KLAIPĖDOS  APYGARDOS  TEISMAS

n u T A R T i s

Lietuvos respublikos vardu

2012 m. spalio 18 d.

Klaipėda 

Klaipėdos apygardos teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš kolegijos pirmininkės Violetos Miliuvienės,

teisėjų Eduardo Maškevičiaus, Valentino Janonio,

sekretoriaujant Audriui Kvajauskui,

dalyvaujant prokurorei Reginai Bučinskaitei,

nuteistajam K. V.,

gynėjui advokatui Petrui Maceniui,

teismo posėdyje apeliacine tvarka išnagrinėjo baudžiamąją bylą pagal nuteistojo K. V. apeliacinį skundą dėl Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendžio, kuriuo K. V., asmens kodas (duomenys neskelbtini), pripažintas kaltu pagal Lietuvos Respublikos baudžiamojo kodekso (toliau BK) 284 straipsnio 1 dalį ir jam paskirta 6 MGL dydžio (780 Lt) bauda.

Kardomąją priemonę – rašytinį pasižadėjimą neišvykti – nuosprendžiui įsiteisėjus, nuspręsta panaikinti.

Nuosprendžiu priteista iš K. V. Klaipėdos teritorinei ligonių kasai 37,73 Lt  turtinės žalos atlyginimo.

Teisėjų kolegija, išnagrinėjusi bylą,

n u s t a t ė:

K. V. nuteistas už tai, kad jis viešoje vietoje įžūliais veiksmais demonstravo nepagarbą aplinkiniams ir sutrikdė visuomenės rimtį bei tvarką, tai yra jis 2011m. lapkričio 23 d., apie 18 val., prie prekybos centro „Maxima“, esančio Liepojos g. 10, Klaipėdoje, įvykus autoįvykiui tarp automobilių „BMW 530“ ir „Audi A4“ ir susidarius sunkiai situacijai išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės, nebūdamas autoįvykio dalyviu, priėjęs prie automobilio „BMW 530“ vairuotojo G. Z. trenkė jam vieną kartą kumščiu į veidą, dėl to G. Z. buvo padarytas veido sumušimas su muštine žaizda viršutinės lūpos kairėje, gleivinės žaizda lūpos vidiniame paviršiuje, tai atitinka nežymų sveikatos sutrikdymą.

Apeliaciniu skundu nuteistasis K. V. prašo panaikinti Klaipėdos miesto apylinkės teismo 2012 m. gegužės 10 d. nuosprendį kaip neteisėtą ir nepagrįstą ir jį išteisinti. Teigia, jog teismas, priimdamas apkaltinamąjį nuosprendį, netinkamai taikė baudžiamąjį įstatymą ir tuo pažeidė Lietuvos Respublikos baudžiamojoj proceso kodekso (toliau BPK) 20 straipsnio nuostatas. BPK 20 straipsnio 5 dalyje nurodyta, kad teisėjai įrodymus įvertina pagal savo vidinį įsitikinimą, pagrįstą išsamiu ir nešališku visų bylos aplinkybių išnagrinėjimu, vadovaudamiesi įstatymu. Pagal baudžiamąjį įstatymą atsako tik tas asmuo, kurio padaryta veika atitinka baudžiamojo įstatymo numatytą nusikaltimo ar baudžiamojo nusikaltimo sudėtį (BK 2 straipsnio 4 dalis). Baudžiamojo proceso paskirtis yra tinkamas įstatymo pritaikymas, jog asmuo būtų teisingai nubaustas ir niekas nekaltas nebūtų nuteistas.

Apelianto teigimu, teismas neteisingai įvertino liudytojo R. S. parodymus. Nuteistasis aiškina, jog šis liudytojas nėra jo draugas, o tik pažįstamas, kurį kartais jis paveža iki namų. Liudytojo R. S. teisme duoti parodymai teismo posėdžio protokole užrašyti neteisingai, t. y. nors pastarasis teisme patvirtino aplinkybę, jog nukentėjusysis G. Z. iškeikė jį – K. V. – necenzūriniais žodžiais bei automobilio durelėmis trenkė jam į koją, tačiau teismo posėdžio protokole užfiksuota tik tai, jog liudytojas R. S. girdėjo necenzūrinius žodžius, tačiau neužfiksuota, kas ir kieno adresu tuos žodžius sakė, nors, kaip minėta, šis liudytojas teisme aiškiai parodė, jog nukentėjusysis iškeikė jį – K. V. – necenzūriniais žodžiais (b. l. 111–112). Todėl ir nuosprendyje neteisingai nurodyta, jog liudytojas R. S. negirdėjo necenzūrinių žodžių. Apelianto nuomone, liudytoją R. S. būtina teisme apklausti pakartotinai.

