Civilinė byla Nr. e2-268-516/2026
Teisminio proceso Nr. 2-58-3-00146-2025-8
Procesinio sprendimo kategorijos: 3.6.1.2; 3.2.9.13
(S)
LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS
N U T A R T I S
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2026 m. gegužės 7 d.
Vilnius
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja Rasa Gudžiūnienė,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjusi civilinę bylą pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Champs“ atskirąjį skundą dėl Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 29 d. nutarties, kuria jos ieškinys paliktas nenagrinėtas civilinėje byloje pagal ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Champs“ ieškinį atsakovėms Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „F.H.U. PIECZARA“ ir Italijos Respublikoje registruotai bendrovei „SOCIET? AGRICOLA ITALSPAWN di Valentino e Massimo Sartor S.S.“ dėl nuostolių atlyginimo,
n u s t a t ė :
I. Ginčo esmė
1. Šiaulių apygardos teisme priimtas ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės (toliau – RUAB) „Baltic Champs“ ieškinys atsakovėms Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „F.H.U. PIECZARA“ (toliau – ir atsakovė 1) ir Italijos Respublikoje registruotai bendrovei „SOCIET? AGRICOLA ITALSPAWN di Valentino e Massimo Sartor S.S.“ (toliau – ir atsakovė 2) dėl nuostolių atlyginimo, kuriame prašoma priteisti solidariai iš atsakovių
452 996,89 Eur nuostolių, 6 procentų dydžio metines procesines palūkanas, skaičiuojamas už priteistą sumą nuo bylos iškėlimo teisme dienos iki teismo sprendimo visiško įvykdymo bei patirtas bylinėjimosi išlaidas.
2. Ieškovė nurodė, kad ją ir atsakovę 1 nuo 2023 m. liepos 3 d. sieja pirkimo–pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai. Ieškovė pirko iš atsakovės 1 atsakovės 2 gaminamą grybieną, kuri atsakovės 1 buvo pristatoma ieškovei į veiklos vykdymo vietą (duomenys neskelbtini), tačiau rašytinė sutartis tarp ieškovės ir atsakovės 1 nėra sudaryta. Žala kilo iš sutartinių pirkimo–pardavimo teisinių santykių netinkamo vykdymo, sutartinė prievolė turėjo būti įvykdyta Lietuvos Respublikoje, kadangi pagal ieškovę ir atsakovę 1 siejančius susitarimus atsakovė 1 buvo atsakinga už prekių pristatymą ieškovei. Atsakovė 2, kaip prekių gamintoja, turėjo užtikrinti prekių tinkamą kokybę. Atsakovės 1 parduodamos prekės turėjo būti (ir buvo) pristatytos Lietuvos Respublikoje. Tai, pasak ieškovės, suponuoja išvadą, jog vadovaujantis 2012 m. gruodžio 12 d. Europos Parlamento ir Tarybos reglamento (ES) Nr. 1215/2012 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų civilinėse ir komercinėse bylose pripažinimo ir vykdymo (toliau – reglamentas Briuselis I bis) 7 straipsnio 1 dalyje įtvirtintomis nuostatomis, civilinė byla yra teisminga Lietuvos Respublikos teismui. Akcentavo, kad ieškovę ir atsakoves sieja tęstiniai komerciniai santykiai, kurie buvo realizuojami nuolatiniu prekių (grybienos) tiekimu į Lietuvos Respubliką. Tai patvirtina tiek teikiami važtaraščiai, tiek faktinis grybienos perdavimo vietos egzistavimas Lietuvos Respublikoje (ieškovės buveinės vietoje), tiek apmokėtos sąskaitos faktūros už gautas prekes, todėl atsakovių prievolės pagal pirkimo–pardavimo teisinius santykius neatsiejamai susijusios su Lietuvos Respublikos teritorija.
3. Atsakovė Italijos Respublikoje registruota bendrovė „SOCIET? AGRICOLA ITALSPAWN di Valentino e Massimo Sartor S.S.“ pateikė teismui prašymą dėl tarptautinės jurisdikcijos patikrinimo, kuriuo prašo palikti nenagrinėtą ieškovės RUAB „Baltic Champs“ ieškinį dėl žalos atlyginimo kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Nurodo, kad šiai bylai būdingas tarptautinis elementas, t. y. kilęs ginčas sieja tris Europos Sąjungos (toliau – ES) valstybes nares – Lietuvą, Lenkiją ir Italiją. Jurisdikcijos taisyklės civilinėse ir komercinėse bylose, taikytinos ES valstybėms narėms, yra išdėstytos reglamente Briuselis Ibis. Ieškovė savo reikalavimų teismingumą Lietuvos Respublikos teismams abiejų atsakovių atžvilgiu grindžia reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, teigdama, kad prekių faktinė pristatymo vieta yra jos gamybos patalpos Lietuvos Respublikoje. Atsakovės 2 teigimu, tarp jos ir ieškovės nesant jokių sutartinių teisinių santykių, ieškovės pozicija dėl reglamento Briuselis I bis taikymo yra nepagrįsta jau vien šiuo aspektu, tačiau net ir neatsižvelgiant į tai, ieškovės nurodyta grybienos pristatymo vieta Lietuvos Respublika neturi jokios teisinės reikšmės atsakovės 2 atžvilgiu.
4. Atsakovė 2 grybieną atsakovei 1 perduoda Italijoje, įvykdydama savo įsipareigojimą pagal Incoterms ex works sąlygas. Lietuvos teismų praktikoje išaiškinta, kad Incoterms ex works sąlygų atveju nustatant jurisdikciją, prekių pristatymo adresas nėra lemiamas; esminę reikšmę turi prekių pakrovimo vieta ir ši vieta laikoma prievolės įvykdymo vieta, nuo kurios priklauso ir alternatyviojo jurisdikcinio pagrindo taikymas pagal reglamentą Briuselis Ibis. Taigi, faktinė grybienos perdavimo vieta yra Italijoje, o jokie vėlesni atsakovės 1 atliekami logistiniai veiksmai (pvz., grybienos pardavimas ir jos pristatymas Lietuvoje) neturi reikšmės nustatant atsakovės 2 prievolių įvykdymo vietą. Atsakovės 2 ir ieškovės nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, todėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija atsakovės 2 atžvilgiu negali būti grindžiama reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatytomis taisyklėmis. Atsakovės 2 ir ieškovės taip pat nesieja jokie kiti prievoliniai teisiniai santykiai (įskaitant deliktinius), kuriais būtų galima pagrįsti ieškovės reikalavimo teisę į atsakovę 2. Italijoje veikiančios atsakovės 2 ir Lenkijoje veikiančios atsakovės 1 tarpusavio santykiai niekaip nėra susiję su Lietuvos Respublika, todėl Lietuvos Respublikos teisė šiems teisiniams santykiams negali būti taikoma.
