Civilinė byla Nr. 2A-713-254/2018
Teisminio proceso Nr. 2-69-3-10082-2016-0
Procesinio sprendimo kategorijos:
(S)
2.6.10.5.2.17.; 2.6.10.9.; 3.3.1.14.
Kauno apygardos teismas
N u t a r t i s
LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU
2018 m. balandžio 13 d.
Kaunas
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Mariaus Bartninko, Dalės Burdulienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Gintauto Koriagino,
teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. 2-21953-800/2017 pagal ieškovo G. G. ieškinį atsakovams D. Š. ir E. P. dėl administravimo išlaidų priteisimo.
Teisėjų kolegija,
n u s t a t ė :
Ginčo esmė
Ieškovas G. G., buvęs BUAB „GR verslo grupė“ bankroto administratorius, kreipėsi į teismą patikslintu ieškiniu (2 t. b. l. 41-48) ir prašė solidariai iš atsakovų D. Š. ir E. P. priteisti 5 480 Eur įmonės bankroto administravimo išlaidų, kurias sudaro bankroto administratoriaus atlyginimas ir faktinės administravimo išlaidos.
Ieškovas nurodė, kad atsakovas E. P., kaip buvęs įmonės vadovas, o atsakovas D. Š., kaip įmonės akcininkas, turi atlyginti žalą, kuri susidarė vykdant bankroto administravimo procedūras, kadangi atsakovai laiku nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, neperdavė bankroto administratoriui įmonės finansinės atskaitomybės dokumentų, dėl ko nebuvo galimybės administratoriui nustatyti pradelstų įmonės įsipareigojimų. Ieškovo nuomone, atsakovų neveikimas laikytinas neteisėtais veiksmais, kartu sukėlusiais ir prašomą priteisti žalą. Tuo tarpu atsakovų kaltė preziumuojama. Pažymėjo, kad abu atsakovai už kilusią žalą turi atsakyti solidariai, kadangi jie, kaip įmonės valdymo organai, privalėjo rūpintis įmonės turtu, o nustačius įmonės nemokumą, laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. To nepadarius, jie turi atlyginti riziką prisiėmusiam administratoriui turėtas administravimo išlaidas.
A. E. P. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jis neturėjo tikslo sužlugdyti įmonę, norėjo, jog įmonė ir toliau dirbtų pelningai, tačiau jam sutrukdė ekonominė krizė. Atsakovas įrodinėjo, kad jis jokių tyčinių veiksmų neatliko.
A. D. Š. su ieškiniu nesutiko ir nurodė, kad jam vadovaujant įmonė iki 2008 m. balandžio 18 d. dirbo pelningai, buhalterija buvo tvarkinga, o naujasis vadovas E. P. jam neturėjo jokių pretenzijų, todėl jam nebuvo jokio pagrindo kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo. Pažymėjo, kad įmonėje jis turėjo tik 49 procentus akcijų, todėl negalėjo priiminėti jokių sprendimų, tuo tarpu E. P. nenorėjo kelti įmonei bankroto. Taip pat nurodė, kad nesant jo kaltės dėl nesavalaikio kreipimosi dėl bankroto bylos iškėlimo, jis negali atsakyti solidariai su kitu atsakovu.
Pirmosios instancijos teismo sprendimo esmė
Kauno apylinkės teismas 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimu ieškinį patenkino visiškai – ieškovo naudai solidariai iš atsakovų E. P. ir D. Š. priteisė 5 480 Eur administravimo išlaidų ir 1 500 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų; valstybės naudai iš kiekvieno atsakovo priteisė po 82 Eur žyminio mokesčio ir po 10,26 Eur pašto išlaidų.
Iš byloje esančių duomenų teismas nustatė, kad BUAB „GR verslo grupė“ vadovu nuo 2002-10-21 iki 2008-06-17 buvo atsakovas D. Š., o nuo 2008-06-17 iki 2016-02-12, t. y. bankroto bylos iškėlimo, atsakovas E. P.. 2008-04-02 akcijų pirkimo–pardavimo sutartimi E. P. buvo perleistas akcijų kontrolinis paketas, D. Š. liko 49 procentai. 2016-02-12 įsiteisėjusia Kauno apygardos teismo nutartimi UAB „GR Verslo grupė“ iškelta bankroto byla, bankroto administratoriumi paskirtas G. G..
Teismas nustatė, kad įmonė finansinės atskaitomybės dokumentų neteikia nuo 2009 m. Kauno apygardos teismas 2016 m. lapkričio 2 d. nutartimi įmonės bankrotą pripažinus tyčiniu, teismas konstatavo, jog įmonė tapo nemokia nuo 2009 metų, kada pradėjo didėti įsiskolinimas valstybinio socialinio draudimo fondo biudžetui, taip pat tuo metu atsirado kiti kreditoriniai reikalavimai. Atsižvelgiant į tai, kad BUAB „GR verslo grupė“ jau nuo 2009 m. turėjo įsiskolinimų, įmonės finansinė padėtis pagerėjusi nebuvo, teismas konstatavo, kad BUAB „GR Verslo“ grupė tikėtina buvo nemoki nuo 2009 m.
