Civilinė byla Nr. 3K-3-561/2010

Procesinio sprendimo kategorijos:

  75.6.2; 21.4.2.6; 21.4.2.7; 114.9.3.2 (S)

 

 

 

               LIETUVOS AUKŠČIAUSIASIS TEISMAS

 

 

 

               N U T A R T I S

                   LIETUVOS RESPUBLIKOS VARDU

 

 

               2010 m. gruodžio 27 d.

Vilnius

 

 

            Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, susidedanti iš teisėjų: Birutės Janavičiūtės (pranešėja), Zigmo Levicko ir Janinos Stripeikienės (kolegijos pirmininkė)

 

rašytinio proceso tvarka teismo posėdyje išnagrinėjo civilinę bylą pagal ieškovo V. V. kasacinį skundą dėl Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutarties peržiūrėjimo civilinėje byloje pagal ieškovo V. V. ieškinį dėl santuokos nutraukimo ir santuokinio turto padalijimo bei I. V. priešieškinį dėl santuokos nutraukimo, jos sutikimo įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn pripažinimo negaliojančiu, santuokoje įgyto turto padalijimo; tretieji asmenys: UAB „Snoro lizingas“, AB „Sampo“ bankas.

 

Teisėjų kolegija

 

n u s t a t ė :

 

I. Ginčo esmė

 

Šalys kreipėsi į teismą dėl 1995 m. sudarytos santuokos nutraukimo dėl kito sutuoktinio kaltės ir su santuokos nutraukimu susijusių klausimų išsprendimo. Byloje kilo ginčas dėl šalių teisių į namų valdą, kuri įsigyta santuokos metu, atsakovei davus notariškai patvirtintą sutikimą ieškovui ją įsigyti asmeninės nuosavybės teise. Ieškovas ginčo turtą laiko asmenine nuosavybe, todėl nedalytina nutraukiant santuoką, o atsakovė prašė teismo pripažinti negaliojančiu jos sutikimą kaip gautą ieškovui panaudojus apgaulę bei pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe 0,1597 ha ploto žemės sklypą Vilniuje, (duomenys neskelbtini), jame esantį 75,41 kv. m ploto gyvenamąjį namą, ūkinius pastatus ir kitus statinius.

 

II. Pirmosios ir apeliacinės instancijos teismų sprendimo ir nutarties esmė

 

Vilniaus m. 3-iasis apylinkės teismas 2009 m. birželio 29 d. sprendimu nutraukė šalių  santuoką, padalijo šalių santuokoje įgytą turtą, pripažinęs šalių teisę į ½ dalį santuokoje įgyto turto, o atsakovės priešieškinio reikalavimus dėl sutikimo įsigyti namų valdą asmeninėn nuosavybėn pripažinimo negaliojančiu atmetė.

