Vieša sprendimų paieška



Pavadinimas: nuasmeninta nutartis byloje [2-659-2006].doc
Bylos nr.: 2-659/2006
Bylos rūšis: civilinė byla
Teismas: Lietuvos apeliacinis teismas
Raktiniai žodžiai:
Teisiniai terminai:
Šalys:
Vardas/Pavardė/Pavadinimas Kodas Byloje kaip
Kategorijos:

                                                                      Civilinė byla Nr. 2-659/2006

Procesinio sprendimo kategorija 110.2; 100 (S)

LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

 

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

2006 m. lapkričio 30 d.

Vilnius

 

              Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Artūro Driuko (teisėjų kolegijos pirmininkas ir pranešėjas), Danutės Milašienės ir Vyto Miliaus,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo ieškovo R. H. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutarties dėl ieškovo įpareigojimo sumokėti užstatą atsakovių Z. G. ir N. Z. bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti, bei atsakovių Z. G. ir N. Z. atskirąjį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutarties, kuria atmestas atsakovių Z. G. ir N. Z. prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, civilinėje byloje Nr. 2-2178-28/2006 pagal ieškovo R. H. ieškinį atsakovėms Z. G., N. Z., T. G., dėl dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia.

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

Ieškovas R. H. ieškinio, pareikšto atsakovėms Z. G., N. Z., T. G., dėl 2005 m. liepos 29 d. atsakovių sudarytos nekilnojamojo turto dovanojimo sutarties pripažinimo negaliojančia ir restitucijos taikymo, užtikrinimui prašė taikyti laikinąsias apsaugos priemones, areštuoti ginčijama sutartimi perleistą butą, esantį (duomenys neskelbtini).

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. liepos 11 d. nutartimi ieškovo prašymą dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo patenkino, areštavo ginčo nekilnojamąjį turtą. Ši pirmosios instancijos teismo nutartis Lietuvos apeliacinio teismo 2006 m. rugsėjo 21 d. nutartimi palikta nepakeista.

Atsiliepime į ieškinį atsakovės Z. G. ir N. Z. prašė įpareigoti ieškovą pateikti atsakovių nuostolių, galinčių atsirasti dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, sumokant į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt.  Motyvavo tuo, kad galimai ieškovui nepalankaus teismo sprendimo priėmimo atveju iš ieškovo nebus galimybės išieškoti atsakovėms padarytų nuostolių ir bylinėjimosi išlaidų, kadangi ieškovas neturi atsiskaitomosios sąskaitos banke ir nėra aišku, ar turi turto.

Vilniaus apygardos teismas 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartimi atsakovių prašymą dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo patenkino iš dalies, įpareigojo ieškovą per 20 dienų nuo teismo nutarties nuorašo įteikimo dienos atsakovių Z. G. ir N. Z. nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimui sumokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 10 000 Lt, arba pateikti banko garantiją šiai sumai.

Ieškovui atskiruoju skundu apskundus šią pirmosios instancijos teismo nutartį, Vilniaus apygardos teismas 2006 m. spalio 12 d. nutartimi panaikino 2006 m. rugsėjo 25 d. nutartį ir atmetė atsakovių Z. G. ir N. Z. prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Tos pačios dienos nutartimi pirmosios instancijos teismas patenkino šių atsakovių prašymą dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo ir įpareigojo ieškovą per 15 dienų nuo nutarties nuorašo įteikimo dienos sumokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 10 000 Lt užstatą. Šią nutartį motyvavo tuo, kad ieškovas yra JAV pilietis, byloje nėra duomenų apie ieškovo turimą Lietuvoje turtą, kurio pakaktų bylinėjimosi išlaidoms atlyginti (CPK 794 str. 1 d.). Nustatydamas mokėtino užstato dydį, teismas atsižvelgė į tai, kad atsakoves atstovauja advokatas.