Nuteistasis K. V. nurodo, jog bylos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme metu jis gynėsi be advokato, todėl ne viską gerai suprato, t. y. kada ir kuriuo metu prašyti apklausti kaip liudytojus jo žmoną D. V., taip pat I. A. ir jos vyrą M. A.. Pastarasis, neaišku kodėl, nebuvo apklaustas net ikiteisminio tyrimo metu. Apeliantas pažymi, jog I. A. vyras buvo įvykio dalyvis ir matė patį įvykį, todėl jo parodymai būtų objektyvus įrodymas, kas pradėjo konfliktą ir kodėl jis – K. V. – sudavė smūgį nukentėjusiajam G. Z.. Teismas sutiko su prokurorės pasiūlymu neapklausti kaip liudytojos I. A., o jis – K. V., nežinodamas baudžiamojo proceso taisyklių, nesuprato, kodėl teismas sutiko su tokiu prokurorės siūlymu, nors, jo nuomone, teismas privalėjo išsamiai ir objektyviai ištirti konflikto, kilusio tarp jo ir G. Z., priežastis.

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (toliau LAT) senato 2003 m. birželio 30 d. nutarimo Nr. 40 „Dėl teismų praktikos taikant Baudžiamojo proceso normas, reglamentuojančias nuosprendžio surašymą“ 1.1 punkte nurodyta, kad nuosprendis yra pagrįstas, kai jame padarytos išvados dėl nusikaltimo įvykio, nusikalstamos veikos sudėties, kaltinamojo kaltumo arba nekaltumo, paskiriamos bausmės ar kitų nuosprendyje sprendžiamų klausimų pagrįstos išsamiai ir nešališkai ištirtais ir teisingai įvertintais įrodymais, 3.1.7 punkte nurodyta, kad teismo išvados vertinant įrodymus turi būti pagrįstos. Apelianto teigimu, teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, todėl priėmė neteisėtą ir nepagrįstą nuosprendį, kuris turi būti panaikintas. Nuteistojo teigimu, siekiant objektyviai ištirti įvykio aplinkybes bei išspręsti jo kaltumo ar nekaltumo klausimą, reikalinga atlikti įrodymų tyrimą, teismo posėdyje apklausti liudytojus D. V., R. S. bei Iloną bei M. A., gyv. (duomenys neskelbtini). Atlikus įrodymų tyrimą, apeliantas prašo jį išteisinti.

Nuteistasis ir jo gynėjas prašo nuteistojo K. V. apeliacinį skundą tenkinti.

Prokurorė prašo apeliacinį skundą atmesti.

Apeliacinis skundas atmestinas.

Apelianto teiginiai, kad pirmosios instancijos teismas pažeidė BPK 20 straipsnio nuostatas, nepagrįsti. Iš bylos duomenų matyti, kad visi įrodymai, galintys patvirtinti ar paneigti K. V. kaltės klausimo išsprendimui svarbias aplinkybes, buvo ištirti bylą nagrinėjant iš esmės pirmosios instancijos teisme, todėl apeliacinės instancijos teismas, pagal nuteistojo skundą tikrindamas apkaltinamojo nuosprendžio pagrįstumą bei teisėtumą, nusprendė, jog pakartotinai tirti įrodymus nėra pagrindo. K. V. baudžiamąją bylą iš esmės išnagrinėjęs pirmosios instancijos teismas įrodymus ištyrė išsamiai. Taigi apylinkės teismas nepažeidė baudžiamojo proceso įstatymo reikalavimų tiesiogiai ištirti bylos įrodymus.

Bylos duomenims prieštarauja apelianto teiginiai, kad neva teismas rėmėsi tik jį kaltinančiais įrodymais. Priešingai, kaip matyti iš pirmosios instancijos teismo nuosprendžio, išvados dėl K. V. nuteisimo pagrįstos ne tik nukentėjusiojo G. Z., bet ir liudytojų, iki įvykio jo nepažinojusių ir neturinčių intereso melagingai apkaltinti nuteistąjį, parodymais, t. y. bylos įrodymų visuma, patvirtinančia aplinkybes apie K. V. padarytą nusikalstamą veiką bei konkrečią jos padarymo vietą – automobilių stovėjimo aikštelę prie prekybos centro „Maxima“, esančią Liepojos g. 10 , Klaipėdoje. Teismas nustatė ir tai, kad K. V. sudavė ranka smūgį nukentėjusiajam G. Z. į veidą, pataikydamas į lūpą, tokiais savo veiksmais padarydamas jam nežymų sveikatos sutrikdymą. Tai patvirtina byloje esanti Valstybinės teismo medicinos tarnybos prie Lietuvos Respublikos teisingumo ministerijos Klaipėdos skyriaus 2011-11-30 specialisto išvada Nr. G 1805/11 (03), kurioje konstatuota, kad: „G. Z. buvo padarytas veido sumušimas su muštine žaizda viršutinės lūpos kairėje, gleivinės žaizda lūpos vidiniame paviršiuje, viršutinio kairio 23 danties sumušimu. <...> G. Z. kūne konstatuota viena trauminio poveikio vieta. Dėl šio sužalojimo G. Z. padarytas nežymus sveikatos sutrikdymas.“ (b. 1.19).