Teismas pažymėjo, kad 2002 m. rugsėjo 4 d. pirkimo-pardavimo sutartyje buvo nurodyta, jog ginčo gyvenamasis namas, ūkiniai pastatai ir žemės sklypas bus registruotas kaip ieškovo asmeninė nuosavybė, taip šis turtas ir buvo įregistruotas Nekilnojamojo turto registre. Tvirtinant  sutartį notarui buvo pateiktas ir 2002 m. rugsėjo 3 d. atsakovės  pasirašytas sutikimas. Ieškovas pateikė teismui leistinus įrodymus, kad dalį lėšų šiam turtui įsigyti ieškovas gavo 2000-2002 metais sudarytų dovanojimo ir paskolos sutarčių, 1993 m. bendradarbiavimo sutarties pagrindu. Kitą dalį lėšų ieškovas galėjo panaudoti gavęs darbo užmokestį, iš užsiėmimų, susijusių su kita veikla (knygų leidimu, renginių organizavimu). Teismas atsižvelgė į tai, kad ieškovas, būdamas visuomenei nusipelnęs savo veikla ir gerai žinomas žmogus, turėjo plačių galimybių gauti pajamas iš tokios veiklos. Teismas padarė išvadą, kad žemės sklypas su statiniais įsigytas asmeninės nuosavybės teise ir už asmenines lėšas, todėl laikytinas asmenine ieškovo nuosavybe. Teismas sprendė, kad atsakovės prašymas pripažinti negaliojančiu jos 2002 m. rugsėjo 3 d. sutikimą, sudarytą daugiau kaip prieš šešerius metus, priešieškinyje nurodytais pagrindais prieštarauja sandorių negaliojimo instituto paskirčiai – siekti, kad civiliniuose santykiuose būtų užtikrintas teisėtumas ir stabilumas. Toks prašymas pripažinti sandorį negaliojančiu be pakankamo teisinio pagrindo ir įrodymų, prieštarauja CK 1.91 straipsnio 5 punkte išdėstytiems reikalavimams. Atsakovės sutikimas buvo patvirtintas notaro. Prieš atlikdama tokį veiksmą, t. y. duodama sutikimą, atsakovė privalėjo apsvarstyti galimus to veiksmo teisinius padarinius ir prisiimti neigiamus savo veiksmų padarinius. Atsakovė nepateikė teismui įrodymų, kad buvo panaudota apgaulė ir ji buvo tyčia suklaidinta, taip pat kad ji buvo investavusi savo asmenines lėšas ginčo namų valdai įsigyti.

 

Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija 2010 m. birželio 16 d. nutartimi Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą iš dalies panaikino ir priėmė naują sprendimą: pripažino negaliojančiu atsakovės 2002 m. rugsėjo 3 d. sutikimą įsigyti turtą ieškovo asmeninėn nuosavybėn ir  įsigytą namų valdą, esančią Vilniuje, (duomenys neskelbtini), pripažino bendrąja jungtine nuosavybe bei priteisė atsakovei joje esančius gyvenamąjį namą, kitus pastatus ir statinius bei žemės sklypo dalį, kurių bendra rinkos vertė yra 272 000 Lt; priteisė ieškovui sklypo dalį, sudarančią namų valdą, kurio rinkos vertė - 378 000 Lt, žemės sklypą su gyvenamuoju namu, kitais pastatais ir statiniais, esančius Molėtų rajone, (duomenys neskelbtini), kurių bendra rinkos vertė yra 117 600 Lt; priteisė iš ieškovo atsakovei kompensaciją už jam atitenkantį didesnės vertės turtą – 3467 Lt; kitą teismo sprendimo dalį paliko nepakeistą.

