Administracinė byla Nr. A492-163/2013
Teisminio proceso Nr. 3-61-3-02267-2010-3
Procesinio sprendimo kategorijos: 16.5; 16.8 (S)

LIETUVOS VYRIAUSIASIS ADMINISTRACINIS TEISMAS
NUTARTIS
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2013 m. sausio 17 d.
Vilnius
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Dainiaus Raižio (kolegijos pirmininkas), Virgilijaus Valančiaus ir Virginijos Volskienės (pranešėjas), rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo administracinę bylą pagal pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimo administracinėje byloje pagal pareiškėjo A. L. skundą atsakovui Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijai dėl įsakymo dalies panaikinimo ir darbo užmokesčio priteisimo (trečiasis suinteresuotasis asmuo Lietuvos kariuomenė).
Teisėjų kolegija
nustatė:
I.
Pareiškėjas A. L. skundu (I t., b. l. 1–10) ir patikslintais skundais (II t., b. l. 133–134; IV t., b. l. 1–17; VI t., b. l. 32–41; VII t., b. l. 1–5) kreipėsi į teismą, prašydamas panaikinti Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministro (toliau – ir krašto apsaugos ministras, ministras) 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ (toliau – ir Įsakymas) 2, 3, 4 ir 5 punktus, grąžinti pareiškėją į profesinę karo tarnybą, priteisti už visą priverstinės pravaikštos laiką nuo 2010 m. rugpjūčio 14 d. tarnybinį atlyginimą, butpinigius ir maistpinigius bei bylinėjimosi išlaidas.
Skunde nurodė, kad iki Įsakymo priėmimo jis tarnavo Karo prievolės administravimo tarnyboje prie Krašto apsaugos ministerijos (toliau – ir KPAT, Tarnyba) pagal Profesinės karo tarnybos sutartį (toliau – ir Sutartis). 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 buvo perkeltas į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą (toliau – ir Laikinasis rezervas). Nurodė, kad Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerija (toliau – ir KAM, Krašto apsaugos ministerija) neieškojo galimybių išspręsti pareiškėjo karo tarnybos tęsimo klausimą. Pažymėjo, kad Patariamosios komisijos kariuomenės vado skiriamų į pareigas karių kandidatūroms siūlyti (toliau – ir Patariamoji komisija) 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 (karininkų vertinimo lentelėje) buvo daug netikslumų ir neteisingų duomenų, kurie galėjo turėti įtakos priimant sprendimą dėl pareiškėjo skyrimo į pareigas. Pabrėžė, kad Patariamoji komisija siūlė pratęsti profesinės karo tarnybos sutartis asmenims, kuriems buvo sukakęs atleidimo į atsargą amžius, nors žinojo, kad nemažai karininkų, kurie tokio amžiaus nėra sulaukę, yra perkelti į laikinąjį rezervą ir laukia sprendimo. Aiškino, kad Patariamoji komisija tik formaliai sprendė, jog nėra pareiškėjo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Teigė, kad atsakovas, nutraukdamas Sutartį, pažeidė pareiškėjo lygiateisiškumo teisę užsitarnauti valstybinę kario pensiją. Nurodė, kad Sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, vadovaujantis Lietuvos Respublikos krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo (toliau – ir KASOKTĮ, Įstatymas, Karo tarnybos įstatymas) 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu, nors buvo laisvų, pareiškėjo kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių, pareigų. Pabrėžė, kad atsakovas pažeidė 2005 m. balandžio 22 d. Krašto apsaugos ministro įsakymu Nr. V-488 patvirtinto Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (toliau – ir Aprašas) 13 ir 14 punktų nuostatas. Nurodė, kad buvo pažeista Profesinės karo tarnybos rezervo nuostatų 12 punkte nustatyta karių skyrimo į pareigas tvarka. Pažymėjo, kad buvo pažeisti pareiškėjo teisėti lūkesčiai būti paskirtam į naujas pareigas. Pažymėjo, kad KAM personalo specialistei kpt. L. Z., kuriai kaip ir kitiems karininkams išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų nebuvo, tačiau greitai, be jokios atrankos ir reitingavimo pareigos profesinėje karo tarnyboje atsirado. Pažymėjo, kad nuo 2010 m. gegužės 23 d. iki 2010 m. birželio 28 d. Lietuvos kariuomenės daliniuose buvo atlaisvintos 19 karininkų pareigybių, į kurias buvo priimti Generolo Jono Žemaičio Lietuvos karo akademijos (toliau – ir Lietuvos karo akademija) absolventai. Pabrėžė, kad pareiškėjo laipsnis, tarnybos patirtis, kvalifikacija yra aukštesnė nei Lietuvos karo akademijos absolventų. Nurodė, kad, būdamas KPAT profesinės karo tarnybos karininku, buvo diskriminuojamas kituose padaliniuose tarnaujančių profesinės karo tarnybos karių atžvilgiu, nes Patariamoji komisija nesvarstė pareiškėjo kandidatūros. Teigė, kad vadovaujantis Aprašo 6 punktu, karininkai, kuriems suteikti specialistų kodai, paprastai rotuojami į kitas pareigas, atitinkančias turimą specialisto kodą (pareiškėjo specialybės kodas 010100 – Motorizuotųjų pėstininkų karininkas). Pažymėjo, kad Patariamoji komisija teikdama siūlymą išleisti pareiškėją į atsargą viršijo savo įgaliojimus. Pažymėjo, kad jokios informacijos apie vykdomas atrankas neturėjo, nes atrankos į naujas KPAT pareigas metu buvo anglų kalbos kursuose. Pabrėžė, kad nežinojo, jog nebuvo siūlytas į visas jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias naujas KPAT struktūros pareigas, todėl neturėjo pagrindo manyti, kad perkėlimas į rezervą yra neteisėtas. Pareiškėjo manymu, atsakovas nepagrįstai konstatavo, kad pareiškėjo kvalifikacija buvo prastesnė už tų, kurie buvo paskirti į pareigas KPAT naujoje struktūroje. Pažymėjo, kad jei atsakovas būtų bent pasiūlęs pareiškėją į pareigas kaip kandidatą, jei būtų atlikta sąžininga atranka ir jei būtų motyvuotai ir pagrįstai konstatuota, kad pareiškėjas nėra tinkamas kandidatas, tik tokiu atveju galima būtų teigti, kad atsakovas teisėtai pasinaudojo diskrecijos teise bei suteikė papildomų socialinių garantijų pareiškėjui. Pažymėjo, kad pareiškėjas buvo siūlytas kaip kandidatas į vienas pareigas naujoje KPAT struktūroje, tačiau buvo pasirinktas kpt. M. B., kuris turėjo prastesnį motyvacijos vertinimą ir kvalifikaciją. Krašto apsaugos sistemos mastu buvo siūlytas tik į dvi iš šimto pareigybių, ir jei būtų teisingai priskaičiuotas dar vienas balas, pareiškėjas būtų paskirtas į pareigas. Taip pat pabrėžė, kad KAM pažeidė įsakymą V-104, todėl pareiškėjo atleidimo pagrindas iš tarnybos yra neteisėtas, Įsakymas naikintinas, nes yra nemotyvuotas bei nepagrįstas. Dar vienu šiurkščiu materialinių teisės normų ir teisės principu pažeidimu įvardija atleidimo datą, t. y. pareiškėjas iš karo tarnybos buvo atleistas atgaline data, todėl buvo suvaržyta jo teisė būti paskirtam į 19 laisvų vyr. leitenantų pareigybes, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai. Teigė, kad KAM Sutarties 4 puntu buvo įsipareigojusi skirti pareiškėją į kitas pareigas. Teigia, kad nėra duomenų, jog kiti kariai, paskirti į pareigas turėjo tokią pačią arba geresnę kvalifikaciją. Nurodė, kad atsakovas keičia gynybinę poziciją, nes atsiliepimuose nurodo, jog į pareigas pareiškėjas nebuvo paskirtas, kadangi neturėjo leidimo susipažinti su valstybės paslaptį turinčia informacija. Pažymėjo, kad buvo užpildęs klausimyną ir tik dėl aplaidžių institucijų veiksmų atsakymo negavo. Nurodė, kad turėjo KAM pasitikėjimą, todėl gauti leidimą susipažinti ir dirbti su įslaptinta informacija nebuvo kliūtis. Pabrėžė, kad KASOKTĮ nenumato KPT kariui apribojimų užimti pareigas neturint tokio leidimo ir susipažinti su įslaptinta informacija, todėl mano, kad bylą tikslinga stabdyti ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą su prašymu ištirti, ar KAM 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-223 6.5 punktas atitinka ir neprieštarauja KASOKTĮ 28, 36 straipsniams.
Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepimuos į pareiškėjo skundą nurodė, kad su skundu nesutinka, prašė jį atmesti kaip nepagrįstą.
