LIETUVOS APELIACINIS TEISMAS

N U T A R T I S

LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

2020 m. gruodžio 8 d.

Vilnius

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų Rasos Gudžiūnienės (kolegijos pirmininkė ir pranešėja), Viginto Višinskio ir Vytauto Zeliankos,

teismo posėdyje apeliacine rašytinio proceso tvarka išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovės R. K. apeliacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimo civilinėje byloje Nr. e2-334-619/2020 pagal ieškovės R. K. ieškinį atsakovėms bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Abrisas“ ir uždarajai akcinei bendrovei „Administravimas ir auditas“, dalyvaujant trečiajam asmeniui – kreditoriui VĮ „Turto bankas“ dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais ir restitucijos taikymo.

Teisėjų kolegija

n u s t a t ė :

I.                      Ginčo esmė

1.       Ieškovė R. K. kreipėsi į teismą su ieškiniu, prašydama pripažinti niekiniais ir negaliojančiais sandorius, sudarytus tarp atsakovės BUAB „Abrisas“, veikiančios per atsakovę UAB „Administravimas ir auditas“, ir atsakovės UAB „Administravimas ir auditas“, t. y. 1) 2011 rugpjūčio 8 d. pasirašytą buhalterinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 2) 2011 m. rugpjūčio 8 d. pasirašytą teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini); 3) 2014 m. liepos 30 d. pasirašytą buhalterinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) priedą Nr. 14/1, taikyti restituciją ir priteisti iš atsakovės UAB „Administravimas ir auditas“ atsakovei BUAB „Abrisas“ 12 602,37 Eur; priteisti iš atsakovių ieškovės patirtas bylinėjimosi išlaidas.

2.       Nurodė, kad Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama UAB „Abrisas“ bankroto byla.  Vilniaus apygardos teismo nutartimi patvirtintas ieškovės finansinis reikalavimas bendrovei sudaro 29 312,36 Eur sumą arba 84,19 proc. dydį nuo bendros 34 818,21 Eur visų bendrovės kreditorinių reikalavimų sumos. Bendrovės bankroto procesą administruoja UAB „Administravimas ir auditas“. Susipažinus su administratoriaus veiklos rezultatų duomenimis, bendrovės kreditoriams kilo įtarimų dėl administratoriaus veiklos skaidrumo bankroto byloje, lėšų pasisavinimo. Nurodė, kad 2011 m. rugpjūčio 11 d. perdavimo – priėmimo aktu administratorius iš buvusio bankroto administratoriaus perėmė 40 752,96 Lt (11 802,87 Eur) dydžio bendrovės pinigines lėšas, buvusias AB Swedbank banke ir jomis pradėjo disponuoti. Bankroto byloje administratorius nesikreipė į Vilniaus apygardos teismą su prašymu nustatyti jam reikalingą sumą bankroto administravimo išlaidoms padengti, vilkino pirmojo kreditorių susirinkimo sušaukimą, turėjusį teisę nustatyti administratoriui mokėtiną atlyginimą, didžiąją dalį perimtų bendrovės lėšų administratorius savo nuožiūra panaudojo būtent administravimo išlaidų apmokėjimui. Nuo 2011 m. rugpjūčio 12 d. iki 2014 m. liepos 29 d., t. y. iki pirmojo galiojančio bendrovės kreditorių susirinkimo sušaukimo, administratorius savo naudai jau buvo išsimokėjęs 27 273 Lt (7 898,81 Eur) sumą iš bendrovės lėšų. Bendrovės piniginių lėšų panaudojimą per 2011 m. rugpjūčio 12 d. – 2014 m. liepos 29 d. laikotarpį administratorius ir jo įgaliotas asmuo grindė: 1) 2011 m. rugpjūčio 8 d. sudaryta buhalterinių paslaugų sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bendrovė, veikdama per administratorių ir įgaliotą asmenį, įsipareigojo pirkti iš to paties administratoriaus mokamas buhalterinės apskaitos tvarkymo paslaugas, teikiamas kas mėnesį per visą bendrovės bankroto proceso eigos laiką; 2) 2011 m. rugpjūčio 8 d. sudaryta teisinių paslaugų sutartimi Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurią bendrovė, veikdama per administratorių ir įgaliotą asmenį, įsipareigojo pirkti iš to paties administratoriaus mokamas teisines paslaugas, teikiamas kas mėnesį, nustatant 207 Lt arba 60 Eur įkainį už vieną darbo valandą. Mokamas teisines paslaugas numatyta teikti per visą bendrovės bankroto proceso eigą. Pagal 2014 m. liepos 30 d. priedą prie 2011 m. rugpjūčio 8 d. buhalterinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) bendrovė įsipareigojo nuo 2015 m. sausio 1 d. pirkti iš to paties administratoriaus mokamas buhalterinės apskaitos paslaugas, mokant po 50 Eur (su PVM) kas mėnesį iki bendrovės bankroto proceso pabaigos. Tokiu būdu, sandorių pagrindu nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2019 m. birželio 4 d. patirta papildomai 4 703,56 Eur bankroto administravimo išlaidų. Sandoriai pažeidžia CK 1.80 straipsnio 1 dalies reikalavimus ir CK 6.66 straipsnio 1 dalį. Egzistuoja visos sąlygos, leidžiančios pripažinti sutartis negaliojančiomis actio Pauliana pagrindu: ieškovė yra bendrovės kreditorė, šių sandorių atsakovai neprivalėjo sudaryti. Ginčo sutartys buvo sudarytos atlikti toms funkcijoms, kurios pagal įstatymą įeina į bendrą bendrovės bankroto administravimo procesą. Ginčo sutartyse numatytų funkcijų atlikimas administratoriui yra apmokamas per jam nustatyto atlyginimo išmokėjimą bankroto administravimo proceso metu, todėl papildomas bendrovės piniginių lėšų panaudojimas toms pačioms funkcijoms apmokėti antrą kartą yra neteisėtas. Ginčo sutartis pasirašė vienas ir tas pats juridinis asmuo – administratorius. Apie Ginčo sutarčių su vėlesniais pakeitimais pasirašymą ieškovei tapo žinoma tik nuo 2019 m. gegužės 20 d., kai įgaliotas asmuo įvykdė ieškovės prašymą ir persiuntė reikalaujamų dokumentų paketą. Iki to laiko jokių duomenų apie ginčo sutarčių su vėlesniais pakeitimais pasirašymą administratorius nei į bankroto bylą, nei veiklos ataskaitoje, pateiktoje 2014 m. liepos 29 d. bendrovės kreditorių susirinkime, nenurodė. Dėl šios priežasties ieškovė nėra praleidusi ieškinio senaties termino. Sutartys taip pat pripažintinos niekinėmis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nes jomis pažeistos imperatyvios teisės normos. Nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2014 m. liepos 29 d. imtinai administratoriui ir jo įgaliotam asmeniui galiojo CK 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas sudaryti sandorius su pačiu savimi. Administratorius ir įgaliotas asmuo draudimų, nustatytų CK 2.134 straipsnio 1 dalyje ir 2.135 straipsnio 2 dalyje, nepaisė. Administratorius, pasirašydamas 2014 m. liepos 30 d. ginčo sutarčių pakeitimus, suvokė, kad tokie pakeitimai, kuriais mažinamos bendrovės lėšos, akivaizdžiai pažeidžia bendrovės kreditorių, taip pat ir ieškovės interesus ir tai prieštaravo CK 6.760 straipsnio 1 dalies reikalavimams. Pripažinus ginčo sutartis su vėlesniais pakeitimais niekinėmis ir negaliojančiomis, taikytina restitucija.