Teismas, vertindamas įrodymus, patvirtinančius, iš kokių lėšų buvo įsigyta ginčo namų valda, rėmėsi Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracijos, ieškovo pateiktos 2002 m. gruodžio 30 d., duomenimis, motyvuodamas, kad deklaracijos duomenys turi didesnę įrodomąją galią kaip oficialieji rašytiniai įrodymai. Pagal šiuos duomenis ginčo namų valdai įsigyti buvo panaudotos pajamos, gautos 1999-2000 m. (po santuokos sudarymo): ieškovo darbo užmokestis, autorinis atlyginimas ir 93 665 Lt dovanotų ieškovo motinos. Teisėjų kolegija atmetė ieškovo pateiktus įrodymus apie namų valdos įsigijimo lėšas, prieštaraujančius deklaracijos duomenims. Kolegija pažymėjo, kad darbo užmokestis ir autorinis atlyginimas, gauti po santuokos sudarymo, priskiriami prie bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės, taigi perkant namų valdą už 150 000 Lt Vilniuje buvo panaudota 93 665 Lt asmeninių ieškovo lėšų; likusi suma sumokėta bendromis sutuoktinių lėšomis. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą santuokoje įgytas turtas gali būti priskiriamas prie vieno iš sutuoktinių asmeninio turto, jeigu jis įgytas už asmenines sutuoktinio lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmeninėje nuosavybėje esantį turtą, jeigu to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn, o nagrinėjamu atveju turtas buvo įgytas ne tik už asmenines lėšas. Tenkindamas atsakovės reikalavimą dėl jos duoto sutikimo įsigyti namų valdą sutuoktinio asmeninėn nuosavybėn pripažinimo negaliojančiu, teismas motyvavo, kad sutikimas duotas su sąlyga, kad namų valda bus perkama tik už asmenines sutuoktinio lėšas. Paaiškėjus, kad namų valdos įgijimui buvo panaudotos ir sutuoktiniams priklausančios lėšos, yra pagrindas pripažinti, kad tokį sutikimą atsakovė davė dėl esminio suklydimo. Ji suklydo dėl esminės sutuoktinio sandorio sąlygos – nuosavybės teisės į lėšas, už kurias buvo įsigytas turtas. Teismas sprendė, kad sutuoktiniai nesusitarė suteikti turtui, pirktam už bendras lėšas, asmeninės nuosavybės statuso, todėl vadovavosi prezumpcija, kad santuokoje įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė. Atsižvelgdama į didesnį ieškovo asmeninių lėšų indėlį, teisėjų kolegija padidino ieškovui priklausančią namų valdos idealiąją dalį iki 2/3. Teisėjų kolegija pažymėjo, kad pirmosios instancijos teismas, nustatydamas dalijamo turto rinkos vertę, be pagrindo nevertino atsakovės pateikto įrodymo – turto įvertinimo atskaitos duomenų, nenurodė motyvų, kodėl atmetė šį įrodymą, taip pat pažeidė CK 3.119 straipsnio reikalavimą vertę nustatyti pagal rinkos kainas, kurios galioja bendrosios jungtinės sutuoktinių nuosavybės pabaigoje. Teisėjų kolegija nesivadovavo ieškovo pateiktomis turto vertės nustatymo pažymomis, nurodžiusi, kad jose turto vertintojai neatskleidė nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo metodikos, nenurodė lyginamųjų analogiško turto vertės nustatymo pavyzdžių.

 

III. Kasacinio skundo ir atsiliepimo į jį teisiniai argumentai

 

Kasaciniu skundu ieškovas prašo panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutartį ir palikti galioti Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimą. Kasacinis skundas grindžiamas šiais argumentais:

1. Pagal CK 3.88 straipsnio 3 dalį viešame registre turi būti nurodyti abu turto, kuris yra bendroji jungtinė nuosavybė, savininkai. Kai turtas įregistruotas vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe tik tuo atveju, jei tokia nuosavybės teisės forma nurodyta registre. Ginčo namų valda įgyta asmeninėn ieškovo nuosavybėn, gavus sutuoktinės sutikimą, kaip reikalaujama CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo turtui įsigyti panaudota 62,44 proc. asmeninių ieškovo lėšų, t. y. gerokai daugiau nei bendrosios jungtinės nuosavybės teise priklausančių lėšų, neturėjo pagrindo už jas įgytą turtą pripažinti bendrąja jungtine nuosavybe. Lietuvos Aukščiausiojo Teismo plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutarime, priimtame civilinėje byloje Nr. 3K-P-186/2010, nurodė, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl CK 3.88 straipsnio 3 dalis nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Apeliacinės instancijos teismas be pagrindo nevertino ir netikrino duomenų apie ginčo turto registraciją ieškovo vardu patikimumo remdamasis CK 3.88 ir 3.91 straipsnių taisyklėmis.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas dalytino turto vertę, be pagrindo vadovavosi tik atsakovės pateikta turto vertinimo pažyma.