Atskiruoju skundu ieškovas prašo panaikinti 2006 m. spalio 12 d. pirmosios instancijos teismo nutartį dėl ieškovo įpareigojimo sumokėti užstatą atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Nurodo šiuos argumentus:

  1. atsakovių atsiliepime į ieškinį pareikštas prašymas dėl nuostolių, galimų dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo dėl vieningos formos ir turinio negali būti laikomas prašymu dėl užstato sumokėjimo galimų atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti pagal CPK 794 straipsnį, nes juo prašoma sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt, nedetalizuojant mokėjimo paskirties, jis nebuvo grindžiamas aplinkybe, kad ieškovas yra užsienio valstybės pilietis. Be to, atsižvelgiant į tai, kad atsakovės yra atstovaujamos advokato,   teismas skundžiama nutartimi pažeidė CPK 12 straipsnyje įtvirtintą rungimosi principą;
  2. atsakovės praleido CPK 794 straipsnio trečiojoje dalyje nustatytą terminą prašymui dėl užstato sumokėjimo pareikšti, nes pirmasis atsakovių procesinis veiksmas buvo ne 2006 m. rugpjūčio 2 d. atsiliepimo į ieškinį pateikimas, o 2006 m. liepos 24 d. atskirojo skundo pateikimas (CPK 75 str.); prašymo atnaujinti šį terminą atsakovės nereiškė;
  3. teismas nepagrindė užstato dydžio, todėl skundžiama teismo nutartis nemotyvuota (CPK 291 str. 1 d. 5 p.).

Atskiruoju skundu atsakovės Z. G. ir N. Z. prašo panaikinti 2006 m. spalio 12 d. pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas jų prašymas dėl nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo. Motyvuoja tuo, kad ieškovo ieškinio reikalavimai yra ginčijami, ieškovas gyvena JAV ir byloje nėra duomenų apie ieškovo Lietuvoje turimą turtą.

Atsiliepime į atskirąjį skundą ieškovas prašo atsakovių Z. G. ir N. Z. skundžiamą pirmosios instancijos teismo nutartį, kuria atmestas jų prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, palikti nepakeistą, motyvuodamas tuo, kad apeliantės nepateikė galimus nuostolius ir jų dydį pagrindžiančių įrodymų, be to, iš jų pateikto prašymo nėra aišku, kurios iš jų nuostoliai ir kokiu mastu turi būti užtikrinami.

 

Atskirieji skundai netenkintini.

 

Dėl ieškovo R. H. atskirojo skundo

 

CPK 794 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad ieškovas kitos valstybės fizinis ar juridinis asmuo atsakovo prašymu privalo CPK nustatyta tvarka sumokėti užstatą galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. To paties straipsnio antrojoje dalyje numatyti atvejai, kai ši pareiga netaikoma. Byloje nėra duomenų, kad ieškovo R. H. atžvilgiu galima būtų taikyti CPK 794 straipsnio antrosios dalies 1-3 punktuose numatytas draudimo taikyti užstatą sąlygas. Atskirai reikėtų aptarti, ar ieškovo atžvilgiu užstato taikymo institutą draudžia atitinkama tarptautinė sutartis (CPK 794 str. 2 d. 4 p.).

Pagal 1969 m. Vienos konvencijos dėl sutarčių teisės 26 straipsnį kiekviena galiojanti tarptautinė sutartis yra privaloma jos dalyviams ir turi būti sąžiningai vykdoma. Tarptautinės sutarties įsigaliojimas reiškia, kad ši sutartis tampa privaloma valstybėms – tos sutarties dalyvėms, o jų teismai privalo taikyti įsigaliojusios tarptautinės sutarties normas. 2000 m. balandžio 13 d. įstatymu Lietuva ratifikavo 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvenciją dėl tarptautinės teisės kreiptis į teismą (Valstybės žinios, 2000, Nr. 44-1251). Šio tarptautinio teisės akto 14 straipsnyje nustatyta, kad negalima reikalauti jokios rūšies skolos sugrąžinimo garantijos, skolinio įsipareigojimo ar užstato iš asmenų (taip pat ir juridinių asmenų), turinčių įprastinę gyvenamąją vietą Susitariančioje Valstybėje, kurie yra ieškovai arba įstojusios į bylą šalys prieš kitos Susitariančios Valstybės teismą ar tribunolą, vien dėl to, kad jie yra užsienio juridiniai arba fiziniai asmenys, arba neturi nuolatinės gyvenamosios vietos valstybėje, kurioje pradėtas teisminis bylos nagrinėjimas. Ta pati taisyklė taikoma visiems ieškovų ar įstojusių į bylą šalių mokėjimams, užtikrinant teismo išlaidų apmokėjimą. Taigi draudimas taikyti CPK 794 straipsnyje numatytą užstato institutą galioja valstybėms - Hagos konvencijos sutarties dalyvėms. Pažymėtina, kad Jungtinės Amerikos Valstijos nėra 1980 m. spalio 25 d. Hagos konvencijos dalyvės, todėl šios šalies fizinių ar juridinių asmenų atžvilgiu nedraudžiama reikalauti sumokėti CPK 794 straipsnyje numatytą užstatą.