5. Ieškovės deklaruojama solidari pareiga atlyginti jai padarytą žalą neegzistuoja. Pagal reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 dalį, esant atsakovų daugetui, ieškinys bendrai visiems atsakovams (egzistuojant numatytoms sąlygoms) gali būti pareiškiamas vieno iš atsakovų buveinės valstybėje narėje. Taigi, šiuo atveju, vadovaujantis aptariama taisykle ir atsižvelgiant į tai, kad atsakovės 2 buveinė yra Italijoje, o atsakovės 1 buveinė – Lenkijoje, vieninteliai teismai, kurie turėtų jurisdikciją nagrinėti ieškinį pagal reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 dalį, yra Italijos arba Lenkijos teismai.
6. Atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „F.H.U. PIECZARA“ (atsakovė 1) atsiliepime į ieškinį prašė jį palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Nurodė, kad ieškovė, suvokdama, jog pagal bendrąją teismingumo taisyklę ieškinys nebūtų teismingas Lietuvos Respublikos teismams, nes byla turėtų būti inicijuota arba pagal atsakovės 1 buveinės vietą (Lenkijoje), arba pagal atsakovės 2 buveinės vietą (Italijoje), bando „pritempti“ Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją ir teigia, jog ginčas yra teismingas Lietuvos teismams remiantis reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a punkto taisykle,
t. y. pagal atitinkamos prievolės įvykdymo vietą. Vien aplinkybė, kad prekės turėjo būti pristatytos Lietuvoje, savaime nepagrindžia, jog prievolės įvykdymo vieta yra Lietuvos Respublika. Ieškovė pateikė CMR važtaraštį Nr. 58/24, kuriame aiškiai nurodyta, kad „pristatymas – ex works“. Pastarasis važtaraštis bei atsakovės 1 kartu su atsiliepimu į ieškinį teikiami važtaraščiai patvirtina, jog šalys sutiko, kad prekės pristatomos pagal Incoterms ex works sąlygas. Nagrinėjamu atveju Incoterms ex works sąlygos nurodymas važtaraščiuose reiškia, kad atsakovės 1 pareiga perduoti prekes laikoma tinkamai įvykdyta tuo momentu, kai prekės pateikiamos Italijoje. Būtent nuo šio momento pirkėjui pereina tiek rizika, tiek atsakomybė už prekių pakrovimą, transportavimą ir jų gabenimą į kitą valstybę. Todėl faktinė grybienos perdavimo vieta yra Italijoje, o jokie vėlesni atsakovės 1 atliekami logistiniai veiksmai neturi reikšmės nustatant prievolių įvykdymo vietą.
7. Pažymėjo, kad šalių santykiams taikytina Jungtinių Tautų konvencija dėl tarptautinių prekių pirkimo–pardavimo sutarčių (toliau – ir Konvencija). Konvencijos 1 straipsnio 1 dalies a papunktis numato, kad Konvencija taikoma prekių pirkimo–pardavimo sutartims tarp šalių, kurių verslo vieta yra skirtingose valstybėse, kai šios valstybės yra susitariančiosios valstybės. Nagrinėjamu atveju tiek Lietuvos Respublika, kurioje yra įsteigta ieškovė, tiek ir Lenkijos Respublika, kurioje yra registruota atsakovė 1, yra Konvencijos susitariančios valstybės, todėl šalių santykiams taikytina Konvencija. Tiems santykiams, kurių nereglamentuoja Konvencija, remiantis Europos Parlamento ir Tarybos reglamentu (EB) Nr. 593/2008 2008 m. birželio 17 d. dėl sutartinėms prievolėms taikytinos teisės (toliau – reglamentas Roma I), taikytina Lenkijos arba Italijos teisė. Reglamento Roma I 4 straipsnio 1 dalies a punktas numato, kad „Tiek, kiek šalys nepasirinko sutarčiai taikytinos teisės pagal 3 straipsnį, ir nedarant poveikio 5–8 straipsnių taikymui, sutarčiai taikytina teisė nustatoma taip: a) prekių pardavimo sutarčiai taikoma pardavėjo įprastos gyvenamosios vietos valstybės teisė“. Pagal reglamento Roma I 4 straipsnio 3 dalį, jei pagal visas bylos aplinkybes aišku, kad sutartis yra akivaizdžiai glaudžiau susijusi su kita valstybe nei nurodyta 1 ar 2 dalyje, taikoma tos kitos valstybės teisė. Taigi, atsižvelgiant į reglamento Roma I taisykles, nesant šalių susitarimo, taikytina teisė nustatoma pagal šalių sudarytos sutarties teisinį kvalifikavimą arba atsižvelgiant į sutarties vykdymo vietą bei didesnį susietumą su viena iš valstybių. Nagrinėjamu atveju, atsakovės 1 manymu, nėra pagrindo manyti, kad sutartis yra glaudžiau susijusi su Lietuvos Respublika, nes prekės buvo pristatomos iš Italijos arba Lenkijos, o būtent ginčo grybienos partijos buvo pristatomos iš Italijos. Prekių perdavimo vieta ir prievolių vykdymo vieta yra valstybė, kurioje prekės buvo pakrautos gavėjui (Italija). Pristatomos prekės (grybiena) yra pagaminta Italijoje. Ieškovės reiškiamos pretenzijos yra dėl Italijoje pagamintos grybienos kokybės. Pagal reglamento Roma I reglamento 4 straipsnio 3 dalį sutartis glaudžiau susijusi su Italijos, nei su Lietuvos teise.
II. Pirmosios instancijos teismo nutarties esmė
8. Šiaulių apygardos teismas 2026 m. sausio 29 d. nutartimi ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą.
9. Teismas nurodė, kad ieškovė pateikė du važtaraščius: CMR Nr. 0372, kuris, kaip buvo nurodyta Šiaulių apygardos teismo 2025 m. rugsėjo 12 d. nutartyje dėl trūkumų pašalinimo (buvo sprendžiamas teismingumo klausimas), niekaip nesusijęs su nagrinėjamu atveju, kadangi pagal jį vežtos 6 pakuotės biuro priemonių, ir CMR Nr. 58/24, kuriame nors ir nurodyta, jog krovinys yra grybiena, tačiau krovinio iškrovimo vieta spausdintiniu tekstu nurodyta „Warszawa – Polonia“, o kažkieno rankraščiu įrašytas tekstas „Baltic Champs Gruzdziu sen. 81411 Siauliu“, tai kelia abejonių dėl sutartinės pristatymo vietos Lietuvoje. Net ir darant prielaidą, kad grybiena šiuo vieninteliu atveju buvo pristatyta į ieškovės buveinės vietą Lietuvoje, tai nesudaro pagrindo vertinti, jog pagal žodinį ieškovės ir atsakovės 1 susitarimą nuolatinė prekių pristatymo vieta buvo (yra) Lietuvoje, ir dėl to, vadovaujantis reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies nuostatomis, civilinė byla būtų teisminga Lietuvos Respublikos teismui.