Nurodė, kad su KAM 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtinus naują KPAT struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo 2010 m. balandžio 15 d., buvo ženkliai sumažintas karininkų skaičius, o pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą. Pažymėjo, kad atleidžiant pareiškėją iš tarnybos buvo laikomasi įstatyme numatytų procedūrų ir tvarkos. Paaiškino, kad panaikinus pareiškėjo pareigybę, jo paskyrimas į kitas pareigas buvo svarstomas Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdyje. Patariamoji komisija, turėdama visą informaciją apie laisvas karių pareigybes visoje krašto apsaugos sistemoje ir pareigybių kvalifikacinius reikalavimus, konstatavo, kad pareigų, į kurias pareiškėjas galėtų būti perkeltas ar paskirtas nėra, todėl nepagrįstas yra pareiškėjo teiginys, jog atsakovas nepatikrino, ar visoje krašto apsaugos sistemoje yra jo karinį laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių laisvų pareigybių. Iš byloje esančio Patariamosios komisijos protokolo Nr. RK-4 akivaizdžiai matyti, kad buvo svarstomas ir ieškomas pareiškėjo ir visų kitų krašto apsaugos sistemos karių paskyrimas į kitas laisvas laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. Iš minėto protokolo matyti, kad ne tik KPAT personalo rezerve (kur buvo ir pareiškėjas) esančių karių, bet ir kitose krašto apsaugos sistemos dalinių personalo rezerve esančių karių kandidatūros buvo svarstomos ir siūlomos į pareigas visoje krašto apsaugos sistemoje. Atsakovas pažymėjo, kad kritiškai turi būti vertinamas pareiškėjo argumentas dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir jos protokolo Nr. RK-4. Iš minėto protokolo Nr. RK-4 matyti, kad lentelėje yra sudėliotas tam tikras karių eiliškumas balais, tačiau turi būti suprantama, kad tai yra bendro pobūdžio karių vertinimas, nepaisant to, kurioje pozicijoje karys yra nurodytas, esant jo kvalifikaciją atitinkančioms pareigoms (pvz. karo mediko, ryšininko ir kt.), jis gali būti į jas paskirtas, o tas karys, kuris yra aukštesnėje lentelės pozicijoje gali būti nepaskirtas į jas dėl to, kad nėra jo kvalifikaciją ir laipsnį atitinkančių pareigų. Pagal KASOKTĮ 42 straipsnį, ministrui ar jo įgaliotam asmeniui suteikta teisė paskirti, ar perkelti karį į kitas pareigas, neatsižvelgiant į komisijos siūlymus, netgi be komisijos svarstymo, nes taip nustato įstatymas. Nagrinėjamu atveju nebuvo atliekama karių rotacija, todėl minėtos komisijos protokolas ir siūlymai neturi būti sureikšminti. Pažymėjo, kad apelianto argumentai, jog jis turėjo būti perkeltas į kitas pareigas, yra nepagrįsti, ir kad dėl to jo atleidimas iš tarnybos yra neteisėtas, yra taip pat nepagrįsti. Atsakovas nurodė, kad pareiškėjo argumentai, jog atsakovas vadovaudamasis Sutarties 4 punktu, KASOKTĮ 41 ir 42 straipsniais bei šio straipsnio pagrindu išleistu Krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488 „Dėl profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo patvirtinimo“, privalėjo pareiškėją paskirti į pareigas yra nepagrįsti ir nesusiję su bylos dalyku. Su pareiškėju sudarytoje Sutarties 1 ir 5 punktuose nustatyta, kad karys (pareiškėjas) įsipareigoja nustatytą laikotarpį tarnauti profesinėje karo tarnyboje KASOKTĮ, statutų ir kitų teisės aktų nustatytomis sąlygomis ir tvarka bei vykdyti visas kario pareigas, kad KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus sutartyje nustatytam laikotarpiui. Nurodė, kad Aprašo 13 ir 14 punktų nuostatos nagrinėjamo ginčo atveju netaikomos, nes šie punktai gali būti taikomi tada, kai karininkai rotuojami arba kariai perkeliami į jau numatytas ir siūlomas konkrečias pareigas. Pažymėjo, kad KASOKTĮ nereikalauja, atleidžiant karius iš tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, juos perkvalifikuoti ar pasiųsti mokytis ir vėliau privalomai skirti į pareigas. Nurodė, kad pareiškėjas priklauso karininkų kategorijai ir negali būti skiriamas į eilinio kario laipsnio pareigybę. Pabrėžė, kad pagal KASOKTĮ 41 straipsnį pareiškėjas galėtų būti paskirtas į jo laipsnį atitinkančias pareigas ir tik atskirais atvejais į vienu laipsniu aukštesnes arba žemesnes pareigas, bet visais atvejais būtina sąlyga yra kvalifikacija. Nesutinka su pareiškėjo motyvais, jog jis savo atleidimą iš profesinės karo tarnybos laiko nepagrįstu dėl to, kad krašto apsaugos sistemoje tarnauja kiti įvairių kategorijų profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau tarnyba šiems kariams yra pratęsta. Pažymėjo, profesinės karo tarnybos kariai, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, pagal KASOKTĮ nuostatas pagrįstai ir teisėtai gali tarnauti krašto apsaugos sistemoje. Pabrėžė, kad neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas panaikinus jo pareigybę, kadangi KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato. Nurodė, kad nesutinka su pareiškėjo motyvais, jog, vykdant atranką į naujas įsteigtas KPAT pareigybes, pareiškėjo patirtis, motyvacija, kvalifikacija ir kitos savybės buvo pranašesnės, aukštesnės už kitų karininkų atrinktų į naujas pareigas. Teigė, kad svarstant pareiškėjo kandidatūrą į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas, buvo vertinamas išsilavinimas, tarnybos patirtis, bendras tarnybos ir veiklos vertinimas. Pažymėjo, kad į minėtas pareigas buvo paskirtas kpt. M. B., kuris buvo įgijęs aukštąjį karinį išsilavinimą, buvo baigęs 9 įvairius karinius kursus Lietuvoje ir užsienyje, buvo ženkliai įvairesnė ir geriau vertinama tarnybos patirtis, bendras tarnybos ir veiklos vertinimas labai gerai ir gerai, todėl pagrįstai buvo paskirtas į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas. Pažymėjo, kad pareiškėjas neturėjo jokio karinio, aukštojo mokslo išsilavinimo, nebaigė jokių karininkų arba su karine tarnyba susijusių kursų, tarnybos patirtis – tik dvejuose kariniuose vienetuose ir pareigose, todėl turimas tik didesnis PKT atestato balų skaičius negali parodyti pranašumo prieš kitą kandidatą, nes vien atestato balai negali išreikšti karininko patirties, motyvacijos, kvalifikacijos. Nurodė, kad Patariamoji komisija vertinimą atliko, atsižvelgdama į visus surinktus duomenis, KPAT centrų viršininkų ir tiesioginių viršininkų pateiktus duomenis, todėl pareiškėjo argumentus, kad pareiškėjo kvalifikacija ir savybės buvo pranašesnės prieš kitus atrinktus kandidatus, laikė subjektyviais. Taip pat pažymėjo, kad visos krašto apsaugos ministro patvirtintoms karininkų pareigybėms buvo nustatytas kvalifikacinis reikalavimas turėti leidimą dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma konfidencialiai arba slaptai, o pareiškėjas tokio leidimo neturėjo. Laikė, kad tai viena iš svarbiausių aplinkybių, dėl kurios pareiškėjas negalėjo būti paskirtas į laisvas karininkų pareigybes. Nesutiko ir su pareiškėjo argumentu, kad skundžiamas Įsakymas nepagrįstas dar ir todėl, kad 2010 m. birželio 30 d. į pareigas buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai. Nurodė, kad iš sąrašo pareigybių, į kurias buvo paskirti Lietuvos karo akademijos absolventai, matyti, kad visoms pareigybėms užimti buvo keliamas reikalavimas turėti leidimą dirbti ar susipažinti su įslaptinta informacija ir kad visi absolventai turėjo šį leidimą. Pabrėžė, kad nesutinka su pareiškėjo argumentu, jog jis buvo atleistas atbuline data. Nurodė, kad net jei vertinant tai kaip procedūrinį pažeidimą, jog skundžiamu 2010 m. birželio 30 d. Įsakymu pareiškėjo Sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 29 d., gali būti vertinama tik kaip formalus pažeidimas, nes su pareiškėju Sutartis galėjo būti nutraukta jau po 2010 m. balandžio 15 d., išleidimo į atsarga diena buvo nukelta į kitą po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl pareiškėjo teisės nebuvo pažeistos.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo skundą su skundu taip pat nesutiko ir prašė jį atmesti kaip nepagrįstą. Atsiliepime nurodė, kad Įsakymas yra pagrįstas faktinėmis aplinkybėmis ir teisės aktų nuostatomis, todėl nėra jokio pagrindo jį naikinti.
II.
Vilniaus apygardos administracinis teismas 2012 m. birželio 29 d. sprendimu pareiškėjo skundą atmetė.
Teismas vadovavosi KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatomis, bei Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nutartyse pateiktu jų išaiškinimu (administracinės bylos Nr. A261-2681/2011; Nr. A261-2711/2011; A468-2914/2011; Nr. A756-2913/2011; Nr. A492-3525/2011). Teismas padarė išvadą, kad byloje esančių įrodymų visuma patvirtina, jog Tarnyboje pareigybių skaičius buvo ženkliai sumažintas, o naujai patvirtintoje KPAT struktūroje daugumos teritorinių skyrių nebeliko, nes Krašto apsaugos ministras, įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 patvirtino Tarnybos naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Vietoje buvusių 260 pareigybių, iš viso buvo patvirtintos tik 88 naujos pareigybės. Teismas sprendė, kad KPAT sistemoje tarnaujančių karių, valstybės tarnautojų ir darbuotojų mažinimas, kaip ir teritorinių skyrių mažinimas, buvo realus, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti pareiškėjo atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu. Atsižvelgęs į tai, kad Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, teismas sprendė, kad KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu.