Teismas vertino, kad atsakovas E. P., būdamas atsakingas už įmonės apskaitos organizavimą, galėjo ir turėjo žinoti, kokia yra įmonės finansinė padėtis, nes jis buvo susipažinęs su įmonės finansiniais dokumentais, o būdamas rūpestingas ir veikdamas atidžiai, nustatęs sunkią įmonės turtinę padėtį ir jos nemokumą, galėjo ir turėjo kreiptis su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo, tačiau šios pareigos nevykdė. Atsakovas E. P. neginčijo įmonės nemokumo teismo nutartyje iškelti bankroto bylą nurodytu laikotarpiu, todėl teismas sprendė, kad E. P. laiku nesikreipęs su pareiškimu į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo, atliko neteisėtus veiksmus (neveikimą). Teismas pastebėjo, jog atsakovui D. Š. taip pat buvo žinoma apie įmonės sunkią finansinę padėtį, kadangi jis buvo įmonės akcininkas. Teismas nesutiko su atsakovo D. Š. pozicija, kad jam nebuvo kilusi pareiga kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo, nes jo vadovavimo įmonei laikotarpiu ji dirbo pelningai. Teismas pažymėjo, kad atsakovas buvo įmonės akcininkas, todėl vien tai, jog jis neturėjo kontrolinio akcijų paketo ir nebūtų galėjęs įtakoti priimamų sprendimų, nepaneigia fakto, kad jis turėjo pareigą inicijuoti akcininkų susirinkimą ir iškelti aktualius klausimus. Tokiu būdu teismas darė išvadą, kad abu atsakovai pažeidė pareigą laiku kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), jų abiejų atsakomybės teisinis pagrindas yra tas pats (ĮBĮ 8 straipsnio 4 dalis). Vadovaujantis nustatytomis aplinkybėmis, teismas sprendė, kad už kilusią žalą atsakomybė kyla tiek bendrovės vadovui atsakovui E. P., tiek ir atsakovui D. Š. – akcininkui. Teismas pažymėjo, kad jei atsakovai būtų kreipęsi į teismą, nelaukdami kol įmonėje faktiškai neliks turto, bankroto administravimo išlaidos būtų apmokėtos iš lėšų, gautų pardavus įmonės turtą. Todėl darė išvadą, kad yra priežastinis ryšys tarp atsakovų neteisėtų veiksmų ir atsiradusios žalos. Konstatavus, kad atsakovai atliko neteisėtus veiksmus, kurie lėmė žalos atsiradimą, teismas nurodė, kad atsakovų kaltė preziumuojama. Kaltės prezumpcijos atsakovai nepaneigė. Tokiu būdu, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 12 dalies nuostatomis, teismas ieškinį laikė pagrįstu, todėl ieškovo prašomą žalą teismas priteisė solidariai iš atsakovų (CK 6.6 straipsnio 3 dalis).
Teismas, spręsdamas dėl prašomos priteisti žalos dydžio, nustatė, kad ieškovo prašomą priteisti sumą sudaro administratoriaus atlyginimas – 6 MMA (2280 eurų (6x380)) ir administravimo išlaidos pagal pateiktas į bylą PVM sąskaitas faktūras 3200 Eur sumai. Teismas, nustatęs, kad prašomos priteisti žalos dydžio atsakovai neginčijo, kad tokią išlaidų apskaičiavimo tvarką nustatė ir įmonės kreditoriai, prašomą priteisti administravimo išlaidų sumą teismas laikė protinga, todėl ją solidariai priteisė iš atsakovų.
Tenkinęs ieškinį, teismas iš kiekvieno atsakovo valstybei priteisė po 82 Eur žyminio mokesčio, po 10,26 Eur pašto išlaidų ir ieškovui – 1 500 Eur turėtų bylinėjimosi išlaidų.
Apeliacinio skundo ir atsiliepimų į jį teisiniai argumentai
Apeliaciniu skundu atsakovas D. Š. prašo Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą dalyje, kurioje iš jo solidariai yra priteista žala, panaikinti ir šioje dalyje priimti naują sprendimą – ieškinį jo atžvilgiu atmesti. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:
Nagrinėjamu atveju pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo turėjo būtent atsakovas E. P., kuriam pradėjus eiti vadovo pareigas, apeliantas perdavė visus turimus įmonės dokumentus. Tuo tarpu apeliantas, kaip buvęs įmonės akcininkas, kuriam priklausė 49 procentai akcijų, nebuvo asmuo, turintis įmonėje teisę priimti atitinkamus sprendimus, tame tarpe, ir sprendimą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo. Nesant jo neteisėtų veiksmų ir kaltės dėl bankroto bylos bankrutavusiai UAB „GR verslo grupė“ uždelsto iškėlimo, nėra ir jo solidariosios atsakomybės.
Pirmosios instancijos teismo sprendimas pagrįstas tik prielaidomis: byloje nėra įrodymų, kurie patvirtintų kiek įmonė turėjo turto 2009 metais ir kiek turto buvo bankroto bylos iškėlimo metu, kadangi buvęs įmonės vadovas nuo 2009 metų neteikė VMI ir VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų, neišsaugojo įmonės buhalterinės apskaitos dokumentų. Tokiu būdu byloje nėra įrodytas žalos faktas.
Prašomas priteisti administravimo išlaidų dydis yra nepagrįstai didelis. Ieškovas nurodo, kad administravimo išlaidas sudaro administratoriaus atlyginimas ir jo darbo vietos patalpų nuomos mokestis – 300 Eur/mėn., tačiau, apeliantas pažymi, kad administratorius administruoja ne vieną įmonę, kiekvienos įmonės administravimui nėra būtina nuomotis skirtingas patalpas, todėl toks reikalavimas yra neteisėtas ir nepagrįstas.
Ieškovas G. G., buvęs bankrutavusios UAB „GR verslo grupė“ bankroto administratorius, atsiliepimu į atsakovo D. Š. apeliacinį skundą prašo jį atmesti. Atsiliepime nurodomi šie argumentai:
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad D. Š. neturėjo galimybės inicijuoti bankroto procedūros bendrovei. Ieškovas pažymi, kad atsakovas D. Š. nepagrįstai nesinaudojo savo, kaip akcininko, teisėmis daryti teigiamą įtaką įmonei ir nevykdė savo pareigų sumažinti įmonės nuostolių didinimą, nors tam visas galimybės turėjo. Be to, jis gerai žinojo įmonės finansinę situaciją, su kitu akcininku, atsakovu E. P. buvo artimi, kartu sprendė su įmone susijusius klausimus, tuo tarpu, siekiant tinkamai ir pagrįstai inicijuoti įmonei bankroto procedūrą, jam įmonės akcininkų sprendimas nebuvo privalomas.
