įrodantys“ ir „patvirtinantys“ įstatymų leidėjo iš esmės vartojami kaip sinonimai, įstatymuose atskirai nedetalizuojant, kokios konkrečiai formos dokumentai laikomi atliekų sutvarkymą įrodančiais (patvirtinančiais) dokumentais. Tuo tarpu loginė ir lingvistinė minėtų teisės aktų nuostatų analizė, vertinant jas kitų aktualaus teisinio reguliavimo nuostatų visumos kontekste ir atsižvelgiant į teisiniu reguliavimu siekiamus tikslus, leidžia pagrįstai daryti išvadą, kad šiuose įstatymuose sąvoką „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ įstatymų leidėjas vartoja pačia bendriausia lingvistine reikšme – tai visi Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyti dokumentai, kurie patvirtina atliekų sutvarkymą. Sistemiškai vertinant ATĮ, PPATĮ bei MUATĮ nuostatas, toks aiškinimas yra pagrįstas tuo, kad šiais įstatymais, inter alia (be kita ko), reglamentuojami tiek individualaus, tiek kolektyvinio atliekų tvarkymo atvejai, o tai lemia ir skirtingą tokių dokumentų išdavimo tvarką. Todėl, nesant kitų (specialių) įstatymų nuostatų, atsižvelgiant į individualaus ir kolektyvinio atliekų tvarkymo specifiką, vertintina, jog minėtuose įstatymuose vartojama sąvoka „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“ apima tiek atliekų tvarkytojų išrašomus atliekų sutvarkymą įrodančius dokumentus, tiek organizacijų išrašomus patvirtinimus. Išplėstinė teisėjų kolegija nusprendė, kad nurodytas vertinamų sąvokų aiškinimas užtikrina įstatymų leidėjo nustatyto analizuojamų teisinių santykių reguliavimo nuoseklumą (neprieštaringumą) ir vidinę darną (vientisumą), o priešingas minėtų įstatymų nuostatų vertinimas (aiškinimas) ir tokiu aiškinimu pagrįstas jų taikymas, neatliekant sisteminio šių sąvokų turinio vertinimo aktualių teisės aktų nuostatų visumos kontekste, būtų nelogiškas, prieštarautų protingumo kriterijui, neatitiktų sisteminio aiškinimo ir akivaizdžiai būtų nesuderinamas su kitomis nurodytų įstatymų nuostatomis. Be to, priešingas aiškinimas neatitiktų pačios atliekų tvarkymo sistemos paskirties ir logikos, iš esmės galėtų lemti skirtingą individualiai ir kolektyviai atliekas tvarkančių gamintojų ir importuotojų vertinimą, paneigtų vieną iš įstatymų leidėjo nustatyto teisinio reguliavimo tikslų – išvengti atliekų neigiamo poveikio aplinkai ir žmonių sveikatai, kadangi nebūtų užtikrinamas veiksmingas atliekų tvarkymo sistemos funkcionavimas.

Minėtoje norminėje administracinėje byloje išplėstinė teisėjų kolegija konstatavo, kad licencijuotų organizacijų gamintojams ir importuotojams išrašomi patvirtinimai, kurie išimtinai grindžiami būtent atliekų tvarkytojų išrašytais atliekų sutvarkymą įrodančiais dokumentais, savo turiniu ir esme laikytini vienais iš „pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų“, kaip ši sąvoka apibrėžta ATĮ bei PPATĮ. Nors atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai ir licencijuotų organizacijų išrašyti patvirtinimai formaliai (t. y. formos prasme) gali būti laikomi skirtingais dokumentais, tačiau savo turiniu ir esme šie dokumentai yra itin glaudžiai susiję – jie skirti patvirtinti atliekų sutvarkymą. Kitaip tariant, licencijuotų organizacijų išrašomi patvirtinimai, kuriais yra tik paskirstomi atliekų tvarkytojų išrašyti atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai, laikytini išvestiniais iš pastarųjų, kadangi patys savaime be pirminių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų egzistuoti negalėtų.