Teismas padarė išvadą, kad pagal KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą, atsakovas privalo karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, tačiau esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Pagal KASOKTĮ nustatytą reglamentavimą teisė nustatyti kriterijus, kuriais vadovaujantis atrenkami tinkamiausi kariai į laisvas pareigybes, yra suteikta krašto apsaugos vadovybei. Konkretaus kario pirmenybę būti paskirtam į konkrečią laisvą pareigybę apsprendžia Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymas Nr. V-104, kuriuo patvirtintos Tarnybos personalo atrankos reformuojant tarnybą procedūrų aprašo nuostatos.
Teismas nustatė, kad Pakeitimo komisija 2010 m. balandžio 9 d. posėdyje, išnagrinėjusi karininkų kvalifikaciją, išsilavinimą ir tarnybos eigą, svarstė jų skyrimą į naujas pareigas ir konstatavo, kad 49 karininkams (tame tarpe ir pareiškėjui), nėra jų išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 pagrindu 50 KPAT karių (tarp kurių ir pareiškėjas) buvo perkelti į Laikinąjį rezervą. 2010 m. birželio 1 d. posėdyje Patariamoji komisija, vadovaudamasi Aprašu, atliko karininkų kandidatūrų vertinimą pagal Aprašo 15 punkte nurodytas 5 kriterijų grupes. Iš pateiktos prie 2010 m. birželio 1 d. protokolo Nr. RK-4 karininkų vertinimo lentelės teismas nustatė, kad buvo vertinti KPAT kariai, kurie 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 pagrindu buvo perkelti į Laikinąjį rezervą (tarp jų ir pareiškėjas). Iš pateikto Lietuvos kariuomenės mokymo ir personalo valdybos Karinio personalo departamento 2010 m. birželio 22 d. rašto Nr. KPD-18 matyti, kad Patariamajai komisijai 2010 m. birželio 1 d. pateikti duomenys apie pareiškėją buvo netikslūs, t. y. buvo neteisingai nurodytas pareiškėjo ir jo vaiko amžius, anglų kalbos mokėjimo lygis, tačiau teismas vertino, kad šie paminėti netikslumai įtakos galutiniam sprendimui tęsti profesinę karo tarnybą neturėjo, nes buvo vertinama kriterijų visuma.
Teismas atkreipė dėmesį į tai, kad teismui pateiktas sąrašas profesinės karo tarnybos vyresniųjų leitenantų, kapitonų ir majorų pareigybių, kurios buvo laisvos nuo 2010 m. birželio 2 d. iki 2010 m. birželio 30 d., patvirtina, kad buvo laisvos 38 pareigybės. Iš pateikto pareigybių sąrašo matyti, kad kai kurioms pareigybėms buvo reikalinga tik tam tikros srities kvalifikacija, atitinkamas užsienio kalbos mokėjimo lygis, ir beveik visoms pareigybėms (išskyrus dirigento, kapelmeisterio) leidimas dirbti su atitinkamo slaptumo duomenimis, o pareiškėjas tokio leidimo neturėjo.
Teismas, atsižvelgdamas į Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo išaiškinimus (administracinės bylos Nr. A261-2681/2011; A261-2711/2011 ir kt.), padarė išvada, kad teismas, atsižvelgdamas į karo tarnybos specifiškumą, negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra išimtinai atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti, ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kad karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Teismas pažymėjo, kad Komisijos posėdžio protokolo Nr. RK-4 priede Nr. 1 esanti vertinimo lentelė duoda pagrindą išvadai, kad visų kandidatų atžvilgiu buvo taikomi vienodi vertinimo kriterijai bei kad pagal šiuos vertinimo kriterijus buvo padaryta išvada, jog pareiškėjo turima kvalifikacija neatitinka reikalavimų, kurie yra nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti. Byloje nėra duomenų, kad pareiškėjas nebuvo atrinktas į laisvas pareigas dėl kitų aplinkybių, o ne dėl kvalifikacinių reikalavimų. Kadangi nėra duomenų, jog pareiškėjas turėjo neabejotiną kvalifikacinį pranašumą prieš kitus karius, kurie buvo paskirti į laisvas pareigas, nėra pagrindo pripažinti, kad nebuvo paisoma pretendentų kvalifikacijos privalomumų. Pirmenybės suteikimas atsižvelgiant į kvalifikacinius gebėjimus negali būti vertinamas kaip atitinkamos privilegijos suteikimas lyginant su kitais pretendentais ir lygiateisiškumo principo pažeidimu.
Teismas atmetė pareiškėjo argumentus, jog jis galėjo užimti vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, nes pagal KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalį atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu žemesnes pareigas. Teismas vertino, kad šiose įstatymo nuostatose įtvirtinta krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas, todėl KAM taip pat neprivalėjo ieškoti pareiškėjui ir vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių, jo kvalifikaciją atitinkančių, pareigų.
Teismas padarė išvadą, kad pareiškėjas iš karo tarnybos buvo atleidžiamas, o ne rotuojamas, todėl pareiškėjui negalėjo būti taikoma profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarka. Pareiškėjo perkėlimas į laikiną profesinės karo tarnybos personalo rezervą, ginčo atveju taip pat nesuteikė papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį. Atsižvelgęs į tai, teismas laikė nepagrįstais pareiškėjo argumentus, kad buvo pažeistas teisėtų lūkesčių principas.
Teismas pareiškėjo nurodytas aplinkybes, kad yra tarnaujančių puskarininkių, seržantų ir kareivių, kuriems sukako išleidimo į atsargą amžius, tačiau atsakovas tarnybą šiems kariams pratęsė, vertino kaip neribojančias atsakovo diskrecijos teisės pasirinkti karius pagal jų profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Pažymėjo, kad KASOKTĮ nesieja sutarčių nutraukimo ir kario atleidimo su teise gauti kario pensiją (KASOKTĮ 45 str. 4, 6 d.). Teismas akcentavo, kad Sutartis su pareiškėju nutraukta 2010 m. birželio 30 d. įsakymu, nors ir nukeliant atleidimo tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos, todėl nagrinėjamu atveju nėra aktualios laisvos pareigybės po ginčijamo įsakymo priėmimo. Pareiškėjo nurodytą pažeidimą, jog jis buvo atleistas „atbuline data“, teismas laikė formaliu, kuriuo nebuvo pareiškėjo teisės suvaržytos ar kitaip apribotos.
Įvertinęs visas aukščiau išdėstytas byloje nustatytas faktines aplinkybes bei jų teisinį reguliavimą, teismas padarė išvadą, kad, atleidžiant pareiškėją iš tarnybos, buvo laikomasi įstatymo numatytų procedūrų ir tvarkos. Pareiškėjas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą buvo (2010 m. vasario 12 d. ir 2010 m. balandžio 19 d.) įspėtas pasirašytinai, Tarnybos pertvarkymas bei realus karių skaičiaus mažinimas buvo pakankamas pagrindas nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį su pareiškėju ir atleisti jį iš tarnybos Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
Teismas atmetė pareiškėjo prašymą kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą dėl Krašto apsaugos ministro 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-223 6.5 punkto atitikties KASOKTĮ 28, 36 straipsniams, nes nurodyta teisės norma nebuvo Įsakymo pagrindas.
III.
Pareiškėjas A. L. padavė apeliacinį skundą, kuriuo prašo panaikinti Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą, kuriuo pareiškėjo skundą tenkinti.
Apeliaciniame skunde dėsto argumentus, kuriuos buvo nurodęs skunde. Papildomai akcentuoja:
1. Atkreipia dėmesį į tai, kad atsakovas iš esmės analogiškose bylose pateikė skirtingus pareigybių sąvadus. Nurodo, kad sąrašuose pateikiami duomenys apie laisvas pareigybes atitinkamu laikotarpiu, o ne laikotarpio pabaigoje. Mano, kad krašto apsaugos sistemoje buvo daugiau laisvų pareigų, kurios turėjo būti siūlomos pareiškėjui. Teigia, kad pareigybės, į kurias pareiškėjas galėjo būti paskirtas, nurodytos 2012 m. balandžio 12 d. skundo priede Nr. 5.
2. Teigia, kad KAM nepagrįstai nustatė, jog: M. B. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirtas į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas, kadangi; D. B. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirtas į Kauno skyriaus vedėjo pareigas; Z. V. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirtas į KPAT Karo prievolės ir komplektavimo organizavimo skyriaus vyr. specialisto pareigas; V. R. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirtas į Kauno karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas; M. G. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirtas į Kauno karo prievolės centro Teritorinio Alytaus skyriaus vedėjo pareigas; N. U. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirtas į Klaipėdos karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas; A. V. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirta į Klaipėdos karo prievolės centro Teritorinio Tauragės skyriaus vedėjo pareigas; L. B. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirtas į Panevėžio karo prievolės centro Teritorinio Šiaulių skyriaus vedėjo pareigas; S. B. yra aukštesnės kvalifikacijos ir dėl to buvo nepagrįstai paskirtas į Vilniaus karo prievolės centro Teritorinio Utenos skyriaus vedėjo pareigas.
3. Akcentuoja, kad nors Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas buvo įpareigojęs Vilniaus apygardos administracinį teismą ištirti, ar buvo tinkamai atlikta atranka, pirmosios instancijos teismas netinkamai vertino surinktus įrodymus, nesilaikė Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nurodymų ir iš esmės netyrė, ar pareiškėjas buvo tinkamai atrenkamas į pareigas. Nesutinka su teismo išvada, kad jis negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra išimtinai atsakovo diskrecijos teisė.
4. Nesutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad D. B. kvalifikacija buvo aukštesnė, nes jo karinis pasirengimas buvo ženkliai prastesnis nei turėjo pareiškėjas. Taip pat teigia, kad teisėjas buvo šališkas, todėl sąmoningai nurodė negalintis tirti atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes byloje jokių realių argumentų tam, kad teismas galėtų atmesti pareiškėjo skundą nėra.
5. Mano, kad KAM nepagrįstai teigia, jog Patariamoji komisija 2010 m. birželio 1 d. RK-4 protokolu atliko pareiškėjo kandidatūros vertinimą. Nurodo, kad 2010 m. balandžio 9 d. RK-3 jau buvo nuspręsta, kad pareiškėjui nėra pareigų.
6. Teigia, kad pareiškėjui nebuvo suteiktas papildomas 1 balas, todėl pareiškėjas buvo nepagrįstai įvertintas 6 balais, dėl ko nukrito iš 1 į 14 poziciją, kas lėmė neteisingą sprendimą, nes priešingu atveju, turėdamas 7 balus, būtų paskirtas į MPB GV GRG AB štabo S-5 skyriaus viršininko (kpt.) pareigas, į MPB GV MMPB SGK vado (kpt.) pareigas; KASP 2R 207 pėstininkų kuopos vado pareigas; į MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo (kpt.) pareigas.
7. Nesutinka su KAM teiginiu, kad ieškojo pareigų pareiškėjui, nes iš priedų Nr. 1 ir 2 matyti, kad pareiškėjas buvo siūlytas tik į vienas pareigas naujoje KPAT struktūroje iš daugiau nei dvidešimt laisvų, tačiau ir į šias pareigas buvo parinktas kpt. M. B., kuris turėjo žemesnį motyvacijos vertinimą, kvalifikaciją. Teigia, kad krašto apsaugos sistemoje buvo siūlyta tik į dvi laisvas pareigybę iš daugiau nei 100 buvusių, tačiau į jas nepaskirtas dėl neteisingai apskaičiuoto balo.
8. Teigia, kad teismo išvada, jog buvo tik 5 laisvos pareigybės, yra visiškai nepagrįsta, nes yra paneigiama byloje surinktais įrodymais. Pažymi, kad iki 2010 m. birželio 30 d. imtinai buvo daugiau laisvų vyr. ltn. pareigų, t. y. papildomai 19 laisvų pareigų, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Karo akademijos absolventai, turintys žemesnį leitenanto laipsnį.
9. Pabrėžia, kad negalima atleisti kario iš profesinės karo tarnybos atgaline data, ir tai, pareiškėjo vertinimu, laikytinas esminiu pažeidimu, nulėmusiu neteisėtą pareiškėjo atleidimą, nes jam 2010 m. birželio 30 d. nebuvo siūlytos pareigos, kurias užėmė Karo akademijos absolventai.
10. Teigia, kad KAM nepateikė jokių objektyvių ir neabejotinų įrodymų, liudijančių pareigų ieškojimo ir atrankos faktą į visas laisvas pareigas, buvusias KPAT ir krašto apsaugos sistemoje nuo 2010 m. kovo 15 d. iki 2010 m. birželio 30 d. ir nuo 2010 m. liepos 1 d. iki 2010 m. rugpjūčio 16 d.
11. Teigia, kad pirmosios instancijos teismas nepagrįstai konstatavo, jog pareiškėjo pareigos panaikintos, nes jos panaikintos nebuvo.
12. Teigia, kad nebuvo įvykdytas KAM įsakymas Nr. V-104. Tai patvirtino ir pats komisijos pirmininkas. Pabrėžia, kad neįvykdžius įsakymo Nr. V-104, Įsakymas turi būti panaikintas, nes įsakymas Nr. V-104 nurodytas kaip Įsakymo atleidimo pagrindas.
13. Akcentuoja, kad teismas sprendime nurodo, jog liudytojas plk. ltn. A. K. vadovavosi vadų rekomendacijomis, tačiau tarp atrankos kriterijų tokio kriterijaus nėra, todėl teismas nepagrįstai konstatavo, jog komisija tinkamai atliko atranką.
14. Teigia, kad KAM 2010-02-03 įsakymo Nr. V-104 priedas Nr. 2 (Naujos KPAT prie KAM pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvadas) neturi jokių autentiškumo ir tikrumo požymių (tvirtinimo žymų, nėra datos), yra suklastotas, nes nesutampa kandidatų skaičius su protokolais, priede Nr. 2 yra paryškinti vardai tų karininkų, kurie buvo paskirti pareigas, be to liudytojas A. K. nurodė, kad jis nematė šio dokumento.
15. Pažymi, kad atsakovas pakeitė poziciją ir ėmė tvirtinti, jog pareigų nesiūlė, nes pareiškėjas neturėjo leidimo susipažinti su valstybės paslaptį turinčia dokumentacija. Atkreipia dėmesį į tai, kad KAM atstovas administracinėje byloje Nr. Iv-1263-629/2012 patvirtino, jog kiti KPAT karininkai buvo skiriami į pareigas, kurie neturėjo leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Taip pat ir A. K. paliudijo, kad leidimo neturėjimas nebuvo kliūtis skirti karininkus į naujos struktūros KPAT pareigas.
16. Atkreipia dėmesį į tai, kad KASOKTĮ nenumato PKT kariui apribojimo užimti pareigas neturint leidimo dirbti ir susipažinti su įslaptinta informacija. Todėl mano, kad, pirmosios instancijos teismas turėjo stabdyti bylą ir kreiptis į Lietuvos vyriausiąjį administracinį teismą tam, kad būtų išaiškinta, ar KAM 2005 m. vasario 28 d. įsakymo Nr. V-223 6.5 punktas atitinka KASOKTĮ 28 bei 36 straipsnius.
Atsakovas Krašto apsaugos ministerija atsiliepime į apeliacinį skundą (VI t., b. l. 112–118) nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jo netenkinti.
Atsiliepime nurodo, kad palaiko atsilipime į skundą pateiktus argumentus. Papildomai pažymi:
1. Teigia, kad šioje byloje reikia vadovautis Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. gegužės 5 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A261-2681/2011, 2011 m. gegužės 9 d. sprendime, priimtame administracinėje byloje Nr. A261-2711/2011, 2011 m. gegužės 26 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A468-2914/2011; 2011 m. birželio 2 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A756-2913/2011; 2011 m. rugsėjo 15 d. nutartyje, priimtoje administracinėje byloje Nr. A492-3525/2011, suformuotais KASOKTĮ ir kitų taikytinų teisės aktų išaiškinimais.
2. Akcentuoja, kad Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas šią bylą grąžino į pirmąją instanciją dėl to, kad teismas netinkamai taikė procesinės teisės normas, o ne dėl materialinės teisės normų netinkamo taikymo.
3. Sutinka su pirmosios instancijos teismo išvadomis, kad buvo pertvarkyta KPAT struktūra ir realiai sumažintas karių skaičius ir kad pareiškėjo pareigybė buvo panaikinta, todėl atsakovas turėjo teisę spręsti apelianto atleidimo iš tarnybos klausimą KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu.
4. Nurodo, kad Pakeitimo komisijai atlikus atranką į pareigas KPAT pagal naują pareigybių sąrašą ir apelianto neatrinkus į šias pareigas, krašto apsaugos ministro 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394, vadovaujantis KASOKTĮ 42 straipsnio 1 dalimi, 42 straipsnio 2 dalies 1 punktu, apeliantas nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkeltas į Laikinąjį rezervą. Pažymi, jog sprendimo perkelti į Laikinąjį rezervą jis neskundė, reiškia sutiko, kad pareigos jam nebuvo pasiūlytos pagrįstai.
5. Mano, kad apelianto ginčijamas spendimas ir jame padarytos išvados atitinka Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo suformuotą praktiką panašiose bylose (Nr. A261-2711/2011).
6. Nesutinka su apelianto argumentais dėl jo nepaskyrimo į pareigas. Pažymi, kad šios bylos ginčas yra kilęs dėl apelianto atleidimo iš tarnybos KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu, o ne dėl apelianto perkėlimo į pareigas. Paaiškina, kad kario perkėlimas į pareigas yra ginčijamas išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka (KASOKTĮ 48 str. 1 d.). Pastebi, kad apeliantas neginčijo KAM 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394, kuriuo jis nuo 2010 m. balandžio 15 d. buvo perkelta į Laikinąjį rezervą. Teigia kad pareiškėjas apie perkėlimą žinojo.
7. Pastebi, kad apeliantas, manydamas, kad yra pažeistos jo teisės dėl jo nepaskyrimo į naujai įsteigtas KPAT pareigas ar kitas krašto apsaugos sistemoje laisvas pareigas, savo teises galėjo ginti tuo metu galiojančio Kariuomenės drausmės statuto VIII sk. nustatyta tvarka. Mano, kad apelianto argumentai, nurodyti skunduose dėl jo nepaskyrimo į naujai įsteigtas pareigas KPAT, arba jo skunde nurodytas pareigas kurias jis galimai galėjo užimti yra nepagrįsti ir atmestini ir dėl aplinkybės, kad apeliantas neginčijo minėtų sprendimų išankstine karo tarnybos ginčų nagrinėjimo ne teisme tvarka.