3. Apeliacinės instancijos teismas neturėjo pagrindo pripažinti, kad atsakovė suklydo dėl lėšų, už kurias pirktas ginčo turtas, nuosavybės formos. Atsakovė laisva valia davusi sutikimą ieškovui įsigyti ginčo turtą asmeninės nuosavybės teise, reikalavimą jį pripažinti niekiniu pareiškė tik praėjus beveik aštuoneriems metams. Vien atitinkamo turinio sutikimo rašymo faktas suteikia pagrindą vertinti, kad ji aiškiai išreiškė valią neįgyti bendrosios jungtinės nuosavybės. Vertinant, ar buvo suklysta, taikytinas protingumo kriterijus, t. y. šalies, teigiančios, kad ji suklydo, elgesys vertinamas, atsižvelgiant į apdairaus, atidaus žmogaus elgesį tokioms pačiomis aplinkybėmis.  Teisių ir pareigų klaidingas įsivaizdavimas negali būti pripažintas suklydimu, jeigu jis įvyko dėl sandorio šalies neapdairumo, neatidumo ar nerūpestingumo. Vertinant, ar apskritai buvo suklysta, reikia atsižvelgti į sandorio šalies amžių, išsilavinimą, sandorio sudarymo aplinkybes ir kitas svarbias aplinkybes.

 

Atsiliepimu į kasacinį skundą atsakovė prašo skundą atmesti ir priteisti iš kasatoriaus bylinėjimosi kasaciniame teisme išlaidas. Atsakovė nurodo šiuos argumentus:

1. Pagal CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punktą santuokoje įgytas turtas gali būti priskiriamas prie vieno iš sutuoktinių asmeninio turto, jeigu jis įgytas už asmenines sutuoktinio lėšas arba lėšas, gautas realizavus jo asmeninėje nuosavybėje esantį turtą, ir to turto įgijimo metu buvo aiškiai išreikšta sutuoktinio valia įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn. Kai įgyjant bendrąją jungtinę nuosavybę vienas iš sutuoktinių prisidėjo didesne dalimi, pagal CK 3.123 straipsnio 1 dalį yra pagrindas nukrypti nuo lygių dalių principo. Apeliacinės instancijos teismas laikėsi šios teisės normos ir padidino ieškovui priklausančią namų valdos dalį iki 2/3.

2. Apeliacinės instancijos teismas, nustatęs, kad ginčo sutikimu atsakovė išreiškė valią dėl ieškovo ketinimo įsigyti turtą asmeninėn nuosavybėn už asmenines lėšas, tačiau buvo panaudotos ir sutuoktiniams priklausančios lėšos, pagrįstai konstatavo atsakovės esminį suklydimą. Be to, šeimos santykiai yra grindžiami šeimos narių pasitikėjimu, meile, pagarba ir rūpinimusi vienas kitu. Atsakovė iki nagrinėjamos bylos iškėlimo neturėjo pagrindo nepasitikėti savo sutuoktiniu.

 

Teisėjų kolegija

 

k o n s t a t u o j a :

 

IV. Kasacinio teismo argumentai ir išaiškinimai

 

 

Dėl nuosavybės teisės į santuokos metu įgytą turtą formos

 

Sutuoktiniams nesudarius vedybų sutarties, jų turtui taikomas įstatymų nustatytas turto teisinis režimas, reglamentuojamas CK 3.87-3.100 straipsniuose. Taikant šį turto režimą, preziumuojama, kad po santuokos sudarymo įgytas turtas yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, kol neįrodyta, kad turtas priklauso vienam iš sutuoktinių asmeninės nuosavybės teise  (CK 3.87 straipsnio 1 dalis, 3.88 straipsnio 2 dalis). Koks turtas, įgytas santuokos metu, pripažįstamas asmenine nuosavybe, nurodyta CK 3.89 straipsnio 1 dalyje. Turto priklausymo asmeninės nuosavybės teise faktas gali būti įrodinėjamas tik rašytiniais įrodymais, išskyrus atvejus, kai toks draudimas  prieštarautų sąžiningumo, teisingumo ir protingumo principams ar turto prigimtis ir pobūdis patys  savaime įrodo, kad turtas yra vieno sutuoktinio asmeninė nuosavybė(CK 3.89 straipsnio 2 dalis).