10. Atsakovė 1 kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė važtaraščius CMR Nr. 44/24, CMR Nr. 34/24, CMR Nr. 18/24, CMR Nr. 35/24, CMR Nr. 58/24 ir CMR Nr. 74/23, kuriuose, kaip ir ieškovės pateiktame važtaraštyje CMR Nr. 58/24, nurodyta, kad „pristatymas – ex works“, tai reiškia, jog prekės pristatomos pagal Incoterms ex works sąlygas.
11. Lietuvos teismai yra suformavę praktiką dėl prekių pristatymo pagal Incoterms ex works sąlygas – prekių pristatymo pagal tokias sąlygas atveju nustatant jurisdikciją, prekių pristatymo adresas nėra lemiamas, esminę reikšmę turi prekių pakrovimo vieta ir ši vieta laikoma prievolės įvykdymo vieta, nuo kurios priklauso ir alternatyviosios jurisdikcijos taikymas pagal reglamentą Briuselis I bis.
12. Nagrinėjamu atveju ieškovė ieškinio teismingumą Lietuvos Respublikos teismams (Šiaulių apygardos teismui) iš esmės grindė važtaraščiuose nurodoma prekių pristatymo vieta Šiaulių rajone, tačiau Incoterms ex works sąlygos nurodymas važtaraščiuose reiškia, kad atsakovės 1 pareiga perduoti prekes laikoma tinkamai įvykdyta tuo momentu, kai prekės pateikiamos Italijoje, nuo šio momento pirkėjui pereina tiek rizika, tiek atsakomybė už prekių pakrovimą, transportavimą ir jų gabenimą į kitą valstybę, todėl faktinė grybienos perdavimo vieta yra Italijoje, tai reiškia, jog ir prievolės įvykdymo vieta taip pat yra Italija (reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies 1 punkto b papunktis) ir ginčas teismingas ne Lietuvos Respublikos teismams, bet Italijos teismams. Kadangi žodinę sutartį ieškovė buvo sudariusi su Lenkijoje registruota bendrove (atsakove 1), o ieškinys reiškiamas solidariai, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės 2 buveinė yra Italijoje, o atsakovės 1 buveinė – Lenkijoje, prievolės įvykdymo vieta Italijoje, teismai, kurie turėtų jurisdikciją nagrinėti ieškinį, yra Italijos arba Lenkijos teismai.
13. Atsižvelgęs į nurodytus argumentus, teismas patenkino atsakovių prašymą ir paliko ieškinį nenagrinėtą.
III. Atskirojo skundo ir atsiliepimų į jį argumentai
14. Ieškovė RUAB „Baltic Champs“ pateikė atskirąjį skundą, kuriame prašo priimti į bylą naujai pateikiamus įrodymus, panaikinti Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartį ir grąžinti klausimą iš naujo nagrinėti pirmosios instancijos teismui, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atskirasis skundas grindžiamas šiais argumentais:
14.1. Bendroji jurisdikcijos taisyklė, nustatyta reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalyje, yra ta, kad ieškiniai turi būti reiškiami (bylos keliamos) atsakovo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybėje. Tačiau pagal specialiąsias (alternatyviąsias) jurisdikcijos taisykles ieškinys gali būti pareikštas ir kitoje valstybėje, pavyzdžiui, kai prekės pristatomos arba kai dėl pristatytų prekių kilusi žala įvyksta toje valstybėje.
14.2. Teismas priimdamas nutartį ignoravo aplinkybę, kad ieškovė nebuvo atsakinga ne tik už važtaraščių pildymą, bet ir už prekių logistiką. Ieškovė buvo tik prekių pirkėja, atsakinga už prekių užsakymą, apmokėjimą ir prekių priėmimą savo buveinėje Lietuvos Respublikoje, o visi logistikos ir vežimo klausimai buvo sprendžiami ir koordinuojami išskirtinai atsakovės 1.
14.3. Atsakovę 1 ir atsakovę 2 siejo sutartiniai santykiai. Ieškovė šiuose sutartiniuose santykiuose nedalyvavo, o išskirtinai bendravo tik su atsakove 1, kuri buvo ir yra oficiali atsakovės 2 prekių distributore (platintoja). Ieškovė nederino pristatymo sąlygų, nepildė važtaraščių, todėl ji nebuvo ir nėra atsakinga už CMR važtaraštyje įrašytos informacijos tikslumą. Juo labiau nereiškia kad ieškovė išreiškė savo valią dėl pristatymo sąlygų. Byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų, kad ieškovė išreiškė valią būti saistoma Incoterms ex works sąlygų pristatant prekes. Teismo nutartyje nurodyti argumentai dėl Incoterms ex works sąlygų taikymo yra nepagrįsti, nes ieškovė ir atsakovė 1 nebuvo sudariusios sutarties ar kito susitarimo, kuris patvirtintų Incoterms ex works sąlygų taikymą.
14.4. Šiuo atveju neegzistuoja nė viena aplinkybė, kuri patvirtintų Incoterms ex works sąlygų taikymą, t. y. ieškovė neorganizavo transporto, nesamdė vežėjo, nemokėjo atskirai už transportavimo paslaugas. Šią itin svarbią aplinkybę patvirtina ir susirašinėjimas su atsakove 1.
14.5. Nagrinėjamos civilinės bylos atveju, sprendžiant dėl jurisdikciją pagrindžiančios prievolės įvykdymo vietos, esminę ir lemiamą reikšmę turi galutinė prekių pristatymo vieta, kuri neabejotinai yra Lietuva (Šiaulių r.). Todėl ieškinys atsakovei 1, kuri buvo atsakinga už grybienos vežimą ir pristatymą į Lietuvą (ieškovės buveinę), yra teismingas Lietuvos Respublikos teismams.