Nepagrįsti apelianto argumentai dėl jo tinkamo dokumentų perdavimo atsakovui E. P.. Pažymi, kad šiuo atveju nėra pateikta jokių įrodymų (pvz.: dokumentų priėmimo–perdavimo aktų), patvirtinančių apelianto minėtą faktą. Todėl apelianto teiginiai laikytini deklaratyviais.
Apelianto teiginys, kad teismo sprendimas buvo priimtas pasiremiant prielaidomis, neatitinka tikrovės. Pažymi, kad sprendimas pagrįstas byloje esančiais įrodymais ir visapusiška kompleksine bylos analize.
Nepagrįstas apeliacinio skundo argumentas, kad žalos dydis buvo paskaičiuotas netinkamai. Pažymi, kad bankroto administravimo išlaidos yra pagrįstos į nagrinėjamą bylą pateiktais rašytiniais įrodymais. Be to, bankroto administratorius bylos nagrinėjimo metu sumažino prašomą priteisti žalą, nors turėtos išlaidos administruojant įmonę buvo realiai didesnės.
Teisėjų kolegija
k o n s t a t u o j a :
Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados
Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (CPK 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka pagal apeliaciniame skunde nurodytas faktines ir teisines aplinkybes, kurių pagrindu prašoma panaikinti pirmosios instancijos teismo sprendimą, nenustatė absoliučių skundžiamo sprendimo negaliojimo pagrindų bei nenustatė aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniame skunde nustatytos ribos (CPK 320 straipsnio 2 dalis, 329 straipsnio 2 dalis).
Apeliacine tvarka nagrinėjamoje byloje ginčas kilo dėl bankroto procese bankroto administratoriaus G. G. turėtų UAB „GR verslo grupė“ bankroto administravimo išlaidų priteisimo solidariai iš įmonės vadovų ir akcininkų, pažeidus jiems pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo.
Bylos duomenimis nustatyta, kad Kauno apygardos teismas 2016-02-12 nutartimi UAB „GR verslo grupė“ iškėlė bankroto bylą, bankroto administratoriumi paskyrė G. G.. Pažymėtina, kad nors byloje yra duomenų apie tai, kad G. G. save įvardija UAB „Kirkiliavas“ įgaliotu asmeniu, tačiau bankroto byloje UAB Kirkiliavas“ nebuvo paskirta bankroto administratore, ką patvirtina ir 2016-02-08 administratoriaus atrankos protokolas. Byloje taip pat nėra duomenų, kad bankroto administratoriumi paskirtas G. G. būtų pakeistas į bankroto administratorę UAB „Kirkiliavas“, todėl nėra jokio teisinio pagrindo šią bendrovę į bylą pateikto 2016-05-02 Sutikimo – įgaliojimo pagrindu (1 t., b. l. 36) laikyti BUAB „GR verslo grupė“ bankroto administratore, o G. G. šios bendrovės įgaliotu asmeniu, nes bankroto administratorius yra skiriamas teismo nutartimi (ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 1 punktas).
Ieškovas teismui pateiktu patikslintu ieškiniu prašė solidariai iš atsakovų – įmonės akcininko D. Š. ir įmonės akcininko ir vadovo E. P. – priteisti 5 480 Eur bankroto administravimo išlaidų, kurias sudaro bankroto administratoriaus atlyginimas ir faktinės administravimo išlaidos. Ieškinio reikalavimus ieškovas grindė Įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 8 straipsnio 4 dalyje įtvirtintu teisiniu pagrindu, t. y. įrodinėjo, kad atsakovai pažeidė pareigą kreiptis į teismą dėl bankroto bylos nemokiai įmonei iškėlimo (ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalis), dėl ko nebuvo padengtos bankroto procese patirtos bankroto administravimo išlaidos, kurias prašė priteisti iš atsakovų solidariai, vadovaujantis ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalyje įtvirtintomis nuostatomis.
Pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį, kreditorius, įmokėjęs pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą, ar prisiėmęs riziką administratorius, kuris pagal šio straipsnio 10 dalies 2 arba 3 punkto nuostatas administravo įmonę ir teismo bei administravimo išlaidoms apmokėti lėšų negavo ar jų gavo nepakankamai, bankroto proceso metu ir išregistravus įmonę turi teisę kreiptis į teismą, prašydamas priteisti kreditoriui įmokėtą sumą ar administratoriui jo lėšomis apmokėtas teismo bei administravimo išlaidas iš įmonės vadovo ar kitų asmenų pagal kompetenciją dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Taigi pagal šią įstatymo nuostatą administravimo išlaidų suma teismine tvarka išieškoma iš įmonės vadovo, savininko (savininkų) dėl to, kad šis (šie) įmonei tapus nemokia nepateikė pareiškimo teismui dėl bankroto bylos iškėlimo įmonei. Įmonės vadovas ar kiti asmenys pagal kompetenciją kreditoriui ar administratoriui atsako solidariai.
Lietuvos apeliacinis teismas yra nurodęs, kad ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu atsiranda pažeidusių pareigą kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo asmenų atsakomybė prieš kreditorių, įmokėjusį pagal šio straipsnio 10 dalies 1 punkto nuostatas numatytą sumą – šis turi teisę reikalauti jo įmokėtos sumos, ir prisiėmusį riziką administratorių – šio turėtų administravimo išlaidų apimtyje, t. y. tokius reikalavimus reiškiantys subjektai yra kreditorius ar administratorius (o ne bankrutuojanti įmonė) (Lietuvos apeliacinio teismo 2017 m. liepos 11 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. e2A-464-178/2017). Nagrinėjamu atveju UAB „GR verslo grupė“ administravo riziką dėl administravimo išlaidų prisiėmęs administratorius G. G., kurios yra neapmokėtos, kadangi administruota įmonė neturėjo turto.