Kai santuokos metu įgytas turtas yra registruojamas viešame registre, sprendžiant, kokia nuosavybės teisės forma (asmeninės ar bendrosios nuosavybės) jis priklauso savininkams, vadovaujamasi CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatomis: turto, kuris yra bendroji jungtinė sutuoktinių nuosavybė, savininkai viešame registre turi būti nurodyti abu sutuoktiniai; kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu, jis pripažįstamas bendrąja jungtine nuosavybe, jeigu registre jis nurodytas kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Toks teisinis reglamentavimas reiškia, jog tam, kad viešame registre registruotinam turtui būtų galima taikyti sutuoktinių turto bendrumo prezumpciją, būtinas bent vienas iš minėtų įrašų, t. y. arba turto įregistravimas abiejų sutuoktinių vardu, arba pažymėjimas registre, kad turtas yra bendroji jungtinė nuosavybė, kai turtas įregistruotas tik vieno sutuoktinio vardu (CK 3.88 straipsnio 3 dalis). Turtas, įregistruotas viešame registre tik vieno sutuoktinio vardu, nesant nuorodos, kad jis yra bendroji jungtinė nuosavybė, laikomas asmenine to sutuoktinio nuosavybe, kol neįrodyta kitaip. Aiškindama šią teisės normą Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinė sesija 2010 m. gegužės 20 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje R. A. v. A. A., bylos Nr.  3K-P-186/2010, pažymėjo, kad sutuoktinių turto registracija viešame registre atlieka tik teisių išviešinimo, bet ne teises nustatančią funkciją, todėl pirmiau nurodyta įstatymo norma nepakeičia ir neapriboja CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalių normose, 3.90 ir 3.91 straipsniuose įtvirtintų bendrosios jungtinės nuosavybės nustatymo taisyklių. Dėl šios priežasties teismas, sudarydamas sutuoktinių turto balansą ir nustatydamas bendrą sutuoktinių turtą bei kilus ginčui tarp sutuoktinių, turi vadovautis ne tik viešo registro duomenimis (CK 3.88 straipsnio 3 dalis), bet ir patikrinti šių duomenų tikrumą (patikimumą) remdamasis CK 3.88 straipsnio 1, 2 ir 4 dalies, 3.90 ir 3.91 straipsnio taisyklėmis.