14.6. Ieškinio reikalavimai atsakovės 2 atžvilgiu kyla iš jos, kaip grybienos gamintojos, veiksmų ir (ar) neveikimo, pasireiškusių netinkamos kokybės prekių pateikimu į rinką, konkrečiai – ieškovei. Atsakovė 2, vykdydama profesionalią ūkinę komercinę veiklą, turėjo pareigą užtikrinti, kad jos gaminamos ir platinamos prekės būtų tinkamos naudoti pagal paskirtį, techninius bei kokybės reikalavimus ir nekeltų rizikos pirkėjams ar galutiniams naudotojams. Ši pareiga kyla ne tik iš sutartinių santykių, bet ir iš bendrųjų civilinės atsakomybės bei gamintojo atsakomybės principų. Atsakovė 2 šios pareigos tinkamai neįvykdė. Dėl jos neveikimo, t. y. nepakankamos gamybos kontrolės, kokybės užtikrinimo trūkumų ir netinkamos gaminio atitikties užtikrinimo, ieškovei buvo pristatytos nekokybiškos prekės. Grybiena buvo atvežta ir naudojama Lietuvoje ir būtent čia pasireiškė visos neigiamos jos trūkumų pasekmės – patirti finansiniai nuostoliai, sutrikdyta ūkinė veikla, pažeisti ieškovės turtiniai interesai. Taigi, žala nebuvo nei hipotetinė, nei netiesioginė – ji realiai ir faktiškai atsirado Lietuvoje.
14.7. Reiškiamas solidarus reikalavimas, susijęs su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovė reiškia reikalavimą atsakovėms solidariai atlyginti nuostolius, todėl ryšys tarp reikalavimų yra toks, kad reikalavimus tikslinga nagrinėti kartu siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų, priimtų atskirtų teismo procesų metu, rizikos. Atsakovė 2 savo veiksmais (ar neveikimu) sukėlė žalą, nes būtent dėl jos gamybos proceso grybiena pagal partijas buvo nekokybiška, nors parduodama ją atsakovei 1 buvo garantavusi kokybę. Atsakovė 1, parduodama nekokybišką grybieną, taip pat prisidėjo prie žalos atsiradimo, nes ji privalėjo užtikrinti, kad ieškovė gautų tik kokybišką, pagal paskirtį tinkamą naudoti grybieną.
15. Atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „F.H.U. PIECZARA“ pateikė atsiliepimą į ieškovės RUAB „Baltic Champs“ atskirąjį skundą, kuriame prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais:
15.1. Vien ta aplinkybė, kad ieškovė CMR važtaraščių galbūt nepildė ir už jų pildymą nebuvo atsakinga, nepaneigia, jog šalys buvo sutarusios, kad prekės pristatomos pagal tarptautinės prekybos Incoterms ex works sąlygas, nes tai patvirtina byloje esantys CMR važtaraščiai. Ieškovė, priešingai nei teigia atskirajame skunde, niekada važtaraščių, kuriuose nurodytos būtent tokios pristatymo sąlygos, nekvestionavo, joms neprieštaravo (nei raštu, nei žodžiu) ir visus važtaraščius pasirašė, nors dabar teigia, kad šalys niekada nebuvo sudariusios susitarimo dėl Incoterms ex works sąlygų.
15.2. Iš šalių elgesio po sutarties sudarymo (visos eilės CMR važtaraščių, kuriuos pasirašė ir ieškovė) matyti, kad šalių santykiuose iš esmės nuolatos buvo taikomos tarptautinės prekybos Incoterms ex works sąlygos, kurių esmė – teisinė rizika dėl sugadinimo ar praradimo – perkeliama pirkėjui nuo jų pakrovimo vežėjui momento (net jeigu prekių pakrovimu rūpinasi pardavėjas). Ypatingą reikšmę šalių elgesys po sutarties sudarymo turi tuomet, kai sutarties šalys nėra pasirašiusios jų santykiams taikomos sutarties, kaip ir yra šiuo atveju.
15.3. Vien ta aplinkybė, kad transportavimu rūpinosi atsakovė 1 taip pat nepaneigia fakto, jog šalys buvo susitarusios dėl Incoterms ex works pristatymo sąlygų, t. y. kad rizika pirkėjui pereina nuo prekių pakrovimo momento.
16. Atsakovė Italijos Respublikoje registruota bendrovė „SOCIET? AGRICOLA ITALSPAWN di Valentino e Massimo Sartor S.S.“ pateikė atsiliepimą į ieškovės RUAB „Baltic Champs“ atskirąjį skundą, kuriame prašo skundą atmesti, pirmosios instancijos teismo nutartį palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas grindžiamas šiais argumentais
16.1. Apeliantė atskirajame skunde iš esmės pakeitė savo poziciją dėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos nagrinėti ieškinio reikalavimus atsakovės 2 atžvilgiu. Ieškovės pozicijos nenuoseklumas ir perėjimas nuo sutarties prie delikto tik patvirtina, kad nėra teisinio pagrindo taikyti Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją atsakovės 2 atžvilgiu.
16.2. Ieškinyje ieškovė patirtą žalą ir atsakovių atsakomybę kildino iš netinkamai vykdomų sutartinių pirkimo–pardavimo teisinių santykių ir jurisdikciją atsakovės 2 atžvilgiu grindė reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktais, nustatančiais asmens teisę, esant sutartiniams teisiniams santykiams, pareikšti reikalavimą atsakovui kitoje valstybėje narėje nei jo nuolatinės gyvenamosios vietos (buveinės) valstybė. Atsakovės 2 ir ieškovės nesieja sutartiniai teisiniai santykiai, todėl Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija savaime negali būti grindžiama reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose numatyta alternatyviąja jurisdikcija.
16.3. Šiuo atveju atsakovės 2 ir ieškovės negali sieti deliktiniai teisiniai santykiai, kadangi pagal Lietuvos Respublikos teisę atsakovė 2 neturi teisinės pareigos garantuoti savo gaminamos grybienos kokybės visiems tretiesiems asmenims, esantiems už jos ir atsakovės 1 sutarties ribų, t. y. prekei judant tiekimo grandine žemyn. Atsakovė 2, veikdama savo nuožiūra, tokios papildomos, prekių gavėjo ir kitų vartotojų teises užtikrinančios garantijos nesuteikė.
16.4. Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos atsakovės 2 atžvilgiu negalima pagrįsti „žalą sukėlusio įvykio vietos“ kriterijumi, kadangi galbūt neteisėtus veiksmus neužtikrinant tinkamos grybienos kokybės atsakovė 2 galėjo atlikti tik Italijoje. Būtent šioje valstybėje atsakovė 2 gamina grybieną, o ją perdavus pirkėjams Italijoje atsakovė 2 nebeatsako už galimus grybienos defektus, atsiradusius dėl nuo atsakovės 2 nepriklausančių aplinkybių. Todėl ir priežastinis ryšys šiuo atveju yra pernelyg nutolęs.