Dėl pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo pažeidimo
Byloje nustatyta, kad UAB „Misima“ 2008-04-18 akcininkų E. P. (101 akcija arba 51 proc. balsų) ir D. Š. (99 akcijos arba 49 proc. balsų) sprendimu buvo nutarta pakeisti įmonės pavadinimą į UAB „GR verslo grupė“ ir nuo 2008-04-18 atleisti apeliantą D. Š. iš vadovo pareigų, o įmonės vadovu paskirti E. P., kuris šias pareigas ėjo iki įmonei Kauno apygardos teismo 2016-02-12 nutartimi buvo iškelta bankroto byla (nutartis įsiteisėjo 2016-02-22). Ieškovas sprendė, kad atsakovų neteisėti veiksmai pasireiškia tos pačios pareigos, nustatytos abiem apeliantams, pažeidimu (ĮBĮ 8 str. 1 d.), jų abiejų atsakomybės teisinis pagrindas yra tas pats (ĮBĮ 10 str. 11 d.). Ieškovo nuomone, abu atsakovai turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, nes įmonė buvo nemoki jau jai vadovaujant atsakovui D. Š.. Teisėjų kolegija visiškai sutinka su pirmosios instancijos teismo sprendimu toje dalyje, kurioje teismas sprendė, kad abu atsakovai nevykdė pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu, kuomet įmonė tapo nemokia.
Pagal ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalį, įmonės nemokumas apibūdinamas kaip įmonės būsena, kai įmonė nevykdo įsipareigojimų (nemoka skolų, neatlieka iš anksto apmokėtų darbų ir kt.) ir pradelsti įmonės įsipareigojimai (skolos, neatlikti darbai ir kt.) viršija pusę į jos balansą įrašyto turto vertės. Taigi, įstatymas kalba apie aplinkybių visumą: 1) įsipareigojimų nevykdymą, pasireiškiantį skolų nemokėjimu arba iš anksto apmokėtų darbų neatlikimu; 2) pradelstų įmonės įsipareigojimų santykį su įmonės turtu. Jeigu įmonė neatsiskaito su kreditoriais arba neturi turto, kurio verte pakankamai būtų padengtas įsipareigojimų vykdymas, tai jos ekonominė padėtis gali būti vertinama kaip nemokumas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2012 m. gegužės 2 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-204/2012; 2012 m. rugpjūčio 17 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-393/2012).
Iš UAB „GR verslo grupė“ 2008 m. balanso (b. l. 21) matyti, kad įmonės turtas už praėjusius ataskaitinius metus – 2007 m. – sudarė 762 Lt, iš jų 729 Lt per vienerius metus gautinos sumos, įmonė patyrė 34 777 Lt nuostolį, o per vienerius metus mokėtinos sumos ir trumpalaikiai įsipareigojimai sudarė 15 539 Lt, nuosavas kapitalas buvo neigiamas (-14 777 Lt.), įmonėje dirbo du darbuotojai, atsakovas D. Š. tuomet buvo įmonės akcininku ir vadovu. 2008 m. balanso duomenimis įmonės turtas padidėjo iki 101 703 Lt, įmonė gavo 8 287 Lt pelno, per vienerius metus mokėtinos sumos ir įsipareigojimai sudarė 73 416 Lt. A. E. P. atsiliepime ( 1 t., b. l. 70-71) nurodė, kad įmonė pradelstų skolų iki 2009 m. pradžios neturėjo. Byloje esančiame VSDFV Kauno skyriaus pareiškime teismui dėl bankroto bylos iškėlimo ieškovei nurodyta, kad skola biudžetui pradėjo didėti nuo 2009 m. I ketvirčio (1 t., b. l. 53-55). Nei iš vienos į bylą pateiktos vykdomojo dokumento kopijos ( 1 t. b. l. 58-62) negalima nustatyti, kad pradelsti įsipareigojimai atsirado apelianto D. Š. vadovavimo įmonei laikotarpiu. UAB „Sergel“ pažymoje apie įsiskolinimus nurodė, kad pirmoji neapmokėta PVM sąskaita faktūra išrašyta 2009-06-01 (1 t. b. l. 77), UAB „Omnitel“ skola nuo 2009-06-02 (1 t., b. l. 78-81).
Pažymėtina, kad pirmosios instancijos teismas sprendime taip pat konstatavo, jog įmonės padėtis pablogėjo 2009 m. Kauno apygardos teismo 2016-11-02 nutartyje, kuria UAB „GR verslo grupė“ bankrotas buvo pripažintas tyčiniu, nurodyta, jog įmonė nemoki buvo nuo 2009 m., 2008 m. įmonė baigė pelningai, o bankroto byloje patvirtinti kreditorių kreditoriniai reikalavimai iš esmės susidarė 2009 m., kai įmonės vadovu buvo E. P. (1 t., b. l. 98-100). Todėl įvertinus šias aplinkybes ir nutarties 20 punkte nurodytus įrodymus, nesant byloje kitų duomenų apie pradelstus įsipareigojimus 2008 m. pradžiai, teismas negali konstatuoti, kad apeliantui D. Š. vadovaujant įmonei iki 2008-04-18 įmonė negalėjo vykdyti įsipareigojimų, ar jos pradelsti įsipareigojimai viršijo puse įmonė turimo turto (ĮBĮ 2 straipsnio 8 dalis), kas būtų suponavę apelianto, kaip įmonės vadovo, pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pagal ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalį (redakcija nuo 2009-01-01), jeigu įmonė negali ir (arba) negalės atsiskaityti su kreditoriumi (kreditoriais) ir šis (šie) nesikreipė į teismą dėl bankroto bylos iškėlimo arba yra sąlyga, nurodyta šio įstatymo 4 straipsnio 4 punkte, įmonės vadovas, savininkas (savininkai) privalo pateikti pareiškimą teismui dėl bankroto bylos iškėlimo. Byloje nustačius, kad įmonės nemokumo data – 2009 m. pradžia, nagrinėjamu atveju buvo svarbu nustatyti ar apeliantas, kaip įmonės savininkas, įmonei tapus nemokiai 2009 m. pradžioje, turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo.