3.       Atsakovai BUAB „Abrisas“ ir UAB „Administravimas ir auditas“ su ieškiniu nesutiko, prašė taikyti senaties terminą. Nurodė, kad ieškovės trečios eilės 29 312,36 Eur (101 209,71 Lt) kreditorinis reikalavimas UAB „Abrisas“ bankroto byloje buvo patvirtintas 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi. Nuo teismo nutarties įsiteisėjimo dienos ieškovė turėjo visas Lietuvos Respublikos įmonių bankroto įstatymo (toliau – ĮBĮ) kreditoriui suteiktas teises, taip pat ir teisę gauti informaciją apie bankroto bylą. Nurodė, kad pagal ankstesnio administratoriaus teikimą, Vilniaus apygardos teismas 2009 m. gruodžio 9 d. nutartimi patvirtino administravimo išlaidų sąmatą – 1 059 Eur (3 655 Lt) mėnesiui, skirtą bankrutuojančios įmonės administravimui, todėl 2011 m. birželio 6 d. nutartimi naujai paskirtas bankroto administratorius UAB „Administravimas ir auditas“ neturėjo jokio teisinio pagrindo kreiptis į teismą dar kartą dėl naujos administravimo išlaidų sąmatos tvirtinimo. Antrasis kreditorių susirinkimas, įvykęs 2014 m. liepos 29 d., atsižvelgęs į tai, kad ateityje nusimatė sudėtingi teisminiai procesai (byla dėl tyčinio bankroto), kurie pareikalaus daug teisinio ir buhalterinio darbo sąnaudų, materialinių sąnaudų, nutarė patvirtinti patirtas administravimo išlaidas pagal pateiktas pajamų išlaidų suvestines, t. y. bankroto administratoriaus V. B. (2009 m. lapkričio 19 d. – 2011 m. rugpjūčio 4 d.) 11 612,87 Eur ir UAB „Administravimas ir auditas“ (2011 m. rugpjūčio 4 d. – 2014 m. liepos 29 d.) 9 078,71 Eur, kurių bendra suma sudaro 20 691,58 Eur (71 443,90 Lt) už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2009-11-19) iki antrojo kreditorių susirinkimo (2014-07-29). Nuo administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo 2014 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkime iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro nutarta skirti administravimo išlaidoms 7 008,80 Eur (20 000 Lt plius PVM = 24 200,00 Lt) sumą, tame tarpe administravimo išlaidoms 3 504,40 Eur (10 000 Lt plius PVM = 12.100,00 Lt) ir administratoriaus atlyginimui 3 504,40 Eur (10 000 Lt plius PVM = 12 100,00 Lt), o jeigu paaiškėtų, kad administravimo išlaidoms skirtų lėšų nepakanka, turint lėšų, svarstyti klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos patikslinimo. Nors ieškovė skundė šio kreditorių susirinkimo nutarimus dėl darbotvarkės tvirtinimo, dėl administratoriaus veiklos ataskaitos tvirtinimo ir dėl pritarimo tyčinio bankroto inicijavimui, tačiau Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartimi skundai buvo atmesti. Ieškovė negali po penkerių metų dar kartą kelti klausimo dėl iki 2014 m. liepos 29 d. patirtų ir antrojo kreditorių susirinkimo patvirtintų administravimo išlaidų teisėtumo, iš naujo reikalauti pateikti tikrinimui buhalterinius dokumentus, darbų atlikimo aktus, nes kreditorių susirinkimo nutarimai yra teisėtai priimti ir dviejų instancijų teismų pripažinti teisėtais ir galiojančiais. Ieškovė nepateikė įrodymų, kad Sutartimi yra padidinamos bankroto administravimo išlaidos, tokiu būdu sumažinant tenkinamus kreditorių finansinių reikalavimų dydžius, neįrodyta, kad ginčijamas sandoris sukėlė kreditoriams žalos, kad dėl Sutarties nepagrįstai padidėjo įmonės administravimo sąmata, kad paslaugos įsigytos nepagrįstai ir vietoje šių paslaugų įsigijimo turėjo būti tenkinami kreditorių reikalavimai. Kadangi iki 2014 m. liepos mėn. pagrindiniai sandorių tikrinimo darbai atlikti, kreditoriniai reikalavimai patikrinti ir patvirtinti, aukštesnės kvalifikacijos buhalterinių paslaugų teikimą galima buvo pakeisti įprastu, todėl administratorius savo iniciatyva trigubai sumažino mokestį už paslaugas, t. y. nuo 2014 m. rugpjūčio 1 d. už buhalterines paslaugas jau skaičiavo 50 Eur plius mokesčiai per mėnesį užmokestį. Administratorius administravimo išlaidoms skirtas lėšas naudojo racionaliai, tačiau išlaidų suma augo dėl ilgai užtrukusio bankroto proceso, kurio priežastis būtent ieškovės teismams teikiamas didelis skundų skaičius. Po naujo bankroto administratoriaus UAB „Abrisas“ bankroto byloje paskyrimo, iškilo poreikis tęsti pradėtus teisminius procesus, todėl 2011 m. rugpjūčio 8 d. tarp UAB „Administravimas ir auditas“ ir BUAB „Abrisas“ buvo sudaryta teisinių paslaugų teikimo sutartis. Paslaugų teikimo kaina buvo 60 Eur (207,17 Lt) plius mokesčiai, t. y. praktiškai tokia pati, kokią teisinėms išlaidoms buvo patvirtinęs pirmasis kreditorių susirinkimas. UAB „Administravimas ir auditas“ 2012 m. sausio 2 d. sudarė teisinių paslaugų teikimo sutartį su ECOVIS Miškinis, Kvainauskas ir partneriai advokatų kontora, siekiant maksimaliai užtikrinti įmonės interesus teisminiuose procesuose. Laikotarpiu nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d. iki 2014 m. liepos 29 d. ECOVIS Miškinis, Kvainauskas ir partneriai advokatų kontoros suteiktos teisinės paslaugos sudarė 4 000 Lt, visos patirtos išlaidos priteistos UAB „Abrisas“ iš atsakovių R. K. ir A. J. po 579,24 Eur (2 000,00 Lt) išlaidų teisinei pagalbai apmokėti. Nurodytu laikotarpiu UAB „Administravimas ir auditas“ mokamų teisinių paslaugų įmonei neteikė. Antrasis kreditorių susirinkimas pripažino šias išlaidas būtinomis. Ieškinio argumentai apie suteiktų teisinių paslaugų teisėtumą ir kainą nepagrįsti, didžioji dalis sandorių, kuriuos ginčijo administratorius, yra sudaryti būtent ieškovės, kaip buvusio įmonės valdymo organo. Įsiteisėjusia Vilniaus apygardos teismo 2017 m. liepos 7 d. nutartimi (civilinė byla Nr. B2-1917-619/2017) UAB „Abrisas“ bankrotas pripažintas tyčiniu. Bankroto administratorius pateikė Vilniaus apygardos teismui ieškinį (civilinė byla Nr. e2-2659- 866/2019) dėl 59 582,59 Eur žalos atlyginimo iš BUAB „Abrisas“ valdymo organų – R. K., vėliau pateikė patikslintą ieškinį dėl 34 818,21 Eur žalos atlyginimo. Bankroto administratorius dėl teisminių ginčų patiria išlaidas. Kad nevilkinti bankroto proceso, bankroto administratorius sutiko atsisakyti už daugiau kaip per keturis metus (už 2015 – 2 018 metus) patirtų apie 7 tūkst. Eur teisinių išlaidų apmokėjimo, prašė papildomai apmokėti tik 3 061 Eur, t. y. galutinai atsiskaityti už buhalterines ir kitas paslaugas, suteiktas iki 2018 m. gruodžio 31 d., taip pat už 2014 m. dalinai suteiktas teisines paslaugas bei apmokėti archyvo sutvarkymo išlaidas, bet administratoriaus pasiūlymas nebuvo priimtas. Ieškovės reikalavimas dėl sandorių pripažinimo negaliojančiu ir restitucijos taikymo reiškiamas pagal CK 6.66 straipsnį, tačiau ginčo sutartys ieškovės ar kitų kreditorių interesų nepažeidžia. Sandoriai sudaryti vykdant kreditorių susirinkimo nutarimus. Bankroto administratorius, sudarydamas ginčijamas sutartis, neperžengė jam priskirtos kompetencijos ribų, nepadarė bankrutavusiai įmonei žalos, dėjo visas pastangas sumažinti būtinas administravimo išlaidas. Ieškovė neįrodė, kad buhalterinės apskaitos ir teisinių paslaugų sutarties kaina neatitiko bankroto administravimo išlaidų sąmatos ir turėjo priežastinį ryšį su kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo proporcingumu. Nėra visų actio Pauliana taikymui būtinų sąlygų, todėl sutarčių (ir papildomų susitarimų) nuginčijamas šiuo pagrindu negalimas.

4.       Trečiasis asmuo VĮ „Turto bankas“ su ieškiniu nesutiko ir prašė jį atmesti. Nurodė, kad ieškovė yra sprendžiantį balsą turinti trečios eilės kreditorė (84,19 proc. balsų), buvusios bankrutuojančios įmonės vadovė ir viena iš akcininkių, administratorės inicijuotose bylose yra atsakovė (interesų konfliktas), todėl neturi tikslo ginti savo kaip kreditorės interesų ir vilkina bankroto procedūras.

II.                      Pirmosios instancijos teismo procesinio sprendimo esmė

5.       Vilniaus apygardos teismas 2020 m. vasario 18 d. sprendimu ieškinį atmetė, priteisė ir ieškovės R. K. 2 500 Eur bylinėjimosi išlaidų atsakovei UAB „Administravimas ir auditas“.

Dėl sandorių negaliojimo CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu

6.       Teismas, įvertinęs bylos aplinkybes, nesutiko su ieškovės argumentais dėl sandorių negaliojimo pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalies nuostatas, t. y. kad galiojo CK 2.134 str. 1 d. įtvirtintas draudimas, draudžiantis administratoriui, kaip bendrovės atstovui, sudaryti sandorius su pačiu savimi. Konstatavo, kad sandoris pripažįstamas negaliojančiu tik konstatavus normos imperatyvų pobūdį ir įrodžius, kad ginčijamas sandoris šį imperatyvą pažeidė. Teismas nurodė, kad bankroto administratorius yra teismo paskirtas atlikti įmonės bankroto procedūras (ĮBĮ 11 straipsnis). Bankroto administratorius veikia pavedimo sutarties pagrindu (ĮBĮ 11 straipsnio 7 dalis). Vertindamas, ar ginčijamos sutartys prieštarauja CK 2.134 straipsnio nuostatoms, teismas pažymėjo, kad ginčijamos sutartys sudarytos tarp UAB „Administravimas ir auditas“, kurios direktore yra J. L., ir BUAB „Abrisas“, atstovaujamos bankroto administratoriaus įgalioto asmens. CK 2.134 straipsnio pagrindu sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu, tuo tarpu ieškovė neturi teisės ginčyti nurodytus sandorius minėtais pagrindais.

7.       Vertindamas ieškovės argumentus, kad buvo pažeista CK 6.760 straipsnio 1 dalis, kreditorių interesai, teismas pažymėjo, kad ieškovė nepagrįstai tapatina patį juridinį asmenį su jo valdymo organu. Konstatavo, kad ieškovė neginčija sutartimis atliktų paslaugų fakto, nesiremia aplinkybe, kad sutartimis nustatytas atlyginimas neatitinka rinkos kainų, teisingumo ir protingumo principų. Teismo vertinimu, ieškovė neįrodė, kad buhalterinės apskaitos ir teisinių paslaugų sutarties kaina neatitiko bankroto administravimo išlaidų sąmatos ir turėjo priežastinį ryšį su kreditorių finansinių reikalavimų tenkinimo proporcingumu.