Išdėstytų argumentų kontekste išplėstinė teisėjų kolegija atkreipė dėmesį, kad Lietuvos Respublikos Vyriausybė, vykdydama įstatymų leidėjo pavedimus, priėmė 2002 m. spalio 29 d. nutarimą Nr. 1691 „Dėl įgaliojimų suteikimo įgyvendinant Lietuvos Respublikos atliekų tvarkymo įstatymą“ (2012 m. birželio 27 d. nutarimo Nr. 775 redakcija), kurio 1.8.5 papunkčiu įgaliojo Aplinkos ministeriją nustatyti dokumentus, patvirtinančius gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą. Šiame nutarime eksplicitiškai nurodyta, kad jis priimtas, be kita ko, vadovaujantis ATĮ 2 straipsnio 30 dalimi, kurioje, kaip minėta, įtvirtintas gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų apibrėžimas, pagal minėtame sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktą išaiškinimą apimantis ir licencijuotų organizacijų išrašomus patvirtinimus. Atitinkamai, Aplinkos ministerijai, inter alia, įgyvendinant šiuos Vyriausybės nutarimu jai suteiktus įgaliojimus, buvo patvirtintas Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašas. Jo 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu, be kita ko, turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos, kurios savo nariams ir pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos Aprašo priede nustatytos formos patvirtinimą apie apmokestinamųjų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymo užduočių įvykdymą. Be to, Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2018 m. birželio 21 d. įsakymu Nr. D1-546 patvirtintu Gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų išrašymo tvarkos aprašo pakeitimu iš esmės numatyta analogiška tvarka, t. y. 2.2 papunktyje nustatyta, kad šiuo Aprašu turi vadovautis gamintojų ir (ar) importuotojų licencijuotos organizacijos (toliau – organizacijos), kurios savo pavedimų davėjams paskirsto dokumentus išrašydamos patvirtinimą apie gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą (toliau – patvirtinimas).

Iš nagrinėjamos bylos medžiagos nustatyta, kad ginčijamu atsakovo sprendimu neteisėtais pripažinti VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduoti patvirtinimai buvo išrašyti 2013–2015 m. Šiuo aspektu jau minėta, kad 2013 m. birželio 1 d. įsigaliojusios redakcijos ATĮ 3425 straipsnio 3 dalyje buvo įtvirtinta, jog sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija. Atitinkamai Lietuvos Respublikos aplinkos ministro 2013 m. gegužės 20 d. įsakymo Nr. D1-359, kuriuo buvo patvirtintas Aprašas, 2 punktu Lietuvos Respublikos aplinkos ministerijos regionų aplinkos apsaugos departamentams buvo pavesta vykdyti Aprašo reikalavimų vykdymo kontrolę ir priimti sprendimus dėl neteisėtai išrašytų gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais. Taigi, vadovaudamasi LVAT 2019 m. balandžio 3 d. sprendime norminėje administracinėje byloje Nr. I-6-822/2019 pateiktais išaiškinimais dėl sąvokos „atliekų sutvarkymą įrodantys dokumentai“, teisėjų kolegija prieina prie išvados, kad atsakovas turėjo kompetenciją (teisinį pagrindą) pripažinti neteisėtais už laikotarpį iki 2017 m. vasario 15 d., t. y. iki įsigaliojant Aprašo pakeitimams, VšĮ „Žaliasis taškas“ gamintojams ir importuotojams išduotus patvirtinimus apie atliekų sutvarkymą, kurie išrašyti neteisėtais pripažintų atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pagrindu, ir nagrinėjamu atveju, atsakovui priimant ginčijamą sprendimą, principas lex retro non agit (įstatymas atgal negalioja) nebuvo pažeistas.

Pareiškėja skunde teigia, kad ji nebuvo įtraukta į Patvirtinimų pripažinimo išduotais neteisėtai procesą. Tokiu būdu buvo pažeista pareiškėjos teisė būti išklausytai.

Teisėjų kolegija pažymi, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ patikrinimas ir jos atžvilgiu surašytas sprendimas nėra tiesioginis nagrinėjamos administracinės bylos dalykas. Pareiškėja buvo įtraukta į ginčijamo administracinio sprendimo priėmimo procedūrą, nes po atlikto jos patikrinimo pareiškėja teikė pastabas dėl patikrinimo akto. Iš nustatytų faktinių aplinkybių ir pareiškėjos skundo argumentų matyti, kad pareiškėja patikrinimo metu ir iš skundžiamo sprendimo suvokė savo teisių, pareigų ir teisėtų interesų pasikeitimą, šio pasikeitimo pagrindus ir apimtį bei efektyviai realizavo savo teisę į pažeistų teisių gynybą tiek dalyvaudama trečiuoju suinteresuotu asmeniu nurodytoje administracinėje byloje Nr. eA-191-624/2025, tiek ir šioje administracinėje byloje teikdama skundą dėl jai individualiai surašyto administracinio sprendimo. Taigi pareiškėjai buvo suteikta galimybė būti išklausytai prieš priimant skundžiamą administracinį sprendimą.