Pats apeliantas neneigia konflikto su nukentėjusiuoju, t. y. kad jis 2011 m. lapkričio 23 d., apie 18 val., prie prekybos centro „Maxima“, įvykus autoįvykiui tarp automobilių „BMW 530“ ir „Audi A4“ ir susidarius  sunkiai situacijai išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės, pats nebūdamas eismo įvykio dalyviu, priėjęs prie automobilio „BMW 530“ vairuotojo G. Z.,  trenkė kumščiu pastarajam  į veidą ir sužalojo lūpą. Taip pat apeliantas nesiginčija dėl to, kad fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį pavartojo viešoje vietoje. Tačiau nuteistojo K. V. apeliaciniame skunde tvirtinama, jog tokius jo veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis, vartodamas necenzūrinius žodžius jo adresu ir automobilio durelėmis trenkdamas jam per kojas, todėl, K. V. teigimu, jis yra nuteistas nepagrįstai. Tokie apelianto skundo argumentai nepagrįsti, nes jie prieštarauja nukentėjusiojo parodymams, kuriais teismas netikėti neturi pagrindo, nes nenustatyta, kad pastarasis anksčiau K. V. pažinojo ir būtų suinteresuotas jį neteisingai apkaltinti. Be to, pats nuteistasis neneigia, jog jis 2011 m. lapkričio 23 d., apie 18 val., prie prekybos centro „Maxima“, įvykus autoįvykiui tarp automobilių „BMW 530“ ir „Audi A4“ ir susidarius  sunkiai situacijai išvažiuoti iš stovėjimo aikštelės, pats nebūdamas eismo įvykio dalyviu, priėjęs prie automobilio „BMW 530“ vairuotojo reikalavo pasitraukti, kadangi dėl autoįvykio automobilių stovėjimo aikštelėje susidarė spūstis ir jis negalėjo pravažiuoti, o G. Z. nesutikus, sudavė smūgį pastarajam kumščiu į veidą. Šiuo atveju jeigu nukentėjusysis, kaip teigia apeliantas, ir pavartojo necenzūrinius žodžius jo adresu, vien dėl tokios menkavertės dingsties suduoti G. Z. smūgį į veidą jis neturėjo jokio pagrindo, juo labiau, kad K. V. nebuvo eismo įvykio dalyvis ir neturėjo jokio pagrindo kištis į eismo įvykio dalyvių ginčą dėl autoįvykio kaltininko. Kadangi, kaip nurodė nukentėjusysis G. Z., automobilio „Audi A4“ vairuotojas nesutiko, kad yra kaltas dėl autoįvykio ir atsisakė pildyti deklaraciją, G. Z. iškvietė policijos pareigūnus. Kadangi susidariusioje situacijoje tik policija  galėjo nustatyti autoįvykio kaltininką, G. Z.,  iki kol atvyks policijos pareigūnai, vykdydamas Kelių eismo taisyklių reikalavimus, neturėjo teisės patraukti savo automobilio iš autoįvykio vietos, nors tai ir sukėlė tam tikrus nepatogumus tiek nuteistajam K. V., tiek galbūt ir kitiems vairuotojams, todėl K. V. neturėjo jokio pagrindo reikalauti G. Z., kad šis patrauktų automobilį, o šiam nesutikus to padaryti, suduoti smūgį jam į veidą.

