Civilinė byla Nr. 2T-55/2012

Procesinio sprendimo kategorija 130.3.2

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2012 m. gruodžio 5 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš Artūro Driuko (kolegijos pirmininko ir pranešėjo), Danutės Milašienės ir Alvydo Poškaus,

sekretoriaujant Joanai Tamašauskienei,

dalyvaujant pareiškėjo atstovams P. M. ir advokatei Rūtai Čilinskaitei,

Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnybos prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos atstovei S. B.,

viešame teismo posėdyje žodinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal pareiškėjo T. M. prašymą dėl užsienio teismo sprendimų nepripažinimo, suinteresuotas asmuo Z. C. S., išvadą teikianti institucija - Valstybės vaiko teisių apsaugos ir įvaikinimo tarnyba prie Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos.

Teismas, išnagrinėjęs bylą,

n u s t a t ė:

Pareiškėjas T. M. kreipėsi į Lietuvos apeliacinį teismą su prašymu dėl užsienio teismo sprendimų nepripažinimo, kurį patikslinęs prašė: 1) nepripažinti Ontarijo teismo 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo; 2) nepripažinti ir abipusiškumo pagrindu panaikinti Ontarijo teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 27 d., 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. įsakymus; 3) nepripažinti 2011 m. gegužės 3 d. Ontarijo teisme pradėtos skyrybų ir tėvų pareigų nustatymo bylos; 4) išduoti 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000 (toliau - 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003), 39 straipsnyje numatytą pažymėjimą dėl sprendimo dėl Ontarijo teismo nutarčių nepripažinimo ir panaikinimo registravimo ir vykdymo Nyderlanduose ir Italijoje; 5) sprendimo dėl Ontarijo teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 27 d., 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. rugpjūčio 15 d. ir 2012 m. balandžio 17 d. įsakymų nepripažinimo ir panaikinimo vykdymui išduoti 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 42 straipsnyje numatytą pažymėjimą (1 t., b.l. 1-11, 3 t., b.l. 78-83).

Prašyme nurodė, kad Vilniaus miesto pirmajame apylinkės teisme nuo 2011 m. balandžio 12 d. nagrinėjama skyrybų dėl sutuoktinės kaltės ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo byla Nr. 2-9721-129/2011 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S.. 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi teismas pritaikė laikinąsias apsaugos priemones ir nustatė, kad ieškovo ir atsakovės mažametis sūnus, Lietuvos Respublikos pilietis M. M. S., gyvens su ieškovu iki skyrybų bylos pabaigos. Nutartis dėl laikinųjų apsaugos priemonių yra įsigaliojusi bei vykdytina Lietuvoje, Italijoje, o dėl leidimo vykdyti šią nutartį vyksta byla Nyderlanduose. Pabrėžė, kad Z. C. S. Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutarties dėl laikinųjų apsaugos priemonių nevykdė ir nuo 2011 m. gegužės 3 d. laiko atskyrusi pareiškėjo sūnų nuo jo, kurį suinteresuotas asmuo neteisėtai iš Kanados išvežė į Italiją. Italijos Centrinei vaiko teisių apsaugos įstaigai ir policijai pradėjus sūnaus sugrąžinimo procedūrą, vaikas antrą kartą buvo pagrobtas ir išvežtas į Nyderlandus, kur šiuo metu sūnaus sugrąžinimo procedūrą vykdo Nyderlandų Centrinė vaiko teisių apsaugos įstaiga. Pabrėžė, kad suinteresuotas asmuo žino apie Lietuvoje vykstančią skyrybų ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylą. Taip pat pažymėjo, kad vaikui yra reikalingas skubus gydymas, kuris, dėl pagrobimo ir suinteresuoto asmens nesutikimo nuvesti vaiką pas gydytoją, vėluoja. Atkreipė dėmesį, kad pareiškėjo sūnus įtrauktas į Europos Sąjungos ieškomų asmenų duomenų bazę, suinteresuotam asmeniui iškelta baudžiamoji byla dėl teismo nutarties nevykdymo. Suinteresuotam asmeniui pranešus apie ketinimą išvykti į Kanadą, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas 2012 m. balandžio 7 d. nutartimi skubiai pritaikė papildomas laikinąsias apsaugos priemones, uždrausdamas išvežti vaiką iš Europos Sąjungos. Pareiškėjas, gavęs Z. C. S. atsiliepimą, sužinojo, kad ji, sužinojusi apie Lietuvoje prasidėjusią vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylą, 2011 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Kanados Ontarijo Aukščiausiojo teisingumo teismo šeimos teisės skyrių dėl skyrybų ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bei pateikė minėto teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 27 d. ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutartis. Visos šios nutartys yra laikinos, neatitinka Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 810 straipsnio reikalavimų, prieštarauja viešajai tvarkai:

1) Pateiktos Kanados teismo nutartys, priimtos skyrybų byloje, galimai nustojo galioti Ontarijos provincijos ir Kanados teritorijoje 2011 m. spalio 12 d., nes Ontarijo teismas išbraukė bylą iš bylų sąrašo.

2) Vilniaus miesto 1 apylinkės teisme skyrybų ir tėvų pareigų nustatymo byla pradėta 2011 m. balandžio 12 d., o 2011 m. balandžio 28 d. ir 2012 m. balandžio 7 d. nutartimis pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės. Tuo tarpu, iš esmės tokia pati byla tarp tų pačių šalių Kanados teisme pradėta 2011 m. gegužės 3 d., jau vykstant bylai Lietuvoje. Pažymėtina, kad byla yra teisminga Lietuvos teismams, nes pareiškėjas ir jo sūnus yra Lietuvos piliečiai, jų nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Bylos išskirtinį teismingumą Lietuvos teismams patvirtina aplinkybė, kad pareiškėjas ir suinteresuotas asmuo Kanadoje negyvena, negyveno, neturi ryšio su šia šalimi, o turėjo tik laikinų lankytojų vizas.

3) Pareiškėjas niekada nebuvo Kanados teismo informuotas apie pradėtą bylą, jam nebuvo įteikti teismo procesiniai dokumentai. Kanados Ontarijo Aukščiausiojo teisingumo teismo šeimos teisės skyrius 2011 m. liepos 21 d. neskundžiama nutartimi nutarė, kad procesiniai dokumentai pareiškėjui neteiktini, nes nežinoma jo gyvenamoji vieta, nors suinteresuotam asmeniui pareiškėjo gyvenamoji vieta buvo žinoma.

4) Kanados teismo procesiniai sprendimai, kurių prašoma nepripažinti, pažeidžia lis pendens taisyklę. Ši taisyklė įpareigoja teismą atsisakyti nagrinėti bylą, kai tokia pati byla jau yra iškelta užsienio valstybės teisme. Taip ir turėjo pasielgti Kanados teismas, nes Lietuvos Respublikoje skyrybų byla tarp tų pačių šalių, tuo pačiu klausimu pradėta anksčiau.

5) Kanados teismo laikinieji įsakymai pažeidžia viešąją tvarką bei žmogaus teises, nes jie suteikia suinteresuotam asmeniui vienasmenišką pareiškėjo sūnaus globą ir nepagrįstai apriboja pareiškėjo tėvo valdžios teises ir galimybes matytis, bendrauti ir net kalbėtis su savo sūnumi. Bendrosios teisės šalyse įprasta praktika, kada vienam iš tėvų skiriama išimtinė vaiko globa, o kito tėvo teisės neterminuotai apribojamos, yra nesuderinama su Europos Sąjungos užtikrinamomis žmogaus teisėmis, prieštarauja Lietuvos Respublikos viešajai tvarkai bei vaiko teisėms.

Atsiliepimu į pareiškėjo T. M. prašymą suinteresuotas asmuo Z. C. S. prašo pareiškėjo prašymą dėl Kanados Ontarijo Aukščiausiojo teisingumo teismo šeimos teisės skyrius 2011 m. birželio 27 d. nutarties nepripažinimo atmesti, o bylą dalyje dėl minėto teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutarčių nepripažinimo nutraukti. Atsiliepimą grindžia šiais argumentais:

1) Kanados Ontarijo Aukščiausiojo teisingumo teismo šeimos teisės skyriaus 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutartys yra laikinos ir nebesukelia jokių teisinių pasekmių, jos reguliavo vaiko globos santykius, dėl kurių jau yra priimtas ir įsiteisėjęs galutinis teismo sprendimas Kanadoje. Kanados teismo 2012 m. balandžio 17 d. nutartimi buvo nutraukta pareiškėjo ir suinteresuoto asmens santuoka. Šia nutartimi teismas taip pat patvirtino 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutartį, pagal kurią išimtinė vaiko globa nustatyta suinteresuotam asmeniui. Taigi tik 2012 m. balandžio 17  d. nutartis yra laikytina galutiniu užsienio teismo sprendimu dėl vaiko globos, o kitos nutartys yra laikinos, todėl jokių teisinių pasekmių, byloje esant galutiniam sprendimui, nebesukelia. Dėl šios priežasties procesas dėl Kanados teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutarčių nepripažinimo turi būti nutrauktas, nes nėra užsienio teismo sprendimo nepripažinimo dalyko – paties teismo sprendimo. Atkreiptinas dėmesys, kad 2011 m. liepos 21 d. nutartis nenustatė šalims jokių materialinių teisių ir pareigų, o joje tik buvo pažymėta, kad teismas nusprendė neįteikinėti T. M. bylos dokumentų. Pažymėtina, kad dėl 2012 m. balandžio 17  d. nutarties pripažinimo suinteresuotas asmuo ketina kreiptis į Lietuvos apeliacinį teismą.