Ginčijamas sprendimas priimtas vadovaujantis PPATĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 24 d. iki 2018 m. gruodžio 31 d.) 7 straipsnio 3 dalimi, pagal kurią gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių. MUATĮ (akto redakcija, galiojusi nuo 2018 m. sausio 1 d. iki 2019 m. sausio 1 d.) 5 straipsnio 6 dalimi gamintojai ir importuotojai atleidžiami nuo mokesčio už aplinkos teršimą gaminių ir (ar) pakuotės atliekomis už tą gaminių ir (ar) pakuotės kiekį, kuris proporcingas įvykdytos Vyriausybės nustatytos gaminių ir (ar) pakuotės atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduoties daliai. Norėdami pasinaudoti šia mokesčio lengvata, gamintojai ir importuotojai Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatyta tvarka turi pateikti dokumentus, patvirtinančius šių gaminių ar pakuotės atliekų perdirbtą ar panaudotą energijai gauti kiekį. MUATĮ 9 straipsnio 1 dalimi nustatyta, kad Aplinkos ministerija kontroliuoja teršalų išmetimo į aplinką, sąvartyne pašalintų atliekų, apmokestinamųjų gaminių ir pripildytos gaminių apmokestinamosios pakuotės apskaitą, tikrina mokesčio už aplinkos teršimą apskaičiavimą.

MAĮ 66 straipsnio 1 dalyje nustatyta, jog, vadovaudamasis mokesčių teisės aktais, priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja pats mokesčių mokėtojas, išskyrus atitinkamuose mokesčių teisės aktuose numatytas išimtis; pastebėjęs, kad mokestis buvo apskaičiuotas neteisingai, mokesčių mokėtojas jį perskaičiuoja. Tais atvejais, kai mokesčių mokėtojas teisės aktų nustatyta tvarka neapskaičiavo mokesčio arba neteisingai apskaičiavęs jo neperskaičiavo, mokesčių mokėtojui priklausantį mokėti mokestį apskaičiuoja mokesčių administratorius, remdamasis mokesčių mokėtojo pateiktomis mokesčių deklaracijomis, apskaitos bei kitais dokumentais arba kitais šiame skyriuje numatytais specialiais mokesčių apskaičiavimo būdais (MAĮ 66 straipsnio 2 dalis). Pagal MAĮ 13 straipsnio 8 punktą ir 16 straipsnio 1 dalį, mokestį už aplinkos teršimą administruoja Aplinkos ministerija ar jos įgaliota institucija (nagrinėjamu atveju – Departamentas), kuri taip pat patikrina ir šio mokesčio apskaičiavimo, deklaravimo ir sumokėjimo teisingumą. Mokestinio patikrinimo rezultatai įforminami patikrinimo aktu, o šiuo aktu įforminti patikrinimo rezultatai patvirtinami sprendimu dėl patikrinimo akto tvirtinimo (MAĮ 128 straipsnio 1 ir 2 dalys).

Remiantis ATĮ 32 straipsnio 1 ir 38 dalimis, PPATĮ 7 straipsnio 1 dalies 4 punktu, 3 dalimi, MUATĮ 4 straipsnio 3 dalimi, gamintojui ar importuotojui taikomas principas „teršėjas moka“, jam kyla pareiga apmokėti pakuočių atliekų tvarkymo išlaidas.

Aktualios ginčui PPATĮ redakcijos 1 straipsnio 1 punkte nustatyta, kad gamintojai ir importuotojai privalo organizuoti rūšiuojamąjį surinkimą, vežimą, paruošimą naudoti, naudojimą visų pakuočių atliekų, kurios susidarė naudojant gamintojų ir importuotojų tiektus Lietuvos Respublikos vidaus rinkai supakuotus gaminius, ir (ar) dalyvauti organizuojant tokių atliekų tvarkymą savivaldybių organizuojamose komunalinių atliekų tvarkymo sistemose.

PPATĮ 7 straipsnio 5 dalyje nustatyta, kad gamintojų ir importuotojų pareigos, susijusios su atliekų tvarkymo organizavimu, gali būti vykdomos individualiai (organizuojant savoms reikmėms sunaudotų pakuočių atliekų tvarkymą, šias atliekas tvarkant patiems arba perduodant jas teisę tvarkyti turinčiam atliekų tvarkytojui) ir kolektyviai (pavedant pakuočių atliekų tvarkymą gamintojų ir importuotojų organizacijai, tapus tokios organizacijos dalyviu arba veikiant sutartiniais pagrindais).