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais CK 6.66 straipsnio pagrindu

8.       Teismas nustatė, kad ieškovė yra BUAB „Abrisas“ kreditorė ir ginčo byloje dėl to nėra.

9.       Teismo vertinimu, ginčo sutarčių sudarymas su buhalterines ir teisines paslaugas teikiančia įmone UAB „Administravimas ir auditas“, nepažeidė kreditoriaus (ir/ar kitų kreditorių) teisių, kadangi, viena vertus, šios paslaugos buvo numatytos jau teismui tvirtinant pirminę administravimo sąmatą (1 059 Eur per mėn., atlyginimas buhalteriui 145 Eur), kita vertus, 2014 m. liepos 29 d. įvykusiame antrajame kreditorių susirinkime buvo patvirtinta administratoriaus veiklos ataskaita ir abiejų bankroto administratorių (V. B. ir UAB „Administravimas ir auditas“) iki susirinkimo datos patvirtintos administravimo išlaidos, tame tarpe už suteiktas buhalterines ir teisines paslaugas (bendroje 20 691,58 Eur sumoje) bei susirinkimas numatė lėšų sumą (7 008,80 Eur), kuri skiriama sekančiam bankroto proceso etapui su galimybe, esant poreikiui, ją didinti. Teismas pažymėjo, kad ieškovės skundai dėl minėto kreditorių susirinkimo nutarimų pripažinimo negaliojančiais buvo atmesti Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 15 d. nutartimi, kuri buvo palikta nepakeista Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 20 d. nutartimi. Teismas konstatavo, kad nei vienu laikotarpiu, teikiant įmonei buhalterines/teisines paslaugas pagal sutartį, jas teikusiai įmonei nebuvo sumokėtos lėšos (atlyginimas), kurios nebūtų pagrįstos jas įrodančiais dokumentais, neatitiktų rinkos kainų. Atsižvelgdamas į tai, teismas sprendė, kad ieškovė neįrodė, jog pažeisti jos, kaip kreditorės, teisės ir interesai ir kitų kreditorių teisės (kreditorių susirinkimo nutarimai įsiteisėję).

10.       Teismas nustatė, kad bankroto administratorius motyvuotai pagrindė administravimo išlaidų buhalterinėms ir teisinėms paslaugoms pirkti reikalingumą ir būtinumą bei įrodė šių paslaugų apmokėjimo dydį. Už laikotarpį nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. iki 2014 m. liepos 29 d. BUAB „Abrisas“ kreditoriai 2014 m. liepos 29 d. susirinkime pritarė ir patvirtino administravimo išlaidas (įskaitant ir buhalterinėms, teisinėms paslaugoms pirkti), nutarė svarstyti klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos patikslinimo, jeigu skirtų lėšų nepakaktų. Teismas nurodė, kad pagal ĮBĮ 4 straipsnio 4 dalį kreditorių susirinkimo (komiteto) nutarimai reiškia privalomumo principą. Kadangi tarp administratoriaus ir bankrutuojančios įmonės susiklosto prievoliniai pavedimo teisiniai santykiai, tai ataskaitos patvirtinimas, be kita ko, reiškia prievolės įvykdymo priėmimą CK 6.123 straipsnio prasme.

11.       Teismas nustatė, kad teisinės ir buhalterinės paslaugos BUAB „Abrisas“ bankroto procese buvo reikalingos ir už šias paslaugas apmokėta suma neviršijo nustatytų administravimo išlaidų dydžių, pagrįsta leistinais įrodymais. Teismas pažymėjo ir tai, kad BUAB „Abrisas“ bankrotas pripažintas tyčiniu, šis faktas taip pat leido vertinti, jog buhalterinės apskaitos paslaugos bankrutavusiai įmonei buvo reikalingos, nes tik specialias žinias turintis asmuo galėjo tvarkyti buhalterinę apskaitą, turint pareigą patikrinti visus sandorius. Teismas konstatavo, kad kreditorių (kreditoriaus) interesų pažeidimo, kaip būtinos actio Pauliana sąlygos, nėra.

Dėl ieškinio senaties termino

12.       Teismas nurodė, kad actio Pauliana ieškiniui taikomas vienerių metų senaties terminas.

13.       Teismas nesutiko ieškovės argumentu, kad apie savo teisių pažeidimą ji sužinojusi 2019 m. gegužės mėn., nes tik tada bankroto administratorius perdavė jai dokumentus, susijusius su bendrovės bankroto proceso administravimo veikla. Konstatavo, kad be faktinės aplinkybės apie ginčijamo sandorio sužinojimą, svarbu nustatyti ir tai, kada asmuo (šiuo atveju kreditorė) subjektyviai suvokė, jog sandoris yra neteisėtas. Iš BUAB „Abrisas“ administratoriaus įgalioto asmens J. L. paaiškinimų bei kartu su atsiliepimu pateiktų rašytinių įrodymų nustatė, kad dar prieš vykusį 2014 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkimą ir po to ieškovė iš bankroto administratoriaus gavo visus prašytus apskaitos ir veiklos dokumentus, nes pagal ieškovės užsakymą teismo ekspertas K. A. 2014 m. birželio 16 d. parengė Specialisto išvadą dėl BUAB „Abrisas“ veiklos, kuri buvo pateikta kreditoriams susipažinti su kita susirinkimo medžiaga. Teismas pažymėjo, kad ieškovė 2014 m. liepos 29 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu pateikė administratoriui 30 klausimų, į kuriuos bankroto administratorė 2014 m. rugpjūčio 8 d. atsakė raštu. Atsakyme yra nurodyti duomenys apie patirtas administravimo išlaidas ir jų teisinį pagrindą. Atsižvelgdamas į tai, teismas konstatavo, kad ieškovei buvo pateikti išsamūs duomenys apie administravimo išlaidų panaudojimą, nurodant ir aplinkybes apie atsiskaitymą už buhalterines ir teisines paslaugas.

14.       Teismas sprendė, kad kreditorė apie ginčijamą sandorį turėjo sužinoti ne vėliau kaip 2014 m. liepos 29 d., kada įvyko kreditorių susirinkimas, tačiau ieškinį teismui dėl sandorių negaliojimo pateikė 2019 m. rugpjūčio 29 d., t. y. praleidusi 1 metų ieškinio senaties terminą. Teismo vertinimu, ieškovės deklaruojamas sužinojimo apie teisės pažeidimą momentas neatitinka apdairaus ir rūpestingo asmens, kuris analogiškoje situacijoje galėjo išsiaiškinti apie tikėtiną savo teisių pažeidimą, standarto.

I.                      Apeliacinio skundo ir atsiliepimo į jį argumentai

15.       Apeliaciniame skunde ieškovė R. K. prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą ir priimti naują sprendimą – ieškinį tenkinti, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Apeliacinis skundas grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

15.1.                      Susipažinus su administratoriaus veiklos rezultatų duomenimis, bendrovės kreditoriams kilo įtarimų dėl administratoriaus veiklos skaidrumo bankroto byloje. Atlikus gautų dokumentų analizę, pradėjo ryškėti faktai, leidžiantys daryti išvadą, jog administratorius ir įgaliotas asmuo buvo iš anksto paruošę veiksmų schemą, sudariusią galimybę pasisavinti bendrovės pinigines lėšas, skirtas kreditorių finansinių reikalavimų patenkinimui. 2011 m. rugpjūčio 11 d. perdavimo – priėmimo aktu administratorius iš buvusio bankroto administratoriaus V. B. perėmė 40 752,96 Lt (11 802,87 Eur) dydžio bendrovės pinigines lėšas, buvusias AB Swedbank banke ir jomis pradėjo disponuoti. Administratorius nesikreipė į Vilniaus apygardos teismą su prašymu nustatyti jam reikalingą sumą bankroto administravimo išlaidoms padengti, taip pažeisdamas ĮBĮ 10 straipsnio 4 dalies 7 punktą. Nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. administratoriui, turinčiam savo buhalterijos padalinį, nebuvo poreikio samdyti buhalterį pagal Darbo kodekso reikalavimus, kas reiškė, jog administratorius turėjo pareigą kreiptis į Vilniaus apygardos teismą su prašymu koreguoti administratoriaus administravimo išlaidų sąmatą iki pirmojo bendrovės kreditorių susirinkimo. Iki pirmojo galiojančio bendrovės kreditorių susirinkimo sušaukimo, administratorius savo naudai jau buvo išsimokėjęs 27 273,00 Lt (7 898,81 Eur) sumą iš bendrovės lėšų. Vien už buhalterinės apskaitos paslaugas išmokėta suma sudarė 17 386,00 Lt (5 035,33 Eur) plius PVM.

15.2.                      Bendrovės lėšų panaudojimui administratorius pateikė 2011 m. rugpjūčio 8 d. buhalterinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), 2011 m. rugpjūčio 8 d. teisinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), taip pat 2014 m. liepos 30 d. priedą prie 2011 m. rugpjūčio 8 d. buhalterinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini), pagal kurį bendrovė, veikdama per administratorių ir įgaliotą asmenį, įsipareigojo nuo 2015 m. sausio 1 d. pirkti iš to paties administratoriaus mokamas buhalterinės apskaitos paslaugas, mokant po 50 Eur (su PVM) kas mėnesį iki bendrovės bankroto proceso pabaigos. Šių sandorių pagrindu nuo 2014 m. liepos 29 d. iki 2019 m. birželio 4 d. buvo patirta dar papildoma 4 703,56 Eur bankroto administravimo išlaidų suma, kuri buvo realiai sumokėta administratoriui iš bendrovės sukauptų piniginių lėšų. Lėšas administratorius panaudojo neteisėtai.