Atsižvelgiant į civilinio proceso dispozityvumo principą, CPK 794 straipsnyje įtvirtintas užstato institutas teismo yra taikomas tik atsakovo prašymu, kuris pareikalauti užtikrinti galimas bylinėjimosi išlaidas pagal CPK 794 straipsnio trečiąją dalį turi teisę ne vėliau kaip pirmojo procesinio veiksmo atlikimo metu. Teisėjų kolegija sprendžia, jog negalima sutikti su ieškovo atskirojo skundo argumentais, jog atsakovių atsiliepime į ieškinį pareikštas prašymas negali būti laikomas prašymu dėl ieškovo įpareigojimo sumokėti užstatą galimų atsakovių bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti. Atsiliepime į ieškinį yra suformuluotas tokio pobūdžio prašymas: ,,įpareigoti ieškovą pateikti atsakovų galimų nuostolių, galinčių atsirasti dėl bylinėjimosi išlaidų ir laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą. Tai yra, į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą įnešti 50 000 Lt“. Taigi prašymas teismui dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo buvo pareikštas, todėl teismas turėjo jį išspręsti ir dėl to pasisakyti. Minėtas atsakovių prašymas motyvuojamas tuo, kad ieškovas neturi atsiskaitomosios sąskaitos banke ir neaišku, ar turi turto. Tai, kad pateikdamos prašymą dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo ir bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo, apeliantės prašė teismo įpareigoti ieškovą sumokėti į teismo depozitinę sąskaitą 50 000 Lt, tai yra nekonkretizavo pagal kiekvieną iš šių prašymų įmokėtinos pinigų sumos dydžio, nesudaro pagrindo teigti, kad teismas negalėjo atsakovių atsiliepime į ieškinį pareikšto prašymo laikyti prašymu dėl bylinėjimosi išlaidų atlyginimo užtikrinimo.

Taip pat nėra pagrindo sutikti su ieškovo atskirojo skundo motyvu, kad skundžiamos teismo nutarties išvada dėl užstato dydžio neatitinka CPK 291 straipsnio pirmosios dalies 5 punkto nuostatų, tai yra nemotyvuota. Pažymėtina, kad pagal CPK 795 straipsnio pirmąją dalį užstato dydį nustato bylą nagrinėjantis teismas, atsižvelgdamas į galimas atsakovo bylinėjimosi išlaidas, išskyrus tas, kurios atsirastų dėl priešieškinio pareiškimo, bei į tai, kad užstato dydis neužkirstų šaliai galimybės pasinaudoti teise į teisminę gynybą. Kaip matyti iš skundžiamos teismo nutarties motyvuojamosios dalies, šioje byloje teismas, nustatydamas užstato dydį, įvertino tai, kad atsakovės, kurių bylinėjimosi išlaidoms užtikrinti taikomas užstato institutas, yra atstovaujamos advokato, todėl teisėjų kolegija mano, jog pirmosios instancijos teismo nustatyta 10 000 Lt užstato suma nėra pernelyg didelė ar neprotinga.