2) 2011 m. gegužės 13 d. Kanados teismas priėmė laikinąją nutartį, kuri panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo.

3) Kanados teismo 2011 m. birželio 27 d. laikinoji nutartis, nors taip pat buvo laikina, tačiau sukūrė pareiškėjui prievolę mokėti sūnui išlaikymą, todėl ji gali būti pripažinimo ar nepripažinimo Lietuvos Respublikoje objektu. Minėta laikinoji nutartis yra įsiteisėjusi.

4) Lietuvos teismams nėra išimtinai teisminga šalių skyrybų ir vaiko globos byla, kadangi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 784 straipsnio 2 dalyje nurodyta, kad jeigu abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje, jų šeimos bylas nagrinėja išimtinai Lietuvos Respublikos teismai. Taigi pareiškėjas klaidingai nurodo, kad byla priklauso išimtinei Lietuvos teismų kompetencijai, nes pareiškėjas ir vaikas nuolat gyvena Lietuvoje. Suinteresuotas asmuo šiuo metu gyvena Olandijoje, sūnus su ja taip pat gyvena Olandijoje.

5) CPK 785 straipsnio 1 dalyje numatyta, kad Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Pareiškėjas, pareikšdamas 2011 m. balandžio 12 d. ieškinį, neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos Lietuvos Respublikoje (pareiškėjas nuo 2007 m. iki 2011 m. vasaros gyveno Kanadoje), todėl Lietuvos Respublikos teismai neturėjo išimtinės kompetencijos nagrinėti bylą.

6) Pareiškėjas klaidingai nurodo, kad jis nebuvo informuotas apie civilinės bylos iškėlimą Kanadoje, jis nedalyvavo nagrinėjant bylą. Pareiškėjas dalyvavo 2011 m. gegužės 3 d. Kanados teismo posėdyje, o šio posėdžio metu priimtoje nutartyje matyti, kad kitas teismo posėdis vyks 2011 m. gegužės 13 d. Pareiškėjas, nedalyvaudamas ir nesirūpindamas ginčo eiga, tokiu savo elgesiu savanoriškai prisiėmė bet kokias jam nepalankias pasekmes, nes pats nesirūpino savo teisių gynyba. Be to, pareiškėjas žinojo ir apie kitus teismo posėdžius, nes pats raštu kreipėsi į teismą dėl posėdžio atidėjimo.

7) Pareiškėjo prašyme nurodytos aplinkybės, kad Kanados teismo pradėta byla yra niekinė, neteisėta, nes yra pradėta vėliau tarp tų pačių šalių, tuo pačiu klausimu ir pažeidžia lis pendens taisyklę, nėra laikytinos 2011 m. birželio 27 d. nutarties nepripažinimo pagrindu, nes CPK 810 straipsnio 1 dalies 4 punktas kaip sprendimo nepripažinimo pagrindą numato aplinkybę, kad prašomas pripažinti sprendimas yra nesuderinamas su Lietuvos Respublikoje priimtu sprendimu tarp tų pačių šalių. Lietuvos teismuose nėra priimto jokio galutinio sprendimo dėl pareiškėjo inicijuotos (neteisėtai ir nepagrįstai) bylos, Lietuvos Respublikos teismai nėra priėmę jokių nutarčių dėl vaiko išlaikymo klausimų.

8) Pareiškėjas nenurodo, kodėl Kanados teismo 2011 m. birželio 27 d. nutarties pripažinimas prieštarautų viešajai tvarkai. Minėta teismo nutartis, kuria nustatyta pareiškėjui pareiga mokėti 715 dolerių mėnesinį išlaikymą vaikui, neprieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai, žmogaus bei vaiko teisėms.

9) Pareiškėjas sąmoningai nutyli, kad Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 7 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės 2012 m. balandžio 24 d. buvo panaikintos.

10) Pareiškėjo kartu su prašymu pateikti vaiko medicininiai dokumentai, išduoti Baltijos Amerikos klinikoje, buvo išduoti gydytojai nemačius vaiko, nes vaikas Lietuvoje niekada nėra buvęs.

Pareiškėjas T. M. pateikė Lietuvos apeliaciniam teismui rašytinius paaiškinimus dėl suinteresuoto asmens atsiliepimo į pareiškėjo prašymą. Paaiškinimuose nurodo šiuos argumentus:

1) Nyderlandų Centrinė įstaiga nuo 2012 m. sausio 1 d. vykdo pareiškėjo sūnaus sugrąžinimo bylą. Suinteresuotas asmuo, atsisakydamas grąžinti sūnų, remiasi neteisėtomis Kanados teismo nutartimis. Šiomis nutartimis remiasi tiek Olandijos Almelo teismas, kur vyksta byla dėl sūnaus grąžinimo, tiek ir Vilniaus miesto 1 apylinkės teismas, kurios, priešingai nei teigia suinteresuotas asmuo, yra galutinės, sudaro vientisą sprendimą ir sukelia neigiamas teisines pasekmes Jungtinėse Amerikos Valstijose, Kanadoje.

2) Suinteresuoto asmens kartu su atsiliepimu pateikti įrodymai neatitinka CPK įrodymams keliamų reikalavimų, nes yra pateiktos neoriginalios dokumentų fotokopijos, be to, pateiktas išrašas iš Dinkelland savivaldybės registro nėra patvirtintas pažyma „Apostille. Pažymėtina, kad suinteresuotas asmuo nepateikia jokių įrodymų apie savo gyvenamąją vietą, todėl nėra aišku, kur buvo ir yra jo nuolatinė gyvenamoji vieta. Suinteresuotas asmuo taip pat remiasi keliais elektroniniais laiškais, kurie nėra pasirašyti, neturi elektroninio parašo rekvizitų. Su atsiliepimu taip pat pateikta neaiškios kilmės neoriginalios dokumentų kopijos, pavyzdžiui, Kanados nacionalinės galerijos prezidentu apsišaukusio asmens elektroninis laiškas.

3) Suinteresuotas asmuo nepagrįstai teigia, kad Kanados teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d. ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutartys nesukelia pareiškėjui jokių teisinių pasekmių. Jos nesukelia pareiškėjui jokių pasekmių Lietuvos Respublikoje, nes nėra pripažintos CPK numatyta tvarka, tačiau tokios pasekmės atsirastų, jei šios nutartys, sudarančios vieną bendrą ir galutinį sprendimą, būtų pripažintos Lietuvos Respublikoje. Pažymėtina, kad minėtų nutarčių nepripažinimo klausimas yra labai svarbus Lietuvoje vykstančiai skyrybų ir vaiko gyvenamosios vietos nustatymo bylai.

4) Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d, nutartimi pareiškėjo sūnaus gyvenamoji vieta nustatyta su pareiškėju, jam nėra numatyta prievolė mokėti vaikui išlaikymą. Suinteresuotas asmuo klaidina teismą, kad Kanados teismo 2011 m. birželio 27 d. nutartis tik sukūrė pareigą mokėti vaikui išlaikymą. Iš tikrųjų minėta nutartis draudžia pareiškėjui bendrauti su sūnumi ir yra nesuderinama su Lietuvos teisme priimta nutartimi, prieštarauja viešajai tvarkai, pažeidžia vaiko bei žmogaus teises.

5) Nepagrįstas suinteresuoto asmens teiginys, kuriuo teigiama, jog 2011 m. gegužės 13 d. Kanados teismas priėmė laikinąją nutartį, kuri panaikino Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kanados teismas negali anuliuoti kitos valstybės teismo sprendimo, nes neturi tam jurisdikcijos.

6) Kanados teismui 2011 m. liepos 21 d. priėmus nutartį nebeteikti pareiškėjui jokių procesinių dokumentų, bylos nagrinėjimas Kanados teisme vyko už akių, neišklausius ir vaiko nuomonės.

7) Nesutiktina su pareiškėjos argumentu, kad Kanados teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutartys nėra užsienio teismų sprendimų nepripažinimo objektas. Minėtos nutartys, kartu su vėliau priimtomis 2012 m. balandžio 17 d. ir 2012 m. gegužės 18 d. nutartimis, yra tarpusavyje susijusios. Pareiškėjas nėra gavęs paskutinių dviejų nutarčių, todėl teismas turėtų jas išreikalauti ir spręsti dėl jų nepripažinimo. Be to, 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. liepos 21 d. ir 2011 m. rugpjūčio 15 d. nutartys nėra laikinos. 2012 m. balandžio 17 d. nutartis patvirtina minėtas nutartis ir sudaro bendrą sprendimą.

8) Nepagrįsti suinteresuoto asmens argumentai, kad ginčas nepriklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijai. Ieškovas kreipėsi dėl ištuokos ir sūnaus gyvenamosios vietos nustatymo 2011 m. balandžio 12 d. į savo gyvenamosios vietos ir savo bei sūnaus pilietybės šalies teismą, ieškinio padavimo metu suinteresuoto asmens nuolatinė gyvenamoji vieta nebuvo žinoma.

9) Suinteresuotas asmuo nepagrįstai Kanados teismo nutarčių teismingumą bando grįsti Tarybos Reglamento (EB) Nr. 4/2009 nuostatomis, kuris taikomas tik Europos Sąjungos valstybėms narėms.

10) Pareiškėjo dalyvavimas Kanados teismo posėdyje, vykusiame 2011 m. gegužės 3 d., vargu ar laikytinas tinkamu, nes pareiškėjas su sūnumi į jį buvo įstumti prievarta, nebuvo sudarytos bent minimalios teisminės gynybos galimybės. Suinteresuotas asmuo nepateikia įrodymų, kad pareiškėjui tinkamai buvo įteikti bet kokie procesiniai dokumentai.