15.3.                      Vilniaus apygardos teismo pateiktas CK 2.134 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimas bei taikymas yra netinkamas, neteisingas, todėl neteisėtas ir suponuoja būtinybę skundžiamą sprendimą šioje dalyje panaikinti. Teismo bandymas skundžiamame sprendime apriboti apeliantės galimybes pasinaudoti savo, kaip bendrovės kreditorės, teise ginčyti administratoriaus veiksmus per netinkamą jos turtinių interesų atstovavimo institutą, sudarant ginčo sutartis, laikytinas neteisingu CK 2.134 straipsnio 1 dalies nuostatų aiškinimu, nes jis siaurina apeliantės turtinių interesų gynybos būdus, kas daro skundžiamą sprendimą šioje dalyje neteisėtą. Administratorius, jeigu jis veikia atstovaujamojo vardu, negali sudaryti sandorių: a) su pačiu savimi, t. y. būti kita sandorio šalimi ir kartu atstovauti atstovaujamajam; b) su asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, t. y. būti abiejų sandorio šalių atstovas, veikti jų vardu; c) su savo sutuoktiniu; d) su savo tėvais; e) su savo vaikais; f) su kitais artimais giminaičiais. Esant šių draudimų pažeidimo faktams, visais atvejais yra fiksuojamas atstovo ir atstovaujamojo interesų konfliktas, kuris ir suponuoja tokių sandorių neteisėtumą. Administratorius perėmė bendrovės bankroto administravimo procesą nuo 2011 m. rugpjūčio 4 d. Tai reiškia, kad 2011 m. rugpjūčio 4 d. – 2014 m. liepos 29 d. laikotarpiu administratoriui ir jo įgaliotam asmeniui, kaip bendrovės bei apeliantės atstovui, galiojo CK 2.134 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas draudimas. Ginčo sutartis pasirašančiomis šalimis buvo vienas ir tas pats juridinis asmuo – administratorius, veikęs tiek per patį įgaliotą asmenį, tiek per įgalioto asmens paskirtus kitus administratoriaus darbuotojus.

15.4.                      Pavedimo sutartį pirmasis galiojantis bendrovės kreditorių susirinkimas su administratoriumi pasirašė nuo 2014 m. liepos 29 d. Nuo 2014 m. liepos 29 d. administratorius įgijo pareigą griežtai laikytis CK 6.760 straipsnio 1 dalies nuostatų. Ši materialinės teisės norma įpareigojo administratorių vykdyti jam duotą pavedimą – administruoti bendrovės bankroto procesą sąžiningai ir rūpestingai. Negana to, pavedimo sutartimi nustačius administratoriui atlyginimą už bendrovės bankroto proceso administravimą, administratorius prarado galimybę reikalauti kokių nors papildomų išmokų iš bendrovės piniginių lėšų, jų iš anksto neaptaręs su bendrovės kreditoriais ir negavęs jų pritarimo. Papildomų piniginių lėšų, viršijančių administratoriui nustatyto atlyginimo sumą, gavimas ir jų pasisavinimas pavedimo sutarties vykdymo metu ne tik prieštarautų pavedimo sutarties atlygintinumo principui (CK 6.758 straipsnio 3 dalis), bet ir suponuotų administratoriaus bei bendrovės kreditorių interesų konfliktą, nes sukurtų sąlygas administratoriui praturtėti bendrovės kreditorių sąskaita, kas prieštarautų CK 6.760 straipsnio 1 dalies ir 4 dalies reikalavimams. Administratorius nurodytų įstatymo reikalavimų nesilaikė. Ginčo sutarčių ir jų vėlesnių pakeitimų pagrindu gautos sumos iš bendrovės piniginių lėšų buvo papildomas administratoriaus pajamų šaltinis, viršijęs administratoriui pavedimo sutartimi nustatyto atlyginimo dydį. Be to, apie ginčo sutarčių ir jų pakeitimų egzistavimą bendrovės kreditoriai nebuvo informuoti (pvz., ginčo sutarčių pakeitimai pasirašyti jau po bendrovės kreditorių susirinkimo – 2014 m. liepos 30 d.) , kas reiškia, jog ginčo sutarčių ir jų vėlesnių pakeitimų pasirašymo metu administratorius ir įgaliotas asmuo veikė savavališkai ir prieš bendrovės kreditorių interesus, kas neatitiko CK 6.760 straipsnio 1 dalies reikalavimų.

15.5.                      Tiek CK 2.134 straipsnio 1 dalyje, tiek CK 6.760 straipsnio 1 dalyje užfiksuoti imperatyvūs draudimai, kurių pažeidimas yra pakankamas įstatyminis pagrindas ginčo sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu.

15.6.                      Actio Pauliana tvarka teikiamo ieškinio senaties terminas skaičiuotinas nuo to momento, kai ieškovė iš administratoriaus ir jo įgalioto asmens gavo visus duomenis apie ginčo sutarčių su vėlesniais pakeitimais pasirašymą. Ieškovei šie duomenys tapo prieinami ir žinomi tik nuo 2019 m. gegužės 20 d., kai įgaliotas asmuo įvykdė ieškovės prašymą ir persiuntė reikalaujamų dokumentų paketą. Iki to laiko jokių duomenų apie ginčo sutarčių su vėlesniais pakeitimais pasirašymą administratorius nei į bankroto bylą, nei savo vienintelėje veiklos ataskaitoje, pateiktoje 2014 m. liepos 29 d. bendrovės kreditorių susirinkime, nenurodė. Ieškiniu yra ginčijamos konkrečios ginčo sutartys ir jų vėlesni pakeitimai, kaip teisiniai dokumentai, sukėlę ginčo šalims atitinkamas teisines pasekmes, todėl tokių dokumentų specifika lemia tai, jog tik gavus konkretų ginčo sutarčių tekstą yra galimas apeliantės, kaip bendrovės kreditorės, teisių pažeidimo fakto konstatavimas. Pirmosios instancijos teismo išvada, kad apeliantei dar iki 2014 m. liepos 29 d. buvo perduoti visi reikalingi dokumentai apie ginčo sutartis, neįrodyta civilinės bylos medžiaga. Tarp dokumentų, kurie 2014 m. buvo perduoti apeliantei, ir kurie vėliau tapo teismo eksperto K. A. tyrimo objektu, ginčo sutarčių nebuvo.

15.7.                      Apeliantė yra didžiausia bendrovės kreditorė, todėl turi teisę ginčyti bendrovės, kaip savo skolininkės, sudarytus sandorius, kurių bendrovė sudaryti neprivalėjo, jeigu tie sandoriai pažeidžia apeliantės, kaip bendrovės kreditorės, interesus. Faktas, kad ginčo sutartimis iš bendrovės piniginių lėšų sumos yra apmokamos papildomos išlaidos administratoriui, viršijant jam pavedimo sutartimi nustatytą atlyginimą, jau savaime reiškia ir apeliantės, kaip bendrovės kreditorės, turtinių interesų pažeidimą. Pirmosios instancijos teismas nepagrindė pozicijos, jog bendrovei kas mėnesį buvo būtinos buhalterinės apskaitos ir teisinės paslaugos, kai pati bendrovė nuo bankroto bylos iškėlimo pradžios jokios veiklos nevykdė ir neturėjo kasmėnesinių teismo procesų.

15.8.                      Ginčijamų sandorių sudaryti atsakovė neprivalėjo. Civilinėje byloje yra nustatyta, kad ginčo sutartimis administratorius įsigijo buhalterinių paslaugų ir teisinių paslaugų teikimą pats iš savęs, taip sukeldamas akivaizdų interesų konfliktą su bendrovės kreditoriais. Be to, ginčo sutartimi dalyje dėl teisinių paslaugų teikimo administratorius įsigijo tokias paslaugas, dėl kurių teikimo būtinybės abejones net du kartus buvo išreiškęs ir pats Vilniaus apygardos teismas (pvz., Vilniaus apygardos teismo 2009 m. gruodžio 9 d. nutartis).

15.9.                      Pirmosios instancijos teismas atsisakė konstatuoti administratoriaus ir įgalioto asmens veiksmų nesąžiningumą ginčo sutarčių sudarymo metu, nors iš esmės pats pripažino, kad byloje yra pakankamai duomenų, leidžiančių abejoti įgalioto asmens sąžine (skundžiamo sprendimo motyvų 55 punktas). Byloje yra visa eilė kitų įrodymų, leidžiančių spręsti, kad administratorius ir įgaliotas asmuo buvo nesąžiningi. Ginčo sutartis administratorius sudarė iš karto po jo paskyrimo, kai dar nebuvo žinomos bankroto administravimo paslaugų teikimo apimtys ir administratorius nebuvo perėmęs dokumentų iš prieš tai dirbusio bankroto administratoriaus V. B.. Ginčo sutartys administratoriaus pasirašytos pačiam su savimi, taip „išplaunant“ realias pinigines lėšas iš bendrovės sąskaitos, kurios turėjo būti skirtos kreditorių reikalavimams padengti. Ginčo sutartimis buvo numatytos gauti lėšų sumos, apeinant administravimo išlaidų sąmatos sumas. Pats administratorius ginčo sutarčių sudarymo metu į Vilniaus apygardos teismą nesikreipė ir naujai administravimo išlaidų sąmatos tvirtinti neprašė. Ginčo sutartimis administratorius numatė finansinės naudos sau gavimą ir apie ginčo sutartis kreditorių neinformavo.

15.10.                      Administratorius pažeidė imperatyvias CK 2.134 straipsnio 1 dalies, 2.135 straipsnio 2 dalies, 6.760 straipsnio 1 dalies normas, kas daro ginčo sutartis su vėlesniais pakeitimais niekinėmis, todėl naikintinomis. Pripažinus ginčo sutartis su vėlesniais pakeitimais niekinėmis ir negaliojančiomis, ginčo sutarčių šalių atžvilgiu taikytina restitucija, t. y. administratorius privalo grąžinti bendrovei viską, ką jis gavo pagal ginčo sutartis.