Pagal PPATĮ 7 straipsnio 3 dalį, gamintojai ir importuotojai privalo MUATĮ nustatyta tvarka mokėti mokestį už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis, jeigu nevykdo Vyriausybės ar jos įgaliotos institucijos nustatytų pakuočių atliekų tvarkymo užduočių.

Minėtose įstatymų nuostatose minimų apmokestinamųjų gaminių ir pakuočių atliekų naudojimo ir (ar) perdirbimo užduočių, patvirtintų Vyriausybės 2006 m. lapkričio 24 d. nutarimu Nr. 1168 (Vyriausybės 2011 m. gruodžio 28 d. nutarimo Nr. 1546 redakcija), 11 punkte nustatyta užduotis (toliau – ir Užduotis) – Atliekų tvarkymo taisyklių, patvirtintų aplinkos ministro 1999 m. liepos 14 d. įsakymu Nr. 217 4 priede (aplinkos ministro 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo Nr. D1-368 redakcija) nurodytu R4 būdu perdirbti tokį kiekį metalinių pakuočių atliekų, kuris būtų ne mažesnis kaip 54 proc. Lietuvos Respublikos vidaus rinkai patiektų šių pakuočių kiekio.

ATĮ 3425 straipsnio 3 dalyje nustatyta, kad sprendimus dėl gaminių ir (ar) pakuočių atliekų sutvarkymą įrodančių dokumentų pripažinimo negaliojančiais, vadovaudamasi aplinkos ministro nustatyta tvarka, priima Aplinkos ministerijos įgaliota institucija.

Iš MUATĮ nuostatų yra aiškiai ir nedviprasmiškai matyti, jog aptariamos išimties (lengvatos) taikymas yra siejamas su objektyvia faktine aplinkybe, kad mokesčio už aplinkos teršimą mokėtojas (gamintojas ar importuotojas) atitinkamu mokestiniu laikotarpiu įvykdė Užduotį, t. y. kad jis perdirbo atitinkamą metalinių pakuočių atliekų kiekį Užduotyje nurodytu būdu. Tai, be kita ko, reiškia, jog MUATĮ 5 straipsnio 6 dalies (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija) taikymas yra siejamas su realiu (faktišku) Užduoties įvykdymu, o ne šioje mokesčio įstatymo nuostatoje minimo patvirtinimo turėjimu. Kitaip tariant, atveju, kai Užduotis realiai nėra įvykdyta (įvykdyta netinkamai), vien šis patvirtinimas, inter alia (be kita ko), atsižvelgiant į tai, jog mokestiniuose teisiniuose santykiuose pirmenybė teikiama šių santykių turiniui, o ne jų formaliai išraiškai (MAĮ 10 straipsnis), nesudaro pagrindo pripažinti, kad yra tenkinamos materialiosios aptariamos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos.

Pareiga įrodyti (pagrįsti), kad yra tenkinamos mokesčio įstatyme numatytos apmokestinimo išimties (mokesčio lengvatos) taikymo sąlygos, tenka šia išimtimi (lengvata) siekiančiam pasinaudoti mokesčio mokėtojui. Todėl, taikant MUATĮ 5 straipsnio 6 dalį (2011 m. gruodžio 22 d. įstatymo Nr. XI-1894 redakcija), nagrinėjamu atveju būtent pareiškėja turi įrodyti, kad Užduotis ar jos dalis buvo įvykdyta, pateikdama duomenis (įrodymus) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį.