11) Ieškinio pateikimo metu Kanados teismui suinteresuotas asmuo neturėjo nuolatinės gyvenamosios vietos nei vienoje Europos Sąjungos valstybėje narėje, Kanadoje suinteresuotas asmuo buvo tik laikinas gyventojas. Todėl nustatant taikytiną teisę turi būti taikoma Tarybos Reglamento (EB) 2201/2003 (toliau – Briuselis II) 7 ir 14 straipsniai, kurie numato, kad taikant jurisdikciją taikytina nacionalinė valstybės teisė, šiuo atveju – CPK 784 – 786 straipsniai.

12) Pareiškėjui pateikiant prašymą Lietuvos apeliaciniam teismui dėl užsienio teismo nutarčių nepripažinimo, Vilniaus miesto 1 apylinkės teismo 2012 m. balandžio 7 d. nutartis dėl papildomų laikinųjų apsaugos priemonių dar galiojo. Be to, 2012 m. balandžio 24 d. nutartis, panaikinusi 2012 m. balandžio 7 d. nutartimi pritaikytas laikinąsias apsaugos priemones, yra apskųsta ir nėra įsigaliojusi.

13) Vaiko gydymo būtinumą patvirtina pateiktos gydytojų pažymos. Nesuprantama, kodėl suinteresuotas asmuo nesirūpina vaiko sveikata ir daro viską, kad gydymas nebūtų suteiktas.

Byla Lietuvos apeliaciniame teisme buvo išnagrinėta nedalyvaujant suinteresuotam asmeniui Z. C. S., kuriai buvo tinkamai pranešta apie teismo posėdžių vietą ir laiką (3 t., b.l. 109-111, 115-118, 133-134, 138-150).

Prašymas tenkintinas iš dalies.

Priimtas ir įsiteisėjęs teismo sprendimas nepasižymi eksteritorialumu ir res judicata galią įgyja bei atitinkamus teisinius padarinius sukelia tik jį priėmusio teismo valstybėje. Užsienio teismo sprendimo pripažinimas šiuo atveju reiškia užsienio valstybės teismo sprendimui suteikimą tokios pat teisinės galios kaip ir nacionalinio teismo sprendimui. Todėl užsienio teismo sprendimas kitoje valstybėje įgyja res judicata ir prejudicinę galią, tampa privalomu ir vykdytinu tik po to, kai pripažįstamas ir jį leidžiama vykdyti pripažįstančioje valstybėje.

Kadangi užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra, kai sprendžiama, ar nėra tokio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų, kurių buvimo konstatavimas sąlygoja prašymo dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo atmetimą, o taip pat užsienio teismo sprendimo nepripažinimo procedūra, kai sprendžiama, ar yra tokio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindai, kurių buvimo konstatavimas sąlygoja prašymo dėl užsienio teismo sprendimo nepripažinimo tenkinimą, savo esme sukelia tokias pačias teisines pasekmes, teisėjų kolegija pripažįsta galimu užsienio teismo sprendimo nepripažinimo procedūros inicijavimą, kaip priešingos šalies siekį, jog užsienio teismo sprendimas toje valstybėje, kurioje sprendžiamas jo nepripažinimo klausimas, neįgytų privalomumo, res judicata, prejudicinės galios ir nebūtų vykdomas. Galimybę pateikti prašymą dėl nepripažinimo, kai prieš tai nebuvo pateiktas prašymas dėl pripažinimo, galima naudoti įgyvendinant įvairius tikslus – tiek faktinio pobūdžio, būtent susijusius pirmiausiai su vaiko interesais ar šeimos santykių stabilumu ir apibrėžtumu, tiek procesinio, leidžiant paankstinti įrodymų, kurių ateityje nebebūtų galima gauti, pateikimą. Atsižvelgiant į tai, užsienio teismo sprendimo nepripažinimui yra taikytina ta pati procedūra, kaip ir pripažinimui. Galimybę pateikti prašymą dėl užsienio teismo sprendimo nepripažinimo/atsisakymo pripažinti užsienio teismo sprendimą tiesiogiai numato ir LR civilinio proceso kodeksas (CPK 811 str. 1 d. bei 812 str. 1 d.).

Užsienyje priimtų teismų sprendimų pripažinimas Lietuvos Respublikoje reglamentuojamas CPK 809-812 straipsniuose. CPK 810 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad užsienio teismų sprendimai pripažįstami tarptautinių sutarčių pagrindu, o jei nėra tarptautinės sutarties, teismas, pripažindamas užsienio teismo sprendimą ex officio, patikrina, ar nėra CPK 810 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Kadangi Lietuvos Respublika ir Kanada nėra sudariusios tarptautinės sutarties, kurioje būtų reglamentuoti teismų sprendimų pripažinimo kitoje valstybėje klausimai, byloje aktualus CPK 809-812 straipsniuose įtvirtintų teisės normų aiškinimas ir taikymas.

Kasacinio teismo praktikoje ne kartą pabrėžta, kad, pripažįstant teismo ar arbitražo sprendimą, nėra tikrinamas tokio sprendimo teisėtumas ir pagrįstumas (CPK 810 straipsnio 4 dalis), o tik patikrinama, ar nėra teismo sprendimo nepripažinimo pagrindų. Kasacinis teismas yra nurodęs, kad užsienio teismo sprendimo pripažinimo procedūra – tai patikrinimas, ar nėra sprendimo nepripažinimo pagrindų ir sprendžiant šį klausimą negali būti iš naujo nustatinėjami bylos faktai bei tikrinama, ar užsienio valstybės teismo sprendimas yra teisėtas ir pagrįstas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2001 m. vasario 9 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-98/2001, 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009). Taigi prašymą dėl užsienio valstybės sprendimo pripažinimo nagrinėjantis teismas neturi tikrinti, ar teisingai užsienio valstybės teismas pritaikė materialiosios ir proceso teisės normas, jo kompetencijos ribos – patikrinimas, ar nėra tarptautinėje sutartyje ar kitame teisės akte (įstatyme, reglamente, kt.) nustatytų pagrindų sprendimo nepripažinti ir neleisti jo vykdyti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2009 m. spalio 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-375/2009).

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjas T. M. savo prašymą dėl Kanados Ontarijo teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 27 d., 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. rugpjūčio 15 d. ir 2012 m. balandžio 17 d. įsakymų nepripažinimo ir jų panaikinimo grindžia CPK 810 straipsnio 1 dalies 2-5 punktuose įtvirtintais nepripažinimo pagrindais, teisėjų kolegija dėl kiekvieno iš jų pasisako atskirai.

Dėl bylos priskyrimo išimtinei Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai (CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktas)

Teisminio priklausymo, arba jurisdikcijos, klausimas susijęs su teismo kompetencija nagrinėti ginčą, turintį tam tikrą užsienio (tarptautinį) elementą, dėl kurio kyla dviejų ar daugiau valstybių teismų konkurencija dėl kompetencijos, t.y. ginčą gali pretenduoti nagrinėti kelių valstybių teismai. Bet koks teismas, spręsdamas, ar byla, turinti užsienio (tarptautinį) elementą, priklauso jo kompetencijai pagal tos valstybės vidaus teisę ir/ar tarptautines sutartis, turi išsiaiškinti, ar byla nepriklauso užsienio valstybės, kurioje teks pripažinti ir vykdyti būsimą teismo sprendimą, teismų išimtinei jurisdikcijai, kadangi tokio teismo, pažeidžiant kitos užsienio valstybės išimtinio teismingumo taisykles, priimtas sprendimas nebūtų pripažįstamas ir vykdomas toje užsienio valstybėje.

Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu pagal Lietuvos Respublikos teisę ar tarptautinės sutarties nuostatas byla priskirtina išimtinei Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų kompetencijai.

Šioje nuostatoje yra įtvirtinta vadinamoji netiesioginė jurisdikcija (angl. indirect jurisdiction), kai bylą išnagrinėjusio ir teismo sprendimą priėmusio teismo kompetenciją tikrina kitos valstybės teismas, sprendžiantis užsienio teismo sprendimo pripažinimo savo valstybėje klausimą. Pagal CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintos nuostatos prasmę yra tikrinama, ar nebuvo Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų išimtinės kompetencijos pažeidimo.

Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, Lietuvos Respublikos teismas, spręsdamas užsienio teismo sprendimo pripažinimo/nepripažinimo klausimą, dėl savo ar trečiosios valstybės teismų galimo išimtinės kompetencijos pažeidimo sprendžia atsižvelgdamas į Lietuvos Respublikos teisę ir tarptautinių sutarčių nuostatas. Šiame kontekste Lietuvos Respublikos nacionalinė tarptautinė proceso teisė, kaip tarptautinės civilinio proceso teisės šaltinis, turi būti aiškinama kaip apimanti CPK VII dalyje įtvirtintas proceso teisės normas, nustatančias bylų su užsienio (tarptautiniu) elementu teismingumo taisykles. Tuo tarpu tarptautinės sutartys, kaip teisės šaltinis, kuris turi būti vertinamas, sprendžiant, ar nebuvo Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų išimtinės kompetencijos pažeidimo, turi būti aiškinamas kaip apimantis visas tarptautines sutartis, kurių dalyvė yra Lietuvos Respublika ir valstybė, priėmusi prašomą pripažinti užsienio teismo sprendimą. Ratifikuota ir įsigaliojusi tarptautinė sutartis tampa sudėtine Lietuvos teisinės sistemos dalimi, o jos proceso teisės normos, tame tarpe ir tos, kurios reglamentuoja teismų jurisdikcijos klausimus, tampa sudėtine tarptautinį civilinį procesą Lietuvos Respublikoje reglamentuojančių normų dalimi. Todėl Lietuvos Respublikos teismas dėl savo ar trečiosios valstybės teismų išimtinės kompetencijos sprendžia vadovaudamasis visomis Lietuvoje galiojančiomis tarptautinio civilinio proceso normomis, įtvirtintomis CPK ir tarptautinėse sutartyse, kurių dalyvė yra Lietuva. Konkrečios tarptautinės sutarties pagrindu Lietuvos Respublikos prisiimtų įsipareigojimų vykdymas yra neatsiejamas nuo trečiosios valstybės, šios tarptautinės sutarties dalyvės, teismų išimtinės kompetencijos pripažinimo. Šiame kontekste pažymėtina, jog pagal CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte įtvirtintą užsienio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindą, kai keliamas užsienio valstybės teismo sprendimo (išskyrus Europos Sąjungos valstybių narių teismų sprendimus) pripažinimo klausimas, dėl Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų išimtinės jurisdikcijos negali būti sprendžiama vadovaujantis Europos Sąjungos teisės aktais (reglamentais). Europos Teisingumo Teismo praktikoje pripažįstama, jog Europos Sąjungos teisė sudaro sui generis teisės sistemą, t.y. savarankišką teisės sistemą, turinčią tik jai būdingų savybių. Todėl Europos Sąjungos rėmuose jos institucijų priimti teisės aktai nelaikytini tarptautinėmis sutartimis, kaip jos apibrėžiamos LR Tarptautinių sutarčių įstatyme (Lietuvos Respublikos tarptautinė sutartis – tarptautinės teisės principų ir normų reglamentuotas susitarimas, kurį raštu sudaro Lietuvos Respublika su tarptautinės teisės subjektais, nesvarbu, koks sutarties pavadinimas ir ar sutartį sudaro vienas, du ar keli tarpusavyje susiję dokumentai), nei Lietuvos Respublikos teisės aktais. Atsižvelgiant į tai, atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo T. M. prašyme dėl užsienio teismo sprendimo nepripažinimo nurodyti argumentai, jog, sprendžiant dėl Lietuvos Respublikos ar trečiosios valstybės teismų išimtinės jurisdikcijos, vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktu, turi būti sprendžiama vadovaujantis ne tik Lietuvos Respublikos teise, bet ir valstybių narių teismų jurisdikcijos klausimus reglamentuojančiais Europos Sąjungos teisės aktais (reglamentais). Šios bylos kontekste neaktualus 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, taikymas, nes Kanada nėra Europos Sąjungos narė, o Europos Sąjungos reglamentuose įtvirtintos jurisdikcijos taisyklės taikytinos tik santykiuose tarp Europos Sąjungos valstybių narių.

Nagrinėjamu atveju Kanados Ontarijo teismo išnagrinėtoje civilinėje byloje, kurioje buvo priimti pareiškėjo T. M. prašomi nepripažinti užsienio teismo procesiniai sprendimai buvo sprendžiami santuokos nutraukimo, nepilnamečio vaiko globos, jo išlaikymo, tėvų bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo ir kiti su tuo susiję klausimai.

Atsižvelgiant į tai, jog Lietuvos Respublika nėra tarptautinių sutarčių šeimos teisinių santykių apskritai ar tėvų ir vaikų teisinių santykių srityje konkrečiai, įtvirtinančių išimtinės jurisdikcijos taisykles, dalyvė su Kanada, nagrinėjamu atveju, sprendžiant dėl CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punkte įvirtinto užsienio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo, taikytinos CPK 784-785 straipsniuose įtvirtintos nuostatos.

Vadovaujantis CPK 784 straipsnyje įtvirtintomis normomis, reglamentuojančiomis šeimos teisinių santykių bylų teismingumą, Lietuvos Respublikos teismų išimtinė kompetencija galima vieninteliu atveju, kai abiejų sutuoktinių nuolatinė gyvenamoji viena yra Lietuvos Respublikoje (CPK 784 str. 2 d.). Kadangi šios normos taikymo sąlygos neatitinka faktinių šios bylos aplinkybių dėl abiejų ginčo šalių gyvenamosios vietos, o kitose CPK 784 straipsnio nuostatose nėra įtvirtintos išimtinės Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcijos, CPK 784 straipsnyje įtvirtintos teismingumo taisyklės nagrinėjamu atveju nesudaro atsisakymo pripažinti pareiškėjo nurodytus užsienio teismo sprendimus pagrindo.

Vadovaujantis CPK 785 straipsniu, reglamentuojančiu tėvų ir vaikų teisinių santykių bylų teismingumą, išimtinė Lietuvos Respublikos teismų jurisdikcija nustatyta esant CPK 785 straipsnio 1 ir 2 dalyse įtvirtintoms sąlygoms, kurios sietinos su vienos iš šalių (asmens be pilietybės) ar abiejų šalių (nepriklausomai nuo pilietybės) nuolatine gyvenamąja vieta Lietuvos Respublikoje arba vienos iš šalių buvimu Lietuvos Respublikos piliečiu. Pažymėtina, jog nagrinėjamu atveju sprendžiant užsienio teismo sprendimo nepripažinimo klausimą, aktualus CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtintos normos taikymas, pagal kurią Lietuvos Respublikos teismai išimtinai nagrinėja tėvų ir vaikų teisinių santykių, įvaikinimo teisinių santykių bylas, jeigu nors viena iš šalių yra Lietuvos Respublikos pilietis arba asmuo be pilietybės ir tos šalies nuolatinė gyvenamoji vieta yra Lietuvos Respublikoje. Šios normos aiškinimas, siekiant nustatyti Lietuvos Respublikos teismų išimtinę jurisdikciją, turi būti grindžiamas nors vienos iš jos taikymo sąlygų, sietinų su viena iš ginčo šalių, nustatymu – arba Lietuvos Respublikos pilietybės turėjimu, arba tos šalies nuolatinės gyvenamosios vietos turėjimu Lietuvos Respublikoje, jei tai yra asmuo be pilietybės. Priešingas šios normos aiškinimas neatitiktų ja siekiamų tikslų įgyvendinimo – išimtinę Lietuvos Respublikos teismų jurisdikciją sieti su vienos iš ginčo šalių realiu ryšiu su Lietuva, kuris pasireiškia arba per pilietybę, arba per nuolatinę gyvenamąją vietą. Reikalavimas Lietuvos Respublikos piliečiui papildomai turėti šioje valstybėje nuolatinę gyvenamąją vietą nepagrįstai susiaurintų šios normos taikymą ir būtų nepateisinamas valstybės, kuri išimtinai turi garantuoti savo piliečiams procesinę teisinę apsaugą tėvų ir vaikų teisinių santykių bylose, atžvilgiu. Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, jog pareiškėjo T. M. buvimas Lietuvos Respublikos piliečiu sudaro pakankamą pagrindą pripažinti Lietuvos Respublikos teismų išimtinę kompetenciją pagal CPK 785 straipsnio 1 dalį, o tuo pačiu ir tai, jog Kanados Ontarijo teismas, priimdamas pareiškėjo prašomus nepripažinti procesinius sprendimus, pažeidė išimtinę Lietuvos Respublikos teismų kompetenciją, kas sudaro tokių užsienio teismų sprendimų nepripažinimo pagrindą pagal CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktą. Jei nors vienas iš prašomu pripažinti/nepripažinti užsienio teismo sprendimu išspręstų ieškovo reikalavimų pagal savo esmę priklauso išimtinei Lietuvos Respublikos teismų kompetencijai, ji apima ir kitų su tuo susijusių reikalavimų išsprendimą.

Be to, pažymėtina, jog net ir tuo atveju, jei CPK 785 straipsnio 1 dalyje įtvirtinta Lietuvos Respublikos išimtinės jurisdikcijos taisyklė byloms dėl tėvų ir vaikų teisinių santykių būtų aiškinama taip, kaip įtvirtinanti reikalavimą, jog viena iš šalių turėtų ne tik Lietuvos Respublikos pilietybę, bet ir jos nuolatinė gyvenamoji vieta būtų Lietuvos Respublikoje, atsižvelgiant į šios bylos aplinkybes, vis tiek būtų pagrindas pripažinti Lietuvos Respublikos teismų išimtinės kompetencijos pažeidimą, kuris nagrinėjamu atveju sudarytų pareiškėjo prašymo dalyką sudarančių Kanados Ontarijo teismo sprendimų nepripažinimo pagrindą pagal CPK 810 straipsnio 1 dalies 2 punktą.

Remiantis CK 2.12 straipsnio 1 dalimi, fizinio asmens nuolatinė gyvenamoji vieta, reiškianti asmens teisinį santykį su valstybe ar jos teritorijos dalimi, yra toje valstybėje ar jos teritorijos dalyje, kurioje jis nuolat ar daugiausiai gyvena, laikydamas tą valstybę ar jos teritorijos dalį savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų buvimo vieta. Pagal CK 2.12 straipsnio 2 dalį fizinis asmuo pripažįstamas turinčiu nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje, jeigu ji Lietuvos Respublikoje savo valia įkuria ir išlaiko savo vienintelę arba pagrindinę gyvenamąją vietą, ketindamas čia įkurti ir išlaikyti savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą. Taigi asmens nuolatinės gyvenamosios vietos klausimas yra fakto klausimas, kuris nustatomas pagal objektyviuosius (asmens turto, darbo vieta, šeimos gyvenamoji vieta ir pan.) ir subjektyviuosius (asmens ketinimas tam tikrą valstybę pripažinti savo interesų vieta) kriterijus.