Netikėti nukentėjusiojo G. Z. parodymais, kad K. V., priėjęs prie jo ir automobilio „Audi A4“ vairuotojo, kai pastarieji aiškinosi autoįvykio aplinkybes, ėmė komentuoti autoįvykį ir kaltinti jį, o vėliau sudavė smūgį jam į veidą, nes šis nesutiko patraukti savo automobilio, nėra jokio pagrindo. Nors, kaip minėta, apeliantas K. V. tvirtina, jog tokius jo veiksmus išprovokavo pats nukentėjusysis, keikdamasis jo adresu ir automobilio durelėmis trenkdamas jam per kojas, tačiau tai patvirtinančių duomenų byloje nėra. Nors, apelianto teigimu, tiesiogiai įvykio aplinkybes patvirtino liudytojas R. S. (jis įvykio dieną važiavo kartu su K. V.), tačiau, priešingai K. V. tvirtinimui, R. S., ikiteisminio tyrimo metu palaikęs K. V. įvykio versiją, teisme tokių savo parodymų nebepatvirtino. Nors nuteistojo apeliaciniame skunde tvirtinama, jog liudytojas R. S. apklausiamas teisme aiškiai parodė, jog nukentėjusysis iškeikė jį – K. V. – necenzūriniais žodžiais, tačiau iš teismo posėdžio protokole užfiksuotų liudytojo R. S. parodymų matyti, jog jis tik girdėjo necenzūrinius žodžius, tačiau konkrečiai nenurodė, kad ir kieno adresu tuos žodžius vartojo, o apie tai, jog G. Z. trenkė automobilio durelėmis K. V. per kojas, jokios kalbos iš viso nebuvo. Smūgio K. V. sudavimo faktui pagrįsti nuteistasis jokių duomenų nepateikė, šios aplinkybės nepatvirtina jokie objektyvūs bylos duomenys. Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, ta aplinkybė, jog K. V. nedelsdamas po to, kai sudavė smūgį nukentėjusiajam, išvažiavo, žinodamas, kad netrukus turi atvykti policijos pareigūnai,  patvirtina, jog jis jautėsi neteisus ir  vengė  įvykio vietoje  susitikti su pareigūnais. Nors nuteistasis teigia, jog teisiamojo posėdžio protokole liudytojo R. S. parodymai užfiksuoti netiksliai, tačiau K. V. pastabų dėl teismo posėdžio protokolo per įstatyme numatytą terminą nepareiškė, todėl abejoti teisiamojo posėdžio protokole užfiksuotais duomenimis teismas neturi pagrindo. Be to, esant nustatytai neginčijamai aplinkybei, jog autoįvykio dalyviai ginčijosi dėl to, kas yra autoįvykio kaltininkas, neatmestina, jog ir jie galbūt pavartojo necenzūrinius žodžius, todėl kategoriškai tvirtinti, kad G. Z. iškeikė K. V., pagrindo nėra. Kita vertus, kaip minėta, jeigu nukentėjusysis ir pavartojo necenzūrinius žodžius K. V. adresu, pastarajam nepagrįstai reikalaujant, kad G. Z. patrauktų savo automobilį, o šiam nesutikus to padaryti, nuteistasis neturėjo jokio pagrindo suduoti smūgį pastarajam.

Kaip pagrįstai pažymėta skundžiamame nuosprendyje, tai, kad K. V., kaip jis teigė, siekė patarimais eismo įvykių dalyviams sureguliuoti prie prekybos centro susidariusią situaciją, neatleidžia jo nuo atsakomybės už viešosios tvarkos pažeidimą, nes  tai jis darė nepriimta forma – dėl menkavertės dingsties pavartojo fizinį smurtą prieš nukentėjusįjį, ir tokie jo veiksmai peržengė leistino elgesio ribas ir tapo nusikalstami.

Darant išvadas dėl K. V. kaltės, visi bylos įrodymai ištirti visapusiškai ir nešališkai įvertinti. Tai, kad apeliantas nesutinka su jam nepalankiu įrodymų vertinimu, nereiškia, jog teismas padarė BPK normų pažeidimus ir nesilaikė asmenų lygybės prieš įstatymą, rungimosi baudžiamajame procese ar nekaltumo prezumpcijos principų (BPK 7 straipsnio 2 dalis, 44 straipsnio 6 dalis), ir dėl to bylą išnagrinėjo šališkai bei priėmė nepagrįstą spendimą pripažinti jį kaltu dėl viešosios tvarkos pažeidimo, kuriuo pažeidė įstatymo nuostatas, reikalaujančias įrodyti asmens kaltę.

Taigi nuteistojo K. V. kaltė dėl viešosios tvarkos pažeidimo neginčijamai įrodyta ir abejonių nekelia. Priimdamas K. V. apkaltinamąjį nuosprendį, pirmosios instancijos teismas tinkamai įvertino byloje surinktus įrodymus. Kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis nuteistojo kaltės klausimu, nuteistojo apeliacinio skundo argumentai neduoda pagrindo abejoti šių išvadų pagrįstumu ir nuteistojo kaltės klausimu daryti priešingas išvadas.

Pirmosios instancijos teismo nuosprendis yra teisėtas ir pagrįstas, keisti jį nuteistojo K. V. apeliaciniame skunde nurodytais motyvais nėra pagrindo.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos baudžiamojo proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

nuteistojo K. V. apeliacinį skundą atmesti.

Kolegijos pirmininkė                                                                                                                Violeta Miliuvienė

Kolegijos teisėjai                                                                                                                Eduardas Maškevičius

Valentinas Janonis