8. Akcentuoja, kad teismas šioje byloje ir kitose panašiose bylose yra išaiškinęs, jog KASOKTĮ 41 straipsnio 2 dalies nuostatuose įtvirtinta krašto apsaugos ministro teisė, o ne pareiga karį skirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas.
9. Pažymi, kad apeliantas neturėjo leidimo dirbti su informacija, žymima slaptumo žyma „konfidencialiai“ arba „slaptai“. Mano, kad tai tik viena iš aplinkybių, dėl kurios apeliantas negalėjo būti paskiriamas į laisvas karininkų pareigybes.
10. Nurodo, kad apelianto skunde išdėstyti argumentai dėl atsakovo pareigos surasti, pasiūlyti ir paskirti ją į pareigas yra nepagrįsti. Paaiškina, kad iš esmės analogiškose byloje Lietuvos vyriausiasis administracinis teismas yra išaiškinęs, kad vadovybė neturi prievolės kariui siūlyti (ieškoti) kitas pareigas arba privalomai perkelti jį į kitas pareigas, panaikinus jo pareigybę, nes KASOKTĮ tokios pareigos (privalomos procedūros) nenustato.
11. Pažymi, kad aplinkybės dėl apelianto ir Karo akademijos absolventų skyrimo į pareigas yra skirtingos, todėl jų vertinimas ir teisės aktų taikymas turi būti skirtingas ir diskriminavimo šiuo atveju įžvelgti negalima.
12. Nesutinka su apelianto argumentu, kad atsakovas tyčia su apeliantu nutraukė Sutartį 2010 m. birželio 29 d., kad į pareigas 2010 m. birželio 30 d. galėtų paskirti Karo akademijos absolventus. Pažymi, kad iš Įsakymo matyti, kad Sutartis buvo nutraukta 2010 m. birželio 30 d.
13. Taip pat nesutinka su apelianto argumentais dėl jo atleidimo atgaline data. Akcentuoja, kad atsakovas apelianto Sutartį galėjo nutraukti ir jį išleisti į atsargą teisės aktų nustatyta tvarka jau po 2010 m. birželio 15 d., nes pagal KASOKTĮ 42 straipsnio 2 dalies 1 punktą kariai rezerve gali būti ne ilgiau kaip 2 mėnesius.
14. Nesutinka ir su apelianto teiginiu, kad vien tik aukštesnis laipsnis nulemia kario aukštesnę kvalifikaciją tam tikrai nustatytai pareigybei užimti, nes pareigybei gali būti nustatyti reikalavimai, kurių gali neatitikti aukštesnį laipsnį turintis karys, o žemesnį laipsnį turintis karys atitikti tuos reikalavimus.
15. Mano, kad šioje byloje turi būti atsižvelgta į tai, kad Krašto apsaugos ministrui suteikta diskrecijos teisė spręsti, kokių kategorijų kariai šiuo metu reikalingi krašto apsaugos sistemoje.
16. Nurodo, kad pagal Sutarties 6 punktą KASOKTĮ nustatytais atvejais ir tvarka sutartis gali būti nutraukta nepasibaigus 1 punkte nustatytam laikotarpiui. Pastebi, kad KASOKTĮ 31 straipsnio 4 dalyje nustatyta, jog neatsižvelgiant į Sutarties terminą šio įstatymo 37 ir 38 straipsniuose numatytais atvejais ji gali būti nutraukta prieš terminą. Todėl nesutinka su apelianto argumentu, kad šio ginčo atveju pagal šios sutarties 4 punktą buvo privaloma apeliantą paskirti į pareigas ir kad sutarties nutraukti nebuvo galima.
17. Mano, kad kritiškai turi būti vertinami apelianto argumentai dėl Patariamosios komisijos objektyvumo ir jos protokolo Nr. RK-4. Mano, kad šios komisijos protokolas ir komisijos siūlymai neturi būti sureikšminti. Pažymi, kad apeliantui 2010 m. birželio 22 d. rašte Nr. KPD-18 buvo atsakyta, jog Patariamosios komisijos protokolo lentelėje buvo padaryta techninė klaida, kuri jokios įtakos tarnybos vertinimui neturėjo, kad patikslinti anglų kalbos duomenys Patariamosios komisijos sprendimo nelemtų. Apeliantas šio atsakymo neskundė, vadinasi su juo sutiko.
18. Nesutinka su apelianto teiginiais, kad jo kvalifikacija nepagrįstai buvo įvertinta prasčiau už M. B. D. B., Z. V., V. R., M. G., N. U., A. V., L. B. ir S. B.. Pažymi, kad apeliantas nebuvo pranašesnis, lyginant su minėtais karininkais, nei kariniu išsilavinimu, nei su jų karine tarnyba susijusių kursų baigimu, tarnybos patirtimi kariniuose vienetuose ir pareigose. Apelianto turimas didesnis (vienu ar dviem) PKT atestato balų skaičius negali parodyti jo pranašumo prieš kitus kandidatus, nes vien atestato balai negali išreikšti (apibūdinti) karininko patirties, motyvacijos, kvalifikacijos ir savybių efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas, kurios buvo nustatytos ministro įsakymo Nr. V-104 5.2.1 punkte.
19. Nesutinka su apelianto teiginiu, kad nepagrįstai į Vilniaus karo prievolės centro vyr. specialisto pareigas buvo atrinktas kpt. M. B.. Atsakovas pažymi, kad kpt. M. B. buvo įgijęs aukštąjį karinį išsilavinimą, buvo baigęs 9 įvairius karinius kursus Lietuvoje ir užsienyje (Danijoje, Čekijoje, JAV), jo ženkliai įvairesnė ir geriau vertinama tarnybos patirtis (tarnyba 7 kariniuose vienetuose ir pareigose), bendras tarnybos ir veiklos vertinimas labai gerai ir gerai. Tuo tarpu apeliantas neturėjo jokio karinio išsilavinimo, neturėjo aukštojo mokslo išsilavinimo, nebaigė jokių karininkų arba su jų karine tarnyba susijusiu kursų, tarnybos patirtis – tik 2 kariniuose vienetuose ir pareigose.
20. Teigia, kad apelianto skunde pateikti argumentai, jog jo kvalifikacija ir kitos įsakymo Nr. V-104 5.2.1 punkte išvardintos savybės, buvo pranašesnės prieš atrinktus karininkus, yra subjektyvūs.
Trečiasis suinteresuotas asmuo Lietuvos kariuomenė atsiliepime į pareiškėjo apeliacinį skundą nurodo, kad su juo nesutinka ir prašo jį atmesti. Teigia, kad nepagrįstai į bylą įtrauktas trečiuoju suinteresuotu asmeniu. Atsiliepime dėsto tuos pačius argumentus, kuriuos savo atsiliepime į apeliacinį skundą buvo nurodęs atsakovas.
Teisėjų kolegija
konstatuoja:
IV.
Apeliacinis skundas atmestinas.
Nagrinėjamos bylos ginčo dalyku yra profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimas nepasibaigus jos terminui, kai mažinamas karių skaičius reformuojant tarnybą.
Pirmosios instancijos teismas nustatė, kad pareiškėjas buvo profesinės karo tarnybos karys kapitonas ir tarnavo KPAT prie Krašto apsaugos ministerijos Vilniaus karo prievolės centre, karo prievolės ir personalo atrankos skyriuje vyr. specialistu. Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta dėl karių skaičiaus sumažinimo, pareiškėjas buvo išleistas į atsargą nuo 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos (t. I, b. l. 12, t. VI, b. l. 3).
Apeliantas A. L. skundą grindžia tuo, kad pirmosios instancijos teismas priimdamas sprendimą netinkamai įvertino faktines aplinkybes bei neteisingai taikė ir aiškino teisės aktus. Nurodo, jog teismas nevertino aplinkybės, kad jo pareigybė nebuvo panaikinta; pareigybės buvo pasiūlytos žemesnės kvalifikacijos ir žemesnės motyvacijos M. B., D. B., Z. V., V. R., M. G., N. U., A. V., L. B. ir S. B.; jam nepagrįstai nebuvo siūlomos pareigybės, nurodytos 2012 m. balandžio 12 d. skundo priede Nr. 5, į kurias jis galėjo būti paskirtas; teismas neatliko individualaus aplinkybių vertinimo, netyrė, kokią reikšmę turėjo pareiškėjo galimybei užimti laisvas pareigas neteisingas jo įvertinimas vienu balu mažiau, netinkamai įvertino atrankos komisijos darbą, neatsižvelgė, kad vadų rekomendacijos nėra teisėtas atrankos kriterijus; iš esmės netyrė, ar pareiškėjui buvo siūlomos visos esamos laisvos pareigybės iki jo tarnybos santykiai pasibaigė, netinkamai įvertino jo teisę dirbti su slapta informacija, neatsižvelgė į tai, kad buvo 19 laisvų vyr. ltn. pareigų, kurias užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai; nepagrįstai išplėtė atsakovo diskrecijos teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartis, teisėjas buvo šališkas.