15.11.                      Vadovaujantis CPK 270 straipsnio 4 dalies 1-4 punktų ir 2016 m. gegužės 27 d. Lietuvos Teisėjų Tarybos nutarimu Nr. 13P-65-(7.1.2) patvirtintų rekomenduojamų teismų procesinių sprendimų kokybės standartų (toliau – Standartai) reikalavimais, Vilniaus apygardos teismas skundžiamame sprendime privalėjo vengti vidinių prieštaravimų tarp sprendimo argumentų, o teismo padarytos išvados turėjo logiškai išplaukti iš civilinėje byloje paaiškėjusių faktinių aplinkybių. Minėtų įstatymo reikalavimų pirmos instancijos teismas nesilaikė, juos pažeidė, kas ir sąlygojo nepagrįsto, tuo pačiu ir neteisėto procesinio dokumento priėmimą.

15.12.                      Pirmosios instancijos teismas pažeidė ir įstatymo nustatytas įrodymų vertinimo taisykles. Teismas neturi teisės grįsti sprendimą įrodymais ar aplinkybėmis, kurios nebuvo ištirtos teismo posėdyje arba grįsti sprendimą su bylos aplinkybėmis susijusiomis prielaidomis.

15.13.                      Civilinės bylos medžiaga įrodo, kad ieškovei skundžiamas sprendimas buvo įteiktas, surašytas 2020 m. vasario 17 d. data. Tuo tarpu iš civilinės bylos eigos matyti, jog Vilniaus apygardos teismas skundžiamo sprendimo priėmimą bei paskelbimą perkėlė 2020 m. vasario 18 d. 16 val. 30 min. CPK 269 straipsnio 1 dalis numato, kad teismo sprendimo priėmimo diena laikoma ta data, kai teismo sprendimas yra paskelbiamas. Šiuo konkrečiu atveju apeliantei buvo įteiktas toks teismo procesinis dokumentas, kurio surašymo bei paskelbimo datos nesutapo.

16.       Atsakovės BUAB „Abrisas“ ir UAB „Administravimas ir auditas“ pateikė atsiliepimą, prašydamos Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą, priteisti bylinėjimosi išlaidas. Atsiliepimas į apeliacinį skundą grindžiamas šiais pagrindiniais argumentais:

16.1.                      Apeliaciniame skunde bandoma nuginčyti sutartis dėl buhalterinių paslaugų tik dėl jį sudariusių asmenų, jokių priekaištų dėl suteiktų paslaugų kokybės, nesavalaikiškumo, brangumo ar panašių dalykų nėra.

16.2.                      Vilniaus apygardos teismas 2017 m. liepos 7 d. nutartimi UAB „Abrisas“ bankrotą pripažino tyčiniu, t .y. R. K. pripažino tyčia dariusią žalą UAB „Abrisas“ ir jos kreditoriams. Lietuvos apeliacinis teismas minėtą sprendimą paliko galioti 2017 m. spalio 12 d. nutartimi. Šis faktas niekaip nesiderina su apeliantės paaiškinimais, kad būtent ji ir yra tas asmuo, kuris įgaliojo bankroto administratorių veikti UAB „Abrisas“ vardu. R. K. privalo atlyginti kreditoriams savo tyčiniais veiksmais padarytą žalą.

16.3.                      Tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu, nepakanka vien fakto, kad jis (sandoris) buvo sudarytas su savimi, reikia pateikti kitų sudaryto sandorio neigiamų pasekmių.

16.4.                      Apeliantė kaltina bankroto administratorių, kad pasirašant ginčo sutartis buvo sumažintos galimybės atsiskaityti su kreditoriais. Bankroto administratorius vykdė jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, vengė savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais. Pats faktas, kad tam tikra lėšų suma, kuria disponavo BUAB „Abrisas“, buvo sumokėta buhalterines paslaugas teikiančiai įmonei už jos kvalifikuotas ir gerų rezultatų davusias paslaugas, niekaip nesusijusi su CK 6.760 straipsnio pažeidimu. Apeliantė nenurodė bankroto administratoriaus veiksmų, kurie prieštarautų CK 6.760 straipsnio 1 dalies reikalavimams.

16.5.                      Teismų praktikoje išaiškinta, kad CK 2.134 straipsnio 1 dalies norma nėra imperatyvi, toks sandoris nėra savaime negaliojantis (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2009 m. lapkričio 4 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-421/2009).

16.6.                      Apeliantė apeliaciniame skunde patvirtino, jog 2014 m. rugpjūčio 8 d. gavo atsakymus į visus trisdešimt klausimų, kuriuos buvo uždavusi bankroto administratorei, taigi laikytina, kad apie ginčo sutartis apeliantei buvo žinoma arba turėjo būti žinoma ne vėliau kaip 2014 m. rugpjūčio 8 d.

16.7.                      Bankroto administratorius privalo tikrinti bankrutavusios įmonės veiklą, pasitelkdamas buhalterines žinias, taip pat, nors ir ne kasmėnesiniai, tačiau šioje bankroto byloje pastoviai vyko tam tikri teisiniai ginčai, taip pat ir BUAB „Abrisas“ bankroto pripažinimas tyčiniu ir pan. Kaip teisingai nurodė pirmosios instancijos teismas, buhalterinės paslaugos bankrutuojančiai įmonei yra reikalingos.

16.8.                      Apeliantė neteisingai vertina įmonės bankroto organizavimo procesą. Bankroto administratorių skiria ir atleidžia teismas, o bankroto administratorius vykdo veiklą įgaliotas, t. y. įstatymo. Kreditoriaus veiksmai yra susiję su bankroto administratoriaus funkcijų priežiūra tiek, kiek jam leidžia tas pats įstatymas, kurio pagrindu bankroto administratorius tampa bankrutuojančios įmonės atstovu kaip ir kreditorių atstovu, ką teisingai aiškina apeliantė, tačiau kreditorius niekada nesusitapatina su bankrutuojančia įmone, kad ir kokie panašūs jų interesai bebūtų.

16.9.                      Nepagrįstas apeliantės aiškinimas, kad pirmosios instancijos teismas nesuprantamai išdėstė savo mintis ir argumentus.

Teisėjų kolegija

k o n s t a t u o j a :

I.                      Apeliacinės instancijos teismo nustatytos bylos aplinkybės, teisiniai argumentai ir išvados

17.       Bylos nagrinėjimo apeliacine tvarka ribas sudaro apeliacinio skundo faktinis ir teisinis pagrindai bei absoliučių teismo sprendimo negaliojimo pagrindų patikrinimas (Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso (toliau – CPK) 320 straipsnio 1 dalis). Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas šią bylą apeliacine tvarka, nenustatė absoliučių sprendimo negaliojimo pagrindų ir aplinkybių, dėl kurių turėtų būti peržengtos apeliaciniuose skunduose nustatytos ribos dėl to, kad to reikalauja viešasis interesas ir neperžengus skundo ribų būtų pažeistos asmens, visuomenės ar valstybės teisės ir teisėti interesai (CPK 320 straipsnio 2 dalis).

Dėl rašytinių įrodymų priėmimo

18.       Apeliantė R. K., pateikusi skundą, prašo pridėti prie bylos papildomus rašytinius įrodymus, t. y. Audito, apskaitos, turto vertinimo ir nemokumo valdymo Tarnybos prie LR Finansų ministerijos direktoriaus įsakymu Nr. V4-210 J. L. skirtą poveikio priemonę – įspėjimą bei UAB „Rekvizitai.lt“ duomenis, kad 2018 m. liepos mėn. ir 2019 m. liepos – gruodžio mėn. UAB „Administravimas ir auditas“ dirbo tik vienas asmuo, kas, apeliantės teigimu, patvirtina, jog atsakovė tuo metu negalėjo teikti teisinės pagalbos ir buhalterinės apskaitos paslaugų.

19.       CPK 314 straipsnyje nustatyta, kad apeliacinės instancijos teismas atsisako priimti naujus įrodymus, kurie galėjo būti pateikti pirmosios instancijos teisme, išskyrus atvejus, kai pirmosios instancijos teismas nepagrįstai juos atsisakė priimti ar kai šių įrodymų pateikimo būtinybė iškilo vėliau. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, aiškindamas šią normą, yra konstatavęs, kad apeliacinės instancijos teismas, spręsdamas dėl kiekvieno pateikto naujo įrodymo, turi aiškintis, ar šis konkretus įrodymas galėjo būti pateiktas pirmosios instancijos teismui, ar vėlesnis įrodymo pateikimas užvilkins bylos nagrinėjimą, ir atsižvelgti į prašomo priimti naujo įrodymo įtaką šalių ginčo sprendimui (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2016 m. balandžio 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-217-690/2016).

20.       Teisėjų kolegija, susipažinusi su apeliacinės instancijos teismui pateiktais papildomais rašytiniais įrodymais, pažymi, kad apeliantės prašomi pridėti prie bylos UAB „Rekvizitai.lt“ duomenys apie atsakovės UAB „Administravimas ir auditas“ 2018 m. liepos mėn. bei 2019 m. liepos – gruodžio mėn. buvusį darbuotojų skaičių, kai ginčo teisinių ir buhalterinių paslaugų sutartys buvo sudarytos ir paslaugos bendrovei teiktos nuo 2011 m. rugpjūčio 8 d., neapima ginčo laikotarpio. Tokie duomenys negali būti vertinami kaip įrodymas, kad UAB „Administravimas ir auditas“ ginčo sutartimis nustatytų paslaugų nesuteikė. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija šį įrodymą atsisako pridėti prie bylos.

21.       Taip pat netenkinamas apeliantės prašymas pridėti prie bylos duomenis apie J. L. skirtą poveikio priemonę – įspėjimą, kadangi paminėta poveikio priemonė J. L. skirta kaip fiziniam nemokumo administratoriui, o ne įmonei – atsakovei UAB „Administravimas ir auditas“.