Įvertinus LVAT 2025 m. liepos 2 d. nutarties išvadas, nebėra ginčo, kad VšĮ „Žaliasis taškas“ pareiškėjai išduoti 2014 m. patvirtinimas Nr. 1414VI0001-4687-7319 dėl 0,613 t metalinių pakuočių kiekio ir 2015 m. patvirtinimas Nr. 1514VI0001-4687-7319 dėl 0,107 t metalinių pakuočių kiekio yra pripažinti negaliojančiais. Dėl to pareiškėja neturi įrodymų, kad Užduotis už 2014–2015 m. įvykdyta, nes ji šiuo tikslu nepateikė duomenų (įrodymų) apie perdirbtą pakuočių atliekų kiekį. Teismui nagrinėjant bylą, pareiškėja taip pat nepateikė tokių įrodymų.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, pareiškėjos argumentai, kad ji nėra padariusi teisės pažeidimo, susijusio su pakuočių tvarkymu, todėl, nesant jos kaltės, Departamento ginčijamas sprendimas negalėjo būti priimtas, atmetami kaip nepagrįsti. Šiuo atveju svarbu, ar pareiškėja gali įrodyti (pagrįsti), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas. Kadangi ji to padaryti už 2014–2015 m. negali, tad ji negalėjo pasinaudoti ir mokesčio lengvata. Pažymėtina, kad kolektyvus atliekų tvarkymas neatleidžia pakuočių gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų. Pažymėtina, kad jokiais nacionaliniais mokesčių įstatymais nenumatyta, jog už prievolę sumokėti aplinkos teršimo mokestį yra ar gali būti atsakingi kiti subjektai, kaip antai VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai, kurie, pirma, nedalyvauja apmokestinimo momentą nulemiančiuose santykiuose (pakuočių išleidime į vidaus rinką) ir, antra, kaip minėta, Užduotį mokesčio mokėtojo pavedimu (už mokesčių mokėtoją) vykdo sutarties pagrindu. Savo ruožtu, tarp pastarųjų subjektų ir pareiškėjos susiklostė sutartiniai teisiniai santykiai ir aplinkybė, kad jie (VšĮ „Žaliasis taškas“ ar atliekų tvarkytojai) netinkamai vykdė prisiimtus įsipareigojimus, negali daryti ir nedaro įtakos mokesčio mokėtojui viešosios teisės aktais nustatytai mokestinių prievolių apimčiai.

Teismas pažymi, jog sprendimu pareiškėjai nėra paskirta sankcija. Kadangi pakuotės 2014–2015 m. liko nesutvarkytos, pareiškėjai atsirado pareiga apskaičiuoti ir sumokėti mokestį. Skundžiamame sprendime apskaičiuotas mokestis už į rinką išleistą deklaruotą pakuočių kiekį pareiškėjai, kuri nepagrįstai pasinaudojo mokesčio lengvata.

Pats mokesčio mokėtojo kaltės dėl mokesčių įstatymų pažeidimo nebuvimas pagal nacionalinę mokesčių teisę yra pagrindas atleisti nuo delspinigių mokėjimo bei skirtų poveikio priemonių, kaip, pavyzdžiui, mokesčio baudos (žr., pvz., MAĮ 141 straipsnio 1 dalies 1 punktą (2004 m. balandžio 13 d. įstatymo Nr. IX-2112 redakcija). Tačiau ši aplinkybė (kaltės nebuvimas) nėra ir negali būti laikoma pagrindu atleisti nuo mokesčio už aplinkos teršimą (ar jo dalies) mokėjimo arba remtis ja kaip ginčo apmokestinimo išimtimi (mokesčio lengvata), jei nėra tenkinamos visos įstatymų leidėjo nustatytos materialiosios šios išimties (lengvatos) taikymo sąlygos.

Dėl pareiškėjos skundo teiginių, kad atsakovas galbūt turėjo pozityvią pareigą laiku tikrinti, tačiau to nepadarė, pažymėtina, jog tai, kad pareiškėjos pavedimu Užduoties nevykdė VšĮ „Žaliasis taškas“ ir atliekų tvarkytojas UAB „Metrail“, kurie yra licencijuoti ir valstybės prižiūrimi subjektai, nėra reikšminga vertinant pareiškėjos mokestines prievoles (jų apimtį). Mokesčio įstatyme pareiškėjui aiškiai nustatyta pareiga mokėti mokestį už aplinkos teršimą yra objektyvi ir nepriklauso nuo trečiųjų asmenų veiksmų ar neveikimo. Mokesčio mokėtojas (pareiškėja), manantis, kad dėl netinkamo kompetentingų valstybės institucijų veikimo vykdant atliekų tvarkymo sistemos dalyvių priežiūrą (kontrolę) jis patyrė žalą, gali kreiptis į administracinius teismus dėl šios žalos atlyginimo priteisimo iš Lietuvos valstybės (Lietuvos Respublikos civilinio kodekso 6.271 straipsnis).