16.5. Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija negali būti nustatoma pagal reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 dalyje numatytą alternatyvų jurisdikcijos pagrindą, pagal kurį esant atsakovų daugetui, ieškinys bendrai visiems atsakovams (egzistuojant numatytoms sąlygoms) gali būti pareiškiamas vieno iš atsakovų buveinės valstybėje narėje. Atsižvelgiant į tai, ieškovės teiginiai dėl žalos atlyginimo prievolės solidarumo yra nepagrįsti ir teisiškai nereikšmingi.
Teismas
k o n s t a t u o j a :
IV. Apeliacinės instancijos teismo nustatytos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
17. Nagrinėjamoje byloje sprendžiamas klausimas, ar pirmosios instancijos teismo nutartis, kuria ieškovės ieškinys paliktas nenagrinėtas dėl to, kad Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti kilusį ginčą, yra pagrįsta ir teisėta. Šį klausimą apeliacinės instancijos teismas sprendžia vadovaudamasis atskirojo skundo faktiniu ir teisiniu pagrindais bei patikrina, ar nėra absoliučių nutarties negaliojimo pagrindų (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – ir CPK) 320, 338 straipsniai). Absoliučių apskųstos nutarties negaliojimo pagrindų nenustatyta.
Dėl naujų įrodymų priėmimo
18. Kartu su atskiruoju skundu ieškovė pateikė šiuos naujus dokumentus: ieškovės ir atsakovės 1 susirašinėjimą elektroniniu paštu. Prašė šiuos dokumentus priimti į bylą ir vertinti kartu su kitais, byloje esančiais, įrodymais. Teigia, kad naujai pateikiami dokumentai įrodo, jog tarp ieškovės ir atsakovės 1 nebuvo sudarytas susitarimas dėl Incoterms ex works sąlygų.
19. Teismas priima nagrinėti tik tuos įrodymus, kurie patvirtina arba paneigia turinčias reikšmės bylai aplinkybes (CPK 180 straipsnis). Ši taisyklė kartu su specialiomis apeliaciniam procesui taikomomis sąlygomis galioja ir apeliacinės instancijos teisme (CPK 314 ir 338 straipsniai). Kadangi naujų įrodymų priėmimas apeliacinės instancijos teisme yra itin ribojamas, apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl naujai pateiktų įrodymų priėmimo, be kita ko, turi patikrinti ir tai, ar buvo objektyvi galimybė pateikti juos bylą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme, ar vėlesnis įrodymų pateikimas neužvilkins bylos nagrinėjimo, ar naujai prašomas priimti įrodymas turės įtakos sprendžiant šalių ginčą (nagrinėjamu atveju – procesinį klausimą), ar šalis nepiktnaudžiauja įrodymų vėlesnio pateikimo teismui teise (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2019 m. spalio 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-237-684/2019). Kitoks naujų įrodymų priėmimo apeliacinės instancijos teisme aiškinimas neatitiktų CPK 314 straipsnio nuostatų ir paneigtų naujų įrodymų priėmimo, kaip išimtinio procesinio instituto, reikšmę.
20. Nagrinėjamo ginčo atveju nustatyta, kad atsakovė Italijos Respublikoje registruota bendrovė „SOCIET? AGRICOLA ITALSPAWN di Valentino e Massimo Sartor S.S.“ pirmosios instancijos teismui pateikė prašymą dėl tarptautinės jurisdikcijos patikrinimo, kuriame prašė ieškovės RUAB „Baltic Champs“ ieškinį dėl žalos atlyginimo palikti nenagrinėtą kaip neteismingą Lietuvos Respublikos teismams. Tokį prašymą pareiškė ir Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „F.H.U. PIECZARA“ atsiliepime į ieškovės ieškinį. Pirmosios instancijos teismas ieškovei nustatė terminą pateikti atsiliepimą į paminėtus atsakovių prašymus. Ieškovė, pateikusi atsiliepimą į atsakovių prašymus, nurodytų dokumentų nepridėjo. Iš ieškovės atsiliepimo turinio akivaizdu, kad jai buvo žinoma atsakovių pozicija dėl Incoterms ex works sąlygų taikymo. Iš pateikto susirašinėjimo datų yra akivaizdu, kad klausimo dėl jurisdikcijos nagrinėjimo pirmosios instancijos teisme dieną šiais dokumentais ieškovė disponavo. Todėl jie galėjo būti pateikti klausimą nagrinėjant pirmosios instancijos teisme.
21. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamu atveju nėra susiklosčiusios prielaidos taikyti išimtį iš bendrojo draudimo priimti naujus įrodymus apeliacinės instancijos teisme, nes prašomi priimti dokumentai neturės esminės įtakos sprendžiant klausimą dėl jurisdikcijos (iš jų turinio galima būtų spręsti, kad šalys svarstė Incoterms ex works sąlygų galimybę, tačiau nėra aiškus šio svarstymo rezultatas, t. y. ar toks susitarimas buvo pasiektas). Todėl, atitinkamus naujus įrodymus ieškovei pateikus apeliacinės instancijos teismui, kai atsakovėms nebuvo sudaryta galimybė dėl jų įrodomosios reikšmės pasisakyti pirmosios instancijos teisme ir nepagrindus, kad jie negalėjo būti pateikti anksčiau ar kad būtinybė juos pateikti iškilo po skundžiamos nutarties priėmimo, su atskiruoju skundu pateikti dokumentai nepriimami.
Dėl atskirojo skundo argumentų
22. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad teismingumo taisyklių laikymasis yra viena iš teisės kreiptis į teismą įgyvendinimo sąlygų, todėl pagal nacionalinę teisę teismas tikrina jurisdikciją bylos iškėlimo metu. Tai reiškia, kad iškeldamas bylą teismas turi turėti pakankamą pagrindą spręsti, jog pareikšti reikalavimai yra jam teismingi. Teismas, nustatęs, kad pateiktas ieškinys jam teismingas, jį priima. Nustatęs, kad pareikšti reikalavimai ar jų dalis jam neteismingi, teismas atsisako priimti ieškinį ar jo dalį dėl konkrečių reikalavimų (CPK 137 straipsnio 2 dalies 2 punktas) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. gruodžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-7-443-969/2016, 21 punktas).
23. Tarptautinį civilinį procesą reglamentuoja CPK VII dalies nuostatos. CPK 780 straipsnyje nustatyta, kad CPK VII dalies nuostatos taikomos, jeigu tarptautinė sutartis, kurios dalyvė yra Lietuvos Respublika, atitinkamų santykių nereglamentuoja kitaip. Remiantis CPK 782 straipsniu, bylą nagrinėjantis teismas privalo savo iniciatyva patikrinti, ar byla teisminga Lietuvos Respublikos teismams.