Bylai reikšmingos faktinės aplinkybės

22.       Byloje nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2009 m. spalio 14 d. iškėlė UAB „Abrisas“ bankroto bylą. Lietuvos apeliacinio teismo 2009 m. lapkričio 19 d. nutartimi BUAB „Abrisas“ bankroto administratoriumi paskirtas V. B.. Vilniaus apygardos teismas 2011 m. birželio 6 d. nutartimi V. B. atstatydino iš BUAB „Abrisas“ bankroto administratoriaus pareigų, administratoriumi paskirdamas UAB „Administravimas ir auditas“. Vilniaus apygardos teismo 2012 m. rugsėjo 3 d. nutartimi buvo patvirtintas ieškovės R. K. 29 312,36 Eur (84,19 proc.) kreditorinis reikalavimas UAB „Abrisas“ bankroto byloje.

23.       Nustatyta, kad atsakovė UAB „Administravimas ir auditas“, teikdama bankroto (nemokumo) administravimo paslaugas, 2011 m. rugpjūčio 8 d. sudarė su atsakove BUAB „Abrisas“, kuri buvo atstovaujama bankroto administratoriaus UAB „Administravimas ir auditas“ įgalioto asmens J. L., teisinių paslaugų sutartį, taip pat buhalterinių paslaugų sutartį Nr. (duomenys neskelbtini), o 2014 m. liepos 30 d. sudarė priedą Nr. 14/1 prie 2011 m. rugpjūčio 8 d. buhalterinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini).

24.       Ginčas nagrinėjamoje byloje kilo dėl paminėtų administratoriaus UAB „Administravimas ir auditas“ ir BUAB „Abrisas“, atstovaujamos administratoriaus įgalioto asmens, sudarytų teisinių ir buhalterinių paslaugų sutarčių teisėtumo.

25.       Apeliantės teigimu, paminėti sandoriai yra negaliojantys pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nes prieštarauja imperatyvioms CK 2.134 straipsnio, 2.135 straipsnio ir 6.760 straipsnio normoms, taip pat šiuos sandorius ginčija CK 6.66 straipsnio (actio Pauliana) pagrindu.

Dėl sandorių prieštaravimo imperatyvioms įstatymų normoms (CK 1.80 straipsnio 1 dalis)

26.       CK 1.80 straipsnio 1 dalis nustato, kad imperatyvioms įstatymo normoms prieštaraujantis sandoris yra niekinis ir negalioja. Kasacinis teismas yra išaiškinęs, kad sandoris, vadovaujantis CK 1.80 straipsnio 1 dalimi, yra niekinis ir negalioja, jei konstatuojama tokių sąlygų visuma: pirma, kad teisės norma, kuriai, ieškovo teigimu, prieštarauja sandoris, yra imperatyvioji; antra, kad ginčo sandoris pažeidžia nurodytoje normoje įtvirtintą imperatyvą ir kad šio pažeidimo padarinys tikrai yra sandorio negaliojimas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. vasario 7 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-23-611/2018, 17 punktas ir jame nurodyta kasacinio teismo praktika; 2020 m. lapkričio 26 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-322-823/2020).

27.       Apeliantė (ieškovė) R. K., prašydama pripažinti teisinių ir buhalterinių paslaugų sutartis negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu, teigia, kad ginčo sutartys buvo sudarytos pažeidžiant CK 2.134 straipsnyje ir CK 2.135 straipsnyje reglamentuotas imperatyvias teisės normas, nes ginčo sutartys buvo sudarytos tarp atsakovės UAB „Administravimas ir auditas“ ir atsakovės BUAB „Abrisas“, atstovaujamos UAB „Administravimas ir auditas“ įgalioto asmens. Kitaip tariant, ginčo sutartis pasirašančiomis šalimis buvo vienas ir tas pats asmuo – BUAB „Abrisas“ administratorius, veikęs per įgaliotus asmenis.

28.       Pažymėtina, kad atstovavimo santykiai tarp atstovo ir atstovaujamojo grindžiami tarpusavio pasitikėjimo principu (fiduciariniai santykiai), kuris, be kita ko, reiškia, kad šalys privalo sąžiningai elgtis viena kitos atžvilgiu, o atstovas privalo būti lojalus atstovaujamajam – ginti atstovaujamojo interesus, neveikti prieš atstovaujamąjį, vengti interesų konflikto ir pan. (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2018 m. lapkričio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-437-469/2018). Atstovui yra suteikiami įgalinimai sudaryti sandorius, saistančius atstovaujamąjį asmenį, todėl atstovas negali piktnaudžiauti teise ir turi veikti tokiu būdu, kad būtų kuo geriau užtikrinti atstovaujamojo (įgaliotojo) interesai.

29.       Siekiant apsaugoti įgaliotojo interesus nuo galimai nesąžiningų įgaliotinio veiksmų, atstovavimo teisinius santykius reglamentuojančiose teisės normose nustatyti tam tikri atstovo laisvės sudaryti sandorius atstovaujamojo vardu apribojimai. Remiantis CK 2.134 straipsnio 1 dalimi, atstovas atstovaujamojo vardu negali sudaryti sandorių nei su pačiu savimi, nei su tuo asmeniu, kurio atstovas jis tuo metu yra, taip pat su savo sutuoktiniu bei tėvais, vaikais ir kitais artimaisiais giminaičiais. Šioje nuostatoje įtvirtinta, kad tokie sandoriai gali būti pripažinti negaliojančiais atstovaujamojo reikalavimu. CK 2.135 straipsnio 1 dalyje nustatyta, kad tuo atveju, jeigu atstovas, pažeisdamas suteiktas teises, sudaro atstovaujamojo interesams prieštaraujantį sandorį, toks sandoris atstovaujamojo reikalavimu gali būti pripažintas negaliojančiu, jeigu trečiasis asmuo apie tokį interesų konfliktą žinojo ar turėjo žinoti.

30.       Pažymėtina, kad sandoriai, įgaliotinio sudaryti su savimi ar savo artimaisiais giminaičiais (CK 2.134 straipsnis) ar sudaryti esant interesų konfliktui (CK 2.135 straipsnis) nėra laikomi niekiniais sandoriais. Kasacinio teismo praktikoje išaiškinta, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu CK 2.135 straipsnio 1 dalies pagrindu tuo atveju, jei yra nustatomas teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas: pirma, atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams; antra, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises; trečia, trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2008 m. gruodžio 23 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-614/2008; 2009 m. gruodžio 8 d. nutartis civilinėje byloje bylos Nr. 3K-3-557/2009). Tai reiškia, kad sandoris gali būti pripažintas negaliojančiu šiuo pagrindu tuo atveju, jei jis iš tikrųjų pažeidžia atstovaujamojo interesus ir atstovaujamasis nesiekė, kad toks sandoris būtų sudarytas, o trečiasis asmuo, su kuriuo buvo sudarytas sandoris, buvo nesąžiningas.

31.       Byloje nėra ginčo, kad 2011 m. rugpjūčio 8 d. teisinių paslaugų sutartis, 2011 m. rugpjūčio 8 d. buhalterinių paslaugų sutartis Nr. (duomenys neskelbtini) ir 2014 m. liepos 30 d. priedas Nr. 14/1 prie 2011 m. rugpjūčio 8 d. buhalterinių paslaugų sutarties Nr. (duomenys neskelbtini) buvo sudaryti tarp atsakovės (nemokumo administratorės) UAB „Administravimas ir auditas“ ir atsakovės UAB „Abrisas“, atstovaujamos administratorės UAB „Administravimas ir auditas“ įgalioto asmens J. L.. Kitaip tariant, ginčo teisinių ir buhalterinių paslaugų sutartys iš esmės sudarytos tarp įmonės nemokumo administratoriaus UAB „Administravimas ir auditas“ įgaliotų asmenų.

32.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija sutinka, kad ginčo sutarčių sudarymas tarp nemokumo administratoriaus UAB „Administravimas ir auditas“ ir BUAB „Abrisas“, kuri atstovaujama to paties administratoriaus UAB „Administravimas ir auditas“ įgalioto asmens, iš esmės formaliai pažeidžia CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatytą ribojimą sudaryti sandorius su pačiu savimi, todėl ginčo sutartys galėtų būti vertinamos kaip sudarytos esant interesų konfliktui. Kita vertus, kaip minėta, tam, kad sandoris būtų pripažintas negaliojančiu pagal CK 2.134 straipsnį ir 2.135 straipsnį nepakanka nustatyti vien formalaus pažeidimo, t.  y., kaip šiuo atveju, kad ginčo sutartys buvo sudarytos iš esmės su pačiu savimi. Minėta, kad turi būti konstatuotas ir teisiškai reikšmingų aplinkybių visetas, t. y. atstovo sudaryto sandorio priešingumas atstovaujamojo interesams, atstovo veikimas pažeidžiant suteiktas teises (įgalinimus) ir trečiojo asmens žinojimas ar turėjimas žinoti apie interesų konfliktą.

33.       Teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė, ginčydama teisinių ir buhalterinių paslaugų teikimo sutartis, paminėtų sąlygų, t. y. kad UAB „Administravimas ir auditas“ sudaryti ginčo sandoriai prieštaravo BUAB „Abrisas“ interesams ar kad UAB „Administravimas ir auditas“, atstovaudamas BUAB „Abrisas“, veikė pažeisdamas jam suteiktas teises, taip pat kad ginčo sutartys buvo sudarytos bankrutuojančiai įmonei nepalankiomis sąlygomis, t. y. kad teisinės ir buhalterinės paslaugos nebuvo suteiktos, buvo suteiktos netinkamai, nekokybiškai, o sumokėtos sumos neatitiko rinkos kainų ar teismo, o vėliau ir kreditorių susirinkimo patvirtintos administravimo išlaidų sąmatos ir pan., neįrodinėjo, o rėmėsi iš esmės tik formaliu CK 2.134 straipsnio 1 dalyje nustatyto ribojimo pažeidimu, kuris, kaip jau buvo minėta, negali būti pakankamu pagrindu pripažinti ginčo sutartis negaliojančiomis.