Taigi byloje nustatyta, jog pareiškėja nepateikė jokių objektyvių duomenų, kurie gali įrodyti (pagrįsti), kad visos metalinių pakuočių atliekos už 2014–2015 m. yra realiai (faktiškai) sutvarkytos, o būtent, kad pareiškėja 2014–2015 m. įvykdė metalinių pakuočių atliekų tvarkymo užduotį ir dėl to ji galėjo pasinaudoti mokesčio lengvata. Be to, pareiškėja iki 2018 m. rugsėjo 13 d. (iki Departamento patikrinimo akto surašymo ir 30 d. po jo gavimo) nepateikė Valstybinei mokesčių inspekcijai patikslintų deklaracijų ir nesumokėjo mokesčio už aplinkos teršimą metalinių pakuočių atliekomis už 2014–2015 m. Dėl to darytina išvada, kad mokestis už aplinkos taršą metalinių pakuočių atliekomis už 2014–2015 m. apskaičiuotas pagrįstai.

Tad teismas pažymi, kad negali panaikinti skundžiamo sprendimo, kadangi pareiškėja teismui nepateikė įrodymų, iš kurių būtų galima nustatyti, kad visos jos pakuotės atliekos (ar Vyriausybės nustatytas užduoties dydis) 2014–2015 m. buvo realiai (faktiškai) sutvarkytos. Pareiškėja skundą išimtinai grindė tuo, kad ji pakuočių tvarkymo organizacijai perdavė metalines pakuotes ir jai buvo išrašyti tai patvirtinantys dokumentai, todėl ji teisėtai pasinaudojo mokestine lengvata, vadovavosi įstatymų nuostatomis. Tačiau, kaip jau minėta, išrašytas patvirtinimas už 2014–2015 m. yra negaliojantis, nes nenustatyta, jog deklaruotos pakuočių atliekos buvo realiai sutvarkytos. Teisės aktais nenumatyta, kad pakuočių gamintojas ar importuotojas galėtų perduoti kitiems asmenims įstatymuose jam įtvirtintus įpareigojimus dėl mokesčio už aplinkos teršimą pakuočių atliekomis mokėjimo. Atitinkamai pareiškėjai, neteisėtai pasinaudojus mokestine lengvata, Departamentas skundžiamu sprendimu pagrįstai ir teisėtai už 2014–2015 m. priskaičiavo mokėtiną mokestį.

Pareiškėja nurodo, kad jau yra sumokėjusi trečiajam suinteresuotam asmeniui už pakuočių atliekų sutvarkymo organizavimą. Tokie mokėjimai atlikti vadovaujantis teisės aktais ir nepažeidžiant jokių reikalavimų.

Teisėjų kolegija pažymi, kad pareiškėja neįrodė (nepagrindė), kad atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis. Tai, kad pareiškėja atliko mokėjimus pagal su VšĮ „Žaliuoju tašku“ sudarytą sutartį, nereiškia, kad mokestis buvo sumokėtas. Kadangi ji negali įrodyti, jog atitinkamas kiekis atliekų buvo realiai (faktiškai) sutvarkytas ir už jį sumokėtas mokestis, ji negali būti ir atleista nuo mokesčio už aplinkos teršimą. Pažymėtina, kad kolektyvus atliekų tvarkymas neatleidžia pakuočių gamintojų ir importuotojų nuo jiems teisės aktuose nustatytų pareigų.

Atsižvelgdama į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad ginčijamas Departamento sprendimas priimtas šios institucijos kompetencijos ribose, neprieštarauja jos tikslams bei uždaviniams, atitinka Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 10 straipsnyje (ankstesnės redakcijos 8 str.) nurodytus teisėtumo ir pagrįstumo kriterijus, pagrįstas objektyviais duomenimis (faktais) ir teisės aktų normomis, taip pat nėra ABTĮ nustatytų pagrindų, dėl kurių jis turėtų būti panaikintas pareiškėjos skunde nurodytais argumentais, todėl pareiškėjos skundas iš esmės atmestinas kaip nepagrįstas (ABTĮ 88 straipsnio 1 punktas).

Netenkinus pareiškėjos skundo, ji neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (ABTĮ 40 straipsnio 1 dalis).

Remdamasis tuo, kas išdėstyta, ir vadovaudamasis Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 84, 86–87 straipsniais, 88 straipsnio 1 punktu, 132–133 straipsniais, teismas

n u s p r e n d ž i a :

Pareiškėjos S. V. įmonės „Santera“ skundą atmesti kaip nepagrįstą.

Sprendimas per 30 kalendorinių dienų nuo jo priėmimo ir paskelbimo dienos gali būti skundžiamas apeliacine tvarka Lietuvos vyriausiajam administraciniam teismui, skundą paduodant per Regionų administracinį teismą.

Teisėjos                                                                                         Gitana Butrimaitė

                                                Egidija Puzinskaitė  

                                                              Eglė Žulytė-Janulionienė