Tinkamas faktinių aplinkybių vertinimas bei teisės taikymas sprendžiant ginčą yra neatsiejamai susiję. Tik nustačius teisiškai reikšmingus faktus, kurie yra būtini tinkamam teisės taikymui, priimtas sprendimas gali būti pripažintas teisėtu ir pagristu. Todėl apeliacinio skundo argumentai dėl faktinių aplinkybių nustatymo ir teisės taikymo bei aiškinimo vertintini kartu. Krašto apsaugos sistemos organizavimo ir karo tarnybos įstatymo 38 straipsnis nustato profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo pagrindus. Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 1 dalyje įstatymų leidėjas imperatyviai nustatė atvejus, kuriais profesinės karo tarnybos sutartis turi būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 1 d. 1–9 p.), o 2 dalyje išvardytais atvejais suteikė Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybei diskrecijos teisę spręsti (sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas) dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo ir atleidimo iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje (38 str. 2 d. 1–13 p.). Aptariamo straipsnio 4 dalyje nustatyta, kad teisę nutraukti profesinės karo tarnybos sutartį šiame straipsnyje numatytais pagrindais turi krašto apsaugos ministras arba jo įgalioti kariuomenės vadas bei kiti vadai ar pareigūnai.
Ginčijamo Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymo Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ priėmimo teisinis pagrindas – Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostata, reglamentuojanti, kad profesinės karo tarnybos sutartis gali būti nutraukiama ir karys atleidžiamas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje Krašto apsaugos ministerijos ar kariuomenės vadovybės iniciatyva arba valia, kai sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija ir (arba) kai nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto nuostatoje, kuria atsakovas grindė įsakymą, yra įtvirtintos dvi savarankiškos jos taikymo sąlygos: 1) sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija; 2) nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų. Ginčas iš esmės yra dėl šios normos antrosios sąlygos taikymo. Aiškindama Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktą, teisėjų kolegija toliau pažymi, kad jos taikymas sietinas su teisės akto, kuriuo sumažinamas karių skaičius, pertvarkomas dalinys, tarnyba ar kita krašto apsaugos sistemos institucija, teisėtumu.
Įgyvendindamas bendrą karo prievolės administravimo reformą, Krašto apsaugos ministras 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymu Nr. V-1161 (t. I, b. l. 121–125) patvirtino KPAT naują institucijos struktūrą ir pareigybių sąrašą, kurie įsigaliojo nuo 2010 m. balandžio 15 d. Lyginant su ankstesniu pareigybių sąrašu, KPAT vietoje buvusių 260 pareigybių (iš jų karininkų – 88, puskarininkių – 21, seržantų – 53), iš viso buvo patvirtinta 88 naujos pareigybės (iš jų karininkų – 22, puskarininkių – 8, seržantų – 21). Tai patvirtina, kad KPAT sumažėjo karo tarnybos karininkų skaičius, pareiškėjo pareigybė taip pat buvo panaikinta, nes iš buvusių Karo prievolės administravimo tarnybos prie KAM Vilniaus karo prievolės centro Karo prievolės ir personalo atrankos skyriaus trijų vyr. specialistų (specialybės kodas 0000001320, grupė PK, KAM 2008 m. rugpjūčio 5 d. Įsakymas Nr. V-743, t. II, b. l. 90), naujoje struktūroje tokių pareigybių apskritai neliko. Krašto apsaugos ministro 2009 m. gruodžio 10 d. įsakymas Nr. V-1161 byloje nėra kvestionuojamas, todėl, Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto taikymo požiūriu, laikytinas teisėtu.
Atsakovas teigia, ir pirmosios instancijos teismas su tokia pozicija sutiko, kad priimant ginčijamą įsakymą, kuriuo pareiškėjas buvo atleistas iš karo tarnybos, buvo atsižvelgta į antrąją Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkte numatytą sąlygą – buvo konstatuota, kad pareiškėjas nebuvo tinkamiausias kandidatas pasilikti tarnyboje kitose krašto apsaugos sistemos institucijose, nes nebuvo laisvų pareiškėjo laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų.
KASOKTĮ 21 straipsnio 2 dalyje nustatyta, jog kario tarnyba reikalauja specialių ištikimybės valstybei santykių, kuriuos reglamentuoja įstatymai ir kiti teisės aktai. Kario statusą nustato šis ir kiti kariuomenės veiklą bei karo tarnybą reglamentuojantys įstatymai, statutai ir kiti teisės aktai. Išskyrus įstatymų ir kitų teisės aktų nustatytus atvejus, darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai ir kiti teisės aktai kariams netaikomi. Įstatymo, nustatančio, kad nutraukiant profesinę karo tarnybos sutartį gali būti taikomos ir DK normos, nėra, todėl jos negali būti taikomos šiam ginčui. Karo tarnybos įstatymo 42 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog į kitas pareigas, kitą dalinį, junginį ar vietovę arba į laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą profesinės karo tarnybos karys gali būti perkeliamas krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto vado sprendimu. Galiojantis teisinis reglamentavimas – Įstatymas, numato kitokią karių paskyrimo į pareigas, jų perkėlimo ar atleidimo iš tarnybos tvarką negu darbo ir valstybės tarnybos santykius reglamentuojantys įstatymai. Kartu apeliacinės instancijos teismas konstatuoja, kad pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo vertinti kario galimybę pasilikti tarnyboje, kai jo pareigybė išlieka atliekant darbo organizavimo pakeitimus, bei karį perkelti į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Esant konkurencijai į laisvą pareigybę jis privalo atrinkti tinkamiausią karį pagal nustatytus vertinimo kriterijus. Tokie kriterijai buvo nustatyti Krašto apsaugos ministro 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame Karo prievolės administravimo tarnybos prie Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos personalo atrankos pertvarkant tarnybą procedūrų apraše (t. I, b. l. 126–131). Teisėjų kolegija atsižvelgdama į karo tarnybos specifiškumą negali vertinti nustatytų atrankos kriterijų turinio ir jų taikymo pranašumo, nes tai yra atsakovo diskrecija. Teismas gali tik patikrinti ar nustatyti kriterijai neprieštarauja Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygai, kada karys gali būti perkeltas į laisvas pareigas, jei jos atitinka kario laipsnį ir jo kvalifikaciją. Atsakovo plati diskrecija lemia tai, kad į laisvas pareigas karys skiriamas vertinant išimtinai jo profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją, kriterijai, kurie reikšmingi panašiais atvejais valstybės tarnyboje, darbo sutartiniuose santykiuose, pvz., darbo stažas, išlaikytinių skaičius, priešpensinis amžius kariui bei kitokios specialios garantijos, nagrinėjamo ginčo atveju negali būti taikomi, ir nesuteikia pranašumo užimti pareigas, kurioms esant laisvoms karys negalėtų būti atleistas dėl karių skaičiaus sumažinimo. Atsižvelgiant į specifinę karo tarnybos santykių sritį, išimtinai profesinės kompetencijos ir kvalifikacijos kriterijų taikymas negali būti vertinimas kaip asmenų diskriminacija pagal kitus kriterijus, kurie, kaip pažymėta aukščiau, nėra teisės aktais numatyti taikyti. Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo nagrinėjamose bylose nuosekliai laikomasi aukščiau aptarto KASOKTĮ 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto, 21 straipsnio 2 dalies nuostatų aiškinimo, ir šioje byloje nėra pagrindo keisti formuojamą teismų praktiką (administracinės bylos Nr. A261-2681/2011, Nr. A468-2914/2011, Nr. A756-2913/2011).
Pareiškėjas 2010 m. vasario 12 d. pranešimu buvo įspėtas apie galimą profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimą, pakartotinai pranešimas buvo įteiktas 2010 m. balandžio 19 d. (t. I, b. l. 184-185), KAM 2010 m. balandžio 14 d. įsakymu Nr. P-394 nuo 2010 m. balandžio 15 d. perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, Patariamosios komisijos 2009 m. birželio 1 d. protokolu Nr. RK-4 buvo nuspręsta, kad kpt. A. L. krašto apsaugos sistemoje nėra jo išsilavinimą ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, todėl buvo siūloma išleisti į atsargą.
Aplinkybės, kad pareiškėjas neskundė KAM 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 nuo 2010 m. balandžio 15 d. perkelti jį į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, neginčijo Lietuvos kariuomenės Mokymo ir personalo valdybos Karinio personalo departamento 2010 m. birželio 22 d. rašto KPD-18 “Dėl tarnybos duomenų patikslinimo ir skyrimo į pareigas” (t. I, b. l. 66–69), neužkerta kelio šioje byloje ginčyti atleidimo iš tarnybos teisėtumą jo neskyrimo į išlikusias ir buvusias laisvas pareigas aspektu. Pagal Karo tarnybos įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto reikalavimą atsakovas privalo perkelti karį į laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas. Kita vertus aplinkybė, kad pareiškėjas buvo perkeltas į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos rezervą, nėra nei besąlyginė prielaida siūlyti pareiškėjui laisvas pareigybes, nei suteikia papildomų garantijų užimti kitas pareigas ir tai negali būti vertinama kaip atsakovo įsipareigojimas tęsti su pareiškėju karo tarnybos sutartį, nes išlieka atsakovo diskrecija pasirinkti į laisvas pareigybes karius, turinčius geriausią profesinę kompetenciją ir kvalifikaciją. Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo, patvirtinto krašto apsaugos ministro 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488, 12 ir 13 punktai nagrinėjamu atveju negali būti taikomi, nes nebuvo kompetentingo subjekto (kariuomenės vado, krašto apsaugos ministro ar jo įgalioto asmens) sprendimo dėl pareiškėjo perkėlimo į kitas pareigas (Karo tarnybos įstatymo 42 str.), t. y. tam turi būti tiek teisinis, tiek faktinis pagrindas.