Vienas iš būdų nustatyti asmens gyvenamąją vietą yra gauti informaciją iš Gyventojų registro, kuriame yra kaupiami duomenys apie Lietuvos Respublikos piliečių asmens duomenis, taip pat gyvenamąją vietą. Byloje esantis Gyventojų registro tarnybos 2011 m. birželio 20 d. raštas Nr. (29)9R-1711 dėl gyvenamosios vietos patvirtina, kad pareiškėjas savo nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje yra deklaravęs nuo 2011 m. balandžio 10 d. (1 t., b.l. 36). Teisėjų kolegija pažymi, kad gyvenamosios vietos deklaravimas viešajame registre yra tik vienas iš fizinio asmens gyvenamąją vietą apibūdinančių kriterijų (CK 2.17 str. 1 d.), tuo tarpu nustatant asmens gyvenamąją vietą, be gyvenamosios vietos deklaravimo, svarbūs ir kiti kriterijai, kaip antai: faktinio gyvenimo toje vietoje trukmė bei tęstinumas, paties asmens vieši pareiškimai apie savo gyvenamąją vietą. Teisėjų kolegija daro išvadą, kad ta aplinkybė, jog asmuo deklaravo vieną gyvenamąją vietą, nebūtinai reiškia, kad jis ten gyvena, nes sprendžiant gyvenamosios vietos klausimą svarbu nustatyti asmens ryšį su gyvenamąja vieta, o ne formalų jos deklaravimą. Šias išvadas patvirtina kasacinio teismo išaiškinimai Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2011 m. balandžio 5 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-152/2011.

Remiantis kitais byloje esančiais duomenimis nustatyta, kad pareiškėjas T. M. iš Lietuvos, kur buvo jo nuolatinė gyvenamoji vieta, išvyko 2007 m. gegužės 1 d. Pirmiausia, jis laikinai išvyko kartu su atsakove į Italiją, iš kur 2007 m. liepos mėnesį išvyko į Kanadą, turėdamas „laikino lankytojo vizą“ ir „laikino užsienio darbininko“ statusą, kuris jam buvo suteiktas 3 metams nuo 2007 m. gegužės 31 d. iki 2010 m. birželio 30 d. (2 t., b.l. 192). Atsakovas iki 2011 m. liepos 8 d. dirbo Kanados nacionalinėje galerijoje (3 t., b.l. 19-20). Nutraukęs darbo sutartį, iš karto sugrįžo į Lietuvą. Pažymėtina, jog asmens laikino įsidarbinimo faktas, nesant kitų jo nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimą patvirtinančių įrodymų, pats savaime nesudaro pagrindo daryti išvados dėl nuolatinės gyvenamosios vietos pasikeitimo. Byloje esantys įrodymai patvirtina, jog pareiškėjas nuo 1995 m. vasario 15 d. turi einamąsias sąskaitas AB SEB banke, iš kurių nuolat atliekami mokėjimai, atsiskaitant už butui, esančiam Paribio g. 28-9, Vilniuje, suteiktas komunalines ir kitas paslaugas (1 t., b.l. 42). Šį adresą pareiškėjas nurodo kaip savo gyvenamosios vietos adresą Lietuvoje.

Atsižvelgiant į tai, kad pareiškėjo gyvenimas užsienio valstybėse buvo epizodiškas, jis yra Lietuvos Respublikos pilietis, neįgijęs kitos valstybės pilietybės, o faktinės bylos aplinkybės patvirtina, jog atsakovas nuolat grįžta į Lietuvą, kurią viešai deklaruoja kaip savo asmeninių, socialinių ir ekonominių interesų centrą, šioje valstybėje išlaiko būstą, turi sąskaitas banke, darytina išvada, kad pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą Lietuvos Respublikoje. Šią aplinkybę taip pat patvirtina, jog byloje nėra duomenų apie tai, kad pareiškėjas turi nuolatinę gyvenamąją vietą kitoje valstybėje, tame tarpe Kanadoje, taip pat neginčijami faktai, jog, pasibaigus pareiškėjo laikinam gyvenimui Kanadoje ir pareiškėjui išvykus iš Kanados į Lietuvą, iš Kanados išvyko ir jo sutuoktinė Z. C. S. su jų sūnumi.

Šaliai, nedalyvavusiai nagrinėjant bylą, tinkamas nepranešimas apie civilinės bylos iškėlimą bei procesinių gynybos galimybių nesudarymas (CPK 810 str. 1 d. 3 p.)

Vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punktu, užsienio teismų sprendimus atsisakoma pripažinti, jeigu šaliai, kuri nedalyvavo nagrinėjant bylą, nebuvo tinkamai pranešta apie civilinės bylos iškėlimą bei proceso metu nebuvo sudarytos procesinės gynybos galimybės. Šiojo normoje užsienio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindas siejamas su asmens teisės į teisingą (sąžiningą, tinkamą) teismo procesą principo įgyvendinimą, į kurio turinio sudėtį, be kita ko, įeina asmens teisė būti išklausytam (lot. auditur et altera pars) ir ginčo šalių procesinis lygiateisiškumas. Šio pažeidimo objektyviąją pusę sudaro tinkamas nepranešimas atsakovui apie civilinės bylos iškėlimą bei kiti proceso metu padaryti pažeidimai, sąlygoję, jog iš atsakovo buvo atimta galimybė pateikti savo paaiškinimus dėl ginčo esmės. Tai gali būti: ieškinio atsakovui neįteikimas; nepranešimas šalims apie teismo posėdžio laiką ir vietą; protingumo kriterijaus neatitinkančio termino, kuris leistų šalims pasinaudoti savo procesinėmis teisėmis, nustatymas; priešingos šalies neišklausymas, nesudarant jai galimybės pateikti atsiliepimų į ieškinį arba neleidžiant jai kalbėti teismo posėdžio metu ir kt. Visų šių pažeidimų esmė ir pasekmė – procesinių gynybos galimybių nesudarymas šaliai, kuris turi būti nustatytas kiekvienu atveju, kai sprendžiamas užsienio teismo sprendimo nepripažinimo CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu pagrindu klausimas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog atsakovė Z. C. S. 2011 m. gegužės 3 d. kreipėsi į Ontarijo teismą su prašymu dėl uždraudimo atsakovui T. M. laikinai matytis su sūnumi ir išimtinės globos jai nustatymo nepilnamečio sūnaus atžvilgiu, kol bus išspręstas vaiko gyvenamosios vietos klausimas (1 t., b.l. 139-145). Tą pačią dieną teismas šiuos klausimus išsprendė, priimdamas 2011 m. gegužės 3 d. įsakymą, kurio galiojimą apibrėžė konkrečia data – iki 2011 m. kovo 13 d. (1 t., b.l. 99-101). Kaip matyti iš paties įsakymo, jis buvo priimtas teismo posėdyje dalyvaujant abiem šalims. Pareiškėjas T. M., teikdamas paaiškinimus dėl jo informavimo apie Ontarijo teisme prasidėjusį teismo procesą pagal ieškovės 2011 m. gegužės 3 d. prašymą ir tą dieną įvykusį teismo posėdį, nurodė, jog jam nebuvo įteiktas joks procesinis dokumentas, kuriuo ieškovė inicijavo šį procesą, o apie teismo posėdį jis sužinojo po to, kai atsitiktinai tą pačią dieną atvyko į teismą pateikti prašymą dėl Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutarties, priimtos civilinėje byloje Nr. 2-2015-129/2012, kuria išspręstas laikinųjų apsaugos priemonių taikymo klausimas, pripažinimo ir leidimo vykdyti. Pareiškėjas nurodo, jog jis buvo atvesdintas į teismo posėdį, kurio metu nebuvo užtikrintas joks vertimas į jam suprantamą kalbą, be to, jis, neturėdamas galimybės susipažinti su ieškovės reikalavimų pagrindą sudarančiais argumentais ir įrodymais, negalėjo pateikti savo paaiškinimų. Vertinant Ontarijo teismo 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo priėmimo aplinkybes atsakovo teisės į tinkamą teisminį procesą aspektu, pažymėtina, atsakovui ginčijant procesinių dokumentų jam įteikimą ir pranešimą apie teismo posėdžio vietą prieš protingą laiką iki teismo posėdžio dienos, pareiga įrodyti šias aplinkybes teko Z. C. S., kuri nepateikė jokių pareiškėjo tinkamo informavimo apie prasidėjusi teismo procesą bei teismo posėdžio vietą ir laiką patvirtinančių įrodymų.

2011 m. gegužės 13 d. teismo posėdyje,  kurio metu teismas toliau sprendė vaiko globos ir atsakovo bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo klausimą, dalyvavo abi ginčo šalys (1 t., b.l. 102-106). Iš teismo įsakymo, kuris buvo priimtas šio teismo posėdžio metu, akivaizdu, jog atsakovas savo paaiškinimus grindė klausimo dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo išsprendimu Lietuvos Respublikos teisme nagrinėjamoje civilinėje byloje (Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nagrinėjamoje civilinėje byloje Nr. 2-2015-129/2012), kuris 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi vaiko gyvenamąją vietą buvo nustatęs su tėvu. Šio teismo posėdžio metu priimtu įsakymu Ontarijo teismas nusprendė pakeisti Lietuvos teismo nutartį dėl vaiko globos, nuspręsdamas vaiko laikinąją globą paskirti motinai ir nustatyti tėvo bendravimo su vaiku sąlygas.