24. Nagrinėjamu atveju nekilo ginčo dėl to, kad visos trys byloje dalyvaujančios šalys yra skirtingose ES valstybėse narėse (Lietuvos Respublikoje, Lenkijos Respublikoje ir Italijos Respublikoje) registruotos bendrovės. Atitinkamai nustatant bylos teismingumo klausimą turi būti vadovaujamasi atitinkamais ES teisės aktais.
25. Ginčui aktualios redakcijos reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a punkte įtvirtinta taisyklė, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose, kylančiose iš sutarčių – atitinkamos prievolės įvykdymo vietos teismuose. Pagal šią nuostatą ir jeigu nesusitarta kitaip, atitinkamos prievolės įvykdymo vieta yra parduodant prekes – vieta valstybėje narėje, kurioje pagal sutartį prekės buvo ar turėjo būti pateiktos (reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies b punkto pirmoji įtrauka).
26. Pirmiausia apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad ieškovė bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams grindė būtent Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintomis taisyklėmis. Kitaip sakant savo ieškinio reikalavimus ieškovė grindė sutartiniais santykiais. Tačiau teikdama atsiliepimą į atsakovių prašymą dėl jurisdikcijos patikrinimo ir atskirąjį skundą, kuriame ieškovė nesutiko su pirmosios instancijos teismo išvada, jog Lietuvos Respublikos teismai neturi jurisdikcijos nagrinėti tarp šalių kilusi ginčą, ieškovė poziciją pakeitė ir bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismas pradėjo grįsti reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 2 dalyje įtvirtintu alternatyviu jurisdikcijos pagrindu, kuriame nurodyta, kad ieškinys kitoje valstybėje narėje gali būti pareikštas bylose dėl civilinės teisės pažeidimų, delikto arba kvazidelikto – vietos, kurioje įvyko ar gali įvykti žalą sukėlęs įvykis, teismuose.
27. Išanalizavus ieškovės ieškinio reikalavimus ir jame pateikiamus argumentus nenustatyta, kad ieškinyje atsakovės 2 atsakomybę ieškovė būtų grindusi deliktu. Kitaip sakant ieškovė nuosekliai laikėsi pozicijos, kad atsakovės 2 atsakomybė kyla iš sutartinių teisinių santykių. Todėl nepatikslinus ieškinio reikalavimų (nepateikus patikslinto ieškinio) nagrinėjamo ginčo atveju apeliacinės instancijos teismas bylos teismingumą Lietuvos Respublikos teismams sprendžia pagal reglamento Briuselis I bis 7 straipsnio 1 dalies a ir b punktuose įtvirtintas taisykles.
28. Kasacinis teismas yra konstatavęs, kad aiškinant reglamento Briuselis I bis nuostatas aktualūs Europos Sąjungos Teisingumo Teismo (toliau – ESTT) išaiškinimai, susiję su atitinkamomis anksčiau galiojusio jurisdikcijos taisykles nustačiusio Reglamento Nr. 44/2001 normomis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 27 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-462-916/2018). ESTT savo praktikoje yra nurodęs, kad siekdamas patikrinti, ar pristatymo vieta yra nustatoma „pagal sutartį“, nacionalinis teismas, į kurį kreiptasi, turi atsižvelgti į visas svarbias šios sutarties nuostatas ir sąlygas, kurios gali aiškiai apibrėžti šią vietą, įskaitant visuotinai pripažintas ir tarptautinės prekybos papročiais įtvirtintas nuostatas ir sąlygas, kaip antai Tarptautinių prekybos rūmų parengtas 2000 m. paskelbtos redakcijos Incoterms, o jeigu šiuo pagrindu ir nesiremiant sutarčiai taikytina materialine teise pristatymo vietos nustatyti neįmanoma, ši vieta yra fizinio prekių perdavimo, kuriuo pirkėjas įgijo ar turėjo įgyti teisę faktiškai disponuoti šiomis prekėmis galutiniame pardavimo sandorio paskirties taške, vieta (ESTT 2011 m. birželio 9 d. sprendimo byloje Nr. C-87/10 Electrosteel Europe SA vs. Edil Centro SpA 26 punktas).
29. Apskųstoje pirmosios instancijos teismo nutartyje yra nurodyta, kad atsakovė 1 kartu su atsiliepimu į ieškinį pateikė važtaraščius CMR Nr. 44/24, CMR Nr. 34/24, CMR Nr. 18/24, CMR Nr. 35/24, CMR Nr. 58/24 ir CMR Nr. 74/23, kuriuose, kaip ir ieškovės teiktame važtaraštyje CMR Nr. 58/24, nurodyta, jog „pristatymas – ex works“, tai reiškia, kad prekės pristatomos pagal Incoterms ex works sąlygas.
30. Ieškovė atskirajame skunde nurodė, kad teismas priimdamas nutartį ignoravo aplinkybę, jog ieškovė nebuvo atsakinga ne tik važtaraščių pildymą, bet ir už prekių logistiką. Ieškovė buvo tik prekių pirkėja, atsakinga už prekių užsakymą, apmokėjimą ir prekių priėmimą savo buveinėje Lietuvos Respublikoje, o visi logistikos ir vežimo klausimai buvo sprendžiami ir koordinuojami išskirtinai atsakovės 1.
31. ESTT jurisprudencijoje išaiškinta, kad į sutartį įtraukta jurisdikciją suteikianti nuostata iš principo gali sukelti padarinių tik šios sutarties sudarymui pritarusių šalių tarpusavio santykiams. Kad tokią sąlygą būtų galima panaudoti prieš trečiąjį asmenį, iš principo būtina, kad jis būtų jai pritaręs. Tiesa, turinio ir formos reikalavimai, kuriuos įvykdęs trečiasis asmuo gali būti laikomas pritarusiu sąlygai dėl jurisdikcijos, gali įvairuoti, nelygu pradinės sutarties pobūdis (ESTT 2013 m. vasario 7 d. sprendimo byloje Refcomp, C-543/10, 29–30 punktai) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018, 40 punktas). Kasacinio teismo praktika taip pat patvirtina, kad pritarimas susitarimui dėl jurisdikcijos gali būti duodamas nebūtinai rašytine forma (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. spalio 19 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-367-969/2018, 44 punktas).
32. Nagrinėjamoje byloje nėra ginčo dėl to, kad ieškovę ir atsakovę 1 nuo 2023 m. liepos 3 d. siejo pirkimo–pardavimo sutartiniai teisiniai santykiai, tačiau rašytinė sutartis sudaryta nebuvo. Tarp ieškovės ir atsakovės 2 nebuvo sudaryta sutartis, galinti sukurti sutartinius teisinius santykius ir lemti tarpusavio teisių bei pareigų atsiradimą.
33. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, kai kuriuose CMR važtaraščiuose buvo pažymėta, kad „pristatymas – ex works“, tai reiškia, jog prekės pristatomos pagal Incoterms ex works sąlygas. Taigi šiuo atveju nesant rašytinės sutarties dėl jurisdikcijos, turi būti įvertintas šalies elgesys gavus tokio pobūdžio važtaraštį. Ieškovė rašytinio pritarimo Incoterms ex works sąlygų taikymui ir atitinkamai jurisdikcijos taikymui nėra pateikusi. Susitarimui dėl jurisdikcijos, kaip ir kiekvienai sutarčiai, taikytinas sutarties uždarumo principas, pagal kurį susitarimas teises ir pareigas sukuria tik jo šalims. Ieškovė nagrinėjamoje byloje būtent ir teigia, kad Incoterms ex works sąlygos buvo suderintos tarp atsakovių, tačiau jai jos negalioja.
34. Visgi apeliacinės instancijos teismas su tokiu ieškovės argumentu nesutinka. Siekiant pagrįsti, kad susitarimas saisto ir jo nepasirašiusį asmenį, būtina įrodyti teisinį ir faktinį to pagrindą (pavyzdžiui, kad toks asmuo taip pat tapo sutarties šalimi, vienaip ar kitaip išreikšdamas sutikimą būti saistomam tokios sutarties, pakeitė kurią nors iš šalių (pavyzdžiui, sutarties ar įstatymo pagrindu įvykus teisių perėmimui). Nagrinėjamoje byloje nėra duomenų apie tai, kad ieškovė būtų išreiškusi nepritarimą CMR važtaraščiuose pažymėtai sąlygai „pristatymas – ex works“. Ieškovė neneigė fakto, kad visus pirmosios instancijos teismo apskųstoje nutartyje išvardytus CMR važtaraščius pasirašė. Todėl apeliacinės instancijos teismas šias aplinkybes vertina kaip jos pritarimą Incoterms ex works sąlygų taikymui.
35. Tarptautinių prekybos rūmų oficialiosiose prekybos terminų aiškinimo taisyklėse Incoterms nurodyta pristatymo sąlyga (angl. ex works) (ex works sąlyga nebuvo modifikuota nuo 1990 m.; https://iccwbo.org/resources-for-business/incoterms-rules/incoterms-rules-history) reiškia, kad pardavėjas savo patalpose ar teritorijoje (t. y. įmonėje, sandėlyje ar kt.) paruošia prekes perduoti pirkėjui. Pagal ex works sąlygą pardavėjas neprisiima jokių įsipareigojimų pakrauti prekes į pirkėjo transporto priemonę ir sutvarkyti prekių eksporto muitinės formalumus, tačiau pagal sutarties (kontrakto) sąlygas pardavėjas gali įsipareigoti pakrauti prekes į pirkėjo transportą. Pirkėjas atskirai apmoka prekių pakrovimo į transporto priemonę pardavėjo patalpose arba teritorijoje išlaidas ir prekių gabenimo nuo jų išsiuntimo (pakrovimo) vietos iki paskirties vietos išlaidas (Lietuvos apeliacinio teismo 2018 m. spalio 3 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 2A-1022-646/2018, 35 punktas).
36. Taigi, pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad prekių pristatymo pagal ex works sąlygas atveju nustatant jurisdikciją, prekių pristatymo adresas nėra lemiamas, kadangi esminę reikšmę turi prekių pakrovimo vieta, ir ši vieta laikoma prievolės įvykdymo vieta, nuo kurios priklauso ir alternatyviojo jurisdikcinio pagrindo taikymas pagal Reglamentą Briuselis I bis.
37. Apeliacinės instancijos teismo vertinimu, nagrinėjamoje byloje neturi esminės reikšmės aplinkybė, kad grybienos transportavimu rūpinosi atsakovė 1, kadangi pagal ex works pristatymo sąlygas rizika pirkėjui pereina nuo prekių pakrovimo momento.
38. Nagrinėjamoje byloje nekilo ginčas dėl to, kad prekių pakrovimo vietą yra Italijoje, todėl ir prievolės įvykdymo vieta laikoma Italija. Toks aiškinimas atitinka ESTT praktiką. Ieškovė nepateikė įrodymų, galinčių pagrįsti atskirojo skundo argumentą dėl kitokio prekių perdavimo momento (CPK 12, 178 straipsniai).
39. Vertinant ieškovės ieškinio teismingumą pagal bendrą jurisdikcijos taisyklę (atsakovės 1 atžvilgiu), kur yra nurodyta, kad pagal šį reglamentą asmenims, kurių nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškiniai turi būti pareiškiami tos valstybės narės teismuose, neatsižvelgiant į šių asmenų pilietybę (reglamento Briuselis I bis 4 straipsnio 1 dalis), ieškinys gali būti pareikštas Lenkijos teismuose.
40. Apeliacinės instancijos teismas plačiau neanalizuoja ir nepasisako dėl ieškovės atskirojo skundo argumentų, kad atsakovė 2 galbūt pristatė netinkamos kokybės prekes, kadangi tai yra bylos nagrinėjimo iš esmės dalykas. Nustačius, kad byla nėra teisminga Lietuvos Respublikos teismams, nėra pagrindo analizuoti materialiųjų ieškinio reikalavimų.
41. Atskirajame skunde be kita ko yra pabrėžiama, kad šioje byloje yra reiškiamas solidarus reikalavimas, susijęs su tomis pačiomis faktinėmis aplinkybėmis. Ieškovė reiškia reikalavimą atsakovėms solidariai atlyginti nuostolius, todėl ryšys tarp reikalavimų yra toks, kad reikalavimus tikslinga nagrinėti kartu siekiant išvengti nesuderinamų sprendimų, priimtų atskirtų teismo procesų metu, rizikos.
42. Reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 punkte yra numatyta, kad asmeniui, kurio nuolatinė gyvenamoji (buveinės) vieta yra valstybėje narėje, ieškinys taip pat gali būti pareikštas kai minėtas asmuo yra vienas iš atsakovų – vieno iš atsakovų nuolatinės gyvenamosios (buveinės) vietos teismuose, jeigu reikalavimai yra taip glaudžiai susiję, kad yra tikslinga juos nagrinėti ir spręsti kartu, siekiant išvengti teismo sprendimų nesuderinamumo rizikos, atsirandančios dėl atskirai vykstančių procesų.