Šioje byloje ginčas vyksta dėl šalių nuosavybės teisių į santuokos metu  įsigytą namų valdą. Ieškovas asmeninės nuosavybės teises į ginčo turtą įrodinėjo CK 3.88 straipsnio 3 dalies nuostatas atitinkančiais viešo registro duomenimis, rašytiniais įrodymais, patvirtinančiais CK 3.89 straipsnio 1 dalies 7 punkte įtvirtintą asmeninės nuosavybės teisės atsiradimo pagrindą – turto įgijimą už asmenines lėšas, esant raštu kvalifikuota notarine forma išreikštam atsakovės sutikimui, kad namų valda priklausytų ieškovui asmeninės nuosavybės teise. Pažymėtina, kad teismai laikėsi pirmiau cituoto Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus plenarinės sesijos išaiškinimo ir, spręsdami nuosavybės teisių į ginčo turtą klausimą, nesivadovavo vien tik viešo registro duomenimis, bet tikrino pagrindą nuosavybės teisėms atsirasti pagal CK 3.88 ir 3.89 straipsnių nuostatas: vertino, kokia nuosavybės teisės forma priklausančias lėšas įgijėjas panaudojo įsigydamas namų valdą, apeliacinės instancijos teismas analizavo atsakovės sutikimo ieškovui įgyti namų valdą asmeninės nuosavybės teise tinkamumą. Dėl to kasatoriaus argumentas, kad  apeliacinės instancijos teismas nevertino ir netikrino duomenų apie ginčo turto registraciją ieškovo vardu patikimumo, yra nepagrįstas. Apeliacinės instancijos teismas šiuos duomenis tikrino, analizuodamas Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaraciją, ieškovo pateiktą įsigyjant ginčo turtą, pagrindžiant lėšų jam įgyti šaltinius. Teisėjų kolegija, pabrėžusi, kad deklaracijos duomenys turi didesnę įrodomąją galią kaip oficialūs rašytiniai įrodymai, atmetė ieškovo pateiktus įrodymus apie lėšas namų valdai įsigyti, prieštaraujančius deklaracijos duomenims. Kasacinio teismo teisėjų kolegija, sutikdama, kad teismas, įvertinęs įrodymų patikimumą, turėjo pagrindą juos motyvuotai atmesti, nesutinka su nurodytos pajamų deklaracijos pripažinimu oficialiuoju rašytiniu įrodymu. Oficialiojo ir turinčio didesnę įrodomąją galią (prima facie) rašytinio įrodymo sąvoka apibrėžta CPK 197 straipsnio 2 dalyje. Lietuvos Aukščiausiasis Teismas, atskleisdamas šios įstatymo normos turinį, ne kartą nurodė, kad rašytinis įrodymas gali būti teismo pripažintas oficialiuoju (prima facie) tik esant tokioms sąlygoms: 1) jis turi būti išduotas valstybės ar savivaldybės institucijos ar kitų įstatyme išvardytų subjektų; 2) įstatyme nurodyti subjektai, išduodami oficialų dokumentą, neviršijo savo kompetencijos; 3) dokumentas atitinka teisės aktų nustatytus jo formos ir turinio reikalavimus; 4) jame pateikta informacija yra pakankama nustatyti įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. birželio 22 d. nutartis civilinėje byloje G. Š. v. A. V., Užsienio reikalų ministerija, AB „Lietuvos rytas“, bylos Nr. 3K-3-235/2006; 2008 m. balandžio 1 d. nutartis civilinėje byloje A. G. v. Kauno miesto savivaldybė ir kt., bylos Nr. 3K-3-192/2008; kt.). Apeliacinės instancijos teismas, pripažindamas deklaraciją oficialiuoju įrodymu, neanalizavo, ar ji atitinka išvardytus kriterijus. Deklaracijos pateikimo metu galiojusios redakcijos Lietuvos Respublikos įstatyme „Dėl brangų turtą įsigijusių arba įsigyjančių Lietuvos Respublikos gyventojų pajamų deklaravimo“ buvo nustatyta, kad pajamų deklaracija pateikiama jas deklaruojančio asmens nuolatinės gyvenamosios vietos valstybinei mokesčių inspekcijai (4 straipsnio 1 dalis), t. y. informaciją šiame dokumente pateikia ne valstybės ar savivaldybės institucijos, bet pajamas siekiantis pagrįsti asmuo; Valstybinė mokesčių inspekcija pajamų deklaracijų duomenis naudoja tik apmokestinimo reikalams (7 straipsnis); už deklaracijoje pateiktų duomenų teisingumą atsako juos pateikęs asmuo, o ne deklaraciją priėmusi institucija (9 straipsnio 1 dalis). Išvardytų įstatymo nuostatų visuma sudaro pagrindą padaryti išvadą, kad Brangų turtą įsigijusio arba įsigyjančio Lietuvos Respublikos gyventojo pajamų deklaracija neatitinka pirmiau išdėstytų oficialiajam įrodymui keliamų pirmosios ir  ketvirtosios sąlygų: jo turinį suformavo ne CPK 197 straipsnio 2 dalyje nurodyta institucija, bet deklaraciją institucijai pateikęs asmuo; jį priėmusi institucija netikrino, ar tikrai būtent iš nurodytų šaltinių gautos lėšos buvo panaudotos įsigyjant ginčo turtą, taigi vien tik šiame dokumente pateikta informacija nėra pakankama patikimai nustatyti nagrinėjamoje byloje įrodinėjimo dalyką sudarančias aplinkybes. Dėl to šis dokumentas vertintinas kaip paprastas rašytinis įrodymas kartu su visais kitais įrodymais, atsižvelgiant į šiuose įrodymuose esančią informaciją, šios informacijos pakankamumą, jos gavimo būdą, prieštaravimų nebuvimą ir kt. Būtent taip buvo vertinta analogiška deklaracija Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2006 m. vasario 15 d. nutartyje, priimtoje civilinėje byloje J. S. v.  A. S.; bylos Nr.  3K-3-126/2006).