Iš bylos medžiagos nustatyta, jog pareiškėjas T. M. 2011 m. birželio 27 d. laišku informavo bylą nagrinėjantį teisėją, kad jis dėl ligos 2011 m. gegužės 27 d. bei artimiausias aštuonias savaites negalės dalyvauti teismo posėdžiuose, į ką prašo atsižvelgti 2011 m. gegužės 27 d.  teismo posėdžio metu bei skiriant kitus teismo posėdžius (2 t., b.l. 17-18). Atsižvelgiant į šio prašymo surašymo datą ir į tai, jog byloje nėra duomenų, kad 2011 m. gegužės 27 d. būtų vykęs koks nors teismo posėdis, tikėtina, jog jame yra padaryta klaida, darant nuorodą į teismo posėdžio datą, kuriame atsakovas nurodo negalėsiantis dalyvauti, todėl darytina išvada, kad prašymas buvo susijęs su 2011 m. birželio 27 d. teismo posėdžiu. Pažymėtina, jog šiame prašyme atsakovas T. M. nurodo savo adresą Lietuvoje (Paribio g. 28-9, Vilniuje) bei laikiną adresą Otavoje.

2011 m. birželio 27 d. teismo posėdžio metu dalyvavo tik ieškovė Z. C. S.. 2011 m. birželio 27 d. įsakymu Ontarijo teismas išsprendė atsakovo išlaikymo nepilnamečiam vaikui teikimo klausimą bei uždraudė atsakovui bendrauti su vaiku (1 t., b.l. 107-110). Teismo posėdis nebuvo atidėtas, nors, kaip minėta, teismui buvo žinoma apie atsakovo nurodytas negalėjimo dalyvauti 2011 m. birželio 27 d. vykusiame teismo posėdyje priežastis. Kita vertus, šio teismo posėdžio metu priimtu teismo įsakymu buvo išspręsti nauji ieškovės Z. C. S. reikalavimai dėl nuolatinio atsakovo bendravimo su vaiku apribojimo ir dėl išlaikymo vaikui priteisimo. Byloje nėra jokių duomenų apie tai, kada tokį reikalavimą ieškovė pateikė, ar jis iš anksto buvo įteiktas atsakovui T. M. ir ar jam buvo sudaryta galimybė veiksmingai ginti savo teises dėl naujai pareikštų reikalavimų. Įrodinėjimo pareiga, kad tokios galimybės T. M. buvo sudarytos, tenka priešingai proceso šaliai – ieškovei Z. C. S.. Atsižvelgiant į tai, kad byloje nėra pateikta jokių įrodymų, jog atsakovui buvo sudarytos galimybės pateikti savo paaiškinimus dėl visiško jo, kaip tėvo, bendravimo su savo vaiku teisių apribojimo, kuris savo esme yra žymiai labiau suvaržantis jo materialiąsias teises, lyginant su ankstesniais teismo įsakymais, darytina išvada dėl jo teisės būti išklausytam pažeidimo.

2011 m. liepos 21 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo tik ieškovė Z. C. S., buvo nuspręsta atsisakyti ieškovės prašymą sudarančių dokumentų įteikimo atsakovui T. M. (1 t., b.l. 113-114). Pačiame teismo įsakyme nurodyta, jog atsakovo adresas nežinomas, nors, kaip minėta, iš paties atsakovo T. M. bylą nagrinėjančiam teisėjui adresuoto 2011 m. birželio 27 d. laiško akivaizdu, jog jis aiškiai nurodė savo laikiną gyvenamosios vietos adresą Kanadoje, kuriuo nepavykus įteikti siunčiamų procesinių dokumentų, jie turėjo būti siunčiami atsakovo nurodytu jo gyvenamosios vietos adresu Lietuvoje, remiantis 1965 m. lapkričio 15 d. Konvencija dėl teisminių ir neteisminių dokumentų civilinėse ir komercinėse bylose įteikimo užsienyje, kurios dalyvės yra tiek Lietuvos Respublika, tiek Kanada.

2011 m. rugpjūčio 15 d. vykusio teismo posėdžio metu, kuriame dalyvavo tik ieškovė, priimtu įsakymu Ontarijo teismas nusprendė pakeisti ankstesnį 2011 m. birželio 27 d. įsakymą, įtraukiant nuostatą, kad ieškovei suteikiama išimtinė nepilnamečio vaiko globa, o byla įtraukiama į teismo procesų sąrašą, skiriant jos nagrinėjimui vieną valandą (1 t., b.l. 111-112). Pačiame teismo įsakyme vėlgi nurodyta, jog atsakovo adresas nežinomas, kas sąlygojo jo teisės į tinkamą teismo procesą, pranešant jam apie teismo posėdžio vietą ir laiką bei suteikiant galimybę pateikti paaiškinimus, pažeidimą.

Iš byloje esančio bylą nagrinėjusio teisėjo 2011 m. spalio 12 d. patvirtinimo matyti, jog niekam neatvykus į teisminį bylos nagrinėjimą, byla buvo išbraukta iš teismo procesų sąrašo, nustatant 90 dienų terminą, sudarantį galimybę jos pakartotiniam įtraukimui į šį sąrašą (1 t., b.l. 157-159).

Ontarijo Aukštesnysis teisingumo teismas 2012 m. balandžio 17 d. teismo posėdžio, kuriame dalyvavo ieškovė Z. C. S.,  metu priėmė galutinį procesinį sprendimą - įsakymą dėl santuokos nutraukimo, kuriuo nusprendė nutraukti tarp šalių sudarytą santuoką ir patvirtinti teisėjo Mackinnon 2011 m. rugpjūčio 15 d. įsakymą, kuriuo išimtinė nepilnamečio vaiko globa suteikiama ieškovei (1 t., b.l. 151-152). Iš byloje esančio ieškovės Z. C. S. 2012 m. balandžio 17 d. patvirtinimo (3 t., b.l. 77) matyti, jog ji nurodo visus dokumentus, kartu su pareiškimu ir pranešimu apie teismo posėdžio vietą ir laiką, atsakovui įteikusi 2012 m. balandžio 10 d. Byloje esantis ieškovės Z. C. S. atstovo 2012 m. balandžio 10 d. prašymas perduoti (įteikti) dokumentą per antstolį (antstolio padėjėją) ir dokumentų gavimo pažyma patvirtina, jog procesiniai dokumentai atsakovui buvo įteikiami per antstolio padėjėją, kuris patvirtino, jog dokumentus jų gavėjui Lietuvoje buvo bandoma įteikti 2012 m. balandžio 10 d., tačiau gavėjas atsisakė juos priimti (1 t., b.l. 150). Nors pareiškėjas T. M. ginčija minėtuose dokumentuose nurodytas procesinių dokumentų įteikimo jam aplinkybes, tačiau šių aplinkybių vertinimas neturi teisinės reikšmės, sprendžiant dėl atsakovo teisės į tinkamą procesą užtikrinimo. Kaip minėta, civilinė byla tarp šalių dar 2011 m. spalio 12 d. buvo išbraukta iš bylų registro, nepriėmus joje galutinio teismo sprendimo dėl ginčo esmės. Atnaujinus bylos nagrinėjimą, atsakovas apie bylos nagrinėjimą turėjo būti iš anksto tinkamai informuotas, įvertinant aplinkybę, jog jis gyvena didžiuliu atstumu (kitoje valstybėje) nuo teismo vietos, taip suteikiant jam galimybę tinkamai pasirengti savo teisių atstovavimui, paaiškinimų ir įrodymų teikimui byloje. Atsižvelgiant į tai, jog teismo dokumentai jam galimai buvo įteikti 2012 m. balandžio 10 d., net jeigu šis įteikimas būtų pripažintas tinkamas, procesinių terminų prasme jis neužtikrino jo teisės pateikti savo paaiškinimus dėl ginčo esmės įgyvendinimo, t.y. neužtikrino jo teisės į veiksmingą procesinių gynybos veiksmų panaudojimą civilinėje byloje. Be to, iš bylos medžiagos matyti, jog kitais būdais atsakovui T. M. įteikiami dokumentai (per atstovą Olandijoje, per pašto kurjerių tarnybą) nebuvo įteikti tinkamai (3 t., b.l. 91-98).

Atsižvelgiant į nustatytus proceso teisės, garantuojančios asmeniui teisę į tinkamą teismo procesą, pažeidimus, teisėjų kolegija pripažįsta, jog nagrinėjamu atveju egzistuoja CPK 810 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintas užsienio teismo sprendimų nepripažinimo pagrindas.

Užsienio teismo sprendimo, kurio pripažinimo yra prašoma, nesuderinamumas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių (CPK 810 str. 1 d. 4 p.)

Vadovaujantis CPK 810 straipsnio dalies 4 punktu, užsienio teismo sprendimą atsisakoma pripažinti, jeigu jis nėra suderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių. Ši tarptautinio civilinio proceso nuostata, aiškinant ją kartu su CPK 781 straipsnio 2 dalimi, įtvirtina nacionalinio teismo proceso prioriteto taisyklę, kurios taikymui neturi teisinės reikšmės civilinės bylos iškėlimo užsienio valstybėje ar prašomo pripažinti užsienio teismo sprendimo priėmimo laikas (laiko prioriteto taisyklė), jei toks užsienio teismo sprendimas būtų nesuderinamas su Lietuvos Respublikos teismo sprendimu, priimtu byloje tarp tų pačių šalių. Pažymėtina, jog nesant sudarytos Lietuvos Respublikos ir konkrečios užsienio valstybės tarptautinės sutarties dėl teisinių santykių civilinėse bylose, Lietuvos Respublikoje galiojančios tarptautinio civilinio proceso taisyklės nedraudžia sutampančių ar iš dalies sutampančių klausimų nagrinėjimo Lietuvos Respublikos teismuose, lyginant su tais, kurie yra nagrinėjami ar dėl kurių yra priimtas sprendimas užsienio valstybių teismuose, jei Lietuvos Respublikoje nėra išspręstas šio užsienio teismo sprendimo pripažinimo klausimas. Tokį šiose nuostatose įtvirtintos lis pendens doktrinos aiškinimą patvirtina Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011, pateikti išaiškinimai. Todėl atmestini kaip nepagrįsti pareiškėjo T. M. argumentai, jog atsisakymui pripažinti Kanados Ontarijo teismo sprendimus dėl lis pendens doktrinos taikymo nagrinėjamu atveju teisinę reikšmę turi laiko prioriteto taisyklė, pagal kurią būtina nustatyti, kurioje valstybėje civilinė byla, kurioje nagrinėjami iš esmės tapatūs klausimai, buvo iškelta anksčiau.