Lietuvos vyriausiojo administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. nutartimi administracinėje byloje Nr. A146-3491/2011 Vilniaus apygardos administracinio teismo 2011 m. spalio 17 d. sprendimas buvo panaikintas, taip pat ir jo dalis pagal pareiškėjo A. L. skundą, ir byla buvo perduota pirmosios instancijos teismui nagrinėti iš naujo. Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatavo, kad pirmosios instancijos teismas atskirai dėl kiekvieno pareiškėjo turėjo nustatyti, ar atsakovas tinkamai naudojosi diskrecijos teise nuspręsdamas, kad pareiškėjams nėra laisvų jų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, nurodė išreikalauti duomenis apie Pakeitimo komisijos atliktą karių atranką pagal KPAT personalo atrankos apraše nurodytus kriterijus.
Pareiškėjas, patikslinęs skundo reikalavimus, nurodė, kad jis galėjo pretenduoti užimti pareigybes, kurios buvo pasiūlytos jo manymu asmenims, turintiems žemesnę kvalifikaciją (D. B., M. B., Ž. V., V. R., M. G., N. U., A. V., L. B., S. B.), bei pareigybes kitose tarnybose – MPB GV GRG AB štabo S-5 skyriaus viršininko (kpt.) pareigas, į MPB GV MMPB SGK vado (kpt.) pareigas; KASP 2R 207 pėstininkų kuopos vado pareigas; į MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo (kpt.). Be to, pareiškėjas teigia, kad galėjo pretenduoti ir į pareigybes iki tarnybos santykių pasibaigimo 2010 m. rugpjūčio mėn., kurios buvo laisvos po įsakymo priėmimo 2010 m. birželio 30 d., tame tarpe ir tas, į kurias buvo priimti Lietuvos karo akademijos absolventai (t. II, b. l. 186–189, t. III, b. l. 15, 27–29).
Pirmosios instancijos teismas, atmesdamas pareiškėjo skundą, remdamasis Patariamosios komisijos 2010 m. birželio 1 d. posėdžio protokolu, jo priedu Nr. 1 – vertinimo lentele, konstatavo, kad pareiškėjo A. L. turima kvalifikacija neatitiko reikalavimų, kurie buvo nustatyti likusioms laisvoms pareigybėms užimti.
Atsakovo 2010 m. vasario 3 d. įsakymu Nr. V-104 patvirtintame KPAT personalo atrankos apraše buvo nustatyta, kad atsižvelgiant į naujuose pareiginiuose nuostatuose nustatytus kvalifikacinius reikalavimus, komisijos Personalo pogrupis kiekvienai pareigybei atrenka profesinę kvalifikaciją atitinkančius asmenis ir sudaro pretendentų kiekvienai pareigybei sąrašą, bei nustatyti atrankos principai (5.2 p.), pagal kuriuos, esant konkurencijai į laisvą pareigybę, yra atrenkami kariai. Aprašo 5.2 punkte nustatyta, kad esant keliems kandidatams, atitinkantiems kvalifikacinius reikalavimus, į pareigas atrenkama pagal toliau prioriteto tvarka išvardytus kriterijus: Komisijos Personalo pogrupio atliktas patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kuris iš kandidatų galėtų efektyviau ir produktyviau vykdyti pareigas (5.2.1 p.); vykdant tarnybines pareigas buvo sužalotas arba susirgo profesine liga (5.2.2 p.); vienas augina vaikus (įvaikius) iki 16 metų arba prižiūri kitus šeimos narius (5.2.3 p.); likęs tarnauti laikas iki teisės gauti karinę pensiją yra trumpesnis nei 1 metai (5.2.4 p.); aukštesnis veiklos ir potencialo įvertinimas (už du metus) (5.2.5 p.); tarnybos patirtis kituose KAS vienetuose ne trumpesnė kaip du metai (5.2.7 p.); didesnė patirtis tarptautinėse operacijose (5.2.8 p.).
Pakeitimo komisijos 2010 m. kovo 25 d. sprendimu Nr. 17KL-6 pareiškėjas nebuvo atrinktas į naują KPAT struktūrą (t. IV, b. l. 103–106).
Teisėjų kolegija, susipažinusi su naujos KPAT prie KAM pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvadu, (t. VI, b. l. 70), Kandidatų, atrenkamų į naujos struktūros KPTA prie KAM sąrašu bei jame pateikiama informacija (t. VI, b. l. 1–15), kita byloje pateikiama medžiaga apie kandidatų profesinę kvalifikaciją, pagal Apraše nurodytus kriterijus atlikusi pareiškėjo ir kitų kandidatų (M. B., D. B., Ž. V., V. R., M. G., N. U., A. V., L. B., S. B.) profesinės kvalifikacijos palyginimą, nustatė, kad pareiškėjo kvalifikacijos, patirties, motyvacijos ir kitų savybių įvertinimas, kurių visuma reikšminga efektyviau ir produktyviau vykdyti konkrečias pareigas, objektyviai nėra aukštesnis. Remiantis pateiktais duomenimis, visi pareiškėjo nurodyti asmenys turėjo aukštąjį išsilavinimą, buvo baigę daugiau karininkų ir su karine tarnyba susijusių kursų, turėjo didesnę tarnybos patirtį negu pareiškėjas. Pareiškėjas turi tik aukštesnįjį LKA išsilavinimas, nėra baigęs jokių karininkų arba su jų karine tarnyba susijusių kursų, turi patirties tik dviejuose kariniuose vienetuose ir pareigose. Dėl šių aplinkybių, esant žemesnei pareiškėjo profesinei kvalifikacijai, jam atsakovas neturėjo pagrindo siūlytų tų pareigų, kurias užėmė pareiškėjo nurodyti asmenys. Byloje nustačius aplinkybę, kad pareiškėjo profesinė kvalifikacija neprilygo kitų nurodomų asmenų profesinei kvalifikacijai, kitų Aprašo 5.2 numatytų kriterijų taikymas nėra reikšmingas. Apeliantas teigė, kad atsakovas neįvertino aukštesnio jo užsienio kalbos (anglų) žinių lygio, tačiau ši aplinkybė neturi įtakos sprendžiant dėl profesinės kvalifikacijos aukštesnio vertinimo, nes atsakovas pagrįstai prioritetą teikė specialioms, su karo tarnyba susijusioms, žinios, kurios reikalingos užimant vienas ar kitas pareigas. Apeliantas nepateikė argumentų, kad užsienio kalbos žinios būtų lemianti aplinkybė skiriant į kokias nors konkrečias pareigas, kurios pareiškėjui, jo manymu, turėjo būti siūlomos. Apelianto teiginiai, kad naujos KPAT prie KAM pareigybių kvalifikacinių reikalavimų sąvadas yra suklastotas yra atmestini, nes dokumentas parengtas kitų dokumentų pagrindu, dėl jų tikrumo byloje nebuvo pareikštos abejonės, be to, vertinant yra reikšmingi konkretūs duomenys apie kiekvieną asmenį, kurie gali būti patikrinami pagal pirminius šaltinius.
Pareiškėjo argumentai dėl Pakeitimo komisijai pateiktoje Karininkų vertinimo lentelėje jam netinkamai nustatyto balų skaičiaus laikytini sprendžiant ginčą nereikšmingais ir atmestini.