43. Kiekvienu atveju, šaliai siekiant pasinaudoti reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 punkte nurodyta specialiosios jurisdikcijos taisykle, nacionalinis teismas turi, atsižvelgdamas į ginčo aplinkybių visumą ir remdamasis šia informacija, įvertinti, ar ryšys tarp reikalavimų, pareikštų skirtingiems atsakovams, yra toks, kuris pateisintų reikalavimų nagrinėjimą kartu, kad būtų išvengta nesuderinamų teismų sprendimų priėmimo rizikos. Tiek ESTT praktikoje (pvz., ESTT 1988 m. rugsėjo 27 d. sprendimas byloje Kalfelis, C-189/87, 12 punktas; 2007 m. spalio 11 d. sprendimas byloje Freeport, C-98/06, 39 punktas; 2012 m. liepos 12 d. sprendimas byloje Solvay, C-616/10, 30 punktas), tiek teisės doktrinoje (pvz., Siaplaouras, P. Brussels I Bis. A Commentary on Regulation (EU) No 1215/2012. Article 8. UK, Edward Elgar Publishing Limited, 2022, p. 173) laikomasi nuoseklios pozicijos, kad šį ryšį kiekvienoje byloje turi patikrinti nacionalinis teismas.
44. Šiuo konkrečiu atveju net jeigu ir būtų pagrindas ieškovo abiem atsakovėms reiškiamus reikalavimus vertinti kaip glaudžiai susijusius, jurisdikcijos klausimas reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 punktas neturėtų būti aiškinamas plečiamai. Jame aiškiai susijusių reikalavimų jurisdikcija yra numatyta pagal vieno iš atsakovų gyvenamąją (buveinės) vietą, tačiau ne pagal ieškovo buveinės vietą. Nustačius, kad atsakovės 2 buveinės vieta yra Italijoje, o atsakovės 1 buveinės vieta yra Lenkijoje, nėra pagrindo konstatuoti, kad Lietuvos Respublikos teismai turi jurisdikciją nagrinėti šalių ginčą remiantis reglamento Briuselis I bis 8 straipsnio 1 punktu.
45. Apibendrindamas pirmiau nurodytus argumentus, apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas tinkamai pritaikė ir išaiškino proceso teisės normas, reglamentuojančias tarptautinės jurisdikcijos taisykles, todėl pagrįstai nusprendė, kad ieškinio reikalavimas negali būti nagrinėjamas Lietuvos Respublikos teisme. Pirmosios instancijos teismas priėjo prie pagrįstos išvados, kad Lietuvos teismai (Šiaulių apygardos teismas) neturi jurisdikcijos nagrinėti ieškovės ieškinio atsakovių atžvilgiu, todėl pagrįstai ieškovės ieškinį paliko nenagrinėtą. Ieškovės atskirojo skundo argumentai nesudaro pagrindo konstatuoti, kad pirmosios instancijos teismas jurisdikcijos klausimą išsprendė neteisingai.
46. Kadangi ieškovės RUAB „Baltic Champs“ atskirasis skundas yra atmestas, o pirmosios instancijos teismo nutartis palikta nepakeista, ieškovė neįgijo teisės į bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis).
47. Atsakovė Italijos Respublikoje registruota bendrovė „SOCIET? AGRICOLA ITALSPAWN di Valentino e Massimo Sartor S.S.“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašo iš apeliantės priteisti 11 639,50 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
48. Atsakovė Lenkijos Respublikoje registruota bendrovė „F.H.U. PIECZARA“ pateikė prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų priteisimo, kuriame prašo iš apeliantės priteisti 1 750 Eur bylinėjimosi išlaidų už advokato teisinę pagalbą.
49. Šaliai, kurios naudai priimtas sprendimas, iš antrosios šalies priteisiamas bylinėjimosi išlaidų atlyginimas (CPK 93 straipsnio 1 dalis, 98 straipsnio 1 dalis). Kadangi pirmosios instancijos teismo sprendimas paliktas nepakeistas, o apeliantės skundas atmestas, atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos turi būti priteistos iš apeliantės.
50. CPK 98 straipsnio 2 dalis numato, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą pagalbą maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (TAR, 2015, Nr. 2015-03968) patvirtintose rekomendacijose (toliau – Rekomendacijos).
51. Apeliacinės instancijos teismas pažymi, kad spręsdamas dėl patirtų išlaidų atitikties pagrįstumo kriterijui pagal CPK 88 straipsnį, kasacinis teismas yra pažymėjęs, kad ne visos faktiškai šalių sumokėtos sumos advokato pagalbai teismo gali būti pripažįstamos pagrįstomis, nes teismas neturi toleruoti pernelyg didelio ir nepagrįsto šalies išlaidavimo. Jeigu realiai išmokėtos sumos neatitinka pagrįstumo kriterijaus, tai teismas nustato jų pagrįstą dydį, o dėl kitos dalies išlaidų nepriteisia. Taigi kaip išlaidavimo nuostoliai jie liktų neatlyginti juos padariusiai šaliai. Spręsdamas dėl jų dydžio teismas turi vadovautis CPK 98 straipsnio 2 dalimi ir atsižvelgti į: 1) teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) nurodytus maksimalius dydžius bei šiame teisės akte nurodytus kriterijus; 2) bylos sudėtingumą; 3) advokato darbo ir laiko sąnaudas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. spalio 28 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-533/2008 ir kt.).
52. Atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos advokato teisinei pagalbai už atsiliepimo į atskirąjį skundą parengimą viršija Rekomendacijų 8.16 punkte numatytą maksimalų dydį, todėl atsakovių naudai iš ieškovės priteistina po 971,04 Eur bylinėjimosi išlaidų.
Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėja, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 337 straipsnio 1 dalies 1 punktu,
n u t a r i a :
Šiaulių apygardos teismo 2026 m. sausio 29 d. nutartį palikti nepakeistą.
Priteisti iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Champs“ (juridinio asmens kodas 302942064) atsakovei Italijos Respublikoje registruotai bendrovei „SOCIET? AGRICOLA ITALSPAWN di Valentino e Massimo Sartor S.S.“ (juridinio asmens kodas 04753310269) 971,04 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą ir 4 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš ieškovės restruktūrizuojamos uždarosios akcinės bendrovės „Baltic Champs“ (juridinio asmens kodas 302942064) atsakovei Lenkijos Respublikoje registruotai bendrovei „F.H.U. PIECZARA“ (juridinio asmens kodas 146118843) 971,04 Eur (devynis šimtus septyniasdešimt vieną eurą ir 4 euro centus) bylinėjimosi išlaidų.
Teisėja Rasa Gudžiūnienė