Sprendžiant dėl apelianto, kaip įmonės 49 proc. akcijų savininko, pareigos kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, pirmosios instancijos teismas turėjo remtis aktualia teismine praktika, suformuota Lietuvos Aukščiausiojo teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2017 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017. Kasacinis teismas, aiškindamas akcininko pareigos inicijuoti bankroto bylą atsiradimo momentą, nurodė, kad darytinas skirtumas tarp situacijos, kai akcininkas faktiškai žino apie finansinę bendrovės padėtį, nes dalyvauja įmonės veikloje (ar dėl kitų priežasčių) arba turi žinoti, nes buvo sušauktas akcininkų susirinkimas ir jis sužinojo (turėjo sužinoti) apie šią aplinkybę, ir situacijos, kai akcininkas objektyviai nežino ir neturi žinoti. Nenustačius, kad akcininkas faktiškai žinojo apie įmonės nemokumą, nėra pagrindo nustatyti neteisėtus veiksmus nevykdant pareigos kreiptis dėl bankroto bylos iškėlimo.
Pirmosios instancijos teismas konstatavo, kad atsakovas D. Š. taip pat turėjo pareigą kreiptis į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos UAB „GR verslo grupė“ iškėlimo, nes atsakovas galėjo inicijuoti akcininkų susirinkimą ir iškelti aktualius klausimus, nes įmonė nuo 2009 m. neteikė finansinės atskaitomybės dokumentų, įmonėje nebuvo apdraustųjų asmenų, ji neturėjo nekilnojamojo turto.
Teisėjų kolegija pažymi, kad ABĮ 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, jog eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Pagal ABĮ 58 straipsnio 2 dalį bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį tvirtina eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Tačiau būtina pažymėti, kad sprendimo teisę sušaukti susirinkimą turi tik daugumos akcininkai – pagal ABĮ 23 straipsnio 4 dalį, jei bendrovės valdyba ar bendrovės vadovas nepriėmė sprendimo sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą per 10 dienų nuo susirinkimo sušaukimo iniciatorių paraiškos gavimo dienos, visuotinis akcininkų susirinkimas gali būti šaukiamas akcininkų, kuriems priklausančios akcijos suteikia daugiau kaip 1/2 visų balsų, sprendimu. Aiškindamas šias teisės normas kasacinis teismas paminėtoje 2017 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 nurodė, kad pareigos sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą nustatymas balsų daugumą turintiems bendrovės dalyviams yra labiau pagrįstas nei tokios daugumos neturintiems. Dėl to aplinkybė, kad atsakovas D. Š., būdamas 49 proc. visų balsų akcininkas, turėjo pareigą sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą, negalima, nes jis turėjo tik iniciatyvos teisę sušaukti visuotinį akcininkų susirinkimą. Todėl nagrinėjamu atveju nenustačius apelianto pareigos sušaukti susirinkimą, būtina nustatyti, ar jis faktiškai turėjo duomenų arba žinojo, kad įmonė negali atsiskaityti su kreditoriais, ji yra nemoki.
ABĮ 24 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas turi įvykti kasmet ne vėliau kaip per 4 mėnesius nuo finansinių metų pabaigos. Pagal ABĮ 58 straipsnio 2 dalį, bendrovės metinių finansinių ataskaitų rinkinį tvirtina eilinis visuotinis akcininkų susirinkimas. Bylos duomenys patvirtina, kad įmonė neteikė VĮ Registrų centrui finansinės atskaitomybės dokumentų už 2010 m., taip pat nėra duomenų, kad būtų šaukiami visuotiniai susirinkimai. Kasacinis teismas 2017 m. sausio 20 d. nutartyje civilinėje byloje Nr. 3K-3-89-378/2017 išaiškino, jog esant tokiai situacijai, kai vadovas neparengė metinių finansinių ataskaitų, informacijos gavimas faktiškai tampa negalimas, <> kad akcininko pareigos žinoti apie bendrovės finansinę padėtį, kai akcininkas apie ją neinformuotas (nesušauktas akcininkų susirinkimas ir neinformuotas kitais būdais), nustatymas nesuderinamas su ribota akcininko, turinčio mažiau kaip 50 proc. akcijų, teise gauti informaciją iš bendrovės. Kasacinis teismas nurodė, kad akcininkui neturint galimybės susipažinti su pirminiais finansiniais bendrovės dokumentais, net pasinaudojus savo teise inicijuoti akcininkų susirinkimą, tuo atveju, jei vadovas neatliko savo pareigos parengti finansinių ataskaitų rinkinį, jis neturi nei teisinės, nei faktinės galimybės sužinoti apie realią bendrovės finansinę padėtį. Remiantis šia kasacinio teismo praktika, teisėjų kolegija daro išvadą, kad konstatuoti, jog apeliantas apie įmonės finansinę padėtį sužinojo ar turėjo sužinoti iš įmonės balansų, nagrinėjamu atveju negalima.
Tačiau teisėjų kolegija turi pagrindo daryti išvadą, kad įmonei nuo 2009 m. tapus nemokiai, apeliantas faktiškai turėjo duomenų apie įmonės realią padėtį. Pirmosios instancijos teismas nurodė, kad atsakovo atstovė 2017-01-26 ir 2017-11-23 teismo posėdžiuose nurodė, jog D. Š. buvo žinoma apie įmonės sunkią finansinę padėtį. Teisėjų kolegija, išklausiusi atsakovo D. Š. atstovės paaiškinimus 2017-01-26 teismo posėdyje (garso įrašas nuo 29:01 iki 46:12) ir 2017-11-23 teismo posėdyje (garso įrašas nuo 5:13 iki 19:50) konstatuoja, kad atstovė paaiškino, jog jos atstovaujamasis žinojo, kad įmonė turi finansinių sunkumų ir žinojo, kad vadovas bandė išlaikyti įmonę, vykdė barterinius mainus. Šis paaiškinimas yra teisingas, nes tiesioginės prieigos būdu teisėjų kolegija gavo duomenis iš VSDFV apie tai, kad atsakovas D. Š. UAB „GR verslo grupė“ dirbo iki 2012-10-24 ir darbas šioje įmonėje buvo jo vienintelės draudžiamosios pajamos, todėl jam faktiškai buvo žinoma įmonės finansinė padėtis.