34.       Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad vien CK 2.134 straipsnio ir 2.135 straipsnio 1 dalyje įtvirtintų normų formalus pažeidimas, priešingai nei teigia apeliantė, nėra pakankamas pagrindas ginčo teisinių ir buhalterinių paslaugų sutartis pripažinti negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio pagrindu.

35.       Apeliantės teigimu, ginčo sutartys pripažintinos negaliojančiomis pagal CK 1.80 straipsnio 1 dalį, nes prieštarauja imperatyviai CK 6.760 straipsnio 1 dalies normai, nustatančiai, kad įgaliotinis privalo įvykdyti jam duotą pavedimą sąžiningai ir rūpestingai, kad įvykdymas geriausiai atitiktų įgaliotojo interesus, bei vengti savo asmeninių interesų konflikto su įgaliotojo interesais. Paminėtos normos pažeidimą apeliantė siejo su tuo, kad ginčo sutarčių pagrindu gautos sumos iš bendrovės piniginių lėšų buvo papildomas administratoriaus pajamų šaltinis, viršijęs administratoriui pavedimo sutartimi nustatyto atlyginimo dydį, be to, apie ginčo sutarčių sudarymą bendrovės kreditoriai nebuvo informuoti.

36.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija, įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus, nesutinka su apeliante, kad ginčo sutartys prieštarauja CK 6.760 straipsnio 1 dalies nuostatai.

37.       Bylos duomenys patvirtina, kad 2014 m. liepos 29 d. įvykęs BUAB „Abrisas“ kreditorių susirinkimas nutarė: 1) patvirtinti patirtas administravimo išlaidas pagal pateiktas pajamų išlaidų suvestines, t. y. bankroto administratoriaus V. B. (2009 m. lapkričio 19 d. – 2011 m. rugpjūčio 4 d.) 11 612,87 Eur išlaidas ir UAB ,,Administravimas ir auditas“ (2011 m. rugpjūčio 4 d. – 2014 m. liepos 29 d.) 9 078,71 Eur išlaidas, viso bendra suma – 20 691,58 Eur už laikotarpį nuo teismo nutarties iškelti bankroto bylą įsiteisėjimo dienos (2009 m. lapkričio 19 d.) iki 2014 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkimo; 2) nuo administravimo išlaidų sąmatos patvirtinimo 2014 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkime iki įmonės išregistravimo iš Juridinių asmenų registro skirti administravimo išlaidoms bendrą 7 008,80 Eur sumą, t. y. 3 504,40 Eur administravimo išlaidoms ir 3 504,40 Eur administratoriaus atlyginimui; 3) jeigu paaiškėtų, kad administravimo išlaidoms skirtų lėšų nepakanka, turint lėšų, svarstyti klausimą dėl administravimo išlaidų sąmatos patikslinimo. Tvirtinant administravimo išlaidų sąmatą, joje buvo nustatytos ir teisinėms bei buhalterinėms paslaugoms skiriamos sumos. Nustatyta, kad ieškovė R. K. paminėtus 2014 m. liepos 29 d. kreditorių susirinkimo nutarimus buvo apskundusi, tačiau jos skundai Vilniaus apygardos teismo 2014 m. gruodžio 16 d. nutartimi ir Lietuvos apeliacinio teismo 2015 m. kovo 26 d. nutartimi buvo atmesti. Pažymėtina ir tai, kad apeliantė nagrinėjamoje byloje iš esmės neginčijo sutartimis suteiktų buhalterinės apskaitos bei teisinių paslaugų fakto. Išskyrus deklaratyvius teiginius, kad iš bankrutuojančios bendrovės gautos sumos buvo papildomas administratoriaus pajamų šaltinis, apeliantė nepateikė jokių įrodymų, kad atsakovės UAB „Administravimas ir auditas“ patirtų išlaidų dydis pagal ginčo teisinių ir buhalterinių paslaugų sutartis viršijo teismo, o vėliau ir kreditorių susirinkimo administravimo išlaidų sąmatoje nustatytas sumas, neatitiko rinkos kainų, teisingumo ir protingumo principų ar kad atsakovė UAB „Administravimas ir auditas“, atstovaudama BUAB „Abrisas“ ir vykdydama ginčo teisinių ir buhalterinių paslaugų sutartis, būtų pažeidusi pareigą administruoti bendrovės bankroto procesą sąžiningai ir rūpestingai. Atsižvelgdama į tai, teisėjų kolegija konstatuoja, kad apeliantė neįrodė, kad ginčo teisinių ir buhalterinių paslaugų sutartys prieštaravo CK 6.760 straipsnio 1 dalies nuostatoms.

38.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, atmetęs ieškovės R. K. ieškinį dėl teisinių ir buhalterinių paslaugų sutarčių pripažinimo negaliojančiomis CK 1.80 straipsnio 1 dalies pagrindu, kaip prieštaraujančių CK 2.134 straipsnio, 2.135 straipsnio ir 6.760 straipsnio nuostatoms, priėmė iš esmės teisėtą ir pagrįstą sprendimą, kurio naikinti apeliacinio skundo argumentais nėra teisinio pagrindo (CPK 326 straipsnio 1 dalis).

Dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) pagrindu bei ieškinio senaties taikymo

39.       CK 6.66 straipsnio 1 dalyje nurodyta, kad kreditorius turi teisę ginčyti skolininko sudarytus sandorius, kurių pastarasis sudaryti neprivalėjo, jeigu šie sandoriai pažeidžia kreditoriaus teises, o skolininkas apie tai žinojo ar turėjo žinoti (actio Pauliana). Teismų praktikoje nuosekliai laikomasi pozicijos, kad pripažinti sandorį negaliojančiu actio Pauliana pagrindu bei taikyti įstatyme įtvirtintas teisines pasekmes galima tik esant CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų visumai: 1) kreditorius turi turėti neabejotiną ir galiojančią reikalavimo teisę; 2) ginčijamas sandoris turi pažeisti kreditoriaus teises; 3) skolininkas neprivalėjo sudaryti ginčijamo sandorio; 4) skolininkas buvo nesąžiningas, nes žinojo ar turėjo žinoti, kad sudaromas sandoris pažeis kreditoriaus teises; 5) trečiasis asmuo, sudaręs su skolininku atlygintinį dvišalį sandorį, buvo nesąžiningas. Be šių sąlygų, taip pat skiriami du šio instituto taikymo ypatumai: 1) actio Pauliana atveju taikomas vienerių metų ieškinio senaties terminas; 2) kreditoriaus reikalavimas nukreipiamas į perleistą pagal ginčijamą sandorį turtą (ar jo vertę) tiek, kiek būtina šiam reikalavimui patenkinti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos 2012 m. lapkričio 6 d. nutarimas civilinėje byloje Nr. 3K-P-311/2012; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020). Nenustačius bent vienos iš CK 6.66 straipsnyje nurodytų actio Pauliana sąlygų, šiuo pagrindu ieškinys negali būti tenkinamas (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2017 m. lapkričio 16 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-411-611/2017; 2020 m. balandžio 9 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-7-115-469/2020; 2020 m. balandžio 29 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-136-248/2020).

40.       Ginčas nagrinėjamoje byloje visų pirma kilo dėl to, ar ieškinys pripažinti sandorius negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 straipsnis) pagrindu pateiktas nepraleidus ieškinio senaties termino. Taigi prieš vertinant ar egzistuoja CK 6.66 straipsnyje nustatytos actio Pauliana ieškinio tenkinimo sąlygos, pirmiausia būtina nustatyti, ar toks ieškinys pateiktas nepraleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto senaties termino. Nustačius, kad senaties terminas buvo praleistas, nebetektų prasmės likusių CK 6.66 straipsnyje nustatytų sąlygų vertinimas, kadangi ieškinys negalėtų būti tenkinamas.

41.       Ieškinio senatis – tai įstatymų nustatytas laiko tarpas (terminas), per kurį asmuo gali apginti savo pažeistas teises pareikšdamas ieškinį (CK 1.124 straipsnis). CK 6.66 straipsnio 3 dalis nustato, kad CK 6.66 straipsnio 1 dalyje numatytu pagrindu ieškinį dėl sandorio pripažinimo negaliojančiu kreditorius turi teisę pareikšti per vienerių metų ieškinio senaties terminą. Šis terminas pradedamas skaičiuoti nuo tos dienos, kurią kreditorius sužinojo arba turėjo sužinoti apie jo teises pažeidžiantį sandorį.

42.       Apeliantė, nesutikdama su pirmosios instancijos teismo išvada, kad actio Pauliana ieškinys pateiktas praleidus vienerių metų senaties terminą, teigia, kad ginčo sutartis iš administratoriaus ji gavo tik 2019 m. gegužės 20 d., todėl CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto termino nėra praleidusi.

43.       Apeliacinės instancijos teismo teisėjų kolegija pažymi, kad apeliantė nepagrįstai sužinojimo momentą sieja su ginčo teisinių ir buhalterinių paslaugų teikimo sutarčių gavimu iš administratoriaus, kadangi bylos duomenys leidžia daryti pagrįstą išvadą, kad apie ginčo sutartimis teikiamas teisines ir buhalterines paslaugas, už kurias yra atlyginama iš BUAB „Abrisas“ lėšų, apeliantei buvo (turėjo būti) žinoma žymiai anksčiau, t. y. dar 2014 m. liepos 29 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išaiškinta, kad sprendžiant, kada apie pažeistą teisę turėjo sužinoti apdairus ir rūpestingas asmuo, būtina nustatyti teisės pažeidimo pobūdį bei momentą, nuo kurio bet koks vidutinis apdairiai ir rūpestingai savo teisių atžvilgiu besielgiantis asmuo analogiškoje situacijoje turėjo išsiaiškinti, jog jo teisė yra pažeista (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2014 m. vasario 21 d. nutartis, priimta civilinėje byloje Nr. 3K-3-41/2014). Taigi sužinojimo momentas apie sandorius, kurie, apeliantės manymu, pažeidė bankrutuojančios bendrovės ir jos kreditorių teises, šiuo atveju sietinas ne su fiziniu ginčo sutarčių gavimu, o su tuo, kada apeliantei tapo žinoma apie BUAB „Abrisas“ teikiamas buhalterines bei teisines paslaugas, už kurias yra mokama iš bankrutuojančios bendrovės turimų lėšų pagal patvirtintą sąmatą.