Pažymėtina, jog minėtoje Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2011 m. balandžio 26 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje Nr. 3K-3-191/2011, buvo sprendžiama ir dėl galimybės sustabdyti bylą dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo (nepripažinimo) tuo atveju, kai Lietuvos Respublikos teisme nagrinėjama susijusi byla. Kasacinis teismas, vadovaudamasis prasidėjusio nacionalinio teismo proceso prioriteto taisykle (CPK 781 straipsnio 2 dalis, 810 straipsnio 1 dalies 4 punktas), sprendė, jog bylos dėl užsienio teismo sprendimo pripažinimo sustabdymo pagrindas egzistuoja ir ji turi būti sustabdyta CPK 163 straipsnio 1 dalies 3 punkte įtvirtintu teisiniu pagrindu tuo atveju, kai tarp užsienyje išnagrinėtos bylos ir Lietuvos Respublikos teisme nagrinėjamos bylos yra toks ryšys, dėl kurio užsienio teismo sprendimas galėtų tapti nesuderinamas su būsimu Lietuvos Respublikos teismo sprendimu. Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, jog nagrinėjamu atveju yra nustatyti kiti CPK 810 straipsnio 1 dalyje įtvirtinti užsienio teismo procesinių sprendimų nepripažinimo pagrindai, o taip pat į tai, jog pareiškėjo T. M. prašymas yra pateiktas dėl užsienio teismo sprendimų nepripažinimo, kurį išnagrinėjus Lietuvos apeliaciniame teisme galima bylos baigtis bet kokiu atveju nesukeltų tokių teisinių pasekmių, kaip dviejų nesuderinamų vienodą teisinę galią turinčių teismo sprendimų egzistavimo, pripažįsta, jog Lietuvos apeliaciniame teisme nagrinėjamos civilinės bylos dėl Ontarijo teismo sprendimų nepripažinimo sustabdymas iki bus išnagrinėta Vilniaus miesto pirmajame apylinkės teisme nagrinėjama civilinė byla Nr. 2-2015-129/2012 yra netikslingas.

Iš bylos medžiagos matyti, jog pareiškėjas savo prašymą dėl CPK 810 straipsnio 1 dailes 4 punkte įtvirtinto užsienio teismo sprendimo nepripažinimo pagrindo grindžia prašomų nepripažinti Kanados Ontarijo teismo sprendimų nesuderinamumu su Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi, priimta civilinėje byloje Nr. 2-2015-129/2012 pagal ieškovo T. M. ieškinį atsakovei Z. C. S. dėl santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės, kuria teismas, tenkindamas ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, nustatė ginčo šalių nepilnamečio sūnaus gyvenamąją vietą su tėvu. Remiantis Lietuvos teismų informacinės sistemos LITEKO duomenimis, minėta Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės buvo panaikintos to paties teismo toje civilinėje byloje 2012 m. liepos 5 d. priimta nutartimi, kuria ieškovo T. M. ieškinys buvo paliktas nenagrinėtas. Tačiau ši Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo nutartis nėra įsiteisėjusi, atsižvelgiant į tai, kad dėl jos teisėtumo ir pagrįstumo bus sprendžiama Vilniaus apygardos teisme, apeliacine tvarka nagrinėjant ieškovo T. M. atskirąjį skundą. Iki to laiko galioja to paties teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartimi pritaikytos laikinosios apsaugos priemonės (CPK 152 str. 2 d.), kurios savo esme ir turiniu yra nesuderinamos su pareiškėjo T. M. prašomais nepripažinti užsienio teismo sprendimais, kuriais ginčo šalių nepilnamečio vaiko gyvenamoji vieta yra nustatoma su motina, paskiriant ją nuolatine to vaiko globėja ir kuriais tėvui visiškai uždrausta bendrauti su nepilnamečiu vaiku. Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija pripažįsta, jog šios faktinės aplinkybės sudaro Kanados Ontarijo teismo sprendimų nepripažinimo pagrindą, remiantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 4 punkte įtvirtintu reglamentavimu. Pažymėtina, jog Kanadoje tarp ginčo šalių vykusio teisminio proceso metu bylą nagrinėjančiam teismui buvo žinoma apie Lietuvos Respublikoje priimtą nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Nepaisant to, šis užsienio valstybės teismas ne tik kad nesustabdė bylos, bet ir 2011 m. gegužės 13 d. įsakymu nusprendė pakeisti Lietuvos Respublikos teismo nutartį dėl nepilnamečio vaiko gyvenamosios vietos nustatymo (1 t., b.l. 102-106).

Užsienio teismo sprendimo prieštaravimas LR Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai (CPK 810 str. 1 d. 5 p.)

CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punkte numatyta, jog užsienio teismo sprendimą atsisakoma pripažinti, jeigu sprendimas prieštarauja Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai viešajai tvarkai. Viešosios tvarkos išlyga šiame kontekste reiškia, kad Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintai nacionalinės teisės normai, ginančiai viešąjį interesą, būtina teikti pirmumą, palyginti su užsienio teise ir užsienio teismo sprendimu. Kadangi užsienio teismo sprendimas gali būti nepriimtinas Lietuvos, kaip valstybės, kurioje siekiama šio teismo sprendimo pripažinimo ir jo vykdymo, teisės požiūriu, viešosios tvarkos išlyga leidžia valstybei apsaugoti savo pagrindinius, gyvybiškai svarbius vidaus ir užsienio politikos interesus. Tuo tikslu išskiriamas negatyvus viešosios tvarkos doktrinos poveikis, kuris reiškia atsisakymą pripažinti ir leisti vykdyti užsienio teismo sprendimą motyvuojant tuo, kad tokio sprendimo pripažinimas sukeltų nepriimtinų padarinių, t.y. lemtų padarinius, visiškai nesuderinamus su Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintais esminiais pripažįstančios valstybės ekonominio, socialinio, politinio funkcionavimo principais, kuriais grindžiama valstybės teisinė sistema, valstybės ir visuomenės funkcionavimas.

Lietuvos Respublikos Konstitucijos 38 straipsnyje yra įtvirtinti principai, susiję su valstybės teikiama apsauga ir globa motinystei, tėvystei, vaikystei (2 dalis), tėvų teise ir pareiga auklėti savo vaikus dorais žmonėmis ir ištikimais piliečiais, juos išlaikyti (6 dalis). Šių konstitucinių principų apsauga užtikrinama ir LR Vaiko teisių apsaugos pagrindų įstatyme, įtvirtinančiame tėvų ar kitų teisėtų vaiko atstovų pareigą auklėti, prižiūrėti ir išlaikyti vaiką (21 str.), vaiko teisę gyventi kartu su tėvais ar juos atstojančiais asmenimis (23 str.), vaiko teisę bendrauti su atskirai gyvenančiais tėvais (24 str.) ir t.t.. Šių principų atspindys tarptautinėje bendruomenėje – atitinkamos 1989 m. Jungtinių tautų vaiko teisių konvencijos nuostatos (7 str. 1 d. – vaiko teisė būti globojamam savo tėvų; 9 str. 1 d. – vaiko teisė nebūti išskirtam su savo tėvais prieš vaiko norą, išskyrus kai toks atskyrimas būtinas vaiko interesams; 18 str. 1 d. – bendros ir vienodos abiejų tėvų atsakomybės už vaiko auklėjimą ir vystymąsi principas) (šios konvencijos dalyvėmis yra 193 valstybės, įskaitant Lietuvos Respubliką ir Kanadą).

Atsižvelgiant į tai, jog ginčo šalių nepilnametis sūnus yra ir Lietuvos Respublikos pilietis (1 t., b.l. 40), o prašomais nepripažinti užsienio teismo sprendimais buvo visiškai apribotos su pareiškėjo T. M. tėvyste sietinos teisės ir pareigos, uždraudžiant jam bendrauti su vaiku (netgi artintis prie jo arčiau nei per 500 m.), vaiko motinai nustatant išimtinę vaiko globą, ir šie teismo sprendimai buvo priimti nenurodant jokių motyvų, patvirtinančių, jog tokie atsakovo T. M. teisių suvaržymai būtų grindžiami vaiko interesais, nagrinėjamu atveju yra pagrindas pripažinti Lietuvos Respublikos Konstitucijoje įtvirtintos viešosios tvarkos pažeidimą, kuris, vadovaujantis CPK 810 straipsnio 1 dalies 5 punktu, sudaro savarankišką užsienio teismo valstybės sprendimo nepripažinimo pagrindą.

Dėl prašomų nepripažinti užsienio teismo sprendimų sukeliamų materialiųjų teisinių pasekmių, atsižvelgiant į jais spręstų klausimų pobūdį

Iš pareiškėjo T. M. prašymo dėl užsienio teismo sprendimų nepripažinimo dalyko matyti, jog jis prašo nepripažinti Kanados Ontarijo teisme išnagrinėtoje civilinėje byloje dėl santuokos nutraukimo priimtus teismo procesinius sprendimus, tame tarpe ir tuos, kurių galiojimas buvo laikinas. Pareiškėjas prašo nepripažinti Kanados Ontarijo teismo 2011 m. gegužės 3 d., 2011 m. gegužės 13 d., 2011 m. birželio 27 d., 2011 m. liepos 21 d., 2011 m. rugpjūčio 15 d. ir 2012 m. balandžio 17 d. priimtų įsakymų.