Kauno apygardos teismo 2016-02-12 nutartyje, kuria įmonei iškelta bankroto byla, konstatuota, kad įmonė realiai veiklos nevykdo nuo 2009 m. Iš byloje esančio VSDFV Kauno skyriaus darbuotojų sąrašo (1 t. b. l. 22) matyti, kad nuo 2009-10-30 pas draudėją buvo apskaitomi tik trys darbuotojai, o nuo 2010-12-08 tik du – abu atsakovai – abu įmonės akcininkai. Teisėjų kolegija konstatuoja, kad akcininkui – apeliantui, įmonėje dirbusiam iki 2012-10-24, atsirado pareiga inicijuoti bankroto bylą net ir tuo atveju, jei visuotinis akcininkų susirinkimas neįvyko. Apie tai, kad įmonė faktiškai veiklos nevykdo, apeliantui turėjo būti žinoma bent jau nuo 2010-12-08, kuomet įmonėje liko dirbti tik abu akcininkai. Todėl atsakovo D. Š. neveikimas, nesikreipimas į teismą su pareiškimu dėl bankroto bylos iškėlimo, suponavo jo neteisėtus veiksmus ir kaltę, kad, įmonei iškėlus bankroto bylą pagal 2015-12-11 kreditoriaus VSDFV Kauno skyriaus pareiškimą (1 t. b. l. 53-55), ji jau neturėjo turto padengti bankroto administravimo išlaidas (priežastinis ryšys). Tokia pat išvada pagrįstai padaryta ir kito atsakovo E. P. neteisėto neveikimo atžvilgiu.
Apibendrinus pirmiau nurodytas faktines aplinkybes ir remiantis nurodytu teisiniu reglamentavimu, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismo išvada, kad abu atsakovai nevykdė ĮBĮ 8 straipsnio 1 dalyje numatytos pareigos kreiptis į teismą dėl bankroto bylos įmonei iškėlimo ir šios pareigos nevykdymas yra neteisėtas neveikimas, galintis sukelti žalos, už kurios padarymą ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalies pagrindu atsiranda abiem atsakovams solidari pareiga atlyginti administravimo išlaidas prisiėmusiam riziką administratoriui.
Dėl žalos dydžio
Nagrinėjamo ginčo atveju ieškovas turi įrodyti ne tik atsakovų neteisėtus veiksmus, tačiau ir žalos faktą ir dydį, neteisėtų veiksmų ir žalos priežastinį ryšį, o apeliantai paneigti savo kaltės prezumpciją (CK 6.246 - 6.249 str.). Kartu galioja ir bendroji įrodinėjimo pareigos taisyklė, įtvirtinta CPK 12 ir 178 straipsniuose – kiekvienas suinteresuotas asmuo privalo įrodyti aplinkybes, kuriomis grindžia savo reikalavimus bei atsikirtimus. Atsakomybė pagal ĮBĮ 10 straipsnio 11 dalį prisiėmusiam riziką administratoriui atsiranda šio turėtų administravimo išlaidų apimtyje. Apeliantas nesutinka su pirmosios instancijos teismo nustatytu atlygintinos žalos dydžiu dalyje dėl 3200 Eur nuomos išlaidų.
2016-05-16 įvyko UAB „GR verslo grupė“ 1-asis kreditorių susirinkimas (1 t. b. l. 158-165), kuris nutarė nustatyti 6 MMA plius priedai, numatyti Atlyginimo administratoriui už bankroto administravimą nustatymo taisyklėse, atlyginimą administratoriui ir 25 MMA administravimo išlaidoms, į kurias įeina: teisinės išlaidos, atlyginimas buhalterei ir mokesčiai, pašto, kanceliarinės, ryšio, kuro, skelbimų laikraščiuose, banko, archyvavimo ir kitos nenumatytos išlaidos. Ieškovas 2017-01-26 teismo posėdyje paaiškino, kad iš viso turėjo 5480,00 Eur administravimo išlaidų, iš kurių 2280 Eur administratoriaus atlyginimas ir patyrė 3200 Eur išlaidų, bankrutuojančiai įmonei nevykdant 2016-03-01 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1/2016 (1 t. b. l. 117). Šia sutartimi įmonei buvo išnuomotos 10 kv. m. bendro ploto patalpos Laisvės al. 84-4, Kaune, administruojamos įmonės bankroto administravimui ir buhalterinių duomenų saugojimui, mokant po 300 Eur per mėn. Teisėjų kolegija tiesioginės prieigos prie NTR duomenimis nustatė, kad šios 73,95 kv. m. bendro ploto gyvenamosios patalpos Laisvės al. 84-4, Kaune priklauso nuosavybės teise bankroto administratoriui. Paminėtą sutartį sudarant, nuomotoją ir nuomininkę atstovavo bankroto administratorius, vadinasi ir dėl 10 kv. m. nuomos kainos – 300 Eur per mėn. – sprendimą priėmė pats administratorius. Apeliantas šiuo aspektu nurodė, kad administratoriaus nustatyta nuomos kaina yra labai didelė ir teisėjų kolegija su tuo nesutikti neturi pagrindo.