Pažymėtina, kad šioje byloje spręsdami šalių ginčą dėl teisių į santuokos metu įgytą turtą teismai pagal CK 3.88-3.90, 3.98 ir kt. straipsnių nuostatas turi vertinti visus duomenis, reikšmingus šiam ginčui išspręsti, patvirtinančius lėšų ir turto įsigijimo šaltinius, jo priklausymą sutuoktiniams asmeninės ar bendrosios jungtinės nuosavybės teise, jų  panaudojimo sąžiningumą kito sutuoktinio atžvilgiu, t. y. ar sutuoktinis apie šių lėšų įgijimą, jų panaudojimą buvo tinkamai informuotas. Apeliacinės instancijos teismas šioje byloje kaip tarpusavyje prieštaraujančius atmetęs dalį ieškovo pateiktų įrodymų, kuriais buvo įrodinėjama pajamų ginčo turtui įgyti kilmė, pripažino dalies asmeninių ieškovo lėšų panaudojimą ir konstatavo, kad likusi suma buvo sumokėta bendromis sutuoktinių lėšomis. Tokia išvada  negali būti laikoma pagrįsta, nenustačius, iš kokių šaltinių gautos lėšos, panaudotos likusiai įgyto turto kainos daliai apmokėti, kam jos priklausė, jei buvo pasiskolintos, iš kokių lėšų grąžinta paskola. Tik nustačius šiuos duomenis, gali būti sprendžiama dėl nuosavybės teisės į ginčo namų valdą formos, šio turto padalijimo, kiekvienam sutuoktiniui tenkančių dalių dydžio. Be to, šiems klausimams išnagrinėti reikšmingas ir  byloje pareikšto reikalavimo sutikimą įgyti namų valdą asmeninės nuosavybės teise pripažinti negaliojančiu išsprendimas.

 

 

Dėl sutikimo įgyti namų valdą asmeninės nuosavybės teise pripažinimo negaliojančiu

 

Atsakovė šioje byloje pareiškė priešieškinį, kuriame vienas iš reikalavimų – pripažinti negaliojančiu 2002 m. rugsėjo 3 d. pasirašytą sutikimą, kad ieškovas ginčo namų valdą įsigytų asmeninės nuosavybės teise kaip gautą apgaulės būdu. Šio reikalavimo pagrindu atsakovė nurodė tokias aplinkybes: ieškovas sutikimą išgavo ją suklaidinęs, aiškindamas, jog turtui pirkti naudojant skolintas lėšas, toks turtas gali būti registruojamas tik to asmens, kuriam skolinami pinigai,  vardu, kad, grąžinus skolą, namų valda  bus perregistruota kaip bendroji jungtinė nuosavybė. Apeliacinės instancijos teismas tenkino reikalavimą  sutikimą  pripažinti negaliojančiu ne dėl apgaulės, bet konstatavęs, kad jį duodama atsakovė suklydo dėl esminės sutuoktinio sudaromo sandorio sąlygos – namų valdai įsigyti naudojamų lėšų nuosavybės teisės formos, nes buvo panaudotos ne tik asmeninės ieškovo, bet ir abiem sutuoktiniams priklausančios lėšos. Teismas nemotyvavo, kodėl jis ieškinį tenkino kitu nei atsakovės nurodytu faktiniu ir teisiniu pagrindu.