Ieškovo atskirojo skundo argumentas, jog atsakovės praleido CPK 794 straipsnio trečiojoje dalyje nustatytą terminą prašymui dėl užstato sumokėjimo pareikšti, teisėjų kolegijos nuomone, taip pat nepagrįstas. Apeliantas teigia, kad pirmasis atsakovių procesinis veiksmas buvo ne, kaip skundžiamoje nutartyje nurodė pirmosios instancijos teismas, 2006 m. rugpjūčio 2 d. atsiliepimo į ieškinį pateikimas, o 2006 m. liepos 24 d. atskirojo skundo pateikimas. Kaip matyti iš bylos duomenų, 2006 m. liepos 24 d. atskiruoju skundu atsakovės Z. G. ir N. Z. skundė Vilniaus apygardos teismo 2006 m. liepos 11 d. nutartį dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo. Kadangi apeliacinis procesas yra skirtas pirmosios instancijos teismo procesinių sprendimų teisėtumo ir pagrįstumo kontrolei, apeliantas, paduodamas teismui apeliacinį (atskirąjį) skundą, jame turi nurodyti nesutikimo su skundžiamu teismo procesiniu sprendimu motyvus (CPK 306, 336 str.). Atsakovo reikalavimams, tarp jų ir procesiniams, reikšti yra skirtas kitas procesinis dokumentas - atsiliepimas į ieškinį (CPK 142 str.). Taigi nėra pagrindo sutikti su apelianto argumentu, jog atsakovės praleido CPK 794 straipsnio trečiojoje dalyje nustatytą terminą prašymui dėl įpareigojimo sumokėti užstatą pateikti, nes toks atsakovių prašymas buvo pareikštas pirmajame atsakovių procesiniame dokumente - atsiliepime į ieškinį.

Remdamasi išdėstytais argumentais teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas turėjo teisinį pagrindą įpareigoti ieškovą R. H. sumokėti piniginį užstatą atsakovių galimų bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

Kadangi skundžiama 2006 m. spalio 12 d. pirmosios instancijos teismo nutartimi nustatytas užstato sumokėjimo terminas yra pasibaigęs, pirmosios instancijos teismas, atsižvelgdamas į CPK 795 straipsnio pirmosios dalies nuostatas, turi nustatyti naują terminą užstatui sumokėti.        

 

Dėl atsakovių Z. G. ir N. Z. atskirojo skundo 

 

CPK 147 straipsnio pirmojoje dalyje nustatyta, kad taikydamas laikinąsias apsaugos priemones, teismas gali pareikalauti, jog ieškovas ar kitas prašymą taikyti laikinąsias apsaugos priemones padavęs asmuo pateiktų atsakovo nuostolių, galinčių atsirasti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimą, kuriuo taip pat gali būti ir banko garantija. Šios normos paskirtis plačiąja prasme, yra užtikrinti atsakovo galimybę ir pirmumo teisę reikalauti padengti dėl ieškovo iniciatyva pritaikytų laikinųjų apsaugos priemonių turėtus nuostolius iš ieškovo įmokėtos sumos. Kartu pažymėtina, jog CPK 147 straipsnio pirmosios dalies nuostata įtvirtina teismo teisę, o ne pareigą, taikant laikinąsias apsaugos priemones, užtikrinti galimų atsakovo nuostolių atlyginimą, atsižvelgiant į prašymo dėl šių procesinių priemonių taikymo motyvuotumą ir pagrįstumą bei kitas bylos aplinkybes (CPK 178, 185 str.). Taigi ieškovas ar kitas taikyti laikinąsias apsaugos priemones prašęs asmuo užtikrinti dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo galinčių atsirasti atsakovo nuostolių atlyginimą gali būti įpareigojamas tais atvejais, kai teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, pripažįsta esant galimybei tokiems nuostoliams atsirasti ateityje ir galimybei, kad dėl kokių nors ieškovo veiksmų atsakovo nuostolių atlyginimas gali būti apsunkintas. Atsakovas, reikalaudamas pateikti nuostolių atlyginimo užtikrinimą, turėtų pateikti įrodymus, kad tokie nuostoliai iš tiesų gali atsirasti bei preliminarų tokių nuostolių paskaičiavimą. Tuo tarpu apeliantės nei kartu su prašymu dėl nuostolių atlyginimo užtikrinimo, nei su atskiruoju skundu nepateikė jokių įrodymų, kurių pagrindu būtų galima spręsti dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atsiradimo bei preliminaraus dydžio. Todėl teisėjų kolegija sprendžia, jog pirmosios instancijos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartis, kuria atmestas atsakovių Z. G. ir N. Z. prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo, yra teisėta ir pagrįsta, o atskirojo skundo motyvais jos naikinti nėra teisinio pagrindo (CPK 263 str. 1 d., 290 str.).