Be to, sudarius 2016-03-01 Negyvenamųjų patalpų nuomos sutartį Nr. 1/2016, tarp bankroto administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės atsirado prievoliniai nuomos teisiniai santykiai. Teisėjų kolegija pažymi, kad CK 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta, jog atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) 11 straipsnio 5 dalies 9 dalyje nustatyta, kad administratorius atstovauja arba įgalioja kitą asmenį atstovauti bankrutuojančiai įmonei teisme, kreditorių susirinkime ir sudarant sandorius, kai bankrutuojanti įmonė tęsia ūkinę komercinę veiklą. Nagrinėjamu atveju administratoriaus sudarytas sandoris nėra susijęs su bankrutuojančios įmonės tęsiama komercine veikla. ĮBĮ 11 straipsnio 6 dalyje įtvirtinta, jog inter alia (be kita ko), administratoriumi negali būti įmonės, kuriai iškelta bankroto byla, kreditorius, administratorius negali turėti teisinio suinteresuotumo bylos baigtimi, pirkti įmonės turtą, atstovauti pirkėjui jį perkant. Pažymėtina, jog ĮBĮ normos, reglamentuojančios administratoriaus funkcijas ir įgaliojimus, yra imperatyviojo pobūdžio, todėl bankroto administratoriaus su bankrutuojančia įmone sudaryto sandorio, prieštaraujančios ĮBĮ nuostatoms, pagrindu priskaičiuotos 3200 Eur ieškovo nekilnojamojo turto nuomos bankrutuojančiai įmonei išlaidos nelaikytinos administravimo išlaidomis ir jų atlyginti apeliantas neturi. Padarius tokią išvadą, skundžiamas pirmosios instancijos teismo sprendimas pakeistinas iš dalies, ieškinį tenkinant iš dalies, o iš atsakovų solidariai priteista 5480 Eur suma mažintina iki 2280 Eur (CPK 326 straipsnio 1 dalies 3 punktas). Pažymėtina, kad apelianto apeliacinio skundo tenkinimas iš dalies, teisines pasekmes sukuria ir kitam atsakovui E. P., kuris nors ir nepateikė apeliacinio skundo, tačiau su atsakovu yra susietas solidariosios prievolės atlyginti ieškovui bankroto administravimo išlaidas.
Dėl bylinėjimosi išlaidų
Pakeitus pirmosios instancijos teismo sprendimą, perskirstytinos pirmosios instancijos teisme patirtos bylinėjimosi išlaidos (CPK 93 straipsnio 1 dalies 5 punktas). Jeigu ieškinys patenkintas iš dalies, bylinėjimosi išlaidos priteisiamos ieškovui proporcingai teismo patenkintų reikalavimų daliai, o atsakovui – proporcingai teismo atmestų ieškinio reikalavimų daliai (CPK 93 straipsnio 2 dalis).
Kasacinio teismo praktikoje, aiškinant CPK 92 straipsnio 2 dalies nuostatas, nurodyta, kad šioje normoje nedetalizuota, ar bylinėjimosi išlaidos turi būti paskirstomos atsižvelgiant į pradinį ar į patikslintą ieškovo reikalavimą. Taip pat nurodyta, kad ieškinio reikalavimai, kurių atsisakė pats ieškovas ir kurie nebuvo nagrinėti teismo, nelaikytini galutiniais, todėl negali būti laikomi teismo atmestais, todėl bylinėjimosi išlaidos skaičiuojamos nuo galutinių ieškinio reikalavimų (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. lapkričio 16 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-475/2012, 2013 m. vasario 14 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-29/2013).
Ieškovas nors pradiniu ieškiniu prašė priteisti iš atsakovų solidariai 29 455,22 Eur žalos atlyginimo, tačiau ieškinį patikslino (2 t. b. l. 41-48) ir prašė priteisti iš atsakovų solidariai 5 480 Eur įmonės bankroto administravimo išlaidų. Ieškinį tenkinant 2280 Eur sumoje, laikytina, kad ieškovo ieškinys tenkintas 42 proc., o atmestas – 58 proc.
Ieškovas 2016-11-29 atstovavimo sutarties pagrindu buvo atstovaujamas advokato padėjėjo (1 t., b. l. 132) ir turėjo 500 Eur išlaidų pagal 2016-11-29 PVM sąskaitą faktūrą Nr. P2016482/12 (1 t. b. l. 151). Teisėjų kolegija pažymi, kad ši sąskaita yra išrašyta UAB „Kirkiliavas“, kuri nėra byloje dalyvaujantis asmuo, tačiau ją priėmė ieškovas G. G.. Ją apmokėjo UAB „Kirkiliavas“ 2016-12-01 lėšų pervedimo nurodymu (1 t., b. l. 155). Šiame nurodyme nurodyta, kad jį patvirtino G. G., todėl teisėjų kolegija sprendžia, kad nors už ieškovą jo turėtas bylinėjimosi išlaidas ir sumokėjo trečiasis asmuo, tačiau šios išlaidos gali būti pripažintos ieškovo turėtomis išlaidomis (CPK 6.50 straipsnis).
Byloje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teisme nagrinėjant atsakovo D. Š. pirmąjį apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017-02-15 sprendimo, atsakovas turėjo 164 Eur žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinį skundą ( 2 t. b. l. 7), o ieškovas turėjo 1000 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už susipažinimą su civiline byla ir atsiliepimo į apeliacinį skundą parengimą, kurias pagrindė 2017-04-06 pinigų priėmimo kvitu (2 t. b. l. 16-19).
CPK 98 straipsnio 2 dalyje nustatyta, kad šalies išlaidos, susijusios su advokato ar advokato padėjėjo pagalba, atsižvelgiant į konkrečios bylos sudėtingumą ir advokato ar advokato padėjėjo darbo ir laiko sąnaudas, yra priteisiamos ne didesnės, kaip yra nustatyta teisingumo ministro kartu su Lietuvos advokatų tarybos pirmininku patvirtintose rekomendacijose dėl darbo užmokesčio. Tokios šiuo metu galiojančios rekomendacijos yra patvirtintos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 „Dėl Rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteisimo, užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalaus dydžio patvirtinimo“ (toliau - Rekomendacijos) ( aktuali akto redakcija, galiojanti nuo 2015 m. kovo 20 d.). Atsižvelgiant į bylos pobūdį, jos sudėtingumą bei vadovaujantis Rekomendacijų 8.2 ir 8.11 punktais, ieškovo turėtos 1 500 Eur išlaidos neviršija Rekomendacijų maksimalių dydžių.