44.       Įvertinusi bylos duomenis, šalių paaiškinimus, teisėjų kolegija sutinka su pirmosios instancijos teismu, kad apeliantei apie BUAB „Abrisas“ teikiamas mokamas buhalterinės apskaitos bei teisines paslaugas turėjo būti ir buvo žinoma dar 2014 m. liepos 29 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu, kuomet buvo patvirtinta bankroto administratoriaus veiklos ataskaita, taip pat ir administravimo išlaidų sąmata, kurioje buvo nustatytos sumos tiek už bankrutuojančiai bendrovei teikiamas teisines, tiek ir buhalterines paslaugas. Be to, kaip teisingai nustatė pirmosios instancijos teismas, apeliantė 2014 m. liepos 29 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu pateikė UAB „Administravimas ir auditas“ 30 klausimų, į kuriuos administratorius 2014 m. rugpjūčio 8 d. atsakė. Tiek iš apeliantės 26-27 klausimų formuluotės, tiek ir jai pateiktų atsakymų į šiuos klausimus, matyti, kad ieškovei buvo žinoma, jog bankrutuojančiai bendrovei yra teikiamos mokamos buhalterinės ir teisinės paslaugos, žinomos už šias paslaugas bankroto (nemokumo) administratoriui išmokamos sumos. Šios aplinkybės patvirtina, kad apeliantė, žinodama apie paminėtų teisinių ir buhalterinių paslaugų teikimą BUAB „Abrisas“ bei už suteiktas paslaugas mokamas sumas, nepasinaudojo teise anksčiau, nepraleidžiant CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatyto vienerių metų ieškinio senaties termino, ginčyti administratoriaus ir bankrutuojančios bendrovės, atstovaujamos administratoriaus įgalioto asmens, sudarytų teisinių ir buhalterinių paslaugų sandorių CK 6.66 straipsnio pagrindu.

45.       Apibendrindama tai, kas išdėstyta, teisėjų kolegija konstatuoja, kad pirmosios instancijos teismas, nustatęs, jog apie ginčo sandorius ieškovei (apeliantei) turėjo būti žinoma dar 2014 m. liepos 29 d. vykusio kreditorių susirinkimo metu, pagrįstai sprendė, kad 2019 m. rugpjūčio 29 d. ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana (CK 6.66 straipsnio) pagrindu pateiktas praleidus CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą vienerių metų senaties terminą.

46.       Nustačius, kad ieškovė R. K. praleido CK 6.66 straipsnio 3 dalyje nustatytą senaties terminą, ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu pagrįstai buvo atmestas. Apeliantė neprašė praleisto senaties termino atnaujinti, nenurodė jokių svarbių ieškinio termino praleidimo aplinkybių, tokių nenustatė ir apeliacinės instancijos teismas. Konstatavus, kad ieškinys dėl sandorių pripažinimo negaliojančiais actio Pauliana pagrindu buvo pateiktas praleidus senaties terminą ir tokį ieškinį atmetant, teisėjų kolegija nebevertina, ar ginčo sutartys atitiko kitas CK 6.66 straipsnyje nustatytas tokiam ieškiniui keliamas sąlygas, kadangi toks vertinimas nebetenka prasmės.

Dėl kitų apeliacinio skundo argumentų

47.       Apeliantės teigimu, jai buvo įteiktas teismo procesinis dokumentas (sprendimas), kurio surašymo bei paskelbimo datos nesutapo, t. y. įteiktas 2020 m. vasario 17 d. sprendimas, nors pagal bylos duomenis sprendimo priėmimas ir paskelbimas buvo nukeltas 2020 m. vasario 18 d.

48.       Teismų informacinės sistemos LITEKO duomenys patvirtina, kad skundžiamas Vilniaus apygardos teismo sprendimas buvo priimtas ir paskelbtas 2020 m. vasario 18 d., tačiau surašant šį procesinį dokumentą buvo nurodyta neteisinga data – 2020 m. vasario 17 d. Nustatyta, kad Vilniaus apygardos teismas 2020 m. kovo 3 d. nutartimi, remdamasis CPK 276 straipsnio 2 dalimi, ištaisė skundžiamame sprendime padarytą rašymo klaidą, nurodęs, kad sprendimo priėmimo ir paskelbimo data yra ne 2020 m. vasario 17 d., o 2020 m. vasario 18 d. Teisėjų kolegija pažymi, kad toks ištaisytas rašymo apsirikimas nekeičia sprendimo esmės ir neturi įtakos skundžiamo pirmosios instancijos teismo sprendimo teisėtumui ir pagrįstumui.

49.       Atsakęs į esminius apeliacinio skundo argumentus, dėl kitų skundo argumentų apeliacinės instancijos teismas plačiau nepasisako, nes jie nelemia skundžiamo sprendimo teisėtumo ir pagrįstumo. Teismo pareiga pagrįsti priimtą procesinį sprendimą neturėtų būti suprantama kaip reikalavimas detaliai atsakyti į kiekvieną argumentą, juolab, kad apeliacinės instancijos teismas iš esmės pritaria pirmosios instancijos teismo priimto procesinio sprendimo motyvams (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo 2010 m. spalio 5 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-382/2010, 2010 m. gruodžio 20 d. nutartis civilinėje byloje Nr. 3K-3-536/2010; 2020 m. kovo 12 d. nutartis civilinėje byloje Nr. e3K-3-58-611/2020).

Dėl bylinėjimosi išlaidų

50.       Apeliantės R. K. skundą atmetus, jos patirtos bylinėjimosi išlaidos neatlygintinos.

51.       Atsakovės UAB „Administravimas ir auditas“ ir BUAB „Abrisas“, pateikusios atsiliepimą į apeliacinį skundą, prašė priteisti bylinėjimosi išlaidas. Iš teismui pateiktos 2020 m. balandžio 9 d. sąskaitos faktūros ir 2020 m. balandžio 9 d. pinigų paėmimo kvito matyti, kad už atsiliepimo į skundą parengimą atsakovės patyrė 1 925 Eur advokato pagalbos išlaidų.

52.       Pagal Lietuvos Respublikos teisingumo ministro 2004 m. balandžio 2 d. įsakymu Nr. 1R-85 patvirtintų rekomendacijų dėl civilinėse bylose priteistino užmokesčio už advokato ar advokato padėjėjo teikiamą teisinę pagalbą (paslaugas) maksimalius dydžius, nustatant priteistino užmokesčio už teikiamas teisines paslaugas dydį, teismas turi atsižvelgti į 8 punkte nurodytus maksimalius dydžius ir į 2 punkte nustatytus kriterijus: bylos sudėtingumą, teisinių paslaugų kompleksiškumą, specialių žinių reikalingumą, ankstesnį (pakartotinį) dalyvavimą toje byloje, būtinybę išvykti į kitą vietovę, negu registruota advokato darbo vieta, ginčo sumos dydį, teisinių paslaugų teikimo pastovumą ir pobūdį, sprendžiamų teisinių klausimų naujumą, šalių elgesį proceso metu, advokato darbo laiko sąnaudas ir kitas svarbias aplinkybes. Rekomendacijų 7 punkte nustatyta, kad rekomenduojami priteistini užmokesčio už advokato civilinėse bylose teikiamas teisines paslaugas maksimalūs dydžiai apskaičiuojami taikant nustatytus koeficientus, kurių pagrindu imamas Lietuvos statistikos departamento skelbiamas užpraėjusio ketvirčio vidutinis mėnesinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių).

53.       Atsižvelgiant į tai, kad išlaidos už advokato pagalbą buvo patirtos 2020 m. balandžio 9 d. (išrašyta PVM sąskaita faktūra ir pinigų paėmimo kvitas), remiantis Rekomendacijų 7 punktu, taikytinas 2019 m. IV ketvirčio vidutinis bruto darbo užmokestis šalies ūkyje (be individualių įmonių), kuris sudarė 1 358,60 Eur. Rekomendacijų 8.11 punktas nustato, kad už atsiliepimą į apeliacinį skundą taikytinas 1,3 koeficientas, todėl maksimali priteistina suma sudarytų 1 766,18 Eur (1,3 x 1 358,60 Eur). Kadangi atsakovių prašomos priteisti 1 925 Eur advokato pagalbos išlaidos viršija Rekomendacijose nustatytus maksimalius dydžius, jos mažintinos iki 1 766,18 Eur.

54.       Apeliacinį skundą atmetus, šios atsakovių patirtos bylinėjimosi išlaidos priteistinos iš ieškovės R. K..

Lietuvos apeliacinio teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi Lietuvos Respublikos civilinio proceso kodekso 326 straipsnio 1 dalies 1 punktu,

n u t a r i a:

Vilniaus apygardos teismo 2020 m. vasario 18 d. sprendimą palikti nepakeistą.

Priteisti iš ieškovės R. K. (asmens kodas (duomenys neskelbtini)) 1 766,18 Eur (tūkstantį septynis šimtus šešiasdešimt šešis eurus ir aštuoniolika centų) bylinėjimosi išlaidų atsakovams uždarajai akcinei bendrovei „Administravimas ir auditas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)) ir bankrutuojančiai uždarajai akcinei bendrovei „Abrisas“ (juridinio asmens kodas (duomenys neskelbtini)).

Teisėjai                                        Rasa Gudžiūnienė

                                                Vigintas Višinskis