 

Dėl atsakovių Z. G. ir N. Z. atsiliepimo į ieškovo R. H. atskirąjį skundą

 

CPK 75 straipsnio pirmojoje dalyje nurodyta, kad teisė atlikti procesinius veiksmus išnyksta pasibaigus įstatymo nustatytam ar teismo paskirtam jiems atlikti terminui. Atsiliepimo į apeliacinį skundą pateikimas yra procesinis veiksmas ir jam atlikti CPK 318 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytas dvidešimties dienų terminas, skaičiuojamas nuo apeliacinio skundo išsiuntimo iš pirmosios instancijos teismo dienos apeliacinės instancijos teismui. Jeigu dalyvaujantis byloje asmuo atsiliepimą pateikia jau pasibaigus šiam terminui, tai yra pagal CPK 75 straipsnio pirmąją dalį jau išnykus teisei atlikti tokį procesinį veiksmą, ir nėra pagrindo šį praleistą procesinį terminą atnaujinti (CPK 78 str.), teismas negali atsiliepimo priimti. Tokiu atveju, vadovaujantis CPK 75 straipsnio pirmąja dalimi ir 318 straipsnio trečiąja dalimi, atsiliepimas turi būti grąžinamas jį padavusiam asmeniui.

Iš bylos medžiagos matyti, kad ieškovo R. H. atskirasis skundas iš Vilniaus apygardos teismo Lietuvos apeliaciniam teismui buvo išsiųstas 2006 m. spalio 27 d. (b. l. 192). Atsakovių  Z. G. ir N. Z. atsiliepimas į šį skundą Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas tik 2006 m. lapkričio 29 d., tai yra praleidus CPK 318 straipsnio pirmojoje dalyje nustatytą dvidešimties dienų terminą šiam procesiniam veiksmui atlikti. Prašymo atnaujinti praleistą procesinį terminą atsiliepimui paduoti nėra pareikšta. Dėl nurodytų priežasčių Lietuvos apeliaciniam teismui pateiktas atsiliepimas turi būti grąžintas jį padavusiems asmenims.

 

Vadovaudamasi Lietuvos Respublikos CPK 337 straipsnio 1 punktu, 75 straipsnio pirmąja dalimi, 318 straipsnio trečiąja dalimi, 338 straipsniu, teisėjų kolegija

 

n u t a r i a:

 

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartį, kuria atmestas atsakovių Z. G. ir N. Z. prašymas dėl nuostolių, galimų dėl laikinųjų apsaugos priemonių taikymo, atlyginimo užtikrinimo.

Palikti nepakeistą Vilniaus apygardos teismo 2006 m. spalio 12 d. nutartį, kuria ieškovas R. H. įpareigotas sumokėti į Vilniaus apygardos teismo depozitinę sąskaitą 10 000 Lt užstatą atsakovių Z. G. ir N. Z. bylinėjimosi išlaidų atlyginimui užtikrinti.

Atsakovių Z. G. ir N. Z. atsiliepimą į ieškovo R. H. atskirąjį skundą grąžinti jį padavusiems asmenims, kaip paduotą praleidus įstatymo nustatytą terminą.

 

 

Teisėjai:                                                                                    Artūras Driukas

             

                                                                                   

                                                                                    Danutė Milašienė

 

 

                                                                                    Vytas Milius