Bylos šalių pirmosios instancijos teisme turėtos bylinėjimosi išlaidos (ieškovo – 1500 Eur, o atsakovo D. Š. – 164 Eur) paskirstytinos pagal tai, kad ieškinys tenkinamas 42 proc., o atmestas – 58 proc. Ieškovas turi teisę į 630 Eur bylinėjimosi išlaidų atlyginimą (1500 Eur x 42 proc.), kurios dalintinos lygiomis dalimis tarp abiejų atsakovų po 315 Eur (630 Eur :2). Pažymėtina, kad solidarioji skolininkų pareiga atsiranda iš prievolinių teisinių santykių (CK 6.6 straipsnis), o bylinėjimosi išlaidų paskirstymas yra procesinio pobūdžio klausimas, kuris reglamentuojamas procesinės teisės normų, kuriose solidarioji pareiga nenumatyta.
A. D. Š. turi teisę į 95,12 Eur (164 Eur x 58 proc.) pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimą. Atlikus jo turėtų bylinėjimosi išlaidų įskaitymą į jam tenkančią ieškovo išlaidų atlyginimo dalį, iš šio atsakovo ieškovui priteisiamas 219,88 Eur (315 Eur – 95,12 Eur), o iš atsakovo E. P. – 315 Eur ieškovo pirmosios instancijos teisme turėtų bylinėjimosi išlaidų atlyginimas.
Ieškinį tenkinus 42 proc., skundžiamu teismo sprendimu iš atsakovų valstybei priteistas žyminis mokestis sumažinamas iki 69 Eur ir iš kiekvieno atsakovo priteisiama po 34 Eur šių išlaidų (164 Eur x 42 proc. : 2). Pirmosios instancijos teismas turėjo 20,52 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu, kurios tarp šalių paskirstytinos proporcingai patenkintų ir atmestų reikalavimų daliai, nes ieškovas yra atleistas tik nuo žyminio mokesčio mokėjimo valstybei (CPK 83 straipsnio 1 dalies 9 punktas), bet ne nuo visų bylinėjimosi išlaidų valstybei atlyginimo. Tokiu atveju iš ieškovo valstybei priteisiama 11,90 Eur (20,52 x 58 proc.), o iš atsakovų – po 4,31 Eur (20,52 Eur x 42 proc. : 2) iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu.
Nagrinėjant atsakovo D. Š. apeliacinį skundą dėl Kauno apylinkės teismo 2017-12-14 sprendimo, apeliantas turėjo 164 Eur žyminio mokesčio išlaidų už apeliacinio skundo pateikimą (2 t. b. l. 89), o ieškovas – 800 Eur išlaidų advokato pagalbai apmokėti už atsiliepimo į jį parengimą. Šių šalių turėtos bylinėjimosi išlaidos paskirstytinos atsižvelgiant į tai, kad apelianto apeliacinis skundas buvo tenkintas 42 proc., o atmestas – 58 proc., todėl atsakovas turi teisę į 69 Eur žyminio mokesčio išlaidų atlyginimą (164 Eur x 42), o ieškovas – į 464 Eur (800 Eur x 58) išlaidų advokato pagalbai apmokėti. Atlikus tapačių bylinėjimosi išlaidų įskaitymą, iš apelianto ieškovui priteisima 395 Eur (464 Eur – 69 Eur) turėtų bylinėjimosi išlaidų apeliacinės instancijos teisme atlyginimas.
Apeliacinės instancijos teisme turėta 6,11 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Jas paskirsčius tarp šalių pagal tai, kad apeliacinis skundas buvo tenkintas 42 proc., o atmestas – 58 proc., 3,54 Eur išlaidos, kaip viršijančios minimalią 3,00 Eur sumą, priteisiamos tik iš apelianto (6,11 Eur x 58 proc.), nes iš ieškovo priteistina suma sudaro tik 2,57 Eur.
Kauno apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 3 punktu,
n u t a r i a :
Kauno apylinkės teismo 2017 m. gruodžio 14 d. sprendimą pakeisti iš dalies ir jo rezoliucinę dalį išdėstyti taip:
„ieškinį tenkinti iš dalies.
Priteisti ieškovui G. G., a. k. (duomenys neskelbtini) iš atsakovų E. P., a. k. (duomenys neskelbtini) ir D. Š., a. k. (duomenys neskelbtini) solidariai 2280 Eur (du tūkstančius du šimtus aštuoniasdešimt eurų) administravimo išlaidų.
Priteisti ieškovui G. G. iš atsakovo E. P. 315 Eur (tris šimtus penkiolika eurų), o iš atsakovo D. Š. 219,88 Eur (du šimtus devyniolika eurų 88 ct) bylinėjimosi išlaidų.
Priteisti iš atsakovų E. P. ir D. Š. valstybei po 34 Eur (trisdešimt keturis eurus) iš kiekvieno žyminio mokesčio ir po 4,31 Eur iš kiekvieno išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Šios sumos turi būti sumokėtos į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) (įmokos kodas 5660).
Priteisti iš ieškovo G. G. valstybei 11,90 Eur išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) (įmokos kodas 5660)“.
Priteisti iš apelianto D. Š. ieškovui G. G. 395 Eur (tris šimtus devyniasdešimt penkis eurus) išlaidų advokato pagalbai apeliacinės instancijos teisme apmokėti.
Priteisti iš apelianto D. Š. valstybei 3,54 Eur (tris eurus 54 ct) išlaidų, susijusių su procesinių dokumentų įteikimu. Ši suma turi būti sumokėta į Valstybinės mokesčių inspekcijos prie LR FM, biudžeto pajamų surenkamąją sąskaitą Nr.(duomenys neskelbtini) (įmokos kodas 5660).
Ši Kauno apygardos teismo nutartis įsiteisėja nuo jos priėmimo dienos.
Teisėjai Marius Bartninkas
Dalė Burdulienė
Gintautas Koriaginas