Iš bylos medžiagos matyti, jog prašomu nepripažinti 2011 m. gegužės 3 d. įsakymu buvo nuspręsta vaiką grąžinti motinos globai, nustatant tėvo bendravimo su vaiku tvarką. Šio įsakymo galiojimas laike buvo apibrėžtas konkrečia data – iki 2011 m. gegužės 13 d. (1 t., b.l. 139-145). Prašomu nepripažinti 2011 m. gegužės 13 d. įsakymu buvo pakeista Lietuvoje priimta nutartis dėl vaiko globos, suteikiant ieškovei laikiną vaiko globą, nustatant atsakovo teisę susitikti su vaiku, o abiem ginčo šalims – draudimą išvežti vaiką (1 t., b.l. 102-106). Šio užsienio teismo įsakymo statusas apibrėžiamas kaip laikinas. Jo laikinumą galiojimo prasme patvirtina 2011 m. birželio 27 d. priimtas įsakymas, kuris savo esme ir turiniu visiškai pakeitė ankstesnįjį. Šiuo teismo įsakymu atsakovui buvo uždrausta matytis ir bendrauti su vaiku bei nustatyta jo prievolė teikti nepilnamečio vaiko išlaikymą (1 t., b.l. 107-110). Prašomu nepripažinti 2011 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu buvo nutarta pakeisti ankstesniąją 2011 m. birželio 27 d. nutartį, įtraukiant sąlygą, kad ieškovei suteikiama išimtinė vaiko globa (1 t., b.l. 111-112). Taigi šio teismo įsakymo priėmimas lėmė ankstesniojo 2011 m. birželio 27 d. įsakymo galiojimą su 2011 m. rugpjūčio 15 d. įsakymu nustatytais pakeitimais. 2012 m. balandžio 17 d. buvo priimtas galutinis teismo įsakymas, kuriuo buvo nuspręsta dėl santuokos nutraukimo, o kiti su tuo susiję klausimai buvo išspręsti patvirtinant 2011 m. rugpjūčio 15 d. priimtą teisėjo Mackinnon įsakymą, kuriuo vaiko globa suteikta pareiškėjai (1 t., b.l. 151-152). Atsižvelgiant į tokią 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo formuluotę akivaizdu, jog galutiniu teismo sprendimu buvo nuspręsta ir dėl 2011 m. rugpjūčio 15 d. įsakymo, turėjusio laikiną statusą, galiojimo.

Atsižvelgiant į šias su prašomų nepripažinti Kanados Ontarijo teismo įsakymų galiojimu susijusias aplinkybes, į tai, jog dalis iš jų neteko galios dėl to, kad baigėsi jų galiojimo laikas, o ne dėl jų pripažinimo negaliojančiais ab initio, į tai, jog kiekvienas iš jų savo galiojimo metu nustatė ginčo šalims materialiąsias teises ir pareigas, o taip pat į tai, kad jų pripažinimu/nepripažinimu gali būti siekiama jų savo galiojimo metu sukeltos res judicata ar prejudicinės galios pripažinimo/nepripažinimo pripažįstančioje valstybėje, teisėjų kolegija konstatuoja nagrinėjamu atveju esant pagrindui nuspręsti dėl visų jų nepripažinimo, atsižvelgiant į šios bylos nagrinėjimo metu nustatytus prašomų nepripažinti užsienio teismo sprendimų nepripažinimo pagrindus, įtvirtintus CPK 810 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktuose.

Teisėjų kolegija, atsižvelgdama į tai, kad Kanados Ontarijo teismo 2011 m. liepos 21 d. įsakymas, kuriuo buvo nuspręsta atsisakyti ieškovės prašymą sudarančių dokumentų įteikimo atsakovui T. M., yra procesinio pobūdžio ir juo nebuvo nuspręsta dėl ginčo šalių materialiųjų teisių ar pareigų, civilinę bylą dėl šio teismo įsakymo nepripažinimo nutraukia, nesant užsienio teismo sprendimo pripažinimo/nepripažinimo objekto (CPK 3 str. 6 d., 293 str. 1 p.) (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus 2012 m. gegužės 8 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-278/2012).

Dėl užsienio teismo sprendimų panaikinimo

Teisėjų kolegija atmeta kaip neteisėtą pareiškėjo T. M. prašymą dėl Kanados Ontarijo teismo įsakymų panaikinimo abipusiškumo principo pagrindu, kurio taikymo teisinį pagrindą, pareiškėjo manymu, sudaro analogiški Kanados Ontarijo teismo veiksmai, 2011 m. gegužės 13 d. priimtu teismo įsakymu pakeičiant Lietuvoje priimtą nutartį dėl vaiko globos (t.y. Vilniaus miesto pirmojo apylinkės teismo 2011 m. balandžio 28 d. nutartį, priimtą civilinėje byloje Nr. 2-2015-129/2012 dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo). Pažymėtina, jog tarptautinėje teisėje pripažįstamas valstybės suvereniteto principas suponuoja, jog vienos valstybės teismas negali panaikinti ar pakeisti kitos valstybės teismo sprendimų. Todėl tarptautinės teisės prasme abipusiškumo principo taikymu negali būti pateisinami neteisėti kitos valstybės suverenitetą pažeidžiantys teismo procesiniai veiksmai. Be to, Kanados Ontarijo teismas, priimdamas 2011 m. gegužės 13 d. įsakymą, kuriuo pakeitė Lietuvos Respublikos teismo priimtą nutartį, rėmėsi Kanados Vaiko teisių reformos įstatymo 42 straipsniu, suteikiančiu teismui teisę pakeisti užsienio teismo sprendimą dėl vaiko globos ar bendravimo su vaiku tvarkos, esant iš esmės pasikeitusioms aplinkybėms, dėl kurių galėtų būti pažeisti vaiko interesai, jei nustatoma, kad vaiko nuolatinė gyvenamoji vieta arba jo buvimo vieta yra Ontarijuje bei yra kitos įstatyme numatytos sprendžiamo klausimo ryšį su Ontarijumi patvirtinančios aplinkybės.

Dėl pažymėjimų išdavimo pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003

Teisėjų kolegija atmeta pareiškėjo prašymus dėl 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamento (EB) Nr. 2201/2003 39 ir 42 straipsniuose numatytų pažymėjimų išdavimo, atsižvelgiant į tai, jog šiame Reglamente numatyta pripažinimo ir vykdymo tvarka taikytina tik Europos Sąjungos valstybių narių priimtiems sprendimams, kuriais nusprendžiama dėl ginčo šalių materialiųjų teisių ir pareigų, susijusių su santuoka, tėvų pareigomis ar vaiko sugrąžinimu. Tuo tarpu šioje byloje Lietuvos apeliacinis teismas nesprendžia atitinkamų klausimų pagal minėto Reglamento nuostatas, bet sprendžia užsienio valstybės, ne Europos Sąjungos narės, teismo priimtų sprendimų pripažinimo/nepripažinimo klausimą.

Dėl užsienio teisme pradėtos civilinės bylos nepripažinimo

Pareiškėjas T. M. prašo nepripažinti 2011 m. gegužės 3 d. Ontarijo teisme pradėtos skyrybų ir tėvų pareigų nustatymo bylos. Pažymėtina, jog, atsižvelgiant į tai, jog LR Civilinio proceso kodeksas nenumato užsienio teisme iškeltos ir išnagrinėtos civilinės bylos nepripažinimo Lietuvos Respublikoje galimybės, šis pareiškėjo prašymas atmestinas.

Teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 293 straipsnio 1 punktu, 810 straipsnio 1 dalies 2, 3, 4 ir 5 punktais,

n u t a r i a :

Pareiškėjo prašymą tenkinti iš dalies.

Nepripažinti Kanados Ontarijo Aukštesniojo teisingumo teismo Šeimos teismo skyriaus 2011 m. gegužės 3 d. įsakymo, 2011 m. gegužės 13 d. įsakymo, 2011 m. birželio 27 d. įsakymo, 2011 m. rugpjūčio 15 d. įsakymo ir 2012 m. balandžio 17 d. įsakymo, kurie buvo priimti civilinėje byloje Nr. FC-11-1052 pagal ieškovės Z. C. S. ieškinį atsakovui T. M. dėl santuokos nutraukimo, vaiko gyvenamosios vietos (globos) nustatymo, bendravimo su vaiku tvarkos nustatymo, išlaikymo nepilnamečiam vaikui priteisimo.

Nutraukti civilinę bylą dalyje dėl Kanados Ontarijo Aukštesniojo teisingumo teismo Šeimos teismo padalinio 2011 m. liepos 21 d. įsakymo nepripažinimo.

Netenkinti pareiškėjo prašymo dėl Kanados Ontarijo Aukštesniojo teisingumo teismo Šeimos teismo skyriuje pradėtos civilinės bylos Nr. FC-11-1052 nepripažinimo.

Netenkinti pareiškėjo prašymų dėl pažymėjimų pagal 2003 m. lapkričio 27 d. Tarybos Reglamentą (EB) Nr. 2201/2003 dėl jurisdikcijos ir teismo sprendimų, susijusių su santuoka ir tėvų pareigomis, pripažinimo bei vykdymo, panaikinančio Reglamentą (EB) Nr. 1347/2000, išdavimo.

Teisėjai                            Artūras Driukas

                                          Danutė Milašienė

                                          Alvydas Poškus