Pareiškėją KAM 2010 m. balandžio 14 d. įsakymo Nr. P-394 nuo 2010 m. balandžio 15 d. perkus į KPAT laikinąjį profesinės karo tarnybos personalo rezervą, remiantis Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punktu atsakovui išliko pareiga siūlyti laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas iki kario sutartis bus nutraukta ir jis bus atleistas iš tarnybos krašto apsaugos sistemoje. Laikinojo profesinės karo tarnybos personalo rezervo nuostatų (patvirtintų KAM 2005 m. kovo 4 d. įsakymu Nr. V-244, KAM 2008 m. kovo 31 d. įsakymo Nr. V-247 redakcija, t. IV, b. l. 22–23) 12 punktas numato, kad kariai iš rezervo į pareigas, vadovaujantis karių rotacijos ir perkėlimo tvarka, skiriami vado (viršininko), perkėlusio karį į rezervą, įsakymu. Kai KAS padalinyje nėra laisvų kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančių pareigų, patariamosioms komisijoms teikiama medžiaga dėl karių, esančių rezerve, skyrimo į pareigas. Atsižvelgdami į komisijų pasiūlymus, sprendimus dėl karių skyrimo į pareigas priima ministras ar kariuomenės vadas. Profesinės karo tarnybos karių rotacijos ir perkėlimo tvarkos aprašo (patvirtinto KAM 2005 m. balandžio 22 d. įsakymu Nr. V-488, pakeisto KAM 2010 m. gegužės 12 d. įsakymu Nr. V-498 (t. II, b. l. 126–130) V dalies „Rotacijos bei perkėlimo tvarkos įgyvendinimo tvarka” 15 punkte nustatyta, kad Atrankos komisija, vadovaudamasi karjeros planavimo ir organizavimo pagrindiniais principais ir krašto apsaugos sistemos poreikiais, taip pat pareigybei nustatytais reikalavimais, karininkus į pareigas atrenka atsižvelgdama į tiesioginių ir aukštesnių vadų rekomendacijas dėl karininko profesinio potencialo vykdyti siūlomas pareigas (15.1 p.), karininko tarnybos, einant skirtingo pobūdžio pareigas (vadovaujančias ir nevadovaujančias) ar dalyvaujant tarptautinėse operacijose, patirtį (15.2 p.), karininko veiklos vertinimą (15.3 p.), turimą karinio parengimo lygį (15.4 p.), individualius kario poreikius ir siekius (15.5 p.). Atsakovui šiuo aprašu suteikiama didelė diskrecija iš rezervo atrenkant karininkus ir perkeliat į laisvas pareigas. Kita vertus, pats nagrinėjamos bylos pobūdis, kurį lemia ginčas dėl profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo nepasibaigus jos terminui, kai mažinamas karių skaičius reformuojant tarnybą, įpareigoja atsakovą taikyti Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto sąlygą – siūlyti laisvas kario laipsnį ir kvalifikaciją atitinkančias pareigas, tai reiškia, kad diskrecijos teisė yra ribojama Įstatymo normos, ir prioritetiškai turi būti vertinama, ar kario laipsnis ir kvalifikacija (išsilavinimas, specialybė) atitinka laisvas pareigas, kai kelių pretendentų pasirengimas yra lygiavertis, atsakovas turi diskreciją pasirinkti atsižvelgdamas į aukštesnių vadų rekomendacijas. Tačiau ir tokiu atveju diskrecijos teisė neturi būti aiškinama kaip absoliučiai nemotyvuotas ir niekuo nesaistomas pasirinkimas. Pirmenybė visų pirma turi būti teikiama aukštesniam kariniam laipsniui bei kvalifikacijai, atsižvelgiant į turimą specialių žinių lygį, reikalingą konkrečioms pareigybėms vykdyti. Kai šie kriterijai lygūs, atsakovas turi diskrecijos teisę suteikti pirmenybę asmeniui, kurio asmeninių ir dalykinių savybių bendrųjų kriterijų (reikalavimų, numatytų Įstatymo 28 straipsnio 1 dalyje, kt.) prasme, yra aukštesnis už kitų pretendentų lygį. Kaip ir bet kuris viešojo administravimo subjekto sprendimas, jis turi būti priimtas pagrindžiant jį objektyviais faktais bei bendraisiais teisės principais – įstatymo viršenybės, objektyvumo, proporcingumo, nepiktnaudžiavimo valdžia, efektyvumo, numatytais Lietuvos Respublikos viešojo administravimo įstatymo 3 straipsnyje.
Aptartų reikalavimų pasirenkant tinkamiausią kandidatą į laisvas pareigas tinkamas vykdymas ir nulemia įrodinėjimo dalyką byloje – t. y. ne pareiškėjo privalumų įvertinimas konkrečiais balais yra reikšmingas sprendžiant dėl jo galimybės užimti nurodytas pareigybes kitose tarnybose – MPB GV GRG AB štabo S-5 skyriaus viršininko (kpt.), MPB GV MMPB SGK vado (kpt); KASP 2R 207 pėstininkų kuopos vado, MPB GV GRG AB II ugnies baterijos vado pavaduotojo (kpt.), bet aplinkybės, kad jo profesinė kvalifikacija ir bendrasis pasirengimas, remiantis objektyviais duomenimis, buvo geresni, negu karių, kurie buvo paskirti į šias pareigas. Beje, atsakydamas į pareiškėjo skundą, tuos pačius dalykus akcentavo ir Lietuvos kariuomenės Mokymo ir personalo valdybos Karinio personalo departamentas 2010 m. birželio 22 d. raštu KPD-18 „Dėl tarnybos duomenų patikslinimo ir skyrimo į pareigas”. Taigi pareiškėjas turėjo įrodyti, pateikti objektyvius duomenis, kad jo profesinė kvalifikacija geriausiai atitiko pareigybėms keliamus reikalavimus. Nors pareiškėjas teigia, kad jam turėjo būti siūlomos visos laisvos KAS pareigybės iki 2010 m. birželio 30 d. (t. V, b. l. 167-169, t. VI, b. l. 29), jis neteikia argumentų, ir byloje nėra duomenų, patvirtinančių, kad jis atitiko savo išsilavinimu ir kvalifikacija šias pareigybes, bei kad paskirtų asmenų atžvilgiu būtų turėjęs pranašumą.
Bylą nagrinėjantis teismas nėra kompetentingas visa apimtimi patikrinti atsakovo atliktos KAPT pertvarkos teisėtumą, įvertinti atleisto iš tarnybos asmens galimybes pretenduoti į apskritai visas pareigybes. Teismas, nagrinėdamas individualų ginčą, vertina konkrečius skunde nurodytus faktus ir su jais susijusius įrodymus byloje, tačiau negali tirdamas visas įmanomas pareiškėjo nurodytas prielaidas revizuoti atsakovo atliktų pertvarkymų visa apimtimi. Ginčo nagrinėjimas teisme šiuo aspektu turėtų apsiriboti tik tokių faktų vertinimu, kuriuos pareiškėjas konkrečiai nurodo kaip pažeidžiančius jo teises. Pareiškėjas nepateikė teismui objektyvių argumentų ir įrodymų, kad į laisvas pareigas atsakovas būtų paskyręs asmenis, kurių atžvilgiu pareiškėjas turėjo profesinės kompetencijos pranašumą. Pareiškėjo teiginiai, kad jis galėjo būti skirtas į minėtas pareigas, savaime nereiškia, kad pareiškėjas turėjo aukštesnę profesinę kompetenciją ir atsakovas, pasirinkdamas kitus pretendentus, peržengė diskrecijos ribas. Teisėjų kolegija argumentus, kad jam galėjo būti siūlomos pareigos kitose KAS struktūrose, atmeta kaip neįrodytus. Kai nėra nustatyta, kad pareiškėjas profesine kompetencija buvo pranašesnis už kitus karius, kuriems buvo pasiūlytos pareigybės, šioje byloje nenagrinėtina aplinkybė dėl sąlygos kariams, skiriamiems į vienas ir kitas pareigas, turėti teisę dirbti su slapta informacija, nes neturi nei faktinės, nei teisinės reikšmės.
Lietuvos Respublikos krašto apsaugos ministerijos 2010 m. birželio 30 d. įsakymu Nr. P-836 „Dėl kpt. A. L. išleidimo į atsargą“ profesinės karo tarnybos sutartis su pareiškėju buvo nutraukta, pareiškėjas buvo išleistas į atsargą nuo 2010 m. birželio 29 d., nukeliant atleidimo iš tarnybos dieną į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos (t. I, b. l. 12, t. VI, b. l. 3). Po profesinės karo tarnybos sutarties nutraukimo atsakovui neliko pareigos – nei sutarties, nei Įstatymo 38 straipsnio 2 dalies 2 punkto pagrindu siūlyti pareiškėjui laisvų pareigybių, dėl to apeliacinio skundo argumentai, kad pareiškėjui turėjo būti siūlomos pareigybės, kurias 2010 m. birželio 30 d. užėmė Lietuvos karo akademijos absolventai, turintys žemesnį leitenanto laipsnį, yra nepagrįsti ir atmestini. Be to, remiantis Įstatymo 41 straipsnio 2 dalimi, atskirais krašto apsaugos ministro nustatytais atvejais ir sąlygomis karys gali būti paskirtas eiti vienu laipsniu aukštesnes kario pareigas. Kai atitinkamo laipsnio laisvų pareigų nėra, krašto apsaugos ministras gali karį iki vienerių metų paskirti į vienu laipsniu aukštesnes ar žemesnes pareigas. Tokia atsakovo teisė negali būti suprantama kaip pareiga ieškoti pareiškėjui jo kvalifikaciją atitinkančių vienu laipsniu aukštesnių ar žemesnių pareigų. Pats faktas, kad su pareiškėju karo tarnybos sutarties nutraukimo data viena diena yra ankstesnė, negu nurodyta įsakyme, neturi įtakos ginčijamo įsakymo bei pačių tarnybos santykių pasibaigimo teisėtumui dėl savo formalaus pobūdžio, pareiškėjo teisės į socialines garantijas buvo užtikrintos atleidimo iš tarnybos datą nukeliant į kitą dieną po paskutinės kasmetinių atostogų dienos.
Pareiškėjas prie apeliacinio skundo pateikė papildomus dokumentus – teismo posėdžio kitoje administracinėje byloje stenogramas bei dvi KPAT pažymas apie kitų asmenų darbą ir prašė juos prijungti prie bylos. Teisėjų kolegija pareikšto prašymo netenkina, nes pateikta stenograma neturi įrodomosios reikšmės šioje byloje, o pateiktos pažymos negali būti vertinamos, nes duomenys pateikiami apie asmenis, kurie nedalyvauja šioje byloje.
Teisėjų kolegija, apibendrindama aukščiau išdėstytus motyvus, konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas ištyrė visas reikšmingas aplinkybes byloje, objektyviai įvertino surinktus įrodymus, teisingai aiškino ir taikė materialinės ir proceso teisės normas, priėmė teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurį naikinti apeliacinio skundo argumentai nesudaro pagrindo.
Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos administracinių bylų teisenos įstatymo 140 straipsnio 1 dalies 1 punktu, teisėjų kolegija
nutaria:
Pareiškėjo A. L. (A. L.) apeliacinį skundą atmesti.
Vilniaus apygardos administracinio teismo 2012 m. birželio 29 d. sprendimą palikti nepakeistą.
Nutartis neskundžiama.
Teisėjai | Dainius Raižys Virgilijus Valančius Virginija Volskienė |