Pažymėtina, kad apgaulė, kaip ir suklydimas, reiškia esant sandorį sudariusio asmens valios trūkumų. Tačiau, skirtingai nei suklydimo, apgaulės atveju sudarytas sandoris yra ne sandorio šalies laisvos valios išraiškos rezultatas, o kitos šalies ar trečiojo asmens tyčinių nesąžiningų veiksmų (tiek aktyvių, tiek ir nutylėjimo), kuriais paveikiama apgautos šalies valia, rezultatas. Sprendžiant dėl šalies valios ydingumo, ji turi būti vertinama sandorio sudarymo metu egzistavusios faktinės situacijos kontekste. Kasacinis teismas yra pasisakęs, kad, esant pareikštam reikalavimui sandorį pripažinti negaliojančiu dėl apgaulės, teismas, laikydamasis įstatymo reikalavimų, gali sandorį pripažinti negaliojančiu  dėl suklydimo, jei viena šalis suklaidino kitą sandorio šalį ne tyčia, neturėdama tikslo apgauti (Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2007 m. liepos 5 d. nutartis, priimta civilinėje byloje V. S. v. UAB „Vilvatėja“, bylos Nr. 3K-3-306/2007).  Taigi nagrinėjant reikalavimą pripažinti sandorį negaliojančiu dėl suklydimo ar apgaulės, būtina analizuoti ydingos sandorio šalies valios formavimosi procesą, priežastis, jos tikruosius ketinimus, aiškintis, ar ji suvokė tikrąją sandorio, atskirų jo sąlygų esmę, ar sprendimą dėl sandorio sudarymo ar atskirų jo sąlygų priėmė savarankiškai, ar tokiam sprendimui įtaką darė kiti veiksniai. Apeliacinės instancijos teismas, nagrinėdamas bylą, išvardytų aplinkybių netyrė ir nevertino, todėl skundžiamame procesiniame sprendime jo padarytos išvados nėra pagrįstos pagal įstatymo reikalavimus (CPK  270 straipsnio 4 dalies 2 punktas).

 

 

Dėl turto vertę patvirtinančių įrodymų vertinimo

 

Kasatorius teigia, kad apeliacinės instancijos teismas, nustatydamas dalytino turto vertę, be pagrindo vadovavosi tik atsakovės pateikta turto vertinimo pažyma. Iš teismo išdėstytų motyvų matyti, kad teismas laikėsi CPK 181 straipsnio 1 dalyje įtvirtinto reikalavimo atsisakymą priimti įrodymus motyvuoti ir pagrindė nesivadovavimą ieškovo pateiktomis turto vertės nustatymo pažymomis duomenų jose nepakankamumu – pažymėjo, kad pažymose turto vertintojai neatskleidė nekilnojamojo turto rinkos vertės nustatymo metodikos, nenurodė lyginamųjų analogiško turto vertės nustatymo pavyzdžių. Dėl to nurodytas kasatoriaus argumentas atmestinas kaip nepagrįstas.

 

Kadangi byloje nenustatytos jos teisingam išsprendimui reikšmingos aplinkybės, tai vadovaujantis CPK 359 straipsnio 3 dalimi skundžiama apeliacinės instancijos teismo nutarties dalis naikintina ir grąžintina nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

 

Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegija, vadovaudamasi CPK 359 straipsnio 1 dalies 5 punktu, 362 straipsniu,

 

n u t a r i a :

 

            Panaikinti Vilniaus apygardos teismo Civilinių bylų skyriaus teisėjų kolegijos 2010 m. birželio 16 d. nutarties dalį, kuria  iš dalies panaikintas Vilniaus miesto 3-iojo apylinkės teismo 2009 m. birželio 29 d. sprendimas ir paskirstytos bylinėjimosi išlaidos bei šią bylos dalį grąžinti nagrinėti iš naujo apeliacinės instancijos teismui.

Kitą nutarties dalį palikti nepakeistą.

Ši Lietuvos Aukščiausiojo Teismo nutartis yra galutinė, neskundžiama ir įsiteisėja nuo priėmimo dienos.

 

 

Teisėjai                                                                                                            Birutė Janavičiūtė

 

 

                                                                                                                        Zigmas Levickis

 

 

Janina Stripeikienė